2015 Spalio 16

Rolandas Palekas

„Architektūra – lyg kainos podukra“

veidas.lt

BFL

Architektas prof. Rolandas Palekas neslepia, kad Lietuvoje statinio kokybė ar darna su aplinka vis dar tebėra antraeiliai dalykai, nublankstantys prieš jo kainą. „Siekiama kuo pigiau pastatyti kuo daugiau kvadratinių metrų“, – apibendrina R.Palekas.

Vaiva SAPETKAITĖ

– Tai, kad Lietuvos architektūros ir urbanistikos padėtis nėra gera, kalbama seniai.  Kas jums kelia didžiausią nepasitenkinimą?

– Pradėčiau net ne nuo architektūros, bet nuo skaudulių, darančių įtaką ir architektūrai, ir ne tik jai. Tai tam tikra vertybių ir požiūrių sankloda, kai į pirmą vietą keliami materialūs dalykai ir skaičiai. Dažnai darbą pradedame ne nuo to galo. Pasakoma, kad štai turiu tiek pinigų, dabar už juos padarykite maksimaliai gerai ir ilgiems amžiams, o ne ieškoma idėjos, kuri pagerintų vietą ir sukurtų palankesnes sąlygas gyventi.

Architektams ir urbanistams uždedamas skaičių ir taisyklių apynasris, jie priverčiami pradėti darbą nuo apribojimų ir draudimų. Vis dar nesuvokiama, kad kūrėjas galėtų duoti nepalyginti daugiau, jei tik juo būtų labiau pasitikima, suteikiama daugiau laisvės. Architektūra gali sukurti didžiulę pridėtinę vertę ir transformuoti aplinką, o ne tik patenkinti užsakovo poreikius dėl kvadratinių metrų ir gerai apšiltintų sienų.

Bet Lietuvoje tai tapo norma. Dažniausiai per viešuosius pirkimus perkama kaina. Jei tavo projektas pigus, jis geras ir bus įgyvendintas, jei brangus – dienos šviesos neišvys. Todėl mūsų miestai vienodėja, architektūros lygis – žemas.

– Kokiu argumentu galima būtų atremti kainos viršenybę?

– Vadovaudamiesi tik kaina sumokame kur kas daugiau. Pastatyti gyvenamąjį namą ar visuomeninį pastatą kainuos tik nedidelę dalį to, kiek jis pareikalaus vėliau. Daug daugiau kainuos pastato eksploatacija: jei pastatysi nekokybiškai, ateityje išlaidos gali išaugti per prakiurusio stogo remontą ar vamzdyno keitimą.

Negana to, statydamas pastatą architektas užkoduoja tam tikrą žmonių gyvenimo būdą. Galima suprojektuoti tokį kambarį, į kurį saulės šviesa nepateks 50 namo stovėjimo metų, bet galima ir tokį, kad namo gyventojai kas vakarą galėtų džiaugtis saulėlydžiu. Abiem atvejais tai gali kainuoti tiek pat. Padauginkime tai iš pusės amžiaus.

Nors šie dalykai labai svarbūs, lemiantys gyvenimo kokybę, tokie kriterijai vykdant viešuosius pirkimus nieko Lietuvoje nedomina. Svarbu tik tai, kad šiandien būtų išleista kuo mažiau. Mano supratimu, toks taupymas nepateisinamas.

– Viešųjų pirkimų tarnyba gal atsakytų, kad, atmetus mažiausios kainos kriterijų, nebeliktų kliūčių nepagrįstam išlaidavimui.

– Realybėje viskas atrodo kitaip. Tarkim, renovuojamos mokyklos. Kam? Kad būtų pakeisti langai ir apšiltintos sienos? O gal sieną apskritai reikėtų nugriauti, ir mokyklos kokybė iškart pasikeistų? Viską suvokiame per daug vienpusiškai. Išleidžiami didžiuliai pinigai, kad pagerėtų energinė pastato kokybė, bet juk bendrą kokybę kuria ne tik energinė sienų varža.

