BFL

Jei Lietuvos ūkiui reikėtų reprezentacinio veido, jauna ekologinio ūkio savininkė iš Leonpolio (Ukmergės r.) Ieva Stragytė (27 m.) tam puikiai tiktų: šviesūs plaukai, madingi akiniai, ekonomisto diplomas ir ryžtas pramaišiui su idealizmu.

Vaiva SAPETKAITĖ

„Ieva – užsispyręs, darbštus ir naujovėms imlus jaunas žmogus, modernaus ūkininkavimo šalininkė, – gero žodžio negaili Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) pirmininkas Saulius Daniulis. –  Ji labai daug dirba, nuolat siekia žinių.“

I.Stragytė sako, kad kito kelio tiesiog nėra, nes šiais laikais ūkininkauti sudėtinga ir, atrodo, privalai išmanyti viską – nuo teisės iki agronomijos: „Kiekviena diena – iššūkis, kasdien sužinai, turi sugalvoti ką nors naujo. Bet mane tai ir žavi.“

Ieva tuščioje vietoje nepradėjo – pratęsė Stragių šeimos ūkininkavimo tradicijas. Jos motina Laima Stragienė juokiasi, kad žemės ūkis – jų genuose. Dar Ievos senelė ir prosenelė gebėjo puikiai ūkininkauti ir visam kaimui paruošdavo sėklų, o paruošti gerą sėklą – išmanymo rodiklis.

Laima, kuri ilgai dirbo valstybės tarnautoja, ir jos vyras Vincentas buvo vieni pirmųjų Lietuvoje, perėję prie ekologinio ūkininkavimo. „Norėjau, kad ir Ieva atrastų, kas ji yra: sugalvoti, išauginti, sukurti kažką pačiai – Dievo dovana, šis jausmas nuostabus“, – tikina L.Stragienė.

„Man buvo daug lengviau, nes nereikėjo keisti mąstymo pereinant nuo chemizuoto ūkio iki ekologinio. Jau iš pat pradžių buvo aišku, jog nereikia jokių chemikalų, kad kažką išaugintum, ir nieko baisaus, jei derlius būna perpus ar net trigubai mažesnis. Ekologija – pirmiausia mąstymo būdas“, – mintimis dalijasi I.Stragytė.

Jų žemė niekada nepurkšta pesticidais ir netręšta sintetinėmis trąšomis. Net juodžiausiais laikotarpiais Ievai nekilo minčių pereiti prie chemizuoto ūkio. „Nenoriu žaisti su chemija, noriu pati valgyti daržoves iš savo daržo, – nukerta ji. – Be to, kai  pasiseka – džiaugiesi. Net kai nesiseka, vis tiek gerai, nes tai stumia į priekį. Nepavyko? Kodėl? Reikia bandyti dar kartą.“

Jei nebūtų ūkininkė, kokiu keliu Ieva būtų pasukusi? Aišku, pagal universitete įgytą profesiją – ekonomiką. Tikriausiai būtų tapusi valstybės tarnautoja, kuri kažkam kažką skaičiuotų; galbūt po kurio laiko tai būtų privedę ir prie nuosavo verslo.

Augina 30 rūšių daržovių

Ieva augina javus ir daržoves. „Šiais metais iš pastarųjų didžiausius plotus užėmė moliūgai (2,3 ha) ir bulvės (2,1 ha), taip pat buvo pasodinta ropių, morkų, burokėlių, įvairiausių kopūstų – paprastų, briuselinių, raudonųjų, lapinių, savojinių, špinatų, salotų, – vardija mergina. – Ką pas mus įmanoma ekologiškai išauginti – auginu, tik norėčiau didesnės veislių įvairovės. Dabar auginu apie 30 daržovių rūšių.“

Ekologiškas daržoves mergina pardavinėja Vilniaus ūkininkų turgeliuose, mugėse, be to, priima individualius užsakymus. Žvalgosi ir į platesnius vandenis. Ji norėtų daugiau produkcijos tiekti prekybos centrams, restoranams, o dalį daržovių – ir eksportuoti.

Kol kas I.Stragytė eksportuoja tik grūdus, o daržovių eksportas – neįmanomas, nes jos patiekiami kiekiai nėra tokie dideli, kad apsimokėtų. Bet koją tarp eksporto durų bandys įkišti kitąmet – juk reikia galvoti apie ateitį.

Su ekologiška produkcija, kuri niekada nebus tokia glotni ir daili, įtikti prekybos centrams, o tuo labiau sostinės restoranams yra sudėtinga. Nepaisant to, kad lietuvių susidomėjimas ekologiška produkcija ir sveika gyvensena gerokai padidėjęs. „Kažkas kažko apie ekologiškai išaugintas daržoves nesupranta, nors negali sakyti, kad žiūrėtų negeranoriškai“, – svarsto ūkininkė.

Kadangi šiemet bulvių ir ropių derlius buvo palyginti didelis, be prekybos centrų parduoti visos produkcijos neįmanoma. Nors šiek tiek daržovių į prekybos centrus patenka, tačiau jų kiekiai kol kas nedideli. „Pardavinėjame ropes. Atrodo, kruopščiai atrenkame pačias gražiausias, ir vis tiek didelę dalį jų prekybos centrai atmeta. Kadangi taip ūkininkaujant tenka dalytis bulvę su kolorado vabalu, o ropę – su kirmėle, didelės dalies jų negali patiekti vartotojui“, – sako jaunoji ūkininkė.

Bet ūkyje niekas nedingsta. Jei daržovės netinkamos parduoti, jos pateks į kompostą arba bus sušertos ūkyje laikomiems gyvuliams.

Leonpoliškė sako nuolat eksperimentuojanti: „Man visada mistiškai atrodydavo pekininiai kopūstai: vienais metais su derliumi pasiseka, kitais – ne, taip pat norisi pagerinti brokolių, žiedinių kopūstų auginimą, nes kol kas su jais nesiseka. Pernai pasodinome dviejų veislių lapinių kopūstų, šiemet jau – trijų. Tai tikrai įdomu.“

Daržovių sėklas Ieva daugiausia perka, nors retais atvejais panaudoja ir savo išaugintas – priklauso nuo to, ar jos užsiteršia, ar ne. Kadangi augina didelius plotus skirtingų veislių moliūgų, jie beveik neišvengiamai susikryžmina. Tai reiškia, kad ne visada antrą kartą išaugtų ryškūs konkrečios veislės moliūgai.

Kelias ne rožėmis klotas

Kaip naujoves vertina pirkėjai? Dalis žmonių – atsargiai, tačiau kiti džiaugiasi pagaliau Lietuvoje radę tai, ko seniai ieškojo.

Antai lapinius kopūstus Ievos mama pradėjo auginti jau prieš dešimtmetį, tačiau viskas baigėsi tuo, kad juos kaip puošmeną veždavo parodyti į muges, ir viskas. Tada žmonės apie juos nieko nežinojo. Dabar lietuviai ėmė daugiau domėtis tuo, ką valgo, eksperimentuoti virtuvėje.

Ūkininkė pasidžiaugia, kad jau yra nuolatinių jos daržovių valgytojų. Neretai išgirdę vieni iš kitų Ievos daržovių kioskelyje ima lankytis skirtingų kartų vienos šeimos nariai. „Smagu pačiai važiuoti į turgelį, kai visi tokie geranoriški, malonu, kai pagiria daržoves“, – prisipažįsta ūkininkė.

S.Daniulio teigimu, nepaisant didėjančios paklausos, ekologiniai ūkiai verčiasi vis dar sunkiai. Kadangi toks ūkis reikalauja daug rankų darbo, o produkcijos savikaina didelė, tokių ūkininkų nėra daug. Ekologiškos produkcijos derliai neretai siekia tik pusę ar trečdalį įprasto chemizuoto ūkio derliaus.

„ES parama palyginti nedidelė. Iki 2014 m. apskritai daržovių ūkių mažėjo, o išlikusieji stambėjo. Tik dabar tikimės pagyvėjimo, nes „Agrowill Group“ jau perėjo prie ekologijos“, – vaizdą piešia S.Daniulis.

Ekologinių ūkių savininkus siutina įvairūs apsimetėliai. Ievos mama L.Stragienė pasakoja, kad turgeliuose netrūksta tokių, kurie tik aiškina prekiaujantys ekologiška produkcija: „Daug kas būna atvežta iš užsienio ir perparduodama Lietuvoje aiškinant, kad čia jų pačių išaugintos ekologiškos daržovės.“

„Anksčiau man būdavo sunku susitaikyti su tokiais dalykais – tikrai daug ir sąžiningai dirbi, o čia kažkas tiesiog meluoja“, – prisipažįsta ir Ieva.

Ką ji pati patartų pirkėjams, kad jie neužkibtų ant tokių pardavėjų kabliuko?

Pasirodo, tai nėra sudėtinga: užtenka paprašyti sertifikato ir nepamiršti pažiūrėti, ar jame įrašytos visos pardavinėjamos daržovės, ar tik bulvės, morkos ir burokėliai.

Kita vertus, I.Stragytė pastebi, kad kuo toliau, tuo rečiau pirkėjai leidžiasi vedžiojami už nosies: dažnas ūkininkų turgeliuose kokybiškų daržovių ieškantis valgytojas, apie jas jau nemažai išmano ir nepasiduoda apsimetėlių ant ausų kabinamiems makaronams.

ES parama gyvybiškai svarbi

I.Stragytė neslepia, kad be ES paramos ekologinis ūkis būtų neįmanomas. Ji ir dabar yra pateikusi projektą paramai gauti. Nors didelė dalis to, kas uždirbama, investuojama į ūkį, I.Stragytė pripažįsta, kad vien savo lėšomis vargiai ką rimtesnio nuveiktų. Šiuo metu ypač stinga produkcijai laikyti pritaikytų sandėlių, kuriuos tikisi pastatyti pirmiausia.

„Vėliau norėčiau, kad mano ūkis nuo sezono pradžios iki pabaigos galėtų pasiūlyti gerai išlaikytos produkcijos. Šviežios morkos dar neužaugo, bet štai aš dar turiu puikių iš ankstesnio derliaus. Taip pat tikiuosi padidinti gamybą, užsiimti ir daržovių perdirbimu“, – sako Ieva, o jos motina prideda, kad norėtų gaminti skaniausius kopūstus Lietuvoje – su kmynais, spanguolėmis, obuoliais.

Jei Ievai pavyks įgyvendinti savo planus, turėtų iškilti atskiras cechas, skirtas vien kopūstams rauginti.

Šiuo metu pradėtas naujas šeimos projektas, prie kurio prisidės ir Ievos brolis verslininkas bei sesuo smuikininkė. Jau įsteigta bendrovė ir atidaryta internetinė ekologiškų daržovių parduotuvė. Atrodo, dėl Ievos genų L.Stragienė neklydo.

Oberhaus nuotr.

Originalūs architektūriniai sprendimai, skoningas interjeras ir prabangus įrengimas. Prie to dar pridėkime patogią vietą, didelius langus, per kuriuos galima žavėtis nuostabiais gamtos vaizdais, ir aukštą padėtį visuomenėje užimančius kaimynus. Visa tai – tradiciniai prestižinio būsto aksesuarai.

Vaiva SAPETKAITĖ

Pastaruosius porą metų galima stebėti nemažą sujudimą prestižinės klasės būs­tų rinkoje. Tarsi prabudus po ilgo žiemos miego didmiesčiuose imta sparčiai plėtoti tokio tipo projektus, o didesnius lūkesčius būstui puoselėjantys ir per štilį rinkoje pinigų sukaupę pirkėjai puolė juos graibstyti.

Koks yra tokio būsto pirkėjas? Kad žmogus galėtų sau leisti tokią prabangą, jis turi gauti dideles pajamas. Kartu tai dažnai reiškia, jog jis stovės ant aukšto socialinės hierarchijos laiptelio. Jam svarbu patogi, graži ir geros reputacijos vietovė su išplėtota infrastruktūra, didesnis komfortas ir solidi kaimynystė.

„Šie projektai iš kitų nekilnojamojo turto projektų išsiskiria tuo, kad čia palyginti nedaug butų. Tai leidžia turėti didesnį nei įprasta buto plotą, daugiau erdvių. Kokybiškai ir technologiškai jie visa galva lenkia žemesnės klasės projektus, išsiskiria savo architektūros, eksterjero elementais, dizaino sprendimais, pasižymi įs­pūdingesniais panoraminiais aplinkos vaizdais, – vardija didžiausios Baltijos šalių nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Audrius Šapoka. – Vis dėlto tai, ar būstas priskiriamas prestižinei ka­tegorijai, ar ne, labiausiai apibrėžia vieta.“

Vilniuje – 24 projektai

Remiantis „Ober-Haus“ duomenimis, per pirmuosius tris 2015 m. ketvirčius, palyginti su tuo pačiu 2014 m. laikotarpiu, Vilniuje prestižinės klasės butų pardavimas išaugo dvigubai. Šiemet iš pirminėje rinkoje realizuotų 2 350 naujų butų 385 buvo prestižinės klasės, vadinasi, sostinėje per mėnesį parduodami vidutiniškai 43 prestižinės klasės butai.

Šįmet Vilniuje įgyvendinami 24 prestižinės klasės projektai, kuriuose yra 958 butai. Užu­pyje pastatytų ir statomų prestižinės klasės projektų yra 5 (320 butų), Žvėryne ir Anta­kal­nyje (Valakampiuose) – po 4 (atitinkamai 95 ir 72 butai), o centre ir Senamiestyje (be Užupio) vykdoma 11 projektų (471 butas). Prabangaus buto kvadratinio metro kaina svyruoja nuo

2 tūkst. iki 4,2 tūkst. eurų.

Per pastaruosius 12 mėnesių naujos statybos prestižinės klasės butų kainos Vilniuje didėjo 4,1 proc., o senos ir naujos statybos ekonominės bei vidutinės butų kainos vidutiniškai ūgtelėjo 2,9 proc.

Tiems, kam tokios kainos atrodo neįkandamos, galima priminti, kad Vilniuje prabangus nekilnojamasis turtas yra pigiausias Baltijos šalyse. Mat Vilnius užsieniečiams pirkėjams nėra toks patrauklus kaip Ryga ar Talinas.

Prestižinis būstas brangiausias Rygoje: kvadratinis metras kainuoja daugiau nei 5,1 tūkst., Taline – apie 4,8 tūkst., o Vilniuje – iki 4,2 tūkst. eurų. Kainų skirtumas tarp brangiausių ir vidutinių butų Vilniuje yra mažiausias: kvadratinio metro kaina blokinio namo dviejų kambarių bute – 900–1250 eurų.

A.Šapoka aiškina, kad rinkos aktyvumas Vil­­niuje matomas tik pastaruosius dvejus me­tus, o prieš tai net turėdamas užtektinai lėšų tokiam būstui įsigyti dažnas pirkėjas likdavo it musę kandęs, nes paprasčiausiai neturėjo iš ko ir rinktis – pasiūla buvo labai menka.

Statybininkai sureagavo. „2010-ųjų balandį nekilnojamojo turto sandorių rinkoje buvo pa­siektas visiškas dugnas. Nuo tada pardavimas pra­­dėjo didėti. Ir nėra prielaidų prestižinio būs­­to kainoms mažėti – ilgalaikėje perspektyvoje jos greičiau augs“, – prognozuoja specialistas.

Neatrodo, kad greitu metu prestižinės klasės būsto rinka prisisotins ir vėl sulauksime van­gių laikų. Galima laukti, kad paklausa išsilai­kys panašaus lygio, be to, negalima pa­miršti, jog tokių projektų plėtra taip pat turi sa­vo ribas, ir, nepaisant išaugusios pasiūlos, tai liks vienas iš aspektų, neleisiančių kainoms smukti.

„Prestižinį būstą matau kaip stabiliausią ne­kilnojamojo turto kategoriją“, – mano „In­real“ bendrovės komercijos vadovas Julius Be­lanoška.

Svarbiausias veiksnys – vieta

Vilniaus Senamiestyje jau dabar būtų sudėtinga rasti laisvą sklypą naujam prestižinės klasės daugiabučiui statyti, be to, ten praktiškai nebėra pastatų, kuriuos būtų galima rekonstruoti ir konvertuoti į prestižinės klasės būstą. Kadangi Senamiestyje mažėja tinkamų erdvių, projektų plėtotojai atsigręžė ir į gretimus rajonus – Užupį, Žvėryną.

„Senamiestis Senamiesčiui nelygu. Jo pe­riferinės dalys, pavyzdžiui, stoties link, dabar nėra prestižinės vietos“, – sako A.Šapoka.

Žinoma, net ir patogiausioje ar gražiausioje miesto vietoje esantis būstas nebūtinai bus prestižinis, jei naudotų medžiagų kokybė bus prasta. Prestižinės klasės būstas gali būti ir se­nesnės statybos name, kaip įprasta Sena­mies­tyje, – statybos metai neapibrėžia, ar būstas patenka į šią kategoriją.

Tuo metu daugelyje sostinės vietų būstas negalės vadintis prestižiniu, nesvarbu, kiek į jo įrengimą būtų investuota. „Tai galima pasakyti apie didžiąją dalį miegamųjų Vilniaus rajonų. Fabijoniškėse galima pastatyti kokį tik nori daugiabutį, bet kvadratinio metro kaina ten nie­kada nepasieks prestižinės klasės būsto kainų, – sako A.Šapoka. – Tai lemia keletas as­pek­tų: ne tokia gera bendroji infrastruktūra, ko­munikacijos, be to, tokie rajonai neturi geros reputacijos. Lygiai tas pats būtų, jei norėtume prestižinį būstą pastatyti Naujojoje Akmenėje. Jis nebūtų prestižinis, nes svarbiausia – vieta.“

Vilniuje geidžiamiausi prestižiniai būstai telkiasi Laurų, Gulbinų ežero bei Verkių par­ko artumu galinčiame džiaugtis Di­džių­jų Gulbinų kvar­taluose. Jei nori brangiausio namo Lie­tuvoje, nereikia toli ieškoti, jis bus Laurų kvartale. Tiesa, šiose vietose nekilnojamasis turtas parduodamas retai. Apie šias vietas jau sukurta nemažai tautosakos. Būtent tautosakos – ka­dangi šie uždari gyvenamieji kvartalai saugomi ir paprastas žmogus taip lengvai čia nepateks. Laurų kvartalas buvo dėmesį patraukęs tuo, kad anksčiau nebuvo taip paprasta čia apsigyventi net ir turint daug pinigų – be šios „smulkmenos“, dar reikėjo įtikti kitiems kvartalo gy­ventojams, kurie sprendė, ar potencialus kaimynas jiems tinka, ar ne.

Tik išrinktiesiems?

Mėgstama pakalbėti, kad apie galimybę įsigyti ar net išsinuomoti būstą ne tik šiose, bet ir kitose prestižinėse vietose neskelbiama viešai, o pranešama tik saujelei išrinktųjų. Kiek čia tiesos? Kaune veikiančios bendrovės „VIP būs­tas“ atstovas Simonas Prikockis sako, kad nors šiame mieste tokių Laurų kvartalo analogų nėra, dalis tiesos tokiose kalbose yra.

„Jei būstas tikrai prabangus, pardavėjai paprasčiausiai nemato prasmės plačiai skelbti apie galimybę jį įsigyti, nes potencialių pirkėjų vis tiek būtų nedaug. Jei potencialus prabangaus būsto pirkėjas ieško būsto, gandas apie tai greitai nuvilnija, – aiškina ekspertas. – Be to, nepamirškime svarbaus savisaugos momento. Jei būstas tikrai gerai įrengtas ir, sakykime, ten kabo kokie nors brangūs paveikslai, yra vertingų meno kūrinių, brangių baldų ir kita, viso to nuotraukos internete gali greitai pritraukti blogų akių. Matant, kaip atrodo, tikslų adresą – labai patogu.“

Kokios vietos patraukliausios?

Dr. Apolonijus Žilys, atlikęs tyrimą apie gy­ventojų pasiskirstymą Vilniaus, Kauno ir Klai­pėdos miestuose, dėsto, kad Vilniuje ir Kaune turtingesni, finansiškai labiau raštingi gyventojai telkiasi miestų centruose (ypač tai ryšku sostinėje) bei priemiesčiuose, o Klaipėda išsiskiria tuo, jog čia finansiškai stipriausi gy­ventojai kuriasi priemiesčiuose.

„Klaipėdoje stipriai išsiskiria priemiesčiai ir visa kita. Likęs miestas yra vienodesnis nei Vil­n­ius ir Kaunas. Vilniuje ir Kaune turtingiau­sie­ji išsisluoksniuoja tolygiau: nors ten turtingesni daugiausia gyvena priemiesčiuose ir miestų centruose, vis tiek nemaža dalis jų gy­vens ir miegamuosiuose daugiabučių rajonuose“, – tyrimo įžvalgomis dalijasi A.Žilys.

Klaipėdos specifiką jis aiškina tuo, kad dėl gamtinės aplinkos, jūros artumo į priemiesčius migruoja ne tik patys klaipėdiečiai, bet čia kuriasi ir brangesnio turto galintys įsigyti kitų miestų gyventojai, galbūt matantys tai kaip investiciją, dėl kurių kyla ir vidutiniai priemiesčių rodikliai.

Tuo metu nepatraukliausios vietos – tam tikra socialine stigma pasižymintys miestų rajonai. Be to, senieji darbo klasės rajonai dažniausiai pasižymi ir prastesniu išvystymu. Tarp tokių pavyzdžių – dalis Naujininkų Vilniuje, Vili­jam­polė Kau­ne ar Žvejybos uostas Klai­pėdoje. Tiesa, pa­starasis po truputį keičia savo veidą. „I­nvesticija į būstą nėra tik investicija į gyvenamąją vietą, bet ir į tam tikrus socialinius lūkesčius. Per tai siekiama kopti į viršų ir socialine prasme, todėl vietos reputacija turintiems galimybę rinktis žmonėms būna labai svarbi“, – apibendrina A.Žilys.

S.Prikockis vardija, kad, be centro, Kaune prestižiškiausios vietos yra Lampėdžiai, Vi­čiūnai, Žaliakalnis ir Vytėnai. Būstai miesto centre, se­namiestyje patrauklesni užsieniečiams.

Vičiūnai ir Lampėdžiai traukia gamta. Šie ra­jonai apsupti miško, o greta teka Nemunas. Vy­tėnai išsiskiria tuo, kad ten anksčiau buvo žmonių sodai ir infrastruktūros požiūriu tai yra vienas geriausiai išvystytų naujų Kauno rajonų. Nuo paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ten pradėta statyti didelius, prabangius namus ir nuo tada susiformavęs geras įvaizdis išliko.

„Patraukliausia Žaliakalnio dalis yra greta Sporto halės, ten, kur yra Perkūno alėja, Vaiž­ganto, Minties Rato gatvės. Nuo senų laikų ten gyveno profesoriai, krepšininkai ir verslininkai. Čia yra gyvenęs ir Arvydas Sa­bonis, ir Bro­nislovas Lubys. Jau nuo senų laikų tie, kurie nori ypatingo prestižo, rinkdavosi šią vietą“, – vaizdą piešia S.Prikockis.

Kaune prestižinių namų, skirtų pardavimui, statytojų yra vos keli ir prestižinės klasės namų pardavimas vangus. Realiai tie, kurie nori džiaugtis išskirtiniu būstu, patys sau to­kius statosi. S.Prikockis atkreipia dėmesį, kad prabangūs namai į rinką dažniausiai pa­tenka, kai juos pasistačiusiems savininkams nesusiklosto reikalai ir jie nusprendžia juos parduoti. Tuo metu prestižinių butų pasiūla Kaune kur kas didesnė ir yra kur kas daugiau tokių projektų vystytojų.

Dažna praktika – prestižinio būsto nuoma. „Paklausa yra, tačiau pasiūla vis dar labai ne­didelė. Jei žmogus pats sau rengia būstą, daro tai prabangiai, renkasi geriausios kokybės daiktus, medžiagas, į nuomą žiūrima atsargiai, – svarsto pašnekovas. – Kas yra potencialūs tokio būsto nuo­mininkai? Atvažiavę čia dirbti užsienio kompanijų darbuotojai, taip pat jais domisi krepšininkai. Turime tokią komandą kaip „Žal­giris“, kurio legionierius reikia kažkur ap­g­y­vendinti. Tiesa, į patį prabangiausią segmen­tą jie netaiko.“

Patraukliomis vietomis greitai netampama

Daug prestižinėmis laikomų didmiesčių vietų tokį statusą turi nuo seno. Ar šioje srityje galimi pokyčiai?

Pasak A.Žilio, tokie procesai miestuose vyks­ta. Kai į darbo klasės rajonus ima kraustytis aukštesnioji ar vidurinė klasė, ji po truputį iš­stumia senuosius gyventojus, nes pakyla ne­kilnojamojo turto bei nuomos kainos. Vienas geriausių pavyzdžių – Užupis, kuris sovietinės okupacijos metais buvo visiškai apleistas in­dustrinis rajonas. Bet įkūrus Vilniaus dailės akademiją čia ėmė keltis menininkai, ir viskas ėmė keistis.

Pavyzdžiui, Kaune keičiasi Šančiai, nes pradėta daug investuoti į jų infrastruktūrą. „Be to, buvo tokios Šančių kareivinės, tiksliau – griuvėsiai. Jie buvo atstatyti ir parduoti kaip tam tikrą istorinę vertę turintis būstas, kuris ateityje neturėtų nuvertėti. Pastaraisiais metais Žemuosiuose Šančiuose įsikūrė daug naujakurių, sakyčiau, per kokius septynerius metus ši vieta stipriai pasikeitė“, – svarsto A.Žilys.

S.Prikockis išskiria Fredą: „Rajonas didelis: vienoje jo dalyje daug solidžių, brangių būstų ir yra puikiai išplėtota infrastruktūra, o kitur netrūksta nemažai nevykusių variantų. Gali bū­ti, kad šis miesto rajonas išgyvena pereinamąjį laikotarpį ir po tam tikro laiko taps prestižinis. Be to, ten yra ir Botanikos sodas, taip pat arti miesto centras, tad potencialo jis turi.“

Prabangūs būstai – didmiesčių privilegija

J.Belanoška sako, kad mažesniuose šalies miestuose taip pat yra žmonių, ieškančių prabangaus būsto. Bet jie dažniausiai susiduria su pasiūlos problema: „Naujų daugiabučių statoma labai mažai, o jei ir statoma, jie būna ekonominės klasės. Tokie butai vis tiek nuperkami greičiau. Jei žmogus nori prabangaus būsto, dažnai vienintelė išeitis – statytis jį pačiam.“

Specialistas nemano, kad netolimoje ateityje rinka regionuose taps aktyvesnė. Tai – didmiesčių gyventojų malonumas. „Nemanau, kad atsirastų statybininkų, norinčių rizikuoti ir statyti prestižinį būstą mažesniuose miestuose. Žinoma, neįskaitant kurortinių miestų – juose galioja sava specifika“, – įsitikinęs J.Belanoška. O A.Šapokos nuomone, be kurortų, prestižinės klasės būstų kategorija regionuose apskritai ne­egzistuoja.

