Demografams lėtai skaičiuojant, o centrinei valdžiai rypaujant, kaip sustabdyti emigrantų iš Lietuvos srautus, regionų merai skelbia, kad ne tarptautinė emigracija kelia didžiausią pavojų, o vietinė migracija.

“Lietuva – laisva šalis, tad negali varžyti žmogaus noro išvykti pamatyti pasaulio, užsidirbti pinigų ar pramokti kalbos. Be to, dalis šių emigrantų čia siunčia savo pinigus, perka turtą ir planuoja ateityje sugrįžti, – sako Ignalinos rajono meras Bronis Ropė. – Bet tie, kurie išvažiuoja iš rajoninių savivaldybių į Lietuvos didmiesčius, jau niekada nebeplanuoja grįžti. Ir tokia centralizacija gerokai pavojingesnė.”
Tokiai nuostatai pritaria ir buvęs Utenos rajono meras, šiuo metu Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis. Jo žodžiais, kaimiškos savivaldybės žmonėms vis mažiau patrauklios gyventi. Mat mažėjant gyventojų, “traukiasi” daugelio viešųjų paslaugų apimtys, o ir pačių paslaugų nebelieka.
“Mes turime užtikrinti kokybišką sveikatos apsaugą, švietimo paslaugas, bet stinga gydytojų, o daugelis mokytojų jau arti pensinio amžiaus, ir nėra kam jų pakeisti. Pagaliau, centrinei valdžiai priėmus sprendimus taupyti ir uždaryti esą neefektyvius ligoninių skyrius, kaimo mokyklas, paslaugos nuo gyventojų dar labiau nutolo, – vardija B.Ropė. – Taip, viena vertus, nesant Ignalinoje daktaro, žmogus gali lengviau išvažiuoti konsultuotis į Visaginą, Uteną ar Vilnių. Aišku, jis renkasi Vilniaus universitetines Santariškių klinikas, bet ten tokių kaip jis tūkstančiai, tad pagalbos tenka laukti dar ilgiau – ne savaitę, o mėnesių mėnesius.”
Pasirodo, ignaliniškiai “Sodros”, policijos, Registrų centro, “Regitros” reikalų tvarkyti turi važiuoti už daugiau kaip pusšimčio kilometrų – į Uteną, o ieškoti teisinės pagalbos, spręsti teisminių ginčų, žemės grąžinimo, ligonių kasų klausimų reikia vykti net į Panevėžį. Galiausiai net degalų daugelis šio rajono gyventojų gali pasipildyti tik sukorę 30 km, o norint nusiimti pinigų nuo kortelės tenka važiuoti 30–50 km, mat privatizavus bankus ir nenustačius reikalavimų naujiesiems savininkams iš penkiolikos banko skyrių teliko vienas.
“Ir tai nėra tik mūsų savivaldybės problema – taip gyvena visų rajoninių savivaldybių žmonės. Užtat ūgtelėjusiems vaikams tėvai sako: bėkit iš čia, statykitės namus didmiesčiuose, nes čia per brangu gyventi”, – aiškina B.Ropė.
E.Pupinis pripažįsta, jog centrinė valdžia labai mažai padarė, kad sumažintų skirtumus tarp regionų, nors prieš kurį laiką ir garsiai kalbėjo apie kai kurių valdiškų institucijų perkėlimą iš Vilniaus į kitus miestus. “Bet pirmiausia, ką reikėtų padaryti, tai griežtai atskirti paramos lėšas verslo plėtrai, – neabejoja parlamentaras. – Didžioji paramos dalis turėtų tekti ne Vilniui ar kitiems didmiesčiams, o regionams. Kol šito nebus, tol iš regionų žmonės bėgs tiek į kitus miestus, tiek į užsienį.”
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, didžiausi išvykstančiųjų srautai plūsta iš Utenos (19 proc.), Tauragės (18 proc.), Šiaulių (17 proc.) ir Alytaus (16 proc.) apskričių, o vertinant pagal rajonus – iš Visagino (25 proc.), Akmenės ir Pagėgių (22 proc.) savivaldybių.

