2015 Vasario 19

Miegantieji, bundantieji ir budintojai

veidas.lt

 

Švietimas. Lietuvos tėvų forumas (LTF), Socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis“, Tėvų pedagogų sąjūdis, Humanistinės pedagogikos asociacija (HPA) ir kitos nevyriausybinės švietimo srities organizacijos – tarsi mažos, bet svarbios gyvybinės ląstelės.

Jų siunčiamus impulsus išgirsta gyvybingiausieji. Tie, kuriems rūpi tikroji Lietuvos švietimo ir pačių vaikų būklė. Kas lankosi šių organizacijų renginiuose, domisi iniciatyvomis, nepriklausomais tyrimais, suvokia jų naudą, įsitikina, kad mūsų šalyje dar yra šviesių, pokyčių savo veiksmais švietimo srityje siekiančių žmonių. Gali „pasitikrinti“, į kokią sieną atremtos kopėčios, ant kokio laiptelio esi užkopęs ir kur kviečiami iš paskos lipantieji…

Apie pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo spragas bei pokyčius rašome pasiremdami praktikų nuomone. Greta to – oficiali Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) statistika, išorės auditų išvados, kurios kartais pateikia pagražintą vaizdą.

Norvegijoje visuomeninėje veikloje dalyvauja apie 70 proc. žmonių, o Lietuvoje – tik apie 30 proc. Ar galime pasvajoti apie didesnį jų aktyvumą, svorį visuomenėje? Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) pirmininko Vytauto Budniko nuomone, jokia valdžia netrokšta stiprios opozicijos, todėl kiekvienos valdžios prigimtyje slypi noras pajungti sau ir visuomenines organizacijas. „Autoritarinėse valstybėse valdžiai neįtinkančios nevyriausybinės organizacijos (NVO) paprasčiausiai uždraudžiamos. Lietuvoje jos veikia nevaržomai, tačiau lojalesnės valdžiai NVO yra gausiau finansuojamos, o aršiau ją kritikuojančios – marginalizuojamos. Taip natūraliai ir klostosi valdžios ir visuomeninių organizacijų santykiai“, – sako V.Budnikas.

Viena aktyvesnių švietimo srities visuomeninių organizacijų – Lietuvos tėvų forumas jau ketvirtus metus darbuojasi mokyklų bendruomenėse, ragindamas mokytojus ir tėvus bendradarbiauti. ES lėšomis buvo vykdomas projektas „Darni šeima, tvari mokyklos bendruomenė – ateities Lietuva“, privataus rėmėjo lėšomis – projektas „Tėvų iniciatyvos ir pokyčiai mokykloje“. Buvo skaitomos paskaitos „Kur vaiko laimė ir sėkmė“, pradėtas saviugdos klubų užsiėmimų ciklas. Per šią prizmę bandoma nagrinėti kelių skirtingų švietimo įstaigų pavydžius.

Mokykla bunda – tėvai žadinami

„Mano darbotvarkėje saviugdos klubo užsiėmimai įrašyti pirmu numeriu“, – sako Kaišiadorių rajono Rumšiškių A.Baranausko gimnazijos direktorius Artūras Čepulis, vadovaujantis jai 18 metų. Gimnazijoje mokosi 390 mokinių.

Direktorius sako, kad nėra girdėjęs apie valstybinių švietimo įstaigų glaudaus bendradarbiavimo su tėvais pavyzdžius. Tiesiog tai ne prioritetinė sritis. Jis kartais paskaito internete apie išorės audito išvadas: sukurti mokyklos ir tėvų bendradarbiavimo sistemą. Bet tokio modelio dar tikrai nėra. Žinoma, pradinėse klasėse santykiai šiltesni, paprastesni, pedagogai su vaikų tėvais bendrauja intensyviau. Galbūt mažosios mokyklos irgi gali tuo pasigirti, bet tikrai ne „ilgosios“ išgrynintos gimnazijos, kurioms rūpi tik akademiniai mokinių pasiekimai.

Direktoriaus nuomone, mūsų pedagogų klaidos – moralizavimas, susirinkimuose dominuojantis monologas, vieša auklėtojų ataskaita. Tai atgyvenusi sena forma, ir taip tėvų į mokyklą tikrai nepritrauksi. Vaiko elgesys gali būti svarstomas tik individualiai. Iki saviugdos klubo atsiradimo nedaug tėvų domėjosi mokyklos gyvenimu, šventėmis, neformaliu ugdymu.

