"Veido" archyvas

Galimybė tiesiogiai, be tarpininkų, pabendrauti su svarbiausių regiono valstybių vadovais Lietuvai itin svarbi todėl, kad šiuo metu, regis, prasideda esminis lūžis visoje Europos rytinėje politikoje. Pasaulinė ekonomikos krizė, kaip ir europinė finansų krizė Graikijoje bei visoje Pietų Europoje, regis, iš pagrindų keičia svarbiausios ES valstybės – Vokietijos požiūrį į europinį bendradarbiavimą.

Prancūzija, lig šiol laikyta politiniu vieningos Europos varikliu, pastaraisiais mėnesiais atvirai nuogąstauja, kad du dešimtmečius sėkmingai funkcionavusi Paryžiaus–Berlyno ašis ėmė braškėti, nes vokiečiai nebenori jos tepti savo pramone ir savo pinigais.

Praėjusią savaitę žymus prancūzų filosofas ir politologas Andre Glucksmannas interviu savaitraščiui “Die Welt” atvirai pasakė: “Vokietijos ir Prancūzijos santuokai atėjo galas, nes Berlynas atsisveikino su Pryžiumi ir nuėjo pas Maskvą”.

Pasak A.Glucksmanno, visos prancūzų (ir ne vien tik jų) viltys, kad atėjus A.Merkel atvirai prorusiška ir proputiniška Vokietijos politika pasikeis, žlugo. Vokietija neatsisakė nei dujotiekio per Baltijos jūrą “Nord Stream”, nei dujotiekio per Juodąją jūrą “South Stream”, vokiečių “Siemens” atmetė bendradarbiavimą su prancūziškąja “Areva” branduolinės energetikos srityje ir pasirinko draugystę su Rusijos oligarchais. Visa tai daroma nepaisant Lenkijos, Baltijos šalių, Ukrainos prieštaravimų. O Vokietijos delsimas laiku suteikti finansinę pagalbą Graikijai, nes tuo metu vienoje iš federalinių žemių vyko rinkimai, pasak A.Glucksmanno, rodo, kad vokiečiams jų vidaus politiniai žaidimai daug svarbesni nei visos Europos solidarumas ir, svarbiausia, bendros valiutos – euro ateitis.

“Savo ateitį Vokietija sieja ne su Graikija ir ne su Prancūzija, o su Rusija – jos ūkio ir pramonės modernizacija nuo Peterburgo iki Vladivostoko, – liūdnai pranašauja prancūzų filosofas. – Tai net ne Ribbentropo ir Molotovo pakto, tai vokiečių princesės, tapusios Rusijos cariene Jekaterina Didžiąja, kurios portretas stovi ant kanclerės A.Merkel stalo, laikai”.

Žinoma, galbūt A.Glucksmannas ir perdeda, bet kai naujasis Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Weserwelle pareikalauja, kad JAV išgabentų iš Vokietijos savo branduolinius ginklus, kurie penkis dešimtmečius garantavo Europos saugumą, o po poros mėnesių lygiai tokį patį reikalavimą Vašingtonui paskelbia Maskva, yra apie ką susimąstyti.

O kai po prezidento Lecho Kaczynskio žūties Varšuva ir Maskva paskelbia apie istorinio susitaikymo pradžią, o lig šiol strategine Lietuvos partnere laikytos Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, per visą savo kadenciją tik kartą apsilankęs Lietuvoje, tebevengia atsakyti, ar atvyks jis birželio 1-ąją į Vilnių, ar ne, susimąstyti tenka dvigubai.

Seni Katynės nusikaltimai ir nauja tragedija lemtingai kryžiuojasi ne tik tarpusavy, bet ir su artėjančiu istorijos iškraipymo paradu Maskvoje, kuri gegužės 9-ąją bus išsipuošusi pagrindinio Katynės žmogžudžio portretais.

Žodiniais Rusijos vadovų pareiškimais Katynės nusikaltimas kartu su kaltininku jau pripažintas, tik dar neįvardytas kaip karo nusikaltimas. Nebėra kaip versti kaltės nei vokiečiams, nei NKVD – sovietų valstybinio teroro organizacijai, kuri save vadino “partijos durklu”, ir tuo apsiriboti; 1940 m. nuosprendis Lenkijos karo belaisviams tapo plačiai žinomas, ir pirmasis didysis parašas yra Stalino.

