2015 Lapkričio 30

Saulius Skvernelis ant politinių intrigų tramplino

veidas.lt

Po susitikimo su premjeru / BFL nuotr.

Vidaus reikalų ministras sako jau turįs kitą darbą, jei jo atsistatydinimo prašymas būtų patenkintas. Bet po vos ne visaliaudinės, tarp jų ir didesnės dalies Seimo narių, paramos būtų daugiau nei keista, jei taip atsitiktų. Kaip ir mažai kas abejoja, kad vos prieš metus ministru tapęs S.Skvernelis – ne kokia trumpaamžė politikos supernova. Jis – geidžiamiausias bet kurios partijos garvežys Seimo rinkimuose, o po kelerių metų – gal net visos valstybės vadovas.

Aušra LĖKA, Vaiva SAPETKAITĖ

Jis neprimena švarcnegeriško raumenų kalno, už kurio saugios jaustųsi ne tik iš susižavėjimo alpstančios damos. Bet S.Skvernelis sugebėjo keisti policiją ir piliečiai juo patikėjo: pasitikinčiųjų ja padaugėjo vos ne penktadaliu, o jis pats reitinguose neprilygsta tik Prezidentei ir premjerui.

Jo elgsena kartais primena jį į vidaus reikalų ministrus pasiūliusio Rolando Pakso „širdžių premjero“ modelio klonavimą į „širdžių ministrą“, kai pusė tautos tirpsta iš susižavėjimo, kad kažkas eina prieš pagrindinę srovę ir pačią Prezidentę. Nors ir jis pats šiek tiek panašus į Dalią Grybauskaitę, kai karingoji eurokomisarė kaip koks pranašas nusileisdavo iš dangaus Briuselio reisu ir įžeidžia fraze nokautuodavo kokį valdžios didžiavyrį.

Jis – šios Vyriausybės „Ingrida Šimonytė“: irgi ministras technokratas, ne itin paisantis jį delegavusios partijos, bet ir neatsispiriantis partijų vilionėms derėtis dėl rinkimų sąrašų.

Jo veidą taip dažnai matai televizoriuje, portaluose ar dienraščių pirmuose puslapiuose, kad gatvėje sutikęs galėtum apkabinti kaip kokį giminaitį. Ir jis, bent toks susidaro įspūdis, atsakytų tuo pačiu, nes visai „nepasikėlęs“.

Kartais karštakošiškai užsiplieskiantis ir įžeidžiai atkertantis, jei kas, jo manymu, nepelnytai pasikėsina į jo vadovaujamos srities garbę. Bet dažnai jis tik vienintelis išdrįsta garsiai pasakyti tai, iš ko kikename tyliai.

Kas jis, apie atsistatydinimą pareiškęs vidaus reikalų ministras 45-erių S.Skvernelis: nauja akla masių politinė meilė ar ateities politiko etalonas?

Sąmokslo teorijų – daugybė

S.Skvernelis dėmesio centre atsidūrė toli gražu ne pirmąkart. Tiesa, ne tiek dėl visą valstybę drebinančių įvykių ar nuveiktų darbų, kiek dėl savo retorikos ir gebėjimo vis priešgyniauti kur kas už save aukštesnių pareigomis valstybės veikėjų pozicijai, kas dar pakeldavo jo reitingus. Gal S.Skvernelis taps didžiausią pasitikėjimą turinčiu valstybės asmeniu, kai po gėdingo policijos apsižioplinimo tapo dviejų iš aukščiausio valdžios triumvirato politikių kritikos taikiniu?