„Po LTF lektorių Ramunės Želionienės, Audriaus Murausko paskaitų kažkaip „užsikabinome“, – sako A.Čepulis. – Įkurto saviugdos klubo idėją pirmiausia palaikėme mes, administracija, specialistai, o paskui įsitraukė keletas aktyvių tėvų, kurie nepraleidžia užsiėmimų. Ir Jolanta Lipkevičienė kaip moderatorė mums tikrai patiko. Gal mūsų ir nelabai daug (10–15), bet per metus susiformavo branduolys. Tapo įdomu susitikti, diskutuoti, atsinaujinti. Mano darbotvarkėje klubo užsiėmimai įrašyti pirmu numeriu. Iš kiekvieno susitikimo užsirašau į užrašų knygelę bent vieną mintį, kuri praverstų mokyklai. Manau, tik šio klubo dėka mes su tėvais prie arbatėlės susidraugavome, išgirdome vieni kitus ir diskutuojame, kaip dar pritraukti aktyvių tėvų. Tai labai didelis žingsnis į priekį.“

„Kalbėti mokame, klausytis mokame, bet vieni kitų neišgirstame, nemokame priimti kitos nuomonės, ypač jei ji nesutampa su mūsiške“, – sako Renata Letukienė, Rumšiškių A.Baranausko gimnazijos saviugdos klubo narė.

Pasak jos, tėvų vaidmuo mokykloje turbūt buvo kaip dygliukas mokyklos administracijai, nes tėvai keldavo tai vienus, tai kitus klausimus. Kai jie susibūrė į saviugdos klubą, dirva jau buvo suarta. Klubas kol kas renkasi vieną kartą per mėnesį, aptariamos tam tikros temos, parinktos moderatorės J.Lipkevičienės. Saviugdos klube ne tik nagrinėjamos pasirinktos temos, bet ir mokomasi priimti kito nuomonę, sukurti saugią aplinką pasisakyti, nepriimti kitų pasisakymų kaip asmeninių įžeidimų ir pan. Ne visada temos ir pasisakymai būna „patogūs“, tačiau būtent tokie dygliukai neduoda ramybės, išveda už komforto zonos ribų ir verčia savyje atlikti inventorizaciją: pasverti, ką deklaruoji, o ką darai, ar darbai atitinka žodžius.

Mokyklos administracija saviugdos klube jau „nebediskriminuojama“ – tai tiesiog žmonės su vardais, o ne pareigomis. „Tik gaila, kad mokytojai ateina į saviugdą retkarčiais, ne nuolat, ir ne tie patys, – pastebi R.Letukienė. – Galbūt po metų drąsiau įvardyčiau teigiamus pokyčius, bet jei kalbėtume apie tėvų pabudimą ir norą įsigilinti, pažinti vaiką, mokyklą, bendruomenę, poreikį keistis ir keisti – tai tokių požymių tikrai yra. Aš vis dar matau tėvų ir pedagogų baimę susitikti ir kalbėtis. Pedagogai yra įpratę kalbėti, todėl per susirinkimus tėvai dažniausiai tyli ir klausosi, o mokytojai nėra pasirengę išgirsti tėvų. O ir ne visi tėvai moka išsakyti savo nuomonę tinkamai.“

Palengva saviugdos klube einama prie konkrečių temų, liečiančių mokyklą, ir po truputį pradedama jas atsargiai nagrinėti, nes norima išsaugoti tai, kas jau sukurta – pasitikėjimą bei galimybių ir pokyčių pojūtį. Tai dar tik pradžia, bet, R.Letukienės įsitikinimu, daug žadanti.

Tėvai bunda – mokykla miega

„Mokytojai, kaip ir vaikai, nemėgsta kritikos“, – sako Kauno rajono Raudondvario gimnazijos direktorius Ilmaras Embrektas, vadovaujantis jai 17 metų. Gimnazijoje kartu su Kulautuvos skyriumi dabar mokosi 450 mokinių.

