Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Kiekvienas pavasaris Lietuvos paežerėse ir šiukšliadėžėse pažeria aklų kačių ir šunų jauniklių. Į prekybos centrų maišelius supakuoti ir nuo mamų atskirti nelaimėliai galo laukti paliekami miestų prieigose. Ne vienam toks nepageidaujamų gyvūnų atsikratymo būdas įprastas, vis dėlto dauguma – kur kas žmoniškesnė. Būtent dėl jų Gyvūnų globos draugijos telefonas nuolat kaista iki raudonumo.

„Kačiukams reikia žindančios mamos,  SOS”, – tokių ir panašių skelbimų gyvūnų globos puslapyje – ne vienas ir ne du. „Nors baudos už gyvūnų kankinimą ir neprie­žiūrą Lietuvoje gana nemažos, jos vis dar mažai veiksmingos”, – įsitikinusi Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkė Danutė Navickienė.

Kai kurių lietuvių mentalitetas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais dar šlubuoja, todėl numatytos baudos už neatsakingą elgesį ir laisvės atėmimas nėra per didelė atsakomybė.

Su šiuo teiginiu linkęs sutikti ir kasmet Eu­ro­pos Komisijai ataskaitas apie lietuvių elgesį su gyvūnais teikiantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus atstovas Giedrius Blekaitis. Jo vertinimu, elgesio su gyvūnais pažeidimų kreivė šalyje mažėja, vis daugiau ūkinių gyvūnų laikymo vietų atitinka reikalavimus (2008 m. juos atitiko tik 86 proc., 2015 m. – jau 95 proc.), žmonės sąmoningėja ir pilietiškėja, žinoma, su tam tikromis išimtimis.

„Kai kurių lietuvių mentalitetas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais dar šlubuoja, todėl numatytos baudos už neatsakingą elgesį ir laisvės atėmimas nėra per didelė atsakomybė”, – tikina žiauraus elgesio pavyzdžius su gyvūnais spaudoje viešinančios tarnybos specialistas.

Naudodami agresiją prieš aplinkinius de­mons­truojame nepasitenkinimą savimi: pažemindami kitą, save tarsi išaukštiname, įgyjame tam tikrą pranašumą, tačiau tai – silpnų asmenų kelias.

Jis išskiria priežastis, skatinančias žmones elgtis neatsakingai, susijusias su ūkinių gyvūnų laikytojų požiūriu, jų amžiumi ir sveikatos būkle, kuri neleidžia tinkamai pasirūpinti silpnesniais už save. Ta­čiau psichoterapeutas Raimundas Alekna įžvelgia kur kas gilesnes priežastis, tikindamas, kad žmonių elgesį su gyvūnais lemia jų auklėjimas: „Jei as­me­nybė harmoninga, tai ir su gyvūnais, ir su žmo­nėmis jos elgesys bus pagarbus. Tai, kaip mes elgiamės su kitais, atspindi mūsų santykį su pačiu savimi. Naudodami agresiją prieš aplinkinius de­mons­truojame nepasitenkinimą savimi: pažemindami kitą, save tarsi išaukštiname, įgyjame tam tikrą pranašumą, tačiau tai – silpnų asmenų kelias.”

Lietuvoje pakyrėjusių augintinių ar neplanuotų jų palikuonių žmonės atsikrato neįtikėtino žiaurumo priemonėmis (išniekindami, išmesdami pro langą, sužalodami smurtaujant ir pan.) arba pristato į globos organizacijas kaip nebereikalingus.

Kaip stabdyti žiaurų elgesį su gyvūnais, ne vienus metus diskutuojama viešojoje erdvėje, tačiau D.Navickienė mano, kad kol nebus gyvūnų policijos, situacija negerės: ir toliau matysime juos išmetamus lyg nereikalingas šiukšles.

Jei neužsimerksime prieš netinkamą aplinkinių elgesį su gyvūnais, situacija keisis greičiau, nei galime numanyti.

„Liūdniausia, kad neatsakingai besielgiantys žmonės lieka nenubausti, iš mūsų organizacijos vis dar atvirai tyčiojamasi policijoje ir teismuose. Ne vienas atviras teismo posėdis yra virtęs farsu, kai teisėjas pateisino smurtautoją”, – šalyje besiklostančią praktiką atskleidė D.Navickienė.