Kad tai įvaizdžio profesionalų gudrybė, S.Skvernelis neigia, tikindamas, kad jokių įvaizdžio specialistų nei būdamas policijos generaliniu komisaru, nei ministru nesamdė. Tiesa, jo patarėjas, atsakingas už viešuosius ryšius, Tomas Beržinskas prisiima „nuopelnus“ dėl to, jog prieš porą mėnesių į ministro lūpas buvo įdėta, kad L.Graužinienė – „Pilypas iš kanapių“, kad jai reikia apsaugos nuo žmones juokinančio kalbėjimo, ir patarė pasinaudoti paieškos sistema „Google“, kad sužinotų, ką S.Skvernelis yra sakęs pabėgėlių klausimu. „Ranką prie širdies pridėjęs sakau: tai aš savavališkai panaudojau literatūrinės raiškos priemones, šį bei tą pagražinau“, – tikina T.Beržinskas.

Birželį S.Skvernelis L.Graužinienę, pasiūliusią keisti Vadovybės apsaugos departamento vadovo skyrimo tvarką, apkaltino politiniu cinizmu ir viešai pasidalijo įtarimais, kad jos aplinkoje yra žmonių, turinčių su juo asmeninių sąskaitų.

Galiausiai ministras L.Graužinienės paprašė „netrukdyti dirbti“, kai ši telefonu uždavė klausimų apie situaciją, kai Vilniuje viešint aukštiems Europos šalių politikams po miestą šlaistėsi policininkų „kalašnikovu“ ginkluotas 17 kartų teistas narkomanas.

Su Prezidente S.Skvernelio nuomonės dėl įvairių reformų taip pat neretai susikerta. Gal toks dėsningas tampantis S.Skvernelio priešgyniavimas prieš, kaip ironizuojama, dvi politikos damas (kažin kodėl niekas nesako – politikos ponai?) yra socialdemokratų rinkimų strategijos dalis? Su jais, kaip ir kitomis partijomis, dėl pozicijų artėjančiuose Seimo rinkimuose kalbasi ministras. Juk socialdemokratai kuždasi, kad gal reikėtų rinkimų kampaniją „statyti“ ant kritikos D.Grybauskaitei, kuri pasibaigus kadencijai galėtų dėtis prie konservatorių ir taip sukelti rimtą konkurenciją socialdemokratams. O su Darbo partija socialdemokratams tenka nuolat dalytis kairesnių pažiūrų elektoratu. Jei S.Skvernelis nemato reikalo valdytis, kai L.Graužinienė tikrai duoda pagrindo iš jos šaipytis, kodėl jis savo sąmojo nedemonstruoja po premjero Algirdo Butkevičiaus nusišnekėjimų?

Vis dėlto kas dera politikos apžvalgininkams ir kitiems visuomenės atstovams, ne visuomet telpa į politinės kultūros rėmus bendraujant dviem valstybės institucijų vadovams. Vyriausybės nario retorikoje lyg ir norėtųsi ribos pojūčio, kai tyčiojimasis iš asmens virsta tyčiojimusi iš parlamentinės valstybės svarbiausios institucijos.

Nors po Seimo pirmininkės pasipiktinimų ministras tikino neatsistatydinsiąs, sulaukęs Prezidentės kritikos persigalvojo. Bet tuoj pat prakalbo apie politines intrigas, dėl kurių mažėja noras likti politikoje. Tačiau didžiulis vidaus reikalų institucijų bendruomenės ir visuomenės palaikymas jam neva irgi neleidžia likti nuošalyje. Nepralošiama partija: panašu į bandymą atsistatydinant neatsistatydinti?

Bet politikoje sužaisti nepralošiamą partiją – greičiau komplimentas nei priekaištas. Dabar S.Skverneliui ir be partijų vienas juokas surinkti tūkstantuką parašų ir savarankiškai eiti į Seimo rinkimus.

Ir tai būtų tik pliusas, nes Seime ne tik išmanančių, kaip gerinti valstybės kokybę, bet ir praktiškai įrodžiusių, kad sugeba tai padaryti, tikrai nedaug.

