"Veido" archyvas

Prieš dvejus metus paremti Gruzijos prezidentą M.Saakašvilį atskubėjo Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos, Estijos prezidentai ir Latvijos premjeras

Po Rusijos karo prieš Gruziją NATO pradėjo kurti Baltijos valstybių gynybos planus, o ES – tiesti dujotiekį į Kaspijos regioną.

Sukako dveji metai nuo Rusijos ir Gruzijos karo, tapusio pirmu atveju per du dešimtmečius nuo Sovietų Sąjungos žlugimo dienos, kai Kremlius pabandė ginkluota jėga išplėsti savo įtaką į tai, kas buvo priimta laikyti Vakarų interesų sritimi.

Karas ne pagal planą

Karas Gruzijoje buvo trumpas ir chaotiškas, parodęs, kad abi konflikto pusės buvo nepasirengusios tam, kas įvyko. Nagrinėjant prieškarinę informaciją gana aiškiai matyti, kad Rusija buvo beveik įsitikinusi, jog Gruzija nedrįs jėga atsakyti į Rusijos kariuomenės įsiveržimą.

Juoba kad 2008-ųjų pavasarį ir vasarą tankiai su JAV pareigūnais kontaktavęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis nuolat gaudavo signalų, jog Vašingtonas tikrai neparems Pietų Osetijos ir Abchazijos problemos sprendimo jėga. Tad Kremliuje įsivaizduota, kad be šūvio įvykęs Gruzijos separatistinių teritorijų užėmimas būsiąs viešas Gruzijos vadovybės pažeminimas rinkėjų akyse su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis M.Saakašviliui ir jo komandai.

Savo ruožtu Tbilisis iki paskutinio momento akivaizdžiai netikėjo, kad Rusija, tegu nuolat rengianti ginkluotas provokacijas Pietų Osetijoje savo marionečių rankomis, ryšis ir tiesioginei bei atvirai karinei intervencijai į valstybę, kuri tuo metu rengė intensyvias konsultacijas su Vakarais dėl narystės NATO. Juk nuo NATO viršūnių susitikimo Bukarešte, kuriame oficialiai pažadėta, kad Ukraina ir Gruzija taps Aljanso narėmis, iki karo pradžios praėjo vos keturi mėnesiai.

Abipusis Maskvos ir Tbilisio įsitikinimas, kad “anie neišdrįs”, galiausiai baigėsi penkių dienų karu. Vienas jo padarinių – kad Rusija oficialiai, nebesimaskuodama, išplėtė savo įtaką Užkaukazėje, sukurdama dvi pseudonepriklausomas valstybes Abchaziją ir Pietų Osetiją, kurios nedelsiant pasiprašė įkurdinti jų teritorijoje Rusijos karines bazes. O Pietų Osetija, kurios visa ekonomika laikosi iš Rusijos biudžeto dotacijų, netgi paprašė priimti ją į Rusijos sudėtį, taip iš pradžių gerokai sugadindama Maskvos diplomatų žaidimą. Mat sunkoka įtikinti kitas valstybes pripažinti nepriklausomybę šalies, kuri viešai skelbiasi nenorinti tokia būti.

Tolesnė įvykių raida vargu ar buvo tokia, kokią planavo Kremlius. Pirmiausia premjero Vladimiro Putino svajonė “pakarti Saakašvilį už kiaušų”, apie ką jis atvirai pasakė taikytojo vaidmenį prisiėmusiam Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy, taip ir liko neįgyvendinta. Nors M.Saakašvilio populiarumas ir susvyravo, nors opozicija, kurią dabar jau atvirai remia Rusija, sugeba rengti kelias dienas trunkančias daugiatūkstantines demonstracijas, prieš porą mėnesių įvykę savivaldos rinkimai parodė, kad dauguma gruzinų remia prezidentinę partiją. Svarbiausia, kad tie rinkimai vyko absoliučiai demokratiškai, tad su Rusija draugauti mėgstantys didžiųjų Europos Sąjungos valstybių politikai prarado savo pagrindinį argumentą, kuriuo jie remdavo savo šaltą požiūrį į M.Saakašvilį ir Gruziją.

Antra, ir tikriausiai svarbiausia: karas prieš Gruziją pakeitė Europos Sąjungos ir NATO požiūrį į Rusiją. Tai, žinia, skamba paradoksaliai, ypač matant, kad ES lyderiai po nedidelio pernykščio atšalimo laikotarpio dabar vėl, kaip iki karo, glėbesčiuojasi su V.Putinu ir ypač jo įpėdiniu prezidentu Dmitrijumi Medvedevu. O NATO, kuriam laikui įšaldęs bendradarbiavimą NATO ir Rusijos taryboje, pernai vasarą jį vėl atkūrė. Naujasis Aljanso generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas nuolat, esant progai ir be progos, kalba apie tai, kad NATO nėra Rusijos priešas, bet atvirkščiai – nori bendradarbiauti. Tačiau tai žodžiai, už kurių slypi Lietuvoje iki galo dar neperprastas Europos diplomatijos dvilypumas – maloniai sakant viena, daryti visai ką kita.

Du pavyzdžiai. Bet kuris Lietuvos kariškis, diplomatas ir aukštesnio lygio politikas patvirtins: iki Rusijos karo prieš Gruziją NATO būstinėje net neverta buvo prasižioti apie Baltijos šalių, taigi ir Lietuvos, gynybos planus.

Atsirado Lietuvos gynybos planai

Ketverius metus visateise Aljanso nare tapusios Lietuvos atstovams buvo aiškinama, kad NATO teritorijos gynyba – tai šaltojo karo atgyvena, kad Rusija – nekelianti jokio pavojaus, nebent nedidelių nepatogumų dėl žlugusių imperinių ambicijų, partnerė. Po “rugpjūčio tankų”, kaip šmaikščiai, pagal analogiją su “rugpjūčio patrankomis”, žymėjusiomis Pirmojo pasaulinio karo pradžią, intervenciją Gruzijoje pavadino Maskvos karo analitikai, viskas pasikeitė.