„Saviugdos klubo atsiradimas gimnazijoje, mano nuomone, yra normalus dalykas. Jeigu tėvai nori šviesti vieni kitus – kodėl ne? Aš neprieštarauju. Deja, daugeliui pedagogų LTF pirmininko A.Murausko paskaita, po kurios ir gimė klubas, nepatiko. Aš joje nebuvau, bet mokytojai sakė išgirdę daug kritikos ir negatyvių pastabų savo atžvilgiu. Mokytojai, kaip ir vaikai, nemėgsta kritikos, yra gana konservatyvūs. Jei nueinu į pamoką ir pasakau, ka,s mano galva, yra negerai, labai nepatinka… Kartais mokytojai priekaištauja, kodėl administracija kilus konfliktui jų neužstoja. Bet mums rūpi tiesa“, – tikina direktorius.

Ir nors technologijos, internetas mūsų bendravimo galimybes išplečia, pasak I.Embrekto, besidominčiųjų mokyklos reikalais skaičius nelabai kinta. Per elektroninį dienyną tėvai drąsiau reiškia nuomonę, pateisina pamokas, tik neatrodo, kad aktyviau dalyvautų apklausose. Tėvai domisi įvairiais klausimais, bet dažniausiai juos jaudina konkrečios situacijos: neteisingas, jų nuomone, pažymys, disciplinos trūkumas klasėje, netinkamas pedagogo elgesys. Dažniausiai tėvai rūpinasi dėl savo vaiko, bet buvo ir klasės prašymų skirti ar pakeisti mokytoją, auklėtoją.

Direktorius pasakoja, kad jų gimnazijoje jau mokosi buvusių mokinių vaikai. Pastebėta tendencija: tie, kurie buvo aktyvūs mokiniai, dabar yra aktyvūs tėvai, jie daug labiau viskuo domisi. Nors visuomet buvo ir bus aktyvių tėvų, prisidedančių prie tradicijų puoselėjimo, besirūpinančių mokyklos gerove. Vėlgi anksčiau ir gimnazijos taryboje su tėvais daugiau būdavo kalbamasi apie finansinius dalykus, o dabar viskas centralizuota, diskusijos dėl ugdymo plano beveik neįmanomos, nes daug kas remiasi į krepšelio pinigus.

Tėvų bendravimas pirmiausia turėtų vykti klasėse, bet gerokai sumažėjo susirinkimų ir klasės valandėlių, tad kaip šiam procesui plėtotis? Tėvai rečiau lankosi, nes dabar yra ne trimestrai, o pusmečiai, be to, pagal higienos normas klasės valandėlės neturėtų būti privalomos. Vidutiniškai į klasės susirinkimus ateina penki–septyni tėvai. Tiesa, kai po sovietmečio dogmų susirinkimuose nustota kalbėti vien apie blogus dalykus, o pozityviau, tendencijos šiek tiek gerėjo.

„Mums atrodė, kad esame apsiskaitę, ne patys blogiausi tėvai, bet diskusijose atsivėrėme, plačiau ir giliau pažvelgėme į mus supančią aplinką ir suvokėme klaidingus įsitikinimus, žinių spragas“, – sako Jurgita Kirkilaitė, Raudondvario saviugdos klubo koordinatorė.

Klubas prieš porą metų susibūrė ne tik spartesniam problemų sprendimui, pozityvių pokyčių siekiui, bet ir savęs tobulinimui. Pasirinktas moto „Gali būti geriau!“, nes tai tiksliausiai atspindi bendrus siekius. Ne iš karto suvokta, kad saviugdos klubo tikslas – tėvystės įgūdžių stiprinimas, siekiant asmenybinių pokyčių, savęs pažinimo. Klubo moderatorė LTF tarybos narė, asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė J.Lipkevičienė buvo tiek, kiek reikėjo. Ramiai, nuosekliai, tvirtai vedė užsiėmimus, patarė, kaip burti klubą, bendrauti su administracija, sekti švietimo naujienas, stiprinti save ir veikti komandoje. Klubo dalyvių skaičius nuolat kito: pradžioje buvo šeši tėvai, penki mokiniai, trys mokytojai. Tad virė emocijos tarp skirtingų kartų iš skirtingų „barikadų“ pusių. Paskui mokytojai tyliai pasišalino, retkarčiais pasirodydavo viena, o vyresnieji mokiniai baigė mokyklą. Vyrams iš viso atrodo, kad vaikų ugdymas – mamų reikalas, taigi dabar klube yra dešimt mamų.

