„Nusileista iki žemo kanalizacijos lygio”, – pats to tikriausiai nenorėdamas padėtį Seime labai taikliai apibūdino parlamentaras Jonas Jagminas.

Stipru, bet teisinga. Iš tiesų per trejus metus daugiau ar mažiau susikompromitavo maždaug trečdalis Seimo narių, pradedant Mantu Adomėnu ir baigiant Aleksandru Sacharuku, pradedant Arūno Valinsko į Seimą atsivesta šaika ir baigiant “Tvarkos ir teisingumo” narių ekscesais. O jau retorika, o jau emocijos. Sutikite, Lietuva dar nėra girdėjusi, kad Seimo narys premjerą vadintų debilu ir įrodinėtų, jog kolegoms reikia “išspardyti šiknas” ir “petelne išdaužyti snukius”. Čia net žemiau nei J.Jagmino minėtas kanalizacijos lygis, nes santechnikai taip nešneka.
Pabendravus su keletu ministrų paaiškėjo, kad šiemet jokių rimtesnių darbų nebenumatoma, tik pasitelkę “Snoro” bankroto istoriją keturis mėnesius politikai vieni kitiems rengs purvo vonias. Seimo pirmininkė Irena Degutienė jau dabar skundžiasi esanti apipilta dideliu kiekiu purvo, ir dėl to labiausiai kaltas įvyniojimo į purvą specialistas socialdemokratas Algirdas Butkevičius. Šis įrodinėja priešingai ir aiškina, kad net Druskininkų purvo procedūros nublanksta prieš konservatorių purvo vonias.
Na, bet lengviau gali atsipūsti visas įmanomas purvo aplikacijas išbandęs Andrius Kubilius. Sėdint prie židinio jam tikriausiai kyla minčių, kad gyvenimas labai įvairus ir netikėtas, be to, galiausiai Dievas arba likimas vis tiek viską sudėlioja į vietas. Štai kad ir minėta I.Degutienė – trejus metus elgėsi taip, tarsi būtų pasaulio teisuolė, reguliariai šliūkštelėdavo kritikos pamazgų tai A.Kubiliaus, tai įvairių ministrų pusėn, podažniai sudainuodavo populistiniame opozicijos chore ir labai dažnai užmiršdavo pamokymą “neteisk ir nebūsi teisiamas”. Dabar su “Snoro” istorija viskas atsisuko prieš pačią I.Degutienę. Įdomu tai, kad kadaise pats nuo jos gavęs namažai strėlių, dabar A.Kubilius stojo jos ginti. Na, o jei A.Butkevičius nusprendė juodais kėslais ir juodomis priemonėmis sumaitoti I.Degutienės biografiją, kažkada viskas atsisuks prieš jį.
Prieš savaitę vyko “Veido” organizuota geriausių merų apdovanojimo ceremonija. Iš skirtingų šalies kampelių suvažiavę merai daugiausiai kritikos pažėrė kaip tik Seimui ir įvairiems parlamentarams. Esą jie ne tik rezga intrigėles tarpusavyje, bet dar ir kitiems trukdo. Daugelis merų pabrėžė, kad prieš 5–8 metus savivaldos mūsų šalyje buvo daugiau nei dabar. Ir prie to daugiausiai prisidėjo būtent Seimas, kurio lygis, kaip minėta, vis labiau krinta.
Renginyje svečiai ypač piktinosi ydinga viešųjų pirkimų sistema. “Aš labai laukiu, kol su viešaisiais pirkimais prieš rinkimus susidurs patys politikai ir partijos, tada jie pamatys, kokia tai nesąmoninga tvarka. Žinoma, sau jie priims visokių pataisų, bet jūsų, žurnalistų, pareiga apie tai paskelbti. Dvejopų standartų neturėtų būti”, – kalbėjo vienas meras.
Beje, šiame “Veido” numeryje rasite gana aštrią diskusiją apie viešuosius pirkimus. Joje Viešųjų pirkimo tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas sužinojo daugybę viešųjų pirkimų sistemos ydų.
Tik nežinia, ar tas žinojimas ką nors pakeis. Tarkime, Seimo pirmininkė jau seniai žinojo, kad Seimas atrodo apgailėtinai, ir prieš dvejus metus net žadėjo padidinti šios institucijos prestižą. Tačiau tikrai nepadino ir dar pati buvo įtraukta į liūną.

Ryšių su visuomene kompanijai „Publicum” socialiniame tinkle „Facebook” atlikus politikų gerbėjų puslapių analizę, paaiškėjo, kad populiarumu Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė nusileidžia tik Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Barack Obama. Trečioje vietoje – Estijos prezidentas Toomas Hendrik Ilves.

Tyrimo metu buvo skaičiuojama kiek šalies politinio lyderio fanų tenka vienam tūkstančiui tos valstybės vartotojų prisiregistravusių socialiniame tinkle „Facebook”.

„Tokį rezultatą drąsiai galima vadinti maloniai netikėtu. Vakarų politiniai lyderiai yra gerokai dažniau matomi tarptautinėje žiniasklaidoje nei mūsų prezidentė ir turi galimybių surinkti gerbėjų iš kitų valstybių. Tačiau tai, kad D. Grybauskaitė populiarumu nusileidžia tik B. Obama, dar kartą įrodo išskirtinį prezidentės populiarumą Lietuvoje,” – teigė „Publicum” projektų vadovas Lukas Mikelaitis.

Tarp analizuotų valstybių politinių lyderių neaktyvumu „Facebook” išsiskyrė latviai, kurių nei prezidentas Andris Bērziņš, nei premjeras Valdis Dombrovskis neturi viešųjų profilių, kuriuose komunikuotų ir bendrautų su gerbėjais. Tai lemia vietinių socialinių tinklų bei „Twitter” populiarumas Latvijoje.

„JAV prezidentas B. Obama savo pavyzdžiu 2008 metų rinkimuose įrodė kokiu galingu ginklu gali tapti socialiniai tinklai. Praktiškai visi tyrimo metu apžvelgti politiniai lyderiai aktyviai komunikuoja „Facebook”, tačiau įvairios aplinkybės – netinkamas bendravimo tonas, politiniai skandalai – trukdo pasiekti tokį populiarumą, kokiu gali džiaugtis B. Obama ar D. Grybauskaitė. Todėl akivaizdu, kad vien buvimas „Facebook” ir nuolatinis įrašų kėlimas savaime negarantuoja populiarumo potencialų ir esamų rinkėjų tarpe,” – sakė L. Mikelaitis.

Primename, kad spalio pradžioje atlikus Lietuvos politikų viešųjų ir asmeninių profilių bei grupių narių skaičių analizę „Facebook”, paaiškėjo, jog D. Grybauskaitė artimiausią konkurentą populiarumu lenkia daugiau nei 6 kartus.

Papildomi faktai

Pažadais dešimtadaliu sumažinti kainas ir įdarbinti tūkstantį naujų darbuotojų viešbučiai išsimušė mažesnį PVM tarifą, tačiau toliau dideliu kainų apetitu baido turistus.

