2015 Liepos 17

Perki už 31 mln. Lt, o nusiperki už 128. Kodėl ne, jei pinigai valstybės

veidas.lt

 

Viešieji pirkimai. Jei turėdamas mažai lėšų kokiam darbui atlikti sąmoningai renkiesi brangininką, maža to, net išbaigęs pinigus toliau jam teiki užsakymus, esi arba nesveikas, arba aferistas. O kaip pavadinti taip besielgiančią valstybę?

Aušra LĖKA

Žmogus 23 metus laukė, kol atgaus teises į turėtus kelis hektarus žemės. Nesulaukė. Dabar jau laukia jo vaikai. Šeima mielai pati susimokėtų už žemės matavimo darbus ir planų parengimą, bet negalima, nes įstatymai griežtai reglamentuoja, už ką gali mokėti pats, o už ką valstybė.

Tokia tipiška 22,3 tūkst. žmonių ar jau jų palikuonių, per 24 metus dar vis nesulaukiančių žadėto teisingumo, istorija. O valstybei vis pritrūksta pinigų, žmogiškųjų išteklių ar politinės valios. Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė, kaip ir jos pirmtakė, net į savo programą įsirašė – baigti žemės reformą. Tačiau lemiamu etapu turėję tapti žemėtvarkos darbai, dar 2012 m. užpirkti valdant Andriaus Kubiliaus Vyriausybei, išvirto į eilinį, geriausiu atveju, apsižioplinimą, o blogesniu – kas galėtų paneigti – gal ir sąmoningą veiksmą, siekiant pasinaudoti valstybės negebėjimu skaičiuoti mokesčių mokėtojų jai patikėtų milijonų.

Istorija neįtikėtina: valstybė savo biudžete (tiksliau, mūsų visų piniginėje) numatė trejiems metams žemės reformos darbams skirti 30,6 mln. Lt (kad būtų mažiau painiavos, visas sumas, taip pat ir po euro įvedimo, nurodysime skaičiuodami litais). Surengė viešuosius pirkimus, pasirinko laimėtoją, pradėjo darbus. Tačiau ilgai neapsižiūrėjo, kad jau baigia išleisti antra tiek, nei tam buvo skirta: atlikta darbų už 50 mln. Lt, dar apie 20 mln. Lt reikės sumokėti už jau pradėtus darbus, taigi iš viso valstybė bus sumokėjusi apie 70 mln. Lt.

O paslaugų pirkimo sutarčių su rangovais sudaryta už 127,6 mln. Lt, vadinasi, viešiesiems pirkimams skirtą sumą viršijant 91 mln. Lt. Paaiškėjus tokiems faktams dviem savaitėms žemės reformos darbai šį birželį buvo sustabdyti, bet paskui vėl atnaujinti, nes juk pagal šiuos pirkimus pamatuotos žemės laukia 10 tūkst. valstybės piliečių. Nepradėtiems darbams paskelbtas naujas viešasis pirkimas vyksta šiuo metu.

Nugalėjo pasiūlęs keliolika kartų brangiau

Prieš trejetą metų įvykusių viešųjų pirkimų žemės reformai vykdyti fabula itin keista. Žemės tvarkymo ir administravimo funkcijas atliekanti Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. dviem viešaisiais pirkimais rinkosi, kas apmatuos žemės sklypus ir parengs žemėtvarkos projektus, reikalingus grąžinant piliečiams nuosavybę.

Konkursas buvo net tarptautinis. Tačiau kai kuriose jo dalyse (jis buvo išskirstytas į 56) dalyvavo vos vienas potencialus darbų vykdytojas, nors šiuo metu matininkų registre yra 1893 matininkai ir 1202 geodezininkai, taip pat 1826 asmenys, turintys teisę rengti žemėtvarkos planavimo dokumentus. Bet ir ten, kur konkuravo daugiau bendrovių (iš viso jų varžėsi 18), pergalę dažniausiai šventė valstybinis Valstybės žemės fondas. Jam teko apie 70 proc. visų darbų. Šios įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendina Žemės ūkio ministerija, kuriai pavaldi ir pirkimą vykdžiusi NŽT.

Konkurse kelti aukšti reikalavimai, kad darbas būtų atliktas tikrai kokybiškai ir už optimalią kainą, nes juk tokia ir yra viešųjų pirkimų misija – užkardyti neefektyvų visų piliečių pinigų naudojimą. Tačiau nugalėtojų pasiūlytos kainos vidutiniškai apie tris kartus viršijo kitų laimėtojų.