Bėdos prasideda, kai nėra idėjos, o galvojama tik apie sienų šiluminę varžą. Gal mokykla ir tampa šiek tiek geresnė, bet tai yra tik vienas aspektas iš šimto galimų.

Svarbu, kaip formuluojama užduotis. Jei pinigai skiriami mokyklos renovacijai ir klausiama, už kiek mažiausiai galima suprojektuoti mokyklos apšiltinimą, architektas negali siūlyti mokyklos perplanavimo, nors ji vaikams taptų kur kas patrauklesnė. Susiduriame su nekvalifikuotai nustatomomis sąlygomis. Visų lygių sprendimus priimančiose įstaigose matome atsilikimą, nekompetenciją, daug kur apskritai neturime išsigryninę savo architektūros politikos.

Ką siūlytumėte?

– Ten, kur valstybės lygiu svarstomos mūsų aplinkos kokybės problemos, konsultaciniu pagrindu galėtų būti kviečiami kvalifikuoti architektai ir urbanistai. Iniciatyvą rodo ir patys architektai. Pavyzdžiui, jau veikia keletas neformalių architektų judėjimų. Paprastai valdžios atstovai palinksi galvomis, nes tiek supranta, kad reikia pritarti pažangioms idėjoms, bet po to vis tiek nieko nekeičia.

Žinoma, niekada nebūna kalta tik viena pusė. Daugumos šalies savivaldybių architektai – be stuburo, veikia kaip marionetės, nors turėtų būti svarbios savivaldos figūros. Tačiau mūsų architektams tėra svarbu sklypų ribos, kadastrai ir kiti smulkūs dalykėliai ar kad jie neliktų dėl ko nors kalti. Tuo pat metu retai tegalvojama apie miesto savitumą, jos erdvinius ir socialinius bruožus, tai, ką verta išsaugoti,  paryškinti.

Lietuvos architektūra yra vidutiniška, pilka, beveidė, nors kartais ir atsiranda išskirtinių, geros kokybės architektūros pavyzdžių ir net miesto kvartalų.

Ką iškeltumėte pavyzdžiu?

– Pavyzdys galėtų būti Telšiai ar Anykščiai, kur savivaldybės architektai veikia kaip tikri architektai, sugebantys mąstyti ir veikti plačiau nei kadastro lygis.

Tačiau visuomenė architektų neskatina, kad geri pavyzdžiai taptų ne išimtimis, o tendencija. Visuomenės abejingumas architektūros, žmogaus rankomis kuriamos aplinkos aspektams didėja.

Galimas daiktas, labai dažnai tiesiog trūksta žinių, kas yra gera architektūra. Apskritai turbūt iškreiptas architektūros supratimas. Paprasčiausiai manoma, kad tai tėra namai ir jų fasadai, o architektas – tik fasadų braižytojas. O juk tai – visa žmogaus rankomis kuriama aplinka: aikštės, gatvės, keliai, miestai, tiltai, reklamos objektai, landšaftas.

– Ar tikite, kad kada nors pavyks pasiekti architektūros darną ne tik didžiuosiuose, bet ir kituose šalies miestuose?

– Tikėjimas yra paskutinis dalykas, kurį turėtume prarasti. Be jo nebūtų prasmės ką nors daryti.

Architekto misija – pagražinti aplinką, padaryti ją patogesnę. Kiekvienas su savo indėliu turėtų prisidėti kuriant – tarsi iš nedidelių pagerintų lopinėlių – vientisą gražų audeklą mūsų Lietuvai. Bet kyla bėdų dėl skirtingų lopinėlių koordinavimo.

Vienas daiktas pats savaime negali būti nei geras, nei blogas. Jis vienoks ar kitoks pasirodo derinyje su kitais. Kompleksinis mąstymas reikalingas ir laiko perspektyvoje: ar tai galės keistis ir kaip? Tarkim, jei šiandien mūsų architektūros studijos projektuota Vilniaus universiteto biblioteka Lietuvoje gerai vertinama, tai dar nereiškia, kad taip bus ir ateityje.