“Galiu tiesiai pasakyti: jei ne Rusijos karas prieš Gruziją, jokių NATO parengtų Baltijos šalių gynybos planų nebūtų, – sakė “Veidui” vienas Aljanso būstinės Monse koridorius gerai pažįstantis Krašto apsaugos ministerijos pareigūnas. – Iki tol mes netgi neoficialioje aplinkoje (ką jau sakyti apie oficialius pokalbius) negalėdavome prasižioti apie Rusijos keliamą pavojų. Juk NATO ir Maskvą siejo “strateginė parterystė”. Tačiau 2008-ųjų rugpjūtį Aljansas sukluso. Nors ir nekeisdamas Kremliui draugiškos savo viešosios retorikos, NATO parengė Baltijos šalių gynybos planus. Iš pradžių – vadinamuosius šešėlinius, o dabar jau ir oficialius”.

Žinia, tai nebuvo taip lengva, kaip atrodo. Lietuvos draugai NATO laikėsi dviejų, visiškai priešingų, pozicijų, kaip turėtų elgtis oficialusis Vilnius, kad karinės gynybos nuo iš Rytų gresiančios agresijos planai gimtų kaip galima greičiau. Vienų teigimu, labai naudingi buvo aukšto rango Lietuvos politikų, ypač prezidentės Dalios Grybauskaitės, oficialūs pasisakymai per NATO šalių vadovų susitikimą. Mat tai iš karto pakeldavo problemą į aukščiausią lygį ir nebeleisdavo jos nuleisti negirdomis.

Kiti, ypač Vokietijos, kariškiai nuolatos savo kolegų iš Lietuvos bei mūsų politikų prašydavo jokiais būdais nekalbėti apie Rusijos grėsmę, nes tai išgirdęs Berlynas galįs sugriauti visą reikalą. Panašios linijos laikėsi ir amerikiečiai, nes Baltijos šalių gynybos planai sunkiai derėjo su prezidento Baracko Obamos pradėta santykių su Rusija “perkrovimo” politika.

Vis dėlto šiųmetės plataus masto NATO pratybos Baltijos šalių oro, vandens erdvėse bei sausumoje, per kurias tikrintos sunkiosios technikos permetimo ir gabenimo vietos geležinkeliais galimybės, rodo, kad Aljansas rimtai įvertino Rusijos grėsmę.

Ką gavo Rusija

Beje, pats atnaujintas NATO bendradarbiavimas su Rusija kol kas labai primena žaidimą į vienus vartus. Aljansas gavo galimybę permetinėti savo karinius krovinius į Afganistaną per Rusijos teritoriją, tai yra daug greitesniu ir saugesniu maršrutu nei per Pakistaną. Mainais už tai NATO užmerkia akis, kad Rusija toliau nevykdo Stambule prisiimtų įsipareigojimu, pavyzdžiui, išvesti savo kariuomenę iš Moldovos. Bet šių įsipareigojimų Rusija nevykdė jau dešimtmetį ir vargu ar artimiausiu metu būtų vykdžiusi, jei NATO ir būtų to reikalavęs.

Žinoma, galima teigti, kad mainais už tai Rusija gavo galimybę išplėsti įtakos erdvę į Užkaukazę ir Ukrainą. Bet NATO ir Gruzijos bendradarbiavimo taryba niekur nedingo, pasirengimo narystei planai tebeegzistuoja. Žinia, per NATO susitikimus su gruzinais daugiausiai šneka Baltijos šalių atstovai, o didžiosios Europos valstybės santūriai tyli. Tačiau tokia yra realybė, į kurią privalu atsižvelgti. Visi supranta, kad kol kas nėra jokių galimybių iškrapštyti Rusiją iš okupuotų Gruzijos teritorijų, lygiai kaip kažkada nebuvo jokių galimybių iškrapštyti Sovietų Sąjungą iš okupuotų Baltijos valstybių. Svarbiausia, kad Rusijos marionetinės Pietų Osetijos ir Abchazijos vyriausybės nebus pripažintos, o Gruzijos ir NATO bendradarbiavimas nebus nutrauktas, kaip netrukus gali nutikti NATO ir Ukrainos bendradarbiavimui.

Forsuota “Nabucco” statyba

Antrasis pavyzdys – Europos Sąjungos požiūris į alternatyvų apsirūpinimą Kaspijos jūros dujomis per “Nabucco” dujotiekį. Dešimtmetį šis projektas, turintis aplenkiant Rusiją atvesti į Europą Kazachstano, Turkmėnijos, Irano ir Azerbaidžano dujas, negalėjo išeiti iš teorinių svarstymų stadijos. Europos Sąjungą visiškai tenkino esamas bendradarbiavimas su Rusija, ypač prasidėjus “Nord Stream” projekto įgyvendinimo darbams, o Rusijai žadant analogišką “South Stream” projektą ir pietinei Europai.

Lietuvoje gerai pamename įvairius tiek Vilniuje, tiek Lenkijoje vykusius tarptautinius forumus, kuriuose kalbėta apie Kaspijos jūros naftos ir dujų alternatyvą Europos energetiniam saugumui užtikrinti. Tačiau visos kalbos taip ir likdavo kalbomis – iki Rusijos “mažo pergalingo karo” Gruzijoje, per kurią, beje, ir turi eiti “Nabucco” vamzdynas, kaip jau eina alternatyvus Baku–Tbilisio–Ceichano naftotiekis, tiekiantis į Europą Kaspijos naftą.

Nepraėjo nė dvejų metų po karo, o pirmas konkretus “Nabucco” vamzdžių užsakymas jau padarytas. Kad to būtų pasiekta, Europos Komisijai reikėjo suderinti Vokietijos, Austrijos, Vengrijos, Bulgarijos, Rumunijos, Turkijos, Gruzijos, Azerbaidžano, Turkmėnijos vyriausybių ir privačių kompanijų interesus, visa tai darant nuolatinio ir agresyvaus Rusijos trukdymo fone.

Akivaizdu, kad toks Europos Komisijai neįprastai didelis darbo greitis buvo stimuliuotas Rusijos grėsmės. O juk vienas pagrindinių, gal net svarbesnis, nei nuversti M.Saakašvilį, Rusijos karo prieš Gruziją tikslų buvo siekis parodyti Vakarams, kad naftos ir dujų tiekimo maršrutai per Kremliui nepatinkančią valstybę yra nesaugūs. Tad galima teigti, kad laimėjusi karą Rusija pralaimėjo taiką.