Du kraštutiniai – pigiausios ir brangiausios šilumos energijos – Lietuvos rajonų pavyzdžiai liudija, kad ilgametė koncesija, kai šilumos ūkiai buvo ilgam išnuomoti privačioms bendrovėms, nepasiteisino. Šiluma pigiausia ten, kur jos ūkį savo rankose išlaikė savivaldybės. Dabartinei mažai kainai svarbiausios yra investicijos į tinklų sutvarkymą, biokuro katilinių statybą. Tuo tarpu privatus verslas tik nuolat dejavo, koks nepelningas esąs šilumos tiekimas, ir tesiūlė vienintelę išeitį – dujų brangimą įkalkuliuoti į šilumo kainą.
Utenos rajono meras Alvydas Katinas net ir bauginantį šių metų šildymo sezoną pasitiks ramus: dujų kainų šuolis bus neutralizuojamas daugiau šilumos gaminant biokuro katilinėse, kurių tinklą planuojama ir toliau plėsti. O Prienų rajono galva Vytas Bujanauskas šalčių laukia su dideliu nerimu: šiame rajone susidariusios sąlygos tik tolesniam šilumos energijos brangimui, nes ji gaminama vien tik dujinėse katilinėse.
“Veido” skaitytojams – skirtingi abiejų merų atsakymai į tuos pačius klausimus.

