2015 Spalio 16

Krzysztofas KOLANOWSKIS

Moldovos neišgelbės nei Briuselis, nei Putinas

veidas.lt

Pastaruoju metu Moldovą apėmė protestų banga. Protestuojantieji, kaip ir didelė dalis visuomenės, jau pavargo nuo korumpuotų, nors ir proeuropinę orientaciją skelbiančių partijų valdžios. Tačiau išvada, kad šalis nusirita į Rusijos įtakos sferą, būtų skubota. Apskritai geopolitinis mąstymas nelabai gali padėti suprasti, kas vyksta toje tarp Rumunijos ir Ukrainos esančioje valstybėje.

 

Geopolitinė orientacija, moldavų tapatybės klausimai, kalbinė politika – visa tai buvo tik figos lapelis, su kuriuo buvo bandoma nukreipti dėmesį nuo besitęsiančios šalies oligarchizacijos.

2009 m. Kišiniove įvykusios riaušės privertė iki tol valdžiusią Komunistų partiją atiduoti valdžią ir skubiai surengti pakartotinius rinkimus, kurie buvo laikomi suklastotais.

Pakartotinius rinkimus laimėjo opozicinis Aljansas už europinę integraciją. Prie ministerijų, daugelio savivaldybių ir kitų oficialių pastatų suplevėsavo ne tik Moldovos, bet ir ES vėliavos. Kai kas manė, kad Moldova nueis tiesiu keliu į Europą, nepaisant visų problemų, susijusių su ekonomine stagnacija ar nesutarimais tarp valdančiųjų partijų.

Tačiau Moldovos partijos ilgiau nei dvejus metus negalėjo susitarti dėl tinkamo kandidato į prezidentus, kol buvo iškelta bespalvė ir gal todėl visiems priimtina teisininko Nicolae Timofti kandidatūra.

Debesys virš naujos valdžios ėmė tvenktis 2012 m. pabaigoje, kai kelių aukšto rango politikų surengtoje medžioklėje Pădurea Domnească draustinyje (pati medžioklė buvo nelegali) Moldovos generalinis prokuroras atsitiktinai nušovė ne žvėrį, o vieną iš medžioklės dalyvių. Tačiau prokuratūra nematė reikalo pradėti baudžiamąją bylą prokurorui, užtat buvo bandoma paslėpti įkalčius. Kelis mėnesius trukę ginčai dėl įtakos paskirstymo sukėlė politinę krizę, koalicija formaliai žlugo, o premjeras Vladas Filatas buvo priverstas atsistatydinti.

Šiaip ne taip politinė krizė buvo įveikta, koalicija atkurta pakeitus sudėtį, ir 2013 m. lapkritį Vilniuje parafuota, o 2014 m. birželį pasirašyta asociacijos sutartis su ES. Be to, nuo 2014 m. balandžio Moldovos piliečiai į ES, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Airiją, gali keliauti be vizų. Kiekvieną šių įvykių lydėjo masiniai koncertai Kišiniove – valdančiosios partijos bandė pasigirti visuomenei šiais, be abejo, reikšmingais pasiekimais.

Ką būtina žinoti norint suprasti šiuos pokyčius? Moldova buvo ir tebėra viena skurdžiausių Europos šalių – vidutinis atlyginimas čia neviršija 200 eurų, o pensijos – net ir 50 eurų. Šalis beveik neturi pramonės, o žemės ūkis – su keliomis dėmesio vertomis išimtimis – atsilikęs. Trūksta pardavimo kanalų, o tai reiškia, kad žemės ūkio produkcija tiesiogiai pardavinėjama turguose, nėra sandėliavimo, šaldymo ir perdirbimo galimybių.

Korupcijos mastai nemažėja, ji klesti visur – administracijoje, gydymo įstaigose, universitetuose, mokyklose ir, žinoma, ten, kur įgyvendinami projektai už tarptautinių donorų pinigus. Nusivylimą didina ir visuotinė prasta kokybė. Šalies ekonomika ir visuomenės gyvenimas grindžiamas nekokybiškomis prekėmis ir paslaugomis, prasto lygio švietimu ir sveikatos apsauga, prastu darbu ir menkais atlyginimais.

Daugiau nei milijonas moldavų dirba svetur – Rusijoje ir Vakarų Europoje, ir dažniausiai nelegaliai. Apie 25 proc. Moldovos bendrojo vidaus produkto sudaro emigrantų pinigų perlaidos. Net trumpas pokalbis su jaunais moldavais atskleidžia, kad jaunimo siekis – bent laikinai išvykti iš šalies ir užsienyje įgyti žinių bei lėšų pragyvenimui.

