BFL

Socialinė rūpyba. Visuomenei vis labiau senstant, o darbingo amžiaus gyventojų mažėjant, pagrįstai kyla klausimas, kas ateityje Lietuvoje uždirbs pensijas. Norint išspręsti įsisenėjusias problemas ir įveikti naujus iššūkius, teks keistis ir socialinės apsaugos sistemai.

Apie tai apskritojo stalo diskusijoje, pavadintoje „Kas mokės pensijas 2030 m.?“ diskutavo Valstybinio socialinio draudimo („Sodros“) fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius Mindaugas Sinkevičius, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas dr. Raimondas Kuodis, sociologas ir ekonomistas Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. dr. Boguslavas Gruževskis. Diskusiją moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Vyksta įvairių debatų dėl „Sodros“ fondo įtraukimo į biudžetą. Kyla rimtas klausimas: ar turi prasmės fondo, kuris formaliai per metus patiria apie porą milijardų litų nuostolių, egzistavimas? Ar iš tikrųjų valstybė turi „žaisti“ su tais pinigais, perdėdama juos iš vienos kišenės į kitą? Tai techniniai klausimai. Yra ir filosofinis: kas bus su Lietuvos demografine situacija, pasakyta aiškiai, nors mūsų politinis elitas šiuos skaičius ignoruoja. Jam, ypač prieš rinkimus, nenaudinga pasakyti, kad reikia imtis ryžtingų sprendimų, nes tai būtų nepopuliarus žingsnis. Taigi kaip tokiame kontekste matote tolesnį „Sodros“ fondo egzistavimą?

M.SINKEVIČIUS: Kuriant šį fondą remtasi Vokietijos modeliu. Tai daryta su mintimi, kad reikalingas tam tikras autonominis fondas, turintis savireguliacijos mechanizmą. Šalia fondo trišaliu pagrindu įkurta taryba, į kurią įtraukti darbdaviai, valstybinių institucijų atstovai ir profesinės sąjungos. Fondas turi rinkti pajamas, kiek jų surenka, tiek ir išmoka išmokų.

Fondas gali gerai funkcionuoti, kai jis kiek įmanoma atribojamas nuo politinių įtakų. Šalia fondo esanti taryba turėtų sakyti, kad jei pagal tokius patvirtinamus įmokų tarifus šiais metais planuojame surinkti tiek pajamų, tai turėsime tokias ir tokias išmokas. Kai darbdaviai ir darbuotojai suneša į fondą įmokas, atrodo logiška, kad niekas jų neimtų naudoti kokioms nors kitoms reikmėms. Aišku, galų gale susiklostė taip, kad veikimo principai truputėlį pasikeitė. Pritrūko politinės valios ir kultūros tam, kad suprastume, jog nereikia kištis į gerą daiktą. Politikai ėmė reguliuoti: tarkime, sako – neturime pinigų, bet vis tiek mokėkime didesnes išmokas, arba atvirkščiai. Per daugelį metų susiklostė tokia padėtis, kad, nors tarsi ir norima, jog fondas būtų autonomiškas, bet lygia greta siekiama jam daryti tam tikrą įtaką, jį valdyti. Svarbu, kad fondas būtų atskiras, – ne taip ir svarbu, kas jį administruos.

A.ŠINDEIKIS: Prieštaravimą lemia pats fondo įkūrimas. Jeigu politikai turi galimybę nustatyti mokesčių bazę, išmokas, jūsų pareigas, tai, jei turite fiksuotas įmokas, keičiantis demografinei situacijai neišvengiamai visada turėsite deficitą. Juk politinė valia visada būti geriems (ypač prieš rinkimus) pralenkia realias šalies galimybes.

M.SINKEVIČIUS: Tik kai nėra aiškių taisyklių. Dabar mes bene vieninteliai ES neturime aiškių išmokų indeksavimo taisyklių, todėl ir gali dominuoti politinė valia. Kai šalys turi aiškias išmokų indeksavimo taisykles, kiekvienais metais gali pasakyti, kad, tarkime, įvertinus praėjusių trejų metų užmokesčio fondo augimą, infliacijos didėjimą jos yra taip ir taip indeksuojamos. Kokiais tempais auga ekonomika, kiek turime pinigų, tiek ir galima jų padalyti.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, kiekvienais metais turėtų būti mokamos vis kitokios pensijos?

M.SINKEVIČIUS: Daugelyje Europos šalių taip ir yra. Juk, pavyzdžiui, egzistuoja infliacija, o žmonėms už kažką reikia normaliai gyventi; užmokesčiai irgi kasmet keičiasi, o pensijos Lietuvoje nesikeitė nuo 2008 m.

A.ŠINDEIKIS: Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pensijos, kurios paskirtos ir mokamos, formaliai yra asmens nuosavybė.

M.SINKEVIČIUS: Čia irgi problema. Kai pensijų negalima mažinti, tada jas sudėtinga kiekvienais metais tam tikru dydžiu ir indeksuoti. Tarkime, siūlomame naujajame indeksavimo įstatyme įrašytas tam tikras amortizatorius. Jame siūloma, kad jei infliacija didėja, pavyzdžiui, trimis procentais, didinkime pensijas tik dviem procentais, o vieną pasidėkime į rezervą. Aišku, labai paprastai sakau.

Kitos draudimo rūšys (ligos, motinystės, nedarbo) turėtų būti geriau subalansuotos. Yra ir tokia problema, kad draudimo pinigais bandoma skatinti, tarkime, gimstamumą Lietuvoje. Jei norima tai skatinti, šitai reikia daryti ne paimant iš apdraustųjų pinigus, kuriuos jie atsideda pensijoms.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, jūsų požiūriu, „Sodros“ fondas turėtų išlikti, tik geriau tvarkomas, veikiantis pagal aiškias taisykles? Net nepaisant to, jog, matyt, daug metų valstybei tektų primokėti į jį iš biudžeto, kad būtų subalansuojami jo mokėjimai?