VEIDAS: Kodėl šiluma Utenos rajone yra pigiausia visoje Lietuvoje – pastarąjį šildymo sezoną ji tesudarė 18,6 ct/kWh?
A.K.: Viską lėmė laiku padarytos investicijos. Čia nieko gudraus nesukombinuosi, nepadės jokios įmantrios formulės, jokie ginčai Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje, jei tavo paties šilumos ūkis nesutvarkytas. Ne tik šilumos ūkis, bet ir visi kiti ūkiniai reikalai – laiku neinvestavusios į tokias strategines sritis, kaip šiluma, vanduo, nuotekos, atliekų tvarkymas, savivaldybės dabar yra pralaimėjusios.
VEIDAS: Kodėl šiluma Prienų rajone yra brangiausia visoje Lietuvoje – pastarąjį šildymo sezoną ji pasiekė 32,5 ct/kWh?
V.B. Todėl, kad turime vien tik dujomis kūrenamas katilines. Meru tapau neseniai, bet pastaruosius ketverius metus dirbau rajono taryboje ir per tą laiką nuolat derėjomės su Prienų šilumos ūkį 15-ai metų išsinuomojusia bendrove “E energija”. Ir nieko! Jie tvarkosi jau dešimtmetį, bet tik dabar, kai iki sutarties pabaigos liko penkeri metai, pradėjo kažką siūlyti. Tačiau tie jų siūlymai mums nepriimtini – už dabar keliais centais pigesnę šilumą jie mainais prašo tokių sąlygų, kurios ilgalaikėje perspektyvoje dar labiau pablogintų savivaldybės situaciją, nes ateityje jie kainą vėl galėtų padidinti ir mes nebeturėtume jokių svertų. Pavyzdžiui, jie siūlo ES lėšomis modernizuoti šilumos trasų sistemą ir perimti ją savo dispozicijon, o baigiantis sutarties laikui – beje, keliama papildoma sąlyga ją dar pratęsti – savivaldybė turėtų tas trasas išsipirkti. Mes liktume be nieko ir net jei patys investuotume į naujas katilines, “E energija” ir toliau diktuotų sąlygas, nes būtų šilumos tinklų savininkė.
VEIDAS: Kokių investicijų Jūsų rajono šilumos ūkyje būta per pastaruosius keliolika metų?
A.K.: Iš viso jau esame investavę apie 46 mln. Lt, iš jų – tik 6 mln. Lt, gautų iš ES. Visa kita – nuosavos lėšos, kurias sugebėjo investuoti savivaldybės rankose išlaikyta UAB “Utenos šilumos tinklai”. Utenoje mes išlaikėme savo rankose visas ūkines įmones, ir esu tikras, kad Lietuvoje tai pas teisingiausias kelias.
Nuolatos atnaujiname savo tinklus, pasistatėme biokuro katilines ir dabar turime galimybę naudoti trijų rūšių kurą: dujas, dyzeliną ir biokurą, renkamės tą, kuris tuo metu rinkoje pigiausias. Iki šiol biokuras užėmė tik 20–30 proc. mūsų rajono rinkos, tačiau prognozuojame, kad per artimiausius kelerius metus jo naudosime jau 70–80 proc.
V.B.: Per tą laiką “E energija” tik truputį paremontavo trasas keliose vietose – ten, kur buvo jau visiškai išėjusios iš rikiuotės. Bet apie kažkokias strategines investicijas – nė kalbos, sėdime vien tik ant senų dujų katilų.
VEIDAS: Ar planuojamos tolesnės investicijos? Kaip jos atsilieps šilumos kainai?
A.K.: Taip, kol kas mūsų rajonui sustoti anksti. “Utenos šilumos tinklai” savo lėšomis (3 mln. Lt) dabar stato dar vieną biokuro katilą. Taip pat pradedame didelės termofikacinės elektrinės statybą – ji kainuos apie 30 mln. Lt, pusę šios sumos planuojame gauti iš ES fondų.
Šilumos kaina Utenoje dėl nuolatinių investicijų nuolatos didėjo, bet mes visada išlikdavome pigiausių rajonų penketuke. Susitvarkėme, susiremontavome, išsiplėtėme, bet, kaip matote, tie, kurie nedarė nieko, dabar moka kur kas brangiau.
Mūsų kainos pernelyg nešokdavo todėl, kad didžiąją dalį investicijų sudarė ne paskolos, o šilumos įmonės apyvartinės lėšos. Be to, juk investicijos išsidėlioja per 10–15 metų, o šilumos savikaina per tą laiką jau būna sumažėjusi – viskas susibalansuoja. Tai užburtas ratas: jei laiku investuoji, net ir perkeldamas dalį investicijų į kainą, ją padidini nedaug, o savikaina mažėja dėl naujų rūšių kuro.
Tiesą sakant, net neįsivaizduoju, ko dabar griebtis tiems rajonams, kuriuose kaina ir taip jau didžiausia ir jiems dabar verkiant reikia investicijų į biokuro katilines, – net ir imdami didelę kainą iš gyventojų jie neturi lėšų rezervo, nes yra priversti pirkti nežmoniškai brangias dujas.