Nedidelės biokuro įmonės „Baltic Ecofuel“ vadovas Remigijus Garška po Naujųjų metų uždarys savo įmonę. „Šito darbo man jau per daug. Atrodo, dirbi kaip anksčiau, o naudos gauni vis mažiau“, – sako verslininkas.

Vaiva SAPETKAITĖ

Švelnios pastarosios žiemos, didelė biokuro pasiūla rinkoje bei didėjantis įpareigojimų ir taisyklių rinkinys kone dešimtmetį veikusiai Remigijaus Garškos įmonei apkartino gyvenimą. Paskutinis lašas, paskatinęs R.Garšką viską mesti, buvo nuo kitų metų pradžios įsigaliosiantis įpareigojimas biokurą 100 proc. tiekti per energijos išteklių biržą „Balt­pool“.

Smulkiajai įmonei tai sudėtinga. Jai reikia turėti iš anksto paruoštą palyginti didelį biokuro kiekį ir galimybę jį sandėliuoti, kad ga­lėtum planuoti bent šiek tiek tolimesnę ateitį ir apsidrausti nuo realios rizikos gauti nemažų baudų dėl laiku nepateikto sutarto biokuro kiekio. Sukaupti tiek apyvartinių lėšų smulkiojo verslo bendrovei praktiškai ne­įmanoma.

Smulkiųjų įmonių laukia mirtis

O patekti į suktuką nesunku. Užtektų, kad vieną rytą sugestų technika. Kaip aiškina pats verslininkas, sausio pradžioje „Baltpool“ vyks biokuro pirkimai pirmai vasario savaitei: „Nuspėti tai, kokia padėtis bus po keturių sa­vaičių, sudėtinga. Jei temperatūra nukristų iki minus 30 laipsnių, biokurą vežantis sunkvežimis neužsivestų ir būtų pavėluota patiekti žadėtą kiekį klientui, o natūralu, kad daugiausia darbo, kai blogiausias oras, manęs lauktų nemažos neplanuotos išlaidos.“

Pasak verslininko, pasiskolinti ar pasamdyti kitą tinkamą transportą tokiu metu, kai biokuro poreikis išaugęs, praktiškai neįmanoma: „Todėl man ir baisu prisiimti tokius įsipareigojimus. Iki šiol viskas vykdavo taip, kad rinkos kaina tiekdavome biokurą visą mėnesį, o jam pasibaigus pateikdavome sąskaitą. Kai turi tam mėnesį, pasiskirstai: esant geriems orams dirbi daugiau, kai paspaudžia šaltis ir technika ima gesti, nė neišvažiuoji dirbti.“

Yra biokuro pirkimų pusmečiui, bet ir čia yra kur paslysti: taip įsipareigojama tiekti biokurą klientui už pastovią kainą visą pusmetį.

Viskas būtų gerai, jei ne viena detalė: žaliavos kainos keičiasi kur kas greičiau. Kas bus, jei būsi susitaręs tiekti pirkėjui už vienokią kainą, o svyruojanti žaliavos kaina per tą laiką gerokai šoktelės? Perspektyva dirbti pusvelčiui neatrodo viliojanti. Išeitis – turėti pagaminto biokuro pusmečiui. Nusipirkęs jo už tam tikrą kainą vieną kartą būsi apsidraudęs nuo kainų svyravimo. Bet jei tavo įmonė maža, to padaryti nepajėgsi finansiškai.

Tačiau vienos pirmųjų kietąjį biokurą Lie­tuvoje pradėjusių gaminti bendrovių „Kietasis biokuras“ (Telšių r.) direktorius Al­binas Mons­tavičius į netrukus įsigaliosiantį įpareigojimą tiekti biokurą per energijos išteklių biržą žiūri filosofiškai: „Ar tai gerai, ar blogai, parodys gyvenimas. Savaime tai nėra kažkoks blogis, tačiau būtų geriau prie to pereiti pamažu. Bet lietuviai stiprūs – prisitaiko prie visko ir dabar neprapuls.“

Nors įpareigojimas visą biokurą tiekti per „Baltpool“ biržą veikiausiai nurieks dalį smulkiųjų įmonių, šis įvykis – tik vienas iš smulkiesiems gamintojams nepalankių veiksnių. Dalis jų iš rinkos pasitraukė jau anksčiau arba, nelaukdami to, suspėjo pakeisti veiklos profilį.

„Pati biržos idėja yra gera, nes padėjo su­valdyti monopolininkus, – biržos naudą pripažįsta ir verslą paliekantis R.Garška. – Tačiau apriboti didžiųjų apetitai mažiesiems naudos nedavė.“

Tiesa ir tai, kad žinia apie tokį įpareigojimą nenukrito iš giedro dangaus ir pasistengus tam buvo galima pasiruošti, gauti pinigų sandėliams įrengti, kooperuotis su kitais smulkiaisiais. „Tikriausiai taip ir reikėjo daryti, bet man šito verslo užtenka“, – sako R.Garška.

„Baltpool“ generalinė direktorė Laura Ža­laitė mano, kad šis sprendimas – naudingas: „Kai šilumos tiekimo įmonės biokurą pirkdavo dvišaliais kontraktais, biokuras buvo perkamas iš vieno tiekėjo, kuris įsipareigodavo paruošti visą kiekį. Biržoje tas pats pirkimas gali būti išskaidytas keletui biokuro tiekėjų, kurie pa­siūlė geriausią kainą.“

Galioja tie patys verslo dėsniai

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas, vienos didžiausių šalies biomasės deginimo technologijų įmonių „Enerstena“ generalinis direktorius Virginijus Ramanauskas sako, kad šiuo požiūriu biokuro pramonė tikrai niekuo nesiskiria nuo bet kokio kito verslo: „Natūralu, kad jei didelė termofikacinė elektrinė pirks didelius kiekius biokuro, viena maža bendrovė neturės galimybių garantuoti tokių biokuro kiekių.“

V.Ramanauskas sutinka, kad smulkiųjų įmonių kažkiek tikrai sumažės, dalis jų susijungs, pradės kooperuotis. Jo manymu, nutiks tai, kas nutinka augant bet kokiai pramonei.

A.Monstavičių labiau piktina ne tai, kad sumažės mažųjų, o tai, kad šiame versle pernelyg daug lemia politikų sprendimai: „Biokuro ateitis priklauso nuo politikos, negalime nieko prognozuoti – šiandien dirbame, o ryt galbūt jau nebe.“

„Axis Technologies“ technikos direktorius Laimonas Narbutas dar priduria, kad biokuro pramonės ciklai ypač susiję su ES finansavimu: „Kai ateina ES fondų pinigai, sektorius smarkiai pagyvėja. Šiuo metu plėtra lėtėja, nes baigėsi vienas finansinis laikotarpis. Tuoj prasidės ki­tas, tad ir pamatysime, ko gali tikėtis energetika.“

Nepaisant sunkumų ir laukiančių iššūkių, per trumpą laiką nueita toli. Anksčiau šiame sektoriuje ir velnias koją būtų nusilaužęs, o dabar sektoriaus skaidrumas jau kur kas didesnis. L.Žalaitės teigimu, 2012 m. sparčiai didėjant biokuro naudojimui rinka buvo neskaidri, koncentruota, biokuro kainos išpūstos, todėl ir nuspręsta sukurti unikalų darinį – biokuro bir­žą, turinčią užtikrinti rinkos skaidrumą ir konkurencines kainas.

„2012–2013 m. šildymo sezono metu 42 proc. viso biokuro tiekė vienas tiekėjas, o biržoje didžiausią rinkos dalį turintis tiekėjas užima vos 12 proc. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos skelbiama vidutinė biokuro kaina 2013 m. buvo 193 Eur/tne, o da­bar pirkėjai biržoje jau įsigijo biokuro už viduti­niškai 27 proc. mažesnę kainą – 141,34 Eur/tne“, – vardija akivaizdžius kainų skirtumus „Baltpool“ vadovė.

Biokuro biržos apyvarta šiais metais smarkiai augo ir dabar jau siekia 35 mln. eurų. Per­nai jos apyvarta sudarė 12 mln. eurų.

Lietuva – tarp lyderių

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinio direktoriaus pavaduotojas prof. Vidmantas Jankauskas konstatuoja, jog bet kokiu atveju biokuro pramonė įsibėgėja, o tą rodo jau vien tai, kad šiemet centralizuotame šilumos tiekimo sektoriuje biokuras nusvėrė svarstykles į savo pusę ir didesnė dalis šilumos jau buvo pagaminta ne iš gamtinių dujų, o iš biokuro.

Negana to, Lietuva plėtodama biokuro pramonę išsiveržė į Europos Sąjungos lyderius. Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos (LAIEK) prezidentas Martynas Nagevičius atkreipia dėmesį, kad Lietuva, kaip ir visos ES šalys, yra įsipareigojusi iki 2020 m. pasiekti tam tikrą atsinaujinančių energijos išteklių procentą. Lietuvai nustatyti 23 proc., bet jau dabar šis rodiklis viršytas ir siekia 23,5 proc.

„Biokuras jau tapo strategiškai reikšmingu ištekliu, kurio kaina tiesiogiai lemia Lietuvos vartotojų šilumos kainas. Ateityje iš biokuro gaminamos šilumos dalis augs iki 70–80 proc.“, – vertina L.Žalaitė.

Į biokuro pramonę palankiai žiūrima ir dėl to, kad didžioji dalis šiame sektoriuje besisukančių pinigų lieka šalyje. „Iš ko susidaro biokuro kaina? Iš darbo užmokesčio tiekėjams, miško darbuotojams, mokesčių valstybei, taip pat čia naudojamos lietuviškos technologijos, beveik visi biomasės tiekėjai yra iš Lietuvos, taigi didžioji dalis sektoriuje cirkuliuojančių pinigų lieka Lietuvoje“, – tikina M.Nagevičius.

Biokuro metinė apyvarta – 84 mln. eurų

Pastaraisiais metais biokuro pramonė kyla tarsi ant sparnų. Ji jau pakankamai išsiplėtojusi. „Vien biokuro ruošimo ir transportavimo grandinėje veikiančių įmonių yra per 100, o dar apie 20 dirba biokuro technologijų srityje“, – dėsto V.Ramanauskas.

Energetikos ministerijos duomenys rodo, kad dabar šioje pramonėje, susidedančioje iš biokuro ruošos ir biokurą deginančių įrenginių gamybos sektorių, dirba apie 6,5 tūkst. darbuotojų.

Maždaug 5 tūkst. jų įdarbinti biokuro ruošos įmonėse, 1,4 tūkst. – biokurą deginančių įrenginių gamybos sektoriuje. Vidutinis biokuro pramonės darbo užmokestis siekia apie 1100 eurų. Per metus biokuro parduodama už 84 mln. eurų, iš kurių  67 mln. lieka Lietuvoje. Biokurą deginančių įrenginių gamintojų metinė apyvarta – 155 mln. eurų. Eksportas siekia 59 mln. eurų. Prognozuojama, kad per artimiausius penkerius metus šios įmonės eksporto apimtis padvigubins.

Biokuro poreikis po kelerių metų išaugs iki 800 tūkst. tonų per metus. Biokuro pramonė per metus generuos apie 112 mln. eurų biokuro ruošos sektoriuje ir 100 mln. eurų biokurą deginančių įrenginių gamybos sektoriuje. 2020 m. biokuro pramonė bus sukūrusi  apie 10 tūkst. darbo vietų.

„Litbiomos“ direktorė Vilma Gaubytė pa­brė­žia, kad biokuro sektorius šaliai duoda ne­mažą ekonominę naudą ir kitu aspektu: daug kitų pramonės šakų įmonių ima intensyviau naudoti biokurą viduje, stato jėgaines, kad su­mažintų veiklos sąnaudas.

Miškų priauga daugiau, nei iškertama

Plėtoti biokuro pramonę Lietuvoje itin palanku. Pagal biomasės kiekį, tenkantį vienam žmogui, esame antri ES. Miškai užima trečdalį šalies teritorijos. Nors kiekvienais metais iškertama apie 9–9,7 tūkst. hektarų brandaus miško, V.Ramanauskas sako, kad miš­kų plotai kasmet šiek tiek padidėja. Vals­tybinės miškų tarnybos statistika skelbia, kad Lietuvos miškuose priauga 16–18 mln. kubinių metrų stiebų medienos su žieve, o iš­kertama mažiau nei pusė.

Mažoje miškingoje šalyje gabenti biokurą iki vietos tenka 50–100 kilometrų. Tai nesudaro didelių logistikos sąnaudų. Todėl Lietuvoje vyrauja skiedros iš miško, vadinamieji „čipsai“.

V.Jankauskas sako, kad turime ir daug šiaudų – jų surenkama apie 5 mln. tonų per metus ir bent pusę jų būtų galima panaudoti šilumai gaminti. Iš jų taip pat galima gaminti eksportuoti patogias granules. Tačiau su šiaudais tech­nologiškai sudėtingiau nei su mediena.

„Šiaudai yra sezoninis produktas. Medienos skiedras, jei nebūna ekstremalių sąlygų, galima ruošti visus metus, be to, šiaudai sukuria ir lo­gistikos problemų, – primena L.Narbutas. – Tačiau ateityje jų naudojimas turėtų didėti.“

Kita sritis, kuriai prognozuojamos geros perspektyvos, yra biodegalai, tačiau Lietuvoje ji nejuda iš mirties taško. Pasak V.Gaubytės, šios srities įmonių turime nedaug, o normaliai veikiančių yra dar mažiau. V.Gaubytė kaip teigiamą pavyzdį mini tik „Modus energiją“ – ši įmonė vienintelė Lietuvoje dirba su biodujomis: „Apskritai visoje Europoje biodegalų stiprių įmonių labai mažai. Plėtra lėta, nes alternatyvos – pigesnės.“

Didelė konkurencija mažina pelną

Konkurencija biokuro sektoriuje didėja. Be naminių konkurentų, dėl rinkos dalies tenka kovoti ir su Latvijos, taip pat turinčios nemažai miškų, biokuro tiekimo bendrovėmis. Taip pat nemažai pigaus biokuro patenka iš Balta­ru­sijos. Tai mažina kainas.

„Tai yra tokia pat prekė kaip ir kitos. Mes irgi eksportuojame biokurą, nors kiekiai ir nėra dideli, – sako V.Ramanauskas. – Kol kas pa­gal instaliuotą galingumą gerokai lenkiame latvius, todėl mūsų biokuro poreikis didesnis. Iš kitos pusės, latviai stato biokuro katilinę Rygoje, imasi kitų biokuro projektų kituose regionuose, taigi vartojimas didės ir Lat­vijoje.“

„Čipsų“ eksporto iš Lietuvos nebuvo daug. Kur kas paprasčiau eksportuoti medžio granules ir briketus. Kadangi skiedros yra 50 proc. drėgnumo, jų eksportuoti neapsimoka. Di­džiau­sios biokuro pramonės eksporto galimybės slypi technologijose.

Skandinavijos šalys Lietuvą lenkia bene dviem dešimtmečiais. Tačiau, pasak V.Ra­ma­nausko, Lietuvos įmonės gali pagaminti ne blogesnių techninių parametrų įrenginius, ir dar mažesne kaina.

L.Narbutas pasakoja, kad daug jų kuriamų arba pagal licencines sutartis su užsienio įmonėmis gaminamų gaminių lieka Lietuvoje, taip pat eksportuojama į Rytus: „Nors jie nėra suinteresuoti gauti aukščiausios kokybės įrenginių, vis tiek nori patikimų, nors ir pigesnių produktų. Stengiamės patekti į šią kategoriją.“

„Axis Technologies“ statomos 10 megavatų galios standartinės komplektacijos su visa instaliacija biokuro katilinės, gaminančios termofikacinį vandenį miestui, kainuotų apie 3 mln. eurų.

Biomasės deginimo technologijas kurianti „Enerstena“ orientuojasi į šalies ir užsienio pra­monės ir šilumos tiekimo bendroves. „Eks­portuojame į Baltijos šalis, Lenkiją, Prancūziją. Mūsų tikslinė rinka – ES šalys, neturinčios gamtinių dujų“, – sako V.Ramanauskas.

Eksportą stabdo politikos nebuvimas

V.Ramanauskas įsitikinęs, jog biokuro pramonė jau pakankamai stipri, kad užtikrintų visą šalies biokuro poreikį, o dabar metas tobulinti sąlygas, optimizuoti procesus, nes vis dar yra daug neišspręstų klausimų.

„Litbiomos“ prezidentas pateikia pavyzdį, kad pirkėjui perkant gamtines dujas reikia iš anksto tiksliai žinoti kiekį, o jei tiek nenuperkama, mokama bauda. Biokuro gamintojų pa­dėtis rizikingesnė – pirkėjas gali iki penktadalio sutarto kiekio atsisakyti be jokių pasekmių.  „Kitaip tariant, X šilumos tinklai užsisako Y kiekį biokuro, bet, tarkim, dėl to, kad atėjo šiltesni orai ar tiesiog blogai suplanavo, jie nepaima iki 20 proc. kiekio ir jiems negresia jokios baudos“, – aiškina V.Ramanauskas.

Dar viena opi problema, kuri, jo teigimu, gali pristabdyti biokuro pramonės proveržį, yra valstybinio eksporto draudimo nebuvimas: „Didesnė problema ne tai, kad verslininkai ne­randa eksporto rinkų, o tai, kad mūsų konkuren­tai, priešingai negu mes, gauna finansinę valstybės paramą tokiam eksportui.“

Apie šimtą pasaulio valstybių turi nacionalines užsienio prekybos sandorių kreditavimo ir draudimo garantavimo sistemas (privatūs draudikai tokius eksporto sandorius dėl didelės rizikos apskritai atsisako drausti). Tai daro ir Latvija, Lenkija, Čekija, kurios panašiausios į Lietuvą ir dažniausiai taikančios į panašias nišas, todėl yra didžiausios mūsų konkurentės.

„Čekija turi ne tik eksporto draudimą, bet ir eksporto rėmimo banką. Įsivaizduokite, su savo pažangia technologija ir patrauklesne nei konkurentų kaina nuvažiuoju pas klientą ukrainietį. Jis nutaria pirkti. Bet ateina čekas ir sako, kad per dvejus metus už savo pinigus jis viską įrengs, o tu grąžinsi pinigus, kai pradėsi naudoti. Sąlygos nelygios ir mes arba turime rizikuoti, arba prašyti pinigų iš pirkėjų iš anksto“, – pasakoja V.Ramanauskas.

Jis primena, kad tai svarbu ne tik biokuro pramonei, bet ir kitiems sektoriams. Ypač tai aktualu ne tokiose turtingose šalyse, pavyzdžiui, Baltarusijoje ar Ukrainoje, į kurias orientuojasi Lietuvos biokuro technologijų įmonės.

Ne viena šalies įmonė yra praradusi pelningų sandorių, nes klientai tiesiog neturėjo pakankamai savų lėšų ir negavo banko garantijų užsakymui apmokėti. LPK analitikai taip pat yra konstatavę, kad tarptautiniuose konkursuose lietuviškoms įmonėms sunkiau konkuruoti su kitais dalyviais ir įsitvirtinti užsienio rinkose.

Sakykime, klientui pareikalavus projekto finansavimui taikyti minimalias 1–2 proc. metines palūkanas, priešingai nei kiti konkurso dalyviai iš Austrijos, Vokietijos, Čekijos, lietuviai negali to sau leisti.

„Šis klausimas ne kartą pateiktas, jau yra ir sprendimas, tiesa, tik „iš bėdos“. Mat galioja tik smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms. Kai kurios įmonės laikomos stambiomis, nes esame įdarbinę daugiau nei 250 darbuotojų, nors, pa­lyginti su kur kas didesnio kapitalo Vakarų Eu­ropos ar Skandinavijos kompanijoms, savo „stam­bumu“ būsime toli nuo jų. Išeina taip, kad šitos įmonės yra įdarbinusios per daug žmo­nių ir negalės naudotis šia programa“, – svarsto „Litbiomos“ prezidentas.

Tokia valstybės parama bus taikoma tik eksportui į ne ES ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos  valstybes. Ūkio mi­nistras Evaldas Gustas yra minėjęs, kad iš pradžių šiai priemonei įgyvendinti turėtų būti skirta apie 7 mln. eurų, tačiau suma galėtų būti pa­didinta; sandorių atidėjimo mokėjimo terminas būtų iki dvejų metų, o garantijos siektų iki 90 proc. sandorio sumos.

Panašių bandymų būta ir anksčiau, tačiau norimo rezultato tai nedavė. 2009 m. Ūkio mi­nisterijos iniciatyva šiek tiek daugiau nei metus bandyta teikti specialiąsias garantijas draudėjams dėl dalies pirkėjo skolos apmokėjimo eksporto kredito draudimo atvejais, pirkėjui neatsiskaičius su draudėju sutartyje nustatytais termi­nais. Tada šios garantijos suma siekė iki 5 mln. Lt (apie 1,5 Eur). Tai  galėtų tapti ge­ra plat­­forma valstybiniam eksporto draudimo mechanizmui atkurti.

Vėjo energetikai nekliudo

Ar biokuro pramonės plėtra nereiškia to, kad Lietuva lėčiau plėtos aplinkai dar palankesnius atsinaujinančius išteklius – vėjo, saulės ir vandens energetiką?

V.Jankauskas aiškina, kad jei kalbama apie vėjo energetiką, kuri tarsi galėtų sudaryti konkurenciją biomasei, tai bent iki šiol jie nebuvo konkurentai, nes biokuras Lietuvoje išimtinai naudotas kaip kuras šilumai gaminti ir tik nedidelė dalis tekdavo elektros gamybai. Antra vertus, nusprendus Vilniuje ir Kaune statyti dideles kogeneracines jėgaines, galinčias kūrenti atliekas ir biokurą, konkurencija gali atsirasti.

„Vėjo energetika tampa pakankamai konkurencinga, o hidroenergiją Lietuvoje apskritai reikėtų pamiršti. Dar prieš dešimtmetį vyko diskusija, kurioje nugalėjo nuomonė, kad ant didžiųjų upių neturime statyti užtvankų, – primena V.Jankauskas. – Yra bendra pasaulinė nuostata, kad netinka užtvenkti lygumų upių, o mūsų upės kaip tik tokios. Aišku, ir ant tokių upių statomos užtvankos, tarkime, baltarusiai pastatė  Nemuno elektrinę.“

Po susitikimo su premjeru / BFL nuotr.

Vidaus reikalų ministras sako jau turįs kitą darbą, jei jo atsistatydinimo prašymas būtų patenkintas. Bet po vos ne visaliaudinės, tarp jų ir didesnės dalies Seimo narių, paramos būtų daugiau nei keista, jei taip atsitiktų. Kaip ir mažai kas abejoja, kad vos prieš metus ministru tapęs S.Skvernelis – ne kokia trumpaamžė politikos supernova. Jis – geidžiamiausias bet kurios partijos garvežys Seimo rinkimuose, o po kelerių metų – gal net visos valstybės vadovas.

Aušra LĖKA, Vaiva SAPETKAITĖ

Jis neprimena švarcnegeriško raumenų kalno, už kurio saugios jaustųsi ne tik iš susižavėjimo alpstančios damos. Bet S.Skvernelis sugebėjo keisti policiją ir piliečiai juo patikėjo: pasitikinčiųjų ja padaugėjo vos ne penktadaliu, o jis pats reitinguose neprilygsta tik Prezidentei ir premjerui.

Jo elgsena kartais primena jį į vidaus reikalų ministrus pasiūliusio Rolando Pakso „širdžių premjero“ modelio klonavimą į „širdžių ministrą“, kai pusė tautos tirpsta iš susižavėjimo, kad kažkas eina prieš pagrindinę srovę ir pačią Prezidentę. Nors ir jis pats šiek tiek panašus į Dalią Grybauskaitę, kai karingoji eurokomisarė kaip koks pranašas nusileisdavo iš dangaus Briuselio reisu ir įžeidžia fraze nokautuodavo kokį valdžios didžiavyrį.

Jis – šios Vyriausybės „Ingrida Šimonytė“: irgi ministras technokratas, ne itin paisantis jį delegavusios partijos, bet ir neatsispiriantis partijų vilionėms derėtis dėl rinkimų sąrašų.

Jo veidą taip dažnai matai televizoriuje, portaluose ar dienraščių pirmuose puslapiuose, kad gatvėje sutikęs galėtum apkabinti kaip kokį giminaitį. Ir jis, bent toks susidaro įspūdis, atsakytų tuo pačiu, nes visai „nepasikėlęs“.

Kartais karštakošiškai užsiplieskiantis ir įžeidžiai atkertantis, jei kas, jo manymu, nepelnytai pasikėsina į jo vadovaujamos srities garbę. Bet dažnai jis tik vienintelis išdrįsta garsiai pasakyti tai, iš ko kikename tyliai.

Kas jis, apie atsistatydinimą pareiškęs vidaus reikalų ministras 45-erių S.Skvernelis: nauja akla masių politinė meilė ar ateities politiko etalonas?

Sąmokslo teorijų – daugybė

S.Skvernelis dėmesio centre atsidūrė toli gražu ne pirmąkart. Tiesa, ne tiek dėl visą valstybę drebinančių įvykių ar nuveiktų darbų, kiek dėl savo retorikos ir gebėjimo vis priešgyniauti kur kas už save aukštesnių pareigomis valstybės veikėjų pozicijai, kas dar pakeldavo jo reitingus. Gal S.Skvernelis taps didžiausią pasitikėjimą turinčiu valstybės asmeniu, kai po gėdingo policijos apsižioplinimo tapo dviejų iš aukščiausio valdžios triumvirato politikių kritikos taikiniu?

Kad tai įvaizdžio profesionalų gudrybė, S.Skvernelis neigia, tikindamas, kad jokių įvaizdžio specialistų nei būdamas policijos generaliniu komisaru, nei ministru nesamdė. Tiesa, jo patarėjas, atsakingas už viešuosius ryšius, Tomas Beržinskas prisiima „nuopelnus“ dėl to, jog prieš porą mėnesių į ministro lūpas buvo įdėta, kad L.Graužinienė – „Pilypas iš kanapių“, kad jai reikia apsaugos nuo žmones juokinančio kalbėjimo, ir patarė pasinaudoti paieškos sistema „Google“, kad sužinotų, ką S.Skvernelis yra sakęs pabėgėlių klausimu. „Ranką prie širdies pridėjęs sakau: tai aš savavališkai panaudojau literatūrinės raiškos priemones, šį bei tą pagražinau“, – tikina T.Beržinskas.