Kas porą metų – karjeros laiptas

S.Skvernelio karjera kai kam net kelia įtarimų, kad jis kažkieno stumiamas. Bet kai kas ir vėl klusteli, kaip jis iš kelių patrulio taip greitai karjeros laiptais užšuoliavo iki aukščiausios pozicijos visoje vidaus reikalų sistemoje, jis šiek tiek sudirgsta ir visų pirma patikslina, kad niekuomet nedirbęs kelių patruliu ir kad jo, paprastų tėvų vaiko, nebuvo kam stumti.

S.Skvernelis gimė Kaune, bet mažas būdamas persikėlė su tėvais į Marijampolę. Mama ten tebegyvena, tėčio nebėra. Ministras turi seserį. Paklaustas, gal ji irgi policininkė, sako, kad niekas iš artimųjų šioje sistemoje netarnavo ir netarnauja. „Aš kaip Pilypas iš kanapių išlindau“, – dar kartą pademonstruoja savo humoro jausmą.

Mažas būdamas, kaip daugelis vaikų, norėjo būti, kaip tais laikais vadinosi, milicininku, bet svajonės dažnai keisdavosi. Vis dėlto po mokyklos (o čia jis buvo pavyzdukas, pirmūnas, baigė sidabro medaliu – iki aukso šiek tiek pritrūko) įstojo į civilinę – automobilių ir autoūkio specialybę Vilniaus Gedimino technikos universitete.  Penktame kurse skelbimų lentoje pamatęs, kad Mykolo Romerio universitetas, tuometė Policijos akademija, ieško dėstytojų, ten nuėjo, bet paskubėjo, nes dar neturėjo diplomo.

S.Skvernelis studijas baigė parašydamas tiriamąjį mokslinį darbą apie Lietuvos autobusų parko vystymą, net gavęs pagal autorinę sutartį atlyginimą, mat katedra sudarydavo konkrečius užsakymus, vienas toks buvo ir jo darbas. Gavęs mechanikos inžinieriaus diplomą, rengėsi pradėti dirbti, bet sutiko dėstytojus iš Policijos akademijos ir tie pasakė – ateik, jei dar nori.

Taip pažangus absolventas ketveriems metams tapo Lietuvos policijos akademijos Policijos teisės ir profesinės taktikos katedros asistentu. Jaunam specialistui patiko dirbti su studentais ir studentai mėgo jauną iškalbų dėstytoją. Ten buvo ir stažuočių policijoje. O kai vienas kolega dėstytojas, tapęs Trakų komisariato viršininku, paklausė, ar ateitų dirbti komisaru inspektoriumi, S.Skvernelis atsakė „taip“.

Iš teorinių mokslų patekusį į realią policiją jį ištiko šokas. Nors dirbo nemažai net jo paties studentų, jie dirbo ne taip, kaip buvo mokomi, nes vyravo „senoji gvardija“, kuri valdė tuos jaunus policininkus.

Bet tuo metu policijoje, kaip pasakoja S.Skvernelis, ėmė pūsti nauji, teisingi vėjai – kad čia turi būti kuo daugiau teisininkų, tad ir jam darbinantis net buvo sąlyga baigti teisės mokslus. Jau dirbdamas įstojo studijuoti administracinės teisės į dabartinio MRU Teisės fakultetą ir, nors su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu galėjo tiesiai eiti į magistro, baigė ir bakalauro, ir magistro studijas.

Nuo 1998-ųjų liepos, kai pradėjo dirbti Trakų rajono policijos komisariato kelių policijos komisaru inspektoriumi, toliau kas nepilnus dvejus metus S.Skvernelis vis kopdavo po laiptelį: netrukus tapo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos Kelių policijos tarnybos Organizacinio skyriaus komisaru inspektoriumi, paskui Lietuvos viešosios policijos biuro Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės, Lietuvos policijos eskortavimo rinktinės komisaru, Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybos viršininku.

Nuo tol laikas tarp karjeros laiptelių prailgėjo iki dvejų trejų metų, bet ir postai – patys aukščiausi: 2008 m. – policijos generalinio komisaro pavaduotojas, 2011 m. – jau generalinis komisaras, 2014 m. lapkričio 11 d. paskiriamas vidaus reikalų ministru.