Pokalbio metu ji minėjo liūdnai pagarsėjusią istoriją, kai universiteto profesorius negyvai užtampė savo šunį, tačiau taip ir liko nenubautas. „Jei neužsimerksime prieš netinkamą aplinkinių elgesį su gyvūnais, situacija keisis greičiau, nei galime numanyti. Taigi, kiek dar ilgai tylėsime?” – piktinasi  Lietuvos gyvūnų globos draugijos atstovė.

Šaukštu deguto visą statinę, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus atstovo G.Blekaičio teigimu, gadina rizikingiausių socialinių sluoksnių asmenys, kuriems nerūpi skriaudžiamų gyvūnų gerovė. „Tokie gyvūnų laikytojai savaitėmis pamiršta savo augintinius, ką jau kalbėti apie kasdien būtiną pašarą ir vandenį, tad ar verta stebėtis, kad išsiblaivę ir užsukę į tvartą randa tik gyvūnų gaišenas”, – pasakojo per metus dešimtis gyvūnų kankinimo ir marinimo atvejų fiksuojantis Vals­tybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovas.

Kai kurie kaimo gyventojai, jo tvirtinimu, iki šiol vadovaujasi nuostata, kad šuns gyvenimas turi būti kančia, todėl jis ir rišamas prie būdos. G.Blekaitis primena, kad kai kurių rūšių gyvūnai yra daug jautresni už žmones, todėl įsipareigojus juos auginti nepriežiūra nepateisinama.

Tre­jų ar penkerių metų vaikui, tampančiam katę už uodegos, empatijos jausmas dar tik vystosi, tačiau jei dešimtmetis taikosi nukirpti gyvūnui uodegą, tai rimtas signalas, kad vaikui jau kažkas ne taip.

Galime tik svarstyti, kas skatina žiaurų žmonių elgesį su gyvūnais. Psichologas Gediminas Na­vaitis linkęs jį sieti su empatijos (gebėjimo atjausti) visuomenėje stoka: sunku įsivaizduoti asmenį, kuris kankina gyvūną ir yra paslaugus, rūpestingas bendraudamas su artimaisiais. Priežasčių, kodėl šis jausmas jam liko svetimas, gali būti daug: šeimyniniai santykiai, bendravimo patirties stoka. „Tre­jų ar penkerių metų vaikui, tampančiam katę už uodegos, empatijos jausmas dar tik vystosi, tačiau jei dešimtmetis taikosi nukirpti gyvūnui uodegą, tai rimtas signalas, kad vaikui jau kažkas ne taip”, – aiškina MRU dėtytojas.

Psichologai sutaria, kad empatija yra sėkmingo bendravimo pagrindas, o ugdyti ją patariama dar ankstyvoje vaikystėje. Ši savybė itin vertinga bendraujant: padeda ugdyti užuojautą ir yra daugelio moralinių sprendimų esmė.

Psi­chiatrijos klinikų pacientų tyrimai taip pat patvirtina, kad asmenys, kurie kankino šunis ir kates, pasižymėjo dideliu agresyvumu ir žmonių atžvilgiu.

Mokslinių tyrimų rezultatai atskleidžia, kad tyčinis žiaurumas gyvūnų atžvilgiu (priešingai nei aplaidumas ir nepriežiūra) susijęs su smurtu ir žiaurumu žmonėms. Individai, jaučiantys malonumą skriausti gyvūnus, dažniau linkę smurtauti ir prieš žmones. JAV federalinis tyrimų biuras yra nustatęs, kad vadinamųjų serijinių prievartautojų ir žmogžudžių gyvenimo aprašymuose dažnai pa­si­k­artoja faktai apie žiaurų elgesį su gyvūnais. Psi­chiatrijos klinikų pacientų tyrimai taip pat patvirtina, kad asmenys, kurie kankino šunis ir kates, pasižymėjo dideliu agresyvumu ir žmonių atžvilgiu.

R.Alekna samprotauja, kad vi­suomenės elgesys su gyvūnais rodo jos brandą. „Jau vien tai, kad viešinami neigiami pavyzdžiai rodo, jog visuomenė vystosi reikiama linkme. Pakanka prisiminti, kaip su gyvūnais elgtasi sovietinėse sistemose, ir tampa aišku, kad judame vakarietiška kryptimi.”

Austrijoje neatitikus vežamų gyvūnų kontrolės kelyje gali tekti susimokėti iki 12 tūkst. eurų.