Klubo viziją, strategiją, veiklos gaires kūrė patys klubo nariai, nors yra manančiųjų, kad tai mokyklos „užsakymas“. Tad veiklos pobūdis – kaip ir klubo nariai – labai įvairus: vyksta diskusijos įvairiausiomis temomis, su mokiniais dalyvaujama protų mūšiuose, radijo laidose, seminaruose, konferencijose, mokymuose, sukurtas tinklalapis. Kadangi kelios saviugdos klubo narės yra ir mokyklos taryboje, paliečiami patys aktualiausi klausimai.

Tėvai visaip skatinami prisidėti prie mokinių iniciatyvos rinkti makulatūrą, dovanoti knygas, organizuoti labdaros šventes, skirti gimnazijai 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio, paspartinti renovaciją ar kitaip prisidėti prie gimnazijos gerovės. Tiesa, pasak J.Kirkilaitės, labai skaudina kai kurių tėvų vangumas, abejingumas mokyklos gyvenimui, tinkamam savo vaikų ugdymui. Vis dar gajus lietuviškas bambėjimas „Vis tiek nieko gero iš to nebus!“, „komentatorių“ ar pasyvių stebėtojų sindromas. Kitiems užtenka žinojimo, kad mokykla pirmauja pagal egzaminų rezultatus Kauno  rajone. Tad ir klubo strategiją šiemet po truputį keičiasi tėvų švietimo, aktyvinimo link. Tačiau be mokyklos palaikymo tai padaryti labai sunku, nes kol kas pedagogai nuo klubo atsitvėrę Kinijos siena.

Klubui norėtųsi šiltesnių santykių su mokytojais, administracija, artimesnio bendradarbiavimo, tikro dialogo. Aišku, pedagogams ramiau, kai tėvai nesikiša, neinicijuoja susirinkimų, o vienas kitas gražiai nutildomas. Klubo nariai retai kviečiami į mokyklos renginius, neklausiama jų nuomonės kokiu nors svarbiu klausimu, į klubo iškeltus klausimus reaguojama vangiai – tokia klubo narių nuomonė. Pasak J.Kirkilaitės, šiaip maloniai bendraujantis direktorius nerado laiko pas apsilankyti klube ir kažkodėl nepasirašė bendradarbiavimo sutarties su LTF.

Bunda mokykla – bunda tėvai

„Dėl pertvarkos mūsų vidurinė mokykla tapo pagrindine. Tik nuolat bendradarbiaujant su tėvais nedidelė dalis mokinių renkasi mokymąsi kitose gimnazijose, o neįstojusieji į universitetines klases paprastai grįžta“, – sako Kauno V.Kuprevičiaus pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymo klausimais Gerda Kemežienė. Mokykloje mokosi 520 mokinių.

Paprastai tėvai į mokyklą kreipiasi dėl nemotyvuotų mokinių, dar vienu kitu klausimu, tad ieškodama būdų tėvus aktyvinti mokykla savo lėšomis ėmė samdyti LTF lektorius. Tikimasi, kad po šių mokymų ciklo ledai iš tiesų pajudės. Galbūt susiburs ir saviugdos klubas.

Lėšų gaunama iš tų dviejų procentų labdarai, kuriuos skiria tėveliai, taigi atlygio už paskaitas suma juokinga, tai pusiau LTF savanorystė. Lektorių pozicija labai geranoriška, nors jų paskaitos vertinamos nevienareikšmiškai. Tarkime, jei tėvai nori matyti savo vaiką sveiką, jiems primenama, kad patys turi rodyti pavyzdį – mankštintis, negerti, nerūkyti ir t.t. Tėvų reakcija – na, kaip čia dabar atsisakysi tokių įpročių.

Kai keliami tokie klausimai, savaime suprantama, kyla ir prieštaravimų. Turi  pasikeisti visos visuomenės, pirmiausia tėvų, požiūris, bet tam reikia juos šviesti, mokyti, kalbėtis. Sunkiau tėvams rasti laiko ateiti į mokymus, ypač tiems, kurie dirba po 12–14 valandų. Kiekviena mokykla turi savo socialinį kontekstą, todėl mokyklai reikia rasti būdų, formų, kad tokiuose mokymuose, paskaitose būtų sudaryta galimybė dalyvauti tėvams.