Pasak buvusių S.Skvernelio kolegų, jis tikrai nėra iš tų žmonių, kurie liptų per galvas – jo kopimas karjeros laiptais grįstas užsidegimu tobulinti sistemą ir pagarba šį darbą dirbantiems žmonėms. Jo kandidatūra vis dažniau atsirasdavo tarp labiausiai aptariamų, vos tik atsilaisvindavo koks nors aukštesnis postas.

Ilgametis jo pažįstamas Policijos departamento Veiklos organizavimo ir prevencijos skyriaus Patrulių poskyrio viršininkas Vaidas Giršvildas, su S.Skverneliu dirbęs nuo pirmosios jo darbo dienos Lietuvos policijos akademijoje, o vėliau daug kur dirbęs jam vadovaujant, „Veidui“ yra pasakojęs: „Jis – ne sisteminis žmogus net šiek tiek aplenkęs savo laiką, bent jau toje erdvėje, kurioje atsidūrė. Jis visada turėjo tokių minčių ir idėjų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo net per drąsios. Bet laikas parodė, kad jos teisingos.“

Pakeitė policijos filosofiją

„Kai kas sako – nieko jis nepadarė. Ir aš sakau: vienas – nieko. O su bendraminčiais daug padarėme“, –  sako S.Skvernelis.

Būtent jam priskiriami nuopelnai pasiekus karo keliuose lūžį – tai jo pastangomis maždaug prieš dešimtmetį atsirado teisės aktai, gerinantys eismo saugumo situaciją. Jis – tikras reformatorius: jam vadovaujant įvairiems padaliniams, o paskui ir visai policijai, įgyvendinta krūva pertvarkų ne tik eismo saugumo užtikrinimo srityje, atkurta kelių policija, kuri vienu metu kaip ir buvo sunaikinta, įvykdytos viešosios policijos, patrulinės tarnybos, kriminalinės policijos, apylinkių inspektorių darbo pertvarkos, atsirado bendruomenės pareigūnai.

„Jis – idealistas, kuriam rūpi viešojo saugumo situacija valstybėje, ir jis nori ją tobulinti. Jis pakeitė pačią filosofiją – kad esame ne ginkluotas partijos būrys, kaip kad šūkiuose rašydavo sovietinės okupacijos metais, o socialines paslaugas teikianti institucija. Tuo jis pelnė žmonių pasitikėjimą“, – pasakoja vienas S.Skvernelio bendražygių.

Policijos sistemoje ilgai buvo laikomasi požiūrio, kad nereikia nešti purvinų baltinių į išorę. Tuomečiam policijos generaliniam komisarui būdavo priekaištaujama, kodėl skelbiama, kiek pagavo korumpuotų ar neblaivių pareigūnų, mat jei niekas nežinotų, ir nuomonė apie policiją būtų geresnė. S,Skvernelis pakeitė šią neteisingą filosofiją.

Vis dėlto jis neslepia, kad nebūtų kandidatavęs antrai generalinio komisaro kadencijai: „Ne veltui sugalvotos kadencijos. Gyvenimas rodo, kad teisingiems sprendimams ir nemažai darbų padaryti penkerių metų pakanka. Turėjau idėjų, ką toliau veikti jau ne šioje sistemoje, bet gyvenimas pasisuko kitaip, atsidūriau kitoje mėsmalėje.“

Iki kadencijos policijos vadovo poste pabaigos buvo likę daugiau nei metai, kai kilus galimos korupcijos skandalui Vidaus reikalų ministerijoje iš jos „dėl sveikatos“ pasitraukė tuometis ministras Dailis Barakauskas, o šį „tvarkiečiams“ priklausantį postą daug kam netikėtai R.Paksas pasiūlė nepartiniam S.Skverneliui, šis sutiko, ir net nespėjus kandidatūros apsvarstyti partijoje ministerija turėjo naują vadovą. Tiesa, ministras su antpečiais nelabai dera prie demokratijos etalono, bet tai nesutrukdė S.Skverneliui sulaukti ir įvairių partijų, ir visuomenės palaikymo – Visuomenės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausoje pirmą kartą reitinguotas S.Skvernelis iš karto buvo trečias po Prezidentės ir premjero.