Birželį S.Skvernelis L.Graužinienę, pasiūliusią keisti Vadovybės apsaugos departamento vadovo skyrimo tvarką, apkaltino politiniu cinizmu ir viešai pasidalijo įtarimais, kad jos aplinkoje yra žmonių, turinčių su juo asmeninių sąskaitų.

Galiausiai ministras L.Graužinienės paprašė „netrukdyti dirbti“, kai ši telefonu uždavė klausimų apie situaciją, kai Vilniuje viešint aukštiems Europos šalių politikams po miestą šlaistėsi policininkų „kalašnikovu“ ginkluotas 17 kartų teistas narkomanas.

Su Prezidente S.Skvernelio nuomonės dėl įvairių reformų taip pat neretai susikerta. Gal toks dėsningas tampantis S.Skvernelio priešgyniavimas prieš, kaip ironizuojama, dvi politikos damas (kažin kodėl niekas nesako – politikos ponai?) yra socialdemokratų rinkimų strategijos dalis? Su jais, kaip ir kitomis partijomis, dėl pozicijų artėjančiuose Seimo rinkimuose kalbasi ministras. Juk socialdemokratai kuždasi, kad gal reikėtų rinkimų kampaniją „statyti“ ant kritikos D.Grybauskaitei, kuri pasibaigus kadencijai galėtų dėtis prie konservatorių ir taip sukelti rimtą konkurenciją socialdemokratams. O su Darbo partija socialdemokratams tenka nuolat dalytis kairesnių pažiūrų elektoratu. Jei S.Skvernelis nemato reikalo valdytis, kai L.Graužinienė tikrai duoda pagrindo iš jos šaipytis, kodėl jis savo sąmojo nedemonstruoja po premjero Algirdo Butkevičiaus nusišnekėjimų?

Vis dėlto kas dera politikos apžvalgininkams ir kitiems visuomenės atstovams, ne visuomet telpa į politinės kultūros rėmus bendraujant dviem valstybės institucijų vadovams. Vyriausybės nario retorikoje lyg ir norėtųsi ribos pojūčio, kai tyčiojimasis iš asmens virsta tyčiojimusi iš parlamentinės valstybės svarbiausios institucijos.

Nors po Seimo pirmininkės pasipiktinimų ministras tikino neatsistatydinsiąs, sulaukęs Prezidentės kritikos persigalvojo. Bet tuoj pat prakalbo apie politines intrigas, dėl kurių mažėja noras likti politikoje. Tačiau didžiulis vidaus reikalų institucijų bendruomenės ir visuomenės palaikymas jam neva irgi neleidžia likti nuošalyje. Nepralošiama partija: panašu į bandymą atsistatydinant neatsistatydinti?

Bet politikoje sužaisti nepralošiamą partiją – greičiau komplimentas nei priekaištas. Dabar S.Skverneliui ir be partijų vienas juokas surinkti tūkstantuką parašų ir savarankiškai eiti į Seimo rinkimus.

Ir tai būtų tik pliusas, nes Seime ne tik išmanančių, kaip gerinti valstybės kokybę, bet ir praktiškai įrodžiusių, kad sugeba tai padaryti, tikrai nedaug.

Kas porą metų – karjeros laiptas

S.Skvernelio karjera kai kam net kelia įtarimų, kad jis kažkieno stumiamas. Bet kai kas ir vėl klusteli, kaip jis iš kelių patrulio taip greitai karjeros laiptais užšuoliavo iki aukščiausios pozicijos visoje vidaus reikalų sistemoje, jis šiek tiek sudirgsta ir visų pirma patikslina, kad niekuomet nedirbęs kelių patruliu ir kad jo, paprastų tėvų vaiko, nebuvo kam stumti.

S.Skvernelis gimė Kaune, bet mažas būdamas persikėlė su tėvais į Marijampolę. Mama ten tebegyvena, tėčio nebėra. Ministras turi seserį. Paklaustas, gal ji irgi policininkė, sako, kad niekas iš artimųjų šioje sistemoje netarnavo ir netarnauja. „Aš kaip Pilypas iš kanapių išlindau“, – dar kartą pademonstruoja savo humoro jausmą.

Mažas būdamas, kaip daugelis vaikų, norėjo būti, kaip tais laikais vadinosi, milicininku, bet svajonės dažnai keisdavosi. Vis dėlto po mokyklos (o čia jis buvo pavyzdukas, pirmūnas, baigė sidabro medaliu – iki aukso šiek tiek pritrūko) įstojo į civilinę – automobilių ir autoūkio specialybę Vilniaus Gedimino technikos universitete.  Penktame kurse skelbimų lentoje pamatęs, kad Mykolo Romerio universitetas, tuometė Policijos akademija, ieško dėstytojų, ten nuėjo, bet paskubėjo, nes dar neturėjo diplomo.

S.Skvernelis studijas baigė parašydamas tiriamąjį mokslinį darbą apie Lietuvos autobusų parko vystymą, net gavęs pagal autorinę sutartį atlyginimą, mat katedra sudarydavo konkrečius užsakymus, vienas toks buvo ir jo darbas. Gavęs mechanikos inžinieriaus diplomą, rengėsi pradėti dirbti, bet sutiko dėstytojus iš Policijos akademijos ir tie pasakė – ateik, jei dar nori.

Taip pažangus absolventas ketveriems metams tapo Lietuvos policijos akademijos Policijos teisės ir profesinės taktikos katedros asistentu. Jaunam specialistui patiko dirbti su studentais ir studentai mėgo jauną iškalbų dėstytoją. Ten buvo ir stažuočių policijoje. O kai vienas kolega dėstytojas, tapęs Trakų komisariato viršininku, paklausė, ar ateitų dirbti komisaru inspektoriumi, S.Skvernelis atsakė „taip“.

Iš teorinių mokslų patekusį į realią policiją jį ištiko šokas. Nors dirbo nemažai net jo paties studentų, jie dirbo ne taip, kaip buvo mokomi, nes vyravo „senoji gvardija“, kuri valdė tuos jaunus policininkus.

Bet tuo metu policijoje, kaip pasakoja S.Skvernelis, ėmė pūsti nauji, teisingi vėjai – kad čia turi būti kuo daugiau teisininkų, tad ir jam darbinantis net buvo sąlyga baigti teisės mokslus. Jau dirbdamas įstojo studijuoti administracinės teisės į dabartinio MRU Teisės fakultetą ir, nors su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu galėjo tiesiai eiti į magistro, baigė ir bakalauro, ir magistro studijas.

Nuo 1998-ųjų liepos, kai pradėjo dirbti Trakų rajono policijos komisariato kelių policijos komisaru inspektoriumi, toliau kas nepilnus dvejus metus S.Skvernelis vis kopdavo po laiptelį: netrukus tapo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos Kelių policijos tarnybos Organizacinio skyriaus komisaru inspektoriumi, paskui Lietuvos viešosios policijos biuro Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės, Lietuvos policijos eskortavimo rinktinės komisaru, Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybos viršininku.

Nuo tol laikas tarp karjeros laiptelių prailgėjo iki dvejų trejų metų, bet ir postai – patys aukščiausi: 2008 m. – policijos generalinio komisaro pavaduotojas, 2011 m. – jau generalinis komisaras, 2014 m. lapkričio 11 d. paskiriamas vidaus reikalų ministru.

Pasak buvusių S.Skvernelio kolegų, jis tikrai nėra iš tų žmonių, kurie liptų per galvas – jo kopimas karjeros laiptais grįstas užsidegimu tobulinti sistemą ir pagarba šį darbą dirbantiems žmonėms. Jo kandidatūra vis dažniau atsirasdavo tarp labiausiai aptariamų, vos tik atsilaisvindavo koks nors aukštesnis postas.

Ilgametis jo pažįstamas Policijos departamento Veiklos organizavimo ir prevencijos skyriaus Patrulių poskyrio viršininkas Vaidas Giršvildas, su S.Skverneliu dirbęs nuo pirmosios jo darbo dienos Lietuvos policijos akademijoje, o vėliau daug kur dirbęs jam vadovaujant, „Veidui“ yra pasakojęs: „Jis – ne sisteminis žmogus net šiek tiek aplenkęs savo laiką, bent jau toje erdvėje, kurioje atsidūrė. Jis visada turėjo tokių minčių ir idėjų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo net per drąsios. Bet laikas parodė, kad jos teisingos.“

Pakeitė policijos filosofiją

„Kai kas sako – nieko jis nepadarė. Ir aš sakau: vienas – nieko. O su bendraminčiais daug padarėme“, –  sako S.Skvernelis.

Būtent jam priskiriami nuopelnai pasiekus karo keliuose lūžį – tai jo pastangomis maždaug prieš dešimtmetį atsirado teisės aktai, gerinantys eismo saugumo situaciją. Jis – tikras reformatorius: jam vadovaujant įvairiems padaliniams, o paskui ir visai policijai, įgyvendinta krūva pertvarkų ne tik eismo saugumo užtikrinimo srityje, atkurta kelių policija, kuri vienu metu kaip ir buvo sunaikinta, įvykdytos viešosios policijos, patrulinės tarnybos, kriminalinės policijos, apylinkių inspektorių darbo pertvarkos, atsirado bendruomenės pareigūnai.

„Jis – idealistas, kuriam rūpi viešojo saugumo situacija valstybėje, ir jis nori ją tobulinti. Jis pakeitė pačią filosofiją – kad esame ne ginkluotas partijos būrys, kaip kad šūkiuose rašydavo sovietinės okupacijos metais, o socialines paslaugas teikianti institucija. Tuo jis pelnė žmonių pasitikėjimą“, – pasakoja vienas S.Skvernelio bendražygių.

Policijos sistemoje ilgai buvo laikomasi požiūrio, kad nereikia nešti purvinų baltinių į išorę. Tuomečiam policijos generaliniam komisarui būdavo priekaištaujama, kodėl skelbiama, kiek pagavo korumpuotų ar neblaivių pareigūnų, mat jei niekas nežinotų, ir nuomonė apie policiją būtų geresnė. S,Skvernelis pakeitė šią neteisingą filosofiją.

Vis dėlto jis neslepia, kad nebūtų kandidatavęs antrai generalinio komisaro kadencijai: „Ne veltui sugalvotos kadencijos. Gyvenimas rodo, kad teisingiems sprendimams ir nemažai darbų padaryti penkerių metų pakanka. Turėjau idėjų, ką toliau veikti jau ne šioje sistemoje, bet gyvenimas pasisuko kitaip, atsidūriau kitoje mėsmalėje.“

Iki kadencijos policijos vadovo poste pabaigos buvo likę daugiau nei metai, kai kilus galimos korupcijos skandalui Vidaus reikalų ministerijoje iš jos „dėl sveikatos“ pasitraukė tuometis ministras Dailis Barakauskas, o šį „tvarkiečiams“ priklausantį postą daug kam netikėtai R.Paksas pasiūlė nepartiniam S.Skverneliui, šis sutiko, ir net nespėjus kandidatūros apsvarstyti partijoje ministerija turėjo naują vadovą. Tiesa, ministras su antpečiais nelabai dera prie demokratijos etalono, bet tai nesutrukdė S.Skverneliui sulaukti ir įvairių partijų, ir visuomenės palaikymo – Visuomenės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausoje pirmą kartą reitinguotas S.Skvernelis iš karto buvo trečias po Prezidentės ir premjero.

Buvę ministro kolegos neabejoja, kad jis atėjo ne pasimėgauti postu, o įžvelgė galimybę atlikti darbus, kurių negalėjo padaryti komisaro poste, pavyzdžiui, kad pagaliau būtų priimtas kelerius metus Seime marinuotas Vidaus tarnybos statutas. Ir tai pavyko padaryti – nuo Naujųjų metų sistemos institucijos „išstatutinamos“, t.y. darbuotojai, kurie neturi nieko bendra su tiesioginėmis funkcijomis, bet gauna priedus už pavojingas sąlygas, turės rinktis, ar pereiti į statutines pareigybes, ar tapti valstybės karjeros tarnautojais. Gatvėse turėtų atsirasti dukart daugiau policininkų, kurie būtų tinkamai apmokyti, aprengti, apginkluoti ir pradėtų oriai gyventi gaudami didesnį atlyginimą.

Tapęs ministru S.Skvernelis atsigręžė į gilumines problemas, jis sistemą supranta kaip visumą, jo pastangomis atsirado didesnė bendrystė ir sinergija tarp vidaus sistemos institucijų.

Kylant pareigoms, kolegų tikinimu, S.Skvernelis didybės manija nesusirgo ir nematyti pavojaus susirgti – jis liko prieinamas paprastiems žmonėms. Po rezonansinių įvykių visi į tarnybinio elektroninio pašto dėžutes gauna jautrius ministro laiškus. Prieš reformas jis paaiškina, ką daro ir ko tuo siekia. Esami ir buvę pavaldiniai pasakoja, kad S.Skvernelis – demokratiškas vadovas, ne diktatorius. Diskusijose jis impulsyvus, būna ir aštresnių epitetų, bet neįžeidžia. Nors leidžia sau neapsimesti nepastebintis, jei kas kvailai kalba.

Nėra ir taip, kad pasakė, ir šventa: gali pakeisti savo nuomonę, ieško kompromisinio varianto, jei išgirsta svarių argumentų. Taip, jis impulsyvus, bet gerąja prasme: yra užsidegęs daryti konkrečius darbus, dirbti ne dėl proceso, o dėl rezultato.

Skuba ginti munduro garbę

Žinoma, S.Skvernelio karjeros laiptai ne tik rožėmis kloti. Nuo pat karjeros pradžios nepasidavęs jokiam spaudimui, jis netruko susidurti su nusikaltėlių grasinimais. Prisipažįsta kartais per naiviai pasitikėjęs savo pavaldiniais ir besąlygiškai juos gindavęs, nors vėliau paaiškėdavo, kad šie ne visada būdavę teisūs.

Pastarąją savybę S.Skvernelis atsinešė ir į ministro postą. Kartais susidaro įspūdis, kad jis net ieško pigaus populiarumo, kai dar iki oficialaus tyrimo iššoka su pareiškimais, pavyzdžiui, gindamas pareigūną, nušovusį 18-metį įtariamą kontrabandininką. O Prezidentės pareiškimas atsakingiau naudotis šaunamuoju ginklu paskatino ilgą emocingą ministro laišką pareigūnams su raginimais „nesiklaupti prieš BAIMĘ“. Ir pats pažada „NEBIJOTI ir ginti į bėdą papuolusius dorus pareigūnus“.

Net po tikrai absurdiškų pastarųjų įvykių, kai tik gavę „kalašnikovus“ vienas policininkas pašauna benamį, kitas ginklą palieka nusikaltėliui, paklaustas, ar po to neturėtų visų pirma atsistatydinti policijos generalinis komisaras, S.Skvernelis atrėžė: „Atsiprašau, bet tai visiška kvailystė. Jei nebūtų teisiniais aktais ir generalinio komisaro pasirašytais dokumentais aprašytos ginklo naudojimo procedūros, jei būtų sisteminės problemos – tada taip. O dabar viskas sureguliuota, o tai buvo konkretaus vieno žmogaus aplaidumas.“

Žinoma, jei po kiekvieno incidento ministras tik muštųsi į krūtinę, ten skylę pramuštų. Vis dėlto kartais, užuot gynęs munduro garbę, verčiau palauktų oficialaus tyrimo išvadų. Bet S.Skvernelio buvę bendradarbiai tikina, kad tokia jo reakcija – ne noras aklai ginti munduro garbę, o palaikyti žmones, dirbančius tokį sunkų darbą.

Kad žmonės vertina tokius vadovus, kurie sugeba ne tik barti, bet ir užtarti, parodė ir ši savaitė, kai ministro ginti puolė net profsąjungos, nors jos paprastai oponuoja vadovams.

Tiesa, ministras sulaukia ir kritikos, pavyzdžiui, dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos pertvarkos, ypač Lazdijų padalinio panaikinimo dabar, kai auga nelegalios migracijos srautai per vidines ES sienas (ar bereikia pridurti, kad jei ministras – už reformą, Prezidentė – prieš).

Kai ministras nurodė pavaldžių septynių įstaigų vadovams informuoti apie planuojamus darbinius susitikimus su valstybės politikais, buvo apkaltintas bandymu užčiaupti pareigūnus taikant nedemokratinius, policinius metodus.

O buvęs generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas, teisiamas už tai, kad esą žinojo ir neužbėgo už akių Drąsiaus Kedžio vendetai, teisme pareiškė, kad jam ir dar keturiems pareigūnams iškelta byla – tai tuomet naujai paskirto generalinio komisaro S.Skvernelio bandymas susidoroti su neparankiais ar neįtikusiais aukštais pareigūnais. TV atstovų liudijimai teisme patvirtino V.Račkausko žodžius, esą S.Skvernelis buvo pasikvietęs vieną TV laidų vedėją pasikalbėti, atskleidė operatyvinę informaciją, kuri V. Račkauskui galėjo prišaukti televizininkų ugnį.

Namai – tvirtovė

Į asmeninį gyvenimą S.Skvernelis įsileisti nenori. Oficialiose anketose – lakoniškos eilutės: vedęs, turi dukrą. Laisvalaikis – sportas.

Ministras sako norintis apsaugoti savo šeimą nuo viešumo. Nenoriai atskleidžia, kad jo žmona – finansininkė („Nors vienas žmogus šeimoje protingas“, – pajuokauja). O dukrai šešeri suėjo kaip tik šią įtemptą savaitę.

Jis sakosi bandantis darbinių įtampų namo nesinešti, bet šeima vis tiek tai mato. Juk jis atsakingas už apie 20 tūkst. vien statutinių pareigūnų, kurie kasdien vaikšto ant skustuvo ašmenų, o jis sakosi kiekvieną jų sėkmę ar nesėkmę išgyvenantis kaip savo.

S.Skvernelis pasakoja laisvalaikiu daug metų mėgėjiškai sportuojantis, tik dabar rečiau tam randantis laiko. Su draugais, kolektyvu krepšinį, tinklinį, futbolą pažaidžia, dviratį pamina, knygas skaito – prisiperka, o paskui ieško laiko perskaityti  per atostogas ar komandiruotėje. Nors gyvena prie Neries, jis – ne žvejys. Ir ne medžiotojas.

Šeimomis su kolegomis nebendrauja: kai būna progos, profesinės šventes – susiburia. „Bet šeimos draugai – kiti draugai, kuriems aš Saulius, ir tik“, – sako ministras.

Politinės aukštumos garantuotos

Po šios savaitės akivaizdu, kad S.Skvernelio žvaigždė politikos padangėje – ne trumpalaikė. Nors pats užsiminė apie politines intrigas, kad ir kas jose būtų S.Skvernelis – auka, taikinys, aktorius ar kažkiek ir pats režisierius, akivaizdu, jog tai jam pasitarnavo kaip tramplinas į politinę karjerą.

Bet kas galėjo lažintis, kad ministras leisis premjero įkalbamas likti poste. Bet S.Skvernelis atkerta: „Nemanau, kad premjeras turi įkalbinėti, jis – Vyriausybės vadovas. Mes su juo turime aptarti, kokia situacija, kodėl tai įvyko, kokios pasekmės, ar nėra sisteminių priežasčių, jei taip – ką reikia padaryti. Nesuprimityvinkime: kalbame apie didelius sisteminius dalykus, klausimas, ar premjeras pasitiki manimi, ir kaip spręsti klausimą, kad nepakenktume ministerijai ir Vyriausybei. Neturiu jokių asmeninių ambicijų. Čia ne ambicijos – čia pasitikėjimo klausimas.“

Beveik niekas neabejoja ir tuo, kad S.Skvernelis eis į rinkimus. „Džiaugiuosi, kad niekas neabejoja, tiesa, išskyrus mane“, – ironizuoja.

Ši savaitė parodė: rinkimuose jis gali būti bet kurios partijos garvežiu. Bet labai negerai jį turėti varžovu, juo labiau priešu.

Bet jei situacija pasisuktų kitaip, S.Skvernelis patikina jau turįs kur dirbti. Jei jo neliktų politikoje, būtų nuostolis, nes jis savo darbu įrodė, kad moka formuluoti tikslus ir sugeba jų pasiekti. Beje, niekad nepabrėždamas „aš“ – kartodamas, kad tai padarė su komanda. Jam, priešingai nei daugeliui politikų, žmonės rūpi ne tik pusmetį prieš rinkimus.

Jo retorika kartais peržengia politinės kultūros ribas. „Taip, esu impulsyvus. Jei esu sporto aikštelėje, visos emocijos ten – viską atiduodu, išspaudžiu paskutinį prakaito lašą. Jei žiūriu krepšinį arenoje, tai darau iš širdies, kartu su komanda – net šlapias būnu, kartais ir žodį kokį aštresnį pasakiau. Bet bendraudamas su žmonėmis nesu rėkęs“, – save vertina S.Skvernelis.

Sakosi toks esąs ir darbe: „Tikiu tuo, ką darau, tikiu savo komanda, į rezultatą įdedu visą širdį ir noriu, kad žmonės tai matytų ir tuo patikėtų. Todėl ir išgyvenu, nes tai – mano gyvenimo dalis, nes nesu abejingas. Matau daug žmonių, kurie daro darbą be širdies, be ugnies, todėl ir rezultatas būna valdiškas. Noriu uždegti kiekvienam bendraminčiui širdyje ne ugnelę, o laužą. Tada ir pasiekiamas rezultatas. Kas nieko nedaro, tam ir emocijų nėra.“

Ūmus užgauliojantis berniukas mergaičių smėlio dėžėje, politinių žaidimų (kitų ar savo paties?) įkaitas, o gal – svajonių politiko etalonas? Galima ginčytis, kuris šių apibūdinimų labiausiai tinka apie atsistatydinimą pareiškusiam vidaus reikalų ministrui. Bet nenuginčijama, kad dar nė vieno politiko nestojo ginti tiek įvairiausių žmonių, kaip ir tai, kad ne jam labiau reikia šio posto, o postui – jo.

S.Skvernelio nereikėtų nei sudievinti, nei iškelti virš konstitucinės valstybės valdžios hierarchijos. Bet klausimas elementarus: ar mums reikia ministro, kuriuo tiki 7 proc., ar kuriuo tiki 55 proc. piliečių?

Amžinai vasariškose Kanarų salose, besidriekiančiose netoli vakarinės Afrikos pakrantės, net žiemą jautiesi geriau nei lietuvišką vasarą. Ši vieta itin masina Vakarų Europos pensininkus, kurių čia galybė.

Vaiva SAPETKAITĖ

Las Palmaso oro uoste keliautojus pasitinka reklaminis filmukas, kuriame balto smėlio paplūdimiuose šėlsta dailiai sudėti jaunuoliai. Tai – akį rėžiantis klaidingos reklamos pavyzdys. Taip, paplūdimiai nuostabūs, bet gražių atletiškų jaunuolių ir „vėžio įdegiu“ nu­­rausvintų apkūnių vakarų europiečių santykis akies nedžiugina.

Gal esu konservatyvi keliautoja, bet man vi­sada atrodė, kad nuvažiavus į svetimą kraštą ga­lėsi susikalbėti tos šalies kalba, būsi apsuptas vie­tinių gyventojų ir turėsi daugybę progų pa­ragauti tik tai vietai būdingų skanėstų. Bet ši kelionė privertė keisti įpročius.

Išsiruošus į Ispanijai priklausantį rojų At­lan­­to vandenyne, kitaip dar vadinamą Gran Ka­­­na­rijos sala, didžiausia mano baimė buvo, ar su­gebėsiu normaliai susikalbėti su vietiniais. Jau anksčiau buvau girdėjusi, kad anglų kalbos jie ne­­įkerta, o manoji ispanų, deja, ne ką geresnė. Vis dėlto nerimas greitai išsisklaidė, pasijutau tar­si Vokietijoje ar Austrijoje – tik karštesnė­je ir egzotiškesnėje. Kas galėjo pagalvoti, kad Gran Kanarija bus panaši į vyresnio am­žiaus vo­kiečių turistų pensioną?

Įtarimas, kad čia vyksta kažkas keista, kilo jau pirmą vakarą, kai su draugais išsiruošėme į barą paskanauti tapas ir išgerti sangrijos, neatskiriamos nuo viešnagės Ispanijoje. Ilgai ne­klaidžioję užsukome į artimiausią barą ir pa­siuntėme geriausiai ispaniškai kalbančią draugę visko sutvarkyti.

Po poros sakinių apie tai, kad norėtume pa­ma­tyti meniu, ir klausimo, ar čia galima atsiskaityti kreditine kortele, ji išplėtė akis, nes vi­siškai nesuprato barmeno atsakymo.

Sušlubavo jos ispanų kalbos žinios? Ar vietinė tar­mė pasirodė sunkiai iššifruojama (sakoma, kad Kanarų gyventojai keistai nukanda ga­lū­­­nes), ar barmenas tiesiog prašneko nesupran­­ta­mu žargo­nu? Ne, prie baro dirbantis gar­­­­baus am­žiaus sa­vininkas su mūsų drauge kalbėjo vo­kiš­­kai. Ka­dan­gi jam anglų kalba irgi nekaip dė­lio­josi, o mes vis dėlto norėjome kaž­ko užsisaky­ti, teko pereiti prie vokiečių kalbos. Vokiškai tai vokiškai.

Diplomatiškai paklausėme savininko, ar jis čia atsikėlė neseniai ir dar nespėjo išmokti is­paniškai. Ne – pasirodo, Kanaruose jis gyvena be­ne pusę amžiaus. Geriau apsidairę suprato­me, kad apskritai atsidūrėme vokiškoje oazėje. Ap­link daugybė apkūnių vokiškai kalbančių ponų ir ponių, maukiančių vokišką alų tarp vokiškų sporto komandų atributika nukabinėtų sienų. Aiš­ku, meniu taip pat vokiškas: iš jo gali užsisakyti įprastų vokiškų „šedevrų“: vienos, kitos, trečios rūšies vokiškų dešrelių su duona ar skrudin­tomis bulvytėmis arba dar ko­kio nors vokiško maisto. Gera žinia vegetarei, svajojusiai apie egzotiškus vaisius ir daržoves.

Panašių vietų saloje netrūksta – vokiečių ar kurią nors skandinavų kalbų išgirsi vos ne kiekviename žingsnyje.

Blogiausia, kad kainos taip pat visur atitinka vakarų ar šiaurės europiečių gyvenimo lygį. Jei, kaip ir mes, nuvyksite ten manydami, kad to­kiame krašte vaisiai ar daržovės kainuoja pi­giau, greitai suprasite, kad klydote. Nors saloje gausu bananų plantacijų ir tiesiog gatvėse auga pistacijų medžiai, tai dar nereiškia, kad pavyks rasti pigių bananų ar riešutų.