Už žiaurų elgesį su gyvūnais ir jų kankinimą Lietuvoje administracines nuobaudas  skiria policija, o jai pranešti apie netinkamą elgesį su keturkojais gali kiekvienas. Gyvūną pražudžiusiam, jį suluošinusiam ar kankinusiam asmeniui gresia nuo 300 iki 1750 eurų. Palyginti su gerokai senesnes gyvūnų apsaugos tradicijas turinčiomis šalimis, šios sumos nėra didelės. Tarkime, Austrijoje neatitikus vežamų gyvūnų kontrolės kelyje gali tekti susimokėti iki 12 tūkst. eurų.

Pastebėjus netinkamą elgesį su gyvūnu R.Alek­na ragina nelikti nuošalyje, užsukti į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tinklalapį, užpildyti anketą, kurioje pateikiami visi būtini duomenys apie susidariusias aplinkybes, neprižiūrimo gyvūno šeimininką, ir dovanoti mažajam draugui galimybę gyventi be smurto.

Esamas ir buvę sostinės merai – visi keiksnoja savo pirmtakus už paliktas skolas, neapmokėtus darbus, pinigais neparemtus įsipareigojimus ir neprisiima kaltės dėl beveik 900 mln. Lt pasiekusios įskolos.

“Stebuklais netikiu, todėl pirmą kartą savivaldybės biudžete numatytos lėšos skoloms grąžinti, o ne numatyta už skolas pradėti naujus darbus, kaip buvo anksčiau”, – sako nuo gruodžio sostinei vadovaujantis konsevatorius Raimundas Alekna, piktindamasis, jo manymu, labiausiai Vilnių praskolinusiais merais – Artūru Zuoku ir Juozu Imbrasu. Jau daugiau kaip dešimtmetis Vilniaus skolų kreivė šauna į viršų, tik pernai pirmąkart linktelėjo žemyn. Tačiau šiandien jau turime išrinktą naują Vilniaus savivaldybės tarybą ir nuo jos priklausys, kurlink toliau ši pratęs skolų kreivę. O jos dabar siekia 875,2 mln. Lt. Tad net ir labai norint tesėti rinkėjams duotus pažadus, naujai miesto valdžiai tokia suma – nemenkas akmuo po kaklu. Kas taip praskolino Vilnių?

Skaičių ekvilibristika slepia išlaidžiausiuosius

Kuris meras buvo išlaidžiausias, atsakyti ir lengva, ir sunku. Pagal oficialius skaičius akivaizdu: absoliutūs “lyderiai” – tuomet libcentristas Artūras Zuokas ir “tvarkietis” Juozas Imbrasas. Per 2007 m., kai A.Zuokas meravo iki, o J.Imbrasas nuo balandžio, skola išsipūtė net 212,5 mln. Lt. J.Imbraso “asmeninis rekordas” – 2008-aisiais prie skolos pripliusuoti dar 182,3 mln. Lt. Per pastaruosius keliolika metų tik pernai, savivaldybei vadovaujant konservatorių merams, skolų maišą pavyko palengvinti 35,1 mln. Lt.

Tačiau skaičiuojant kreditorines skolas be banko paskolų, t.y. kiek nesumokėta pinigų už paslaugas, darbus, prekes, rekordiniai konservatoriaus Viliaus Navicko “merauti” 2009-ieji, kai skola per metus padidėjo 160,8 mln. Lt.

Taigi į lyderių pozicijas – konkurentų daug. Tačiau nė vienas į tokią lyderystę nesiveržia ir turi tam ne tik pasiteisinimų, bet ir savo skaičiavimų.

“Veidas” vadovavosi Finansų ministerijos skolų be banko paskolų ir Vilniaus savivaldybės pateiktais bendros skolos skaičiais nuo 2005-ųjų. Kodėl tik nuo šių metų? “Man irgi sakė, kad turimi skaičiai tik nuo 2005-ųjų. Norėdamas gauti informaciją, turi būti vos ne agentas 007″, – ironizuoja dabartinis meras R.Alekna.