Buvę ministro kolegos neabejoja, kad jis atėjo ne pasimėgauti postu, o įžvelgė galimybę atlikti darbus, kurių negalėjo padaryti komisaro poste, pavyzdžiui, kad pagaliau būtų priimtas kelerius metus Seime marinuotas Vidaus tarnybos statutas. Ir tai pavyko padaryti – nuo Naujųjų metų sistemos institucijos „išstatutinamos“, t.y. darbuotojai, kurie neturi nieko bendra su tiesioginėmis funkcijomis, bet gauna priedus už pavojingas sąlygas, turės rinktis, ar pereiti į statutines pareigybes, ar tapti valstybės karjeros tarnautojais. Gatvėse turėtų atsirasti dukart daugiau policininkų, kurie būtų tinkamai apmokyti, aprengti, apginkluoti ir pradėtų oriai gyventi gaudami didesnį atlyginimą.

Tapęs ministru S.Skvernelis atsigręžė į gilumines problemas, jis sistemą supranta kaip visumą, jo pastangomis atsirado didesnė bendrystė ir sinergija tarp vidaus sistemos institucijų.

Kylant pareigoms, kolegų tikinimu, S.Skvernelis didybės manija nesusirgo ir nematyti pavojaus susirgti – jis liko prieinamas paprastiems žmonėms. Po rezonansinių įvykių visi į tarnybinio elektroninio pašto dėžutes gauna jautrius ministro laiškus. Prieš reformas jis paaiškina, ką daro ir ko tuo siekia. Esami ir buvę pavaldiniai pasakoja, kad S.Skvernelis – demokratiškas vadovas, ne diktatorius. Diskusijose jis impulsyvus, būna ir aštresnių epitetų, bet neįžeidžia. Nors leidžia sau neapsimesti nepastebintis, jei kas kvailai kalba.

Nėra ir taip, kad pasakė, ir šventa: gali pakeisti savo nuomonę, ieško kompromisinio varianto, jei išgirsta svarių argumentų. Taip, jis impulsyvus, bet gerąja prasme: yra užsidegęs daryti konkrečius darbus, dirbti ne dėl proceso, o dėl rezultato.

Skuba ginti munduro garbę

Žinoma, S.Skvernelio karjeros laiptai ne tik rožėmis kloti. Nuo pat karjeros pradžios nepasidavęs jokiam spaudimui, jis netruko susidurti su nusikaltėlių grasinimais. Prisipažįsta kartais per naiviai pasitikėjęs savo pavaldiniais ir besąlygiškai juos gindavęs, nors vėliau paaiškėdavo, kad šie ne visada būdavę teisūs.

Pastarąją savybę S.Skvernelis atsinešė ir į ministro postą. Kartais susidaro įspūdis, kad jis net ieško pigaus populiarumo, kai dar iki oficialaus tyrimo iššoka su pareiškimais, pavyzdžiui, gindamas pareigūną, nušovusį 18-metį įtariamą kontrabandininką. O Prezidentės pareiškimas atsakingiau naudotis šaunamuoju ginklu paskatino ilgą emocingą ministro laišką pareigūnams su raginimais „nesiklaupti prieš BAIMĘ“. Ir pats pažada „NEBIJOTI ir ginti į bėdą papuolusius dorus pareigūnus“.