Net vietiniuose turguose kainos pritaikytos vokiečiams. Nors nusiderėti galima dvigubai ar net daugiau, dažnas vokietis traukia piniginę ir per daug nesigilindamas už menkaverčius niekučius moka tiek, kiek prašo aiškiai gudraujantys vietiniai prekeiviai.

Gran Kanarijos turgūs labai primena turkiškuosius ir pirkimo ritualai vyksta pagal tą pačią tvarką (žinoma, jei tik pasivargini derėtis): tyčia ar netyčia žvilgsniui ilgiau užtrukus prie kokios nors prekės, tuoj prišoka besišypsantis prekeivis (kyla įtarimas, kad jiems kažkaip pavyko genetiškai evoliucionuoti ir išsiugdyti beveik telepati­nį jautrumą pirkėjui). „Drauge, užsuk čia: pre­­­kės puikios, kitur pigiau negausi, o specialiai tau dar kainą nuleisiu.“ – „Už kiek atiduodate?“ – „Už… (čia pasako kokią nors niekuo ne­pa­grįstą ir akivaizdžiai per didelę sumą).“ – „Ne­­sąmonė, ki­­tas prekeivis žadėjo atiduoti už dvi­gubai ma­žiau! Tikrai nepirksiu.“ Pastaroji fra­­zė turi bū­ti pasakyta pasipiktinus ir apsisukant, tarsi no­­rė­tumėte nueiti šalin, nes po šio ri­tua­lo pagaliau iš­­girsi lauktąjį sakinį, apie kurio ar­­tėjimą ži­no­jote tiek jūs, tiek pardavėjas: „Ge­rai, drauge, sa­kyk, savo kainą – kiek gali mokėti?“

Po to seks dar šiokios tokios derybos ir ga­liau­siai, sakykime, 55 eurus ką tik kainavusi ku­prinė bus parduota už 20 eurų. Žinoma, prekeivis tarsi pamalonindamas dar pasiskųs, kad per pigiai parduoda ir tu jam paskutinius marškinius plėši.

Po tokio ritualinio prekybos šokio nueisi besididžiuodamas, kad štai tu, rytų europietis, esi kur kas gudresnis už tuos naivius pasiturinčius vokiečių ar skandinavų senjorus, nors širdies gilumoje dar kurį laiką kirbės įtarimas, jog ir tu buvai apsuktas aplink mažąjį gudriai besišypsančio kanariečio pirštelį.

BFL

Prieš 45 metus mineralines trąšas gaminusiame Kėdainių chemijos kombinate (dabar – „Lifosa“) meistru dirbti pradėjęs Jonas Dastikas įmonei vadovauja jau apie 15 metų. Per beveik pusę amžiaus jo akyse gamykla keitėsi nuo masinių darbininkų pravaikštų ir girtuokliavimo darbe iki tapsmo modernia ir pasauliniu mastu konkurencinga įmone. „Net braižiau grafiką, kaip mums sekasi. Linija nuolat kilo, kol galų gale tai mečiau, nes viršuje pritrūko vietos, kur brėžti“, – juokiasi J.Dastikas.

Vaiva SAPETKAITĖ

Bendrovės vadovas neslepia: lyginti trąšų gamybą sovietinės okupacijos metais su dabartine yra tas pats, kas žigulius su mersedesu. Čia svarbiausia net ne technologinė pažanga. Anksčiau gamyklos darbuotojai viską darė tarsi atbulomis rankomis, buvo nuolat skubama, nauji objektai statomi neištaisius klaidų projektuose, juos skubėta paskelbti baigtais net nebaigtus, todėl daug ką reikėdavo nuolat perdaryti. Fabriko valdymas buvo visai kitoks – niekas nesistebėdavo, jei būdavo iškviečiama dirbti naktimis ar šventinėmis dienomis.

„Nors žmonių gamykloje tada dirbo daug, jų vis trūkdavo. Niekas per daug savo darbo vietos nevertino: netrūkdavo pravaikštų, girtavimo, ligos biuletenių, nors žinodavai, kad žmogus sveikas“, – prisimena J.Dastikas.

Atkūrus nepriklausomybę tokią gamyklą ištiko šokas – per trumpą laiką 100 proc. pagaminamos produkcijos teko nukreipti į Vakarų rinkas. Susidūrus su konkurencija situacija buvo nepavydėtina. „Esant planinei ekonomikai nė nebuvo įdomu, kam gaminama, – mums buvo pasakoma, kur, ką ir kiek krauti“, – sako J.Dastikas.

Anuo metu netgi teko keletui mėnesių visiškai sustabdyti trąšų gamybą. Fabrikas buvo privatizuotas, vėliau akcininkai keitėsi. Dabar „Lifosa“ priklauso Rusijos koncernui „Eurochem“.

Įmonė trąšas eksportuoja į maždaug 40 pasaulio šalių ir turi filialų kitose šalyse. „Mūsų kompanija jau pakankamai didelė ir pagal trąšų pardavimą yra tarp ryškiausių Europos žaidėjų“, – didžiuojasi J.Dastikas.

Yra kuo didžiuotis ir įmonės darbuotojams – būtent ši bendrovė mokėjo didžiausius atlyginimus Lietuvos pramonėje. 2013 m. vidutinė alga „Lifosoje“ viršijo 1,5 tūkst. eurų.

Vienintelis iššūkis, kurio prisibijo viena svarbiausių šalies įmonių, yra gipsas, tiksliau, netoli Kėdainių saugomi iš šalutinio gamybos produkto – gipso supilti kalnai. Pasigirsta kalbų, kad ir už tai „Lifosai“ norima įvesti papildomą mokestį. „Šito prisibijome, – prisipažįsta vadovas, – tačiau jokie kiti iššūkiai negąsdina. Esame visa galva aukščiau už daugumą kitų tokių pat kaip mūsų pasaulio įmonių.“

Chemijos pramonės eksportas auga

Ūkio ministerija tvirtina, kad chemikalų ir chemijos produktų gamybos sektoriuje pernai veikė 99 įmonės. Tai tik 0,1 proc. visų šalyje veikiančių nefinansinių įmonių. Tačiau vertinant pagal darbuotojų skaičių net keturios jų – didelės, o 14 – vidutinės. Chemikalų ir chemijos produktų pramonės gamyba pernai siekė 1,8 mlrd. eurų, o tai 10,4 proc. visos apdirbamosios gamybos produkcijos. Šio sektoriaus bendroji pridėtinė vertė – 0,5 mlrd. eurų.

Chemijos pramonės, kurioje dirba 5014 žmonių, eksportas pernai siekė 1,1 mlrd. eurų.

„Chemijos pramonė yra viena svarbiausių šalies pramonės šakų. Taip pat reikėtų nepamiršti chemijos pramonės svarbos Klaipėdos uostui, geležinkeliams ir paslaugų teikėjams“, – pabrėžia Ūkio ministerijos Ūkio plėtros departamento direktorius Osvaldas Šmitas.

Kyla plastiko gamintojai

„Lifosa“ – viena iš tų chemijos pramonės įmonių, kurioms šiuo metu sekasi. Kaip sekasi kitoms šio sektoriaus gamykloms?

„Orlen Lietuva“ prieš kelerius metus buvo atsidūrusi gilioje duobėje, „Achemai“ pakenkė valdžia, nes, nežinia kuo remdamasi, uždėjo jai prievolę mokėti už Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Azotinių trąšų gamybai Lietuvoje apskritai sudarytos blogos sąlygos, o juk tokios gamyklos neiškelsi. Farmacijos pramonei sekasi taip pat nevienodai, pavyzdžiui, kyla „Aconitum“ bendrovė, tačiau dauguma kitų vaistų ir maisto papildų gamintojų išgyvena ne geriausius laikus“, – pasakoja Pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Dvidešimt metų veikiančios bendrovės Plastmasės fabriko (Vilniaus r.) komercijos direktorė Eglė Nosevičienė savajam sektoriui taip pat įžvelgia puikių galimybių augti. Jos manymu, kuo toliau, tuo plastiko pasaulyje bus naudojama daugiau: „Dabar plastmasė gali pakeisti viską – metalą, medį, gumą, stiklą. Net 3D spausdintuvai pasitelkia plastmasę spausdindami namus.“

Kuriamos naujos plastiko rūšys, kurios pasižymi tokiomis pat savybėmis kaip metalas ir gali būti atsparios dideliems temperatūros pokyčiams, cheminės reakcijoms, yra ypač tvirtos, todėl iš jų galima gaminti automobilių, geležinkelių bėgių, pabėgių, vagonų dalis.

Molėtų rajone veikiančios įmonės „Hoda“, vienos iš plastiko gaminių liejimo lyderių Baltijos šalyse, įkūrėjas ir direktorius Raimundas Gražys pritaria nuomonei, kad tai, kas dar prieš dešimtmetį atrodė neįmanoma, tampa kasdienybe: „Prieš 10–15 metų visi automobilio aušinimo sistemos vamzdeliai buvo metaliniai, o dabar jau gaminami iš plastiko. Taip pat daug kitų automobilių detalių, kurios anksčiau buvo iš metalo, gaminamos iš plastiko – net buferiai ar sparnai. Taip pigiau. Be to, tokias detales nesunku  perdirbti, o metalas rūdija, reikia aukštakrosnių jam lydyti.“

99 proc. produkcijos į Europos šalis eksportuojančios „Hodos“ asortimentas – nuo paprasčiausių namų apyvokos priemonių iki sudėtingų techninių detalių, pasižyminčių specifinėmis savybėmis ir aukštais kokybės reikalavimais. Įmonė turi net 54 liejimo mašinas. Vis dėlto R.Gražys nukerta, kad pagrindinis Lietuvos konkurencingumo pranašumas tebėra pigesnė darbo jėga. Pasak jo, modernumu nepakonkuruosi, nes užsakovas reikalauja vienodos gaminio kokybės tiek iš Lietuvos, tiek iš Vokietijos gamyklos.

Pramonininkas įsitikinęs – kylant atlyginimams Lietuvos konkurencingumas mažės, juolab kad šis sektorius reikalauja nemažai investicijų, įrenginiai brangūs: „Pati mažiausia liejimo mašina kainuoja per 30 tūkst. eurų, o didelių kainos gali siekti ir milijonus eurų.“

Todėl nieko nestebina, kad daug didžiųjų šalies įmonių, ne tik „Lifosa“, priklauso užsieniečiams: „Orlen Lietuva“ – Lenkijos bendrovei, PET granulių gamykla „Orion Global Pet“ – Tailando, o „Neogrupės“ savininkas – iš Ukrainos.

Kretingoje įsikūrusios bendrovės „Terekas“ vadovas Juozas Maksvytis įsitikinęs, kad konkuruoti galima ne vien kaina, bet ir išmokstant nuspėti bei patenkinti sudėtingus klientų poreikius. „Terekas“ gamina ne tik įvairią plastiko tarą, bet ir jos formavimo įrenginius bei didžiąją dalį įrangai reikalingų detalių, taip pat siūlo gamybos kliento patalpose galimybę.

Jei klientai nenori įsigyti „Tereko“ įrangos, jiems gali būti suteikta galimybė ja naudotis savo gamyklose. Tai labai sumažina logistikos ir darbo išlaidas, sutaupo laiko, o svarbiausia – padeda būti patrauklesniems už konkurentus.

Kuršėnuose veikianti vokiško kapitalo bendrovė „Devold AMT“, pasak jos generalinio direktoriaus Sauliaus Stelingio, konkurentų regione beveik neturi. Beveik visa kuršėniškių produkcija eksportuojama, o pagrindiniai klientai – stambios tarptautinės bendrovės. Produkcijos pagaminama apie15–16 tūkst. tonų – bent jau toks yra kitų metų gamybos planas.

„Perkame stiklo arba anglies pluošto siūlus ir pagal kliento pateiktą specifikaciją gaminame audinį. Tai tarsi plastiką formuojanti medžiaga. Tada parenkama atitinkama derva ir daroma forma. Tarkim, gelžbetonis – iš armatūros ir betono, tai mūsų gaminys būtų tarsi armatūra“, – paaiškina S.Stelingis.

Daugiausia „Devold AMT“ gamina žaliavą vėjo jėgainių sparnams, tačiau jos panaudojimo galimybės yra daug platesnės. Žaliava tinka ir laivybos, aeronautikos, transporto pramonei. Tai inovatyvi gamykla, kuri kaip tik netrukus pasipildys moderniausiais rinkoje įrenginiais, bet S.Stelingis sako, kad į juos neinvestuojama kasmet. Įranga keičiasi ne taip greitai – kokybiškai nauji įrenginiai pasirodo kas dešimtmetį.

Pinigų galima uždirbti ir paprasčiau

Kartais nebūtina gaminti sudėtingų gaminių – užtenka pasiūlyti geresnį ir pigesnį sprendimą. Bendrovė „Viva Master“ iš plastiko gamina korius gruntui sutvirtinti. Koriams gaminti puikiai tinka ir perdirbtas plastikas. Schema tokia: įmonė iš aukštos kokybės žaliavos, atvežtos iš ES šalių, gamina sudėtingesnius gaminius (pavyzdžiui, atsparius lagaminus ar konteinerius, skirtus pieno laboratorijoms), kurie atitarnavę dažnai grąžinami įmonei. Iš perdirbto plastiko pagaminamas naujas produktas – korys.

Kaip pasakoja „Viva Master“ vadovė Romualda Paspiešinskienė, toks korys naudojamas keliams, upių šlaitams ar vandens telkinių krantams sutvirtinti, dedamas gyvulių varymo takuose, taip pat juo išklotas ir vienas žirgynas: „Jis pakeičia anksčiau naudotas brangesnes medžiagas, tarkim, trinkeles. Korį galima uždengti akmenukais arba užberti žemėmis ir užsėti veja. Tokia veja gali važinėti mašinos, ir nieko neišdraskys.“

Naftos kainų sūpuoklės

Lietuvos ekonomikai ypač svarbus yra naftos perdirbimas. „Orlen Lietuvos“ atstovas Mindaugas Linkaitis primena, kad ši bendrovė sumoka daugiausia mokesčių šalyje. Pernai naftos perdirbimo gamyklos finansus stipriai paveikė staigus naftos ir degalų kainų smukimas.

„Tačiau reorganizacija davė rezultatų. Nepaisant to, nepervertiname rinkos sąlygų, kurios šiuo metu mums ypač palankios. Du metų ketvirčiai iš eilės bendrovei buvo pelningi, tačiau jie nepadengs ankstesnių metų nuostolių“, – teigia „Orlen Lietuvos“ atstovas ir prideda, kad svarbiausia tolesnės stabilios veiklos sąlyga yra sąnaudų mažinimas, ypač logistikos srityje.

J.Dastikas pritaria, kad logistikos sąnaudos chemijos pramonėje sudaro itin didelę išlaidų dalį. Pavyzdžiui, „Lifosa“ 65 proc. trąšų gamybai reikalingų fosfatų importuoja iš Rusijos, o likusius – iš Maroko, Senegalo, Togo ir net Mozambiko bei Pietų Afrikos Respublikos. Apie 80 proc. „Lifosos“ produkcijos geležinkeliais gabenama iki Klaipėdos uosto, todėl geležinkelių tarifai yra itin svarbūs, o juos, kaip teigia J.Dastikas, „Lietuvos geležinkeliai“ kasmet didina.

„Lifosos“ vadovas atkreipia dėmesį į tai, kad po to, kai Vyriausybė nurodė „Lietuvos geležinkeliams“ gelbėti bankrutavusią „Lietuvos jūrų laivininkystę“, tai gali tapti dar vienu pretekstu didinti tarifus.

O S.Besagirskas mano, kad „Orlen Lietuvos“ likimą nulems tai, kokios bus pasaulinės naftos kainos. Jei jos smuks dar žemiau, gali kilti rimtų problemų: „Tai aktualu ne tik Mažeikiams – dėl palyginti pigios naftos ir skalūnų naftos išgavimo per metus Europoje bankrutuoja po dvi tris naftos perdirbimo įmones. 2008–2014 m. jų Europoje bankrutavo jau apie 15, be to, dalis jų buvo modernesnės už „Orlen Lietuvą“. Nesėkmės čia galėtų sukelti neigiamų pasekmių ir šalies ekonomikai, ir Klaipėdos uostui, kuriame naftos produktai sudaro apie ketvirtadalį visų krovinių.“

Kol kas nerimo lyg ir nėra – Klaipėdos uosto aštuonių mėnesių krova, palyginti su praėjusiais metais, išaugo maždaug 9 proc., o labiausiai prie augimo prisidėjo skystieji kroviniai, kurių didžiąją dalį sudaro naftos produktai. Šis rodiklis šoktelėjo net 41,3 proc.

Aplinkosaugos reikalavimų iššūkis

Ne tik bendrovei „Orlen Lietuva“, bet ir kitiems ES šalyse narėse veikiantiems naftos perdirbėjams taip pat graso nauji griežti ES aplinkosaugos reikalavimai. Jie turėtų įsigalioti jau 2018 m. „Tai reiškia, kad būtinos įspūdingos investicijos. „Gabaliuką“ gamyklos gal net reikės perstatyti“, – apibendrina S.Besagirskas.

„Orlen Lietuvos“ atstovai informuoja, kad aplinkosaugos projektai jau įgyvendinami. Būtent tam bei gamybos optimizavimui artimiausiais metais ir bus skiriama didžioji investicijų dalis.

„Achemos“ generalinis direktorius Ramūnas Miliauskas guodžiasi, kad pagal ES direktyvas nuo 2022-ųjų leistinos teršalų išmetimo į orą ribos bus žemiau teorinių ribų: „Tai reiškia, kad nesvarbu, kiek investuotume, normatyvo žemutinių ribų vis tiek nepasieksime.“

Pasak R.Miliausko, jei nenorime patys pakišti kojos ES pramonei, kurios augimo svarba ir konkurencingumas skelbiami visos Bendrijos prioritetu, itin griežti reikalavimai nėra protingiausias sprendimas.

Apyvartiniai taršos leidimai (ATL) nustato, kiek teršalų galima išmesti nuo tonos pagaminamos produkcijos. Jei šis kiekis viršijamas, taikomas papildomas mokestis. „Dalį ATL gamykla gauna nemokamai, o kitus tenka pirkti. Šios papildomos išlaidos siekia vidutiniškai apie 10 mln. eurų kasmet“, – skaičiuoja „Achemos“ generalinis direktorius.

Bendrovės „Litnobiles“, priklausančios didžiausiam pasaulyje dažų gamintojui  „AkzoNobel“ ir užimančios daugiau nei pusę Lietuvos antikorozinių dangų ir dažų rinkos, valdybos pirmininkas Gytis Baliukonis pabrėžia, kad tik narystei ES ir kartu griežtėjantiems reikalavimams galime padėkoti už padarytą ryškią pažangą šioje pramonės šakoje. Pasak jo, tai verčia daug investuoti į modernias technologijas, tačiau kartu skatina atradimus ir didesnį efektyvumą.

„Kai buvo pareikalauta, kad pigmentai dažuose būtų be švino ir chromo, praktiškai visi Europos dažų gamintojai ėmė priešintis, šaukti, jog tai neįmanoma, jog čia žaliųjų išsigalvojimai, kad ištrauktų daugiau pinigų investicijoms. Bet šiandien dauguma Europos dažų gamintojų jau naudoja aplinkai ir žmonių sveikatai daug mažiau kenkiančius pigmentus be švino ar chromo“, – aplinkosaugos spaudimo naudą nurodo pramonininkas.

Pasak G.Baliukonio, Lietuvos dažų ir antikorozinių priemonių pramonei būtini pokyčiai. „Kai atgavome valstybės nepriklausomybę, mūsų dažų pramonė nuo Vakarų buvo atsilikusi bent pusšimčiu metų. Tada Baltijos šalyse padarėme šuolį, bet sustojome, o Vakarai nenustojo judėti į priekį.“

Partneriai atidaro gamyklas kitose mūsų regiono valstybėse. Kodėl pasirenkama Estija, o ne Lietuva? Todėl, kad Lietuvoje ne tokie palankūs įstatymai, be to, estų technologinis lygis kur kas aukštesnis. Estija bando turėti tai, ką turi Vakarai, ir žvalgosi į tai, kas pagaminama naujausio. „Mūsų rinkoje apskritai atsirado daug žaidėjų, kurie, norėdami kurti verslą, į Lietuvą ėmė tempti atgyvenusias technologijas ir dabar gamina produkciją atsilikusioms šalims, o tai stumia visą sektorių dešimčia metų į praeitį“, – dažų pramonės paveikslą piešia G.Baliukonis.

Tai nėra vienintelė atsilikimo priežastis. Šalyje veikia modernių dažų ir antikorozinių medžiagų sektoriaus įmonių, kurios galėtų greičiau į rinką patiekti pažangesnių produktų, tačiau pirkėjas dažnai nori pigesnių, o ne geresnių. Tokia padėtis – ne tik šiame sektoriuje.

„Ko gero, dabartinis Viešųjų pirkimų įstatymas yra vienas labiausiai Lietuvą atgal stumiančių veiksnių. Pagrindinis kriterijus – žemiausia kaina, o juk pigiau padaryti galima visada, bet tai nebūtinai rodys sveiką protą“, – kritikos negaili G.Baliukonis.

„Achema“, Rusija ir terminalas

Nors pasaulinėje trąšų rinkoje kas keleri metai keičiasi pelno ir nuostolių ciklai, didieji trąšų gamintojai su tuo susitvarko. Kur kas sudėtingiau, kai atsiranda jėgų, besikišančių į laisvosios rinkos procesus.

„Pagrindinis iššūkis tebelieka mūsų konkurentams Rusijos gamintojams dirbtinių gamtinių dujų kainų teikiami pranašumai. Jos – pagrindinė azotinių trąšų gamybos žaliava. Kadangi dujos išgaunamos Rusijoje, jos vyriausybė iš dalies dotuoja savus gamintojus. Jiems dujų kaina tris kartus mažesnė negu kitiems Europos gamintojams, o palyginti su Jonava – dar daugiau“, – aiškina R.Miliauskas.

„Achema“ daugiau negu pusę šalies gamtinių dujų sunaudoja kaip žaliavą, todėl jų kaina stipriai veikia konkurencingumą.

Prieš trejus metus „Achema“ susidūrė su dar vienu dideliu iššūkiu – prievole Lietuvos gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriui „AmberGrid“ mokėti papildomai už SGD terminalą. „Achema“ laikėsi pozicijos, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimai dėl to neteisėti ir nepagrįsti, tačiau Kauno apygardos teisme pralaimėjo ginčą su „AmberGrid“ dėl dalies nesumokėtų mokesčių bei susikaupusių delspinigių ir privalės jam sumokėti 20 mln. eurų.

Pasak R.Miliausko, tai stipriai veikia „Achemos“ konkurencingumą, nes papildomas mokestis gerokai pabrangina trąšas. „Ne tik gamtinių dujų tiekėjai laikosi didesnių kainų, bet ir valstybė uždeda papildomus mokesčius“, – skundžiasi įmonės vadovas.

Farmacijos kelias – ne rožėmis klotas

Farmacijos pramonės įmonių asociacijos vadovas ir bendrovės „Liuks farmacija“ savininkas Zigmantas Dargevičius teigia, kad, palyginti su kitomis valstybėmis, mūsų farmacijos sektorius nėra išplėtotas. Priežasčių daug, tačiau svarbiausios yra sisteminės – pati šio sektoriaus struktūra, vaistinių centralizacija trukdo iškilti mažesniems žaidėjams.

Patentinių vaistų Lietuvoje nėra sukurta. „Vaistui sukurti reikia bent milijardo eurų, o kas Lietuvoje gali tiek investuoti?“ – klausia Z.Dargevičius.

O štai maisto papildų gaminama daug ir įvairių – pradėti jų gamybą nėra sudėtinga. Didelė dalis šalies farmacijos pramonės produkcijos eksportuojama, tačiau dažnai grįžta į Lietuvą, tik su kitu prekės ženklu. Kad šalies farmacijos įmonės į pasaulio rinkas patektų su savo prekės ženklu – reta.

Net svarbiausios šalies farmacijos įmonės finansiniais rodikliais nestebina. 2014 m. vienos seniausių Lietuvos farmacijos bendrovių „Sanitas“ pardavimo pajamos siekė 7,7 mln., o grynasis pelnas – 247 tūkst. eurų; „Valentis“ – atitinkamai apie 10,6 mln. ir 486 tūkst. eurų; sparčiai augančios „Aconitum“ – 3,4 mln. ir 44 tūkst. eurų.

Farmacijos sektorius labiau nuskamba ne dėl savo sėkmės, o dėl skandalingų naujienų. Štai vasarį nuvilnijo žinia dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos įtarimų „Valentis“ davus kyšius daugiau nei šimtui gydytojų (vien pernai gydytojams papirkti įmonė galėjo skirti apie 145 tūkst. Eur). Rugpjūtį „Liuks farmacijos“ (anksčiau „Liuks“) darbuotojai sukėlė triukšmą dėl, pasak jų, šios bendrovės elgesio su jais (mokamų atostogų išleidžiami nederinant datos, verčiami išeiti nemokamų atostogų).

Užtat visai kitokia padėtis biofarmacijos sektoriuje. Pasaulinė audito ir verslo konsultacijų kompanija „Ernst & Young“, atlikusi Europos biotechnologijos mokslo ir pramonės analizę, pateikė išvadas, kad Lietuvos biotechnologijos rinka yra viena didžiausių Vidurio ir Rytų Europoje. Lietuviški produktai neturi atitikmenų, todėl yra visos prielaidos toliau plėtoti biotechnologijos tyrimus ir veiksmingai juos naudoti šalies pramonės konkurencingumui didinti. To nekeičia nė tai, kad šios srities įmonių nėra daug.

Tokių įmonių istorija prasidėjo tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai vykdytų mokslinių tyrimų pagrindu šalyje pradėta kurti moderniosios biotechnologijos pramonė. Nuo Biotechnologijos instituto netruko atskilti pirmosios biotechnologijos įmonės: „Fermentas“, „Biotechna“ (nuo 2001 m. – „Sicor Biotech“) ir „Biocentras“. Didelis impulsas šiai pramonei buvo, kai 2010 m. didžiausia pasaulyje kompanija, siūlanti produktus ir paslaugas mokslui, „Thermo Fisher Scientific“ įsigijo „Fermento“ bendrovę. Ši dabar vadinasi „Thermo Fisher Scientific Baltics“.

O „Sicor Biotech“ su „Teva Baltics“ priklauso tarptautinei milžinei, generinių vaistinių preparatų gamintojų lyderei „Teva“, patenkančiai į didžiausių pasaulio farmacijos įmonių dešimtuką.