"Veido" archyvas

Pusšimtis žuvusiųjų, du tūkstančiai be namų likusių šeimų. Šimtai tūkstančių hektarų išdegusių miškų ir laukų, 24 degantys durpynai, iš kurių 13 yra Maskvos srities teritorijoje.

Be viso to – užsiliepsnojusi karo laivyno bazė su 13 angarų, kuriuose buvo saugoma aviacijos įranga. Aplink Novovoronežskio atominę elektrinę, Sarovo branduolinį centrą ir dar dešimtį atominių elektrinių siautėjančios liepsnos.

Galiausiai – nepaprastoji padėtis, sumaištis ir lekiančios valdininkų galvos.

Chaosas Rusijoje ne ką mažesnis nei smogas virš Maskvos. Ir vieną, ir kitą sukėlė toliau plintantys gaisrai, kurių nesugeba sustabdyti nei specialiosios pajėgos, nei patriarcho Kirilo maldos.
Tačiau kai kuriems, kad ir kaip keistai tai skambėtų, gaisrai išeis į naudą.

Niekieno žemė

Net ir stichinei nelaimei ištikus, Rusijoje neapsieinama be politikos. Pavyzdžiui, svarbiausia priežastis, kodėl Rusijoje kasdien užregistruojama po keliasdešimt naujų gaisrų židinių, yra ne vien karščiai, kurie praėjusią savaitę nė dienos nebuvo nukritę žemiau nei 38 laipsniai Celsijaus.

Juk miškai Rusijoje nuo gaisrų jau keletą metų nėra saugomi valstybės mastu. Dar 2006-aisiais tuometis prezidentas Vladimiras Putinas įvedė naują Miškų kodeksą, pagal kurį buvo panaikinta centralizuota miškų apsaugos sistema. Kitaip sakant, Rusija, kurioje miškai užima 809 mln. hektarų (tai dvigubai didesnis plotas nei visos Europos!), ir kurioje miškų pagaminamas deguonis laikomas vienu reikšmingiausių natūralių veiksnių priešinantis pasaulinei klimato kaitai, prieš ketverius metus tapo niekieno teritorija.

“Rusijos miškuose dar niekada nebuvo tokios netvarkos kaip dabar”, – apgailestauja Dūmos deputatas Genadijus Gudkovas, vienas iš šimto dviejų, pasirašiusių atvirą laišką V.Putinui ir paprašiusių bent laikinai sustabdyti minėto kodekso galiojimą. Tačiau premjero aplinkos žmonės priekaištų, žinoma, nelinkę girdėti.

Štai nepaprastųjų situacijų ministras Sergejus Šoigu bet kokias pastabas atremia argumentu, kad su gaisrais visoje Rusijoje šiuo metu sėkmingai (!) kovoja per 155 tūkst. pareigūnų, kurių pastangomis nuo liepsnų per vieną parą apsaugoma 360 kaimų ir tūkstančiai hektarų miškų.

Be to, V.Putinas šios stichijos akivaizdoje sąmoningai piešiamas kaip didvyris, tad savaime suprantama, kad ankstesnės jo klaidos Rusijoje negali būti viešai pripažįstamos. Atrodo, kad stichine nelaime jis kaip tik mėgina pasinaudoti kaip galimybe sužavėti rinkėjus prieš 2012 m. prezidento rinkimus.

Išties akivaizdu, kad dabartinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas atatupstas traukiasi į šalį, o V.Putinas drąsiai imasi “gaisrininko žarnos” ir demonstruoja pasiryžimą suvaldyti padėtį.

"Veido" archyvas

V.Putinas naudojasi nelaime ir nepraleidžia progos pasirodyti kaip didvyris, kovojantis su ugnies stichija

Juk tai jis asmeniškai atsakinėja į išsigandusių ar pasipiktinusių gyventojų laiškus. Tai jis stoja su jais išvien ir ragina atsistatydinti visus savivaldos vadovus, kuriais nepatenkinti gyventojai. Lyg to būtų maža, V.Putinas pasitelkė ir sau įprastą didvyrišką retoriką. “Pas mus šalyje buvo daug problemų visada, visais laikais. Ir pečenegai Rusiją niokojo, ir poloviečiai, ir šunys riteriai, buvo ir Didysis tėvynės karas. Rusija viską atlaikė, viską išgyveno. Dabar vėl užgriuvo išbandymas. Ir, žinoma, mes jį įveiksime”, – iškilmingai aiškina V.Putinas.

Galiausiai jis, o ne D.Medvedevas užsidirbinėja politinius pliusus ir garsiai žada dosnią materialinę pagalbą nukentėjusiems ir be pastogės likusiems gyventojams.

Pavyzdžiui, nors stichija Rusijos biudžetui ir taip atsieis milijardus rublių, V.Putinas gyventojų akyse dar labiau pakilo pažadėjęs itin dosnias kompensacijas namams atstatyti: jos sieks apie 3 mlrd. rublių – 262 tūkst. litų.

Brangiausia stichija

Gaisrai iš tiesų yra viena brangiausių stichijų. Štai Rusijoje dėl jų jau prarasta penktadalis viso šiųmečio grūdų derliaus, o miškams padaryta žala skaičiuojama šimtais milijardų rublių.

Rusija – ne išimtis. Pavyzdžiui, miškingoje Kanadoje gaisrai kasmet pridaro maždaug milijardą JAV dolerių žalos. Graikijoje jie kasmet sunaikina apie 300 kvadratinių kilometrų miškų. Antai liepos viduryje Graikijoje kilo vieni didžiausių nuo 2000 metų gaisrai, pasiglemžę per 50 kvadratinių kilometrų miško.

Šiuo metu miškai liepsnoja Portugalijoje, Gruzijoje, o neseniai, vos prieš keletą dienų, po ilgų grumtynių su ugnimi pavyko užgesinti miškų gaisrą Prancūzijoje.

Šiandien vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos vadovybė išlydėjo į Rusiją išvykstančią Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komandą.

24 mūsų šalies ugniagesiai gelbėtojai dvi savaites gesins miškų ir durpynų gaisrus. Ministras R. Palaitis išvykstantiems ugniagesiams gelbėtojams palinkėjo garbingai atlaikyti visus išbandymus.