Net po tikrai absurdiškų pastarųjų įvykių, kai tik gavę „kalašnikovus“ vienas policininkas pašauna benamį, kitas ginklą palieka nusikaltėliui, paklaustas, ar po to neturėtų visų pirma atsistatydinti policijos generalinis komisaras, S.Skvernelis atrėžė: „Atsiprašau, bet tai visiška kvailystė. Jei nebūtų teisiniais aktais ir generalinio komisaro pasirašytais dokumentais aprašytos ginklo naudojimo procedūros, jei būtų sisteminės problemos – tada taip. O dabar viskas sureguliuota, o tai buvo konkretaus vieno žmogaus aplaidumas.“

Žinoma, jei po kiekvieno incidento ministras tik muštųsi į krūtinę, ten skylę pramuštų. Vis dėlto kartais, užuot gynęs munduro garbę, verčiau palauktų oficialaus tyrimo išvadų. Bet S.Skvernelio buvę bendradarbiai tikina, kad tokia jo reakcija – ne noras aklai ginti munduro garbę, o palaikyti žmones, dirbančius tokį sunkų darbą.

Kad žmonės vertina tokius vadovus, kurie sugeba ne tik barti, bet ir užtarti, parodė ir ši savaitė, kai ministro ginti puolė net profsąjungos, nors jos paprastai oponuoja vadovams.

Tiesa, ministras sulaukia ir kritikos, pavyzdžiui, dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos pertvarkos, ypač Lazdijų padalinio panaikinimo dabar, kai auga nelegalios migracijos srautai per vidines ES sienas (ar bereikia pridurti, kad jei ministras – už reformą, Prezidentė – prieš).

Kai ministras nurodė pavaldžių septynių įstaigų vadovams informuoti apie planuojamus darbinius susitikimus su valstybės politikais, buvo apkaltintas bandymu užčiaupti pareigūnus taikant nedemokratinius, policinius metodus.

O buvęs generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas, teisiamas už tai, kad esą žinojo ir neužbėgo už akių Drąsiaus Kedžio vendetai, teisme pareiškė, kad jam ir dar keturiems pareigūnams iškelta byla – tai tuomet naujai paskirto generalinio komisaro S.Skvernelio bandymas susidoroti su neparankiais ar neįtikusiais aukštais pareigūnais. TV atstovų liudijimai teisme patvirtino V.Račkausko žodžius, esą S.Skvernelis buvo pasikvietęs vieną TV laidų vedėją pasikalbėti, atskleidė operatyvinę informaciją, kuri V. Račkauskui galėjo prišaukti televizininkų ugnį.

Namai – tvirtovė

Į asmeninį gyvenimą S.Skvernelis įsileisti nenori. Oficialiose anketose – lakoniškos eilutės: vedęs, turi dukrą. Laisvalaikis – sportas.

Ministras sako norintis apsaugoti savo šeimą nuo viešumo. Nenoriai atskleidžia, kad jo žmona – finansininkė („Nors vienas žmogus šeimoje protingas“, – pajuokauja). O dukrai šešeri suėjo kaip tik šią įtemptą savaitę.

Jis sakosi bandantis darbinių įtampų namo nesinešti, bet šeima vis tiek tai mato. Juk jis atsakingas už apie 20 tūkst. vien statutinių pareigūnų, kurie kasdien vaikšto ant skustuvo ašmenų, o jis sakosi kiekvieną jų sėkmę ar nesėkmę išgyvenantis kaip savo.

S.Skvernelis pasakoja laisvalaikiu daug metų mėgėjiškai sportuojantis, tik dabar rečiau tam randantis laiko. Su draugais, kolektyvu krepšinį, tinklinį, futbolą pažaidžia, dviratį pamina, knygas skaito – prisiperka, o paskui ieško laiko perskaityti  per atostogas ar komandiruotėje. Nors gyvena prie Neries, jis – ne žvejys. Ir ne medžiotojas.

Šeimomis su kolegomis nebendrauja: kai būna progos, profesinės šventes – susiburia. „Bet šeimos draugai – kiti draugai, kuriems aš Saulius, ir tik“, – sako ministras.