M.SINKEVIČIUS: Valstybei nereikėtų kažko primokėti „Sodrai“. Praktiškai kiekvienais metais galėtume gyventi be valstybės dotacijos, jei tik Seime nebūtų nuspręsta kažkam stipriai padidinti išmokų ir jei nekiltų krizių. Pagrindinė problema yra kita. Bazinė pensija iš principo yra lyginamoji, perskirstomoji dalis, kurią praktiškai visi gauna vienodą. Daugelyje valstybių bazinės pensijos mokėjimą perima valstybės biudžetas. Vis dėlto Lietuvoje bazinė pensija yra labai didelė – ji sudaro apie 60 proc. visų pensijų draudimo išlaidų. Tai reiškia, kad didelė dalis asmenų nesumoka tiek įmokų, kad galėtų gauti bent bazinę pensiją, tad jiems lėšų reikia perskirstyti tų, kurie įmoka daugiau, sąskaita.

Tokia situacija susiklostė todėl, kad apsisprendėme įskaityti senuosius sovietmečio stažus, atlyginimus ir kita. Jei valstybės biudžetas prisiimtų mokėti bazinę pensiją, o pačios pensijos dydis priklausytų nuo to, kiek žmogus įmokėjo, tai deficitą iš esmės turėtume tik dėl motinystės išmokų. Vėlgi gimstamumas skatinamas draudimo pinigais, o tai nėra teisinga. Sureguliavus šiuos santykius „Sodros“ biudžetas būtų subalansuotas.

R.LAZUTKA: Aktualus klausimas, kiek „Sodra“ subsidijuoja valstybę. Žiūrėdami į šeimos politiką matome, kad „Sodra“ remia šeimas. Iš „Sodros“ pinigų finansuojami tokie dalykai, kurie turėtų būti finansuojami valstybės.

Kitas dalykas: suteikiame galimybių dirbti, dėl kurių žmonės iš tikrųjų pabėga iš darbo rinkos ir dėl to nemoka „Sodrai“ arba moka labai mažai. Galima sakyti, kad socialinis draudimas, neapimdamas tų žmonių, subsidijuoja užimtumą. Pavyzdžiui, kirpėjas ar statybininkas, užuot ėjęs dirbti pagal darbo sutartį, ima verslo liudijimą ir nemoka „Sodrai“. Skatiname tokį žmonių užimtumą, kuris neįtrauktas į socialinį draudimą. Apmokestinkime juos normaliai.

A.ŠINDEIKIS: Kiek tarp darbingo amžiaus žmonių yra nedalyvaujančių „Sodros“ sistemoje?

M.SINKEVIČIUS: Jie sistemoje dalyvauja, bet iš esmės bazinei pensijai – maždaug iki 110 eurų. Tokių yra apie 200 tūkst. nuo 1,3 mln. visų darbingo amžiaus žmonių. Be to, reikia suprasti, kad jie iš tokios pensijos senatvėje nesugebės gyventi ir jiems vis tiek prireiks socialinės paramos.

R.LAZUTKA: Mačiau, kaip kūrėsi socialinis draudimas Lietuvoje. Šis įstatymas buvo priimtas dar net nepaskelbus nepriklausomybės. Toks modelis buvo pasirinktas todėl, kad jis yra arčiau rinkos ekonomikos modelio. Jis numato išmokas, kurias žmonės „nusiperka“ iš anksto. Kitur jis veikia gerai, o kaltę, kad Lietuvoje jis gerai neveikia, priskirčiau politinės valios nebuvimui.

Susitaikykime su tuo, kad darbo rinka Lietuvoje yra specifinė: algos labai mažos (bent formalios, nuo kurių mokami mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos); antras dalykas – yra galimybių dirbti ne pagal darbo sutartį, o kitais būdais, ir dėl to vyksta darbo rinkos erozija. Taip pat – dėl paties tarifo. Kadangi „Sodros“ ar sveikatos draudimo tarifas (plius gyventojų pajamų mokestis) yra toks didelis, kelti atlyginimą darbdaviui tampa labai brangu. Kai atlyginimai maži, mažos ir visos įmokos „Sodrai“.

Kai lyginame vidutinę pensiją ir vidutinę algą Lietuvoje, pensija nėra maža ir sudaro 55 proc. Vis dėlto kada palyginame bendrojo vidaus produkto dalį vienam gyventojui ir vidutinę pensiją, matome, kad pastaroji labai maža.

M.SINKEVIČIUS: Iš tiesų „šešėlis“ – didžiulė problema. Be to, yra kita spraga: turime apie 170 tūkst. asmenų, sudėjus visas jų pajamas, dirbančių mažiau nei už minimalų atlyginimą. Čia tikrai yra „šešėlis“. Estai tai išsprendė paprastai: priėmė įstatymą dėl minimalaus socialinio draudimo įmokos tarifo. Vadinasi, gali dirbti ir už šimtą ar du šimtus litų, bet darbdavys už tave vis tiek turi sumokėti socialinį ir sveikatos draudimą nuo minimalios algos. Estijoje iki minimalios algos ribos „šešėlio“ nebeliko.

A.ŠINDEIKIS: Žmogus, formaliai gaunantis minimalią algą, pretenduoja į įvairias kompensacijas?

M.SINKEVIČIUS: Jeigu bendros šeimos pajamos sumažėja iki minimalios algos, ji automatiškai tampa paramos gavėja. Net jei iš kitų šaltinių (pavyzdžiui, per komandiruotpinigius) žmogus gauna kad ir keletą tūkstančių litų, tačiau oficialiai – tik minimalų atlyginimą, o jo partneris nedirba arba irgi gauna minimalų atlyginimą, o jie turi bent du vaikus, jiems priklauso šildymo kompensacijos, maitinimas vaikams mokykloje ir panašiai.