Pagalbai nuo gaisrų kenčiančiai Rusijai Vyriausybė iš valstybės rezervo skyrė 200 tūkst. Lt. Už juos sudaryta humanitarinės pagalbos siunta. Rusijos ugniagesiams bus nuvežta gaisrinė siurblinė stotis, 20 suslėgtojo oro kvėpavimo aparatų AUER, 5 tūkst. respiratorių ir gaisrinių žarnų. Tarptautinės pagalbos teikimo komanda į Rusiją taip pat nusigabens keturis gaisrinius automobilius, štabo, logistikos ir žarnų automobilius bei priekabą siurblinei stočiai.

Dėl vyraujančių ypač karštų orų ir didelių gaisrų plotų Rusijoje šiuo metu susidarė ypač sudėtinga situacija. Rusijos Federacijos prašymą suteikti pagalbą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija gavo rugpjūčio 9 d. Rusijos Federacijos vyriausybė prašė pačių būtiniausių gaisrų gesinimo priemonių ir priešgaisrinės aviacijos. Jiems labai trūksta siurblinių stočių, kvėpavimo aparatų, priešgaisrinių robotų, miško kultivatorių, priešgaisrinių amfibijų, lauko mobilių elektros stočių ir kt.

Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis BNS sakė, kad planuojama į kaimyninę šalį siųsti 25 ugniagesius gelbėtojus su dviem mašinomis ir prikabinamomis siurblinėmis.

“Jie pasirengę startuoti jau ryt iš ryto. Kadangi kelias tolimas, reikia pervažiuoti Latviją, sprendimo lauks vykdami. Jeigu Vyriausybė pirmu klausimu svarstys šį klausimą, kaip tik popiet galės kirsti Rusijos sieną”, – sakė ministras.

Ši pagalba Lietuvai, pirminiais duomenimis, gali kainuoti apie 200 tūkst. litų.

Antradienį ir trečiadienį Latvijoje viešėjęs R.Palaitis su Estijos ir Latvijos kolegomis aptarė, kad kuo skubiau padėti Rusijai kliudo nepasirašytos dvišalės sutartys dėl pagalbos ekstremalių situacijų atvejais.

“Seniai esame parengę tokį dokumentą, bet ana pusė, deja, vis nukeldavo jo pasirašymą, – tvirtino R.Palaitis. – Jei nėra sutarties, reikia Vyriausybės sprendimo dėl pagalbos suteikimo. Tai užtrunka.”

Ministro duomenimis, Latvija į Rusiją siunčia 12 ugniagesių komandą su dviem automobiliais. Estija nutarė padėti suteikdama du siurblius ir 10 kilometrų ilgio vandens žarnų.

Rusijoje dėl kaitros ir sausros dega per 100 tūkst. hektarų teritorija. Degančių miškų ir durpynų smogas jau antra savaitė smarkiai kankina Maskvos ir jos apylinkių gyventojus.

Rusija paprašė Lietuvos pagalbos gesinant šalyje siaučiančius gaisrus, antradienį sakė Užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovas.

“Vakar gauta oficiali Rusijos Federacijos ambasados nota dėl pagalbos. Prašo įvairių technologinių priemonių gaisrams gesinti, taip pat priešgaisrinės aviacijos”, – BNS sakė URM atstovas spaudai Rolandas Kačinskas.

Šiuo metu prašymą vertina Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas.

Anot URM atstovo, Rusija notoje tarp prašomų priemonių mini lauko kompresines pompas, asmenines apsaugos priemones, kvėpavimo aparatus, priešgaisrines lafetines sistemas, vandens pompas, priešgaisrinius robotus, miško kultivatorius, priešgaisrinės mašinas-amfibijas, lauko mobilias elektros stotis.

Maskva antradienį yra ir toliau apgaubta miškų gaisrų dūmų. Rusijos sostinėje menkas matomumas, ore jaučiamas degėsių kvapas. Iš viso šalyje yra 554 gaisrų židinių, o liepsnos yra apėmusios daugiau kaip 190 tūkst. hektarų. Sinoptikai palankaus oro kol kas nežada.

Lietuvos URM gyventojams rekomenduoja įvertinti galimas rizikas ir, jei nėra būtinybės, susilaikyti nuo kelionių.

Smogas Lietuvos ambasados veiklos nesutrukdė, ambasados Maskvoje konsulinis skyrius dirba padidintu režimu.

“Ambasada instruktuota išduoti vizas kaip įmanoma greičiau”, – BNS teigė R.Kačinskas.

Pasak diplomato, skubiai norintiems gauti vizas paprastai taikomas 3 dienų terminas, tačiau dabar jas galima gauti greičiau – per 48 valandas.

Kaip praneša “Interfax” korespondentas, matomumas sostinėje dėl tirštų dūmų menkas, todėl automobilių vairuotojai priversti važinėti ir su įjungtais žibintais, ir naudodami papildomus žibintus, skirtus važiuoti esant rūkui.

Ore jaučiamas nemažėjantis degėsių kvapas. Negausūs praeiviai daugiausia eina užsirišę marlės raiščius arba naudojasi nosinėmis, saugodamiesi įkvėpti dūmų.

Tuo tarpu sinoptikų prognozėmis, laukti išsigelbėjimo iš dangaus kanceliarijos artimiausią savaitę nėra ko tikėtis – kol kas vyraus karšti orai be jokios užuominos apie lietų.

Gelbėtojų ir ugniagesių duomenimis, praėjusią parą Rusijoje prasidėjo dar 269 miškų ir durpynų gaisrai. Iš viso šalies teritorijoje yra 554 gaisrų židinių, o liepsnos yra apėmusios daugiau kaip 190 tūkst. hektarų. Užgesinti 276 gaisrų židiniai.

Rusijos nepaprastųjų situacijų ministerija pareiškė pirmadienį, kad situacija, susijusi su miškų ir durpynų gaisrais šalyje gerėja. Naujų židinių skaičius gerokai sumažėjo, o kai kuriuose pavojinguose regionuose naujų gaisrų židinių neužfiksuota.

Tuo tarpu kai kuriose srityse padėtis, kaip ir anksčiau, labai sudėtinga. Žemutinio Naugardo srityje užfiksuoti 76 gaisrai, Kirovo ir Maskvos – po 49 liepsnų židinius.

Pirmadienį nepaprastosios situacijos režimas buvo įvestas Oziorsko mieste Čeliabinsko srityje, kur yra branduolinis kombinatas “Majak”. Tai vienas didžiausių Rusijoje panaudoto branduolinio kuro perdirbimo ir saugojimo centrų.