Politinės aukštumos garantuotos

Po šios savaitės akivaizdu, kad S.Skvernelio žvaigždė politikos padangėje – ne trumpalaikė. Nors pats užsiminė apie politines intrigas, kad ir kas jose būtų S.Skvernelis – auka, taikinys, aktorius ar kažkiek ir pats režisierius, akivaizdu, jog tai jam pasitarnavo kaip tramplinas į politinę karjerą.

Bet kas galėjo lažintis, kad ministras leisis premjero įkalbamas likti poste. Bet S.Skvernelis atkerta: „Nemanau, kad premjeras turi įkalbinėti, jis – Vyriausybės vadovas. Mes su juo turime aptarti, kokia situacija, kodėl tai įvyko, kokios pasekmės, ar nėra sisteminių priežasčių, jei taip – ką reikia padaryti. Nesuprimityvinkime: kalbame apie didelius sisteminius dalykus, klausimas, ar premjeras pasitiki manimi, ir kaip spręsti klausimą, kad nepakenktume ministerijai ir Vyriausybei. Neturiu jokių asmeninių ambicijų. Čia ne ambicijos – čia pasitikėjimo klausimas.“

Beveik niekas neabejoja ir tuo, kad S.Skvernelis eis į rinkimus. „Džiaugiuosi, kad niekas neabejoja, tiesa, išskyrus mane“, – ironizuoja.

Ši savaitė parodė: rinkimuose jis gali būti bet kurios partijos garvežiu. Bet labai negerai jį turėti varžovu, juo labiau priešu.

Bet jei situacija pasisuktų kitaip, S.Skvernelis patikina jau turįs kur dirbti. Jei jo neliktų politikoje, būtų nuostolis, nes jis savo darbu įrodė, kad moka formuluoti tikslus ir sugeba jų pasiekti. Beje, niekad nepabrėždamas „aš“ – kartodamas, kad tai padarė su komanda. Jam, priešingai nei daugeliui politikų, žmonės rūpi ne tik pusmetį prieš rinkimus.

Jo retorika kartais peržengia politinės kultūros ribas. „Taip, esu impulsyvus. Jei esu sporto aikštelėje, visos emocijos ten – viską atiduodu, išspaudžiu paskutinį prakaito lašą. Jei žiūriu krepšinį arenoje, tai darau iš širdies, kartu su komanda – net šlapias būnu, kartais ir žodį kokį aštresnį pasakiau. Bet bendraudamas su žmonėmis nesu rėkęs“, – save vertina S.Skvernelis.

Sakosi toks esąs ir darbe: „Tikiu tuo, ką darau, tikiu savo komanda, į rezultatą įdedu visą širdį ir noriu, kad žmonės tai matytų ir tuo patikėtų. Todėl ir išgyvenu, nes tai – mano gyvenimo dalis, nes nesu abejingas. Matau daug žmonių, kurie daro darbą be širdies, be ugnies, todėl ir rezultatas būna valdiškas. Noriu uždegti kiekvienam bendraminčiui širdyje ne ugnelę, o laužą. Tada ir pasiekiamas rezultatas. Kas nieko nedaro, tam ir emocijų nėra.“

Ūmus užgauliojantis berniukas mergaičių smėlio dėžėje, politinių žaidimų (kitų ar savo paties?) įkaitas, o gal – svajonių politiko etalonas? Galima ginčytis, kuris šių apibūdinimų labiausiai tinka apie atsistatydinimą pareiškusiam vidaus reikalų ministrui. Bet nenuginčijama, kad dar nė vieno politiko nestojo ginti tiek įvairiausių žmonių, kaip ir tai, kad ne jam labiau reikia šio posto, o postui – jo.

S.Skvernelio nereikėtų nei sudievinti, nei iškelti virš konstitucinės valstybės valdžios hierarchijos. Bet klausimas elementarus: ar mums reikia ministro, kuriuo tiki 7 proc., ar kuriuo tiki 55 proc. piliečių?

 


Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...