Tag Archive | "Remigijus Garška"

Biokuro pramonė pasmerkta augti

Tags: , , , , , ,


Nedidelės biokuro įmonės „Baltic Ecofuel“ vadovas Remigijus Garška po Naujųjų metų uždarys savo įmonę. „Šito darbo man jau per daug. Atrodo, dirbi kaip anksčiau, o naudos gauni vis mažiau“, – sako verslininkas.

Vaiva SAPETKAITĖ

Švelnios pastarosios žiemos, didelė biokuro pasiūla rinkoje bei didėjantis įpareigojimų ir taisyklių rinkinys kone dešimtmetį veikusiai Remigijaus Garškos įmonei apkartino gyvenimą. Paskutinis lašas, paskatinęs R.Garšką viską mesti, buvo nuo kitų metų pradžios įsigaliosiantis įpareigojimas biokurą 100 proc. tiekti per energijos išteklių biržą „Balt­pool“.

Smulkiajai įmonei tai sudėtinga. Jai reikia turėti iš anksto paruoštą palyginti didelį biokuro kiekį ir galimybę jį sandėliuoti, kad ga­lėtum planuoti bent šiek tiek tolimesnę ateitį ir apsidrausti nuo realios rizikos gauti nemažų baudų dėl laiku nepateikto sutarto biokuro kiekio. Sukaupti tiek apyvartinių lėšų smulkiojo verslo bendrovei praktiškai ne­įmanoma.

Smulkiųjų įmonių laukia mirtis

O patekti į suktuką nesunku. Užtektų, kad vieną rytą sugestų technika. Kaip aiškina pats verslininkas, sausio pradžioje „Baltpool“ vyks biokuro pirkimai pirmai vasario savaitei: „Nuspėti tai, kokia padėtis bus po keturių sa­vaičių, sudėtinga. Jei temperatūra nukristų iki minus 30 laipsnių, biokurą vežantis sunkvežimis neužsivestų ir būtų pavėluota patiekti žadėtą kiekį klientui, o natūralu, kad daugiausia darbo, kai blogiausias oras, manęs lauktų nemažos neplanuotos išlaidos.“

Pasak verslininko, pasiskolinti ar pasamdyti kitą tinkamą transportą tokiu metu, kai biokuro poreikis išaugęs, praktiškai neįmanoma: „Todėl man ir baisu prisiimti tokius įsipareigojimus. Iki šiol viskas vykdavo taip, kad rinkos kaina tiekdavome biokurą visą mėnesį, o jam pasibaigus pateikdavome sąskaitą. Kai turi tam mėnesį, pasiskirstai: esant geriems orams dirbi daugiau, kai paspaudžia šaltis ir technika ima gesti, nė neišvažiuoji dirbti.“

Yra biokuro pirkimų pusmečiui, bet ir čia yra kur paslysti: taip įsipareigojama tiekti biokurą klientui už pastovią kainą visą pusmetį.

Viskas būtų gerai, jei ne viena detalė: žaliavos kainos keičiasi kur kas greičiau. Kas bus, jei būsi susitaręs tiekti pirkėjui už vienokią kainą, o svyruojanti žaliavos kaina per tą laiką gerokai šoktelės? Perspektyva dirbti pusvelčiui neatrodo viliojanti. Išeitis – turėti pagaminto biokuro pusmečiui. Nusipirkęs jo už tam tikrą kainą vieną kartą būsi apsidraudęs nuo kainų svyravimo. Bet jei tavo įmonė maža, to padaryti nepajėgsi finansiškai.