Miesto ir artimiausių gyvenviečių gyventojams uždrausta pasirodyti miškuose iki atskiro vietos valdžios potvarkio.

Rusijos atominės energijos agentūra “Rosatom” pareiškė, kad tiesioginio pavojaus branduoliniam objektui dabar nėra.

Degėsių kvapas, migla ir liūdna morgų bei ligoninių statistika varo maskviečius iš sostinės, o juos lydi patikinimai, kad situacija kontroliuojama, ir meteorologų įspėjimai: pagerėjimo artimiausiu metu nenumatoma.

Alinamoje kaitros ir degančių miškų ir durpynų dūmais apgaubtoje Maskvoje žmonės ėmė mirti du kartus dažniau, pripažino gydytojai. Ekologai sako, kad kvėpuoti tokiu oru ilgiau nei penkias valandas pavojinga sveikatai, o pasivaikščiojimų dabartinėje Maskvoje diena prilygsta 30 pakelių cigarečių.

Rusijos hidrometeorologijos centras pranešė, kad pirmadienį oras sostinėje įšils iki tradicinių pastaraisiais mėnesiais 37-39 laipsnių Celsijaus, o vėjas išsilaikys pietryčių – būtent jis neša į Maskvą dūmus.

Daugelis bendrovių ir bankų, esant šioms aplinkybėms, sutrumpino darbo dieną, kai kurie paleido darbuotojus į namus arba į atostogas.

Amerikos ambasada atšaukė numatytą pirmadienį interviu su tais gyventojais, kurie prašo vizų, o kai kurių šalių vyriausybės pasiūlė savo piliečiams susilaikyti nuo kelionių į Rusijos sostinę.

Penktadienį – pirmąją nepakeliamos kaitros dieną – iš vaistinių dingo marlės raiščiai, o visos magistralės, einančios iš miesto, buvo užkimštos automobilių iki vėlyvos nakties.

Sekmadienį, nors ir esant ribotas matomumui, buvo rekordinis nuo metų pradžios pagal išskridusiųjų iš Maskvos keleivių skaičių: RIA, remdamasi “Rosaviacija”, praneša, kad sostinę tą dieną paliko daugiau kaip 100 tūkst. lėktuvų keleivių.

Ligoninės ir morgai perpildyti.

“Paprastai miršta 360-380 žmonių per dieną, o dabar – 700. Mirštamumas pas mus pašoko du kartus”, – sakė miesto sveikatos apsaugos vadovo Andrejus Selcovskis.

Pasak jo, Maskvos morguose iš 1 500 vietų 1 300 užimtos.

Tačiau miesto valdžia nemano, kad susidarė nepaprastoji situacija.

“Pagrindo įvesti nepaprastosios situacijos režimą Maskvoje nėra, – cituoja “Interfax” Vladimiro Resino, miesto mero Jurijaus Lužkovo pirmojo pavaduotojo žodžius. – Padėtis nelengva, bet kontroliuojama”.

J.Lužkovas iki sekmadienio atostogavo. V.Resinas pareiškė, kad nurodymais iš užmiesčio ligoninės, kur J.Lužkovas gydėsi sportinį sužeidimą, Maskvos meras padėjo užgesinti kas 13 gaisrą Maskvoje.

“Svarbu ne tai, kur buvo meras, o tai, kaip jis vadovavo. Jis per mane duodavo keturis ar penkis nurodymus per dieną. Visos priemonės, kurių jis ėmėsi, leido sumažinti gaisrų skaičių Maskvoje, palyginti su įprastomis dienomis, 7-8 kartus”, – cituoja “RIA-Novosti” J.Lužkovą pavadavusio V.Resino žodžius.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pirmadienį sakė, jog nenori 2012 metais vyksiančiuose valstybės vadovo rinkimuose varžytis su ministru pirmininku Vladimiru Putinu, tačiau neatmetė galimybės siekti perrinkimo.

“Nesinorėtų, kad įsipliekstų kova tarp artimų jėgų – tai būtų negerai šaliai”, – sakė prezidentas per susitikimą su žurnalistais Sočyje, atsakydamas į klausimą, ar rinkimų kampanijos metu konkuruos su dabartiniu vyriausybės vadovu.

“Nežinau, kas bus 2012 metais, kas balotiruosis, – pabrėžė D.Medvedevas. – Tai gali būti D.Medvedevas, galbūt V.Putinas, o gal kas nors trečias”.

“Bet kokiu atveju būtina apie tai galvoti”, – pridūrė jis.

Dvi kadencijas iš eilės prezidento poste dirbęs V.Putinas 2008 metais nebegalėjo siekti perrinkimo, nes tai draudžia šalies konstitucija, tačiau 2012-aisiais jis vėl gali kelti savo kandidatūrą į valstybės vadovus.

V.Putinas iš esmės paskyrė D.Medvedevą savo įpėdiniu, o po jo išrinkimo prezidentu pats tapo vyriausybės vadovu, kuriam buvo perduota nemažai svarbių valstybės vadovo galių.

Valdantysis tandemas neapibrėžtai kalba apie savo planus dėl dalyvavo rinkimuose, nors dauguma Rusijos politikos analitikų beeik neabejoja, kad V.Putinas kandidatuos ir triuškinamai laimės rinkimus.

Nepriklausomo Jurijaus Levados sociologijos centro birželį atlikta apklausa parodė, kad 2012 metų rinkimuose už V.Putiną balsuotų beveik dvigubai daugiau respondentų nei už D.Medvedevą.

Kalbėdamas apie savo dabartinius santykius su V.Putinu prezidentas pažymėjo, kad viena vertus, jie nepasikeitė, antra vertus – įvyko jų kardinalūs pokyčiai.

“Mes visada kreipėmės vienas į kitą “tu”, bet kai jis tapo prezidentu, aš ėmiau kreiptis į jį “jūs”, taip pat, kaip ir jis, kai aš tapau prezidentu, ėmė kreiptis į mane “jūs”, – sakė D.Medvedevas. Jis pridūrė, kad tai paaiškinama paprastomis etiketo taisyklėmis.

“Viena vertus, mūsų santykiai iš viso nepasikeitė, kita vertus – kardinaliai pasikeitė”, – sakė D.Medvedevas.

