2015 Spalio 06

Kaip kalamas maisto pramonės milijardas eksportui?

veidas.lt

Scanpix

Vienos moderniausių ir didžiausių pagardų gamybos įmonių Baltijos šalyse „Daumantai LT“ pradžia – kaip gaminti padažus kibire besiaiškinantis įmonės technologas. Dabartinis „Daumantų“ vadovas Robertas Neimontas prisimena, kad tokiai avantiūrai ryžosi dėl nepatogumų gabenantis padažą iš Lenkijos.

Vaiva SAPETKAITĖ

Netrukus po nepriklausomybės atgavimo trijų savininkų Kėdainiuose įkurta „Dau­­­mantų“ įmonė kelią pradėjo nuo prekybos iš Lenkijos importuojama sūdyta silke. Iš pra­džių toks verslas tiko, tačiau netrukus nu­spręs­­ta, kad labiau silkę apsimoka ruošti vietoje. Kai tai pavyko, pereita prie silkės su įvairiais pa­dažais.

Padažų gamyba kibire

„Padažų daryti nemokėjome, todėl juos taip pat turėjome importuoti iš Lenkijos. Bet prie sienos buvo ilgiausios eilės, gaišome laiką“, – pasakoja R.Neimontas.

Kėdainiečių ambicijas sužadino į Lietuvą atvykusi Vokietijos bendrovės atstovė, kuri iš­pei­kė vyrus, kad padažus silkėms neprotinga importuoti, labiau apsimokėtų pasigaminti patiems. „Ji mums ėmė aiškinti, kad tam už­teks paprasto kibiro ir specialaus antgalio. Pir­mieji bandymai gaminti pagardus ir buvo tokie – mūsų technologas taip eksperimentavo įmonės restoranėlyje. Paskui po truputėlį augome ir, bendradarbiaudami su kitomis šalies įmonėmis, pasigaminome reikalingos įrangos“, – verslo pradžią prisimena „Daumantai LT“ vadovas.

Iš pradžių įmonės pagaminti padažai dėti tik prie silkių, tačiau apie 1997-uosius „Dau­man­­tų” savininkams atsivėrė akys ir jie pamatė, kad Lietuvoje trūksta pačių padažų, ir tai galėtų tapti naujuoju įmonės veiklos baru. Juolab kad netrukus pasitaikė puiki proga atsiriekti ne­mažą dalį šalies rinkos.

Vilniuje veikęs „Aliejus“ buvo stipriausia alie­jaus gamintoja ir dar gamino majonezą. Kas­­met vieną vasaros mėnesį „Aliejus“ dėl pro­fi­­laktikos ir remonto stabdydavo veiklą. Kar­tą, kai istorija pasikartojo, viena iš stambių šalies prekybos įmonių kėdainiškių paklausė, ar šie galėtų pagaminti majonezo. Kėdai­niečiai atsakė teigiamai, pabandė ir jau po mėnesio visos šalies parduotuvių lentynose buvo indelių su „Daumantų“ majonezu.

Kaip ir kiekvienam besiplečiančiam verslui, šiai įmonei nedidelėje vidaus rinkoje darėsi vis labiau ankšta. Nors Lietuva jau buvo įstojusi į ES, ši rinka buvo terra incognita, todėl nu­spręsta pasukti į ne tokią stabilią, bet bent jau pažįstamą Rusiją. Netrukus Karaliaučiaus srityje buvo įsteigtas ir filialas, kuriame pagaminta produkcija pardavinėta visoje Rusijoje.

Maisto pramonė – ekonomikos garvežys

Lietuvos maisto pramonė gyvena ne geriausią metą – netikėtai užsitęsusi pasaulinė pieno krizė, iš Rytų rinkų ne vieną gamintoją išstūmusios Rusijos sankcijos, šiemet panaikintos ES pieno kvotos, kurios leido ES senbuvėms padidinti pieno gamybą, ir žiauri konkurencija tapo galvos skausmu ne vienam Lietuvos gamintojui.