Žudynių 70-osios metinės ir dabartinės Lenkijos vadovybės žūtis paskatino Rusijos valdžią leisti parodyti piliečiams teisingą ir įspūdingą Andrzejaus Wajdos filmą “Katynė”. Pagal tradicinį, nuo carų laikų, Rusijos žmonių mentalitetą – ką valdžia leido, yra teisinga. Tai turės pasekmių. Ateis diena, nors gal negreit, kai leis rodyti ir “Pasakojimą apie sovietiją” (“The Soviet Story”), ir “FSB sprogdina Rusiją”, ir Andrejaus Nekrasovo “Rusų kalbos pamokas” apie Gruzijos karą. Bet pirmasis esminis klausimas yra teisybė apie praeitį.

Rusijos vadovas Vladimiras Putinas buvo įsakęs išmesti iš vadovėlių viską, kas didžiąją valstybę rodytų bent kiek nepatraukliai, skatintų žiniją ir nereikalingą galvojimą. Tai ką dabar rašys apie Katynę? Apie Staliną labai kritiškai yra atsiliepę Stačiatikių bažnyčios įtakingas ideologinis vadovas arkivyskupas Ilarijonas ir net Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas (po to kiek aptilęs). Tačiau Maskva nūnai sutiks gegužės 9-ąją – lyg tyčia, Europos dieną – išsidabinusi žmogžudžio paveikslais! Iš tiesų, joks priešas nesugalvotų raiškesnės demonstracijos, kad dabartinė Rusija – ne Europa.

Kita vertus, atsiras lyderių, kurie keliaus nusilenkti didžiojo Stalino šlovei. Matome vietinių agitatorių (Lenkijoje juos pavadintų agentūra), kurie įtikinėja, kad ir Lietuvai reiktų skubėt nusilenkti. Net nurodo, kaip ir kas turėtų tai atlikti. Spektaklis, tik nelabai linksmas. Vilniuje jį papildys Rusų sąjungos eitynės, bent šimtą metrų. Tikėkimės, kad ten atsidūrusių senų žmonių niekas neužgaulios, kaip ir išvakarėse pasipuikuosiančių gėjų. Kur link jie visi eina, o gal ir mes kartu?

Rusija eina į savo didžiuosius išmėginimus. Tiesos kalbėjimas – vienintelis vaistas nuo smurto religijos ir nepakantumo visiems “ne našiams” branduolinio fašizmo mutacijoje. Kai kuriuos primityviausius jau tramdo. Tačiau Katynė – senasis nusikaltimas ir nauja tragedija – būtų esminė proga siūlyti Rusijos vadovams keisti kursą. Tik klausimas, ar Rusija turi tikrų draugų, kurie rimtai patartų.

Atrodo, mūsų garbinga šalis bent jau nedalyvaus vienaakės veidmainystės šventėje. Kad Vokietijos nugalėjimas neatnešė Lietuvai laisvės, tai visuotinai žinomas faktas, kad ir kiek plūstųsi koks imperinis portalas “Regnum”.
Galbūt katynių susikaupė jau per daug arba Rusija, kuriai ne viskas sekasi, panoro būti civilizuota šalis. Apie tai galėtų byloti sprendimas atnaujinti žudynių bylą, o jos eigą prižiūrėsiąs pats D.Medvedevas. Archyvų atvėrimas, dokumentai su žudikų pavardėmis. Tarp jų ne tik SSRS viršūnės, bet ir konkretūs šaudytojai – egzekutoriai. Šių net pavardės jau žinomos, paskelbtos prieš 10 metų. Tai 125 žmonės, pasirašę, kai atsiėmė piniginį “paskatinimą” už atliktą varginantį darbą. “Visa sušaudymo komanda iš Maskvos”, – apibūdina “Memorialo” vicepirmininkas Nikita Petrovas.

Osvencimo, Buchenvaldo budeliai, net sargybiniai atrandami, teisiami, tai gal ir šitų šaudytojų ne visi dar mirę? Proga papasakoti, pasiryžti atgailai.

Kas nors tai tikrins, D.Medvedevas pasižadėjo prižiūrėti. Apie Katynės ligšiolinį nutylėjimą N.Petrovas teisingai tarė “Echo Moskvy” laidoje kitą dieną po lėktuvo katastrofos: “Taip Rusija darosi Stalino nusikaltimo bendrininke. Dar ir mus daro bendrininkais, nes tai mūsų šalis šiandien slepia tiesą apie praeitį, mūsų šalis šiandien dangsto Stalino nusikaltėlius”. Juolab naujosios tragedijos šviesoje Rusijos pozicija atrodanti “smulki ir negarbinga”.

Iš tiesų, Rusija nebegali ten pasilikti, toje pozicijoje, ir čia šiokia tokia vilties prielaida. Atidengs… ir dar sykį sugros himną “Nas vyrastil Stalin”?.. Na, gal ne.