Kodėl pasirinktas toks brangininkas, Viešųjų pirkimų tarnyba, praėjusią savaitę NŽT prašymu ištyrusi šiuos pirkimus, logiško atsakymo nerado. Atvirkščiai – įžvelgė Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų. NŽT komisija nevienodai vertino pasiūlymus, nepaisė savo pačios nustatytų įkainių „lubų“.

Maža to, nurodytos paslaugų įkainių ribos priklausė ne nuo objektyvių aplinkybių (pavyzdžiui, su rinkos kainų vidurkiu susietos kainos ar siūlomų mažiausių įkainių), bet buvo vertinamos lyginant tarpusavyje to paties tiekėjo konkrečiai pirkimo daliai siūlomus įkainius.

Tokios sąlygos, užuot skatinusios tiekėjus siūlyti kuo mažesnius įkainius, priešingai, sudarė jiems visas galimybes nurodyti maksimalius paslaugų įkainius. Pavyzdžiui, ten, kur UAB „Arlitanus“ siūlė 300 Lt paslaugų įkainį, Valstybės žemės fondas – 1200 Lt. Kur „Arlitanus“ savo darbą įvertino 200 Lt, valstybės įmonė – 2800 Lt. „Arlitanus“ –  500 Lt, o Valstybės žemės fondas  – 2900 Lt ar pirmoji 600 Lt, o kita už analogišką darbą – 3 tūkst. Lt.

Viešųjų pirkimų tarnybos nuomone, „toks didelis kainų skirtumas perkančiajai organizacijai turėjo kelti pagrįstų abejonių ir ji privalėjo į tai atsižvelgti prieš priimdama sprendimus pripažinti tiekėją laimėtoju ir sudaryti su juo sutartį“.

Bet NŽT jokių abejonių nekilo, nors Viešųjų pirkimų įstatymas nurodo, kad pirkimų tikslas – įsigyti reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. NŽT, Viešųjų pirkimų tarnybos vertinimu, neužtikrino pasiūlymuose nurodytų įkainių tinkamo vertinimo, nesiaiškino ir neatliko jokių veiksmų dėl siūlomų paslaugų įkainių pagrįstumo, todėl neefektyviai naudojo skirtas lėšas.

Tačiau 2012 m. Žemės ūkio ministerijai vadovavęs konservatorius Kazys Starkevičius neabejoja, jog šiuose pirkimuose kaina buvo gera ir ne iš piršto laužta: mat konkurso sąlygos buvo griežtos, iš bendrovių reikalauta turėti draudimą, kad kilus problemų atsakytų draudimo kompanijos.

„Valstybės įmonė Valstybės žemės fondas – rimta pelninga bendrovė, mokanti valstybei visus mokesčius ir net dividendus. O jei konkursus, pasiūlę mažą kainą, laimės matininkai, kurie nemoka mokesčių, kur garantijos, kas atsakys, jei po kelerių metų paaiškės, kad netiksliai pamatavo, o bendrovė bus bankrutavusi? Kas atsakys – valstybė?“ – retoriškai klausia buvęs žemės ūkio ministras.

Jis tikina, kad minimi pirkimai buvo derinami ir su Viešųjų pirkimų tarnyba, tiesa, kai jai dar vadovavo Žydrūnas Plytnikas, kuriam dėl Viešųjų ir privačių interesų įstatymo pažeidimų pačiam teko palikti postą.

Buvęs ministras blogio šaknį įžvelgia visai kitur: „Kokia pinigų suma buvo numatyta, už tiek reikėjo darbų ir atlikti. Viešojo pirkimo vykdymas turėjo būti kontroliuojamas, užuot sustabdžius žemės reformos darbus. Vyriausybės programa dabar tikrai nebus įgyvendinta.“

Vis dėlto kiek iš tikrųjų kainuoja darbai, už kuriuos valstybė mokėjo ir keliolika kartų brangiau, nei buvo gavusi pasiūlymą, gal paaiškės paskelbus naujo, dabar vykstančio konkurso analogiškiems darbams atlikti nugalėtojus. Neoficialių šaltinių teigimu,  pasiūlytos kainos daug mažesnės ir atitinka rinkos kainą.