Kita vertus, maisto pramonė išlieka vienu svar­­biausių šalies ekonomikos sektorių. Kaip pa­brėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) analitikas Aleksandras Izgorodinas, mais­to pramonė, atmetus naftą, užima didžiausią ša­lies pramonės dalį – 22 proc. Maisto pramo­nė smarkai lenkia chemijos pramonę – 14 proc.

„Maisto pramonė yra vienas mūsų ekonomikos lokomotyvų. Eksporto struktūroje (be naftos) maisto pramonei tenka didžiausia Lie-­tu­vos eksporto dalis. 2015 m. pirmo pusmečio duome­nimis, maisto pramonė sudarė 24,6 proc. eksporto“, – vardija ekspertas.

Pasak Ūkio ministerijos Pra­mo­nės politikos skyriaus vedėjo Vaido Griciaus, nepaisant dabartinių sunkumų, pastarąjį dešimtmetį Lie­tuvos maisto gamybos sektorius smarkiai augo. Pavyzdžiui, 2014 m. maisto pramonės produkcijos mastas 50,1 proc. viršijo 2004 m. rodiklį, kai apdirbamosios pramonės produkcijos pokytis siekė 39,5 proc., o visos šalies pramonės – 25,3 pro­c. Pernai maisto pramonės gamybos mas­tas 11,3 proc. viršijo ikikrizinį, 2007 m. pasiektą rekordinį lygį.

V.Gricius tikisi, kad šįmet maisto produktų pra­monės eksportas perkops milijardą eurų. Tie­sa, priešingai nei V.Gricius, A.Izgorodinas pro­gnozuoja nedidelį nuosmukį arba stagnaciją.

Stipriausi mūsų maisto pramonės sektoriai – pieno ir mėsos produktų gamyba. Tam Lie­tu­vo­je susiklostė palanki situacija: daug gamyklų iš­liko nuo senų laikų, kurias užteko tik modernizuoti, pavyko sukurti neblogą infrastruktūrą, be to, kūrėsi dar naujų gamyklų. Šių metų pradžio­je šalyje buvo 880 maisto produktų fabrikų.

Rokiruotės po smūgių

„Maisto produktų eksportas pirmąjį pusmetį, pa­lyginti su 2014 m. tokiu pat pusmečiu, susitraukė de­šim­­­tadaliu, eksporto praradimai siekia apie 140 mln. eurų. Didžiausią įtaką tam padarė padėtis NVS rinkose – eksportas į šias šalis smuko 67 proc., o tai 122 mln. negautų eurų. Vien Rusijos rin­­koje mūsų gamintojai šiemet patyrė 119 mln. eu­rų praradimų. Maisto produktų eksportas į Ru­­siją sumažėjo 74 proc.“, – apibendrino A.Iz­go­ro­dinas.

Lietuvos maisto pramonės asociacijos direktorės Irmos Pilipienės teigimu, nors po Rusijos sankcijų paskelbimo nebuvo lengva, stipraus šoko išvengta. Mūsų gamintojai jau seniai žinojo, kad iš šios šalies galima sulaukti visko – panašių apribojimų atskirų įmonių produkcijai pasitaikydavo ir anksčiau: „Kad reikia alternatyvų Rusijos rinkai, įmonės svarstė jau seniai. Žinota, kad tai sunkiai prognozuojama šalis.“

Nors skaičiai atrodo bauginantys, situacija tu­rėtų gerėti, nes po sankcijų įvedimo Lietuvos ga­mintojai sugebėjo praradimus kompensuoti ki­tur, daugiausia eksportuodami į ES valstybes.  2014 m. pirmo pusmečio maisto produktų eksporto dalis į ES sudarė 68 proc., tai 2015 m. ji iš­augo iki 80 proc., o eksportas į NVS rinką sumažėjo nuo 13,4 iki 5 proc.

Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius irgi pripažįsta, kad Rusijos sankcijos padarė didžiulę žalą – mėsos sektoriaus pelningumas ir taip palyginti mažas, paprastai siekia tik iki procento, o dėl susiklosčiusios situacijos daug šio sektoriaus įmonių ap­skritai dirbo nuostolingai. Tad nors Lietuvos mė­sos produkcijos gamintojai eksportuoja panašų kiekį savo gaminių, tačiau ES rinkoje uždirbama kur kas mažiau nei Rusijos. „Jei uždirbame ma­žiau, mažiau galime mokėti ir gyvulių augintojams. Taigi kenčia visa grandinė“, – brėžia praradimų kreivę E.Mackevičius.

Eksportas sparčiausiai augo į Vidurio Euro­pos ir Skandinavijos šalis, taip pat žvalgomasi ir į naujas rinkas, bet kol kas jų įtaka nedidelė. „Pa­vyz­džiui, matome, kaip smarkiai augo maisto pro­duktų eksportas į Šiaurės Ameriką – net 82 proc., nors tai tesudarė 9 mln. eurų, – sako A.Iz­go­r­odinas. – Tai yra neblogas rezultatas, nes ši rin­ka mažai žinoma, be to, netrūksta klausimų dėl reikalingų produkcijos sertifikatų ir leidimų.“

Viltis – JAV ir Kinija

Artėjant ES laisvosios prekybos sutarties su JAV pasirašymui, į Ameriką dedama daug vilčių. Sutartį pasirašius, sumažėtų produkcijos įvežimo tarifai, o mūsų gamintojams būtų paprasčiau įeiti į šią rinką. Tačiau nereikia pa­miršti, kad JAV pati yra didelė pieno ir mėsos gamintoja. Atėjūnams čia konkurencijos tikrai nepasirodys maža.

„Tam, kad būtų kompensuoti praradimai Ry­tuo­se, eksportuoti į JAV neužteks, tačiau iš šios rin­kos tikimasi daug. Vis dėlto procesai nėra grei­­ti, transportavimas užtruks ilgiau (aktualesnis taps ilgesnis produktų galiojimo laikas), be to, nepasieksime turėtų eksporto kiekių. Juolab kad į JAV bus gabenami tik brangūs produktai. Su masine gamyba nepakonkuruosime, turėsime ieškoti nišų. Vertėtų orientuotis į aukštesnio ly­gio parduotuves ir restoranus“, – dėsto rinkos subtilybes E.Mackevičius.

Bandoma patekti ir į Tolimuosius Rytus. Ek­spor­to apimtys į Azijos šalis taip pat išaugo (15 proc. arba 4 mln. eurų). Pardavimo pajamos ne­di­delės, nes Azijoje daugiausia parduodama ma­žesnės pridedamosios vertės produkcijos, tokios kaip pieno miltai.

Nepaisant mažos apimties ir pelno, Azijos, ypač Kinijos, rinkos vilioja Lietuvos maistininkus. Dabar kaip tik siekiama gauti eksporto leidimus ir sertifikatus. Kai tai bus padaryta, tikimasi, kad Lietuvos maistininkai iškart padidins eksportą į Kiniją.

Kinai pradeda vartoti vis daugiau sofistikuotų produktų, ypač populiarėja ekologiški gaminiai. Kadangi Lietuvos maisto pramonės įmonės daugiausia orientuojasi į aukštesnės kokybės produkciją, tikimasi gero sutikimo. „Be abejo, reikės pa­da­­ryti daug namų darbų: rasti patikimų partnerių, atlikti rinkos tyrimus, išsiaiškinti, į kurią šalies dalį geriausia tiekti savo gaminius – visos Kinijos ne­ap­­rėpsime. Gavus sertifikatus, apčiuopiamų re­zul­tatų galėsime pamatyti po kokių me­tų ar pu­santrų“, – neskuba pradžiuginti A.Izgorodinas.