Tačiau vienos pirmųjų kietąjį biokurą Lie­tuvoje pradėjusių gaminti bendrovių „Kietasis biokuras“ (Telšių r.) direktorius Al­binas Mons­tavičius į netrukus įsigaliosiantį įpareigojimą tiekti biokurą per energijos išteklių biržą žiūri filosofiškai: „Ar tai gerai, ar blogai, parodys gyvenimas. Savaime tai nėra kažkoks blogis, tačiau būtų geriau prie to pereiti pamažu. Bet lietuviai stiprūs – prisitaiko prie visko ir dabar neprapuls.“

Nors įpareigojimas visą biokurą tiekti per „Baltpool“ biržą veikiausiai nurieks dalį smulkiųjų įmonių, šis įvykis – tik vienas iš smulkiesiems gamintojams nepalankių veiksnių. Dalis jų iš rinkos pasitraukė jau anksčiau arba, nelaukdami to, suspėjo pakeisti veiklos profilį.

„Pati biržos idėja yra gera, nes padėjo su­valdyti monopolininkus, – biržos naudą pripažįsta ir verslą paliekantis R.Garška. – Tačiau apriboti didžiųjų apetitai mažiesiems naudos nedavė.“

Tiesa ir tai, kad žinia apie tokį įpareigojimą nenukrito iš giedro dangaus ir pasistengus tam buvo galima pasiruošti, gauti pinigų sandėliams įrengti, kooperuotis su kitais smulkiaisiais. „Tikriausiai taip ir reikėjo daryti, bet man šito verslo užtenka“, – sako R.Garška.

„Baltpool“ generalinė direktorė Laura Ža­laitė mano, kad šis sprendimas – naudingas: „Kai šilumos tiekimo įmonės biokurą pirkdavo dvišaliais kontraktais, biokuras buvo perkamas iš vieno tiekėjo, kuris įsipareigodavo paruošti visą kiekį. Biržoje tas pats pirkimas gali būti išskaidytas keletui biokuro tiekėjų, kurie pa­siūlė geriausią kainą.“

Galioja tie patys verslo dėsniai

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas, vienos didžiausių šalies biomasės deginimo technologijų įmonių „Enerstena“ generalinis direktorius Virginijus Ramanauskas sako, kad šiuo požiūriu biokuro pramonė tikrai niekuo nesiskiria nuo bet kokio kito verslo: „Natūralu, kad jei didelė termofikacinė elektrinė pirks didelius kiekius biokuro, viena maža bendrovė neturės galimybių garantuoti tokių biokuro kiekių.“

V.Ramanauskas sutinka, kad smulkiųjų įmonių kažkiek tikrai sumažės, dalis jų susijungs, pradės kooperuotis. Jo manymu, nutiks tai, kas nutinka augant bet kokiai pramonei.

A.Monstavičių labiau piktina ne tai, kad sumažės mažųjų, o tai, kad šiame versle pernelyg daug lemia politikų sprendimai: „Biokuro ateitis priklauso nuo politikos, negalime nieko prognozuoti – šiandien dirbame, o ryt galbūt jau nebe.“

„Axis Technologies“ technikos direktorius Laimonas Narbutas dar priduria, kad biokuro pramonės ciklai ypač susiję su ES finansavimu: „Kai ateina ES fondų pinigai, sektorius smarkiai pagyvėja. Šiuo metu plėtra lėtėja, nes baigėsi vienas finansinis laikotarpis. Tuoj prasidės ki­tas, tad ir pamatysime, ko gali tikėtis energetika.“

Nepaisant sunkumų ir laukiančių iššūkių, per trumpą laiką nueita toli. Anksčiau šiame sektoriuje ir velnias koją būtų nusilaužęs, o dabar sektoriaus skaidrumas jau kur kas didesnis. L.Žalaitės teigimu, 2012 m. sparčiai didėjant biokuro naudojimui rinka buvo neskaidri, koncentruota, biokuro kainos išpūstos, todėl ir nuspręsta sukurti unikalų darinį – biokuro bir­žą, turinčią užtikrinti rinkos skaidrumą ir konkurencines kainas.