Šiek tiek skiriasi ir konkurso sąlygos. Jose yra saugiklių, kurie turėtų garantuoti mažesnes kainas: nustatyta maksimali darbų apimtis ir kaina pagal vidutines rinkos vertes, pasiūlymo galiojimo užtikrinimo garantas sumažintas nuo 2 iki 1 proc. pasiūlymo kainos, o jos įvykdymo garantas – nuo 4 iki 2 proc. sutarties kainos. Bet gal užtenka ir tokios garantijos? Juk galimi pertekliniai reikalavimai viešuosiuose pirkimuose neretai ir sukelia abejonių (o jos neretai pasitvirtina), kad konkurso sąlygos taikytos konkrečiam laimėtojui.

Štai dabar kyla abejonių, ar 2012 m. pirkimo sąlygos negalėjo būti išimtinai pritaikytos vienam tiekėjui, jei iš 59 pirkimo sutarčių net 38 sutartys sudarytos su Valstybės žemės fondu, nors perkamų paslaugų įkainiai maždaug triskart didesni nei kitų tiekėjų, su kuriais pasirašytos likusios pirkimo sutartys.

Sutarta, ką dirbs, bet ne kiek

Didžiausia dabar išaiškėjusi 2012 m. vykdytų viešųjų pirkimų staigmena – net ne kaina, o tai, kad po pirkimų sudarytose sutartyse nėra nurodyti perkamų paslaugų kiekiai. Įdomu, ar kas savo pinigus seikėja taip, kaip valstybės: sutarta dėl darbų įkainių, bet nesutarta, kiek jų reikės atlikti, tad valstybės institucija – NŽT juos užsakinėjo, valstybės įmonė Valstybės turto fondas juos vykdė, o mes, mokesčių mokėtojai, už juos mokėjome ir vėl mokėjome.

Įdomu, kiek dar tai būtų trukę ir kiek tam nebenumatytų valstybės lėšų būtų privalu sumokėti už atliktus darbus, jei NŽT dar ilgiau būtų buvusi palikta be nuolatinio vadovo? Laimėjusi konkursą NŽT direktorė Daiva Gineikaitė pradėjo dirbti gruodį.

„Man net minties nebuvo tikrinti senų pirkimų dokumentus. Bet kilus abejonių, kad kažkas blogai su pinigais, skirtais žemės reformai, ėmėme aiškintis. Pasirodė, kad jau seniai negalėjo būti užsakomi darbai, nes visi tam skirti pinigai buvo išbaigti jau  praėjusių metų trečiąjį ketvirtį“, – pasakoja D.Gineikaitė.

Kol nebuvo kilę nesklandumų dėl darbų apmokėjimo, niekam niekas ir neužkliuvo: kokiais įkainiais buvo sudarytos sutartys, tokiais ir buvo vykdomos. Niekas nesekė ir nekontroliavo, kada viršytos viešajame pirkime nurodytos sumos, mat perkančioji organizacija numatė tik bendrą pirkimo vertę, bet neįvardijo skiriamų lėšų kiekio kiekvienai pirkimo daliai (sutarčiai). Žemės reformos darbų likę daug, tad vieni juos užsakinėjo, kiti atlikinėjo, o kadangi įkainiai buvo išpūsti kaip balionas, valstybės aukso puodas netruko išsekti.

Kaip galėjo niekas neapsižiūrėti, kad mokami pinigai, kurių nebėra, ir ne koks litas kitas, o dešimtys milijonų? Žinoma, nieko panašaus negalėtų būti privačiame sektoriuje, nes užsakovas skaičiuotų, kiek turi pinigų, o rangovas irgi pasiteirautų, kiek darbų turės atlikti. Bet čia juk reikalai su valstybe: vis tiek anksčiau ar vėliau sumokės pinigus, net jei skirtumas – 91 mln., skaičiuojant litais.

Pirkimo sąlygose preliminarūs kiekiai nurodyti buvo, o kiekvienos pirkimo dalies sutartyse – ne. Tad, pavyzdžiui, buvo numatyta suteikti 78 vnt. sutartyje nurodytų paslaugų, o suteikta 303 arba numatyta suteikti 125, o suteikta 668, numatyta 10, o suteikta 814, numatyta 13, o suteikta 159 ir taip toliau.