Net Lietuvos viešbučiai su SPA, kuriems galioja nulinis PVM tarifas, taip išsikėlę kainas, kad mūsiškės turizmo agentūros turistus siunčia į Jūrmalą. Europos krepšinio čempionatui kai kurių viešbučių kambariai pabrango net 200–300 proc. Ar tai reiškia, kad viešbučiai, vieninteliai išsireikalavę lengvatinio PVM tarifo sugrąžinimą, pūtė politikams miglą? “Veidas” tikrina faktus, kaip tesimi pažadai.

Kelionių organizatoriai: “Kad neatpigo, tai tikrai”
Kiek kainuoja apsigyventi Vilniuje esančiame trijų žvaigždučių viešbutyje? Kad sužinotum atsakymą, atrodytų, bereiktų internetu porai naktų užsisakyti kambarį. Deja, pastangos bevaisės – vietų centre esančiuose viešbutukuose nėra. Keista, nes, pagal oficialią statistiką, viešbučių užimtumas net pakilimo metais tesiekė 45 proc., užpernai – vos 34, pernai – 3 proc. daugiau. Žinoma, sezono metu šis rodiklis didesnis, bet, Viešbučių ir restoranų asociacijos duomenimis, pernai birželį Vilniuje jis siekė per 60 proc.
Kad iš eksperimento nepadarytume skubotų išvadų, tikslinamės klausdami Vilniaus turizmo informacijos centro Lankytojų aptarnavimo skyriaus vadovės Danguolės Kamarauskaitės. Bet ji tik patvirtina: “Ieškojau dviem žmonėms dviem naktims viešbutuko, tai teko ilgai paplušėti, kol radau, ir už prieinamą kainą – 200 Lt už naktį. Viešbučiai užimti, nors oficiali statistika to nerodo. Tuose oficialiuose duomenyse, manau, paslėpta tam tikra dalelė neoficialumo.”
Turizmo agentūros “Lithuanian Holidays” direktorė Nijolė Pakalnienė taip pat patvirtino, kad sezono metu, nuo gegužės iki spalio, būna, kad tenka skambinti per visą miestą ir ieškoti vietų viešbučiuose, nes jie pilni.
Dar mažiau aiškumo dėl mūsų viešbučių kainų. Aišku viena, kad oficialiai skelbiamą kainą moka tik pavieniai svečiai. Pasak Viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentės Evaldos Šiškauskienės, kiekvienas viešbutis turi mažiausiai po dešimt kainų – korporatyviniams klientams, turizmo agentūroms ir kt., bet kokios jos – konfidenciali informacija.
D.Kamarauskaitės skaičiavimu, sostinės trijų žvaigždučių viešbutyje nuolaida nuo oficialiai skelbiamos kainos siekia 20–50 proc. Dabar dvivietis kambarys nakčiai, įskaitant pusryčius, penkių žvaigždučių viešbutyje prasideda: jei mažas viešbučio užimtumas – nuo 272 Lt, jei didelis – nuo 360 Lt, keturių žvaigždučių – nuo 210 Lt, trijų – 150–239 Lt, dviejų – 145–155 Lt, vienos – nuo 120 Lt.
O kokią įtaką kainoms padarė PVM pokyčiai? Paklausinėjus turizmo organizatorių, neatsirado nė vieno, kuris būtų pasakęs, kad šiemet kainos kritusios, nors PVM sumažėjo 12 proc. Daugelis tvirtino, kad jos panašios kaip pernai ir gal net didesnės. “Turime sutartines kainas, tad PVM pokyčiai įtakos joms praktiškai neturėjo”, – sako “Lithuanian Holidays” vadovė N.Pakalnienė.

Kainos smarkiai nesikeitė ir 2009 m., PVM padidėjus nuo 5 iki 21 proc. “Tada padidėjusį mokestį prisiėmė kompensuoti patys viešbučiai, mažindami darbuotojų, nedarydami investicijų”, – aiškina E.Šiškauskienė.
Tačiau jei viešbučiai nebrango pakėlus PVM, vadinasi, viešbučių verslą vienijančios asociacijos vadovė, siekdama jį vėl sumažinti, pažadėjo dešimtadaliu numušti kainas, kurios buvo dar esant 5 proc. PVM. Maža to, atrodo, kad ji pažadėjo tai, ko negalėjo tesėti, nes asociacija negali reguliuoti kainų. Juolab Konkurencijos taryba pernai lapkričio pabaigoje pradėjo tyrimą, įtardama viešbučius dėl jų tariantis, bet, žinoma, ne sumažinimo kryptimi.

Viešbučių verslo atstovai: “Ne PVM, o rinka diktuoja kainą”
“Vienu skaičiuku kainodaros negali apibrėžti. Beveik visi viešbučiai taiko “plaukiojančių” kainų metodiką, todėl kambarių kainą sudaro daugelis rodiklių: viešbučio užimtumas, sezonas, pernai metų patirtis, viešbučių poreikis mieste, konkurentų kainos ir t.t., taip pat ir PVM. Jei be PVM visi kiti kainai įtaką darantys veiksniai liks nepakitę, tuomet ji neišvengiamai dėl PVM mažės maždaug 5–10 proc.”, – sausį paklaustas, ar sumažėjęs PVM tirpdo viešbučių kainas, aiškino “Naručio” viešbučio direktorius Augustinas Barauskas.
Žodžiu, kainodara tokia sudėtinga, o kainos – konfidencialios, kad jų nemažinimą kritus PVM tarifui galima pridengti daugybe kitų komponentų. Štai 2009 m., nepaisant 16 proc. padidėjusio PVM, kainos sumenko 4,8 proc. Tačiau nors Viešbučių ir restoranų asociacija tikina, kad jų narių viešbučiuose kainos mažėja, Finansų ministerija, remdamasi Statistikos departamento duomenimis, skelbia, jog šiemet, nepaisant 12 proc. sumažėjusio PVM, sausį jos kilo 3,2, vasarį – 3,3, kovą – 3,9 proc. Sumažintas PVM tarifas nepaskatino ir žadėtų investicijų į šią veiklą: palyginti su 2010 m. I ketv., jos sumažėjo 21 proc.
O kad kainas viešbučiuose labiausiai lemia kartais nepamatuotas apetitas, įrodo turizmo agentūrų tinklo “West Express” duomenys. Keturių žvaigždučių viešbutis su SPA Jūrmaloje ne sezono metu pigesnis nei analogiškas Palangoje 33 proc., sezono metu – 20 proc., penkių žvaigždučių – atitinkamai 19 ir 29 proc., nors PVM tokiems viešbučiams yra nulinis. “West Express” produktų vadovė Rūta Kėrienė pastebi, kad pakėlus PVM daug viešbučių kurortuose įsirengė SPA, taip įgydami teisę į nulinį PVM, tačiau kainos tik didėjo.