Dėl didelių socialinio draudimo įmokų tarifų į „šešėlį“ patenka net 170 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, gaunančių mažesnį nei minimalų atlyginimą. Išvadas darykite patys: šioje grupėje didžiąją dalį sudaro įmonių vadovai, buhalteriai ir aptarnavimo sektoriaus darbuotojai. Ar įmanoma, kad pirmosios dvi grupės dirbtų už mažesnį nei minimalų atlyginimą? Be abejo, ne. Šie faktai pagrindžia šešėlinės ekonomikos egzistavimą.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, būtų galima mažinti „Sodros“ bendrąjį tarifą, automatiškai naikinant susijusias lengvatas, ir tikėtis, kad „Sodros“ biudžeto padėtis pagerės?

M.SINKEVIČIUS: Didesnė problema yra ne lengvatos, bet tai, kad daugelis tokių žmonių slepia gaunamas pajamas ir oficialiai parodo tik mažą jų dalį. Iš to net minimaliai pensijai neužtenka. Kalbame apie tokius asmenis, kurie iš visų savo deklaruojamų darboviečių negauna nė minimalaus atlyginimo, pavyzdžiui, uždirba šimtą litų ar dar mažiau.

A.ŠINDEIKIS: Kaip suprantu, siūlomas bendrojo „Sodros“ įmokų tarifo mažinimas susijęs ir su lengvatų naikinimu? Ar vis dėlto tai atskiros pataisos?  Kokios lengvatos galėtų būti naikinamos?

R.LAZUTKA: Čia kalba labiau sukasi ne apie lengvatas, o apie skaidrumą. Pavyzdžiui, savarankiškai dirbantis žmogus nurodo, kad uždirba tris šimtus litų, o iš tiesų uždirba tris tūkstančius. Tai labai sunku patikrinti, kai žmonės dirba namie. Nepasakysi, ar tai dvi, ar aštuonios valandos.

M.SINKEVIČIUS: Kaip minėjau, tai padėtų išspręsti minimalus draudimas nuo minimalios algos. Nesvarbu, kiek darbdavys moka darbuotojui, jis vis vien turi mokėti įmokas nuo minimalios algos.

A.ŠINDEIKIS: Ar tie žmonės suvokia, kad, neuždirbant minimalios algos, darbo stažas jiems nėra skaičiuojamas kaip paprastai, tai yra už kalendorinius metus, ir kad išėję į pensiją jie gaus išmokas tik už pusę dirbto laiko? Gal reikėtų visuomenei tai geriau paaiškinti? Juk tai tiksinti bomba – ateityje kažkam reikės prisiimti už juos socialinę atsakomybę.

B.GRUŽEVSKIS: Būtų įdomu sužinoti statistiką, kiek artimiausiu metu tokių žmonių gali būti Lietuvoje. Gal atskleidus šį mastą būtų geriau suprasta, kiek žmonių kreipiasi dėl trūkstamo stažo. Kadangi norint gauti senatvės pensiją būtinas 30 metų darbo stažas, tai turėtų praeiti dvigubai tiek metų, kad ta grupė žmonių gautų minimalią pensiją.

M.SINKEVIČIUS: Apytikriai po 60 metų tokio darbo jie galėtų gauti minimalią pensiją.

A.ŠINDEIKIS: Taigi, jei žmogus pradėjo dirbti dvidešimties, pensiją jis gautų sulaukęs aštuoniasdešimties. Tai viršija Lietuvos gyventojų amžiaus vidurkį. O kokios dar socialinės grupės, kurios nedalyvauja „Sodros“ sistemoje Lietuvoje, čia patenka? Kaip yra su žemės ūkio sektoriumi ir jo mokamais mokesčiais?

M.SINKEVIČIUS: Dėl žemės ūkio yra keletas problemų. Didelė dalis smulkiųjų ūkininkų moka tik bazinei pensijai skirtą įmokos dalį, vadinasi, jie gaus tik apie 100 eurų siekiančią pensiją.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, jie priklauso tai grupei žmonių, kurių įmokos „Sodrai“ priklauso ne nuo pajamų, o yra minimalios?

M.SINKEVIČIUS: Taip, tik stambesni ūkininkai moka nuo pajamų. Vis dėlto ten egzistuoja įmokų lubos, kurios yra gana mažos ir siekia apie 5,5 tūkst. Lt per mėnesį. Čia prasilenkiama su logika, nes ūkininkui neleidžiama užsidirbti didžiausios galimos pensijos. Beje, tai galioja visiems dirbantiesiesiems savarankiškai.

A.ŠINDEIKIS: O koks būtų jūsų siūlomas pensijų kaupimo modelis, Raimondai?

R.KUODIS: 2010 m. dalyvavau „Sodros“ reformos darbo grupėje ir siūliau savo modelį, kuris, mano galva, buvo itin svarbus reformuojant „Sodrą“. Reikia pabrėžti, kad tai viena progresyviausių sistemų, labai pigiai ir efektyviai sprendžianti pensininkų skurdo klausimus. Mano siūlymas – įvesti asmenines sąskaitas „Sodroje“, neskirstant įmokų dydžio pagal tai, kokioje srityje žmogus dirba. Tai būtų reikšmingai pakeitę paskatas mokėti „Sodrai“.

Vienas pirmųjų siūlymų buvo pakelti algas 31 proc., neatskaičius mokesčių, kad pats žmogus mokėtų visą socialinio draudimo dalį. Juk verslas nemoka „Sodrai“ – tam naudojamos jame dirbančiųjų algos. Skaidrumo trūkumas sukuria paskatą stiprėti šešėlinei ekonomikai. Dėl to plinta mokėjimai vokeliuose ir pan. Taigi mano siūlymas buvo padaryti valstybinį draudimą panašų į privatų fondą, kad žmonės akivaizdžiai matytų, kiek pinigų jie turi sukaupę asmeninėje sąskaitoje.

Antra, daug kalbama apie darbo jėgos apmokestinimo dydį. Vienas pigiausių būdų sumažinti darbo jėgos apmokestinimą yra „Sodros“ mokestį paversti skaidriu taupymo senatvei instrumentu. Deja, pritrūko politinės valios ir šie siūlymai nebuvo įgyvendinti. Vietoj to buvo įvesta vadinamoji taškų sistema, kurios nelaikyčiau tikra reforma. Šitaip prarasta daug svarbaus laiko, per kurį „Sodra“ grimzdo. Jai buvo užkrautos skolos, kurios jai nepriklausė, ir sistema veikė netvarkingai. Vieni apmokestinami taikant vienokias sąlygas, kiti – kitokias. Nelieka teisingumo, nes visi stengiasi gauti pensijas kuo mažiau mokėdami. Stabilios sistemos ant tokių pamatų nepastatysi.