„2012–2013 m. šildymo sezono metu 42 proc. viso biokuro tiekė vienas tiekėjas, o biržoje didžiausią rinkos dalį turintis tiekėjas užima vos 12 proc. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos skelbiama vidutinė biokuro kaina 2013 m. buvo 193 Eur/tne, o da­bar pirkėjai biržoje jau įsigijo biokuro už viduti­niškai 27 proc. mažesnę kainą – 141,34 Eur/tne“, – vardija akivaizdžius kainų skirtumus „Baltpool“ vadovė.

Biokuro biržos apyvarta šiais metais smarkiai augo ir dabar jau siekia 35 mln. eurų. Per­nai jos apyvarta sudarė 12 mln. eurų.

Lietuva – tarp lyderių

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinio direktoriaus pavaduotojas prof. Vidmantas Jankauskas konstatuoja, jog bet kokiu atveju biokuro pramonė įsibėgėja, o tą rodo jau vien tai, kad šiemet centralizuotame šilumos tiekimo sektoriuje biokuras nusvėrė svarstykles į savo pusę ir didesnė dalis šilumos jau buvo pagaminta ne iš gamtinių dujų, o iš biokuro.

Negana to, Lietuva plėtodama biokuro pramonę išsiveržė į Europos Sąjungos lyderius. Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos (LAIEK) prezidentas Martynas Nagevičius atkreipia dėmesį, kad Lietuva, kaip ir visos ES šalys, yra įsipareigojusi iki 2020 m. pasiekti tam tikrą atsinaujinančių energijos išteklių procentą. Lietuvai nustatyti 23 proc., bet jau dabar šis rodiklis viršytas ir siekia 23,5 proc.

„Biokuras jau tapo strategiškai reikšmingu ištekliu, kurio kaina tiesiogiai lemia Lietuvos vartotojų šilumos kainas. Ateityje iš biokuro gaminamos šilumos dalis augs iki 70–80 proc.“, – vertina L.Žalaitė.

Į biokuro pramonę palankiai žiūrima ir dėl to, kad didžioji dalis šiame sektoriuje besisukančių pinigų lieka šalyje. „Iš ko susidaro biokuro kaina? Iš darbo užmokesčio tiekėjams, miško darbuotojams, mokesčių valstybei, taip pat čia naudojamos lietuviškos technologijos, beveik visi biomasės tiekėjai yra iš Lietuvos, taigi didžioji dalis sektoriuje cirkuliuojančių pinigų lieka Lietuvoje“, – tikina M.Nagevičius.

Biokuro metinė apyvarta – 84 mln. eurų

Pastaraisiais metais biokuro pramonė kyla tarsi ant sparnų. Ji jau pakankamai išsiplėtojusi. „Vien biokuro ruošimo ir transportavimo grandinėje veikiančių įmonių yra per 100, o dar apie 20 dirba biokuro technologijų srityje“, – dėsto V.Ramanauskas.

Energetikos ministerijos duomenys rodo, kad dabar šioje pramonėje, susidedančioje iš biokuro ruošos ir biokurą deginančių įrenginių gamybos sektorių, dirba apie 6,5 tūkst. darbuotojų.

Maždaug 5 tūkst. jų įdarbinti biokuro ruošos įmonėse, 1,4 tūkst. – biokurą deginančių įrenginių gamybos sektoriuje. Vidutinis biokuro pramonės darbo užmokestis siekia apie 1100 eurų. Per metus biokuro parduodama už 84 mln. eurų, iš kurių  67 mln. lieka Lietuvoje. Biokurą deginančių įrenginių gamintojų metinė apyvarta – 155 mln. eurų. Eksportas siekia 59 mln. eurų. Prognozuojama, kad per artimiausius penkerius metus šios įmonės eksporto apimtis padvigubins.

Biokuro poreikis po kelerių metų išaugs iki 800 tūkst. tonų per metus. Biokuro pramonė per metus generuos apie 112 mln. eurų biokuro ruošos sektoriuje ir 100 mln. eurų biokurą deginančių įrenginių gamybos sektoriuje. 2020 m. biokuro pramonė bus sukūrusi  apie 10 tūkst. darbo vietų.