Politikai: “Jei lengvatos naudą suvalgo viešbučiai – jos neliks”
Taigi bent jau kol kas susidaro įspūdis, kad viešbučiai apgavo ir klientus, ir politikus. O juk lengvata suteikta metams, tad rudenį Seimas priims sprendimą, ar ją pratęsti. Viešbučių ir restoranų asociacijos prognozėmis, PVM sumažinimas turėjo suaktyvinti sektorių, pagausinti darbuotojų ir į biudžetą sunešti apie 7 mln. Lt daugiau mokesčių. Finansų ministerija skaičiavo priešingai – kad biudžetas neteks apie 16 mln. Lt. Pirmąjį ketvirtį viešbučių PVM balansas sumažėjo 2,3 mln. Lt.
“Jei statistika rodys, kad naudą suvalgo viešbučiai, sprendimai mūsų rankose”, – sako Seimo narė socialdemokratė Birutė Vėsaitė. Socialdemokratai palaikė prašymą mažinti PVM šiai sričiai, nes daugelyje Europos šalių, taip pat ir kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje, viešbučiai traktuojami kaip eksporto prekė ir jiems taikomas lengvatinis tarifas. Viešbučių ir restoranų asociacijos duomenimis, tik apie 20 proc. viešbučių klientų – Lietuvos gyventojai, tad, pasak asociacijos vadovės E.Šiškauskienės, 80 proc. turėtų būti taikomas nulinis tarifas, koks taikomas iš Lietuvos eksportuojamoms prekėms.
“Kai siūloma viešbučiams sumažinti kainas, vadinasi, siūloma, kad jie kuo mažiau pritrauktų pinigų ir kuo mažiau sumokėtų valstybei mokesčių, – štai ko prašoma”, – šiandien jau visai kitaip šneka toji pati E.Šiškauskienė, asmeniškai žadėjusi, kad jei mažės PVM, mažės ir viešbučių kainos. “Kainas diktuoja rinka, o ne viešbutis, Vyriausybė ar dar kažkas. PVM lengvata mums tik davė šansą vėl tapti rinkos dalyviu ir konkuruoti”, – šiandien aiškina ji.
Tačiau kai gobšumas nugali ekonominę logiką, tai kerta bumerangu ir patiems viešbučiams, ir turizmo plėtrai Lietuvoje, ir šalies įvaizdžiui. Vilniaus turizmo informacijos centro Lankytojų aptarnavimo skyriaus vadovė D.Kamarauskaitė pasakojo, kaip turistų grupelei iš Skandinavijos ieškojo viešbučio Europos krepšinio čempionato dienomis. Bet net su Turizmo centro turimomis nuolaidomis viešbučių kainos buvo keliskart didesnės, nei turtingos šalies turistai norėjo mokėti.
“Kai kurie viešbučiai kainas čempionato dienomis pakėlė net 100–200 proc. Kadangi sutartys su viešbučiais pakankamai griežtos, nenorėdami rizikuoti jau atsisakome dalies išankstinių apmokėjimų ir užsakymų, nes kol kas susidomėjimas čempionatu menkesnis, nei prognozuota”, – sako Robertas Rukaitis, oficialios “EuroBasket 2011″ turizmo agentūros “Saitas Group” valdybos pirmininkas.
“Sakėme, kad PVM sumažinimas neduos kainų sumažinimo, ir mūsų komitetas su Vyriausybe tam nepritarė. Tačiau Seimo dauguma balsavo už”, – apgailestauja Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas.

Kaip Viešbučių ir restoranų asociacijai pavyko tiek daug politikų patraukti savo pusėn? E.Šiškauskienė neslepia, kad ėjo ir kalbėjosi su visomis partijomis, nors oficialiai asociacija nėra užsiregistravusi lobiste. Pirminis pataisos siūlytojas buvo socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius. Beje, socialdemokratai, konservatoriai – dažni viešbučių klientai, čia rengiantys vakarėlius rinkimų proga ar konferencijas, nors turi pakankamai erdvias partijų būstines. O kaip čia neprisiminsi dabar jau užgesusios išskirtinės socialdemokratų meilės “Crowne Plaza” viešbučiui.
Žinoma, už lengvatą balsavę politikai visiškai teisūs: konkuruoti su kaimynais galime tik turėdami panašaus dydžio mokesčius ir jų lengvatas. Tačiau mokesčių politika valstybė parodo savo prioritetus. Lietuvoje PVM lengvatas išsaugojo šildymas, knygos ir neperiodiniai leidiniai, kompensuojamieji vaistai. Lengvatą, tegu kiek mažesnę, nei turėjo, atgavo viešbučiai. Bet atmesti siūlymai sumažinti PVM visuomeniniam transportui, periodiniams leidiniams, mėsai, žuviai, gyvenamųjų namų statybai ir renovacijai, nors tokių lengvatų yra kitose ES šalyse. Tad mūsų valstybės prioritetas akivaizdus – tai tikrai ne visiems gyventojams aktualios maisto kainos ar nepriklausoma nuo rusų magnatų pinigų žiniasklaida.

Įkirta
Keturių žvaigždučių viešbutis su SPA Jūrmaloje ne sezono metu pigesnis nei analogiškas Palangoje 33 proc., sezono metu – 20 proc.

box
Apgyvendinimo įstaigų rodiklių pokyčiai (palyginti su praėjusiais metais, proc.)
Apgyvendinimo kainos    Viešbučių pajamos be PVM    Viešbučių darbuotojų skaičius
+14,6    +7,4    +7,5
–4,8    –28,8    –12,3
+0,7    +5,1    –4,6
+3,5    +26,7    +2,4
PVM
5 proc.    21 proc.    21 proc.    9 proc.
2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m. I ketv.
Šaltinis: Statistikos departamentas, Finansų ministerija

"Veido" arvchyvas

JAV prezidentas Barackas Obama praėjusią savaitę Jungtinės Karalystės parlamente priminė lyderystės prasmę ir lyderių pareigas bei atsakomybę. “Jei nežinai, kuris tavo uostas, joks vėjas nėra palankus”, – ši Lucijaus Anėjaus Senekos mintis, pasakyta prieš du tūkstančius metų Romoje, šiandien vis dar aktuali Lietuvoje. Tiesa, pas mus ji visada buvo aktuali. Mūsų menkai išsilavinusi, neambicinga ir neišprususi politinė klasė šalį valdo kaip ugniagesių komanda – laukia eilinio gaisro ir lekia jo gesinti, dažnai nespėja, ir po gaisro lieka tik pelenų krūva. Tokioje pelenų krūvoje nenorintys gyventi lietuviai bėga iš savo šalies.

Lietuvos skolinimąsi per sunkmetį kasmet po 10 mlrd. Lt būtų galima pateisinti tokiu atveju, jei bent trečdalis šios sumos būtų ne pravalgoma, o investuojama į technologijas ir gamyklas, kurios po kelerių metų galėtų virsti į eksportuotojus ir maitinti pensininkus bei kitas mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas visuomenės grupes.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš kitų pasaulio valstybių, kurios po Antrojo pasaulinio karo kėlėsi iš griuvėsių? Vakarų Europos valstybės naudojosi dosnia JAV Marshalo plano pagalba, kuri padėjo per porą dešimtmečių sukurti gerovės valstybes, taip pat sukurti naują pramonę, ir šiandien tebemaitinančią senąją Europą.

O štai Pietų Korėja nukentėjo ne tik nuo Antrojo pasaulinio, bet ir nuo kruvino pilietinio karo. Šalis buvo beveik visiškai sugriauta, bet šiandien ji aukštumoje, jos eksportuotojai – “Samsung”, LG, “Hyundai”, “Kia” ar “SsangYong” klesti. Šie pačias moderniausias technologijas naudojantys koncernai eksportuoja daugiau nei 95 proc. savo produkcijos.