Nuo Lietuvos biotechnologijos pramonės neatskiriama Vlado Bumelio pavardė. Jis įkūrė ir išplėtojo ne vieną šio sektoriaus įmonę. Šiuo metu V.Bumelis vadovauja biotechnologinių mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrui „Biotechpharma“.

Farmacijos srityje apie naujus vaistus niekas negalvoja, o čia pasiekta didžiulių inovacijų. V.Bumeliui vadovaujant „Sicor Biotech“ sukurtas interferonas vėžiui ir hepatitams gydyti buvo pirmas rekombinantinių baltymų pagrindu pagamintas vaistas, registruotas Rytų ir Vidurio Europoje, ir penktas iš šešių tokio pobūdžio preparatų pasaulyje. Kitas profesoriaus ir jo kolegų sukurtas vaistas nuo vėžio „TevaGrastim“ – pirmasis lietuviškas preparatas, kuriuo gydomi ES bei kitų šalių ligoniai.

Kokia ateitis?

Nors trąšų ar plastiko gamybos srityje džiaugiamasi gerais veiklos rodikliais ir laukiama didelio pelno, to negalima pasakyti apie su nemažais iššūkiais susidūrusias įmones „Achema“ ir „Orlen Lietuva“.

J.Dastikas pabrėžia, kad prognozuoti chemijos pramonėje apskritai – nedėkingas darbas, juolab kad dauguma svarbių šalies chemijos pramonės įmonių dirba tik eksportui. „Čia veikia daugybė veiksnių, prie kurių visų prisitaikyti sudėtinga. Kartais pasitaiko taip, kad viskas būna atvirkščiai“, – pripažįsta trąšas gaminančios įmonės „Lifosa“ vadovas.

Lietuvoje valdžios žmonės nuolat skundžiasi, kad trūksta pinigų, tačiau jie lengva ranka leidžiami vėjais. Į elektroninių paslaugų diegimą viešajame sektoriuje investuota milijonai eurų, gyventojų mažėja, tačiau valstybės tarnautojų, kuriuos šios turėjo pakeisti, tik gausėja.

Vaiva SAPETKAITĖ

Jei Lietuva būtų valdoma kaip verslo įmonė, naujo darbo tektų ieškotis nemažai daliai išsipūtusio viešojo sektoriaus statistų, būtų susispausta į mažiau bei ne tiek daug lėšų išlaikymui reikalaujančių pastatų ir tikrai kur kas atidžiau skaičiuojama, ar pirkiniai bei investicijos atsipirks.

Tarkim, vien 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos laikotarpiu buvo skirta apie 96 mln. eurų elektroninėms viešosioms ir administracinėms paslaugoms kurti. 2014–2020 m. ES finansinės perspektyvos laikotarpiu tam atiteks dar apie 41 mln. eurų. Už šiuos pinigus įdiegtos naujosios technologijos turėjo sumažinti valdininkų skaičių Lietuvoje, bet jis per šį laikotarpį išsipūtė maždaug 10 tūkst.

„Veidas“ jau yra rašęs, kad per 11 metų valstybės tarnautojų skaičius, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, šoktelėjo 24,9 proc., o atmetus statutinius pareigūnus „grynųjų biurokratų“ padaugėjo net 38,5 proc. 2013 m. pir­mąjį pusmetį, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, valdininkų korpusas buvo padidintas šiai konkrečiai misijai atlikti, pažadėjus paskui grįžti prie ankstesnių skaičių.

Negana to, valstybės tarnautojų  kvalifikacijai kelti kiekvienais metais išleidžiame vis daugiau lėšų. Nors aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų turėtų pakakti mažiau, matome priešingas tendencijas.

Neūkiškumas bado akis. Kodėl nematome didesnių pokyčių?

Kairė nežino, ką daro dešinė

Pavardės neminėti prašiusi Aurelija jau kuris laikas gyvena Švedijoje, tačiau tebėra Lietuvoje registruotos įmonės savininkė, todėl kartais čia grįžta. Kadangi ji moka su įmone susijusius mokesčius ir yra drausta privalomuoju sveikatos draudimu, gydosi Lie­tuvoje.

Šį kartą moteris taip pat planavo grįžusi į Lietuvą nueiti pas gydytoją. Likus dešimčiai dienų iki kelionės dėl viso pikto Valstybinės ligonių kasos interneto puslapyje pasitikrino, ar viskas gerai, ir labai nustebo pamačiusi raudoną įrašą, kad jos sveikatos draudimas negalioja.

„Pradėjau aiškintis, kas nutiko su mano įmokomis. Tada buvo penktadienis, maždaug 14 val. Pirmiausia paskambinau į teritorinę ligonių kasą, ten man pasakė, kad įmokas ad­ministruoja „Sodra“. Tada paskambinau į sa­vo teritorinį skyrių, ir man liepė parašyti elek­troninį laišką, į kurį pažadėjo atsakyti kitą sa­vaitę. Jei valdininkui pasižiūrėti į kompiuterį ir išspręsti tokiai problemai neužtenka pusvalandžio, manau, tai irgi didelė problema. Vis dėlto laišką parašiau ir taip pradėjau susirašinėti su  „Sodra“. Laiškais keitėmės savaitę – iš viso vieni kitiems parašėme 18 elektroninių laiškų. Man pradėjo aiškinti, kad turėjau pa­daryti tą ir aną, nors viskas buvo atlikta dar va­sarį, tada ėmė pasakoti, kad negavo reikalingų dokumentų ir panašiai“, – piktinasi Au­relija, pridėdama, kad valdininkai jai ne tik nepadėjo, bet dar ir stipriai suklaidino.

Pirmiausia buvo pasakyta, kad moteris būtinai turi atnešti originalų pasirašytą dokumentą. Kadangi ji Lietuvoje turėjo būti tik kitą savaitę, pasitikrino, ar negalėtų šio dokumento pateikti elektroniniu būdu. Bet jai dar kartą buvo pakartota, kad tai turi būti originalus dokumentas, be kurio nieko negalima pradėti tvarkyti.

Painiava dar padidėjo, kai po kelių dienų minėtas „Sodros“ darbuotojas parašė, kad iš­siaiškino, jog to dokumento reikia ne „Sod­rai“, o teritoriniam Registrų centrui.

„Aišku, man nepasakė, kokiu būdu turiu tai padaryti. Kadangi anksčiau iš manęs reikalavo popierinio varianto, supratau, kad tokį turiu pristatyti ir Registrų centrui. Grįžau į Lie­tuvą, nuėjau ten su  „popieriumi“, o man sa­ko: „Atsiprašome, popierinių variantų jau se­niai nebepriimame, turite prisijungti su elektroniniu parašu ir viską užpildyti elektroninėje erdvėje.“ Tada jau labai supykau. Košių košė, dėl to sugaišau daugiau nei dvi savaites, – pasakoja Aurelija. – Didelė Lietuvos problema – nepagarba žmogui. Kai gyveni normaliai veikiančioje sistemoje, supranti, jog mū­siškė dažnai dirba pati dėl savęs, ratas sukasi tik tam, kad suktųsi. Švedijoje, kiek teko susidurti, tokie dalykai veikia kaip laikrodis. Ten visos žinybos keičiasi duomenimis tarpusavyje, o tau paskambina tik dėl pasitikslinimo ar­ba dėl papildomų klausimų. Ten jauti, kad institucijos iš tikrųjų dirba žmogui.“

Panašių kuriozų Lietuvoje išgirstume ne vieną. Ką daro viena, o ką kita, nežino ne tik skirtingos institucijos, bet net ir skirtingi vienos įstaigos skyriai.

Taupymas ir nauda – nesvarbu?

Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) 2015 m. I–III ketvirčio duomenimis, populiariausios elektroninės paslaugos yra pajamų mokesčio deklaravimas (paslauga per pastaruosius metus naudojosi 22,9 proc. gy­ventojų), su sveikatos apsauga susijusios pa­slaugos (13,6 proc.), darbo, darbo skelbimų paieška (12,4 proc.).

O tokios e. paslaugos, kaip leidimų statyboms išdavimas, pareiškimų policijai internetu teikimas, nėra tokios dažnos – jomis naudojosi vos procentas gyventojų.

Kodėl toks atotrūkis? Viena priežasčių yra ta, kad niekas per daug nesuko galvos, kurios e. paslaugos reikalingos ir pritrauks vartotojų, o kurios institucijai tik padės varnelę, kad ši tokį darbą padarė. Taip pat vis dar per dažnai koncentruojamasi tik į sistemų kūrimą ir pa­mirštama jo potencialią naudą pristatyti vi­suomenei, neaiškinama, kaip naudotis naujomis galimybėmis, taigi nestebina, kad didelei visuomenės daliai tai svetima.

Įdomu, kad 53 proc. Valstybės kontrolės apklaustų valstybės institucijų nevertino ekonominio elektroninės  paslaugos naudingumo institucijai ir tiek pat jų nurodė, jog dėl perkėlimo į elektroninę erdvę paslaugos teikimo sąnaudos netapo mažesnės.

Kaip tai paaiškinti? Paprastai: jei paslaugą perkėlus į elektroninę erdvę neperžiūrimi institucijos vidiniai procesai, tai gali neturėti įtakos jos veiklos efektyvumui.

Kaip konstatuoja valstybės kontrolieriai, pavyzdžiui, asmens prašymo perdavimas nagrinėjančiam specialistui užtrunka ilgai, nes jį vizuoja dar keli specialistai ar vadovai. Au­tomatizavus procesą ir pakeitus vidinius procesus paslaugos teikimą būtų galima pagreitinti ir palengvinti.

Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad gali gerai veikti vienos elektroninės paslaugos, ta­čiau reikalai strigs dėl prastai veikiančių (ar­ba apskritai į elektroninę erdvę neperkeltų) susijusių paslaugų.

Tarkim, vartotojas, užsakantis tam tikrą pa­žymą, į instituciją vis tiek turi pristatyti originalius dokumentus arba atvykti atsiimti pažymos iš vienos institucijos, kad pateiktų kitai, nors to išvengtume, jei būtume suteikę galimybę visus reikalingus duomenis pateikti internetu, pasirašant elektroniniu parašu, ar sukūrę sąveikas su kitų institucijų informaciniais ištekliais.

Taigi, daug e. paslaugų nėra iki galo baigtos kurti, dalį jų būtina tobulinti. Dar pasitaiko tokių dalykų, kad institucijų teikiama e. paslauga tereiškia, kad iš jų svetainės galima parsisiųsti ir išsispausdinti popierinę dokumento formą.

Bet IVPK vadovo Ramūno Čepaičio teigimu, žmonės vis aktyviau naudojasi valstybės institucijų ar kitų viešųjų paslaugų įstaigų teikiamomis elektroninėmis paslaugomis: „Sta­tistikos departamento duomenimis, 2015 m. jomis per pastaruosius 12 mėn. buvo naudojęsi 44 proc. gyventojų; kai 2014 m. – tik 40 proc. O Eurostato duomenys sako, kad 2014 m. visos ES mastu viešosiomis elektroninėmis paslaugomis naudojosi vidutiniškai 47 proc. gyventojų.“

Klaipėdos savivaldybėje administracinės paslaugos gyventojams teikiamos ir elektroniniu būdu: išduodamos pažymos, leidimai, licencijos, priimami dokumentai, gyventojams galima deklaruoti gyvenamąją vietą ir kita. Vis dėlto, savivaldybės atstovai teigia, kad nors gyventojams tapo paprasčiau, darbo krūvis dėl to nemažėjo, todėl nebuvo priežasčių mažinti darbuotojų skaičių. Priešingai, dėl to net teko priimti  naujų specialistų.

Panevėžio savivaldybėje – tokia pat situacija. Kadangi e. paslaugos tebėra naujovė, kol kas elektroniniu būdu su savivaldybe bendrauja palyginti nedaug gyventojų, dauguma jų pirmenybę teikia kreipimuisi raštu ar žo­džiu, todėl ir aptarnaujančių darbuotojų dar­­­bų apimtys nemažėja.

„Tikimės, kad ateityje, sukūrus platesnę e. paslaugų sistemą, gyventojams įvertinus jos privalumus ir ėmus aktyviau ja naudotis, turėsime galimybę mažinti savivaldybės darbuotojų“, – svarsto Panevėžio savivaldybės adminis­tracijos vadovai.

Taigi dažniausiai brangių elektroninių paslaugų kūrimas ir diegimas, priešingai, nei sufleruotų logika, nemažina darbo krūvio, o kartais netgi pareikalauja papildyti valstybės tarnautojų gretas.

Valstybės tarnybos departamente paprašius informacijos apie tai, kiek e. paslaugos lei­do atsisakyti valdininkų, paaiškėjo: nors Vals­tybės tarnautojų registre kaupiami duomenys apie priimamus ir atleidžiamus tarnautojus, tačiau nėra galimybių nustatyti, ar valstybės tarnautojų atleidimai iš pareigų buvo susiję su elektroninių paslaugų diegimu.

Kitaip tariant, niekas Lietuvoje net neanalizuoja, ar e. paslaugos leidžia mažinti sąnaudas, ar buvo racionalu jas kurti. Tai paliekama pačioms institucijoms ir jų vadovams. Patirtis rodo, kad nauda, procesų ir žmogiškųjų išteklių panaudojimo potencialas mažai ką domina. Iki šiol nėra galimybės tiksliai nustatyti, kiek ir kokių elektroninių paslaugų šalyje teikia valstybės ir savivaldybių įstaigos.

Seimo Audito komiteto pirmininkė Jolita Vaickienė neslepia, kad susidaro įspūdis, jog niekas ir negalvoja, kad elektroninių paslaugų diegimas turėtų sumažinti valstybės tarnautojų ir padėti taupyti valstybės lėšas: „Tai nėra siekiamybė. Projektuose nėra numatoma, kad pasiekus tam tikrą užsibrėžtą lygį bus mažinamas darbo vietų skaičius. Šių dviejų dalykų nesiejame vienas su kitu, nors, žiūrint iš šono, gali pagrįstai kilti klausimas, kodėl nemažėja valdininkų, jei tą darbą, kuris anksčiau buvo daromas rankomis, dabar daro kompiuteriai. Jei to nesiekiame, rezultatų ne­pamatysime.“

Institucijų skundus, kad krūvis dėl e. paslaugų diegimo ne mažėjo, o kai kur net išaugo, J.Vaickienė taip pat vertina skeptiškai: „Netgi į šalį atidedant informacinių technologijų diegimą galima konstatuoti, kad neretai patys sau susikuriame abejotinos svarbos darbo: daug laiko užima pačių susigalvotų formų pildymas, reikalaujama vieni kitiems pristatyti įvairių pažymų, atsiskaityti už tą ar aną. Ar to iš viso reikia? Gal dėl to, kad pateisintum savo darbo vietą, paprasčiausiai turi susigalvoti sau veiklos, parodyti, jog kažką veiki?“

Gerų pavyzdžių yra?

Yra ir gerų pavyzdžių. Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (VMI) veikia tokios gerai mokesčių mokėtojams žinomos ir patrauklios sistemos, kaip Elektroninio deklaravimo sistema (EDS), Mokesčių apskaitos informacinė sistema, Elektroninė pridėtinės vertės mokesčio (PVM) registravimo informacinės sistema, Akcizų informacinė sistema ir daug kitų; viena naujausių sistemų „Mano VMI“ naudojasi kone visos šalies įmonės ir didelė dalis gyventojų.

Kadangi VMI orientuojasi į paslaugų mokesčių mokėtojams diegimą, didžioji dalis sutaupyto laiko atitenka mokesčių mokėtojams, tačiau iš dalies e. paslaugos leidžia ma­žinti ir VMI pareigybių. Nuo 2008 iki 2013 m. VMI pareigybių buvo sumažinta 587-iomis – nuo 4063 iki 3476, ir prie šio mažėjimo iš dalies prisidėjo ir elektroninių paslaugų diegimas. Taip pat sutaupyta kitur.

Kaip pavyzdį VMI atstovas Darius Buta pateikia dėl EDS gautą naudą: „2002 m. rengiant VMI Pajamų deklaracijų apdorojimo centro statybos investicijų projektą buvo numatyta VMI deklaracijų apdorojimo centrą statyti dviem etapais už 5,25 mln. eurų. Visiškai įgyvendintas buvo tik pirmas VMI deklaracijų apdorojimo centro kūrimo etapas už 2,763 mln. eurų, o antras statybos etapas net nebuvo pradėtas įgyvendinti daugiausia dėl elektroninių paslaugų diegimo. Taigi buvo nepastatytos 5 salės iš 10 investicijų projekte numatytų salių, skirtų dokumentams archyvuoti, kitaip tariant, sutaupyta lėšų antro etapo statybai.“

R.Čepaitis pabrėžia, jog elektroninės pa­slaugos pirmiausia kuriamos tam, kad pagerintų asmenų aptarnavimą, paslaugų kokybę bei efektyvumą ir padidintų priimamų sprendimų skaidrumą, – tai leidžia mažinti korupcijos  galimybės riziką.

Sunku nesutikti, kad užtikrinamas didesnis skaidrumas yra svarbus aspektas. Kad tai gali duoti didelę naudą, rodo ir VMI šiemet pradėjusios veikti atnaujintos Audito informacinės sistemos pavyzdys. Tai turėjo įtakos atliekamų kontrolės veiksmų rezultatams. Per pirmuosius tris 2015 m. ketvirčius, palyginti su 2014 m. tuo pačiu laikotarpiu, vienam kontrolės veiksmui tenkančios sumos išaugo net 34 proc. ir sudarė 6,6 tūkst. eurų (2014 m. trys pirmieji ketvirčiai – 4,9 tūkst. Eur). Be to, dėl tikslesnės galbūt neteisingai mokestines prievoles vykdžiusių mokesčių mokėtojų atrankos patikrinimams sąžiningai mokesčius mokantys mokėtojai buvo mažiau trukdomi VMI.

Nerta stačia galva

J.Vaickienė atkreipia dėmesį į tai, kad vargiai galime tikėtis gerų rezultatų, kai 2007 –2013 m. ES finansinėje perspektyvoje elektroninių paslaugų kūrimas vyko chaotiškai ir nebuvo nė vieno strategiškai atsakingo ir derinančio šiuos procesus skirtingose valstybės įstaigose subjekto. Pinigai valstybės institucijoms skirti lengva ranka – kas ką norėjo, tą ir darė. Daug lėšų iššvaistyta taip ir nesukūrus bendros sistemos.

„Kiekviena institucija kuria savo informacines technologijas, infrastruktūrą, duomenų bazes, galiausiai dar paaiškėja, kad jos tarpusavyje negali komunikuoti. Po to vėl tenka išleisti milijonus, kad jos galėtų tarpusavyje keistis informacija arba iš viso tenka kurti naujas. Kiekviena institucija yra tarsi atskira kunigaikštystė – čia prieiname prie tarpinstitucinio nesusikalbėjimo problemos. Iš­švais­tyta daug pinigų, teks grįžti keletą žingsnių at­gal, kad pagaliau padarytume tinkamai. Naudos yra, bet ji neadekvati išleistiems pinigams“, – kritikos negaili politikė.

Tiesa, jau yra ir konkrečių teigiamų pokyčių. Iki šių metų pabaigos beveik visose savivaldybių institucijose turėtų būti tiražuotos net kelios dešimtys e. paslaugų. Dabar šioje srityje siekiama paslaugų konsolidacijos, kad infrastruktūra būtų naudojama efektyviau, programinė įranga perkama bendrai, o ne kiekvieno e. paslaugos kūrėjo ir valdytojo – atskirai.

„Elektroninių paslaugų konsolidavimas, tiksliau, sudėtinių elektroninių paslaugų kūrimas pagal tam tikrus svarbius paslaugos gavėjo gyvenimo įvykius, sujungiant kelių institucijų teikiamas paslaugas, tikrai pagerins elektroninių paslaugų patogumą jų naudotojams, – sako R.Čepaitis. – Sudėtinė elektroninė pa­slauga pagal gyvenimo įvykį apima procesą, į kurį yra įtraukiamos įvairios institucijos ir jų teikiamos paslaugos, todėl paslaugos gavėjai, įvykus tam tikram gyvenimo įvykiui, vienoje vietoje gauna visą aktualią informaciją ir galimybę užsakyti reikalingas paslaugas.  Pirmoji sukurta sudėtinė – su vaiko gimimu susijusi elektroninė paslauga. Tokios, sudėtinės elektroninės paslaugos yra naujovė ne tik Lie­tu­voje, bet ir Europoje.“

Kitaip tariant, vartotojams bus siūloma nau­dotis ne atskiromis e. paslaugomis, bet tam tikrais į svarbius gyvenimo įvykius, aktualijas orientuotais paslaugų kompleksais.

Pavyzdžiui, kiekvienas Lietuvos pilietis gimus vaikui gali kreiptis tam tikros socialinės pagalbos į valstybės institucijas, užregistruoti vaiką, deklaruoti gyvenamąją vietą, gauti asmens kodą ir atlikti kitus civilinius formalumus.

Tam, kad tai būtų padaryta, kiekvieną kar­tą reikėdavo kreiptis vis į kitą instituciją arba kurti atskirą elektroninę paslaugą. Dabar žmogui tiesiog pasiūlomas sąrašas susijusių paslaugų, iš kurių jis išsirenka sau aktualias, pažymėdamas jas, ir užsako mažiausiai penkias paslaugas. Praktiškai tuo pat metu jos ir yra įgyvendinamos – vaikas įregistruojamas, deklaruojama jo gyvenamoji vieta, išmokama „Sodros“ pašalpa, įregistruojamos laikinos motinystės ar tėvystės atostogos ir panašiai.

Valstybės kontrolė taip pat konstatavo, kad sistema buvo plėtojama priemones siūlant „iš apačios“, t.y. iš įgyvendinančių institucijų, ir tai nebuvo centralizuotai koordinuojama.

J.Vaickienės žiniomis, tai turėtų imti keistis ir dėl to, kad planuojama, jog šių procesų koordinavimą prisiims Susisiekimo ministerijos viceministras, kuris su Informacinės visuomenės plėtros komitetu prižiūrės, kad tos pačios klaidos nesikartotų: „Tai yra žingsnis į priekį – bent jau kažkas už tai atsakys.“

Lapkričio 2-ąją kaip tik pradėjo veikti e. receptas, viena pagrindinių e. sveikatos sistemos dalių, turintis palengvinti vaistų išrašymą ir įsigijimą, sumažinti klaidų riziką.

Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė e. sveikatą vadina vienu svarbiausių nacionalinių projektų, nors Valstybės kontrolė apie tai atsiliepia kur kas griežčiau.

Kaip yra sakiusi Valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Daiva Bakutienė, e. sveikatos kū­rimas yra nedovanotinai ilgai trunkantis pro­­cesas, apipintas neefektyviu lėšų panaudo­jimu ir teisminiais procesais. Valstybiniai au­ditoriai yra nustatę, kad nuo 2006 m. Svei­katos apsaugos ministerijos užsakymu kuriama elektroninė sveikatos informacinė sistema iš jai skirtų bene 10 mln. eurų daugiau nei 4 mln. eurų panaudojo neefektyviai.

Tai – ne skandalas, o lietuviška tendencija.

Formaliai Lietuva atrodo gerai

Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkas Mindaugas Bastys primena, kad kuriamų elektroninių paslaugų tikslas – vartotojų patogumas, o čia pasiekta di­delė pažanga. Tai rodo ir tai, kad pagal įvairius rodiklius ES šalių kontekste Lietuva atrodo puikiai. Pavyzdžiu e. valdžios paslaugų srityje Lietuvą laiko ir ES žiniasklaida.

„Šiemet Europos Komisija paskelbė naujausią skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indekso (DESI) ataskaitą, apimančią galimybes naudotis e. ryšiu, interneto naudojimo įgūdžius, skaitmeninių technologijų naudojimą versle ir viešojo sektoriaus e. paslaugų įvertinimą. Šiame indekse Lietuva užima 11 vietą ES, Estija – septintą, o Latvija – 18 vie­tą“, – vardija parlamentaras ir prideda, kad vi­sos valstybės, diegdamos elektronines pa­slaugas, susiduria su vienokiomis ar kitokiomis problemomis.

M.Bastys atkreipia dėmesį, kad Lietuva yra viena pirmaujančių šalių ES pagal naujos kartos plačiajuosčio tinklo infrastruktūros plėtrą ir naudojimą; pagal naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis įgūdžius ES esame septyniolikti (pagrindinius naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis įgūdžius turi 59 proc. gyventojų, o internetu naudojasi 69 proc. ša­lies gyventojų), o Lietuvos verslo įmonės yra itin aktyvios informacinės visuomenės paslaugų teikėjos ir naudotojos (jos aktyviau nei kitose ES šalyse perka ir parduoda prekes ir paslaugas internetu, taip pat aktyviai bendrauja su valdžios institucijomis internetu) ir kita.

Tačiau J.Vaickienė atkerta, kad, nors galima sutikti dėl išaugusio patogumo vartotojams, tai nekeičia fakto, jog už tai susimokame du kartus.

Vėl atėjo tas metų laikas, kai kinomanai suka galvas dėliodami ir perdėliodami norimų pamatyti filmų sąrašą. Tryliktoji „Scanorama“ prasidėjo.

Vaiva SAPETKAITĖ

Lapkričio 5–15 dienomis Vilniuje, 12–22 die­nomis Kaune, 13–19 dienomis Klai­pė­­doje, 19–22 dienomis Šiauliuose vyks tra­­dicinis Europos kino forumas „Scanorama“, pa­siūlysiantis per 100 filmų ir pakviesiantis su­sipažinti su įdomiausiais šiuolaikiniais Europos kino kūrėjais.

Norint nepasimesti „Scanoramos“ reper­tua­­re, reikia atlikti nemenkus namų darbus, nes rinktis tikrai yra iš ko. „Scanorama“, kuri bu­vo pradėta rengti kaip Šiaurės šalių kino fo­­rumas, ir šiemet pasiūlys daug Skandinavijos re­­žisierių kūrinių, taip pat daug dėmesio skirs Pran­cūzijos kinui ir, žinoma, nepamirš vietinių režisierių.

Istorijos verpetuose

„Scanoramos“ programos koordinatorė Mo­nika Gimbutaitė tarp vertingiausių tryliktojo kino forumo filmų pirmiausia mini šių metų Kanų kino festivalyje „Auksine palmės šakele“ apdovanotą Prancūzijos režisieriaus Jacques‘o Au­diard‘o filmą „Dypanas“. Tai yra septintas kū­­­rėjo ilgametražis vaidybinis filmas. J.Au­diard‘as atkreipė į save dėmesį jau pirmuoju savo filmu „Žiūrėk į krentančius žmones“, o tarp­tautinį kino pasaulio pripažinimą užsitarnavo po antrosios juostos „Kuklus didvyris“ (1996 m.).