“Aš anksčiau ne visiškai supratau, kai jis pasakojo man, kad prezidento poste žmogus keičiasi, bet realiai požiūris į gyvenimą kardinaliai keičiasi”, – sakė valstybės vadovas.

Todėl, pridūrė D.Medvedevas, “mūsų santykiai – tai prezidento ir buvusios prezidento santykiai, į tai neįmanoma neatsižvelgti”, – pridūrė valstybės vadovas.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Lietuva iškraipo istoriją ir paragino to nedaryti.

Ši pozicija išsakyta savaitgalį per S.Lavrovo ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio susitikimą Kazachstane.

S.Lavrovas ir A.Ažubalis Almatoje dalyvavo neformaliame Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) šalių narių užsienio reikalų ministrų susitikime.

“Per susitikimą, kurio metu aptartos Rusijos ir Lietuvos santykiai ir perspektyvos, S.Lavrovas paragino Lietuvą nustoti bandžius iškraipyti įvairių XX amžiaus istorinių įvykių aiškinimus: tiek vidaus politikos, tiek rusų ir lietuvių santykių klausimais”, – pirmadienį Rusijos užsienio reikalų ministerijos pranešimą cituoja “Interfax”.

Ministrai taip pat pasikeitė pozicijomis dėl bendradarbiavimo ESBO, kuriai Lietuva pirmininkaus 2011 metais.

"Veido" archyvas

Rusijai kol kas nepavyksta susitarti dėl bevizio režimo su Europos Sąjunga

Rusija atsisakė konfrontacinės politikos su ES šalimis, o Europa atsisakė idealistinių svajonių perauklėti Rusiją. Abi pusės nusprendė išmėginti pragmatinius santykius.

Bevizis režimas į ES, Rusijos narystė Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), bendradarbiavimas su Europos Sąjunga modernizuojant šalį – tokių susitarimų iš praėjusią savaitę Rostove vykusio Rusijos ir ES lyderių susitikimo tikėjosi Dmitrijus Medvedevas ir Vladimiras Putinas. Optimistiškai nusiteikę jie dar išvakarėse džiaugėsi, esą visi ženklai rodo, kad bus pasirašyta daug svarbių susitarimų.

Nežinia, kokius ženklus matė Rusijos vadovai, bet geografinė vieta 25-ajam kasmetiniam Rusijos ir ES vadovų susitikimui surengti buvo parinkta nevykusiai. Rostovas yra visai šalia problemiškojo Šiaurės Kaukazo, vos keli kilometrai nuo Abchazijos ir Pietų Osetijos.

Kita vertus, geresnės “auros” prieš susitikimą nė negalėtum tikėtis. “Bent kartą tarp Rusijos ir visų ES narių nėra jokio reikšmingo neišspręsto ginčo – nei politinio, nei ekonominio”, – dar prieš praėjusį pirmadienį prasidėjusį dviejų dienų susitikimą džiaugėsi Rusijos investicijų banko “Uralsib” vyriausiasis strategas Chrisas Weaferis.

Ir jis visiškai teisus, nes Rusijos santykiai gerėja ne tik su visa Bendrija kartu paėmus, bet ir su atskiromis jos narėmis.
Vokietijos ir Prancūzijos neskaičiuokime. Šios ir taip visuomet palaikė bendradarbiavimo su Rusija idėją. Užtat akivaizdžiai taisosi Rusijos ir Lenkijos santykiai, Švedija nustojo priešintis “Nord Stream” tiesimui, o Pietų Europos šalys su Rusija mezga naujus kontaktus, siekdamos naudos užklupusios krizės akivaizdoje. Pagaliau analitikai pastebi ir bendravimo su Baltijos šalimis atšilimą. Esą Lietuvoje vairą perėmus Daliai Grybauskaitei visos trys Baltijos valstybės žengė žingsnį pragmatiškesnio bendradarbiavimo su Rusija kryptimi.

Pati Rusija irgi tapo draugiškesnė. Ne tik Vakarams, kurie šiuo metu yra vieni svarbiausių naftos ir dujų eksporto rinkų. Rusijai pavyko pagerinti santykius ir su dviem maištautojomis – Ukraina ir Baltarusija. Ir nors ne viskas šiuose santykiuose Vakarų šalims atrodo idiliška, rami ir neagresyvi Rusijos politika vis tiek yra mažesnė blogybė nei konfrontacija.

Apskritai net nėra ko lyginti nuotaikų, tvyrojusių prieš metus vykusiame susitikime ir šiųmečiame. Praėjusiais metais kalbos buvo nemalonios ir sukosi apie Rusijos ir Gruzijos karą, Pietų Osetiją bei Abchaziją. O šiemet dėmesys buvo sutelktas ne į priekaištus ir kritiką, o į ateities perspektyvas. Ankstesnį susitikimą analitikai vadino “karo forumu”, o praėjusią savaitę vykęs buvo pakrikštytas “modernizacijos konferencija”, mat jame svarbiausias vaidmuo teko abipusiams ketinimams itin artimai bendradarbiauti modernizacijos srityje ir atnaujinti viską, ką tik įmanoma. Net ir tarpusavio santykius.

Bevizis režimas – žydra svajonė

Vis dėlto puikaus sutarimo ir gerų ketinimų nepakanka, kad Rusija išsiderėtų viską, ko geidžia jos vadovai.
Visų pirma Rusijai ir ES Rostove prie Dono taip ir nepavyko susitarti dėl bevizio režimo įvedimo terminų. Nors anksčiau Rusija vylėsi, kad per šį susitikimą pavyks nustatyti konkrečius žingsnius ir terminus bevizio režimo link, galiausiai ir pats Rusijos prezidentas D.Medvedevas pripažino, kad dėl bevizio režimo nereikia kurti fantastinių projektų.

Be to, Rostove Rusija sulaukė ir šiek tiek (tiesa, mažiau nei paprastai) kritikos dėl žmogaus teisių padėties. Kur nesulauks, jei net susitikimo su ES lyderiais metu Maskvoje ir Sankt Peterburge buvo brutaliai išvaikyti opozicijos protestuotojai.