A.Zuokas, dukart buvęs sostinės meru ir vėl su didelėmis ambicijomis susigrąžinti postą kandidatavęs į savivaldybę, skolos skaičius turi nuo 2000-ųjų, tačiau jie nesutampa su oficialiai pateikiamais. Jo tikinimu, atėjęs vadovauti miestui jis rado apie 270 mln. Lt skolą ir maždaug tokią pat paliko 2007-aisiais. “Reikia įvertinti ir tai, kad per tuos septynerius metus buvo daug investuojama, skirtingai nei dabar”, – akcentuoja A.Zuokas. Jo įsitikinimu, tikros skolos – tai pinigai, pradelsti apmokėti už atliktus darbus ar paslaugas. “Likusi skolos dalis – paskolos, ir visiškai nereiškia, kad miestas turi grąžinti visus tuos 875 mln. Lt per vienus metus. Problema – tie 282 mln. Lt, plius paskolų dalis, kurią reikia grąžinti per šiuos metus, ir paskolų palūkanos. Gąsdinimas visais 875 mln. – nekompetencija. Gal miesto vadovai bando parodyti situaciją blogesnę, nei ji yra, nes niekas nieko nedaro”, – kritikuoja A.Zuokas.

Be abejo, lyginant, kas daugiausia praskolino Vilnių, negalima lyginti vien sumų litais, nes kito ir savivaldybės biudžeto dydis. Skaičiuojant procentais, tenka patvirtinti, kad skola nuo 2005-ųjų iki dabar – lygiai padvigubėjo: A.Zuoko meravimo 2005–2006 m. ji sudarė 42 proc. miesto biudžeto, J.Imbraso 2007–2008 m. užaugo iki 65–76 proc., o V.Navicko 2009 m. – iki 88 proc., bet 2010 m. kristelėjo iki 84 proc.

Tačiau ar šie skaičiai prie merų – tikrai jų “nuopelnas”?

Palikimas – neapmokėtos sąskaitos

Visi be išimties pastarųjų keliolikos metų Vilniaus merai griežia dantį ant kitų partijų pirmtakų. “Premjeras Gediminas Vagnorius pakėlė atlyginimus mokytojams 30 proc., o pinigėlių nė cento savivaldybei nedavė”, – kaip dar 1997 m. prie mero Rolando Pakso pradėjo pūstis sostinės skola, aiškina iš jo mero postą perėmęs, o paskui vėl jam perdavęs J.Imbrasas.

Tačiau A.Zuokas, atvirkščiai, keiksnoja R.Pakso-J.Imbraso palikimą: “2000-aisiais atėjęs į mero postą radau nesumokėtas trejų metų skolas – už Katedros aikštės sutvarkymą, fasadų dažymą, kitus miesto tvarkymo darbus nebuvo mokėta nuo 1997 m.”

O 2007 m. vėl į mero postą grįžęs J.Imbrasas “paveldėjo” A.Zuoko įsipareigojimus. “Buvo pradėti dideli projektai. Naujų nieko nepradėjome, tik porą metų paremontavome kiemus, tam skirdami po 15 mln. Lt. Jei būčiau nors vieną A.Zuoko pradėtą projektą nutraukęs, būčiau buvęs apdrabstytas purvais”, – aiškina J.Imbrasas, bet pripažįsta, kad tęsti aplinkkelių ir gatvių tiesimo darbai buvo labai reikalingi vilniečiams. Pyksta jis ir ant tuomet valdžiusių socialdemokratų: sako, jei kas būtų įspėjęs, kad ateina tokios juodos dienos, gal būtų kokį projektą ir stabdę.

“J.Imbrasas prisirašė sutarčių darbams, o mums reikėjo mokėti. Prie manęs nepasirašyta sutartis nė dėl vieno naujo projekto. Tik kofinansavome ES projektus. Visi nori gyventi iš skolų ir būsimoms kartoms perduoti jas mokėti”, – piktinimosi estafetę perima po J.Imbraso miestui vadovavęs konservatorius Vilius Navickas. O po jo meru tapęs kitas konservatorius R.Alekna apgailestauja, kad dabar, po dvejų metų, jam vis dar tenka pasirašinėti atsiskaitymus už 2009 m. pirmą ketvirtį, kai meru buvo “tvarkietis” J.Imbrasas, atliktus darbus. “Tai visiška avantiūra daryti tokius projektus, kai neturi pinigų”, – pikitinasi dabartinis meras.