Šį kartą sudėtingą istoriją pasakojantis filmas paremtas iš pilietinio karo draskomos ša­lies priverstų bėgti šrilankiečių istorija. Pra­lai­mėjusių tamilų pusėje kovojęs Dypanas (akt. Antonythasanas Jesuthasanas), jauna tamilų mo­teris ir devynmetė mergaitė atsiduria pabėgė­lių stovykloje. Jie nepažįsta vienas kito, ta­čiau norėdami gauti prieglobstį Prancūzijoje ir susikurti saugesnį gyvenimą apsimeta šeima.

Iš pradžių viskas klostosi gerai: Dypanas ran­da darbą statybose, jo tariama žmona prade­­da rūpintis sergančiu vyru, dukra ima lankyti mokyklą ir tarp jų po truputį mezgasi ryšys, ta­čiau netrukus idilę supurto atsivijusios senojo gyvenimo bėdos.

Kitas ryškus režisierius – vengras László Ne­me­sas. Nors „Sauliaus sūnus“ yra pirmasis L.Ne­­­­­meso ilgametražis vaidybinis filmas, jis su­laukė daugybės kino kritikų pagyrų ir gavo Kanų festivalio Didįjį komisijos prizą, taip pat FIPRESCI ir Francois Chalais apdovanojimus bei „Vulcain“ įvertinimą už geriausią garso re­žisūrą. Vengrija šį filmą teikia „Oskarams“.

Tiesa, „Sauliaus sūnus“ – iš tų filmų apie ho­­­­­lokaustą, kuriuos žiūrėti nelengva. Ven­gri­jos žydas, Aušvico koncentracijos stovyklos ka­linys Saulius Ausländeris (akt. Géza Röhrigas) priklauso specialiai komandai, kurios užduotis yra deginti nužudytų žmonių kūnus. Vieną die­ną lavonų krūvoje jis pamato mažą berniuką, kurį įtiki esant savo sūnų, ir nuo šios akimirkos vietoje, kur mirtis nieko nebereiškia, vieninteliu jo tikslu tampa tinkamai palaidoti savo sū­nų. Sukilusių koncentracijos stovyklos kalinių minioje jis desperatiškai bando surasti rabiną, kad šis atliktų laidojimo apeigas.

„Sauliaus sūnus“ prikausto ne tik savo istorija, bet ir išskirtiniu vizualumu (operatorius Má­tyásas Erdély).

Jausmų metamorfozės

Tiems, kuriems labiau imponuoja kasdienės dramos, rekomenduotini tokie filmai, kaip „Ma­­no karalius“ (rež. MaĪwenn le Besco) ir „45 metai“ (rež.  Andrew Haighas).

Garsios aktorės ir režisierės M.le Besco su­kurtas „Mano karalius“ buvo atrinktas į Kanų ki­no festivalio konkursinę programą, be to, ja­me išsiskiria Emmanuelle Berco vaidyba, už kurią aktorė pelnė Kanų festivalio geriausios ak­torės apdovanojimą.

„Mano karalius“ pasakoja lyg ir įprastą, bet ne paprastą dviejų žmonių santykių istoriją nuo pirmojo susitikimo ir įsimylėjimo iki skausmingo išsiskyrimo. Toni (akt. E.Berco) reabilitacijos centre gydoma po slidinėjant patirtos traumos. Turėdama daug laisvo laiko, ji vis dažniau prisiminimais grįžta į praeitį ir permąsto savo santykius su buvusiu mylimuoju Džordžu (akt. Vin­centas Casselis). Tarp jų viskas prasidėjo taip, kaip prasideda visos naujos meilės istorijos, – susižavėjimas, aistra. Ir viskas baigėsi taip, kaip dažniausiai baigiasi visi santykiai. Pradžios ir pabaigos taškai aiškūs, tačiau gyvenimo alchemija – tarp jų.

Filme nepagražintai narpliojami visi meilės etapai ir metamorfozės. Parodoma, kaip gražus jausmas gali peraugti į pyktį ir savęs ardymą.

Psichologiškai stipri santykių drama yra ir britų režisieriaus Andrew Haigho „45 metai“. Šis filmas buvo atrinktas į Berlyno kino festivalio konkursinę programą. Pagrindiniai jo aktoriai Charlotte Rampling ir Thomas Courtenay pelnė „Sidabrinius lokius“ už geriausią vaidybą. Jis taip pat įvertintas Michaelo Powello ap­dovanojimu kaip geriausias britų filmas, o C.Rampling vaidyba įvertinta prizu už geriausią aktorės darbą britų filme. „Mano karalius“ pristatytas ir Europos kino apdovanojimams.

Kritikų ir žiūrovų simpatijas filmas pelnė poros, po kelių dienų švęsiančios 45-ąją vestuvių sukaktį, istorija. Daugybę metų trunkanti Džefo ir Keitės meilė tarsi idiliška. Net po tiek drauge praleistų metų jie myli ir gerbia vienas kitą, nuoširdžiai juokiasi kartu, o vidury nakties šoka svetainėje.

Atrodo, kad po tiek kartu praleistų metų var­giai kas begalėtų išjudinti santuoką, tačiau tai padaro vieną dieną gautas laiškas. Žinia apie rastą prieš penkiasdešimt metų Alpių kalnuose dingusios buvusios mylimosios kūną su­krečia Džefą ir, nepaisant pastangų, pora ne­besugeba grįžti į savo gyvenimą. Ar užtenka pusės am­žiaus senumo prisiminimo, kad viskas, kas taip kruopščiai kurta 45 metus, imtų byrėti?

Lietuviškas skonis

„Scanorama“ pradžiugins dviem Lietuvos režisierių premjeromis: Jokūbo Viliaus Tūro juosta „Apie Joną“ ir Akvilės Gelažiūtės „De­mi­nas: dvi tvirtovės“.

„Apie Joną“ – dokumentinis filmas apie tea­­t­ro režisierių Joną Vaitkų ir jo kūrybos kryžiaus kelius. „Deminas: dvi tvirtovės“ šmaikščiai pasakoja apie pradedančiųjų menininkų kūrybines kančias.

Konkursinėje festivalio programoje „Nau­jasis Baltijos kinas“ bus galima pamatyti dar penkis jaunųjų kūrėjų trumpametražius filmus: Vytauto Katkaus ir Marijos Kavtaradzės darbą „Iglu“, Andriaus Šarapovo „Pokalbius“, Domo Petronio „Poliarinį vakarėlį“, Austėjos Ur­bai­tės „Tiltus“ ir Živilės Mičiulytės „Žaną“.

„Naujojo Baltijos kino“ programoje varžysis 15 jaunųjų Baltijos šalių kūrėjų darbų.

Senieji meistrai

Retrospektyvinėmis programomis bus pa­gerbti du Europos režisieriai – Didžiosios Bri­ta­nijos kino legenda Derekas Jarmanas ir ne­suvaldomasis naujosios čekų kino bangos atsto­vas Janas Němecas.

D.Jarmanas buvo ne tik režisierius ir scenaristas, bet ir tapytojas, rašytojas, žmogaus teisių aktyvistas. Tai tikras kino chuliganas, nenuilstantis eksperimentuotojas. Jo vizitinė kortelė – priešinimasis komerciniam kinui ir nuolatinis nustatytų ribų laužymas. Šįmet pristatomi septyni jo filmai, iš kurių įdomiausi turėtų būti „Karavadžas“ ir „Mėlyna“.

Pirmasis filmas pasakoja apie italų baroko meistrą Michelangelo Merisi da Caravaggio, ku­ris, kaip ir D.Jarmanas, buvo spalvingas ir ne­rimastingas kūrėjas.

„Mėlyna“ yra paskutinis D.Jarmano filmas. Jis pasižymi konceptualumu, pastangomis už­čiuopti gyvenimo ir kūrybos prasmę. Kai buvo kuriamas šis filmas, D.Jarmanui, kuriam buvo diagnozuotas AIDS, gyventi buvo likę vos keli mėnesiai. Jo sveikata šlyja, regėjimas silpsta, tačiau jis siekia užbaigti šį filmą, kuris turi tapti tarsi režisieriaus testamentu.

J.Němecas kurdamas Čekoslovakijoje garsėjo kaip komunizmo kritikas. Jam galiausiai leis­ta suprasti, kad ilgiau Čekoslovakijoje jis nė­ra pa­geidaujamas. Režisieriui išvykus iš ša­lies, jo karjera nutrūko, todėl Europoje jis bu­vo primirštas.

Retrospektyvoje bus rodomi trys J.Němeco filmai – debiutinis ilgametražis „Nakties deimantai“, pasakojantis apie du jaunuolius, pa­bėgusius iš į koncentracijos stovyklą juos vežusio traukinio, „Meilės kankiniai“, kuriame aiškinamasi, ką žmogui reiškia meilė, ir „Atas­kaita apie vakarėlį“.

„Ataskaita apie vakarėlį“ kažkada buvo su­kėlusi didelį triukšmą. Šis filmas yra politinė ale­gorija, kurioje bandoma gvildenti, kas ką val­do: ar žmogus politiką, ar politika – žmogų.

Dreamstime

Nors pagalvojus apie aludario amatą prieš akis iškyla barzdotas dėdė, besisukiojantis tarp alaus statinių, jau 15 metų aludario patirtį turintis Ričardas Barakūnas šaiposi, kad dabartinėse kompiuterizuotose alaus daryklose aludariai dažniau rašo elektroninius laiškus ar ataskaitas, nei kilnoja grūdų maišus. Tiesa, kaip ir prieš šimtus metų, ragavimas vis dar tebėra vienas pagrindinių aludario užsiėmimų.

Vaiva SAPETKAITĖ

„Ragauji, uostai skirtingus apynius, grūdus pamali, renkiesi tinkamesnius. Tada prasideda bandomieji alaus virimai ir, žinoma, tenka vėl ragauti, – pasakoja „Kalnapilio-Tauro“ grupės aludaris. – Tai itin svarbu kuriant naujas ar tobulinant senas alaus rūšis. Kadangi tai gyvas procesas, ne viską gali numatyti iš pradžių, alaus savybes ir kokybę tenka nustatinėti savais skonio ir uoslės receptoriais.“

Didelę aludario laiko dalį užima žaliavų parinkimas ir siuntimasis, bandomieji virimai, pirmiausia, žinoma, mažoje alaus darykloje, tada, jei pavyksta, didesnėje, kol per daug žingsnelių ištobulinamas galutinis produktas.

Pasak aludario R.Barakūno, naujos alaus rūšies laukti tenka ilgai. Pirmiausia brandinama idėja, ir tik ją išgryninus prasideda smagumas. Tenka dešimtis ar šimtus kartų skanauti ir gerinti alų, kol galiausiai sukuriama nauja rūšis. Ją degustuoja nemažai žmonių. Eksperimentuojama nuolat, tačiau į masinę gamybą pristatomos tik viena dvi rūšys per kelerius metus. „Kita vertus, lietuviai – konservatyvi tauta. Nors ir nori išmėginti naujas alaus rūšis, bet vis tiek netrukus grįžta prie senųjų. Naujovės sunkokai prigyja“, – pastebi aludaris.

Kaune veikiančios alaus daryklos „Volfas Engelman“ vadovas Marius Horbačauskas apskaičiavo, kad savo kvietinį alų „Balta pinta“ įmonė tobulino maždaug pusantrų metų: „Įvertinti, kiek įdedama darbo, kiek žaliavų sugadinama, sudėtinga, bet, sakyčiau, kalbame apie dešimtis tūkstančių eurų.“

Lietuvoje gaminamas alus atitinka pasaulinius standartus ir nuolat pelno aukštus įvertinimus. Alų gamina 52 Lietuvos įmonės. Didžiausios iš jų yra „Švyturys-Utenos alus“, „Kalnapilio-Tauro grupė“, „Volfas Engelman“ ir „Gubernija“. Visos jos pernai išvirė beveik 90 proc. šalyje pagaminamo alaus.

„Švyturys-Utenos alus“, kurio savininkė yra „Baltic Beverages Holding“, užima 40 proc., „Royal Unibrew“ valdoma „Kalnapilio-Tauro grupė“ – per 20 proc.,  o „Volfas Engelman“ – dešimtadalį vietos alaus rinkos.

Alaus rinka traukiasi

„Per dešimtmetį nuo 2005 iki 2014 m. šalies alaus rinka susitraukė apie 11 proc. „Panašiai tiek mažėjo ir gyventojų. Kita vertus, statistika rodo, kad per šį laiką stipriai išaugo turizmas ir turistų išleidžiami pinigai Lietuvoje, bet šiaip alaus suvartojimas vienam gyventojui mažėja“, – konstatuoja Lietuvos aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas,

Bendrovės „Europe Economics Chancery House“ tyrimo duomenimis Lietuvos Valstybė iš alaus sektoriaus per tiesioginius ir netiesioginius mokesčius gauna apie 190 mln. eurų per metus. Remiantis „Nielsen“ Lietuvos mažmeninės prekybos indeksu, šalies alaus rinka stipriai smuko dar 2012–2013 m., kai užfiksuotas 5,6 ir 6,5 proc. kritimas. 2014 m. registruotas 5,3 proc. augimas teikė vilčių aludariams, tačiau šįmet tos viltys vėl ėmė dužti.

Per aštuonis šių metų mėnesius alaus rinka, palyginti su 2014 m. laikotarpiu, susitraukė 2,2 proc. „Dabartinės tendencijos nėra geros, todėl būsime patenkinti, jei alaus pardavimas Lietuvoje išliks toks pat kaip praėjusiais metais. Vis dėlto turbūt metų rezultatai dėl ryškaus alaus pardavimo smukimo birželį ir liepą bus prastesni. Mat šie mėnesiai – pagrindiniai prekybos mėnesiai. Jei jie blogi, vėliau jau sudėtinga išlyginti pardavimus“, – sako S.Galadauskas.

„Švyturio-Utenos alaus“ grupės generalinis direktorius Rolandas Viršilas taip pat prognozuoja smukimą. Remiantis jo bendrovės analitikais, šįmet pardavimas smuks 0,7 proc., o 2016 m. rinka trauksis dar 0,6 proc.

Alaus kainų karai

R.Viršilas užsimena ir apie kainų karus Lietuvos rinkoje, kurie prasidėjo prieš metus, kai jų konkurentai „Kalnapilio-Tauro grupė“ ir „Volfas Engelman“ pradėjo varžytis dėl didesnės rinkos dalies: „Iš pradžių vienas sumažino kainas, tada kitas, o kadangi rinka bendra, į kainų pokyčius pradėjo reaguoti visi jos dalyviai. Negana to, prisidėjo prekybos centrų konkurencija.“

„Maxima“ paskelbė savo rinkodaros akciją „Atpigo“, į tai tokiu pat žingsniu atsakė ir kiti prekybos tinklai. Taip alaus kainų karas tapo tarsi dvigubas.

Viena vertus, lietuviai ėmė rinktis daugiau geresnės kokybės alaus – mažėjo „ekonominio“ alaus vartojimas, kita vertas, tai ne tik lėmė mažesnes pajamas rinkos žaidėjams, bet ir privedė prie didesnės rinkos konsolidacijos – mažėjo mažesnių alaus daryklų dalis.

„Kažkada mes, trys didieji alaus gamintojai, turėjome apie 80 proc. rinkos, o šiandien mūsų dalis jau siekia 85 proc., – sako „Švyturio-Utenos alaus“ generalinis direktorius. – Jei šie kainų karai nesibaigs, mažesniems gamintojams taps vis sunkiau konkuruoti, ir nenustebčiau, jei prasidėtų jų bankrotai.“

Antra vertus, dar labiau kristi alaus kainai nelabai yra kur. Tai pramonė, kuri  reikalauja nuolatinių inovacijų. „Latvijoje alaus kaina smuko dar žemiau, todėl jų aludariai balansuoja ties pelno ir nuostolių riba. Dėl to jau teko uždaryti keletą alaus daryklų“, – lygina R.Viršilas.

M.Horbačauskas pabrėžia, kad kainą numuša ir konkurenciją stiprina importuojamas pigus alus. Pirmiausia iš Baltarusijos ir Ukrainos. Baltarusijos rublis ir Ukrainos grivina nuvertėję, be to, importuojant alų į ES iš trečiųjų šalių nereikia mokėti muito. „O mes eksportuodami alų į Baltarusiją, Ukrainą ar Rusiją privalome mokėti didelius muitus“, – į nelygiavertę situaciją dėmesį atkreipia S.Galadauskas.

Tačiau apskritai importinio alaus Lietuvoje mažėja. „Vis dėlto pigaus baltarusiško alaus grėsmė mūsų gamintojams išlieka. Tiesa, ji ne tokia didelė kaip prieš keletą metų, kai nuo nulio per dvejus trejus metus šoktelėjo iki 3–4 proc. Be to, baltarusiškas alus dažnai importuojamas su lietuviškomis etiketėmis, pavyzdžiui, „Gaspadoriaus“, „Kapitono“, – sako Aludarių gildijos prezidentas, pridurdamas, kad importas siekia 7,5 proc. šalies alaus rinkos.

„Kalnapilio-Tauro grupės“ vadovas Marijus Kirstukas atkreipia dėmesį į didėjantį aukščiausios rūšies alaus vartojimą: „Dalis vartotojų nuolat ieško naujų ir įdomių alaus rūšių, eksperimentuoja.“

Kylantys tarifai

Nenustojantys augti alkoholio akcizai didina alaus gamintojų sąnaudas. Didžiosioms alaus darykloms prie to prisitaikyti nėra labai sudėtinga, tačiau mažiesiems aludariams tai problema.

2014 m. lapkričio pabaigoje Seimas ypatingos skubos tvarka priėmė Akcizų įstatymo pataisas, kuriomis nutarta nuo 2015 m. kovo didinti akcizus alui.

Alaus akcizo tarifas padidėjo 15 proc. Bet Vyriausybė jau siūlo projektą, kad per trejus artimiausius metus alaus akcizas padidėtų dar 25 proc. ir pasiektų ES nustatytą minimalų apmokestinimo akcizais lygį.

„Ačiū už blaivesnį požiūrį, kad tai bus padaryta per trejus metus, nors ir prašėme penkerių. 25 proc. yra didelis šuolis, bet dabar tai bent jau bus lengviau pakeliama. Jei tiek būtų padidinta per metus, verslui būtų labai blogai“, – tikina S.Galadauskas ir primena, kad stipriai kilstelėjus akcizų tarifus lėšų surinkimas mažėjo, nes krisdavo pardavimas.

Verslui planuoti sudėtinga

„Labai sunku plėtoti verslą, kai nežinai, ko laukti, ir neįsivaizduoji, kokį įstatymą ar nutarimą gali priimti valdžia. Didžiausia bėda – nestabilumas. Gerai, kad pastaraisiais metais, kai priimami nauji įstatymai, bent jau gauname laiko prisitaikyti. Kita vertus, kiekvienais metais pasitaiko kokių nors netikėtų perlų“, – piktinasi Mažųjų alaus daryklų asociacijos vadovė, „Kauno alus“ generalinė direktorė Lina Šileikienė.

„Biržų alaus“ vadovas Juozas Narinkevičius pasakoja, kad dėl greitai ir netikėtai besikeičiančių įstatymų jo įmonė taip pat kenčia: „Verslas planuoja 3–5 metams, todėl, jei per pusmetį žaidimo taisyklės pasikeičia, tai reiškia nemažus nuostolius. Jei būčiau žinojęs, kaip viskas pasisuks, būčiau elgęsis kitaip.“

Vienos seniausių alaus daryklų Lietuvoje vadovas J.Narinkevičius pasakoja, kad 2010 m. „Biržų alus“ daug investavo į rauginimo talpyklas ir planavo pakeisti senas brandinimo talpyklas. Viskas buvo sutarta ir suplanuota su bankais trejiems metams, tačiau tada iš dangaus nukrito įstatymas dėl taros talpos apribojimo ir alaus nebebuvo leidžiama pilstyti į didesnius nei litro talpos butelius. Teko vėl pertvarkyti visą alaus pilstymo cechą, keisti pilstymo įrangą, nors anksčiau planuota investuoti visai kitur. „Turėjau pigiausią įrangą, pritaikytą pilstyti į 2 litrų plastikinę tarą. Stiklo įrangos apskritai neturėjau. Tuo metu mūsų pardavimas krito nežmoniškai“, – tikina  J.Narinkevičius.

L.Šileikienė pabrėžia, kad pakeitimai iš įmonių reikalauja išlaidų, ir mažiesiems gamintojams kur kas sunkiau prisitaikyti nei didiesiems: „Kai viskas ant tavęs kariama, pradedi skaičiuoti, kiek dar pajėgsi išlikti. „Mažiukams“ darosi vis sunkiau kvėpuoti.“

Mažosioms alaus darykloms sunkiausia

„Šitie metai iš tiesų sunkūs“, – pripažįsta „Biržų alaus“ generalinis direktorius.

„Nielsen“ duomenimis, mažosios alaus daryklos užima vos apie 3–4 proc. šalies rinkos. Nors tai palyginti nėra daug, tačiau jos, dažniausiai gamindamos nišinį produktą, prisijaukino savų vartotojų.

„Labai sunku gerą produktą pagaminti pigiai, todėl mažosios daryklos ir ieško savitų, išskirtinių savo produkcijos pardavimo vietų, tarkim, specializuotų parduotuvių, prekiaujančių tik mažųjų aludarių alumi. Vartotojas, kuris domisi tokiu alumi, ieškos jo būtent tokiose vietose, o ne prekybos tinkluose“, – teigia Mažųjų alaus daryklų asociacijos vadovė.

Vis dėlto išeiti į platesnius vandenis nėra lengva. „Biržų alaus“ vadovas sako, kad su prekybos centrais ar kavinėmis tartis nėra paprasta užduotis. „Žinoma, tai dar priklauso nuo to, kaip interpretuosi, kas yra ta maža alaus darykla. Jei maža gamykla yra kaip mano ir pagamina per 3 mln. litrų alaus, konkuruoti sunku. Aišku, stengiamės dirbti visoje Lietuvoje, jau siuntėme keletą bandomųjų eksporto partijų į Angliją, Airiją. Eksportas yra vienintelė išeitis, – pasakoja J.Narinkevičius. – Maža alaus darykla statusu, mokestinėmis prievolėmis nesiskiria nuo didelės. Viskas žiūrima nuo pirmojo litro. Nėra akcizų lengvatų, bet yra begalės apribojimų, tarkim, dėl taros.“

Paklaustas dėl galimos plėtros, J.Narinkevičius nukerta, kad bent artimiausią dešimtmetį to nesiims. „Biržų alus“ ir taip nedirba visu pajėgumu. Aludaris įsitikinęs, kad geriau būti mažesniam, bet gaminti kokybiškesnį produktą. Be to, tokiuose reikaluose galioja domino efektas: žengęs vieną žingsnį, turėsi prie pokyčių pritaikyti visą grandinę.

Rinkos lyderių eksportas auga

Lietuviškas alus eksportuojamas į daugiau nei 30 šalių. Pasak S.Galadausko, tradiciškai viena pagrindinių alaus rinkų Rusija tapo ne tokia svetinga, nes dėl nuvertėjusio rublio lietuviškas alus rusams tampa vis sunkiau įperkamas. Kita vertus, randama kitų rinkų – didėja eksporto srautai į Angliją ir Airiją, kurios kompensuoja netekimus Rytuose.

Vaizdžiai kalbant, alus seka paskui emigrantus: pirmiausia mūsų gamintojai taikosi į lietuvių emigrantų gyvenamus regionus. Bandoma įsitvirtinti ten, ir kai susikuria kritinė vartotojų masė, tada galima bandyti įžengti ir į kokį didesnį prekybos tinklą, plėsti pardavimą.

„Vis dėlto pirmiausia reikia turėti kur numesti inkarą. Įsitvirtinti lietuviškam prekės ženklui užsienyje sudėtinga, užsieniečiai dažnai nė nesugeba ištarti lietuviškų pavadinimų“, – dėsto Aludarių gildijos prezidentas.

„Kalnapilio-Tauro grupės“ vadovas M.Kirstukas mano, kad grupės įmonių eksportas šiais metais turėtų siekti 30 proc. pardavimo. Labiausiai didėjo eksportas į kaimynines šalis ir Ispaniją.

„Volfas Engelman“ kol kas eksportuoja tik 10 proc. savo alaus, tačiau šios bendrovės eksportas kasmet auga net apie 20–30 proc. Jos gaminamam alui Rusijoje ir dabar sekasi puikiai, čia pardavimas, palyginti su praėjusiais metais, išaugo net penktadaliu.

„Švyturio-Utenos alaus“ eksportas taip pat augo maždaug 20 proc. Nors Rusijoje situacija pablogėjo, praradimus Rytuose atpirko padidėjęs eksportas į Angliją ir Lenkiją.

Alaus rinka ir toliau konsoliduosis

Kaip teigia R.Viršilas, kainų karai gali nesibaigti, toliau vyks gamintojų konsolidacija – mažesnių žaidėjų rinkos dalis dar trauksis. Antra vertus, alaus gamintojai vis labiau plės ir įvairins siūlomo alaus pasiūlą.

„Lietuvių skonis alui stipriai keičiasi. Atsiranda daug naujų alaus rūšių, jis tampa dalyku, kuriuo domimasi, į kurį gilinamasi. Deja, ilgai lietuviškas alus buvo suvienodėjęs, didelė dalis gamintojų daugiausia pardavinėdavo šviesų alų, – sako M.Horbačauskas. – Pasaulyje yra apie 400 rūšių alaus. Dažnai renkantis, ką naujo gaminti, tiesiog žiūrima į tai, ko trūksta to alaus gamintojo pasiūloje.“

„Dar neseniai apie 95 proc. viso parduodamo alaus buvo lageris – šviesus lengvas alus. Dabar ši dalis susitraukė iki 75–76 proc.“, – sako A.Vasiljevienė.

Pastaruoju metu daugėja nealkoholinio alaus vartojimas. R.Viršilas tvirtina, kad nealkoholinio kvietinio alaus technologija labai sudėtinga: „Kolegos Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje susidomėję, kaip tai padarėme, ir patys nori pabandyti. Žinau, kad nealkoholinis kvietinis alus gaminamas Vokietijoje, Šveicarijoje, bet pagaminti – vienas dalykas, o kad dar būtų ir skanu – jau sudėtinga.“

„Į rinką neiname su visaip skiestu alumi, nemaišome jo su limonadais. Tai – kažkoks nesusipratimas. Turime tikrai senų receptų, pagal kuriuos sekame alų jau daug metų. Pavyzdžiui, tos pačios receptūros „Širvėnos“ alus gaminamas jau 40–50 metų. Be abejo, kuriame naujų dalykų, bet tai darome per naujas apynių rūšis, prieskonius, skirtingą brandinimo laiką, bet visokių miksų-fiksų, alaus gėrimų tikrai nedarysime“, – kito požiūrio į naujoves rinkoje laikosi J.Narinkevičius.