– Kaip pakeisti strategiją?

– Lietuvos architektų rūmai bando tai daryti, pirmiausia rūpindamiesi įstatymų, reglamentuojančių architektūrinį projektavimą, gerinimu. Tačiau jau daug metų politikų stalčiuose guli niekaip nepriimamas Architektūros įstatymas. Todėl ir neturime tvirto pagrindo atsikirsti, kad miestus statome ir aplinką kuriame ne metams ir ne trejiems, o architektūra yra ne tokia meno rūšis, kai jos kūrinio, priešingai nei nevykusio paveikslo, galėtum nekabinti ar nusukti kita puse į sieną. Tai ne tik estetiškai badys akis – kažkam tokioje aplinkoje teks gyventi.

Jei tai būtų fiksuota įstatymu, architektai galėtų tvirčiau oponuoti užsakovams, dažnai besivadovaujantiems trumpalaikio pelno interesais, kai žūtbūt siekiama už kuo pigiau pastatyti kuo daugiau kvadratinių metrų, ir priminti  jiems apie pridėtinę vertę miestui ir visuomenei. Tada galėtume klausti, ar ši aplinka bus kokybiška ir po kelerių metų.

Galiausiai įstatymas turėtų apibrėžti, kas yra architektūra, kodėl ji reikalinga, nes vadovaujantis dabartiniais įstatymais susidaro įspūdis, kad architektūros iš viso nereikia – tik vienoje Statybos įstatymo vietoje paminėta, jog architektūra turi derėti prie aplinkos. Manau, kad Architektūros įstatymas sudarytų prielaidas architektūros kokybei.

Šiuo metu veikia daug griežtų taisyklių, apimančių smulkmenas, bet nesirūpinama strateginiu požiūriu. Tiesiog turi išlaikyti atitinkamą atstumą tarp laiptinių, kad, neduok Dieve, nebūtų daugiau nei 25 metrų nuo tolimiausių durų iki artimiausios evakuacijos laiptinės, ar privalai iškišti stogus virš sienų 40 centimetrų, bet tik ne 39 cm, ir panašiai.

Gal, sakau, mes, lietuviai, jau pripratę prie žemų gyvenimo standartų ir mums tai tiesiog nerūpi?

– Pastaraisiais metais pastatyta daug iš pažiūros gražių namų, kurių defektai išryškėja vos po kelerių metų nuo statybos pabaigos. Ar iš šiuolaikinių pastatų turėtume tikėtis ilgaamžiškumo?

– Manau, dažno pastato laikas bus trumpas. Nėra motyvacijos statyti ilgaamžio pastato, labiau motyvuoja tai, kas duotų greitą pelną. Greitai daug tokių namų gali tekti paprasčiausiai griauti. Nekokybiški dalykai greitai primena apie save ir tampa problemiški. Tai supratę butų savininkai gali imti juos pardavinėti, tokiu atveju kristų jų vertė rinkoje. Kadangi sklypų vertė nekris, o nuvertės tik pastatas, logiška bus jį nušluoti.

Tiesą sakant, nežinau, ar tai visada blogai. Taip yra ne tik Lietuvoje. Žemės audeklas kinta: diskutuojama, ar pastatai iš tiesų privalo būti ilgaamžiai. Ar tai, kad statinys nesikeisdamas stovės vienoje vietoje, yra jo privalumas, ar ateityje tai tik trukdys?

Socialinės žmogaus gyvensenos būdas ir poreikiai kinta geometrine progresija, palyginti su tuo, kas buvo prieš keletą šimtmečių. Anksčiau architektūra keitėsi lėtai, o kaip pasikeitė mūsų miestų vaizdas per pastarąjį šimtą metų? Tokia sparti kaita atspindi žmonių poreikių pokyčius – jau praėjus dešimtmečiui norima gyventi kitaip.