Dabar vyksta arši kova tarp Vyriausybės ir savivaldybių dėl esą prastų kainos skaičiavimo metodikų, fomulių. Bet visa tai – smulkmenos, kova dėl kelių centų už kilovatvalandę. Padėtį iš esmės keičia tik ūkiškumas ir savalaikės, strategiškai suplanuotos investicijos. Nebūkime galvą į smėlį sukišę stručiai ir neieškokime kitokių išeičių, negu investicijos į alternatyvaus dujoms kuro katilines, ir nebereikės verkšlenti – oi, dujos per brangios, oi, Vyriausybė bloga, nes nesudera mažesnių dujų kainų.
V.B.: Manome, kad savivaldybei reikia pačiai statytis naują biokuro katilinę. Skaičiuojame, kad ji kainuotų apie 6 mln. Lt, pusę šių lėšų planuojame gauti iš ES fondų. Aišku, kad investicijas turėtume įtraukti į kainą, bet juk šilumos savikaina sumažėtų vos pradėjus veikti naujai katilinei, taigi bendra kaina gyventojams neturėtų didėti.
VEIDAS: Tačiau biokuras taip pat brangsta. Kokios kainos Jūsų rajono gyventojų laukia šį šildymo sezoną?
A.K.: Kainos formulėse kuro kainų svyravimas jau yra numatytas, tad didelių pokyčių šiemet neturėtų būti. Be to, kad ir kiek bet koks kuras brangtų, mes išliksime mažų kainų Lietuvos rekordininkai – juk turime galimybę rinktis net iš trijų rūšių kuro.
Nusišnekėčiau, dabar ėmęs žadėti, kad kada nors Utenoje šiluma tekainuos 13 ct. Ne, visos tendencijos liudija tik vieną kryptį – energijos išteklių brangimą, kokie nors kitokie pažadai tėra populizmas. Žinoma, ir pas mus šiluma greičiausia brangs – vien jau dėl to, kad biokuro katilinių Lietuvoje daugėja ir jo tiekėjai jau kelia kainą. Bet galvojame ir apie tai – jau žvalgomės į 2 ha aikštelę šalia didžiausios savo katilinės, nes manome, kad verta būtų kaupti biokuro atsargas, jį perkant tada, kai atpinga.
V.B.: Bet ar mes turime kitokių alternatyvų? Biokuras juk vis tiek pigesnis nei dujos. Mūsų rajonas nebegali daugiau miegoti ir nieko nedaryti. Turime seną nebeveikiančią katilinę prie buvusios pieninės, ten ir planuojame statyti tuos naujus biokuro katilus.
Bet naujos katilinės šiemet dar nespėsime baigti, tai kito šildymo sezono viltis. O šio sezono laukiame su labai dideliu nerimu – jau dabar dviejų kambarių buto šildymas žiemą pas mus kainavo 600–700 Lt per mėnesį, tai kas bus, jei jis dar brangs? Bandome greitai kažką daryti, deramės su “E energija”.
VEIDAS: Kas šilumos ūkyje tvarkosi geriau – pačios savivaldybės ar ten įsileistos privačios bendrovės?
A.K.: Esu įsitikinęs, kad tas paslaugas, kurias gyventojams pagal įstatymą privalo teikti savivaldybė – šilumos, vandens tiekimo, atliekų tvarkymo, – ji ir turėtų išlaikyti savo rankose. Teoriškai privatizacija turi daug pliusų, privatus savininkas turėtų sugebėti tvarkytis geriau, bet Lietuvos šilumos ūkyje tokių praktinių pavyzdžių nematome.
Tiesą sakant, mane stebina šilumos ūkio bendrovių nesugebėjimas tvarkytis kituose rajonuose. Tarifai mūsų rajone – ne tik šilumos, bet ir vandens – vieni mažiausių visoje Lietuvoje, bet mūsų įmonės veikia pelningai, nors ir investuoja. Vadinasi, kitur kažkas blogai valdoma, blogai kontroliuojama. Nepatikėsite, bet “Utenos šilumos tinklams” jau keliolika metų vadovauja tas pats žmogus – Gintaras Diržauskas. Dabar nemadinga stagnacija, reikalaujama vadovų rotacijos, bet kai kuriais atvejais stabilumas, pasirinktos krypties išlaikymas ir pagarba savo darbą išmanantiems įmonių vadovams duoda kur kas geresnių rezultatų. Matyt, ne veltui prezidentas Valdas Adamkus vienoje savo kalbų Uteną yra kėlęs pavyzdžiu Seimui dėl politinės kultūros, rajono interesų iškėlimo virš partinių. Man gaila tų Lietuvos miestų, įskaitant Vilnių, kuriuose valdžia neišsilaiko net vienos kadencijos ir keičiasi kas dveji metai, o naujai atėjusieji imasi revoliucijų. Taip pramiegamos investicijos, ES parama, progresas.
V.B.: Prienai – puikiausias blogas pavyzdys, kas atsitinka šilumos ūkį perleidus į privačias rankas. Šis kadaise priimtas sprendimas dabar yra virtęs dideliu mūsų galvos skausmu – jokių remontų, jokių rekonstrukcijų ir rekordinės šilumos kainos. Beje, pažiūrėkite, kokios problemos ir Ukmergėje, kur šilumos ūkis atiduotas tai pačiai “E energijai”!
Todėl ir naują katilinę jau galvojame statytis patys. Yra norinčiųjų į ją investuoti, tačiau net jei ir įsileisime privatų kapitalą, savivaldybė turės išlaikyti savo rankose mažiausiai 51 proc. akcijų. Ačiū, jau pasimokėme valdymą perleidę kitiems, o rūpestį dėl šilumos kainų gyventojams pasilikę sau.