NVS rinkos mūsų gamintojai taip pat nelinkę visam laikui pamiršti. Nors sunku prognozuoti, kada galėtų būti panaikintos Rusijos sankcijos, geopolitinė situacija vis tiek kada nors sušvelnės, viliasi maistininkai. Kita vertus, nevertėtų tikėtis, kad sugrįšime į tokią rinką, kokią palikome. Tuš­čios lentynos ilgai nebūna.  ES maisto pramonės gamintojų rinkos dalį jau bus užėmę kitų šalių gamintojai ir teks nemažai investuoti atsikovojant prarastas pozicijas.

„Vargu ar kada nors dar pasieksime buvusio eksporto į NVS šalis rodiklius“, – kerta A.Iz­go­ro­dinas.

Laukia pokyčių vidaus rinkoje

Konkurencija didelė ne tik užsienio, bet ir vi­daus rinkoje. Kadangi intensyviausia prekyba vyksta tarp kaimyninių valstybių, čia didžiausi mū­sų konkurentai yra kaimynės. Jos siūlo panašių produktų kaip ir Lietuvos gamintojai.

Didžiausią jėgą rodo Lenkija, turinti puikią maisto pramonę, be to, dėl šalies dydžio įmonėms lengviau pasiekti masto ekonomiką ir su­mažinti produktų savikainą. Kadangi lietuviams vienas svarbiausių kriterijų išlieka mažiausia kaina, tai didelis pranašumas mūsų rinkoje.

E.Mackevičius pasakoja, kad Lietuvos mėsininkams normaliau uždirbti galimybių mažai. Taip nutiko dėl itin laisvos prekybos turguose, kur galima rasti itin daug produktų iš Lenkijoje už­augintos mėsos. Jai ilgą laiką taikytas tik 5 proc. pridėtinės vertės mokestis (PVM), o mūsų ga­mintojai už mėsą turi pakloti 21 proc. PVM: „Kai kyla kainos parduotuvėse, einama į turgų, kur pardavėjai dėl to turi laisvesnes rankas.“

Pasak E.Mackevičiaus, didmenininkai kasmet deklaruodavo apie 2,5 mlrd. litų pajamų, o turgaus prekiautojai – apie 300 mln. litų, tačiau vėliau Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atskleidė, kad rodyta tik maždaug trečdalis to­kios prekybos apimčių. Vadinasi, tokia pusiau oficiali prekyba kur kas stipriau veikė likusį mė­sos sektorių, nei manyta.

Negana to, Lietuvoje galioja mėsos standartas, nusakantis, kas turi būti mėsos gaminyje, kad pa­gal tai jis būtų priskiriamas tam tikrai rūšiai. Lie­tuvoje į tai žiūrima griežčiau nei kitose ES šalyse.

„Jei ant pakuotės parašei, kad tai yra „Pre­mium“ ar „Ekstra“ dešra, vadinasi, tai turi būti aukš­­­­čiausios rūšies gaminys. O Lenkijos gamintojai pradėjo gaminti tokius gaminius, kur parašyda­vo „Ekstra-super“ dešra, bet nenurodydavo rū­šies, kuri būdavo žemiausia. Iš Estijos importuotos dešros vidutinė kaina būdavo maždaug 3,9 lito už kilogramą, o mes į Rusiją eksportuodavome už maždaug 12 Lt/kg“, – guodžiasi E.Mackevičius.

Kadangi skelbiamuose viešųjų pirkimų konkursuose pagrindinis kriterijus būdavo žemiausia kaina, dažnai tokie menkaverčiai gaminiai patekdavo į viešąjį sektorių, pavyzdžiui, vaikams maitinti.