Per pastaruosius dvejus metus tėvų vaidmuo pasikeitė: jie ne tik padeda atnaujinti mokyklos kabinetus, erdves, tam tikras klasių zonas, bet ir labiau įsitraukia į renginius, šventes, koncertus, mokinių pasirodymus. Daugiau dėmesio pradėjus skirti bendravimui su tėvais, suaktyvinus mokykloje formalią ir neformalią veiklą, pirmose klasėse atsirado daugiau mokinių. Tėveliai veda edukacinius užsiėmimus, profesinio švietimo pamokas, ekskursijas savo darbovietėse. Štai Kalėdų eglutės įžiebimo šventėje, kuri organizuojama jau ketvirtus metus, pirmais metais tik mokiniai su klasės vadovais ir keletas tėvų dalyvavo, o dabar mokyklos salėje visi netelpa.

Pokyčiai nevyksta greitai. Turi pasikeisti nuomonė, kad ne tik mokyklos atsakomybė išmokyti vaiką, kad be tėvų įsitraukimo į mokinių mokymo(si) procesą gerų rezultatų tikėtis neverta.

Tėvai negali miegoti

Laura T., Kauno „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje besimokančio šeštoko mama, į LTF kreipėsi nebežinodama, kas galėtų padėti spręsti įsisenėjusią šeimos problemą. Rankose laikydama neretą šiais laikais medikų sūnui nustatytą diagnozę „hiperakyvus, dėmesio stoka, elgesio sutrikimai“, ji dėsto savo skausmingų išgyvenimų istoriją.

„Taip, sūnus toks – judrus, plepus, aktyvus, kartais neklusnus. Bet jis nebuvo blogas vaikas, lengvai bendraudavo, pasisiūlydavo padėti, kiti jį net pagirdavo. Pradinėse klasėse mokėsi gerai, bet jau ketvirtoje klasėje ėmė kilti problemų dėl elgesio, drausmės. Pasipylė pastabos, priekaištai iš auklėtojos, – pasakoja mama. – Domėjausi, lankiau susirinkimus, reaguodavau į visas pastabas, kartais bandžiau apginti savo vaiką. Gero tuomet nepasakydavo nieko, tik tai, kas blogai. Kaltino mus, kad nesirūpiname vaiku, neauklėjame jo, kartais net atsisakydavo kalbėti. Pamažu tapo ne taip svarbu, kas iš tiesų esant vienai ar kitai situacijai kaltas, – jis ir mes tapdavome atpirkimo ožiais.“

Pašnekovė mąsto, ar nepadarė klaidos, kad nuo penktos klasės neperkėlė sūnaus į kitą mokyklą, nes analogiškai pasielgę dviejų „sunkesnių“ vaikų tėvai nesigaili. Juolab kad vienturtį sūnų auginanti šeima pakeitė gyvenamąją vietą. Berniukas pateko pas, anot mamos, išankstinę nuostatą turinčią auklėtoją – buvusios pradinių klasių mokytojos seserį, kuri dėsto rusų kalbą. Mama stebisi, jog ši mokytoja per du mėnesius kažkaip „nepastebėjo“, kad penktokas mokosi rusų kalbos jos grupėje. Pasipylę pagrįsti ir nepagrįsti priekaištai dėl elgesio, patarimai keisti mokyklą (esą vaikui per toli važinėti) situaciją tik aštrino. Berniukas negalėjo niekuo pasiskųsti auklėtojai, nors namo grįždavo ir perplėštu švarku, sudaužytais akiniais, su mėlyne. Jei pamokose jis pasakydavo, kad ko nors nesupranta, mokytojai liepdavo nutilti, įrašydavo minusą į kaupiamąjį balą arba liepdavo eiti į drausmės klasę. Būdavo mokytojų žeminamas prieš visą klasę. Ypač istorijos mokytojas svaidėsi įžeidžiamais žodžiais, o į tėvų pastabas atšaudavo, kad juokauja.

