Europos Sąjungos valstybės kol kas neturi bendro požiūrio nei dėl kriptovaliutų apmokestinimo, nei dėl paslaugų, susijusių su tokiomis valiutomis.

Lenkijos Seimo rinkimai sukėlė dvi sensacijas: „Teisės ir teisingumo“ (lenk. PiS) partija laimėjo triuškinamai ir viena valdys šalį; antra, už Seimo ir Senato borto liko „Jungtinė kairė“. „Lenkijoje baigėsi postkomunizmas!“ – pareiškė žurnalo „Krytyka Polityczna“ vyriausiasis redaktorius Sławomiras Sierakowskis. Kas toliau?

Pabėgėliai į Lietuvą kol kas plūsta tik iš televizorių ekranų, o ne per valstybės sieną. Lietuviams, kitaip nei, pavyzdžiui, vengrams ar vokiečiams, prieglobsčio ieškančios minios dar netapo valstybine problema. Nelaukiant, kol tai įvyks, derėtų ištarti pragmatiškus, o ne ideologinius klausimus.

„Rusijos užsienio politika pasižymi dviem neatsiejamais refleksais: blogi dalykai nutinka, kai Rusijai nebeleidžiama saugoti savo kaimynių; dar blogesni dalykai prasideda, kai Rusijos kaimynės nebenori, kad Rusija jas gintų“, – „Foreign Policy“ rašo Frankas Jacobsas.

Grįžęs iš Jaltos konferencijos 1945-aisiais, Winstonas Churchillis konstatavo, kad jo vaidmuo ten vykusioje konferencijoje buvęs minimalus, nes prie stalo sėdėjo ir kaip lygiaverčiai tarėsi tik „klubo nariai“ – rusiška meška ir amerikietiškas buivolas. O kad patektum į tą klubą, privalėjai turėti bent 3 mln. karių armiją. Britams tai buvo nepasiekiama, o štai amerikiečiai ir rusai žaidė vienoje lygoje.

Praėjusį sekmadienį vykusius Lenkijos Seimo rinkimus laimėjo radikali Jaroslawo Kaczynskio partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS). Tai pirmasis kartas per Lenkijos demokratijos istoriją, kai viena partija užsitikrino daugumą – PiS gavo 235 vietas 460 deputatų Seime ir Vyriausybę galės formuoti be koalicijos partnerių.

Kaip ir galima buvo tikėtis, Lenkijos Seimo rinkimus laimėjo radikali dešinioji Jaroslawo Kaczynskio partija „Teisė ir teisingumas“. Tai buvo emocingiausia rinkimų kampanija Lenkijoje nuo 1989-ųjų. Atrodo, kad 8 metus Lenkiją valdžiusi „Piliečių platforma“ pralaimėjo ir dėl ryškaus lyderio stokos.

Pavakare Lietuva pajudės tėvų ir protėvių kapų link. Kaip kasmet nuo tada, kai buvo išeita iš savo kaimo. Lietuviui katalikui galima prikišti, kad jis užmiršo Kalėdų prasmę, kad iš Velykų prisikėlimo liko tik kiaušiniai ir kiškučiai. Bet šios dienos neįveikė nei okupanto kumštis, nei linksmas vakarietiškas Helovinas.

Šią vasarą mokslinį pranešimą politologams ir ekonomistams Lenkijoje skaitęs vienas garsiausių šios šalies ekonomistų, šoko terapijos tėvu vadinamas Leszekas Balcerowiczius sulaukė tiesmuko studento iš Vokietijos klausimo: jei Lenkijos ekonomika tokia stipri, kodėl prekės pas jus kainuoja 30–40 proc. pigiau negu Vokietijoje? L.Balcerowiczius, žinoma, nesutriko: „Vokietija savo gerovę kūrė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, o Lenkija – nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Duokite mums tiek pat metų, ir mes pasivysime Vokietiją.“

Istoriko V.Rakučio paraginta Molėtų rajono savivaldybė su Širvintų ir Ukmergės rajonų savivaldybėmis ėmėsi kurti karinį istorinį parką, įamžinsiantį 1920-ųjų lapkritį vykusius mūšius tarp Lietuvos kariuomenės ir generolo L.Żeligowskio. V.Rakutis teigia, kad Lietuvos triumfui paminėti skirtas istorinis parkas turėtų tapti ir dialogo tarp lietuvių ir lenkų platforma. Tik ar pergalės prieš „lenkų okupantą“ atminimo vieta tikrai tokį dialogą paskatins?

Šių metų Nobelio premija ekonomikos mokslų srityje paskirta A.Deatonui, 70 metų Prinstono universiteto (JAV) profesoriui, už „vartojimo, skurdo ir gerovės analizę“. Iš ekonomistų tikimasi efektingų receptų ūkiui ir šiaip gyvenimui pagerinti. Gal todėl šios srities nobelistų pasiekimai bene dažniausiai traukiami per dantį