Kam savivaldybė skolinga ir kur dėjo milijonus

R.Alekna stebisi, kad pinigų biudžete būdavo neskirta tam, už ką savivaldybė yra atsakinga, pavyzdžiui, švietimo įstaigoms už komunalinius patarnavimus pernai nebuvo numatyta nė lito, vadinasi, jie buvo numatyti kažkur kitoje srityje ar kokio objekto statybai. Taip ir buvo auginama skola, o dabar 120 mln. Lt Vilnius skolingas vien už švietimo įstaigų komunalinius patarnavimus.

Kaip informavo Savivaldybės administracijos Finansų valdymo ir apskaitos departamento direktorius Edmundas Kačkus, šių metų biudžete skoloms grąžinti pagaliau numatyta maždaug 140 mln. Lt. Tačiau, pavyzdžiui, komunalinėms miesto reikmėms biudžete trūksta apie 50–60 mln. Lt, miesto transportui išlaikyti – apie 80 mln. Lt, – kas gali virsti naujomis skolomis. E.Kačkus pastebi, kad visų kadencijų Tarybos investicijoms skirdavę dalį lėšų, kurios turėjo būti skirtos einamiesiems mokėjimams – miestui tvarkyti, švietimui, transportui. Taip skola “Vilniaus autobusams” užaugo iki 44,8 mln. Lt, “Vilniaus troleibusams” – 28,9 mln., ir t.t.

Didžiausių Vilniaus savivaldybės investicijų 2005–2010 m. pareikalavę projektai – aplinkkeliai, gatvės, viadukai: į pietinį investuota 87,7 mln. Lt, vakarinį – 56,4 mln., dar į Lazdynų tilto rekonstrukciją – 19,4 mln., Geležinio Vilko gatvę – 16,6 mln. Lt, ir t.t.

Daugelio šių projektų pradžia – A.Zuoko laikais.

Skola – “legali”

Šiandien Vilniaus skola (be bankų paskolų) sudaro 72 proc. visų savivaldybių įskolų, o pajamos – 22 proc., tad palyginti su savivaldybių vidurkiu, skola nemaža. Siekdama padėti sostinės savivaldybei spręsti skolų grąžinimo problemą Finansų ministerija 2011 m. padidino skolos limitus nuo 55 proc. iki 85 proc., o grynojo skolinimosi – nuo 20 iki 40 proc. Bet pasiskolintas lėšas savivaldybė turės teisę naudoti tik esamoms brangesnėms skoloms iš naujo finansuoti ir skoloms už suteiktas paslaugas mokėti. Taigi skola pagaliau tapo “legali”, nors iki šiol buvo toleruojama, kad viršijo leistiną normą, pavyzdžiui, 33 proc.

Kad Vilniaus biudžetas akivaizdžiai diskriminuojamas, čia vienas kitą keiksnojančių įvairių kadencijų sostinės merai absoliučiai vieningi. Štai sostinė surenka daugiausia gyventojų pajamų mokesčio, tačiau gauna tik 40 proc., o kita dalimi subsidijuojamos mažesnės savivaldybės. Kita, Vilniaus infrastruktūra naudojasi ir žmonės, kurie gyvena Vilniuje, bet savo gyvenamąją vietą yra deklaravę kitur. Dėl tokių “nelegalų” miestas kasmet netenka apie 200–300 mln. Lt. Tokią ydingą tvarką būtina keisti, įsitikinę sostinės merai.

Tačiau reikia prisiminti ir dažnus STT vizitus į Vilniaus savivaldybę, ir A.Zuoko “abonentinę” istoriją, ir V.Navicko auksinę citatą apie neva savų ir svetimų verslą sostinės savivaldybėje. Akivaizdu, kad apstu ir vidinių rezervų milijonams sutaupyti ar uždirbti, jei savivaldybėje būtų daugiau skaidrumo.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Vilniaus sueigos konferencijoje buvo patvirtintas kandidatų, dalyvausiančių rinkimuose į savivaldybės tarybą, sąrašas.

Pirmasis sąraše – Raimundas Alekna, dar gegužės mėnesį visuotiniame partijos susirinkime patvirtintas sąrašo lyderiu. Toliau sąrašą tęsia krikščionių demokratų atstovas, Europos Parlamento nario patarėjas Valdas Benkunskas, dabartinė miesto tarybos narė, Savivaldos plėtojimo komiteto pirmininkė Violeta Podolskaitė, miesto tarybos narys, bei mero patarėjas, kuruojantis Vilniaus švietimo, sporto ir kultūros klausimus prof. Povilas Tamošauskas, Ministro Pirmininko patarėja Vilniaus regiono plėtros klausimais Paulė Kuzmickienė, dabartiniai tarybos nariai Gediminas Švilpa, Birutė Galinienė, Vidas Urbonavičius, EP nario patarėja Rasa Baškienė, Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos vadovas, Lazdynų seniūnas Algis Strielčiūnas.