Mama lankėsi mokykloje, net įsiprašydavo į pamokas. „Pusė mokyklos mokinių vaikšto su ne pačiomis tvarkingiausiomis uniformomis, pamokose tikrai visi gauna pastabų, ir nieko, o maniškis visuomet užkliūva, – nuoskaudą lieja Laura T. – Auklėtoją pakeitėme, bet kas iš to? Mokytojai tai tie patys.“

Tad nenuostabu, kad šeštoko mokymosi motyvacija tik prastėjo, jis nebenori eiti į mokyklą, tapo piktas, nervingas. Pačios mamos sveikata blogėja, šeimoje kaupiasi įtampa. Pagaliau mokykloje buvo sušaukta vaiko gerovės komisija, kurioje ponia Laura teigė patyrusi psichologinį spaudimą ir pasigedusi geranoriško, pozityvaus požiūrio. Gerai vaiko nepažįstanti psichologė nustatė daug sutrikimų, pasiūlė siųsti jį į Pedagoginę psichologinę tarnybą ir pas medikus.

„Tai štai iš visų specialistų surinkome anketas, dokumentus, kuriuose matomos jų išvados. Taip, jis hiperaktyvus, bet kartu tvirtinama, kad jo amžiuje tai normalu. Mes ne kartą klausėme savęs ir kitų, ką ne taip darome. Kokios mūsų auklėjimo klaidos, kaip galime padėti savo sūnui? Bet iš mokyklos pagalbos nesulaukėme. Atvirkščiai – jam įskiepijo, kad jis blogas, – guodžiasi mama. – Jis ir pats ėmė taip save vertinti ir kitoks nebenori būti. Kiek daug yra Lietuvoje tėvų, kurie neieško išeities, jų vaikai vos vos ištempia mokykloje iki 16 metų, o ką paskui veikia? Kodėl tokios dažnos depresijos, savižudybės, kitokios baisybės? Negaliu būti abejinga, tad informaciją pati renkuosi. Turbūt aš atrodau keista mama, kad taip viskuo domiuosi, tad džiaugiuosi iš kolegės išgirdusi apie Lietuvos tėvų forumo tarpininkavimą.“

Ji pripažįsta: kartu su LTF atstove buvo drąsiau pirmą kartą eiti pas mokyklos direktorę. Iš tiesų vadovė apie jos problemas ir konfliktus su pedagogais nieko nežinojo ir buvo gerokai nustebusi, kodėl mama anksčiau į ją nesikreipė. Buvo iškviesta socialinė pedagogė, pasitarta su kitais specialistais. Priešingai nei socialinei pedagogei, direktorei šis atvejis neatrodė kažkuo ypatingas ir ji pažadėjo atkreipti dėmesį į judrųjį šeštoką. Buvo pasiūlytas nuotolinis mokymas.

„Tėvai linkę į dialogą, tačiau nenoriai įsiklauso į mokyklos specialistų siūlymus“, – tvirtina Kauno „Atžalyno“ vidurinės mokyklos direktorė Nijolė Jukštienė. Įstaigai, kurioje 650 mokinių, ji vadovauja devynerius metus.

Pasak jos, hiperaktyvių mokinių mokykloje yra ne vienas, šis atvejis nėra išskirtinis. Minėto berniuko elgesio problemos pastebėtos dar pradinėje mokykloje. Mokytoja konsultavosi su socialine pedagoge, bendrauta su tėvais. Tėvai linkę į dialogą, tačiau nenoriai įsiklauso į mokyklos specialistų siūlymus. Perkėlus į kitą klasę tėvams ir mokiniui atrodo, kad reikalai pagerėjo. Patarta vaiką konsultuoti Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Jam rekomenduota lankytis pas mokyklos psichologą, tačiau to jis nedarė. N.Jukštienė mano, kad mokyklos specialistai sprendė šią problemą kvalifikuotai, tačiau mamos tai netenkino, ji net nepasinaudojo galimybe spręsti problemą kreipdamasi į direktorę.

Tik po to, kai mokykloje apsilankė mama ir LTF atstovė, direktorė asmeniškai išsikvietė mamą. Į klausimą, kodėl ji nesikreipė į ją, mama nežinojo, ką atsakyti. „Mudvi pasikalbėjome, aptarėme problemas. Po to pasikvietėme ir sūnų. Manau, kad susitikimas buvo naudingas, nes mokinys jau apsilankė pas mokyklos psichologę. Be abejo, jo elgesio problemų vis dar yra, bet bendromis specialistų, tėvų, paties vaiko ir mano pastangomis darysime viską, kad reikalai kryptų į gerąją pusę. Manau, kad LTF tarpininkavimas padeda tėvams“, – pripažįsta direktorė.