B.GRUŽEVSKIS: Papildyčiau apie modelius. Mūsų Darbo ir socialinių tyrimų institutas siūlė dar radikalesnę reformą: kad, nenutolstant nuo R.Kuodžio pasiūlytos sistemos, vaikai mokėtų į savo tėvų asmenines sąskaitas. Tai būtų privaloma, išskyrus tam tikras išimtis. Tik taip būtų užtikrintas sąžiningumas. Dabar yra taip, kad dideles pajamas uždirbę ir vaikų neturintys žmonės gauna dideles pensijas. O kas už jas moka? Dirbantys skurdžių daugiavaikių tėvų vaikai.

Taigi, pritaikę tokį modelį, vienu šūviu nušautume keletą zuikių. Padidintume vaikų vertę, nes žmogus yra „homo economikus“ ir investuoja į savo ateitį. Be to, vaikai nebebūtų prabangos dalykas, kaip yra dabar, o tai dėl drastiško populiacijos mažėjimo šiandien ypač reikalinga Lietuvai.

Patikslinu, kad pagal šį modelį dalis įmokų būtų mokama į savo, o dalis – į tėvų sąskaitą. Taip pat „Sodrai“ būtų skiriama nedidelė įmoka, kuri garantuotų valstybės biudžetą ir solidarumą. Deja, šis pasiūlymas nesulaukė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pritarimo. Politikai mano, kad jei pasaulyje taip nedaroma, tai tarsi iš viso neegzistuoja.

R.KUODIS: Tuo metu tai, ką siūliau aš, veikia Švedijoje, Vokietijoje (kur yra skaidriai veikiančios sistemos). Privatūs pensijų fondai dabar pabrėžia, kad pas juos yra realiai kaupiamos lėšos, o „Sodroje“ esą – mistiniai pažadai. „Sodra“ būtų investicinis fondas, kuris investuoja į su BVP susietas obligacijas, jeigu tokios egzistuotų. Deja, šios, kaip ir daugelis siūlomų reformų ir sprendimų, nesulaukia politikų palaikymo ir nugula stalčiuose.

B.GRUŽEVSKIS: Taigi, grįždamas prie pagrindinio diskusijos klausimo, kas mokės pensijas 2030 m., galiu pateikti tikslius skaičiavimus. Senatvės pensijų mokėjimas priklauso nuo keturių kintamųjų: įmokų mokėtojų skaičiaus, įmokų sumos, išmokų sumos ir išmokų gavėjų skaičiaus. Tai lemia biudžeto balansą ir pan.

2014 m. įmokų mokėtojų padaugėjo. Tikėtina, kad esant stabiliai ekonominei situacijai jų daugės iki 2018–2019 m. Tačiau nuo 2020 m. prasidės didelė demografinė duobė: išaugs pensinio amžiaus gyventojų banga. Įmokų mokėtojų mažės, nes į darbo rinką ateis mažiau žmonių, nebent išlaikytume 80 proc. užimtumo lygį, o tokia tikimybė – maža. Vadinasi, iki 2030 m. įmokų mokėtojų skaičius turėtų mažėti.

Antra, įmokų sumos nepakanka, kad subalansuotume išmokas. Vidutiniam darbo užmokesčiui esant 660 eurų, Lietuvoje generuojama apie 3,5 mlrd. eurų pajamų. Taigi pajamos netenkina, ir siekiant jas stabilizuoti reikėtų, kad vidutinis darbo užmokestis siektų 735 eurus. 2017 m. tai galima pasiekti, jei išsaugotume 5 proc prieaugį per metus. Iš kitos pusės, įmokas galima stabilizuoti ir užtikrinti subalansuotą biudžetą, jeigu 150 tūkst. būtų padidintas užimtųjų skaičius, o tai daug sunkesnis uždavinys.

Taigi situacijos sprendimas būtų didinti arba darbo užmokestį, arba „Sodros“ įmokų mokėtojų dalį. Realesnis variantas yra padidinti pajamas. Galima tikėtis, kad įmokų suma neturėtų mažėti, jeigu sustiprės sistemos skaidrumas ir kontrolė. Pavyzdžiui, per ekonominę krizę mus gerokai pralenkė Estija, kurioje darbo užmokestis ir kitos socialinės išmokos nuolat didėjo.

Na, ir trečias rodiklis – išmokų dydis, dabar sudarantis 3,3 mlrd. eurų, kurių 2014 m. 56 proc. sudarė senatvės pensijos, ir ta dalis auga, palyginti su kitomis išmokomis. Tikėtina, kad ši tendencija ir toliau išliks, nes pensininkų daugės. Aišku, didės ir užimtumas, gali mažėti nedarbo išmokų dalis. Vis dėlto bendra išmokų gavėjų dalis vis viena didės. Išlaidų norma, kuri garantuotų socialinį stabilumą, būtų 4 mlrd. eurų.

A.ŠINDEIKIS: Jūs manote, kad mums neužteks pensijų po 15 metų?

B.GRUŽEVSKIS: Ne, priešingai. Viskas priklauso nuo politinės nuostatos. Jei valdantieji nuspręstų leisti 4–6 mlrd. eurų skolą, o indeksuoti pradėtume jau nuo šių metų, tai 2030-aisiais pensijos būtų mokamos normaliai. Kitu atveju viskas priklausys nuo investicijų, naujų darbo vietų kūrimo ir pan.

M.SINKEVIČIUS: Apibendrinant galima sakyti, kad netgi mažėjant įmokų mokėtojų skaičiui, bet kylant darbo užmokesčiui, būtų užtikrintos stabiliai mokamos pensijos. Dabar egzistuoja daug darbo vietų, kurios kuria mažai pridėtinės vertės, – ši situacija turi keistis. Jeigu valstybė sugebės pritraukti investicijų, kurios kurs gerai apmokamas darbo vietas, pensijų sistema veiks.