Tokių pažeidimų nustatyta visose Viešųjų pirkimo tarnybos tikrintose sutartyse.
Buvęs žemės ūkio ministras piktinasi, kodėl už šiuos darbus atsakinga institucija NŽT, o už pastarąją atsakinga Žemės ūkio ministerija neapsižiūrėjo, kad numatyti pinigai baigėsi, ir nenustojo užsakinėti naujų darbų. Eksministro nuomone, atėjus naujai valdžiai kontrolės funkcija šioje srityje apskritai sumenko, pavyzdžiui, neliko jo įsteigto Žemės audito padalinio prie NŽT.

Kodėl svarbios institucijos ilgai buvo be nuolatinių vadovų

„Čia dūmų uždanga: mato, kad nespėja vykdyti Vyriausybės programos – užbaigti žemės grąžinimo, tad nori savo broką pridengti. O gal savas bendroves įkišti, kurios neva darbus padarys pigiau“, – politines žabangas įžvelgia K.Starkevičius. Maža to, jis primena, kad dabar tiriami viešieji pirkimai buvo apskųsti, tad po teismų jie pasirašyti 2013 m., kai valdžioje buvo jau kairiųjų Vyriausybė, o Žemės ūkio ministerija buvo atitekusi Darbo partijai.

Tačiau D.Gineikaitė, patikrinusi sutartis, tikina, kad beveik visos jos pasirašytos iš karto. Tik keturios dalys apskųstos ir sutartys dėl jų pasirašytos po teismų 2013 m. vasarį. Vis dėlto kilę ginčai, D.Gineikaitės tikinimu, nesusiję su dalykais, dėl kurių dabar kyla problemų.

Buvęs ministras teisus, kad reikėjo kontroliuoti, kaip vykdomi pirkimai. Tik visa bėda, kad NŽT daugiau nei metus neturėjo nuolatinio vadovo. Valstybės žemės fondas nuolatinio vadovo neturi jau treti metai.

O ir esamų žemėtvarkos ir su ja susijusių kadrų kai kurie judėjimai valstybės institucijose keisti. Štai skelbiama, kad skandalingųjų viešųjų pirkimų sąlygos buvo derinamos su Žemės ūkio ministerijos departamentu, atsakingu už žemės reformos politikos formavimą ir NŽT kuravimą. Jam ir anuomet, ir dabar vadovauja buvęs Valstybės žemės fondo direktorius Audrius Petkevičius. Šiam perėjus dirbti į ministeriją, Žemės fondas lig šiol neturi nuolatinio direktoriaus. Tiesa, šiuo metu vyksta konkursas į šį postą. Bet kodėl taip ilgai delsta išrinkti naują vadovą?Ar tikrai be pagrindo įtarinėjama, kad galbūt kažkam ilgai laikyta vieta?

2012 m. NŽT direktoriavo Vitas Lopinis, o jo pavaduotojas buvo Gintautas Vasiliauskas, kuris, pradėjus vykdyti dabar taip pagarsėjusių viešųjų pirkimų procedūras, perėjo dirbti į Valstybės žemės fondą ir dabar yra jo pavaduotojas, atliekantis direktoriaus pareigas. Tai tas pats G.Vasiliauskas, kuris kartu su kitais su žemėtvarka susijusiais valstybės tarnautojais ir politikais buvo sulaukęs įtarimų baudžiamojoje byloje, susijusioje su bandymu neteisėtai paskirti savą kadrą vieno NŽT padalinio vadovu. Baudžiamosios atsakomybės G.Vasiliauskas išvengė, nes savo kaltę pripažino, davė išsamius parodymus.

Dėl vadovo posto NŽT regioniniuose padaliniuose skandalų kilo ne kartą. Pavyzdžiui, po to, kai iš likviduotų apskričių viršininkų administracijų žemėtvarkininkus perėmusi NŽT, vadovaujama laikinai direktoriaus pareigas ėjusio G.Vasiliausko, užsimojo pakeisti net 26 skyrių vadovus iš 48.

Minėtų viešųjų pirkimų pagrindines sąlygas nustatė NŽT departamentas, kuriam tuo metu vadovavo Algis Bagdonas, dabar jau išėjęs iš NŽT savo noru, bet, kaip buvo skelbta, galbūt norįs užimti vadovaujamas pareigas Valstybės žemės fonde.