„Pirmasis sąrašo dešimtukas išskirtinis tuo, kad jame kaip niekad daug moterų. Gyvenime yra labai svarbu pusiausvyra ir balansas ne tik tarp materialinių ir dvasinių vertybių, bet ir tarp vyrų ir moterų teisės bei galimybės atstovauti visuomenės interesus. Būtent ta linkme ir buvo koreguojamas sąrašas. Tikiu, kad tai bus geras pavyzdys vilniečiams, siekiantiems bendruomeniškumo ir santarvės. Tik darniai dirbdami kartu sukursime žmonėms Vilnių jaukų, gražų, modernų, kuriame bus gera gyventi visiems“, – pristatydamas sąrašą kalbėjo Raimundas Alekna.

Konservatorių lyderio premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas, kandidatas į sostinės mero postą, psichoterapeutas Raimundas Alekna darbo metu papildomai uždarbiauja, teigia “Lietuvos rytas”.

“169 litai už 390 litų vertės R.Aleknos seminarą “Emocinis intelektas ir vadovavimas”, – skelbia vienas interneto tinklalapis.

Pasak dienraščio, R.Aleknos paskaita turėtų vykti spalio 25-ąją nuo 9 valandos ryto iki 14 arba 15 valandos. Pagal tiesiogines savo pareigas premjero patarėjas šią darbo dieną turėtų plušėti Vyriausybės rūmuose.

Skelbime taip pat nurodyta, kad R.Alekna paskaitą skaitys Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centre, tarp kurio steigėjų yra ir jis pats.

“Premjero leidimo dirbti antraeilį darbą neturiu, bet paskaitos dieną pasiimsiu poilsio dieną”, – tvirtino R.Alekna.

Paklaustas, ar A.Kubilius jau žino apie jo paskaitas darbo metu ir ar nenustebs perskaitęs skelbimą internete, psichoterapeutas kiek susvyravo: “Premjerą dėl savo poilsio dienų informuosiu nesuderinęs su jumis. Nesijaudinkite.”

Tarp jau pasirašytų Vyriausybės vadovo potvarkių dėl laisvų dienų suteikimo patarėjams R.Aleknos pavardės antradienį dar nebuvo.

Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Giedrius Kazakevičius apie minėtą paskaitą irgi nieko nežinojo: “Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, kad patarėjams reikia premjero leidimo darbo metu skaityti paskaitas, nes pats tokia veikla neužsiimu.”

Premjeras, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Andrius Kubilius sako remiantis savo patarėjo ir partijos kolegos Raimundo Aleknos kandidatūrą į sostinės merus.

“R.Alekna – mūsų frakcijos lyderis savivaldybėje, ir todėl remiu ir remsiu jo kandidatūrą”, – antradienį Lietuvos radijui sakė ministras pirmininkas.

“Tikėčiausi, kad tai, ką matome viešuose pareiškimuose – kad savivaldybės tarybos frakcijos, kurios žada įeiti į koaliciją, ar tai būtų socialdemokratai, ar kažkurios liberalios frakcijos, savo viešus žodžius parems konkrečiu balsavimu”, – pridūrė A.Kubilius.

Vilniaus konservatoriai pirmadienį iniciavo trečiąjį pasitarimą dėl būsimos koalicijos ir naujojo sostinės mero, kuris pakeistų susikompromitavusį Vilių Navicką.

Vilniaus konservatorių lyderio parlamentaro Manto Adomėno teigimu, visos konsultacijose dalyvavusios frakcijos remia R.Aleknos kandidatūrą.

Dėl spaudimo savivaldybės kontrolieriui Šarūnui Skučui iš konservatorių gretų pašalintas dabartinis meras V.Navickas. Jis žada atsistatydinti iš mero pareigų, kai valdantieji sutars, kas jį pakeis.

Vilniaus miesto savivaldybės valdančiojoje koalicijoje šiuo metu kartu dirba konservatoriai, socialdemokratai, liberalcentristai ir Nepriklausoma frakcija.