„Tam sutvarkyti reikėjo europinio reglamento. Prieš pusantrų metų jį pasiūlėme ir maždaug šį lapkričio mėnesį jis jau turėtų įsigalioti. Nuo šiol turės būti nurodyta ir įvežamų mėsos produktų rūšis. Tai bus privaloma daryti ir prekiaujant turguose“, – apie gerus pokyčius informuoja  Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius.

„Fazer Bakery Baltic“ vadovas Mindaugas Snarskis jam pritaria, sakydamas, kad žaidimas  namų rinkoje – taip pat nemažas iššūkis: „Lie­tu­vos duonos sektoriuje konkurencija didžiulė. Tar­­kim, „Fazer Lietuva“ pagal vertę yra antri švie­­­žios duonos rinkoje Lietuvoje, nors užima tik apie 14 proc. rinkos dalies. Įsivaizduokite, kiek rin­koje daug žaidėjų, jei su 14 proc. esi antras.“

Milžinišką įtaką maistininkų gamybai ir pardavimo rodikliams daro ir demografija. Per pastaruosius dvidešimt metų Baltijos šalių gy­ventojų sumažėjo daugiau nei milijonu žmonių. Tai yra iššūkis, nes augti ir plėstis mažėjančioje rinkoje reikia didelių pastangų ir inovacijų.

M.Snarskio teigimu, investicijos į technologijas ir efektyvumo didinimas turi prasmę, nes vidutiniokams duonos sektoriuje išlikti taps vis sunkiau. Sėkmė labiausiai turėtų šypsotis savo prekės ženklą stiprinantiems didiesiems, kurie iš tiesų taps efektyviais gamintojais, tačiau taip pat išliks ar net daugės mažų kepyklėlių, į kurias duonos ar šiltų bandelių atbėga nusipirkti kelių aplinkinių namų gyventojai.

Nesibaigianti pieno krizė

Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis sako, kad pie­no perdirbimo sektoriuje veikia apie 20 stiprių įmonių, kurių eksportas siekia 60 proc. Pie­ni­ninkai pelnu nesiskundė, kol eksportavo į Rusiją, tačiau dabar dėl sankcijų ir niekaip nepasibaigiančios pasaulinės pieno krizės tokių įmonių apyvartos sumažėjo 20–40 proc. Tuo metu produkcijos likučių skaičius sandėliuose, palyginti su 2014 m., išaugo 400–500 proc., o pieno produktų kainų lygis priklausomai nuo produktų krito 10–35 proc.

„Kadangi niekas, išskyrus pieno žaliavą, nepigo, tai reiškia, kad įmonių finansinė padėtis įtempta“, – sako įmonės „Rokiškio sūris“ direkto­riaus pavaduotojas Dalius Trumpa. Pieno sektorių vienu metu užgriuvo daug bėdų, tačiau matyti ir šiokių tokių prošvaisčių.

„Vertinant kelių pastarųjų didžiausių pasaulinių pieno produktų aukcionų rezultatus, ma­tysime didelį augimą. Taip nutiko pir­mą kar­tą po daugiau nei pusės metų. Klau­si­mas, ar tai yra tik lengvas trumpalaikis atsigavimas, vadinamoji ko­rekcija, ar jau ilgalaikio atsigavimo ženklai, – svarsto D.Trumpa. – Pa­saulinė pieno krizė netikė­tai ilgai užsitęsė. Ji prasidėjo 2014 m. ir po dau­giau nei pusantrų metų būtų laikas baigtis.“ ­

Pieno sektorius yra specifinis: įmonės kasdien privalo supirkti pieno žaliavą, jei nori veikti il­giau. „Karvę galima arba melžti, arba pap­jauti“, – taip žiaurų pasirinkimą apibūdina E.Si­monis. Ka­dangi primelžto pieno negalima laikyti ilgiau nei parą, pieno perdirbimo įmonės turi supirkti vi­są pieną, kad ūkiai nepradėtų nyk­ti.