Vis dėlto, viską apibendrinus, tenka daryti išvadą, kad per šį susitikimą Rusija ir ES santykių gerinimo požiūriu gerokai pasistūmėjo į priekį. Dėl vienos vienintelės priežasties – skambaus žodžio “modernizacija”. Bet ne viskas tik žodžiai. Rusija modernizacijos pagrindu pasiryžusi sudaryti atskirus aljansus su keturiolika ES valstybių ir atnaujinti savo ekonomiką pagal Vakarų pavyzdį.

O Europos Sąjunga pasiryžusi investuoti į Rusijos technologijas. Ir, svarbiausia, nustoti reikalauti gerinti demokratijos padėtį Rusijoje ir susitelkti ties pragmatiniais santykiais.

Kaip tikina politikos analitikas Glebas Pavlovskis, Europa, anksčiau jautusi kartėlį, kad Rusijos taip ir nepavyko paversti pavyzdinga demokratija, pagaliau nustojo jausti nusivylimą ir nusprendė priimti Rusiją tokią, kokia ji yra. Blogą, bet naudingą.

"Veido" archyvas

Naujojoje savo užsienio politikos doktrinoje Rusija planuoja suartėti su Vakarais ir ketina ekonomiškai užkariauti Baltijos valstybes.

Ką tik lyg tyčia, lyg netyčia išaiškėjo Rusijos užsienio reikalų ministerijos parengta įslaptinta “Užsienio politikos veiksnių efektyvaus išnaudojimo, siekiant ilgalaikės Rusijos plėtros, programa”, kuri laikoma naująja neformalia Rusijos užsienio politikos doktrina.

Ši prieš tris mėnesius parengta neformali užsienio politikos programa iš esmės jau sulaukė Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pritarimo ir šiuo metu perduota tolesniam Rusijos vyriausybės svarstymui. Supaprastintai kertines naujosios neformalios Rusijos užsienio politikos doktrinos nuostatas būtų galima apibūdinti taip: Rusija esą atsisako nuostatos skirstyti valstybes į “priešiškas” ar “draugiškas” ir savo užsienio politikoje vadovautis tik pragmatiniais interesais. Taip pat Rusija siekia pritraukti daug vakarietiško kapitalo, kuris padėtų modernizuoti šalį.

Patys rusai pripažįsta, kad pastaruosius kelerius metus Rusija sugebėdavo pritraukti Vakarų investicijų tik vadovaudamasi itin paprasta schema: kylant pasaulinėms eksportuojamų energijos išteklių ir kitų žaliavų kainoms, didėjo ir rusiškų kompanijų kapitalizacija, o tai leido Rusijai imti dideles ir santykinai nebrangias paskolas iš Vakarų ir reinvestuoti jas į pelningas besivystančių valstybių rinkas.

Taigi iš energijos išteklių eksporto ir reinvestuotų lėšų gautas pajamas Rusija faktiškai “pravalgydavo” – pinigai buvo naudojami ambicingoms socialinėms programoms, o rusiško verslo plėtra toliau vykdoma pigių paskolų sąskaita. 2008 m. rudenį prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei ši schema žlugo – eksportuojamos naftos kainos nukrito, o Rusijos verslo galimybės skolintis smarkiai pablogėjo. Šių metų pradžioje Rusijos ekonominės plėtros ministerija suskaičiavo, kad vien iki 2013-ųjų įvairioms dar anksčiau suplanuotoms socialinėms ir infrastruktūros programoms įgyvendinti Rusijai reikės trilijono JAV dolerių.

Ekonominis Baltijos valstybių užkariavimas

Siekiant įgyvendinti visas minėtas nuostatas, naujojoje Rusijos užsienio politikos programoje iškelti itin ambicingi tikslai: ekonominis Baltijos šalių užkariavimas, Vidurinės Azijos valstybių kompanijų, priklausiusių buvusios SSRS kariniam pramoniniam kompleksui, supirkimas, bendradarbiavimo su Afrikos valstybėmis branduolinės energetikos srityje, dvišalių santykių su Indija ir Kinija stiprinimas ir kt.

Šioje doktrinoje taip pat teigiama, kad pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis Baltijos šalys tapo nebeįdomios Vakarų investuotojams, o šių valstybių turtas nuvertėjo, todėl Rusijos kapitalui siūloma skverbtis į tokias šakas, kaip energetika, logistika ir transportas, informacinės technologijos ir kt.

Ekonominės galios didinimą Baltijos valstybėse naujosios užsienio politikos kūrėjai suvokia kaip dalį platesnės Rusijos ekonominės strategijos, siekiančios ekonominės posovietinių valstybių erdvės konsolidacijos, ribojant išorinių veikėjų galimybes veikti šioje erdvėje. Kita vertus, Rusija šioje naujojoje strategijoje suartėjimą su Vakarais vertina kaip savitą kompromisą. Rusijai gyvybiškai svarbu pritraukti vakarietiško kapitalo ir įgyvendinti esmines struktūrines reformas, bet kartu pripažįstama, kad Rusijos suartėjimas su Vakarais tapo tikėtinas sumažėjus jų dominavimui tarptautinėje politikoje ir ekonomikoje. Kitaip tariant, naujoje neformalioje užsienio politikos doktrinoje Rusija pripažįsta, kad jos ekonomika tapo pažeidžiama, o Vakarai nebeturi pakankamai išteklių dominuoti posovietinėje erdvėje, todėl turėtų būti įteisinti lygiavertė, pragmatiniais interesais grindžiama Rusijos ir Vakarų partnerystė.

Viena pagrindinių naujosios Rusijos užsienio politikos žinučių Vakarams – savo santykius su Vakarais grįsdama pragmatiniais interesais, Rusija tokio pat požiūrio tikisi ir iš savo partnerių, ypač ES ir JAV. Mainais už konstruktyvius santykius su Vakarais Rusija pasirengusi pasiūlyti tam tikrą atlygį (prie “atlygių” ekspertai priskiria pagerėjusius Rusijos santykius su JAV, Lenkija, Ukraina ir kitomis valstybėmis).

Dar viena Rusijos naujosios užsienio politikos kūrėjų plėtojamų minčių – vadinamoji aljansų modernizacija, kai Vakarų tarptautinių pozicijų silpnėjimas išnaudojamas Rusijos vidaus ir tarptautinėms pozicijoms stiprinti. Vienas tokių aljansų modernizacijos pavyzdžių – Rusijos siūloma parama ES ir JAV sprendžiant pagrindines tarptautines problemas mainais į Europos saugumo architektūros peržiūrą (naujos tarptautinio saugumo erdvės nuo Vašingtono iki Vladivostoko sukūrimą), kuri iš esmės suteiktų Rusijai sprendimo teisę įgyvendinant transatlantinę politiką ir sumenkintų NATO reikšmę.