Budėtojai ar budintojai?

Minėtos nevyriausybinės švietimo organizacijos dažnai kviečia į konferencijas, seminarus, mokymus, darbuojasi mokyklose, švietimo centruose su pedagogais, tėvais, mokiniais, tarpininkauja sprendžiant konfliktines situacijas. Dažniausiai tai daroma savanoriškai, aukojant savo laiką. Ir, žinoma, sulaukiama nepelnytos kritikos, ypač iš pedagogų pusės.

LTF atstovai kuruoja beveik tris dešimtis saviugdos klubų Lietuvoje ir po truputį plečia veiklą. Pastebėta, kad vienur aktyvesni mokyklos nariai, kitur – vyresniųjų klasių mokiniai, bet aktyviausi vis tik yra tėvai.

Kodėl ėmė steigtis šie klubai? „Saviugdos klubų idėja gimė ne šiaip sau. Mes pastebėjome po vienkartinių seminarų fejerverkų įspūdį – gražu, gerai, bet greitai užgęsta. O turime jausti nuolatinę paramą visais atvejais ir efektyviau siekti tikslų. Užsienyje normalu kreiptis pagalbos, kol dar problemos neįsišaknija, – pasakoja dešimt klubų kuruojanti Socialinės veiklos asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė, LTF tarybos narė J.Lipkevičienė. – Būna, kad iš pradžių administracija nori su tėvais bendrauti, o kai tėvai išsako lūkesčius, mokytojai puola, ginasi. Tuomet tėvai sako – ko ten eiti, jei mūsų neklauso, kalbėtis neįmanoma. Dabar tie patys pedagogai juokiasi iš pirmų tokių savo įspūdžių ir kviečiasi tuos tėvus, kurie iš pradžių atrodė „ne tokie“. Arba štai: tėvai pastebi pedagogų klaidas, neteisingus įvertinimus. Pedagogai prieš tokius „drumstėjus“ sukyla, pasitelkia kitus klasės tėvus, nustato vienus prieš kitus. Ugnis užgesinama, bet problemos lieka. Labai norėčiau pagirti Rumšiškių A.Baranausko bei Vilkijos gimnazijas, Kazlų Rūdos mokyklas, Marijampolės M.Lukšienės švietimo centrą, Kėdainių J.Paukštelio pagrindinę, Kauno „Šviesos“ pradinę mokyklas. Čia jau bręstama rimtiems pokyčiams bendradarbiavimo su tėvais srityje.“

„Tikiu, jog padedant saviugdos klubams susidarys kritinė masė sąmoningų žmonių, kurie prisidės prie to, kad švietimas iš tiesų būtų visuomenės priekyje, kad atsirastų daugiau galimybių alternatyvoms, kad sukurtume savo vaikams tokią aplinką, kurioje jie galės geriau save pažinti, atrasti savo kelią“, – pritaria Indrė Pavinkšnienė, asociacijos „Tėvų pedagogų sąjūdis“ vadovė, saviugdos klubų moderatorė.

Paklaustos apie mokyklose vyraujančius pedagogų ir tėvų santykius, pašnekovės įvardija juos kaip gana šaltus, pasyvius, tarsi abi pusės kalbėtų skirtingomis kalbomis. Abiem pusėms trūksta emocinio raštingumo, dialogo kultūros, kritikos pripažinimo. Gyvo bendravimo nedaug belikę. O jeigu jis ir vyksta, tai kaip mūšio lauke – kas ką įveiks.

Saviugdos klubų moderatorės psichologės Rasos Lydekienės nuomone, daugumoje Lietuvos mokyklų nėra stiprių bendruomeninių ryšių, o atsakomybę abi suaugusiųjų šalys linkusios perkelti viena kitai, ieškoti kaltų. „Taip iššvaistoma labai daug energijos, kuri bendradarbiaujant komandoje galėtų būti panaudota vaikų labui, problemų sprendimui. Aktyvių, sąmoningų tėvų idėjos neretai slopinamos. Asmeniniai interesai dažnai svarbesni už bendradarbiavimą, bendro tikslo siekimą“, – tvirtina psichologė.