Kita tarp alaus gamintojų aktuali tema – pakuotės. Dabar stipriai mažėja alaus pardavimas geriausia tara šiam gėrimui laikomuose buteliuose, daugėja skardinių, o beveik 45 proc. taros sudaro plastikiniai buteliai.

Nuo vasario 1-osios įsigalios užstato sistema visai tarai, ne tik stiklui. Tokių įrenginių, kaip ką tik Lietuvoje pristatytas pirmasis taromatas, netrukus stovės didžiojoje dalyje šalies prekybos centrų, Nors tai bus ekologiškiau, dalis mažųjų alaus daryklų nuogąstauja, kad tai pakenks jų konkurencingumui.

2016 m. žaidimai rinkoje taps dar įdomesni, nes prisidės vienas rimtas ir, tikėtina, agresyvus žaidėjas – prekybos tinklas „Lidl“.

BFL

Architektas prof. Rolandas Palekas neslepia, kad Lietuvoje statinio kokybė ar darna su aplinka vis dar tebėra antraeiliai dalykai, nublankstantys prieš jo kainą. „Siekiama kuo pigiau pastatyti kuo daugiau kvadratinių metrų“, – apibendrina R.Palekas.

Vaiva SAPETKAITĖ

– Tai, kad Lietuvos architektūros ir urbanistikos padėtis nėra gera, kalbama seniai.  Kas jums kelia didžiausią nepasitenkinimą?

– Pradėčiau net ne nuo architektūros, bet nuo skaudulių, darančių įtaką ir architektūrai, ir ne tik jai. Tai tam tikra vertybių ir požiūrių sankloda, kai į pirmą vietą keliami materialūs dalykai ir skaičiai. Dažnai darbą pradedame ne nuo to galo. Pasakoma, kad štai turiu tiek pinigų, dabar už juos padarykite maksimaliai gerai ir ilgiems amžiams, o ne ieškoma idėjos, kuri pagerintų vietą ir sukurtų palankesnes sąlygas gyventi.

Architektams ir urbanistams uždedamas skaičių ir taisyklių apynasris, jie priverčiami pradėti darbą nuo apribojimų ir draudimų. Vis dar nesuvokiama, kad kūrėjas galėtų duoti nepalyginti daugiau, jei tik juo būtų labiau pasitikima, suteikiama daugiau laisvės. Architektūra gali sukurti didžiulę pridėtinę vertę ir transformuoti aplinką, o ne tik patenkinti užsakovo poreikius dėl kvadratinių metrų ir gerai apšiltintų sienų.

Bet Lietuvoje tai tapo norma. Dažniausiai per viešuosius pirkimus perkama kaina. Jei tavo projektas pigus, jis geras ir bus įgyvendintas, jei brangus – dienos šviesos neišvys. Todėl mūsų miestai vienodėja, architektūros lygis – žemas.

– Kokiu argumentu galima būtų atremti kainos viršenybę?

– Vadovaudamiesi tik kaina sumokame kur kas daugiau. Pastatyti gyvenamąjį namą ar visuomeninį pastatą kainuos tik nedidelę dalį to, kiek jis pareikalaus vėliau. Daug daugiau kainuos pastato eksploatacija: jei pastatysi nekokybiškai, ateityje išlaidos gali išaugti per prakiurusio stogo remontą ar vamzdyno keitimą.

Negana to, statydamas pastatą architektas užkoduoja tam tikrą žmonių gyvenimo būdą. Galima suprojektuoti tokį kambarį, į kurį saulės šviesa nepateks 50 namo stovėjimo metų, bet galima ir tokį, kad namo gyventojai kas vakarą galėtų džiaugtis saulėlydžiu. Abiem atvejais tai gali kainuoti tiek pat. Padauginkime tai iš pusės amžiaus.

Nors šie dalykai labai svarbūs, lemiantys gyvenimo kokybę, tokie kriterijai vykdant viešuosius pirkimus nieko Lietuvoje nedomina. Svarbu tik tai, kad šiandien būtų išleista kuo mažiau. Mano supratimu, toks taupymas nepateisinamas.

– Viešųjų pirkimų tarnyba gal atsakytų, kad, atmetus mažiausios kainos kriterijų, nebeliktų kliūčių nepagrįstam išlaidavimui.

– Realybėje viskas atrodo kitaip. Tarkim, renovuojamos mokyklos. Kam? Kad būtų pakeisti langai ir apšiltintos sienos? O gal sieną apskritai reikėtų nugriauti, ir mokyklos kokybė iškart pasikeistų? Viską suvokiame per daug vienpusiškai. Išleidžiami didžiuliai pinigai, kad pagerėtų energinė pastato kokybė, bet juk bendrą kokybę kuria ne tik energinė sienų varža.

Bėdos prasideda, kai nėra idėjos, o galvojama tik apie sienų šiluminę varžą. Gal mokykla ir tampa šiek tiek geresnė, bet tai yra tik vienas aspektas iš šimto galimų.

Svarbu, kaip formuluojama užduotis. Jei pinigai skiriami mokyklos renovacijai ir klausiama, už kiek mažiausiai galima suprojektuoti mokyklos apšiltinimą, architektas negali siūlyti mokyklos perplanavimo, nors ji vaikams taptų kur kas patrauklesnė. Susiduriame su nekvalifikuotai nustatomomis sąlygomis. Visų lygių sprendimus priimančiose įstaigose matome atsilikimą, nekompetenciją, daug kur apskritai neturime išsigryninę savo architektūros politikos.

– Ką siūlytumėte?

– Ten, kur valstybės lygiu svarstomos mūsų aplinkos kokybės problemos, konsultaciniu pagrindu galėtų būti kviečiami kvalifikuoti architektai ir urbanistai. Iniciatyvą rodo ir patys architektai. Pavyzdžiui, jau veikia keletas neformalių architektų judėjimų. Paprastai valdžios atstovai palinksi galvomis, nes tiek supranta, kad reikia pritarti pažangioms idėjoms, bet po to vis tiek nieko nekeičia.

Žinoma, niekada nebūna kalta tik viena pusė. Daugumos šalies savivaldybių architektai – be stuburo, veikia kaip marionetės, nors turėtų būti svarbios savivaldos figūros. Tačiau mūsų architektams tėra svarbu sklypų ribos, kadastrai ir kiti smulkūs dalykėliai ar kad jie neliktų dėl ko nors kalti. Tuo pat metu retai tegalvojama apie miesto savitumą, jos erdvinius ir socialinius bruožus, tai, ką verta išsaugoti,  paryškinti.

Lietuvos architektūra yra vidutiniška, pilka, beveidė, nors kartais ir atsiranda išskirtinių, geros kokybės architektūros pavyzdžių ir net miesto kvartalų.

– Ką iškeltumėte pavyzdžiu?

– Pavyzdys galėtų būti Telšiai ar Anykščiai, kur savivaldybės architektai veikia kaip tikri architektai, sugebantys mąstyti ir veikti plačiau nei kadastro lygis.

Tačiau visuomenė architektų neskatina, kad geri pavyzdžiai taptų ne išimtimis, o tendencija. Visuomenės abejingumas architektūros, žmogaus rankomis kuriamos aplinkos aspektams didėja.

Galimas daiktas, labai dažnai tiesiog trūksta žinių, kas yra gera architektūra. Apskritai turbūt iškreiptas architektūros supratimas. Paprasčiausiai manoma, kad tai tėra namai ir jų fasadai, o architektas – tik fasadų braižytojas. O juk tai – visa žmogaus rankomis kuriama aplinka: aikštės, gatvės, keliai, miestai, tiltai, reklamos objektai, landšaftas.

– Ar tikite, kad kada nors pavyks pasiekti architektūros darną ne tik didžiuosiuose, bet ir kituose šalies miestuose?

– Tikėjimas yra paskutinis dalykas, kurį turėtume prarasti. Be jo nebūtų prasmės ką nors daryti.

Architekto misija – pagražinti aplinką, padaryti ją patogesnę. Kiekvienas su savo indėliu turėtų prisidėti kuriant – tarsi iš nedidelių pagerintų lopinėlių – vientisą gražų audeklą mūsų Lietuvai. Bet kyla bėdų dėl skirtingų lopinėlių koordinavimo.

Vienas daiktas pats savaime negali būti nei geras, nei blogas. Jis vienoks ar kitoks pasirodo derinyje su kitais. Kompleksinis mąstymas reikalingas ir laiko perspektyvoje: ar tai galės keistis ir kaip? Tarkim, jei šiandien mūsų architektūros studijos projektuota Vilniaus universiteto biblioteka Lietuvoje gerai vertinama, tai dar nereiškia, kad taip bus ir ateityje.

– Kaip pakeisti strategiją?

– Lietuvos architektų rūmai bando tai daryti, pirmiausia rūpindamiesi įstatymų, reglamentuojančių architektūrinį projektavimą, gerinimu. Tačiau jau daug metų politikų stalčiuose guli niekaip nepriimamas Architektūros įstatymas. Todėl ir neturime tvirto pagrindo atsikirsti, kad miestus statome ir aplinką kuriame ne metams ir ne trejiems, o architektūra yra ne tokia meno rūšis, kai jos kūrinio, priešingai nei nevykusio paveikslo, galėtum nekabinti ar nusukti kita puse į sieną. Tai ne tik estetiškai badys akis – kažkam tokioje aplinkoje teks gyventi.

Jei tai būtų fiksuota įstatymu, architektai galėtų tvirčiau oponuoti užsakovams, dažnai besivadovaujantiems trumpalaikio pelno interesais, kai žūtbūt siekiama už kuo pigiau pastatyti kuo daugiau kvadratinių metrų, ir priminti  jiems apie pridėtinę vertę miestui ir visuomenei. Tada galėtume klausti, ar ši aplinka bus kokybiška ir po kelerių metų.

Galiausiai įstatymas turėtų apibrėžti, kas yra architektūra, kodėl ji reikalinga, nes vadovaujantis dabartiniais įstatymais susidaro įspūdis, kad architektūros iš viso nereikia – tik vienoje Statybos įstatymo vietoje paminėta, jog architektūra turi derėti prie aplinkos. Manau, kad Architektūros įstatymas sudarytų prielaidas architektūros kokybei.

Šiuo metu veikia daug griežtų taisyklių, apimančių smulkmenas, bet nesirūpinama strateginiu požiūriu. Tiesiog turi išlaikyti atitinkamą atstumą tarp laiptinių, kad, neduok Dieve, nebūtų daugiau nei 25 metrų nuo tolimiausių durų iki artimiausios evakuacijos laiptinės, ar privalai iškišti stogus virš sienų 40 centimetrų, bet tik ne 39 cm, ir panašiai.

Gal, sakau, mes, lietuviai, jau pripratę prie žemų gyvenimo standartų ir mums tai tiesiog nerūpi?

– Pastaraisiais metais pastatyta daug iš pažiūros gražių namų, kurių defektai išryškėja vos po kelerių metų nuo statybos pabaigos. Ar iš šiuolaikinių pastatų turėtume tikėtis ilgaamžiškumo?

– Manau, dažno pastato laikas bus trumpas. Nėra motyvacijos statyti ilgaamžio pastato, labiau motyvuoja tai, kas duotų greitą pelną. Greitai daug tokių namų gali tekti paprasčiausiai griauti. Nekokybiški dalykai greitai primena apie save ir tampa problemiški. Tai supratę butų savininkai gali imti juos pardavinėti, tokiu atveju kristų jų vertė rinkoje. Kadangi sklypų vertė nekris, o nuvertės tik pastatas, logiška bus jį nušluoti.

Tiesą sakant, nežinau, ar tai visada blogai. Taip yra ne tik Lietuvoje. Žemės audeklas kinta: diskutuojama, ar pastatai iš tiesų privalo būti ilgaamžiai. Ar tai, kad statinys nesikeisdamas stovės vienoje vietoje, yra jo privalumas, ar ateityje tai tik trukdys?

Socialinės žmogaus gyvensenos būdas ir poreikiai kinta geometrine progresija, palyginti su tuo, kas buvo prieš keletą šimtmečių. Anksčiau architektūra keitėsi lėtai, o kaip pasikeitė mūsų miestų vaizdas per pastarąjį šimtą metų? Tokia sparti kaita atspindi žmonių poreikių pokyčius – jau praėjus dešimtmečiui norima gyventi kitaip.

Žvelgiant iš šio taško galima klausti, ar bus privalumas tai, jei šiandien pastatytas namas stovės 50 metų. Gal privalumu taps tai, kad po dešimtmečio namą bus galima nesunkiai perstatyti arba negriaunant nesunkiai jį išardyti? Architektūra nuo stabilios ir ilgaamžės suka besikeičiančios link. Tačiau net ir dešimtmečiui statomas pastatas privalo būti kokybiškas.

– Mūsų miestai plečiasi į plotį, nors daugumoje pasaulio valstybių stiebiasi aukštyn. Tai kelia vis daugiau nepatogumų – ilgėja kelionių atstumai, išsitęsia komunikacijos, nėra kur statyti automobilių. Kas čia negerai padaryta ir kaip tai reikėtų pakeisti?

– Ši problema tik aštrės. Tam, kad miestai plėstųsi natūraliai, juose turi būti „medžiagos“, kitaip tariant, miestuose turi daugėti gyventojų. Bet mūsų miestų plėtra vyksta ne dėl to, nors laisvos vietos netrūksta netgi centruose.

Kokybiškas miestas turi būti tankus, gyvenimas čia turi būti intensyvus ir vibruojantis, ypač centre. Toks miestas turi daug privalumų: nereikia tiesti naujų gatvių, jas užtenka tik praplatinti, atstumai mažesni, daug ką galima pasiekti pėsčiomis. Jei miestas kompaktiškas, jame dominuoja pėstieji ir dviratininkai. O Lietuvos miestai užstatyti kaip kaimai – ekstensyviai. Matyt, dėl to, kad į miestus taip ir nebuvo masinės migracijos.

Plėtrą į pakraščius labiausiai lėmė tai, kad anksčiau miestai ir miesteliai buvo apstatyti daugiabučiais rajonais, nes nebuvo leidžiama statyti individualių namų. Kai šis draudimas buvo panaikintas ir žmonės suprato, kad mieliau gyvens name su sodu, buvo užimtos dar tolimesnės nuo centro teritorijos. Tarp miestų centrų ir tų miegamųjų rajonų tiesiog nebuvo pakankamai vietos.

Taip susiformavo trisluoksnė mūsų miestelių struktūra. Norime gyventi mieste, bet jaustis kaip kaime. Tačiau miesto pakraščiuose taip pat reikalinga infrastruktūra, keliai, apšvietimas, viešosios erdvės, suoleliai.

Kita vertus, miestuose yra daug tik iš pažiūros užstatytų plotų, nes tai, kuo jie užstatyti, jau nebeveikia, neatlieka jokių funkcijų. Turiu galvoje senas nebeveikiančios gamyklas su savo aptvertomis teritorijomis, menkaverčius pavargusius pastatus, kurie nebenaudojami arba naudojami ne pagal paskirtį. Tokių vietų daug ir tai būtų galima paversti naudingesne aplinka. Netrūksta ir visai susidėvėjusių pastatų, kurių nebūtų gaila ir nugriauti. Pasaulyje nemažai puikių pavyzdžių, kaip galima atnaujinti tokias teritorijas, pasiekti naują kokybę. Čia slypi didelis mūsų potencialas.

Miestų plėtra į šonus yra chaotiška – didieji miestai turėjo tradiciją kurti bendruosius planus, tačiau mažieji daug metų plėtėsi kaip išeina.

– O kaip turėtume elgtis su istoriniu architektūros paveldu? Verslas kviečia žiūrėti liberaliau ir veikiau mąstyti apie geresnį pritaikymą visuomenės reikmėms, o architektai neretai pasisako už griežtą požiūrį ir kokio nors betoninio sovietinio monstro saugojimą. Kurios pusės nuostata turi daugiau racijos?

– Su istoriniu paveldu reikia elgtis pagarbiai, tačiau labai griežtas reglamentavimas irgi nėra geriausia išeitis. Daugiau vilčių dėčiau į edukaciją.

Manau, net akivaizdžiai vertingą statinį kartais galima nugriauti dėl aukštesnių miesto tikslų, todėl čia negali būti kategoriškų taisyklių. Blogai, kad dažniausiai apskritai sunku suprasti, kas vyksta ir ko siekiama. Tarkim, stovi istorinis objektas, kurį gaila griauti, – nustatomos ir aprašomos kelios vertingos jo savybės, kurias architektui būtina išsaugoti, o į kitas tarsi galima nekreipti dėmesio. Tokia filosofija man atrodo keista.

– Kaip vertinate Vilniaus Šnipiškes? Argi ne keista, kad menkaverčiai, prastos architektūros mediniai ar silikatinių plytų namai sostinės centre stovi šalia dangoraižių?

– Šnipiškės – unikali ir šarminga, tiesa, ir prieš­taringa vieta, turinti daug netikėtų ir nesumeluotų dalykų. Toks yra tikras gyvenimas. Tuo ši vieta vertinga. Ar ji turi galimybę tokia išlikti? Vargu. Natūralus spaudimas, kurį patyrė daugybė didelių pasaulio miestų, neišvengiamai tokias Šnipiškes išstums.

Prisimenu, kad būta planų ten įkurti tarsi rezervatą su nustatytomis aiškiomis ribomis. Tai būtų įdomu.

– Tiesą laikote architektūros stiprybe? Kuo tai paaiškintumėte?

– Man nepatinka, kai imituojama, bandant sukurti įspūdį, kad tai kažkas istorinio, kai iš architektūros daroma tarsi scenografija. Vienas tokio imitavimo pavyzdžių – Valdovų rūmai.

Man nesuprantama už to slypinti filosofija, kai skatinama imituoti tam tikrą Lietuvos statybos laikmetį. Tarkime, norima, kad mūsų nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose būtų statoma daugiau tradicinių sodybų. Sudedamas tam tikras rinkinukas detalių (langų, palangių, ornamentikos, lentų dėjimo), ir pagal tai neva gali susidėlioti XIX a. lietuvio sodyba. Man tokia imitacinė architektūra yra blogis. Tai melas. Tai buvo tiesa tik XIX a., kai buvo galima išpjauti tik tokio stiklo dydį arba padaryti kitokį tada buvo per brangu.

Žmonės žiūrėdavo į ežerus pro mažus apdūmijusius langelius, padalytus kryžiaus formos rėmeliu, tik todėl, kad tada turėjo tik tokias galimybes. Jei dabar galima matyti puikų ežero vaizdą pro didesnį langą, kodėl turėtume dėti tą mažą imitacinį XIX a. langelį? Šios dienos statybos galimybės leidžia kur kas daugiau.

Apsigaunama manant, kad tokia imitacinė architektūra dera prie aplinkos. O ką – jau kitokia, su didesniu langu, nebederės? Darna nepriklauso nuo stiliaus – vienas stilius ar laikmetis negali geriau derėti aplinkos nei kitas. Čia svarbūs kiti dalykai.

– Kokią mūsų architektūros ateitį prognozuotumėte?

– Gerų idėjų ir gerų architektūros sprendimų gali pasiūlyti tik puikiai išsilavinę architektai. Dėl to reikia padėkoti jauniems architektams, kurie Vakaruose studijavę geriausiose architektūros mokyklose, gavę pasiūlymų dirbti garsiuose architektų biuruose, grįžta į Lietuvą ir bando čia kažką pakeisti. Tik jiems labai sunku. Jei architektas yra idealistas, o kitokio aš nė neįsivaizduoju, jo darbas apmokamas labai mažai, palyginti su tuo, kiek jis skiria kūrybinės energijos kiekvienam projektui.

Vis dėlto tikiu, kad jaunoji puikiai išsilavinusių architektų karta, grįžtanti į Lietuvą, atneš pokyčių. Reikia tik sugebėti juos čia išsaugoti.

Scanpix

Vienos moderniausių ir didžiausių pagardų gamybos įmonių Baltijos šalyse „Daumantai LT“ pradžia – kaip gaminti padažus kibire besiaiškinantis įmonės technologas. Dabartinis „Daumantų“ vadovas Robertas Neimontas prisimena, kad tokiai avantiūrai ryžosi dėl nepatogumų gabenantis padažą iš Lenkijos.

Vaiva SAPETKAITĖ

Netrukus po nepriklausomybės atgavimo trijų savininkų Kėdainiuose įkurta „Dau­­­mantų“ įmonė kelią pradėjo nuo prekybos iš Lenkijos importuojama sūdyta silke. Iš pra­džių toks verslas tiko, tačiau netrukus nu­spręs­­ta, kad labiau silkę apsimoka ruošti vietoje. Kai tai pavyko, pereita prie silkės su įvairiais pa­dažais.

Padažų gamyba kibire

„Padažų daryti nemokėjome, todėl juos taip pat turėjome importuoti iš Lenkijos. Bet prie sienos buvo ilgiausios eilės, gaišome laiką“, – pasakoja R.Neimontas.

Kėdainiečių ambicijas sužadino į Lietuvą atvykusi Vokietijos bendrovės atstovė, kuri iš­pei­kė vyrus, kad padažus silkėms neprotinga importuoti, labiau apsimokėtų pasigaminti patiems. „Ji mums ėmė aiškinti, kad tam už­teks paprasto kibiro ir specialaus antgalio. Pir­mieji bandymai gaminti pagardus ir buvo tokie – mūsų technologas taip eksperimentavo įmonės restoranėlyje. Paskui po truputėlį augome ir, bendradarbiaudami su kitomis šalies įmonėmis, pasigaminome reikalingos įrangos“, – verslo pradžią prisimena „Daumantai LT“ vadovas.

Iš pradžių įmonės pagaminti padažai dėti tik prie silkių, tačiau apie 1997-uosius „Dau­man­­tų” savininkams atsivėrė akys ir jie pamatė, kad Lietuvoje trūksta pačių padažų, ir tai galėtų tapti naujuoju įmonės veiklos baru. Juolab kad netrukus pasitaikė puiki proga atsiriekti ne­mažą dalį šalies rinkos.

Vilniuje veikęs „Aliejus“ buvo stipriausia alie­jaus gamintoja ir dar gamino majonezą. Kas­­met vieną vasaros mėnesį „Aliejus“ dėl pro­fi­­laktikos ir remonto stabdydavo veiklą. Kar­tą, kai istorija pasikartojo, viena iš stambių šalies prekybos įmonių kėdainiškių paklausė, ar šie galėtų pagaminti majonezo. Kėdai­niečiai atsakė teigiamai, pabandė ir jau po mėnesio visos šalies parduotuvių lentynose buvo indelių su „Daumantų“ majonezu.

Kaip ir kiekvienam besiplečiančiam verslui, šiai įmonei nedidelėje vidaus rinkoje darėsi vis labiau ankšta. Nors Lietuva jau buvo įstojusi į ES, ši rinka buvo terra incognita, todėl nu­spręsta pasukti į ne tokią stabilią, bet bent jau pažįstamą Rusiją. Netrukus Karaliaučiaus srityje buvo įsteigtas ir filialas, kuriame pagaminta produkcija pardavinėta visoje Rusijoje.

Maisto pramonė – ekonomikos garvežys

Lietuvos maisto pramonė gyvena ne geriausią metą – netikėtai užsitęsusi pasaulinė pieno krizė, iš Rytų rinkų ne vieną gamintoją išstūmusios Rusijos sankcijos, šiemet panaikintos ES pieno kvotos, kurios leido ES senbuvėms padidinti pieno gamybą, ir žiauri konkurencija tapo galvos skausmu ne vienam Lietuvos gamintojui.

Kita vertus, maisto pramonė išlieka vienu svar­­biausių šalies ekonomikos sektorių. Kaip pa­brėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) analitikas Aleksandras Izgorodinas, mais­to pramonė, atmetus naftą, užima didžiausią ša­lies pramonės dalį – 22 proc. Maisto pramo­nė smarkai lenkia chemijos pramonę – 14 proc.

„Maisto pramonė yra vienas mūsų ekonomikos lokomotyvų. Eksporto struktūroje (be naftos) maisto pramonei tenka didžiausia Lie-­tu­vos eksporto dalis. 2015 m. pirmo pusmečio duome­nimis, maisto pramonė sudarė 24,6 proc. eksporto“, – vardija ekspertas.

Pasak Ūkio ministerijos Pra­mo­nės politikos skyriaus vedėjo Vaido Griciaus, nepaisant dabartinių sunkumų, pastarąjį dešimtmetį Lie­tuvos maisto gamybos sektorius smarkiai augo. Pavyzdžiui, 2014 m. maisto pramonės produkcijos mastas 50,1 proc. viršijo 2004 m. rodiklį, kai apdirbamosios pramonės produkcijos pokytis siekė 39,5 proc., o visos šalies pramonės – 25,3 pro­c. Pernai maisto pramonės gamybos mas­tas 11,3 proc. viršijo ikikrizinį, 2007 m. pasiektą rekordinį lygį.

V.Gricius tikisi, kad šįmet maisto produktų pra­monės eksportas perkops milijardą eurų. Tie­sa, priešingai nei V.Gricius, A.Izgorodinas pro­gnozuoja nedidelį nuosmukį arba stagnaciją.

Stipriausi mūsų maisto pramonės sektoriai – pieno ir mėsos produktų gamyba. Tam Lie­tu­vo­je susiklostė palanki situacija: daug gamyklų iš­liko nuo senų laikų, kurias užteko tik modernizuoti, pavyko sukurti neblogą infrastruktūrą, be to, kūrėsi dar naujų gamyklų. Šių metų pradžio­je šalyje buvo 880 maisto produktų fabrikų.

Rokiruotės po smūgių

„Maisto produktų eksportas pirmąjį pusmetį, pa­lyginti su 2014 m. tokiu pat pusmečiu, susitraukė de­šim­­­tadaliu, eksporto praradimai siekia apie 140 mln. eurų. Didžiausią įtaką tam padarė padėtis NVS rinkose – eksportas į šias šalis smuko 67 proc., o tai 122 mln. negautų eurų. Vien Rusijos rin­­koje mūsų gamintojai šiemet patyrė 119 mln. eu­rų praradimų. Maisto produktų eksportas į Ru­­siją sumažėjo 74 proc.“, – apibendrino A.Iz­go­ro­dinas.