Daug kam gali pasirodyti paradoksalu tai, kad šias tarptautines kompanija daugelio kadencijų Korėjos vyriausybės augino dirbtiniu būdu šiltnamio sąlygomis. Valstybiniai bankai buvo įpareigoti teikti pigias paskolas perspektyviems vietiniams gamintojams, galintiems sėkmingai konkuruoti globalioje rinkoje. Buvo pasirinktos nacionalinės ekonomikos kryptys – elektronika ir mašinų gamyba. Šiandien tos kompanijos savo valstybei atsilygina milijardiniais mokesčiais ir milijonais darbo vietų.

Vis labiau aiškėja, kad strateginio Lietuvos plano neturinti mūsų politinė klasė, pasirinkusi gaisrų gesinimo taktiką, Lietuvos valstybės progreso keliu nuvesti negali. Kas šalyje turėtų pasikeisti, kad politikai ir valdininkija suvoktų savo misiją ir, radę laiko tarp gaisrų gesinimo, bandytų formuluoti, kaip Lietuvos valstybė turėtų atrodyti po dešimties ar dvidešimties metų? Ar tai gali padaryti dabartiniai politikai? Ar turi ateiti kažkokie kiti, intelektualiai pajėgesni, mažiau ciniški, norintys ne tik užimti postus, bet ir atlikti tiems postams paskirtus darbus?

Bet Lietuvos rinkėjai nėra reiklūs, jie leidžia politinei klasei gyventi savo gyvenimą, neatliekant svarbiausio darbo – Lietuvos valstybės ateities projektavimo.

BFL

Alytaus miesto savivaldybės tarybos nariai nenori atsiskaityti už kanceliarines išlaidas ir siekia liberalizuoti juos varginantį procesą, rašo “Lietuvos žinios”.

Dzūkijos sostinės politikai, nepatenkinti išmokų už kanceliarines išlaidas kompensavimo tvarka, kai reikia pateikti jas patvirtinančius dokumentus ir pildyti ataskaitas, kreipėsi į Lietuvos savivaldybių asociaciją (LSA).

Kaip teigė Alytaus miesto savivaldybės tarybos sekretorius Tomas Būdelis, politikų kreipimasis jau apsvarstytas, atlikta ir visų 60 savivaldybių apklausa. Sulaukę galutinių išvadų, LSA nariai kreipsis į Seimą dėl Vietos savivaldos įstatymo pakeitimų.

Kiekvieną mėnesį 27 Alytaus miesto tarybos nariai už kanceliarines išlaidas, dalyvavimą komitetų ir tarybos posėdžiuose iš biudžeto gauna 400-700 litų išmokas. Jų dydis priklauso, kokias pareigas politikas eina: paprasto tarybos nario, komiteto ar komisijos vadovo.

“Kaip galiu tiksliai apskaičiuoti sudeginamų degalų kiekį, jei grįždamas iš tarybos posėdžio užsuku į parduotuvę? Kaip sužinoti, kiek pinigų skiriu už interneto ryšį, jei namie naudojuosi asmeniniu?” – nustatyta tvarka piktinosi tarybos narys Gediminas Daukšys.

Jis – vienas pirmųjų vietos politikų, atsisakiusių išmokų už kanceliarines išlaidas.

Anot G. Daukšio, būtų daug geriau, jei atlikus kiekvienos savivaldybės tarybos narių išlaidų analizę pagal realius poreikius būtų paskirta fiksuota suma pinigų ir nereikėtų rinkti čekių už kiekvieną prekę.

Seimo Etikos ir procedūrų komisijos (EPK) pirmininkui Algimantui Salamakinui Alytaus politikų sukilimas dėl atsiskaitymo tvarkos kelia tik šypseną.

“Seime iš pradžių irgi girdėjome tokią pačią dainelę. Dabar jau antrus metus negirdžiu nė vienos aimanos, kad sunku parengti ataskaitą. O juk Seimo nario veikla dešimt kartų platesnė nei savivaldybės tarybos nario”, – dėstė A. Salamakinas.

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Vytautas Kurpuvesas taip pat tvirtino vienareikšmiškai neigiamai vertinantis Alytaus politikų siekį liberalizuoti kanceliarinių išlaidų kompensavimo tvarką. Anot jo, įstatymas numato pareigą atsiskaityti, ir “tuo viskas pasakyta”.

BFL

Iš trijų aukščiausių Lietuvos vadovų, nuosavo tinklaraščio neturi tik prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Seimo pirmininkės Irenos Degutienės kampelis internete – “gyviausias” iš visos trijulės, nuolat atnaujinamas ir pildomas, tačiau jis visiškai valdiškas ir biurokratinis, veikiausiai jį prižiūri ne pati politikė, o jos komandos nariai, pavertę šį tinklaraštį paprastu politiko ofiacialios darbotvarkės puslapiu – kuo toks skiriasi nuo Seimo svetainės?

Premjeras Andrius Kubilius – kur kas sąžiningesnis, tiksliau – buvo toks iki rinkimų, kai rasdavo laiko savo tinklaraštyje pasidalyti orginaliomis mintimis ir įžvalgomis. Deja, šio politiko gerbėjams dabar telieka tenkintis jo, kaip premjero, karjeros vingiais, nes paskutinis įrašas asmeniame tinklaraštyje padarytas daugiau nei prieš dvejus metus – 2009 m. sausio 25 d. Įdomu, ar premjeras pats dar užklysta į savo tinklaraštį – vertėtų, nes skaitytojų komenatarai jame paliekami iki šiol.

Šiems mūsų politikos lyderiams tinklaraščio kultūros vertėtų pasimokyti, pavyzdžiui, iš buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio – 2008 m. sukūręs savo tinklaraštį, jis bent kartą per mėnesį jį papildydavo ir dirbdamas ministru, mintimis su skaitytojais dalijasi ir dabar.

Tačiau net ir jam dar toli iki teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, kurio tinklaraštyje – nuolatinis srautas minčių (neretai – net ir kritiškų) apie Lietuvos aktualijas, Vyriausybės darbą ir jo tiesiogiai kuruojamą teisingumo sritį.

O štai orginalumu visus pranokta Vilniaus meras Artūras Zuokas: matyt, nebeturėdamas laiko rimtiems įrašams, pastaruoju metu į savo tinklaraštį jis deda vaizdo įrašus, daromus nuosavu riedžiu keliaujant namo. Iš įrašų matyti, kad pro miesto vadovo akis neprasprūsta niekas: nei mašinų grūstys gatvėse, nei suskilusios šaligatvių plytėlės, nei nušiurę suoliukai centrinėje miesto aikštėje.

Į naujas didžiųjų miestų savivaldybių tarybas išrinktų turtingiausių politikų gerovė siekia keliasdešimt milijonų litų, o kai kurie būsimieji vietos valdžios atstovai neturi nė cento.

Tuo tarpu daugumos didžiųjų miestų savivaldybių naujos kadencijos tarybų narių turtai siekia nuo 100 iki 300 tūkst. litų, remdamasis Vyriausiajai rinkimų komisijai pateiktomis kandidatų deklaracijomis rašo dienraštis “Lietuvos žinios”.