Ji pripažįsta, kad ne visi mokyklų vadovai suvokia LTF misiją. Neretai forumo atstovai kviečiami tam, kad būtų pasidėtas dar vienas pliusas vykdant planą arba kaip pasyviųjų tėvų masalas. Būna, jog saviugdą kuria administracija su tam tikru užsakymu „apšvieskite tėvus, kad jie būtų lojalūs mums“. O LTF supažindina su mokymosi alternatyvomis, moko dialogo kultūros, telkimo, atvirumo, viešumo, kad neišstumtume vaikų į nesėkmės ruožą.

Dauguma pašnekovų pripažįsta, kad mokyklų vadovų bei administracijos vaidmuo skatinant bendradarbiavimą su tėvais – labai svarbus, net lemiamas. Kitaip sakant, per prievartą mielas nebūsi. Tiesa, jei vietos mokyklose tėvai nepageidaujami, jie darbuojasi kitomis formomis. Pavyzdžiui, aktyvūs tėvai įkūrė Rietavo savivaldybės tėvų forumą. Toks savarankiškas LTF padalinys veikia ir Žemaitijoje, Klaipėdoje. O vienoje mokykloje tereikėjo užkrečiamo pavyzdžio, ir psichologė subūrė dar vieną tėvų klubą.

Teigiamų pokyčių esama – daugėja tėvų ir pedagogų, kurie, remdamiesi humanistine pedagogika, kreipia dėmesį ne tik į tai, kaip vaikas mokosi, bet ir į tai, kaip jis jaučiasi mokykloje, kokiomis vertybėmis yra ugdomas. Kai kur jau sudaromos galimybes tėvams savanoriauti mokykloje, prisidėti prie įvairių veiklų (tai ekskursijos, atviros pamokos, tėvų klasės), atsisakoma konkurencinių žaidimų, mokinių pageidavimai surašomi į svajonių knygas.

Bet ar to užtenka? Nesusikalbėjimo atvejų nemažėja, o tam tikros tėvų ir pedagogų bendravimo klaidos veda į aklavietę. Anot A.Piličiausko, mokykla be tėvų – kaip traukinys be garvežio.

Jurgita Jurevičienė


Vytautas Budnikas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) pirmininkas

VEIDAS: Kaip bendražmogiškų vertybių fone jums atrodo demokratijos, progreso pokyčiai mokyklose? Kas labiausiai džiugina, o kas kelia nerimą?

V.B.: Pokyčių labai daug, tačiau juos vertinčiau ne vien technologinio progreso ir mokytojų santykių su moksleiviais aspektu. Bėda ta, kad Lietuvos švietimo sistema nėra orientuota į jaunosios kartos patriotinį ugdymą ir meilę savo kraštui, tėvynei, dėl to jaunuoliai, baigę mokyklas, visiems laikams palieka savo šalį. Ir nematyti šio reiškinio pabaigos. Matome, kaip tuštėja mūsų miestai, kaimai ir gyvenvietės. Kasmet netenkame vidutiniškai po 30 tūkst. gyventojų. Kyla klausimas: koks mūsų mokslo ir švietimo sistemos tikslas? Nejaugi tik parengti jauną žmogų sočiam ir patogiam gyvenimui globaliame pasaulyje?

VEIDAS: Ar švietimo srities visuomeninės organizacijos pakankamai aktyvios, vieningos? Ar jų gausėjimas lemia rezultatą?

V.B.: Straipsnyje paminėtos nevyriausybinės organizacijos rūpinasi švietimo reikalais. Įdomu tai, kad daugelio jų veikla paremta savanoryste. Ir tai labai svarbu. Lietuvoje veikia per 18 tūkst. nevyriausybinių organizacijų (NVO), tačiau daugelis jų įsteigtos tik siekiant gauti valstybės arba struktūrinių fondų paramą. Todėl  NVO gausėjimą vertinu nevienareikšmiškai. Jei žmonių susivienijimas gimsta savanoriškai, pavyzdžiui, siekiant ginti šeimą, kaip valstybės pagrindą, jei norima ginti vaikų ir tėvų teises, kad šeima ir valstybė stiprėtų, tuomet tai sveikintina. Jei siekiama priešingų tikslų, o jų neretai siekiama po patrauklia priedanga, ir dar gaunama finansinė parama, tuomet nėra ko džiaugtis.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...