2011 Spalio 01

Aušra Maldeikienė

Tiesų ir norų skiautinys

veidas.lt

Pastaruoju metu paaštrėjusio ginčo dėl minimalios algos galimo didinimo svarstymas – puikus ekonominio nesusikalbėjimo pavyzdys.

Protingi žmonės rimtai juokauja, kad ekonomika yra mokslas, kurio Nobelio premija gali būti apdovanoti du žmonės, tvirtinantys visiškai priešingus dalykus, nelygu jų hipotezės, šių testavimo metodai ir po to einančios interpretacijos, įgaunančios permainingą teorijos pavidalą. Išverčiu į žmonių kalbą: ekonomistų pažiūros gali skirtis ir skiriasi, nes jie formuluoja skirtingas prielaidas, o po to, pasitelkę nevienodus duomenų laukus ir skirtingus tyrimo metodus, gauna rezultatus, kuriuos jau aprašo pagal savo vertybines orientacijas atskiriems tyrimo objektams suteikdami skirtingą svarbą.
Pastaruoju metu paaštrėjusio ginčo dėl minimalios algos galimo didinimo svarstymas – puikus ekonominio nesusikalbėjimo (arba masinio ekonominio neraštingumo – kaip kam labiau patinka) pavyzdys.
Kai nesi žmogus, gyvenantis iš minimalios algos, stebėti tokius ginčus gal net gali būti linksma. Mat tikrai juokinga klausytis, kaip rimtai ir solidžiai kai kurie aiškiai ideologizuoti “ekspertai” tai, kuo jie tiki, skelbia, kad taip ir yra (ekspertais be kabučių juos galėčiau vadinti, jei iki skelbdami “tiesas” deklaruotų savo ideologinius principus). Štai ponia Rūta Vainienė įrodinėja, kad “jei alga būtų padidinta iki 1000 ar 1200 Lt, daugelis verslininkų iš viso pasitrauktų į šešėlį”. O, manau sau, Lietuvos laisvosios rinkos institutas galų gale atliko tyrimą, tad įdomu, ko konkrečiai klausta ir kaip testuoti duomenys. Tikrinu. Tyrimo nerandu. Taigi, tai tik nuomonė. Ir tada nuomonė, kad padidinus algą iki 1000 ar net 1200 Lt daugelis verslininkų džiaugtųsi papildomu pelnu, mat padaugėtų pirkėjų, irgi turi teisę gyvuoti.
Arba vėl. Toji prezidentė aiškiai žino, kad “pagrindinė vokelių priežastis yra socialinio draudimo įmokos: jos didelės, žmonės neturi paskatų jų mokėti”. O kas uždraus manyti ir tvirtinti, jog pagrindinė vokelių priežastis yra daugelio įsivaizdavimas, kad jo tėvus privalo išlaikyti valdžia, nes ji turtinga ir viską pasigrobia, ir dar važinėja į brangias keliones po Naująją Zelandiją.
Beje, tokią nuomonę galima net faktais pagrįsti, mat žmonės Lietuvoje, kaip rodo apklausos, įsitikinę, kad valdžia savo reikmėms pasiima vos ne pusę valstybės pinigų, o vargšams nieko nelieka. Kas, kad tai absoliuti nesąmonė, betgi kaip paneigsi, jei visi žino. Žinojimas yra didi jėga. O žinojimas, atmieštas meile ideologijai, yra net ne jėga, bet ginklas.
Pirmąkart, dar XIX a. pabaigoje, Naujojoje Zelandijoje įvesta teisinė norma, reguliuojanti minimalų darbo užmokestį, išlieka viena prieštaringiausių ekonominių tezių. Įvairiausios ideologinės, politinės, finansinės, ar tiesiog “geros širdies” grupės pateikia begales įvairių argumentų. Bėda ta, kad niekas nedrįstų pasakyti, jog esama pakankamai duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad, pavyzdžiui, padidinus minimalų darbo užmokestį sumažės užimtumas. Keletas viešai skelbiamų tyrimų, atliktų JAV ir Didžiojoje Britanijoje, tokių išvadų nepatvirtina. Tad rimčiau kalbant čia tas atvejis, kai ekonomistas bet kokiu atveju nukryps į normatyvinio kalbėjimo erdves, deklaruodamas, kaip, jo nuomone, turėtų būti.