Turtingiausias į Vilniaus tarybą išrinktas politikas – Darbo partijos (DP) lyderis Viktoras Uspaskichas. Europarlamentaras deklaravo turįs turto už 71 mln. 738 tūkst. litų. Jo privalomo registruoti turto vertė siekia 3 mln. 269 tūkst. litų. V.Uspaskichas nurodė, kad turi vertybinių popierių, meno kūrinių, juvelyrinių dirbinių už 61 mln. 165 tūkst. litų. Piniginės lėšos sudaro beveik 7 mln. 304 tūkst. litų.

Antroje vietoje pagal turtą atsidūręs buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas nuo V.Uspaskicho gerokai atsilieka. Jis deklaravo turįs turto už 5 mln. 522 tūkst. litų. Ambicijų vėl vadovauti sostinei neslepiantis politikas taip pat nurodo suteikęs paskolų už 1 mln. 416 tūkst. litų, o pasiskolinęs už 1 mln. 543 tūkst. litų.

Milijoninį turtą valdo ir “darbietis” Šarūnas Birutis. Jis deklaravo turto už 3 mln. 784 tūkst. litų. Dar 3 mln. 225 tūkst. litų yra paskolinęs. Į Vilniaus tarybą išrinktas kitas DP atstovas Sergejus Novikovas nurodė turintis turto už 2 mln. 330 tūkst. litų, vertybinių popierių, meno kūrinių, juvelyrinių dirbinių už daugiau kaip 1 mln. litų ir 375 tūkst. litų piniginių lėšų.

Vilniaus tarybos narių mandatus laimėjo ir daugiau milijonierių. Su A.Zuoko judėjimu į rinkimus ėjusio Kęstučio Nėniaus deklaruoto turto vertė – 2 mln. 821 tūkst. litų. “Darbiečio” Jono Pinskaus turtas siekia 1 mln. 944 tūkst. litų. Jis taip pat nurodo 500 tūkst. litų paskolinęs. Socialdemokrato Vytauto Milėno turtas – daugiau kaip 1 mln. 227 tūkst. litų.

Užtat turto ir lėšų visai neturi “darbietis” Sergejus Ursulas. Konservatorės Paulės Kuzmickienės turtas – beveik 36 tūkst. litų. Politikė yra paėmusi 19 tūkst. litų paskolą. Socialdemokratas Juras Požela nurodė turintis beveik 44 tūkst. litų piniginių lėšų. Jo pečius slegia daugiau kaip 5 tūkst. litų skola. Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijos “Valdemaro Tomaševskio blokas” atstovė Vanda Kravčionok deklaravo turto už beveik 48 tūkst. litų.

Iš 41 Kauno tarybos narių mandatus užsitikrinusio asmens 10 drąsiai galima priskirti turtingiesiems. Į laikinosios sostinės merus besiveržiantis verslininkas Visvaldas Matijošaitis, koalicijos “Vieningas Kaunas” lyderis deklaravo turįs 10,9 mln. litų vertės turto. Jo sutuoktinės Irenos Matijošaitienės, išrinktos pagal tą patį sąrašą, turtas kiek kuklesnis – 2,4 mln. litų.

Turtingi ir visi Kauno taryboje dirbsiantys liberalcentristai. Kęstutis Mikėnas valdo 6,5 mln. litų vertės turtą, Arvydas Garbaravičius – 3,5 mln. litų (paėmęs beveik milijono paskolą ir pats paskolinęs 670 tūkst. litų), Tautvydas Barštys – 2,6 mln. litų. Kiek kuklesni Kauno “darbiečiai”. Seimo nario Vydo Gedvilo deklaruoto turto vertė – 1,7 mln. litų, tačiau politiko pečius slegia 780 tūkst. litų paskola. Buvęs vidaus reikalų ministras Gintaras Furmanavičius turi 1,1 mln. litų, bet yra paėmęs 290 tūkst. litų paskolą.

“Tvarkiečio” verslininko Židrūno Garšvos turtas siekia 2,4 mln. litų (ir paskola – 1,7 mln. litų), Liberalų sąjūdžio (LS) atstovės Onos Balžekienės – 1,8 mln. litų, socialdemokrato Valio Venslovo – 1,1 mln. litų.

Savarankiškai išsikėlęs, bet su “Vieningo Kauno” koalicija į vietos valdžią patekęs 25 metų Povilas Mačiulis tuo tarpu neturi jokio turto, o per metus deklaravo uždirbęs tik 248 litus.

Turtingiausiu Klaipėdos miesto naujosios tarybos nariu taptų “darbietis” verslininkas Antanas Bosas. Jo turtas siekia daugiau kaip 78 mln. 513 tūkst. litų. Jis taip pat nurodo paskolinęs per 16 mln. litų ir pasiskolinęs 19 mln. 852 tūkst. litų.

Uostamiesčio tarybos nario mandatą iškovojęs LS atstovas Audrius Vaišvila deklaravo turto už daugiau kaip 2 mln. 158 tūkst. litų. Dar 30 tūkst. litų jis yra paskolinęs, o daugiau nei 340 tūkst. litų skolingas pats. Milijonieriumi galima laikyti ir socialdemokratą Rimantą Cibauską. Jo turto vertė – beveik 1 mln. 80 tūkst. litų. Tačiau jo pečius slegia 780 tūkst. litų paskola. Dabartinis Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius nurodė turintis turto už beveik 1 mln. 30 tūkst. litų. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovo, LS nario Eugenijaus Gentvilo turtas siekia kiek daugiau nei 945 tūkst. litų.

Tarp neturtingiausiųjų – E.Gentvilo partijos kolega Algirdas Grublys. Jis nurodė neturintis jokio turto. Politinės partijos Rusų aljanso atstovas Viačeslavas Karmanovas deklaravo turto už 32 tūkst. litų, taip pat nurodo gavęs 16,5 tūkst. litų paskolą. Konservatoriaus Vytauto Lupeikos turtas – 61 tūkst. litų, o “darbiečio” Ivano Romanovo – per 72 tūkst. litų.

Šiaulių miesto taryboje, kurioje 31 narys, turėtų dirbti trys milijonieriai. Turtingiausias jų – Šiaulių “darbiečiams” vadovaujantis verslininkas Aidas Gedvilas. Jo deklaruoto turto vertė – 4 mln. litų. Kiek mažiau – 3,3 mln. litų – prisipažino turįs “tvarkietis” bendrovės direktorius Vidmantas Japertas. Kitas bendrovės direktorius socialdemokratas Arvydas Mockus deklaravo 2,3 mln. vertės turtą. Į tarybą patekęs parlamentaro Edvardo Žakario 26 metų sūnus Lukas Žakaris prisipažino visiškai neturįs jokio turto, tik 14 tūkst. litų paskolą. Turto neturi ir Šiaulių universiteto lektorius Aurimas Nausėda, į tarybą išrinktas pagal Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąrašą.

Vienintelis milijonierius dirbs Alytaus miesto taryboje, turinčioje 25 narius. Naujosios sąjungos (NS) atstovas bendrovės vadybininkas Valius Micevičius deklaravo turto už 3,2 mln. litų. Neturtingiausias Dzūkijos sostinės taryboje – pagal NS sąrašą išrinktas buvęs savivaldybės administracijos vadovas Giedrius Čereškevičius. 31 metų politikas deklaravo turįs vertybinių popierių (arba juvelyrinių dirbinių, meno vertybių) už 5 tūkst. litų ir panašią santaupų sumą.