„Litbiomos“ direktorė Vilma Gaubytė pa­brė­žia, kad biokuro sektorius šaliai duoda ne­mažą ekonominę naudą ir kitu aspektu: daug kitų pramonės šakų įmonių ima intensyviau naudoti biokurą viduje, stato jėgaines, kad su­mažintų veiklos sąnaudas.

Miškų priauga daugiau, nei iškertama

Plėtoti biokuro pramonę Lietuvoje itin palanku. Pagal biomasės kiekį, tenkantį vienam žmogui, esame antri ES. Miškai užima trečdalį šalies teritorijos. Nors kiekvienais metais iškertama apie 9–9,7 tūkst. hektarų brandaus miško, V.Ramanauskas sako, kad miš­kų plotai kasmet šiek tiek padidėja. Vals­tybinės miškų tarnybos statistika skelbia, kad Lietuvos miškuose priauga 16–18 mln. kubinių metrų stiebų medienos su žieve, o iš­kertama mažiau nei pusė.

Mažoje miškingoje šalyje gabenti biokurą iki vietos tenka 50–100 kilometrų. Tai nesudaro didelių logistikos sąnaudų. Todėl Lietuvoje vyrauja skiedros iš miško, vadinamieji „čipsai“.

V.Jankauskas sako, kad turime ir daug šiaudų – jų surenkama apie 5 mln. tonų per metus ir bent pusę jų būtų galima panaudoti šilumai gaminti. Iš jų taip pat galima gaminti eksportuoti patogias granules. Tačiau su šiaudais tech­nologiškai sudėtingiau nei su mediena.

„Šiaudai yra sezoninis produktas. Medienos skiedras, jei nebūna ekstremalių sąlygų, galima ruošti visus metus, be to, šiaudai sukuria ir lo­gistikos problemų, – primena L.Narbutas. – Tačiau ateityje jų naudojimas turėtų didėti.“

Kita sritis, kuriai prognozuojamos geros perspektyvos, yra biodegalai, tačiau Lietuvoje ji nejuda iš mirties taško. Pasak V.Gaubytės, šios srities įmonių turime nedaug, o normaliai veikiančių yra dar mažiau. V.Gaubytė kaip teigiamą pavyzdį mini tik „Modus energiją“ – ši įmonė vienintelė Lietuvoje dirba su biodujomis: „Apskritai visoje Europoje biodegalų stiprių įmonių labai mažai. Plėtra lėta, nes alternatyvos – pigesnės.“

Didelė konkurencija mažina pelną

Konkurencija biokuro sektoriuje didėja. Be naminių konkurentų, dėl rinkos dalies tenka kovoti ir su Latvijos, taip pat turinčios nemažai miškų, biokuro tiekimo bendrovėmis. Taip pat nemažai pigaus biokuro patenka iš Balta­ru­sijos. Tai mažina kainas.

„Tai yra tokia pat prekė kaip ir kitos. Mes irgi eksportuojame biokurą, nors kiekiai ir nėra dideli, – sako V.Ramanauskas. – Kol kas pa­gal instaliuotą galingumą gerokai lenkiame latvius, todėl mūsų biokuro poreikis didesnis. Iš kitos pusės, latviai stato biokuro katilinę Rygoje, imasi kitų biokuro projektų kituose regionuose, taigi vartojimas didės ir Lat­vijoje.“

„Čipsų“ eksporto iš Lietuvos nebuvo daug. Kur kas paprasčiau eksportuoti medžio granules ir briketus. Kadangi skiedros yra 50 proc. drėgnumo, jų eksportuoti neapsimoka. Di­džiau­sios biokuro pramonės eksporto galimybės slypi technologijose.