"Veido" archyvas

Rusijos prezidentas D.Medvedevas ir Ukrainos lyderis V.Janukovičius tapo neatskiriamais bičiuliais ir planuoja ne tik bendrą saugumo strategiją, bet ir rinkų sujungimą

Ukraina ir Rusija vėl tapo neatskiriama pora, kartu derinanti kiekvieną žingsnį ir planuojanti bendrą ateitį ekonomikos, finansų ir saugumo klausimais.

“Ukraina iššvaistė daugybę metų, kol dairėsi į kitas puses ir ignoravo Rusiją. Bet mokomės iš savo klaidų ir dabar bandysime atsigriebti, atkurdami draugiškus ir intensyvius santykius su Rusija”, – sveikindamas Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą Ukrainoje vykusiame dvišaliame ekonomikos forume sakė Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius.

Jis punktais vardijo ankstesnės valdžios klaidas, kurios esą sugriovė ne tik Ukrainos ir Rusijos santykius, bet ir nuskurdino šalį, nusmukdė jos reputaciją. “Bendradarbiaudami su Rusija, mes pasirodysime kaip patikimi partneriai net ir visai Europos Sąjungai”, – samprotavo V.Janukovičius, kuris neabejoja, kad taikiai su Rusija sugyvenanti Ukraina daug patrauklesnė prekybos partnerė Europos Sąjungai nei ta Ukraina, kuri buvo iki rinkimų vasarį: besivaidijanti, pagiežinga, provokuojanti Rusiją ir kartu pridaranti nemažai rūpesčių Vakarams.

Šis ekonomikos forumas, per kurį D.Medvedevas su V.Janukovičiumi vienas kitam negailėjo meilių žodžių, esą dar vienas žingsnis, įrodantis, kad Ukraina pagaliau “atsitokėjo”. Atnaujindami prieš daugelį metų numarintą dvišalio ekonomikos forumo tradiciją, abiejų šalių lyderiai parodė norą bendradarbiauti visais be išimties klausimais – tiek saugumo, tiek energetikos, tiek finansų.

Apskritai ekonomistai juokauja, kad vos per kelis mėnesius Ukraina taip priartėjo ir supanašėjo su Rusija, kad dabar reikia žaisti žaidimą “Rask devynis skirtumus”.

Štai keletas pavyzdžių, kaip sklandžiai pastaruoju metu bendradarbiauja Ukraina su Rusija ir kaip vis sunkiau atskirti, kur Rusijos, o kur jau pačios Ukrainos iniciatyva.

Štai Ukraina norėtų plėsti savo eksportą į Azijos rinkas. To ji niekaip nepajėgtų viena, todėl Rusija mielai pasiryžusi padėti – susitikime D.Medvedevas kelis kartus pabrėžė Azijos rinkų svarbą abiejų šalių ekonomikos augimui, kurio jos sieks “bendromis jėgomis”.

Ukrainai reikia pinigų iš Tarptautinio valiutos fondo? Prašom. Rusija bemat įneša į šio fondo sąskaitą 10 mlrd. JAV dol. ir dar nepasibaigus forumui užtikrina, kad dabar Ukrainai TVF bus kur kas palankesnis ir atlaidesnis nei iki šiol.

Rusija su Ukraina sutarė ir dėl bendros prekybos krovininiais ir keleiviniais lėktuvais An-148, kuriuos kūrė Ukrainos Antonovo dizaino biuras – jungtinės Rusijos orlaivystės korporacijos padalinys. Šie lėktuvai gaminami dviejose gamyklose Ukrainoje bei Rusijoje ir planuojama, kad netrukus jų gamyba dvigubai padidės, o abi šalys taps lėktuvų gamybos lyderėmis visoje Eurazijoje. Lygiai taip pat sutarta didinti bendrą laivų gamybą ir drauge plėsti elektrotechnikos rinkas.

Ką jau kalbėti apie tai, kad Rusijos prezidentas kolegai iš Ukrainos siūlo į vieną kompaniją sujungti Rusijos dujų monopolininką “Gazpromą” ir Ukrainos kompaniją “Naftogazas”. O jei Ukraina sutiks, Rusija pasiryžusi savo lėšomis modernizuoti Ukrainos vamzdynus.

Tiesa, šiuo klausimu Ukraina vis trypčioja vietoje, nors delsimo argumentas išties juokingas: baiminamasi, esą Rusija taip siekia padidinti kontrolę Ukrainoje, – tarsi visais kitais siūlymais to nesiektų.

Taps Rusijos vasale

Reikia pripažinti, kad, be investicijų iš Rusijos, jokios kitos naudos iš susijungimo Ukraina negautų. Mat Rusija jau yra apsisprendusi tiesti dujotiekį “South Stream”, kuris aplenkia Ukrainą. Vadinasi, net ir atnaujintais Ukrainos vamzdynais per Ukrainą tekėtų tik nedidelė eksportui skirtų tranzitinių Rusijos dujų dalis.

Nors praėjusią savaitę susitarimas dėl abiejų kompanijų susijungimo dar nebuvo pasirašytas, “Gazpromo” vadovas Aleksejus Milleris patikino, kad derybos pasiekė patį įkarštį ir jau artėjama prie sutarimo. Tai reiškia, kad Ukraina jau ne tik pragmatiška, kaip aiškina V.Janukovičius, bet iš tiesų linkusi pataikauti Rusijai.

Ukraina vargu ar atsispirs dar vienam Rusijos siūlymui – prisijungti prie Maskvos vadovaujamo saugumo pakto, kurį pasirašyti kviečiamos buvusios sovietinės valstybės. Tai reikštų, kad Ukraina jau visiškai grįžo į posovietinę prorusišką erdvę, iš kurios nesėkmingai mėgino ištrūkti pastaruosius septyniolika metų.

Taigi, regis, Ukraina rizikuoja visiškai prarasti savarankiškumą ir tapti Rusijos išnaudojama, balso teisės neturinčia valstybe, o ne lygiaverte partnere.