Naujos kadencijos Panevėžio miesto taryboje milijonierių nebus. Iš mandatus laimėjusių politikų daugiausia turto – už 560 tūkst. litų – deklaravo turįs socialdemokratas Vidmantas Kapučinskas. “Darbietis” Petras Narkevičius turi turto už beveik 467 tūkst. litų. Buvusio Panevėžio mero Povilo Vadopolo turtas siekia 463 tūkst. litų. LS atstovas Gintaras Šileikis nurodė turįs turto už daugiau nei 444 tūkst. litų.

Mažiausiai turto deklaravo turinti “tvarkietė” Dalia Grigaliūnienė. Jos privalomo registruoti turto vertė – 850 litų. Politikės pečius slegia beveik 43 tūkst. litų paskola. Konservatorius Petras Leikauskas nurodė turįs turto už 32,6 tūkst. litų. Jis yra paėmęs 14,5 tūkst. litų paskolą.

Naujojoje Marijampolės taryboje turėtų dirbti vienas milijonierius – bendrovės “Mantinga” gamyklos direktorius Artūras Venslauskas. Jo turtas – 1 mln. 620 tūkst. litų. Tiesa, jis yra paėmęs 600 tūkst. litų paskolą. Į Suvalkijos sostinės tarybą išrinkto buvusio susisiekimo ministro Algio Žvaliausko turtas siekia 946 tūkst. litų. Socialdemokratė gydytoja Regina Čiuplevičienė deklaravo turto už 914 tūkst. litų. Ji taip pat nurodė paėmusi per 99 tūkst. litų paskolą.

Mažiausiai turto – už 2 tūkst. litų – turi 23 metų socialdemokratas Povilas Isoda. “Darbietė” Vaida Giraitytė deklaravo turinti 10 tūkst. litų vertės turto. Beveik 32 tūkst. litų ji yra skolinga. Tarybos nario mandatą laimėjusio Socialdemokratų sąjungos atstovo Ričardo Mockaus privalomo registruoti turto vertė yra 7 tūkst. litų, o piniginės lėšos sudaro 5 tūkst. litų.

Seime dažniausiai kalbantys politikai šios kadencijos parlamente per sesijas jau spėjo pasisakyti daugiau nei 1000 kartų, tuo metu rečiausiai savo nuomonę reiškiantys nepasisakė nė 10 sykių, rodo dienraštyje “Lietuvos žinios” trečiadienį paskelbta statistika.

Per penkias praėjusias sesijas parlamentarai viešai kalbėjo 5193 kartus. Aktyviausių kalbėtojų penketuke yra opozicijos atstovas – trys socialdemokratai, “darbietis” ir “tvarkietis”.

Daugiausia kalbėjo socialdemokratas Vytenis Andriukaitis, nuo kadencijos pradžios posėdžių salėje įvairiomis progomis pasisakęs 1471 kartą (rudens sesijoje – 248 kartus). Kiek rečiau prie mikrofono prieidavo “darbietis” Kęstutis Daukšys, kalbėjęs 1075 kartus (185). Jam ant kulnų mina socialdemokratai Juozas Olekas, nuomonę reiškęs 984 (129), bei Algirdas Sysas – 978 (176) kartus. “Tvarkos ir teisingumo” atstovui Juliui Veselkai žodis buvo suteiktas 684 kartus (124).

Po vieną kartą per keturis praėjusius mėnesius kalbėjo Pranas Žeimys ir Rūta Rutkelytė, Leonardas Talmontas, Juozas Palionis ir Asta Baukutė. Po du kartus kalbėjo keturi politikai – A.Ramanauskaitė-Skokauskienė, Zita Užlytė, Michalas Mackevičius ir liberalas susisiekimo ministras Eligijus Masiulis. Aštuoni parlamentarai burną buvo pravėrę po tris kartus.

Visos kadencijos tylenių penketukas atrodo taip: L.Talmontas kalbėjo du kartus, M.Mackevičius ir Jungtinės frakcijos narys Andrius Burba (Seime dirba nuo lapkričio vidurio) – po tris, Z.Užlytė – septynis, J.Palionis – aštuonis.

Geriausiai vertinamomis politikėmis išlieka prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, o blogiausiai šalies gyventojai vertina Vilniaus merą Vilių Navicką ir premjerą Andrių Kubilių, rodo pirmadienį paskelbti apklausos rezultatai.

Bendrovių “Alfa Media” ir “Lietuvos žinios” užsakymu rinkos tyrimų bendrovės “Norstat” atliktoje apklausoje D.Grybauskaitė įvertinta 8,2, I.Degutienė – 7, socialdemokratų vedlys Algirdas Butkevičius – 6, Liberalų sąjūdžio vadovas, susisiekimo ministras Eligijus Masiulis – 5,6, europarlamentaras Viktoras Uspaskichas – 5,5 balo iš dešimties.

Surinkęs 2,7 balo, konservatorius V.Navickas atsiliko nuo 2,9 balo turinčio valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderio A.Kubiliaus, kuris prieš mėnesį užėmė žemiausią vietą reitingų lentelėje.

Trečias iš blogiausiai vertinamų politikų – taip pat valdančiųjų atstovas – Tautos prisikėlimo partijos lyderis Arūnas Valinskas.

Tyrimo duomenimis, jei šiuo metu vyktų Seimo rinkimai, juose tikrai dalyvauti ketina 51 proc. Lietuvos rinkėjų. Dar 16 proc. teigia, kad juose greičiau dalyvautų, 13 proc. greičiau nedalyvautų, 17 proc. sako, jog tikrai nebalsuotų per rinkimus.

Daugiausia rinkėjų balsų, kaip ir prieš mėnesį, surinktų opozicinės Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – 17 proc. – ir Darbo partija (12,2 proc.). Didžiausia valdančioji TS-LKD partija gautų 10,7 proc. balsų.

Didelė dalis rinkėjų yra neapsisprendę, už kurią partiją balsuotų rinkimuose (36,9 proc.).

Palankiausiai vertinama Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijų veikla (abi po 5,8 balo iš 10), blogiausiai – Energetikos ir Teisingumo ministerijos, surinkusios atitinkamai 3,9 ir 3,7 balo.

Lapkričio 3-11 dienomis apklausta 1000 gyventojų nuo 18 metų. Didžiausia galima paklaida – 3,2 procento.

Geriausiai vertinamų politikų sąrašo priekyje išlieka prezidentė Dalia Grybauskaitė – jos veikla vertinama 8,4 balo iš 10 galimų.

Antroje vietoje – Seimo pirmininkė Irena Degutienė su 7,1 balo, trečioje – socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius su 6,1 balo.

Toliau rikiuojasi susisiekimo ministras, Liberalų sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis (5,8 balo), europarlamentaras, Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas (5,7 balo), žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius (5,6 balo), Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius (5,5 balo), krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė (5,3 balo).

Blogiausiai vertinamų politikų trejetuke – premjeras Andrius Kubilius (2,7 balo), Vilniaus meras Vilius Navickas (2,9 balo) ir Tautos prisikėlimo partijos vadovas Arūnas Valinskas (3,2 balo).

Rinkos tyrimų centras ir “Norstat” portalo Alfa.lt ir “Lietuvos žinių” užsakymu visuomenės nuomonės apklausą atliko spalio 4 – 13 dienomis.