Žvelgiant iš šio taško galima klausti, ar bus privalumas tai, jei šiandien pastatytas namas stovės 50 metų. Gal privalumu taps tai, kad po dešimtmečio namą bus galima nesunkiai perstatyti arba negriaunant nesunkiai jį išardyti? Architektūra nuo stabilios ir ilgaamžės suka besikeičiančios link. Tačiau net ir dešimtmečiui statomas pastatas privalo būti kokybiškas.

– Mūsų miestai plečiasi į plotį, nors daugumoje pasaulio valstybių stiebiasi aukštyn. Tai kelia vis daugiau nepatogumų – ilgėja kelionių atstumai, išsitęsia komunikacijos, nėra kur statyti automobilių. Kas čia negerai padaryta ir kaip tai reikėtų pakeisti?

– Ši problema tik aštrės. Tam, kad miestai plėstųsi natūraliai, juose turi būti „medžiagos“, kitaip tariant, miestuose turi daugėti gyventojų. Bet mūsų miestų plėtra vyksta ne dėl to, nors laisvos vietos netrūksta netgi centruose.

Kokybiškas miestas turi būti tankus, gyvenimas čia turi būti intensyvus ir vibruojantis, ypač centre. Toks miestas turi daug privalumų: nereikia tiesti naujų gatvių, jas užtenka tik praplatinti, atstumai mažesni, daug ką galima pasiekti pėsčiomis. Jei miestas kompaktiškas, jame dominuoja pėstieji ir dviratininkai. O Lietuvos miestai užstatyti kaip kaimai – ekstensyviai. Matyt, dėl to, kad į miestus taip ir nebuvo masinės migracijos.

Plėtrą į pakraščius labiausiai lėmė tai, kad anksčiau miestai ir miesteliai buvo apstatyti daugiabučiais rajonais, nes nebuvo leidžiama statyti individualių namų. Kai šis draudimas buvo panaikintas ir žmonės suprato, kad mieliau gyvens name su sodu, buvo užimtos dar tolimesnės nuo centro teritorijos. Tarp miestų centrų ir tų miegamųjų rajonų tiesiog nebuvo pakankamai vietos.

Taip susiformavo trisluoksnė mūsų miestelių struktūra. Norime gyventi mieste, bet jaustis kaip kaime. Tačiau miesto pakraščiuose taip pat reikalinga infrastruktūra, keliai, apšvietimas, viešosios erdvės, suoleliai.

Kita vertus, miestuose yra daug tik iš pažiūros užstatytų plotų, nes tai, kuo jie užstatyti, jau nebeveikia, neatlieka jokių funkcijų. Turiu galvoje senas nebeveikiančios gamyklas su savo aptvertomis teritorijomis, menkaverčius pavargusius pastatus, kurie nebenaudojami arba naudojami ne pagal paskirtį. Tokių vietų daug ir tai būtų galima paversti naudingesne aplinka. Netrūksta ir visai susidėvėjusių pastatų, kurių nebūtų gaila ir nugriauti. Pasaulyje nemažai puikių pavyzdžių, kaip galima atnaujinti tokias teritorijas, pasiekti naują kokybę. Čia slypi didelis mūsų potencialas.

Miestų plėtra į šonus yra chaotiška – didieji miestai turėjo tradiciją kurti bendruosius planus, tačiau mažieji daug metų plėtėsi kaip išeina.

– O kaip turėtume elgtis su istoriniu architektūros paveldu? Verslas kviečia žiūrėti liberaliau ir veikiau mąstyti apie geresnį pritaikymą visuomenės reikmėms, o architektai neretai pasisako už griežtą požiūrį ir kokio nors betoninio sovietinio monstro saugojimą. Kurios pusės nuostata turi daugiau racijos?

– Su istoriniu paveldu reikia elgtis pagarbiai, tačiau labai griežtas reglamentavimas irgi nėra geriausia išeitis. Daugiau vilčių dėčiau į edukaciją.