Lietuvos pieno ūkiai yra specifinė struktūra, kokios nėra Europoje, čia vyrauja smulkūs ūkiai, laikantys 1–10 karvių. Tokių yra apie 60 proc. Be to, tokių ūkių savininkų amžius daugiausia yra per 60 metų. „Matome, kad tokių ūkių mažėja, nors karvių skaičius ir pieno kiekis išlieka panašus. Kitaip tariant, karvės iš smulkesnių ūkių patenka į stambesnius, ūkiai pamažu stambėja“, – džiugiasi pokyčiais E.Simonis.

Iš didelės dalies pieno, kurio neįmanoma parduoti dabar, gaminami ilgesnio saugojimo laiko produktai – kieti sūriai, pieno miltai. Tarkim, pieno miltus galima laikyti apie porą metų. Juos visada galima parduoti, tačiau klausimas, už ko­kią kainą.

Nors vidutinis pieno perdirbėjų pelningumas nuo 3–4 proc. krito procento, D.Trumpa šiam sek­toriui prognozuoja gerą ateitį. Lietuvos gamtinės sąlygos palankios gyvulininkystei ir pieninių galvijų laikymui, o perdirbimo pramonė, palyginti su kaimynėmis, yra stipri.

Dabar pieno gamintojai žvalgosi ne tik į Ki­niją ar JAV, bet ir į Šiaurės ir Centrinės Afrikos valstybes, Persijos įlanką bei Braziliją.

„Įėjimui į naujas rinkas įtakos turi tarpvalstybiniai santykiai. Svarbu prioritetinėse eksporto šalyse turėti ambasadą arba bent konsulatą. Kai kurios šalys nesupranta, kaip mes norime įvežti savo produkciją, jei neturime nei savo ambasados ar konsulato. Dėl tokių dalykų Lietuva vertinama nerimtai, todėl prašome Užsienio reikalų ministerijos, kad atsižvelgtų į tai. Tai padeda grei­­­­­čiau gauti leidimus“, – niuansus atskleidžia E.Si­­monis ir prideda, kad kaip tik laukiama ga­lutinio atsakymo dėl leidimo eksportuoti į Kiniją, preliminarios išvados buvo teigiamos.

Pasirodo, dėl šios rinkos intensyviai dirbta dar nuo 2010 m., bet dėl politinių priežasčių Lietuvos produkcijos sertifikavimas buvo sustabdytas.

„Lietuvos maisto pramone tikrai galime di­džiuotis. Per šį laiką ji stipriai pasikeitė“, – pa­brėžia R.Neimontas.

Saldainių, šokolado ir kitų konditerijos gaminių gamintojos „Vil­niaus pergalė“ vadovas Lion­ginas Šepetys dar at­simena tuos laikus, kai į tam tikras dėžučių vietas asorti saldainius po vieną dėliodavo 40–50 žmonių. Dabar tai daro robotas.

Pažanga – įprasta

Tiesa, nors modernios technologijos – mūsų stiprybė, pasak I.Pilipienės, tai vargiai galėtume pa­­vadinti Lietuvos konkurenciniu pranašumu. Juk taip yra daug šalių ir pažangumas jau tapo šio verslo norma. Vis dėlto lietuvių gamintojai gali iš­lošti iš savo lankstumo ir gebėjimo greitai prisitai­kyti prie besikeičiančių ir augančių vartotojų po­reikių. Pabrėžtina, kad patrauklus ir mū­sų gaminamos produkcijos kainos ir kokybės santykis.

Nepaisant įvairių sunkumų, ilgesnio laikotarpio perspektyvos geros: didės pardavimai pa­grindinėje ES rinkoje, duodančioje stabiliausią pelną. Dalis šių pinigų bus investuojama į plėtrą naujose rinkose, pirmiausia JAV ir Azijos šalyse, taip pat galbūt Lietuvos saldainių gamintojai įsitvirtins ir Artimuosiuose Rytuose ar Šiaurės Af­rikoje.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...