B.GRUŽEVSKIS: Mums nereikia investicijų, kurios generuoja pelną. Jeigu jos negeneruoja išmokų, jeigu negeneruoja darbo užmokesčio, tai faktiškai jos mums nepadės.

A.ŠINDEIKIS: Jeigu sprendimas dėl 170 tūkst. žmonių yra racionalus, tarkime, jeigu jie nedalyvauja tame modelyje, valstybė nefinansuoja savo minimalių tarifų – to, kuris yra minimali alga, – tai gal sprendimas būtų pasakyti, kad jie nėra draudžiami ta suma.

M.SINKEVIČIUS: Tai yra teisinga. Vadinamąsias namų šeimininkes, mamas, kurios nedirba, verčiame mokėti privalomąjį sveikatos draudimą nuo minimalios algos – 9 proc., apie 90 Lt. Pagal darbo sutartį galima dirbti ir už litą, ir už du, ir visi vis tiek gauna draudimą. Taigi namų šeimininkės, kurios neturi jokių pajamų, privalomai kas mėnesį moka 90 Lt, o pagal darbo sutartį dirbantys asmenys gali įmokėti litą ir gauti tą patį draudimą. Kur čia logika?

R.KUODIS: Logikos čia neieškokite, jos seniai nebėra. Mano siūloma sistema labai paprasta: jokio stažo, priklausančio atskiroms darbo šakoms. Mokėjimas į asmeninę sąskaitą visus sulygina. Įnešei kažkiek litų ar eurų – nuo to gausi tam tikrą pensiją. Nesvarbu, ar tu dabar emigravęs ar neemigravęs, mokytojas ar ne mokytojas.

Kitas dalykas, kurį irgi jau seniai siūlau, – žmogaus, kuris dirba vienas, pavyzdžiui, savo įmonėje ir yra direktorius-darbuotojas, atskyrimas. Jis pats turėtų mokėti sau algą. Pagal mano sistemą jam patraukliau turėtų būti mokėti sau algą, nei mokėti dividendus. Tada žmogus pats nusistatytų algą, skaidriai mokėtų įmokas į „Sodrą“, į savo asmeninę sąskaitą. Minėtos problemos išsispręstų savaime. Pabrėšiu dar kartą: asmeninės sąskaitos labai padidina paskatas išlikti darbo rinkoje todėl, kad kuo ilgiau joje išsilaikai, tuo didesnę sumą būsi sukaupęs. Tada tavo pensija bus ne dabartinė, vergiška, iš kurios gali tik vegetuoti.

B.GRUŽEVSKIS: Mes sakome, kad yra 170 tūkst. žmonių, kurie gauna mažiau nei minimalią algą ir kad jie vis tiek turėtų mokėti.

R.KUODIS: Neverskime įstatymais, paskatinkime, kad jie patys mokėtų.

Kai dalyvavau Algirdo Butkevičiaus 2012 m. suburtoje darbo grupėje, buvo pateiktas toks faktas, kad žmonės, kurie dirba pagal normalias darbo sutartis, nuo algos moka 55 proc. Bet yra apie 40 mlrd. Lt darbo pajamų, nuo kurių vidutinis tarifas yra 4 proc. Matote, koks klondaikas guli toje šešėlinėje ekonomikoje?

A.ŠINDEIKIS: Nors negalima įveikti „šešėlio“, gal galime jį įveikti bent vienu aspektu – patraukti iš „Sodros“ sistemos išmokų ateityje atžvilgiu?

M.SINKEVIČIUS: Vis dėlto jie niekur nesidės ir turės iš kažko gyventi. Tokie žmonės sulauks pensinio amžiaus, jų bus daug, jie spaus politikus ir, nepaisant visko, politikai jiems tikrai kažką mokės.

R.KUODIS: Politikai serga gerojo samariečio sindromu. Žiniasklaida parodys keletą badaujančių žmonių, kurie negali savimi pasirūpinti, ir politikai bus linkę jiems padėti. Jei nepadės, tai šie dalyvaudami rinkimuose išsirinks tuos, kurie padės.

A.ŠINDEIKIS: Ar nėra utopiška manyti, kad jei jie savo sąskaitoje matys, jog nieko nėra, taps protingesni ir pradės daugiau mokėti?

R.KUODIS: Jie gaus bazinę pensiją, kuri bus mokama iš biudžeto ir prilygs socialinei pašalpai. „Sodra“ būtų visiškai skaidri kaip eilinis pensijų fondas ir galėtų konkuruoti su kitais pensijų fondais.

M.SINKEVIČIUS: Žmogui bus daug aiškiau suvokti, kaip susidaro jo kapitalas.

A.ŠINDEIKIS: Jis ir dabar mokesčių nemoka, tai suvokdamas. Ar tikrai pasikeis mąstymas pamačius, kad toje eilutėje mažai kas yra, ir parūps daugiau mokėti? Aš nesu tikras, kad taip bus.

R.KUODIS: Jei nepabandysite, niekada ir nebūsite niekuo tikri. Dabartinė sistema dar blogesnė, nes ji neskaidri. Ji užprogramuoja didelį skurdą ir dideles politines perturbacijas ateityje. Šito buvo galima išvengti, bet politikai daug metų ignoruoja krūvas problemų. Lietuva apskritai turi bene mažiausią biudžetą ES.

A.ŠINDEIKIS: Vis dėlto įdomus šitas modelis, kada 170 tūkst. žmonių, nesvarbu, už kiek dirba, vis tiek turėtų mokėti minimalias įmokas. Kaip Lietuvoje šis mechanizmas praktiškai veiktų?