Į reitinguojamų politikų sąrašą patenka visi ministrai ir premjeras, Seimo pirmininkė, prezidentė, parlamentinių partijų pirmininkai ir partijų, kurios Seimo rinkimuose gautų bent 3 proc. rinkėjų balsų, pirmininkai, taip pat trijų miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – merai.

Pagal milijonierių visuomenėje ir politikoje disproporciją bandome lygiuotis į Ukrainą ar Rusiją, o ne Vakarų demokratijos valstybes.

Jeigu sąžiningai dirbant politiko darbą būtų galima praturtėti, socialdemokratas Česlovas Juršėnas būtų tarp Seimo milijonierių. Juk jis vienintelis išrinktas į visų po nepriklausomybės atkūrimo kadencijų Seimus. Tačiau išgirdęs klausimą, ar praturtėjo iš politiko darbo, jis tik nusikvatoja. “Gyvenu neskurdžiai. Gaunu atitinkamą Seimo nario algą, o dar buvau renkamas į atitinkamas pareigas. Be to, visi mano šeimos nariai turi savo darbus, tad materialiai remti jų nereikia. Su Jadvyga esam šiek tiek atsidėję juodai dienai, bet iš algos daug nepraturtėsi”, – ir Seimo pirmininku, ir eiliniu nariu buvęs politikos senbuvis neslepia šeimos finansų politikos.

Beje, nėra ko ir slėpti – jo deklaracijose nėra neaiškių viražų, o krizės metais finansinė padėtis, kaip ir daugumos Lietuvos žmonių bei nemažos dalies parlamentarų, suprastėjo. Juolab kad Seimo narių pajamos pernai buvo šiek tiek apkarpytos.

Tačiau Seimo turtuolius krizė paveikė kardinaliai priešingai – štai Č.Juršėno bendrapartiečio Broniaus Bradausko turtai per 2009-uosius užaugo net 4 mln. Lt, o milijonierių net pagausėjo. Būtų galima džiaugtis, kad žmonės turtėja, jei ne mažiausia keturi “jei”. Pirma, jei tie milijonai uždirbti sąžiningai. Antra, jei turtingi žmonės į politiką eina pasidalyti sukaupta patirtimi ir dirbti visuomenės labui, o ne politiką panaudoti savo turtams gausinti, nes milijonierių skaičiaus dinamika – pastovaus ciklo: kadencijos pradžioje jų mažiau, o į pabaigą – daugiau.

Trečia, jei turtingų žmonių antplūdis politikoje nereiškia, kad vieta politikos elite tiesiog perkama už pinigus. Ir paskutinis, bet tikrai ne mažiausiai svarbus “jei” – jei bent panašiu tempu daugėja turtingų žmonių visoje visuomenėje. Taigi kaip realybėje atrodo tie “jei”?

Tauta skursta – tautos atstovai lobsta

Jei beveik trečdalis Lietuvos, kaip kad beveik trečdalis Seimo, būtų milijonieriai, beliktų ploti katučių. Deja, realybė gerokai kitokia. Nors kiek kitokia, tiksliai pasakyti neįmanoma, nes, kaip žinome, visuotinio turto ir pajamų deklaravimo Lietuvoje nėra. Tačiau kiti skaičiai rodo atvirkštinius procesus: kaip skelbia Statistikos departamentas, kiek procentų Seime – milijonieriai, tiek Lietuvoje skurdo rizikos lygis iki socialinių išmokų buvo jau 2008 m. (27,2 proc.) ir tiek namų ūkių atliekant tyrimą sakėsi besiverčiantys sunkiai ir labai sunkiai (28 proc.). Krizinių 2009-ųjų skaičiai, be jokios abejonės, bus dar tragiškesni.

“Turtingų žmonių daug ir Vakarų šalių parlamentuose, tačiau nėra tokios turtinės atskirties tarp politikų ir visuomenės kaip pokomunistinėse šalyse. Be to, Vakarų šalių parlamentuose daugiau nei pas mus teisininkų, o jie Vakaruose labai gerai uždirba”, – skirtumus atskleidžia parlamentaras Č.Juršėnas.

Dar viena tendencija: jei uždarumu kaltintas mūsų politinis elitas pasipildo naujais veidais, tai jie dažniausiai – verslininkų su milijonais. “Vidurinis visuomenės sluoksnis politikoje mažai atstovaujamas, kaip, beje, ir apskritai jis Lietuvoje menkas. Taigi lieka skurdžioji Lietuva ir turtingoji Lietuva. Pastaroji, turėdama finansinių išteklių, didina savo galią tiek ekonomikos, tiek politikos rinkoje”, – konstatuoja Seimo Parlamentinių tyrimų departamento direktorius politologas Alvidas Lukošaitis.

Filosofus, pedagogus, menininkus, net teisininkus iš Seimo išstumia turtingi verslininkai. Tautos atstovybė vis labiau tolsta ir nuo turtinės, ir nuo profesinės tautos sudėties.

Akivaizdu, kad mūsų politinėje sistemoje – kandidatų į politikus atrankos, nominavimo, iškėlimo, galų gale rinkėjų pasirinkimo sistemoje kažkas ydinga. Kas?

Vieta sąraše kainuoja

Žinoma, galima sakyti – reikia klausti žmonių, kodėl jiems atrodo, kad turtingesnis geriau jiems atstovaus, nes juk turtuolius į Seimą išrenka rinkėjai. Dalis žmonių turbūt mąsto taip, kad jei žmogus susitvarkė savo gyvenimą, sutvarkys ir kitų. Ir negali nuneigti, kad kartais žmogaus gebėjimus atspindi ir jo finansinė padėtis. Tačiau to absoliutinti negalima, nes juk demokratiniame pasaulyje, pavyzdžiui, mokytojas iš savo algos niekad netaps milijonieriumi.

Vis dėlto visą bėdą versti rinkėjams būtų nesąžininga – jie renkasi iš to, kas jiems jau pasiūlyta. Politologas A.Lukošaitis pabrėžia, kad rinkėjas rinkimų sąrašo seką gali pakeisti tik šiek tiek. Tad ypač svarbus procesas, kaip sudarinėjami rinkimų sąrašai, kokie kriterijai ir kokie reikalavimai taikomi kandidatams. Kokie žmonės ir kodėl patenka į rinkimų sąrašo pradžią – tai turėtų būti kruopščiai persijojama viešumo filtru.

Deja, procesai atvirkštiniai. “Vieša paslaptis, ypač sudarinėjant partijų sąrašus per savivaldos rinkimus, kad gerą vietą gali gauti įnešęs į partijos kasą tam tikrą sumą”, – tiesiai sako A.Lukošaitis, remdamasis ir Lietuvos politinių partijų struktūrinio bei funkcinio pajėgumo tyrimu.

O turtingesni kandidatai ir partijos įsuka įspūdingas rinkimų kampanijas, pamalonina kuo balsuotojus, nors įstatymais tai ir bandoma vis suvaržyti, ir taip renka papildomus rinkėjų balsus pramoginėmis, o ne rinkimų programomis, idėjomis. Štai “Vilmorus” visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės direktorius sociologas Vladas Gaidys pastebėjo tendenciją: “Tiek Liberalų ir centro sąjunga, tiek Liberalų sąjūdis lyg ir neblizga aukštais pasitikėjimo reitingais, tačiau prieš rinkimus sugeba atrasti psichologinių, gal ir materialinių resursų, o jų energija ir išradingumas patraukia rinkėjus”.