„Visuotinį nekokybiškumą“ lemia nekokybiška politika. Partijų pavadinimai neturi nieko bendro su jų politinėmis programomis. Nei komunistai, nei socialistai neskelbia Marxo ir Engelso idėjų, gal tik naudojasi kūjo ir pjautuvo simbolika, o Michai Ghimpu vadovaujamos Liberalų partijos pažiūros labiau kvepia ne liberalizmu, o unionizmu (susivienijimo su Rumunija idėja).

Apskritai Moldovos partijas lengviau skirti pagal jų lyderius, o ne pavadinimus ir programas, kurių jos dažnai visai neturi. Norėdamos mobilizuoti rinkėjus, partijos dažniausiai renkasi visuomenę kiršinančias temas – tapatybės ir geopolitinės orientacijos klausimus. Iki šiol aistras kelia valstybinės kalbos pavadinimo klausimas (rumunų ar moldavų).

Ekonominis sąstingis ir nemažėjanti korupcija skatina visuomenės apatiją. Žmonės yra linkę balsuoti kojomis, rinkdamiesi emigraciją. Be to, rinktis galima tik tarp „proeuropinio“ korumpuoto elito ir atvirai prorusiškų, bet ne mažiau korumpuotų partijų.

2015 m. pradžioje paaiškėjo, kad iš trijų didžiausių Moldovos bankų „išgaravo“ daugiau nei milijardas eurų. Buvo sustabdyta Pasaulio banko ir Europos Sąjungos parama Moldovai. Prasidėjo protestų banga, trunkanti jau kelis mėnesius. Moldovos įžymybių buvo sukurta visuomeninė platforma „Orumas ir tiesa“ (Demnitateși Adevăr, sutrumpinus DA – „Taip“), apie kurią masiškai pradėjo burtis žmonės. Nors Kišiniove jau išnyko palapinių miestelis, savotiškas maidanas, bet protestai tęsiasi.

Protestuoja ne tik DA platforma. Savo protestus surengė atvirai prokremlinė Socialistų partija ir Belcio miesto mero Renato Usatîi vadovaujama „Mūsų partija“. Pats Usatîi savo nemažą turtą uždirbo Rusijoje, bet daugiau faktų apie turto kilmę neatskleidžia. Per rinkimų kampaniją jis dosniai dalijosi pinigais su veteranais, jaunų šachmatininkų klubais, ligoninėmis, o dar dosniau mokėjo už užsakomuosius straipsnius vietos spaudoje apie savo gerų darbų politiką.

Likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų jo partija buvo išbraukta iš sąrašo dėl neskaidraus finansavimo, bet jau 2015 m. jis buvo išrinktas antrojo Moldovos miesto meru, ir jo populiarumas neblėsta.

Nėra abejonių, kad nauji rinkimai būtų sėkmingi prokremlinėms ir taip pat korumpuotoms jėgoms – socialistams ir „Mūsų partijai“. Moldovoje plinta sąmokslo teorija, kad ir naujoji DA platforma dirba Kremliui. Sunku pasakyti, kiek čia tiesos, bet moldavų politinį nuovargį nesunku suprasti. Tai, kas šiuo metu vyksta Moldovoje, nėra geopolitinė „kova“ tarp Rytų ir Vakarų. Tai greičiau bandymo įvesti bent kažkokias žaidimo taisykles išraiška.

Nei dabartinis status quo, nei senų veidų pakeitimas naujais nepriartins Moldovos prie ES nei pagal politikos standartus, nei pagal gyvenimo kokybę. Gal kai kurie Moldovos gyventojai ir nebūtų prieš, kad valdžią šalyje tiesiogiai perimtų Briuselis, o kiti – kad tai padarytų Putinas. Bet Moldovos problemas vis tiek teks spręsti patiems moldavams.

 

Krzysztof Kolanowski 2012–2014 m. dirbo Moldovoje ir vadovavo Savivaldybių informacijos centrui, kurio veiklą finansuoja Lenkijos URM ir USAID. 2009–2012 m. gyveno ir dirbo Lietuvoje. Savo straipsnius skelbia „Nowa Europa Wschodnia“ ir „New Eastern Europe“ žurnaluose, o Lietuvoje – zw.lt,pl, delfi.lt ir geopolitika.lt.

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Krzysztofas KOLANOWSKIS:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...