Įkirtos:

A.Katinas: “Laiku neinvestavusios į šilumą, vandenį, nuotekas, atliekų tvarkymą savivaldybės dabar yra pralaimėjusios.”
V.Bujanauskas: “Ačiū, jau pasimokėme valdymą perleidę kitiems, o rūpestį dėl šilumos kainų gyventojams pasilikę sau.”

Jis uostamiesčio vadovo poste keičia liberalcentristą Rimantą Taraškevičių.

Pirmajame naujosios Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdyje jis buvo vienintelis kandidatas. V.Grubliausko kandidatūrą palaikė 21 tarybos narys iš 31.

Klaipėdoje dėl valdančiosios koalicijos formavimo susitarė penkių partijų atstovai – Liberalų sąjūdžio, Liberalų ir centro sąjungos, Rusų aljanso, partijos “Tvarka ir teisingumas” bei socialdemokratų.

Liberalų sąjūdis uostamiesčio taryboje gavo septynis mandatus. Antrą-trečią vietas pasidalijo liberalcentristai ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), gavę po penkis mandatus. Po tris mandatus gavo socialdemokratai, Rusų aljansas, “tvarkiečiai” ir “darbiečiai”, du mandatus iškovojo Rusų sąjunga.

Druskininkų meru antradienį perrinktas ilgametis savivaldybės vadovas socialdemokratas Ričardas Malinauskas.

Per mero rinkimus pirmajame Druskininkų tarybos posėdyje R.Malinauskas konkurentų neturėjo. Jo kandidatūrą palaikė 21 iš 25 tarybos narių.

Socialdemokratas Druskininkams vadovauja nuo 2000-ųjų.

Socialdemokratai per pastaruosius savivaldos rinkimus čia laimėjo 17 mandatų iš 25.

Tris vietas gavo Liberalų ir centro sąjunga, po dvi – “darbiečiai” ir “tvarkiečiai”, į tarybą taip pat pateko nepriklausomas kandidatas Rimantas Žūkas.

Panevėžio mero rinkimus antradienį laimėjo vietos socialdemokratų lyderis Povilas Vadopolas.

Jam nusileido kiti du kandidatai – ligšiolinis meras konservatorius Vitalijus Satkevičius ir valstietė liaudininkė Gema Umbrasienė.

P.Vadopolas sulaukė 18 tarybos narių palaikymo, V.Satkevičius – 11, o G.Umbrasienė – aštuonių.

Panevėžyje į koaliciją susibūrė keturios partijos, tarp kurių nėra daugiausia balsų – devynis – iškovojusios Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ir tris vietas turinčių valstiečių liaudininkų.

Koalicija iš septynių socialdemokratų, trijų Liberalų sąjūdžio atstovų, trijų “darbiečių”, keturių “tvarkiečių” bei prie pastarųjų frakcijos prisijungusio nepriklausomo kandidato Tado Labučio taryboje turi 18 mandatų iš 31.

P.Vadopolas dirbo meru ir praėjusioje savivaldybės tarybos kadencijoje – nuo 2008-ųjų birželio iki 2010-ųjų sausio. Jis buvo išrinktas po interpeliacijos iš pareigų pašalinus ankstesnį miesto vadovą konservatorių Vitą Matuzą.

Tačiau 2009-ųjų gruodį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paskelbė, kad V.Matuzas atleistas iš merų neteisėtai, ir panaikino tarybos sprendimą naujuoju meru išrinkti P.Vadopolą.

Tuomet Panevėžio politikai išrinko naują miesto vadovą – 2010-ųjų sausį P.Vadopolą mero kėdėje pakeitė konservatorius Vitalijus Satkevičius, kuris Panevėžiui vadovavo kiek daugiau nei metus.

Telšių rajono savivaldybės meru antradienį vykusiame pirmajame naujos kadencijos tarybos posėdyje išrinktas socialdemokratas Vytautas Kleiva.