O sutartis pasirašęs tuometis Valstybės žemės fondo direktorius Ramūnas Mockevičius taip pat jau išėjęs iš darbo šioje valstybės įmonėje.

Kodėl tokiose svarbiose valstybės institucijose tokia vadovų kaita ir kodėl jos metų metais dirba su laikinais vadovais? Norinčiųjų vadovauti – daug. Tai pačiai D.Gineikaitei dėl NŽT direktoriaus posto teko varžytis su penkiolika, o galutiniame etape nugalėti keturis konkurentus.

Tai ne išimtis: 2014 m. tik 34 proc. Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų vadovų buvo nuolatiniai. Valstybės valdymo ekspertas prof. dr. Vitalis Nakrošis daro prielaidą, kad gal 2012 m. sugriežtinus vadovų atranką į valstybės tarnybą kai kurie galbūt partijų ir ministrų palaikomi kandidatai negalėjo jų atitikti ir todėl buvo delsiama skelbti konkursus eiti nuolatines pareigas.

Praėjusią vasarą iš žemės ūkio ministro posto atsistatydinusį Vigilijų Jukną pakeitusiai „darbietei“ Virginijai Baltraitienei, anksčiau – Seimo vicepirmininkei, taip pat, matyt, sukėlė abejonių jau paskelbto konkurso į NŽT vadovo postą sąlygos, tad ji jį atšaukė ir paskelbė iš naujo. Nepaisant žiniasklaidoje sklandžiusių įtarinėjimų, kad kėdė taikoma vienam ministrės kolegai iš Darbo partijos, ji atiteko tuomet pusantrų metų Kauno savivaldybės Žemėtvarkos skyriui vadovavusiai, prieš tai savivaldybės Teisės skyriuje dirbusiai 33-ejų D.Gineikaitei.

Tiesa, ir ji siejama su Darbo partija, bet, anot jos pačios, tai buvo trumpai ir seniai, mat dirbant savivaldybėje jai buvę smalsu pamatyti rinkimų kampaniją iš vidaus.

Žinoma, kyla įvairių minčių, kai į naujai įsteigtą NŽT direktoriaus patarėjo postą pasirenkamas taip pat „darbietis“, įvairiai pagarsėjęs buvęs vidaus reikalų ministras Gintaras Furmanavičius. Bet, D.Gineikaitės tikinimu, ji tam neturėjusi įtakos, mat patarėjas rinktas per specialią atranką, o ieškota žmogaus, kuris kuruotų sienos demarkacijos reikalus, tad G.Furmanavičiaus patirtis vidaus reikalų ministro poste tikrai vertinga.

Tad, kad ir kaip politiniai oponentai anos kadencijos viešųjų pirkimų peripetijų aiškinimesi bandytų įžvelgti politines sąskaitas, jos – tikros ir apmokėtos mokesčių mokėtojų pinigais.

Naujoji NŽT vadovė pripažįsta: dėl situacijos kalta NŽT – ir dėl įvykdyto pirkimo, ir dėl jo vykdymo, ir dėl darbų apmokėjimo. Jos nuomone, ne tokio dydžio turėjo būti darbų įkainiai, o NŽT turėjo kontroliuoti, ar neviršijamos tam skirtos lėšos. Tad išsiaiškinusi tokias savo vadovaujamos institucijos nuodėmes D.Gineikaitė pati ir iškėlė viešumon šiuos faktus, o Žemės ūkio ministerija palaikė sau pavaldžios institucijos bandymus užkardyti tolesnį taškymąsi valstybės pinigais, kurie ~de jure~ šiems darbams net nebeegzistuoja.

Galima klausti, kodėl anksčiau to niekas nematė, kodėl taip vėlai praregėta. Bet atsakymas elementarus: NŽT ir Žemės ūkio ministerijoms pradėjo vadovauti reginčios vadovės. Lig tol, matyt, kai ko įžvelgti nenorėta.

Viešųjų pirkimų tarnyba: sandoris niekinis, todėl negalioja

Tad vis dėlto kas kaltas, kad valstybė permokėjo, gal ir sąmoningai, o dar ir viršijo šiems darbams skirtas sumas? „Ne mano kompetencija spręsti, kodėl tai įvyko, ir tyčia ar netyčia“, – į klausimą atsako D.Gineikaitė. Jos vadovaujama NŽT kreipėsi į atitinkamas kompetentingas institucijas, kad jos ir atsakytų į šiuos klausimus. Tiesa, jų įžvalgos apie skandalinguosius pirkimus kardinaliai priešingos.