Beje, ir dabar artėjant savivaldybių rinkimams Liberalų sąjūdis pagal praėjusį ketvirtį gautas aukas jau pralenkė visas kitas partijas.

Politika – verslo sritis?

Žinoma, jokių keblumų, jei kapitalas susikrautas iki atėjimo į didžiąją politiką ir sąžiningai, o politika netampa savo verslo lobizmo įrankiu. “Kuo žmonės mažiau priklausomi nuo “biednystės”, tuo jie geriau dirba. Nėra kuo puikuotis, jei darei verslą ir nieko neužsidirbai”, – įsitikinęs Seimo milijonierius B.Bradauskas.

Tačiau kai politikai tampa milijonieriais jau būdami tautos atstovai, tai, pasak politologo A.Lukošaičio, verčia suglumti. Žinoma, glumina, kai praėjusią kadenciją trys ketvirtadaliai Seimo narių pagausino turtus, o penkiolika Seime tapo milijonieriais. Glumina, kai per žiauriausios krizės metus Seime užauga dar keturi nauji milijonieriai. Arba štai Vyriausybės bei prie jos pristeigtų institucijų vadovų turtai pastebimai kyla net krizės metais.

Formaliai atsakymą, kokie aitvarai sunešė turtus, politikai turi. Štai antras pagal turtus Seime B.Bradauskas tikina pernai praturtėjęs 4 mln. Lt, nes pagal realias vertes perkainoti jo turėti žemės sklypai. Tokią pagrindinę priežastį “Veidui” jis nurodė ir baigiantis praėjusiai kadencijai, per kurią praturtėjo 12 mln. Lt. Politikas sako, kad dabar pagaliau visas jo turtas perkainotas.

Žinoma, jei nesi specialiųjų tarnybų pareigūnas, negali įrodyti, kiek teisybės atskleidžia kalbos, kad vieni parlamentarai turtėja iš telekomunikacijų, kiti iš aviacijos verslo lobizmo, treti – iš įstatymų leidybos pagal finansinių rėmėjų užsakymus. Nors apie vis labiau įsitvirtinantį oligarchinį valstybės valdymo modelį šnekama garsiai, konkrečių politikų pavardės kuždamos tyliai.

Štai sostinės vis dar kažkodėl meras Vilius Navickas netyčia garsiai pasakė, ką visi kalba tyliai: dirbti partinį darbą reiškia “stumti” bendrapartiečių ar savo asmeninį verslą ir kenkti politinių oponentų verslui. Deja, specialiųjų tarnybų “pogromai” savivaldybėse dažnai baigiasi skandalais, bet ne teismo nuosprendžiais. Kaip, beje, ir Seimo narių politinio verslo byla prieš keletą metų, kurioje neužteko įrodymų, nors politikai atviru tekstu telefonu reketavo “banko bilietų”. Nežinia kuo baigsis ir garsioji Darbo partijos biznelio byla. Kol kas politinis verslas – akivaizdus, bet neįrodomas.

Valdžios apibrėžimas – iš senų laikų

O kol taip yra, judame ne Vakarų demokratijos šalių standartų link. Lietuvoje mastai kol kas ne tokie kaip Ukrainoje, kurios parlamente multimilijonierių (turtas siekia 1 mln. JAV dolerių) jau beveik 50 proc. ir žmonės parlamentą vadina tiesiog uždarąja akcine bendrove, ar Rusijoje, kurios vyriausybei, “Forbes” teigimu, priklauso turtingiausios pasaulyje vyriausybės titulas, bet tendencijos – tokių šalių link.

Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, maždaug trečdalis Lietuvos milijonierių – vieši asmenys. Kažin ar tikrai normalios proporcijos, jei, pavyzdžiui, vidutinio statistinio valstybės tarnautojo, dirbančio Valstybės kontrolėje, turtas ir piniginės lėšos nesiekia 300 tūkst. Lt, o vidutinio statistinio Seimo nario – 4,6 karto daugiau.

Kaip sako politologas A.Lukošaitis, Lietuva grįžta į senų laikų valdžios apibrėžimą, kad valdžia – tik turtingųjų privilegija. “Reikia politikos sisteminės revizijos, to, kas Skandinavijos šalyse įvardijama kaip demokratijos auditas. Kosmetiniai pakoregavimai kol kas nieko gera neduoda”, – neabejoja politologas.

Žinoma, kiekvienas kandidatuojantis į Seimą asmuo, kaip ir išrinktas parlamentaru, deklaruoja savo turtus ir pajamas. Jų įgijimo teisėtumui patikrinti valstybė turi pristeigusi specialių institucijų. Tad būtų gerai, jei jos būtų pakankamai kruopščios ir pasiaiškintų, ar tas turtas visas skaidrus kaip krištolas.

Socialdemokratas Zigmantas Balčytis ir konservatorė Laima Andrikienė – aktyviausi šios kadencijos Lietuvos europarlamentarai, o Algirdas Saudargas ir  Valdemaras Tomaševskis savo nuomone su Europarlamentu dalytis vengia.

“Statistika pakankamai iškalbinga. Suprantu, kad naujiems kolegoms Europarlamente dar nepasiūloma rengti pranešimo ar rezoliucijos, bet pagal šioje kadencijoje įsigaliojusią procedūrą EP diskusijos pabaigoje gali pakelti ranką ir pasakyti savo nuomonę. Tad viskas priklauso tik nuo europarlamentaro aktyvumo ir noro pasakyti savo nuomonę. Tą sėkmingai daro Zigmantas Balčytis”, – pastebi antrą kadenciją EP narė Laima Andrikienė, pridurdama, kad  norint pareikšti savo nuomonę, žinoma, visų pirma reikia dalyvauti posėdyje, klausytis diskusijų, laiku pakelti ranką.
Ankstesnėje kadencijoje diskusijų laikas buvo paskirstomas iš anksto. Beje, dabar Europos Parlamento posėdžiai  transliuojami internetu, tad išdėstytą poziciją išgirsta daug žmonių.

Tiesa, skirtingi pozicijos pareiškimo būdai Europos Parlamente turi skirtingą svorį. Svarbiausias – pranešimas. “Tai pats didžiausias dokumentas, kurį tenka rengti parlamentarui. Pagal jį parengiama rezoliucija”, – aiškina L.Andrikienė.
Politikė paskirta pranešėja apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje 2008–2009 m. “Tai bus mano didžiausias pusės metų darbas”, – sako europarlamentarė.  Toliau pagal svarbą rezoliucija – dokumentas, dėl kurio balsuojama plenariniame posėdyje, nuomonė (ji integruojama į rezoliuciją), parlamentiniai klausimai, pasisakymai plenariniame posėdyje ir rašytinės deklaracijos (jos plenariniame posėdyje priimamos be balsavimo, jei surenkamas reikiamas skaičius parašų, o tai būna gana retai).

Tarp praėjusios kadencijos Lietuvos europarlamentarų aktyviausia buvo L.Andrikienė, pasyviausia “darbietė” Jolanta Dičkutė.