Ekonomistų darbas yra paaiškinti žmonių elgseną. Jie formuluoja hipotezes apie tai, kaip esant tam tikrai situacijai elgsis žmonės, ir tada remdamiesi faktais bando vertinti, kiek pagrįstos jų pradinės prielaidos. Ekonomistai mokslininkai domisi tuo, kaip elgiasi žmonės, o ne tuo, kaip jie turėtų elgtis: šiuo atveju ekonominės elgsenos modelius bandoma analizuoti objektyviai, be jokių užuominų, ar tam tikras elgesys priimtinas, ar ne. Tokia nevertybinė objektyvi perspektyva, paremta moksliniais metodais, vadinama pozityvia analize. Šiuo atveju žiūrima, kaip kintamojo a pokytis paveiks kintamąjį b. Taip pat būtina, kad hipotezę būtų įmanoma patikrinti (testuoti). Pavyzdžiui, ieškoma patvirtinimo hipotezei, kad socialinio draudimo įmokų dydis lemia vokelių egzistavimą. Pozityvus teiginys nebūtinai turi būti teisingas, bet jis privalo būti toks, kad jį būtų galima patikrinti.
Vis dėlto sunku tikėti, kad net pats objektyviausias mokslininkas gali būti visiškai nešališkas. Ekonomistas gali taip formuluoti klausimą ar akcentuoti tuos duomenis, kurie paremia jo hipotezę, tuo pačiu metu nepakankamai įvertindamas jai prieštaraujančius faktus. Tai labai žmogiška. Kiekvienas ekonomistas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, turi tam tikrus įsitikinimus ir atsakymus į klausimus, kas teisinga, o kas – ne. Ir kai ekonomistas dėsto savo nuomonę apie tam tikrus pasirinkimus ar teiginius, jis kalba apie tai, kaip turėtų būti, tad atlieka normatyvinę analizę. Ši apima nuomones apie tai, kaip turėtų būti, arba apie tai, kas privalėtų įvykti. Jos paremtos žmogaus vertybėmis, jo moraliniu apsisprendimu.
Štai keletas normatyvinių klausimų, kurie dažnai keliami įvairiose šalyse, pavyzdžių. Ar turėtų vyriausybė padidinti minimalų darbo užmokestį? Ar privalėtų šalis visiems savo piliečiams garantuoti “nemokamą” aukštąjį mokslą? Ar privalo vyriausybė garantuoti “nemokamus” vaistus visiems be išimties pensininkams?
Perskyra tarp pozityviųjų ir normatyvinių teiginių yra labai svarbi. Viena pasakyti, kad sveikatos apsauga turėtų būti prieinama visiems be išimties (tai nuomonė, normatyvinis teiginys), ir visai kas kita teigti, kad prieinama sveikatos apsauga didina šalies produktyvumą (pozityvus teiginys, kuris gali būti tikrinamas). Skirti normatyvinius ir pozityviuosius teiginius labai svarbu, nes kalbant apie ekonominę šalies politiką jie labai dažnai glaudžiai susipina. Pavyzdžiui, klausimas, kaip nuo 24 iki 21 proc. sumažinti pajamų mokesčiai paveiks šalies ekonomiką, prašosi pozityvios analizės. Tačiau klausimas, ar pajamų mokesčiai turėtų būti sumažinti 3 proc., reikalauja ir normatyvinės analizės.
Kai ekonomistai aiškina, kaip, kokiu būdu veikia ekonomika, jie yra mokslininkai. Kai jie bando pasakyti, kaip turėtų funkcionuoti ekonomika, jie tampa ekonominės politikos kūrėjais. Tad pozityvūs teiginiai nustato diagnozę, o normatyviniai – išrašo galimus vaistus, kurie turėtų padėti įveikti problemą. Klausantis ekonomistų ar politikų vertėtų suprasti, kurie jų teiginiai yra normatyviniai, atspindintys ne tiek dalykus, kuriuos galima patikrinti, kiek tų žmonių norus ir įsitikinimus.
Nemėgstu rašyti vadovėlinių tiesų, vis dėlto savo principui nusižengiau. Ir primenu: kai klausotės ekonomistų, būkite budrūs. Tikrinkite gramatiką ir nuosakas. Klauskite, kas nustatė, kaip nustatė ir ar tyrimas buvo adekvatus esamai situacijai. Bandykite išgirsti, ar daugybės įvairių ekspertų (autorė – ne išimtis) peršami receptai nėra dar viena Levino juostelių atmaina, kuri labai gerai veikia, kai tiki.
Primenu: kai klausotės ekonomistų, būkite budrūs. Klauskite, kas nustatė, kaip nustatė ir ar tyrimas buvo adekvatus esamai situacijai.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Aušra Maldeikienė:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...