Lietuvos futbolas eilinį sykį tėškėsi veidu. Ne į purvą. Į grupės futbolo draugų taip pamėgtą plastiko gazoną. Jų dėka šalyje neliko ne tik gero futbolo, bet ir futbolo vejų. Ir mūsų futbolininkams anksčiau tokio įprasto jų purvo, iš kurio kažkada žvengė Ispanijos spauda. Paskui vokiečiai tyčiojosi iš Kauno stadiono tualetų.

Pirmadienio vakarą taip pat ne beviltiškas Lietuvos rinktinės, kurią nusitašę anglų sirgaliai pravardžiavo fermerių komanda, žaidimas domino Anglijos spaudą. Anglų reporteriai tyčiojosi iš mūsų futbolo organizacijos ir stadiono.

„I.Pankratjevo atsistatydinimas buvo keista pabaiga šiek tiek nepadoriam mačui, kuris vyko ant dirbtinės dangos. Tribūnose buvo užfiksuotos senos geros kumštynės, o stadiono veją laistė gaisrininkų brigada, nes laistymo sistemos neveikė. Jie žaidžia stadione, turinčiame tik tris tribūnas, už kurių tvora, kuri yra vienintelė kliūtis kamuoliui nenuskristi į šalia stovinčius daugiabučių kompleksus“, – šaipėsi „The Guardian“.

BBC apžvalgininkas mūsų rinktinę pavadino „komanda su mažomis ambicijomis“, o sąlygas Vilniaus stadione ir rūbinėje palygino su sena mokykla.

Yra norinčių prieštarauti? Labai seniai konservatorių premjeras A.Kubilius, vaizduodamas labai šmaikštų, pareiškė, kad kai į Vilnių važiuos žaisti „Real“ ir „Chelsea“, bus ir stadionas. Vokietija, Ispanija, Anglija… Kas dar turėtų atvažiuoti pasityčioti, kad valstybė pasistatytų bent vieną nedidelį europinį stadioną, į kurį nebūtų gėda ir pačiam ateiti, ir pasaulio futbolo žvaigždes priimti? Kiek dar, pralaukus ketvirtį amžiaus, reikės laukti – dar 25 metus?

Taip, žinoma, kad tai, jog Lietuvos futbolas po 1997-ųjų patiria vieną fiasko po kito, pirmiausia yra manerkio iš Vilijampolės grupės draugų futbolo federacijos reikalas.

Bet Lietuvos futbolo viršininkams dėl to ne gėda. Jei futbolo prezidentas broliavosi su „daktarais“, o treneris net nesugeba pasveikinti Anglijos su šimtaprocentiniu rezultatu grupėje, tai reiškia, kad jų gėdos jausmas buvo išpreparuotas dar prieš jiems gimstant.

Štai tai, ir ne tik tai, tampa valstybės gėda. Ne tik todėl, kad futbolas bet kurioje ES šalyje yra daugiau nei žaidimas. Stadionus stato ne futbolo viršininkai, o valstybės ir savivaldybės. Ypač tai pasakytina apie Nacionalinį stadioną. Ir ypač – tokiose nedidelėse valstybėse kaip Lietuva.

Mūsų Nacionalinį stadioną statė visi – pradedant socialdemokratų patriarchu, baigiant aplinka to, kuriam vis aplinka kalta. Visi tam skirti pinigai prašapo. Užtat išdygo vienos bendrovės vystytojos gražus namų kompleksas, kuriame, sako, net dabartinių šalies didžiūnų gyvenama.

Gal todėl po „išgarsėjimo“ Anglijoje, kaip ir anksčiau Vokietijoje ar Ispanijoje, nebuvo gėda premjerui, jo pirmtakams, esamiems ir buvusiems ministrams, dabartinei ir buvusioms Seimo daugumoms? Tokių šalių, kaip aprašytoji „The Guardian“, daugiau ES nėra – tik Lietuva.

Gėda ne tik ir ne tiek dėl su sena mokykla britų palyginto mūsų stadiono – pirmiausia gėda dėl to, kad valstybės ir Vyriausybės vadovams dėl tos gėdos nė raumuo nevirptelėjo.

Stebina? Kai tą patį pirmadienį Vilniuje pramonininkų prezidentas R.Dargis skaitė pranešimą apie valstybės artimiausiu metu laukiančius konkurencingumo iššūkius ir po to surengtoje diskusijoje kalbėjo visų Seimo partijų lyderiai, jų klausęsi ES šalių ambasadoriai kraipė galvas: negi iš tikrųjų toks baisus mąstymo atotrūkis tarp jūsų verslo ir politikos elito?

Išvertus iš diplomatinės kalbos – partijų lyderiai pjovė visišką grybą, o kai kurie net nesuprato, apie ką pramonininkas kalbėjo. Plastiko gazonas – ne tik futbole.