Skandinavijos šalys Lietuvą lenkia bene dviem dešimtmečiais. Tačiau, pasak V.Ra­ma­nausko, Lietuvos įmonės gali pagaminti ne blogesnių techninių parametrų įrenginius, ir dar mažesne kaina.

L.Narbutas pasakoja, kad daug jų kuriamų arba pagal licencines sutartis su užsienio įmonėmis gaminamų gaminių lieka Lietuvoje, taip pat eksportuojama į Rytus: „Nors jie nėra suinteresuoti gauti aukščiausios kokybės įrenginių, vis tiek nori patikimų, nors ir pigesnių produktų. Stengiamės patekti į šią kategoriją.“

„Axis Technologies“ statomos 10 megavatų galios standartinės komplektacijos su visa instaliacija biokuro katilinės, gaminančios termofikacinį vandenį miestui, kainuotų apie 3 mln. eurų.

Biomasės deginimo technologijas kurianti „Enerstena“ orientuojasi į šalies ir užsienio pra­monės ir šilumos tiekimo bendroves. „Eks­portuojame į Baltijos šalis, Lenkiją, Prancūziją. Mūsų tikslinė rinka – ES šalys, neturinčios gamtinių dujų“, – sako V.Ramanauskas.

Eksportą stabdo politikos nebuvimas

V.Ramanauskas įsitikinęs, jog biokuro pramonė jau pakankamai stipri, kad užtikrintų visą šalies biokuro poreikį, o dabar metas tobulinti sąlygas, optimizuoti procesus, nes vis dar yra daug neišspręstų klausimų.

„Litbiomos“ prezidentas pateikia pavyzdį, kad pirkėjui perkant gamtines dujas reikia iš anksto tiksliai žinoti kiekį, o jei tiek nenuperkama, mokama bauda. Biokuro gamintojų pa­dėtis rizikingesnė – pirkėjas gali iki penktadalio sutarto kiekio atsisakyti be jokių pasekmių.  „Kitaip tariant, X šilumos tinklai užsisako Y kiekį biokuro, bet, tarkim, dėl to, kad atėjo šiltesni orai ar tiesiog blogai suplanavo, jie nepaima iki 20 proc. kiekio ir jiems negresia jokios baudos“, – aiškina V.Ramanauskas.

Dar viena opi problema, kuri, jo teigimu, gali pristabdyti biokuro pramonės proveržį, yra valstybinio eksporto draudimo nebuvimas: „Didesnė problema ne tai, kad verslininkai ne­randa eksporto rinkų, o tai, kad mūsų konkuren­tai, priešingai negu mes, gauna finansinę valstybės paramą tokiam eksportui.“

Apie šimtą pasaulio valstybių turi nacionalines užsienio prekybos sandorių kreditavimo ir draudimo garantavimo sistemas (privatūs draudikai tokius eksporto sandorius dėl didelės rizikos apskritai atsisako drausti). Tai daro ir Latvija, Lenkija, Čekija, kurios panašiausios į Lietuvą ir dažniausiai taikančios į panašias nišas, todėl yra didžiausios mūsų konkurentės.

„Čekija turi ne tik eksporto draudimą, bet ir eksporto rėmimo banką. Įsivaizduokite, su savo pažangia technologija ir patrauklesne nei konkurentų kaina nuvažiuoju pas klientą ukrainietį. Jis nutaria pirkti. Bet ateina čekas ir sako, kad per dvejus metus už savo pinigus jis viską įrengs, o tu grąžinsi pinigus, kai pradėsi naudoti. Sąlygos nelygios ir mes arba turime rizikuoti, arba prašyti pinigų iš pirkėjų iš anksto“, – pasakoja V.Ramanauskas.

Jis primena, kad tai svarbu ne tik biokuro pramonei, bet ir kitiems sektoriams. Ypač tai aktualu ne tokiose turtingose šalyse, pavyzdžiui, Baltarusijoje ar Ukrainoje, į kurias orientuojasi Lietuvos biokuro technologijų įmonės.