M.SINKEVIČIUS: Darbdavys už juos mokėtų. Jie niekur nesidėtų: net jei nenorėtų mokėti, „Sodra“ paskaičiuotų. Aišku, būtų prarasta kažkiek lankstumo. Vis dėlto mokėtų tie, kurie turi vieną darbą. Aišku, atsirastų spraga, kur galima darbintis į antrą ir trečią darbą, kad nereikėtų mokėti. Mes darome prielaidą, kad jeigu žmogus dirba keliuose darbuose, jis jau sukaupia minimalią draudimo sumą. Jeigu dirba viename darbe, darbdavys turi jį apdrausti bent minimaliai. Su minimalia alga susijusi ne tik pensija, bet ir nedarbo draudimas, ligos pašalpa. Jeigu įvyksta nelaimingas atsitikimas, žmogus, kuris dirba už 200 Lt, gauna ligos pašalpą, o darbdavys prisiima išlaidas minimaliai jį apdrausdamas.

A.ŠINDEIKIS: Puikus sprendimas yra. Ar buvo kažkoks panašus politinis pasiūlymas?

M.SINKEVIČIUS: Seimo vicepirmininko Algirdo Syso yra įregistruota būtent tokia pataisa. Jeigu Seimas apsispręs, šis projektas bus įgyvendintas.

Žmonės vengia būti visiškai neįdarbinti, nes taip visų pirma praranda sveikatos draudimą, be to, supranta, kad bent kažkiek apdrausti turi būti. Yra rizika, kad jie pradės dirbti visiškai nelegaliai, bet tai nebūtų masinis reiškinys.

R.KUODIS: Antra vertus, jeigu mes vis daugiau žmonių pritrauktume prie minimalių mokėjimų „Sodrai“, tai tų, kurie moka nuo visos sumos, mažėtų. Jie nėra kvaili žmonės ir mato, kad sistema juos apgaudinėja. „Sodros“ pensijų lubos turi atsirasti, bet kiek mes jau apie tai šnekame, tiek ir šnekėsime.

A.ŠINDEIKIS: Apie tai daug kalba pramonininkai. Ar tai būtų didelės sumos, jei atsirastų tos lubos?

M.SINKEVIČIUS: Tai labai slidu. Paskaičiavus matyti, kiek yra finansų. Pavyzdžiui, jeigu paimtume penkias vidutines draudžiamas algas, išeitų apie 11 tūkst. Lt. Didžiulis atlyginimas, ar ne? Tokių asmenų visoje Lietuvoje yra apie 5 tūkst. Nuo jų praradimas didžiulis. Bet, aišku, prognozuoti, kiek papildomai gali atsirasti, mano galva, sunku.

R.KUODIS: Tai mechaninis efektas. Pagal mano siūlomą sistemą algos perskaičiuojamos, padidinamos „ant popieriaus“ 31 proc. Taip būtų daugiau sumokėta mokesčių. Mokesčių tarifai atitinkamai sumažėtų. Didysis progresyvumas yra „Sodroje“, o ne pajamų mokestyje. Klausimas toks, kaip iš „Sodros“ padaryti mokesčio taupymo ir mokėjimo senatvėje instrumentą bei išspręsti darbo apmokestinimo klausimą.

A.ŠINDEIKIS: Koks būtų efektas ekonomikai, jeigu atsirastų daugiau darbo vietų, kuriose mokamos tokios algos?

R.KUODIS: Sustabdytume darbo pagal normalias darbo sutartis eroziją. Dabar tik idiotai dirba pagal normalias darbo sutartis. Aišku, tie idiotai suneša didžiąją dalį „Sodrai“, bet tai nėra tvaru.

M.SINKEVIČIUS: Tokias pajamas gauna labiau išsilavinę, kompetentingi žmonės, ir jie ieškos įvairiausių spragų, nes puikiai supranta, kad tai nėra sąžininga sistema jų atžvilgiu, kai mokama nuo visko.

A.ŠINDEIKIS: Kaip suprantu, šioje diskusijoje optimistiškai žiūrima į ateitį ir manoma, kad bus kam mokėti pensijas, jeigu tik sutvarkysime „Sodros“ sistemą ir patrauksime žmones iš „šešėlio“?

B.GRUŽEVSKIS: Šiandien tikrai yra visos galimybės išsaugoti esamą sistemą, sudaryti sąlygas indeksuoti pensijas ir užtikrinti geresnę apsaugą vyresnio amžiaus žmonėms. Normalizuojant pinigų surinkimą, sistematizuojant skirtingų grupių adekvatumą įmokų atžvilgiu ir, aišku, mažinant paties fondo išmokų įvairovę (kad jos būtų ten, kur yra pagal draudimo nuostatas, o ne ten, kur išmokos svarbios politikos ir valstybės atžvilgiu). Turime labai aiškiai skirti, kas draudžiama ir kas ne.

Tikslinga būtų pagal įmoką šiek tiek diferencijuoti ir paslaugų paketą. Jeigu kolega – „kvailys“, kuris mokėjo nuo visko, tai pridėkime jam prie bedarbio pašalpos tą šimtą litų ar panašiai. Dar reikėtų pagalvoti apie investavimo infrastruktūrą. Tai labai padidintų išmokos patrauklumą. Lubos – nei gerai, nei blogai, bet geriau, kad jos būtų.

M.SINKEVIČIUS: Viena problema yra „šešėlis“, kita – tokios išmokos kaip motinystės. Jeigu būtume tuos tris milijardus litų investavę į infrastruktūrą, o ne išdaliję mamoms ir taip neva skatinę gimstamumą, būtume turėję geresnę infrastruktūrą, kurią naudotume daugelį metų, pavyzdžiui, būtume pastatę darželių.

A.ŠINDEIKIS: Paslaugų diferencijavimas – irgi politiškai sunkus dalykas.

B.GRUŽEVSKIS: Jis galėtų leisti pasijusti, kad nesi nevykėlis.

M.SINKEVIČIUS: Ir negalima skatinti „Sodros“ pinigais gimstamumo. Tai tikrai neteisinga.