Viešųjų pirkimų tarnyba, ištyrusi konkurso rengimą, priėjo prie tokios išvados: atsižvelgdama į nustatytus Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus ir vadovaudamasi Civilinio kodekso nuostatomis, kad imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, NŽT pirkimo sutartis turėtų nutraukti ir organizuoti naujus viešuosius reikiamų paslaugų pirkimus.

Tačiau ši išvada padaryta tik praėjus trejiems metams po sutarties, kai dėl jos kreipėsi pati NŽT, tik jau vadovaujama naujos direktorės. Bet Viešųjų pirkimų tarnyba nepajėgi įvertinti visų pirkimų. Antai pernai jų buvo net  9,9 tūkst., o Viešųjų pirkimų tarnyba įvertino tik apie 2,6 proc., kurių piniginė vertė siekė 1,9 mlrd. Lt. Tai sudaro 10,3 proc. visų 2014 m. įvykusių pirkimų vertės.

Su korupcija kovoti turinti Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) iš viso atsisakė pagal NŽT pateiktą medžiagą pradėti ikiteisminį tyrimą, neįžvelgusi nusikalstamos veikos požymių. Tada NŽT kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, skųsdama STT, kad ši atsisakė pradėti tyrimą.

Generalinė prokuratūra taip pat atsisakė tenkinti skundą, motyvuodama, kad NŽT nenurodė galimų padarytų nusikalstamų veikų, neįvardijo jas galbūt padariusių asmenų, nenurodė, ar dėl to kilo žala.

Tad NŽT kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, jau skųsdama Generalinės prokuratūros verdiktą. Atsakymo kol kas nėra. Gal šįsyk, jau po Viešųjų pirkimų tarnybos išvados, kad vykdant pirkimus pažeistas Viešųjų pirkimų įstatymas, Temidei kils noras pasiaiškinti, ar valstybės institucijoje dirbantys juos organizavę, o paskui jų vykdymą turėję kontroliuoti asmenys buvo tik labai išsiblaškę, ar už keistų sutarčių slypi kažkas daugiau.

STT ir Generalinės prokuratūros argumentai, kodėl nesiimama tyrimo, labiau primena bandymą paskandinti esmę juridinėse vingrybėse, ilgais viražais ginčijantis, kiek milijonų jau būtų galima laikyti didele žala valstybei, reikalaujant, kad pati besikreipianti institucija įvardytų kaltininkus.

Tačiau ar 91 mln. Lt skirtumas tarp valstybės skirtos ir užsakytų darbų sumos nepakankamas susidomėjimui tokiu keistu konkursu sukelti? Ar tikrai viskas čia gerai, kai viena tos pačios – Žemės ūkio ministerijos institucija skelbia viešąjį pirkimą, tos pačios ministerijos valdoma valstybės įmonė laimi didžiąją dalį, nors siūlo triskart didesnę nei kiti kainą, kai darbų apimtys sutartyse apskritai neįvardijamos, o tai sudaro sąlygas užsakyti jų per keturiskart daugiau, nei skirta pinigų. Teisybės dėlei, gal panašiam kiekiui darbų, kiek dabar ir sudaryta sutarčių, būtų užtekę skirtų pinigų, jei NŽT būtų pirkusi ne už maksimalią, o rinkos kainą.

Ironizuojant galima pridurti, kad dar gerai, jog valstybinė įmonė Valstybės turto fondas, iš kitos valstybės institucijos užsiprašiusi kosmines kainas, uždirba ir valstybei – tvarkingai moka dividendus. Žodžiu, iš pradžių valstybė gerokai permoka, bet paskui kažkiek atsiima dividendais. Biznis, nors ir Monkės.

Kiek valstybė per tokius biznius praranda, skaičiuoti niekas nebandė. Tai ir nėra lengva apskaičiuoti. Negalima sakyti, kad darbai, kurie atlikti ar bus baigti atlikti, nors jiems jau pritrūko paskirto finansavimo, nereikalingi. Ir žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė yra pripažinusi, kad buvo iš karto aišku, jog 31 mln. Lt žemės reformai užbaigti neužteks, nors tiek ankstesnė, tiek dabartinė Vyriausybė turėjo ambicijų priartėti prie finalo. Tad darbus vis tiek reikės tęsti. Tik gal po naujo pirkimo jie atpigs?