Ne viena šalies įmonė yra praradusi pelningų sandorių, nes klientai tiesiog neturėjo pakankamai savų lėšų ir negavo banko garantijų užsakymui apmokėti. LPK analitikai taip pat yra konstatavę, kad tarptautiniuose konkursuose lietuviškoms įmonėms sunkiau konkuruoti su kitais dalyviais ir įsitvirtinti užsienio rinkose.

Sakykime, klientui pareikalavus projekto finansavimui taikyti minimalias 1–2 proc. metines palūkanas, priešingai nei kiti konkurso dalyviai iš Austrijos, Vokietijos, Čekijos, lietuviai negali to sau leisti.

„Šis klausimas ne kartą pateiktas, jau yra ir sprendimas, tiesa, tik „iš bėdos“. Mat galioja tik smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms. Kai kurios įmonės laikomos stambiomis, nes esame įdarbinę daugiau nei 250 darbuotojų, nors, pa­lyginti su kur kas didesnio kapitalo Vakarų Eu­ropos ar Skandinavijos kompanijoms, savo „stam­bumu“ būsime toli nuo jų. Išeina taip, kad šitos įmonės yra įdarbinusios per daug žmo­nių ir negalės naudotis šia programa“, – svarsto „Litbiomos“ prezidentas.

Tokia valstybės parama bus taikoma tik eksportui į ne ES ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos  valstybes. Ūkio mi­nistras Evaldas Gustas yra minėjęs, kad iš pradžių šiai priemonei įgyvendinti turėtų būti skirta apie 7 mln. eurų, tačiau suma galėtų būti pa­didinta; sandorių atidėjimo mokėjimo terminas būtų iki dvejų metų, o garantijos siektų iki 90 proc. sandorio sumos.

Panašių bandymų būta ir anksčiau, tačiau norimo rezultato tai nedavė. 2009 m. Ūkio mi­nisterijos iniciatyva šiek tiek daugiau nei metus bandyta teikti specialiąsias garantijas draudėjams dėl dalies pirkėjo skolos apmokėjimo eksporto kredito draudimo atvejais, pirkėjui neatsiskaičius su draudėju sutartyje nustatytais termi­nais. Tada šios garantijos suma siekė iki 5 mln. Lt (apie 1,5 Eur). Tai  galėtų tapti ge­ra plat­­forma valstybiniam eksporto draudimo mechanizmui atkurti.

Vėjo energetikai nekliudo

Ar biokuro pramonės plėtra nereiškia to, kad Lietuva lėčiau plėtos aplinkai dar palankesnius atsinaujinančius išteklius – vėjo, saulės ir vandens energetiką?

V.Jankauskas aiškina, kad jei kalbama apie vėjo energetiką, kuri tarsi galėtų sudaryti konkurenciją biomasei, tai bent iki šiol jie nebuvo konkurentai, nes biokuras Lietuvoje išimtinai naudotas kaip kuras šilumai gaminti ir tik nedidelė dalis tekdavo elektros gamybai. Antra vertus, nusprendus Vilniuje ir Kaune statyti dideles kogeneracines jėgaines, galinčias kūrenti atliekas ir biokurą, konkurencija gali atsirasti.

„Vėjo energetika tampa pakankamai konkurencinga, o hidroenergiją Lietuvoje apskritai reikėtų pamiršti. Dar prieš dešimtmetį vyko diskusija, kurioje nugalėjo nuomonė, kad ant didžiųjų upių neturime statyti užtvankų, – primena V.Jankauskas. – Yra bendra pasaulinė nuostata, kad netinka užtvenkti lygumų upių, o mūsų upės kaip tik tokios. Aišku, ir ant tokių upių statomos užtvankos, tarkime, baltarusiai pastatė  Nemuno elektrinę.“

 

 

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...