R.KUODIS: Tokiais sprendimais daromos visiškai nusikalstamos klaidos. Pavyzdžiui, motinystės pašalpa buvo susieta su alga jau prasidėjus nėštumui. Atsirado piktnaudžiavimas, kai valstybė numeta ant kelio pinigų ir sako: tu neimk. Tai elementari beprotybė. Man nesuvokiama, kaip žmonės, atsakingi už sistemą, daro tokias klaidas.

Kitas dalykas – paramos fokusavimas. Visi sutaria, kad jeigu nori turėti efektyvesnę paramą, reikia ją fokusuoti, bet politikė Vilija Blinkevičiūtė sugebėjo prastumti vaiko pinigus visiems. Tai visiškas idiotizmas. Dabar girdžiu, kad jeigu moki ne visiems, tai neva stigmatizuoja vaiką, nes jis gauna paramą, o kiti ne. Tai juk galima paslėpti kitais būdais. Nebūtina visų – ir turtingų, ir neturtingų vaikams mokėti po keliolika ar keliasdešimt litų, nes parama nefokusuota ir ji nepasiekia tų, kuriems labiausiai reikia.

B.GRUŽEVSKIS: Toks mokėjimas gali būti priimtinas politiškai. Atrodo, tai visi suprantame, bet kai šalis neturtinga, tai nekorektiška. Sistema kenčia.

A.ŠINDEIKIS: Jeigu siūlomos apgalvotos pertvarkos, racionalūs argumentai, kodėl per mūsų politinį mechanizmą tai nėra realizuojama?

R.KUODIS: Politika orientuota į procesą, o ne į rezultatą. Procesas yra savitikslis: praplaukti be didelių nemalonumų savo kadencijas. Reforma visada yra rizika. Jeigu numeti reformą kitai partijai, tai susikuri geresnę startinę poziciją kitiems rinkimams. Lietuva jau daug metų eina graikišku keliu.

A.ŠINDEIKIS: Kur mes maždaug esame tame kelyje? Jau netoli Graikijos?

R.KUODIS: 15 metų šneku, kad Lietuva turi praktiškai mažiausią biudžetą regione. Kam nors tai įdomu? Tik dabar politikai pradeda apie tai kalbėti. O kiek turime išvestinių problemų iš to: jos apima gynybos finansavimą, skurdžią socialinę sistemą, sveikatos apsaugą ir daug kitų.

A.ŠINDEIKIS: O atsakymas dėl bene mažiausio biudžeto – „šešėlis“?

R.KUODIS: Milžiniškas „šešėlis“ ir krūvos legalių išimčių.

Algimantas Šindeikis, Vaiva Sapetkaitė, Martyna Bražiūnaitė, Vilija Balaševičiūtė

Lentelė 1

Vidutinės pensijos ir vidutinio atlyginimo santykis (proc.)

ES vidurkis           55

Latvija    47

Vokietija  47

Lietuva    48

Suomija    49

Estija     50

Jungtinė Karalystė    53

Norvegija  56

Švedija    58

Austrija   59

Lenkija    60

Liuksemburgas         78

Šaltinis: „Eurostat“, 2013 m. duomenys

Dauguma gyventojų, kurie jau gavo atlyginimus už sausio mėnesį, tapo pirmaisiais, kurie papildomą 1 proc. savo pajamų skyrė būsimai pensijai. Europos bendrovės „ERGO Life Insurance“ Lietuvoje pensijų fondų valdytojai primena būsimiesiems pensininkams, kad šį mėnesį nuo atlyginimo atskaityta papildoma pensijų įmoka kovą bus pervesta į pensijų fondo sąskaitą kartu su valstybės skiriama priemoka.

Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas 2014 metais gauna vidutinį darbo užmokestį – 2305 litus – mėnesinė įmoka sieks 23 litus 5 centus, o valstybės priemoka sudarys 21 litą 74 centus. Nuo 2016 m. bus kaupiama dar dukart daugiau.

„Dėl pirmųjų atskaitymų gyventojams, pasirinkusiems papildomą kaupimą pensijai, neturėtų kilti nesusipratimų – didžioji dalis kaupiančiųjų vasarį savo pensijų fondams atidės sąlyginai nedideles sumas. Be to, pensijų reformos metu tiek Sodra, tiek mes, pensijų fondų valdytojai, atlikome nemažą šviečiamąjį darbą. Mūsų konsultantai turėjo specialias atmintines, stengėmės kaupimo tvarką aiškinti pavyzdžiais, kad gyventojai suprastų, kokio dydžio įmoka bus atskaitoma ir kiek prisidės valstybė“, – teigia „ERGO Life Insurance” Gyvybės draudimo departamento direktorė Baltijos šalyse Aistė Rudžinskytė.

Kokio dydžio įmoka yra atskaityta, dirbantieji galės įsitikinti vasario mėnesį gauto atlyginimo lapelyje. Priklausomai nuo darbdavio naudojamų apskaitos sistemų, įmoka gali būti išskirta 1 proc. arba pateikta kartu su atskaitymais Sodrai (10 proc.). Kiek iš viso yra pervedama į pensijų fondo sąskaitą, nuo kovo mėnesio bus galima stebėti ir Sodros elektroninėje gyventojų aptarnavimo sistemoje.

A. Rudžinskytės teigimu, panaši atskaitymų nuo atlyginimų tvarka yra ir kitose šalyse, nors esama ir skirtumų.

„Lietuvos pensijų kaupimo sistema yra gimininga Estijos sistemai, tačiau tvarka estams yra labiau disciplinuota – dalyvavimas II pakopos pensijų fonduose yra privalomas vos pradėjus dirbti. Estijos gyventojas kaupia didesnę dalį nuo savo pajamų nei lietuvis – Estijoje į pensijų fondus iš viso yra pervedama 6 proc. gaunamo atlyginimo, 2 proc. atskaitomi iš asmens atlyginimo, likusius 4 proc. perveda valstybė. Mūsų valstybės reformuota sistema žmogui leidžia rinktis, ar kaupti antros pakopos pensijų fonduose ar ne, o įmokos didinamos etapais“, – sako A. Rudžinskytė.