Lietuvos maisto pramonės asociacijos direktorės Irmos Pilipienės teigimu, nors po Rusijos sankcijų paskelbimo nebuvo lengva, stipraus šoko išvengta. Mūsų gamintojai jau seniai žinojo, kad iš šios šalies galima sulaukti visko – panašių apribojimų atskirų įmonių produkcijai pasitaikydavo ir anksčiau: „Kad reikia alternatyvų Rusijos rinkai, įmonės svarstė jau seniai. Žinota, kad tai sunkiai prognozuojama šalis.“

Nors skaičiai atrodo bauginantys, situacija tu­rėtų gerėti, nes po sankcijų įvedimo Lietuvos ga­mintojai sugebėjo praradimus kompensuoti ki­tur, daugiausia eksportuodami į ES valstybes.  2014 m. pirmo pusmečio maisto produktų eksporto dalis į ES sudarė 68 proc., tai 2015 m. ji iš­augo iki 80 proc., o eksportas į NVS rinką sumažėjo nuo 13,4 iki 5 proc.

Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius irgi pripažįsta, kad Rusijos sankcijos padarė didžiulę žalą – mėsos sektoriaus pelningumas ir taip palyginti mažas, paprastai siekia tik iki procento, o dėl susiklosčiusios situacijos daug šio sektoriaus įmonių ap­skritai dirbo nuostolingai. Tad nors Lietuvos mė­sos produkcijos gamintojai eksportuoja panašų kiekį savo gaminių, tačiau ES rinkoje uždirbama kur kas mažiau nei Rusijos. „Jei uždirbame ma­žiau, mažiau galime mokėti ir gyvulių augintojams. Taigi kenčia visa grandinė“, – brėžia praradimų kreivę E.Mackevičius.

Eksportas sparčiausiai augo į Vidurio Euro­pos ir Skandinavijos šalis, taip pat žvalgomasi ir į naujas rinkas, bet kol kas jų įtaka nedidelė. „Pa­vyz­džiui, matome, kaip smarkiai augo maisto pro­duktų eksportas į Šiaurės Ameriką – net 82 proc., nors tai tesudarė 9 mln. eurų, – sako A.Iz­go­r­odinas. – Tai yra neblogas rezultatas, nes ši rin­ka mažai žinoma, be to, netrūksta klausimų dėl reikalingų produkcijos sertifikatų ir leidimų.“

Viltis – JAV ir Kinija

Artėjant ES laisvosios prekybos sutarties su JAV pasirašymui, į Ameriką dedama daug vilčių. Sutartį pasirašius, sumažėtų produkcijos įvežimo tarifai, o mūsų gamintojams būtų paprasčiau įeiti į šią rinką. Tačiau nereikia pa­miršti, kad JAV pati yra didelė pieno ir mėsos gamintoja. Atėjūnams čia konkurencijos tikrai nepasirodys maža.

„Tam, kad būtų kompensuoti praradimai Ry­tuo­se, eksportuoti į JAV neužteks, tačiau iš šios rin­kos tikimasi daug. Vis dėlto procesai nėra grei­­ti, transportavimas užtruks ilgiau (aktualesnis taps ilgesnis produktų galiojimo laikas), be to, nepasieksime turėtų eksporto kiekių. Juolab kad į JAV bus gabenami tik brangūs produktai. Su masine gamyba nepakonkuruosime, turėsime ieškoti nišų. Vertėtų orientuotis į aukštesnio ly­gio parduotuves ir restoranus“, – dėsto rinkos subtilybes E.Mackevičius.

Bandoma patekti ir į Tolimuosius Rytus. Ek­spor­to apimtys į Azijos šalis taip pat išaugo (15 proc. arba 4 mln. eurų). Pardavimo pajamos ne­di­delės, nes Azijoje daugiausia parduodama ma­žesnės pridedamosios vertės produkcijos, tokios kaip pieno miltai.

Nepaisant mažos apimties ir pelno, Azijos, ypač Kinijos, rinkos vilioja Lietuvos maistininkus. Dabar kaip tik siekiama gauti eksporto leidimus ir sertifikatus. Kai tai bus padaryta, tikimasi, kad Lietuvos maistininkai iškart padidins eksportą į Kiniją.

Kinai pradeda vartoti vis daugiau sofistikuotų produktų, ypač populiarėja ekologiški gaminiai. Kadangi Lietuvos maisto pramonės įmonės daugiausia orientuojasi į aukštesnės kokybės produkciją, tikimasi gero sutikimo. „Be abejo, reikės pa­da­­ryti daug namų darbų: rasti patikimų partnerių, atlikti rinkos tyrimus, išsiaiškinti, į kurią šalies dalį geriausia tiekti savo gaminius – visos Kinijos ne­ap­­rėpsime. Gavus sertifikatus, apčiuopiamų re­zul­tatų galėsime pamatyti po kokių me­tų ar pu­santrų“, – neskuba pradžiuginti A.Izgorodinas.

NVS rinkos mūsų gamintojai taip pat nelinkę visam laikui pamiršti. Nors sunku prognozuoti, kada galėtų būti panaikintos Rusijos sankcijos, geopolitinė situacija vis tiek kada nors sušvelnės, viliasi maistininkai. Kita vertus, nevertėtų tikėtis, kad sugrįšime į tokią rinką, kokią palikome. Tuš­čios lentynos ilgai nebūna.  ES maisto pramonės gamintojų rinkos dalį jau bus užėmę kitų šalių gamintojai ir teks nemažai investuoti atsikovojant prarastas pozicijas.

„Vargu ar kada nors dar pasieksime buvusio eksporto į NVS šalis rodiklius“, – kerta A.Iz­go­ro­dinas.

Laukia pokyčių vidaus rinkoje

Konkurencija didelė ne tik užsienio, bet ir vi­daus rinkoje. Kadangi intensyviausia prekyba vyksta tarp kaimyninių valstybių, čia didžiausi mū­sų konkurentai yra kaimynės. Jos siūlo panašių produktų kaip ir Lietuvos gamintojai.

Didžiausią jėgą rodo Lenkija, turinti puikią maisto pramonę, be to, dėl šalies dydžio įmonėms lengviau pasiekti masto ekonomiką ir su­mažinti produktų savikainą. Kadangi lietuviams vienas svarbiausių kriterijų išlieka mažiausia kaina, tai didelis pranašumas mūsų rinkoje.

E.Mackevičius pasakoja, kad Lietuvos mėsininkams normaliau uždirbti galimybių mažai. Taip nutiko dėl itin laisvos prekybos turguose, kur galima rasti itin daug produktų iš Lenkijoje už­augintos mėsos. Jai ilgą laiką taikytas tik 5 proc. pridėtinės vertės mokestis (PVM), o mūsų ga­mintojai už mėsą turi pakloti 21 proc. PVM: „Kai kyla kainos parduotuvėse, einama į turgų, kur pardavėjai dėl to turi laisvesnes rankas.“

Pasak E.Mackevičiaus, didmenininkai kasmet deklaruodavo apie 2,5 mlrd. litų pajamų, o turgaus prekiautojai – apie 300 mln. litų, tačiau vėliau Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atskleidė, kad rodyta tik maždaug trečdalis to­kios prekybos apimčių. Vadinasi, tokia pusiau oficiali prekyba kur kas stipriau veikė likusį mė­sos sektorių, nei manyta.

Negana to, Lietuvoje galioja mėsos standartas, nusakantis, kas turi būti mėsos gaminyje, kad pa­gal tai jis būtų priskiriamas tam tikrai rūšiai. Lie­tuvoje į tai žiūrima griežčiau nei kitose ES šalyse.

„Jei ant pakuotės parašei, kad tai yra „Pre­mium“ ar „Ekstra“ dešra, vadinasi, tai turi būti aukš­­­­čiausios rūšies gaminys. O Lenkijos gamintojai pradėjo gaminti tokius gaminius, kur parašyda­vo „Ekstra-super“ dešra, bet nenurodydavo rū­šies, kuri būdavo žemiausia. Iš Estijos importuotos dešros vidutinė kaina būdavo maždaug 3,9 lito už kilogramą, o mes į Rusiją eksportuodavome už maždaug 12 Lt/kg“, – guodžiasi E.Mackevičius.

Kadangi skelbiamuose viešųjų pirkimų konkursuose pagrindinis kriterijus būdavo žemiausia kaina, dažnai tokie menkaverčiai gaminiai patekdavo į viešąjį sektorių, pavyzdžiui, vaikams maitinti.

„Tam sutvarkyti reikėjo europinio reglamento. Prieš pusantrų metų jį pasiūlėme ir maždaug šį lapkričio mėnesį jis jau turėtų įsigalioti. Nuo šiol turės būti nurodyta ir įvežamų mėsos produktų rūšis. Tai bus privaloma daryti ir prekiaujant turguose“, – apie gerus pokyčius informuoja  Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius.

„Fazer Bakery Baltic“ vadovas Mindaugas Snarskis jam pritaria, sakydamas, kad žaidimas  namų rinkoje – taip pat nemažas iššūkis: „Lie­tu­vos duonos sektoriuje konkurencija didžiulė. Tar­­kim, „Fazer Lietuva“ pagal vertę yra antri švie­­­žios duonos rinkoje Lietuvoje, nors užima tik apie 14 proc. rinkos dalies. Įsivaizduokite, kiek rin­koje daug žaidėjų, jei su 14 proc. esi antras.“

Milžinišką įtaką maistininkų gamybai ir pardavimo rodikliams daro ir demografija. Per pastaruosius dvidešimt metų Baltijos šalių gy­ventojų sumažėjo daugiau nei milijonu žmonių. Tai yra iššūkis, nes augti ir plėstis mažėjančioje rinkoje reikia didelių pastangų ir inovacijų.

M.Snarskio teigimu, investicijos į technologijas ir efektyvumo didinimas turi prasmę, nes vidutiniokams duonos sektoriuje išlikti taps vis sunkiau. Sėkmė labiausiai turėtų šypsotis savo prekės ženklą stiprinantiems didiesiems, kurie iš tiesų taps efektyviais gamintojais, tačiau taip pat išliks ar net daugės mažų kepyklėlių, į kurias duonos ar šiltų bandelių atbėga nusipirkti kelių aplinkinių namų gyventojai.

Nesibaigianti pieno krizė

Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis sako, kad pie­no perdirbimo sektoriuje veikia apie 20 stiprių įmonių, kurių eksportas siekia 60 proc. Pie­ni­ninkai pelnu nesiskundė, kol eksportavo į Rusiją, tačiau dabar dėl sankcijų ir niekaip nepasibaigiančios pasaulinės pieno krizės tokių įmonių apyvartos sumažėjo 20–40 proc. Tuo metu produkcijos likučių skaičius sandėliuose, palyginti su 2014 m., išaugo 400–500 proc., o pieno produktų kainų lygis priklausomai nuo produktų krito 10–35 proc.

„Kadangi niekas, išskyrus pieno žaliavą, nepigo, tai reiškia, kad įmonių finansinė padėtis įtempta“, – sako įmonės „Rokiškio sūris“ direkto­riaus pavaduotojas Dalius Trumpa. Pieno sektorių vienu metu užgriuvo daug bėdų, tačiau matyti ir šiokių tokių prošvaisčių.

„Vertinant kelių pastarųjų didžiausių pasaulinių pieno produktų aukcionų rezultatus, ma­tysime didelį augimą. Taip nutiko pir­mą kar­tą po daugiau nei pusės metų. Klau­si­mas, ar tai yra tik lengvas trumpalaikis atsigavimas, vadinamoji ko­rekcija, ar jau ilgalaikio atsigavimo ženklai, – svarsto D.Trumpa. – Pa­saulinė pieno krizė netikė­tai ilgai užsitęsė. Ji prasidėjo 2014 m. ir po dau­giau nei pusantrų metų būtų laikas baigtis.“ ­

Pieno sektorius yra specifinis: įmonės kasdien privalo supirkti pieno žaliavą, jei nori veikti il­giau. „Karvę galima arba melžti, arba pap­jauti“, – taip žiaurų pasirinkimą apibūdina E.Si­monis. Ka­dangi primelžto pieno negalima laikyti ilgiau nei parą, pieno perdirbimo įmonės turi supirkti vi­są pieną, kad ūkiai nepradėtų nyk­ti.

Lietuvos pieno ūkiai yra specifinė struktūra, kokios nėra Europoje, čia vyrauja smulkūs ūkiai, laikantys 1–10 karvių. Tokių yra apie 60 proc. Be to, tokių ūkių savininkų amžius daugiausia yra per 60 metų. „Matome, kad tokių ūkių mažėja, nors karvių skaičius ir pieno kiekis išlieka panašus. Kitaip tariant, karvės iš smulkesnių ūkių patenka į stambesnius, ūkiai pamažu stambėja“, – džiugiasi pokyčiais E.Simonis.

Iš didelės dalies pieno, kurio neįmanoma parduoti dabar, gaminami ilgesnio saugojimo laiko produktai – kieti sūriai, pieno miltai. Tarkim, pieno miltus galima laikyti apie porą metų. Juos visada galima parduoti, tačiau klausimas, už ko­kią kainą.

Nors vidutinis pieno perdirbėjų pelningumas nuo 3–4 proc. krito procento, D.Trumpa šiam sek­toriui prognozuoja gerą ateitį. Lietuvos gamtinės sąlygos palankios gyvulininkystei ir pieninių galvijų laikymui, o perdirbimo pramonė, palyginti su kaimynėmis, yra stipri.

Dabar pieno gamintojai žvalgosi ne tik į Ki­niją ar JAV, bet ir į Šiaurės ir Centrinės Afrikos valstybes, Persijos įlanką bei Braziliją.

„Įėjimui į naujas rinkas įtakos turi tarpvalstybiniai santykiai. Svarbu prioritetinėse eksporto šalyse turėti ambasadą arba bent konsulatą. Kai kurios šalys nesupranta, kaip mes norime įvežti savo produkciją, jei neturime nei savo ambasados ar konsulato. Dėl tokių dalykų Lietuva vertinama nerimtai, todėl prašome Užsienio reikalų ministerijos, kad atsižvelgtų į tai. Tai padeda grei­­­­­čiau gauti leidimus“, – niuansus atskleidžia E.Si­­monis ir prideda, kad kaip tik laukiama ga­lutinio atsakymo dėl leidimo eksportuoti į Kiniją, preliminarios išvados buvo teigiamos.

Pasirodo, dėl šios rinkos intensyviai dirbta dar nuo 2010 m., bet dėl politinių priežasčių Lietuvos produkcijos sertifikavimas buvo sustabdytas.

„Lietuvos maisto pramone tikrai galime di­džiuotis. Per šį laiką ji stipriai pasikeitė“, – pa­brėžia R.Neimontas.

Saldainių, šokolado ir kitų konditerijos gaminių gamintojos „Vil­niaus pergalė“ vadovas Lion­ginas Šepetys dar at­simena tuos laikus, kai į tam tikras dėžučių vietas asorti saldainius po vieną dėliodavo 40–50 žmonių. Dabar tai daro robotas.

Pažanga – įprasta

Tiesa, nors modernios technologijos – mūsų stiprybė, pasak I.Pilipienės, tai vargiai galėtume pa­­vadinti Lietuvos konkurenciniu pranašumu. Juk taip yra daug šalių ir pažangumas jau tapo šio verslo norma. Vis dėlto lietuvių gamintojai gali iš­lošti iš savo lankstumo ir gebėjimo greitai prisitai­kyti prie besikeičiančių ir augančių vartotojų po­reikių. Pabrėžtina, kad patrauklus ir mū­sų gaminamos produkcijos kainos ir kokybės santykis.

Nepaisant įvairių sunkumų, ilgesnio laikotarpio perspektyvos geros: didės pardavimai pa­grindinėje ES rinkoje, duodančioje stabiliausią pelną. Dalis šių pinigų bus investuojama į plėtrą naujose rinkose, pirmiausia JAV ir Azijos šalyse, taip pat galbūt Lietuvos saldainių gamintojai įsitvirtins ir Artimuosiuose Rytuose ar Šiaurės Af­rikoje.

Roppe Schut nuotr.

Jaunuolis iš Lietuvos Žilvinas Brazauskas meistriškais klarneto garsais po truputį jaukinasi reiklią vokiečių publiką. Jam jau teko koncertuoti daugybėje didžiausių Vokietijos miestų.

Vaiva SAPETKAITĖ

Prieš penkerius metus su daug žadančiu jaunu klarnetininku Žilvinu Brazausku kalbėjomės apie jo laukiančias studijas prestižinėje Liubeko (Vokietija) muzikos mokykloje. Tada jis džiaugėsi, kad galės mokytis iš klarneto virtuozės ir puikios pedagogės prof. Sabine Meyer, ir šiek tiek nuogąstavo dėl to, kaip jam seksis susidraugauti su vokiečių kalba.

Dabar Žilvinas – Hannso Eislerio aukštosios muzikos mokyklos Berlyne magistrantas, nekantriai laukiantis, kol pradės dirbti su profesoriumi Martinu Spangenbergu.

„Man užteko penkerių metų Liubeke, be to, ir profesorė patarė studijuoti Berlyne. Muzikantams būtinos naujos idėjos“, – pasirinkimą palikti gražų intensyvaus kultūrinio gyvenimo miestą netoli Hamburgo paaiškina jaunasis klarnetininkas.

Įtakos tokiam apsisprendimui turėjo ir M.Spangenbergas. Nors, pasak Žilvino, jis nėra itin garsus, bet užteko vienos paskaitos su juo, kad padarytų įspūdį: „Imponavo jo mokymo metodika ir  bendravimas su studentais. Nebūtinai svarbu rasti patį geriausią solistą. Tai dar nereiškia, kad jis bus geras profesorius. Tiesą sakant, dažnai geriausi solistai nėra geriausi pedagogai.“

Žilvinas jau turi pakankamai patirties, kad suprastų, kaip svarbu yra geras mokytojas. Jis pastebi, kad Lietuvoje mokytojai dažnai kur kas labiau atsidavę darbui su mokiniais nei jų kolegos Vokietijoje. Lietuvoje atrodo įprasta, kad mokytojas, matydamas, jog vaikas gabus, skirs jam tiek laiko, kiek reikia, o Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur Žilvinas pusmetį studijavo pagal studentų mainų programą, į daug ką žiūrima pro pirštus.

Todėl lietuvis ir džiaugiasi, jog S.Meyer, nepaisant aktyvios koncertinės veiklos, kiekvieną savaitę bent porai dienų atvažiuodavo į Liubeką, kad galėtų dirbti su studentais.

Koncertų geografija plečiasi

Laukiančios studijos Berlyne – ne vienintelis naujas jauno lietuvio muziko pasiekimas. Šiemet Ž.Brazauskas dalyvavo F.Mendelssohno aukštųjų mokyklų konkurse, užėmė pirmą vietą klarneto kategorijoje ir pelnė specialųjį prizą – galimybę surengti profesionalius koncertus aštuoniuose dideliuose Vokietijos miestuose (už tai, aišku, atitekdavo honoraras) ir įrašyti kompaktinę plokštelę.

Dalyvaudamas šiame ar kituose konkursuose klarnetininkas iš anksto negalvodavo, kaip užimti pirmą vietą. Jo manymu, perklausos ir konkursai per daug primena loteriją – niekada negali žinoti, kada padarysi klaidą, kokia vertinimo komisija pasitaikys ar kaip pasirodys muzikantas, grojantis po tavęs. „Taip pat svarbu ir tai, kaip atrodai scenoje, ar moki užmegzti ryšį su auditorija. Tačiau grodamas negali per daug judėti, nes dėl to nukentės garsas ir tai gali blaškyti publiką – ji neįstengs susikoncentruoti į muziką“, – prideda vaikinas.

Nors F.Mendelssohno konkurse laimėtas prizas jaunajam muzikui suteikė galimybę būti geriau matomam, jis ir anksčiau daug koncertuodavo. Dažniausiai pasirodydavo Liubeke, kur veikia studijuojantiems jauniems muzikantams galimybę rengti koncertus suteikiantis paramos fondas. Aišku, už tai jaunuoliai gauna ne tik sužavėtos publikos aplodismentus, bet ir kiekvienam studentui praverčiantį honorarą.

Žilvinas su savo klarnetu jau išmaišė nemažą dalį Vokietijos ir, tiesą sakant, šiuo metu mielai mažiau koncertuotų, o pagaliau susirastų stogą virš galvos Berlyne. Geriau susipažinęs su profesoriumi ir naujųjų studijų niuansais, ims žvalgytis atrankų, konkursų ir galimybių koncertuoti.

Beje, vaikinas prideda, kad šių dienų muzikanto kelias į pripažinimą jau visai kitoks.

Taisyklės keičiasi

Koncertų skaičius priklauso nuo to, kiek apie tave sužinos ir išgirs tavo muziką arba kiek pats susikursi galimybių pasirodyti. „Kiek teko kalbėtis su vyresniais muzikantais, tai jie sako, kad dabar muzikantai daugiau dirba kompiuteriu, patys ieškomi galimybių koncertuoti ir nelaukdami, kol pasiūlymas nukris iš dangaus. Viskas keičiasi: svarbu ne tik gerai groti, bet ir įvaldyti rinkodarą. Randi dominantį festivalį, susisieki su organizatoriais ar programų koordinatoriais ir nusiunti pasiklausyti savo įrašų. Daug ką lemia ir tavo biografija“, – niuansus atskleidžia Ž.Brazauskas.

Vaikinas pripažįsta, kad tai jam nėra lengva. Jis ne iš tų, kurie mėgsta reklamuotis ir girtis, kokie jie puikūs ir daug pasiekę. Jis net nenorėjo susikurti savo interneto puslapio, nors ir supranta, kad tokie dalykai šiais laikais tikrai svarbūs. „Tas puslapis dar nesukurtas, bet pakeliui, – ne itin entuziastingai pasakoja jaunasis muzikantas. – Suprantu, kad ir koks būtum puikus muzikantas, bet jei apie tave niekas nežinos, nieko tau ir neišeis.“

Ž.Brazauskas taip pat groja ir dainuoja džiazą. Ir net rengia pasirodymus! Liubeke su kitu talentingu studentu jis įkūrė džiazo duetą ir, nepaisant visų pokyčių ir laukiančių darbų, neketina atsisakyti šios veiklos, nes ji teikia didelį malonumą. „Būtent tuo labiausiai mėgstu užsiimti laisvalaikiu. Man pasisekė, kad sutikau tokios pat sielos muzikantą, ir kadangi dažnai kartu muzikuojame, nuo džiazo visiškai nenutolau. Nors džiazo profesionaliai nesimokiau, stengsiuosi niekada jo nepalikti. Man ima jo trūkti. Džiazuodamas fortepijonu atsipalaiduoju, tampu visai kitu žmogumi“, – prisipažįsta muzikantas.

Tiesa, nors jis mėgsta ir kamerinę muziką, ir džiazą, niekada nenorėtų jų jungti, nors Vokietijoje tai itin populiaru.

O ką talentingas muzikantas mano apie populiariąją muziką? Kadangi jos neįmanoma išvengti, jeigu nesi užsidaręs tarp keturių sienų, pripažįsta, kad susiduria ir su ja. Vis dėlto klausosi jos kaip orkestro, nevalingai analizuodamas, kokia bosinės gitaros linija, akordai ir ritmas, kokia harmonija, kur grojama primityviai, o kur įdėta nemažai darbo. Žilvinas pripažįsta, kad tokia muzika verta dėmesio, tik reikia atsirinkti gerąją ir blogąją: „Ji žavi savo energija ir profesionalumu. Kartais įdėtu darbu populiarioji muzika tolygi klasikinei.“

Vis dėlto labiausiai Žilvino mėgstama – vėlyvojo romantizmo (XIX a. pabaigos – XX a. pradžios) muzika, nes jam labai svarbi harmonija. Iš to meto kompozitorių jis itin žavisi Maxu Regeriu.

Ateitis neaiški, bet viliojanti

Ž.Brazauskas juokauja, kad dėl ateities po studijų jis atviras įvairiems pasiūlymams, nes nėra apsisprendęs, kur norėtų pasukti. Neatmeta ir pedagogikos, nors pripažįsta, kad mieliausiai grotų kamerinę muziką. Tačiau rasti bendraminčių muzikantų, organizuoti koncertus – nelengvas darbas. Na, o dėl pedagogikos baisoka, nes būtina turėti gero pedagogo gyslelę. Žilvinas prisipažįsta, kad dėstymas (kiek jam teko išbandyti save šiuo amplua) visada sukeldavo stresą: „Visada įsitempdavau, o kartais nė nežinodavau, ką ar kaip pasakyti.“

Geriausia (ir saugiausia) būtų dirbti orkestre, tačiau ten patekti sunku ne tik dėl didelės konkurencijos ir daugybės perklausų, bet ir dėl Žilvino prancūziško grojimo, taigi savo galimybes patekti į orkestrą jis vertina skeptiškai. Bent kol kas.

Mat klarnetu galima groti pagal vokišką ir prancūzišką sistemą (skiriasi, kaip klapanais dengiamos natos). Tai lemia šiek tiek skirtingą instrumento garsą. Vokiečiai, be abejonės, groja pagal vokišką sistemą ir mėgsta „vokišką“ garsą, todėl skelbimuose netgi nurodoma, kad kandidatas turi groti vokiška technika. Tačiau dažniausiai pasaulyje grojama pagal prancūzišką sistemą. Sakoma, kad prancūziškai groti lengviau nei vokiškai, bet Žilvinas to negali nei patvirtinti, nei paneigti, nes groti vokiškai dar nebandė.

Vaikinas svarsto, kad jeigu liks Vokietijoje, bandys pereiti nuo prancūziškos sistemos prie vokišką. Tai nėra paprasta, todėl daug kas priklausys nuo Žilvino imlumo. Jis taip pat galėtų pasirinkti dirbti kitose valstybėse, tarkime, jį domintų Skandinavija. O ir Lietuva taip pat stipriai traukia – čia gyvena visa jo šeima ir giminės, kuriuos norėtų matyti kur kas dažniau nei dabar.

Žilvino Brazausko pasiekimai

2001 m. I vieta J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų ir tarptautiniame „Gradus ad Parnassum“ konkurse; II vieta tarptautiniame E.Mednos konkurse Latvijoje.
2003 m. I vieta J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkurse; XII tarptautiniame jaunųjų muzikų festivalyje „Kaunas 2003“ apdovanotas specialiu „Rotary“ klubo prizu.
2004 m. tarptautiniame konkurse „Gradus ad Parnassum“ pelnytas „Grand Prix“.

2005 m. skirta Prezidento Valdo Adamkaus premija.

2006 m. tarptautinio E.Mednos konkurso „Grand Prix“ ir II vieta V tarptautiniame E.Mravinskio jaunųjų muzikantų konkurse Sankt Peterburge.
2007 m. II vieta tarptautiniame kamerinių ansamblių konkurse Klaipėdoje; I vieta kamerinių ansamblių konkurse „Muzikinė akvarelė“.

2008 m. tarptautinio jaunimo konkurso „Jeunesses International Music Competition“ Rumunijoje laureatas.
2015 m. I vieta kompozitoriaus F.Mendelssohno aukštųjų mokyklų konkurse Vokietijoje (klarneto kategorija).