Kiek 2012 m. permokėta, bus galima bandyti apskaičiuoti, kai NŽT paskelbs naujai surengto ir dabar vykstančio viešojo pirkimo analogiškiems kaip ir 2012-aisiais darbams atlikti laimėtojų kainas. Konkurse vertinti 23 įmonių dokumentai. Kaip informavo NŽT, visos konkurso procedūros turėtų būti baigtos iki rugpjūčio vidurio, tada planuojama pasirašyti sutartis.

NŽT direktorė D.Gineikaitė tikisi, kad jei nebus skundų, galinčių sustabdyti procesą, darbus numatoma pradėti jau rugpjūčio pabaigoje ir tokiu atveju iki šių metų pabaigos NŽT baigtų jos kompetencijai priklausančios nuosavybės į žemę atkūrimą ne miestų teritorijose.

Deja, nuostoliai valstybei dėl įtartinų viešųjų pirkimų 2012-aisiais – ne tik materialūs:  24 metus savo žemės tebelaukiantys Lietuvos piliečiai vėl turėjo progą suabejoti, ar valstybės institucijose dirbantys žmonės tarnauja jiems, ar tik sau.

Beje, kažin ar tik sutapimas: tą pačią dieną, kaip ir dėl NŽT pirkimų, Viešųjų pirkimų tarnyba paskelbė savo vertinimą, kad Kauno rajono savivaldybė daugiau nei dvigubai viršijo Kauno LEZ pirkimui numatytas lėšas.

Tampa keista norma, kai viešiesiems pirkimams numatytos sumos ~de facto~ viršijamos jau ne procentais, o kartais. Kas galėtų paneigti, kad tai vyksta, kai pirkimus laimi geidžiamas darbų vykdytojas. Tokiam negaila, juolab ne savų – valstybės pinigų. Tikra mistika, iš kur tie milijonai, kurių valstybė, kad ir žemės reformai, neturėjo, staiga ima ir atsiranda.

Vienas faktas: valstybės institucijos vykdė 9,9 tūkst. viešųjų pirkimų, kurių vertė – 18,1 mlrd. Lt.

 

Žemės reforma per 24 metus taip ir nebaigta

Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki dabar Lietuvoje jau priimti sprendimai atkurti 772,3 tūkst. piliečių nuosavybės teises į 4 mln. ha žemės, miško ir vandens telkinių.

Kaimo vietovėse jau atkurta 99,4 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Liko atkurti 13,8 tūkst. piliečių nuosavybės teises į 23,8 tūkst. ha žemės (iš jų negrąžinta natūra – 2,6 tūkst. piliečių beveik 6 tūkst. ha).

Dėl miestuose turėtos žemės atkurtos 83,6 proc. piliečių nuosavybės teisės į 87,7 proc. žemės ploto. Miestų teritorijose liko atkurti 8,5 tūkst. piliečių nuosavybės teises į 4,8 tūkst. ha. Vien Vilniuje 4,5 tūkst. žmonių laukia naujų žemės sklypų.

Žemės reforma prasidėjo 1991 m. Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui priėmus Žemės reformos įstatymą. Viena pagrindinių šios reformos sudėtinių dalių – piliečių nuosavybės teisių atkūrimas į žemę. Per 24 metus reforma susidūrė su daugybe biurokratinių kliūčių, buvo kaitaliojami ją reglamentuojantys įstatymai, net priimtos jų naujos redakcijos.

„Iš esmės užbaigsime žemės grąžinimą ir privatizavimą, geodezijos ir kartografavimo darbus, sutvarkysime teisinius žemės santykius“, – tai citata iš A.Kubiliaus Vyriausybės programos.

2012 m. A.Butkevičiaus Vyriausybės programoje įsipareigota: „Užbaigsime nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Artimiausiu metu baigsime nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimą kaime.“

Tas laikas, deja, vis dar dar neatėjo.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Operatorius Operatorius rašo:

    >Konkurse kelti aukšti reikalavimai, kad darbas
    >būtų atliktas tikrai kokybiškai ir už optimaliausią kainą
    Optimaliausia kaina yra literatūrinė Lietuvių kalbos daugybinė išraiška.
    Optimali kaina pagal loginę išraišką yra pati geriausia ir daugybinimui nepasiduodanti.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...