Yra dar ką atidengti ir lėktuvo katastrofoje: ar tikrai, kaip rašoma internete, Smolenske yra du aerodromai, bet į geresnį civilinį su gerokai ilgesniu ir platesniu tūpimo taku Lenkijos prezidento lėktuvo nenukreipė, o nukreipė į blogesnį karinį? Ar tikrai lėktuvas ėjo į žemę, prieš pat trenksmą, su išjungtais arba neveikiančiais motorais (paliudijo prezidento laukęs vienintelis vietinis pareigūnas!), pilotams nė nemėginant vėl pakelti jo į orą? Ar tikrai, kaip rašo rusų ekspertas, lėktuvui galėjo būti teikiami klaidingi duomenys? Kodėl aerodromas apskritai nebuvo uždarytas?

Bet straipsnis darosi per ilgas, priminsiu nebent iš praeities, kad trims mėnesiams praėjus po anos Katynės mūsų tėvynę užgriuvo birželio penkioliktoji. Jos septyniasdešimtmetį taip pat netrukus minėsim. Gal pastatysim tinkamą paminklą pirmajai sovietų okupacijos aukai – pasienio karininkui Aleksandrui Barauskui ten, kur buvo nužudytas.

Tolimieji Kremliaus politikai – tiesų išsukinėtojai – ligi šiol neigia Lietuvos okupaciją. Tik iškėlę okupacijos žalos atlyginimo reikalavimą, privertėme kalbėti apie realius įvykius. Žinoma, koks nors Rusijos URM’o šnekutis ir vėl pasakys, kad A.Barauskas 1940 m. birželio 15-osios rytą pats užkrito ant sieną peržengusių raudonarmiečių netyčia išsitrauktų kardų; o paskui vienas jų neatsargiai pasišvaistė pistoletu, ir ginklas pats iššovė lietuviui karininkui į galvą…
Taip A.Barauskas tapo pirmuoju Lietuvos piliečiu, kurį prieš 70 metų iš buržuazijos vergovės išvadavo nenugalimoji raudonoji armija.

Ir šitoje moralinėje kryžkelėje Rusija negalės amžinai stovėti; tikėkim, kad ji pasirinks tiesos kelią, ir mūsų širdys atlėgs be pažeminimo. Prieš 20 metų sakiau: “Mums nereikia pergalės, tik taikos ir Taikos sutarties.” Kada nors tai pasakys ir Rusija. Su Boriso Jelcino Rusija jau turėjom ir taiką, ir draugystę.

“Dėl baimės, kurią jaučia Vidurio Europos gyventojai, ypač Baltijos šalių gyventojai ir lenkai, Rusijai derėtų imtis iniciatyvos. Į savo kaimynų susirūpinimą Maskva turėtų žiūrėti rimtai. Atrodo, kad Lenkiją Rusija jau pripažino kaip pagrindinę šalį šiame regione ir ryšius su ja – kaip būdą pagerinti santykius su visa Europos Sąjunga.

Tačiau ir su Baltijos šalimis rusai taip pat turėtų suartėti”, – tai Dmitrijaus Trenino, Carnegie pasaulio taikos fondo atstovybės Maskvoje vadovo, žodžiai. Jie buvo ištarti kovo mėnesį JAV atstovų rūmų Užsienio reikalų komiteto nariams.

D.Trenino vertinimu, jei Rusija neužmegs darnių santykių su ekonomiškai stipriomis JAV ir Europos Sąjunga, jos laukia liūdna ateitis.

Susidaro įspūdis, kad Rusijos ekonomikos ir politikos oligarchai, kadaise tvarkę savo reikalus pernelyg nesirūpindami tuo, ką apie juos mano kiti tarptautinės bendruomenės nariai, šiuo metu labai gerai suvokia glaudų Rusijos teigiamos reputacijos ir jos ekonominės sėkmės ryšį. Čia derėtų akcentuotį kaip tik žodį “reputacija”, o ne “įvaizdis”, nes pastarąjį galima pagerinti viešųjų ryšių kampanijų metu, tačiau pirmąjį galima užsitarnauti per ilgą laiką, ir tik konkrečiais veiksmais, pvz., remiantis tuo, kaip šalis elgiasi su savo kaimynais – tiek mažaisiais, tiek didžiaisiais.

Čia verta prisiminti Švedijos užsienio reikalų ministro Carlo Bildto žodžius, ištartus po sovietų imperijos žlugimo, kad naujieji Rusijos lyderiai bus vertinami pagal tai, kaip – gerai ar blogai jie elgsis su savo Baltijos šalių kaimynais.