Jį palaikė 19 tarybos narių, tuo metu šio posto taip pat siekęs dabartinis meras “tvarkietis” Valdemaras Ramšas gavo aštuonis balsus.

Valdančioji koalicija Telšiuose suformuota be daugiausiai balsų iškovojusių “tvarkiečių” – jie per rinkimus gavo aštuonis mandatus, bet dirbs opozicijoje.

Valdančiąją koalicija sudarys septyni socialdemokratai, šeši “darbiečiai”, du konservatoriai, du valstiečiai liaudininkai ir du Krikščionių partijos atstovai.

Pagal į koaliciją susibūrusių partijų susitarimą, vicemero postas turėtų atitekti “darbiečiui” Petrui Kuizinui, Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriumi turėtų tapti socialdemokratas Saulius Urbonas.

Anykščių rajono meru toliau dirbs Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovas Sigutis Obelevičius.

Rajono vadovu antradienį vykusiame pirmajame naujosios savivaldybės tarybos posėdyje S.Obelevičius perrinktas 20 balsų dauguma iš 25.

Su juo varžytis ketino socialdemokratas Alvydas Žala, bet vėliau jis savo kandidatūrą atsiėmė, tad S.Obelevičius rinkimuose konkurentų neturėjo.

Anykščiuose septynis mandatus iš 25 iškovojo TS-LKD, šešis – socialdemokratai, keturis – Darbo partija, tris – partija “Tvarka ir teisingumas”, po du – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga ir Liberalų ir centro sąjunga, dar vieną – nepriklausomas kandidatas Arvydas Krikščiūnas.

Šakių rajono savivaldybės meru antradienį pirmajame naujos tarybos posėdyje perrinktas iki šiol rajonui vadovavęs valstietis liaudininkas Juozas Bertašius.

Jis Šakių rajonui vadovavo nuo 2003 metų.

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovai Šakiuose iškovojo 14 mandatų iš 25.

Po keturias vietas naujoje taryboje turi Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ir Lietuvos socialdemokratų partija, po vieną – Liberalų ir centro sąjunga bei partija “Tvarka ir teisingumas”. Tarybos nario mandatą taip pat gavo kaip nepriklausomas kandidatas išrinktas Edmundas Rinkevičius.

Japonijos ministras pirmininkas Naoto Kanas (Naotas Kanas) sekmadienį aplankė Mijagio prefektūros Išinomakio miestą, kur susitiko su vietos žvejais ir valdžia, pranešė Japonijos žiniasklaida.

Per savo trečiąjį po gaivalinės nelaimės kovo 11dieną vizitą į šalies šiaurės rytus jis sakė vietos žvejybos pramonės atstovams, kad vyriausybė nustatys uostus, kurie bus atstatyti pirmiausia.

Per susitikimą su Išinomakio meru Hiroshi Kameyama (Hirošiu Kamejama) ir Mijagio gubernatoriumi Yoshihiro Murai (Jošihiru Murajumi) premjeras pranešė, kad šiuo metu vyriausybė vadovauja 70 tūkst. blokų laikinųjų būstų evakuotiesiems iš nelaimės zonos statybai.

Žiniasklaidos duomenimis, N.Kanas taip pat apsilankė savigynos pajėgų bazėje Higašimatsušime ir paragino įvairias užduotis atliekančius karius dalyvauti didelio masto žmonių paieškoje, kuri prasidėjo šį sekmadienį.

Maždaug 12 tūkst. Japonijos savigynos ginkluotųjų pajėgų karių dalyvauja dingusiųjų be žinios per gaivalinę nelaimų Ivatės, Mijagio ir Fukušimos prefektūrų pakrantėje ir toliau nuo jūros esančiuose rajonuose paieškoje. Joje taip pat dalyvauja 90 orlaivių, 50 laivų, dirbančių drauge su policija ir pakrančių apsauga bei daugiau nei šimtu Amerikos karių.

Pastaroji bendra paieškos operacija buvo surengta balandžio pradžioje. Per tris dienas trukusią paiešką cunamio sugriautose trijų prefektūrų teritorijose buvo surasti 79 žmonių kūnai.