Koalicijos partneriai Vilniaus miesto savivaldybėje trečiadienį išsakė paramą konservatoriaus Raimundo Aleknos kandidatūrai į sostinės merus.

Dalyvauti valdančiojoje koalicijoje sutarė Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), Socialdemokratų, Liberalų ir centro sąjungos bei Liberalų sąjūdžio partijų frakcijos. Jos neturi daugumos, todėl žada kalbėtis ir su kitomis frakcijomis.

“Jeigu kalbėtume apie pasiūlytą mero kandidatūrą R.Alekną, mes kaip ir neįžvelgiame labai didelių problemų, bet mes labai norėtume žinoti, kokiais principais bus vadovaujamasi veikiant koalicijoje ir kokie darbai numatomi padaryti ir kokiu keliu”, – po susitikimo Seime žurnalistams sakė socialdemokratas, vicemeras Romas Adomavičius.

“Mus pilnai tenkina konservatorių kandidatas”, – teigė liberalcentristas Stanislovas Šriūbėnas.

Jis teigė, kad koalicijoje neturėtų dirbti nuo liberalcentristų atskilę Artūro Zuoko bendražygiai, susibūrę į Vilniečių frakciją.

Sutinkantis su R.Aleknos kandidatūra tikino ir Liberalų sąjūdžio atstovas Šarūnas Gustainis.

Prieš kurį laiką iš valdančiosios koalicijos pasitraukęs Liberalų sąjūdis, pasak Š.Gustainio, prie valdančiųjų vėl dedasi su sąlyga, kad iki rinkimų nebus priimami su šilumos tinklų nuoma ir atliekų deginimo gamyklos statymu Vilniuje susiję sprendimai.

Dėl spaudimo savivaldybės kontrolieriui Šarūnui Skučui iš konservatorių gretų pašalintas dabartinis meras Vilius Navickas. Jis žada atsistatydinti iš mero pareigų, kai valdantieji sutars, kas jį pakeis.

Vilniaus miesto savivaldybės valdančiojoje koalicijoje šiuo metu kartu dirba konservatoriai, socialdemokratai, liberalcentristai ir Nepriklausoma frakcija.

Tie, kurie kuria naująjį “Tado Blindos” variantą, be abejo, jaučia tokio žanro poreikį. O poreikis atsiranda iš to, kad žmonės nepasitiki savimi ir yra linkę perkelti atsakomybę ant kitų arba ant herojaus, vadinamojo svieto lygintojo, pečių. Tokie žmonės paprastai linkę manyti, kad pasaulis neteisingas, kad turtai padalyti neteisingai, ir patys nenori imtis iniciatyvos, kurti.

Net keletas sociologinių apklausų parodė, kad Lietuvoje kūrybingų ir iniciatyvių žmonių yra vos 6 proc. Visi kiti geriausiu atveju linkę tik talkinti kūrybingiesiems. Ir tuomet jie paprastai pasijunta engiami, išnaudojami, mano, kad su jais neteisingai elgiamasi, susipriešinimas didėja. Filme irgi esama suskirstymo į gerus ir blogus, o tai tik dar labiau didina visuomenės priešiškumą. Kitaip tariant, filmo kūrėjai, regis, nelabai pagalvojo, kokios bus naujojo filmo pasekmės, kokia jo reikšmė, kaip žiūrovai jį supras, kaip žmonės suvoks jo ideologinį pagrindą dabartiniame laikmetyje. Ar šiuo metu jis apskritai tinka ir ką jis pasės žmonių galvose.

Beje, kaip yra pastebėjęs prof. Egidijus Aleksandravičius, Lietuvoje reikėtų kurti daugiau pozityvo, mokyti žmones stengtis, dirbti, priimti iššūkius, o ne laukti stebuklo ir kliautis sėkme. Kad štai ateis koks Tadas Blinda ir išspręs visas problemas. Tokia fabula yra blogas pavyzdys vaikams, kurie nuo mažens mokomi nekurti, nesiimti iniciatyvos.

Be to, atkreipkime dėmesį, kad net ir Tado Blindos istorija turi tragišką pabaigą. Tai tik dar kartą parodo tautos pesimizmą. Juk herojinių filmų daug sukuriama ir Vakarų šalyse, tačiau herojai ten paprastai lieka gyvi.