Taigi pastaraisiais mėnesiais Rusijos taktika ir laikysena keičiasi. Apie tai galima spręsti kad ir iš gana malonaus Rusijos premjero Vladimiro Putino susitikimo su Lietuvos ministru pirmininku Andriumi Kubiliumi, taip pat iš V.Putino dalyvavimo Antrojo pasaulinio karo metais Katynės miške vykusių žudynių paminėjime ir jo pripažinimo, kad sovietai, o ne nacių žudikai, atsakingi už 20 tūkst. lenkų pareigūnų nužudymą. Taip pat ir iš to, kad kiti Kremliaus atstovai aiškina, jog stabilios demokratinės valstybės, su kuriomis Rusija ribojasi Vakaruose, šiai yra itin vertingos. Kitaip tariant, bent jau retorika visiškai kitokia nei prieš 3–5 metus. Galbūt tai ženklas, kad Kremlius siekia darnesnių santykių su savo kaimynais.

Tačiau jei tai ne vaidyba, rusai neturėtų gudrauti, manipuliuoti ir praktikuoti skaldymo. Kaip pabrėžia “The Economist” ažvalgininkas Edwardas Lucasas, rusams nederėtų viešai atstumti estų, ignoruoti latvių ir bandyti patraukti į savo pusę lietuvius, nes tai Rusijos reputacijos tikrai nepagerins.

Žinoma, galima manyti, kad Baltijos šalių svarba Europoje, ką jau kalbėti apie pasaulį, yra menka. Tačiau, rusai, regis, vis dėlto suvokė, kad nuolatinė įtampa, svaidymasis griežtais pareiškimais, trijų Baltijos šalių atstovų nuolatinis bambėjimas Briuselyje dėl agresyvios ir nedraugiškos kaimynės ne tik Baltijos šalims, bet ir pačiai Rusijai yra žalingas. Taigi ši šalis ieško alternatyvų, keičia savo toną. Lygia greta savo nuostatas Rusijos atžvigiu, regis, keisti bando ir Baltijos šalys, bent jau Lietuva.

Iš tiesų protinga būtų pasinaudoti Rusijos pozicijos kaita. Tik elgtis derėtų apdairiai ir pragmatiškai, galbūt pasimokant iš Vakarų Europos valstybių, nes Rusija mėgsta žaisti dvigubus žaidimus, ir iki šiol jai tai sekėsi. Juk, kaip teigia buvęs JAV ambasadorius Lietuvoje Keithas C.Smithas, Maskvos taktika pristabdė didesnį Europos šalių bendradarbiavimą tiek ekonomikos, tiek saugumo, tiek energetikos srityje.

Kad ši situacija bent energetikos srityje būtų ištaisyta, K.C.Smithas ragina Europos Sąjungą sukurti darnią energetikos strategiją, kuri būtų sąžininga tiek energiją tiekiančių, tiek nuo energijos priklausančių šalių atžvilgiu.

Tačiau atsižvelgiant į tai, kad didesnės ES šalys, pvz., Vokietija, atrodo labiau patenkintos dvišaliu, o ne Europos masto mėginimu nagrinėti Europos priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių, būtų naivu manyti, jog šiuo metu Europa juda darnios energetikos sistemos link.

O šis delsimas Rusijai labai naudingas ir leidžia jai toliau žaisti dvigubus žaidimus.

D.Krickus – Mary Washington universiteto garbės profesorius, vadovavęs JAV jūrų pėstininkų universiteto H.L.Oppenheimerio karo strategijos katedrai, ir nuolatinis www.lithuniatribune.com bendradarbis.

Rusijai atsisakius, Taline neįvyks NATO ir Rusijos tarybos posėdis, kurį buvo numatoma surengti vykstant NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimui.

Antradienį Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Paetas (Urmas Pejetas) žurnalistams nurodė, kad susitikimas, kurį buvo numatoma surengti per neoficialų NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą, neįvyks, nes Maskva pranešė nemananti, kad jis būtinas.

Pasak U.Paeto, Rusija motyvavo savo atsisakymą tuo, kad nėra pakankamai temų, kurias būtų galima svarstyti būsimame susitikime.

NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas vyks Taline balandžio 22-23 dienomis. Jame taip pat dalyvaus NATO partneriai ir šalių, padedančių Afganistanui, atstovai. Iš viso į susitikimą atvyks 500-550 delegatų, atstovaujančių 45 šalims ir organizacijoms.

U.Paetas pažymėjo, kad susitikimas bus vienas didžiausių kada nors vykusių Estijoje tarptautinių užsienio politikos renginių.