Manau, net akivaizdžiai vertingą statinį kartais galima nugriauti dėl aukštesnių miesto tikslų, todėl čia negali būti kategoriškų taisyklių. Blogai, kad dažniausiai apskritai sunku suprasti, kas vyksta ir ko siekiama. Tarkim, stovi istorinis objektas, kurį gaila griauti, – nustatomos ir aprašomos kelios vertingos jo savybės, kurias architektui būtina išsaugoti, o į kitas tarsi galima nekreipti dėmesio. Tokia filosofija man atrodo keista.

– Kaip vertinate Vilniaus Šnipiškes? Argi ne keista, kad menkaverčiai, prastos architektūros mediniai ar silikatinių plytų namai sostinės centre stovi šalia dangoraižių?

– Šnipiškės – unikali ir šarminga, tiesa, ir prieš­taringa vieta, turinti daug netikėtų ir nesumeluotų dalykų. Toks yra tikras gyvenimas. Tuo ši vieta vertinga. Ar ji turi galimybę tokia išlikti? Vargu. Natūralus spaudimas, kurį patyrė daugybė didelių pasaulio miestų, neišvengiamai tokias Šnipiškes išstums.

Prisimenu, kad būta planų ten įkurti tarsi rezervatą su nustatytomis aiškiomis ribomis. Tai būtų įdomu.

– Tiesą laikote architektūros stiprybe? Kuo tai paaiškintumėte?

– Man nepatinka, kai imituojama, bandant sukurti įspūdį, kad tai kažkas istorinio, kai iš architektūros daroma tarsi scenografija. Vienas tokio imitavimo pavyzdžių – Valdovų rūmai.

Man nesuprantama už to slypinti filosofija, kai skatinama imituoti tam tikrą Lietuvos statybos laikmetį. Tarkime, norima, kad mūsų nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose būtų statoma daugiau tradicinių sodybų. Sudedamas tam tikras rinkinukas detalių (langų, palangių, ornamentikos, lentų dėjimo), ir pagal tai neva gali susidėlioti XIX a. lietuvio sodyba. Man tokia imitacinė architektūra yra blogis. Tai melas. Tai buvo tiesa tik XIX a., kai buvo galima išpjauti tik tokio stiklo dydį arba padaryti kitokį tada buvo per brangu.

Žmonės žiūrėdavo į ežerus pro mažus apdūmijusius langelius, padalytus kryžiaus formos rėmeliu, tik todėl, kad tada turėjo tik tokias galimybes. Jei dabar galima matyti puikų ežero vaizdą pro didesnį langą, kodėl turėtume dėti tą mažą imitacinį XIX a. langelį? Šios dienos statybos galimybės leidžia kur kas daugiau.

Apsigaunama manant, kad tokia imitacinė architektūra dera prie aplinkos. O ką – jau kitokia, su didesniu langu, nebederės? Darna nepriklauso nuo stiliaus – vienas stilius ar laikmetis negali geriau derėti aplinkos nei kitas. Čia svarbūs kiti dalykai.

– Kokią mūsų architektūros ateitį prognozuotumėte?

– Gerų idėjų ir gerų architektūros sprendimų gali pasiūlyti tik puikiai išsilavinę architektai. Dėl to reikia padėkoti jauniems architektams, kurie Vakaruose studijavę geriausiose architektūros mokyklose, gavę pasiūlymų dirbti garsiuose architektų biuruose, grįžta į Lietuvą ir bando čia kažką pakeisti. Tik jiems labai sunku. Jei architektas yra idealistas, o kitokio aš nė neįsivaizduoju, jo darbas apmokamas labai mažai, palyginti su tuo, kiek jis skiria kūrybinės energijos kiekvienam projektui.

Vis dėlto tikiu, kad jaunoji puikiai išsilavinusių architektų karta, grįžtanti į Lietuvą, atneš pokyčių. Reikia tik sugebėti juos čia išsaugoti.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...