Nuo šių metų pradžios pasirinkusieji kaupti papildomai iš savo lėšų skiria 1 proc. savo pajamų, o nuo 2016-ųjų skirs 2 proc. Be įprastos 2 proc. įmokos iš Sodros, valstybė prisideda prie savarankiškai kaupiančių būsimųjų pensininkų 1 proc. nuo užpraeitų metų vidutinio šalies uždarbio, nuo 2016-ųjų – 2 proc.

2013 metų balandžio 1 d. – gruodžio 2 d. laikotarpiu Lietuvos gyventojai, kurie iki 2013 m. buvo sudarę pensijų kaupimo sutartis, galėjo rinktis, kaip kaupti savo pensijai ateityje. Papildomą kaupimą iš savo lėšų su valstybės skatinamąja priemoka pasirinko daugiau kaip 352,5 tūkst. Lietuvos gyventojų. Bendras tokių kaupiančiųjų gyventojų skaičius yra dar didesnis ir 2013 metų pabaigoje viršijo 409 tūkst., nes naujas sutartis sudarantys gyventojai automatiškai kaupia prisidėdami papildomai su valstybės priemoka.

Vis savarankiškesnis, atsakingesnis ir nebijantis jo likimą keičiančių sprendimų – tokį šiandien galima nutapyti Lietuvos senjoro portretą. Nors nuo savo bendraamžio Vokietijoje, Danijoje ar JAV jis vis dar labai skiriasi.

78-erių Valentina Burmakina apsigyventi Klaipėdos miesto globos namuose nusprendė nenorėdama tapti našta Rygoje gyvenančiai dukrai ir anūkams. Ne kartą į šią įstaigą labdaringais tikslais anksčiau užsukdavusi klaipėdietė persikelti suskubo dėl netikėtai paūmėjusios ligos ir norėdama apsidrausti, kad neliks viena.
Klaipėdoje artimesnių giminių neturinti, tiesa, bičiulių gana dažnai lankoma moteris neslepia: išgirdę jos apsisprendimą persikelti į globos namus artimieji bandė perkalbėti, žadėjo prireikus slaugyti ir rūpintis, bet ji nenusileido. Gyvenant vienumoje V.Burmakiną dažnai apimdavo vienišumo ir nesaugumo jausmas, moteris jausdavosi neužtikrinta dėl rytdienos. Jau antrus metus globos namuose skaičiuojanti senolė dabar sako esanti kur kas laimingesnė. „Būna akimirkų, kai iš tiesų pritrūksta namų jaukumo, artimųjų, norisi, kad kas dažniau aplankytų, bet mumis čia gerai rūpinasi, jaudinasi, jei ilgiau iš miesto, svečių ar bažnyčios negrįžtame“, – pasakoja ponia Valentina.
Psichologas psichoterapeutas dr. Andrius Kaluginas mano, kad socializacijos požiūriu vienišam žmogui tai išties vykęs sprendimas: „Ir psichologiškai, ir mediciniškai globos namuose vyresnio amžiaus žmogui saugiau.“
Klaipėdos globos namų direktorius Ginteris Harneris atkreipia dėmesį, kad pagyvenusių žmonių artimiesiems susitaikyti su mylimo žmogaus apsisprendimu palikti namus ir paskutines gyvenimo dienas praleisti globos namuose, apsuptam bendraamžių, neretai būna kur kas sunkiau nei jam pačiam.
Tiesą sakant, Lietuvoje daugelio požiūris į senelių globos namus vis dar labai neigiamas, o daugelyje Vakarų Europos šalių ar JAV – tai beveik natūralus gyvenimo etapas, kuriam žmonės tikslingai ruošiasi: domisi globos namais, pensionais, sudaro išankstines sutartis ir pan.

Geras ar blogas gyvenimo laikotarpis?

Teoriškai pensinis amžius žmogui turėtų būti tikrai ne pats blogiausias ar sunkiausias, juk vaikai išauginti, namai pastatyti, didieji darbai nudirbti, atsiranda daugiau laisvo laiko, taigi galima užsiimti tuo, apie ką visą gyvenimą svajojai. Bet tik retas senjoras taip mąsto – dauguma skundžiasi dėl kamuojančių ligų ir dėl beviltiškai menkų pajamų.
Kaip teigia Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro specialistai, Lietuvoje 70 metų sulaukusiam žmogui vidutiniškai tenka po tris ligas. Beveik kas antras 80 metų ir vyresnio amžiaus žmogus (o jų per pastaruosius septynerius metus Lietuvoje padaugėjo beveik pusantro karto) pasižymi ryškiais pažintinių funkcijų – atminties, orientacijos, dėmesio sutrikimais. Kartu jis atitolsta nuo socialinės aplinkos (daugelis jo artimos aplinkos bendraamžių jau mirę), tampa vis labiau vienišas ir nelaimingas.
Pasak sociologės dr. Gražinos Rapolienės, senatvė Lietuvoje siejama su socialinio statuso, vaidmenų ir vertės praradimu, silpstančia sveikata, kūno nykimu (atsirandančiomis raukšlėmis, žilstančiais plaukais, besivystančiais vidaus organų pakitimais) bei ligomis: „Lietuviai dažniau nei kitų šalių gyventojai dėl brandaus amžiaus patiria išankstinį visuomenės priešiškumą, nepagarbų ir netinkamą elgesį jų atžvilgiu.“
Psichologų teigimu, svarbiausia priežastis, skatinanti bijoti senatvės, yra ta, kad ji neišvengiamai primena apie artėjančią gyvenimo pabaigą, taip pat vis labiau atitolina nuo aktyvaus socialinio gyvenimo, o tai sietina su nereikalingumo ir beprasmybės jausmais.
Kita vertus, viskas priklauso nuo požiūrio: vieni šešiasdešimtmečiai skundžiasi nuo ryto iki vakaro, o kiti septyniasdešimtmečiai ar aštuoniasdešimtmečiai spinduliuoja optimizmu, stengiasi gyventi kuo prasmingiau ir atsakingiau.
Psichologai neabejoja: stingdančią senatvės baimę žmogus išgyvena tuomet, kai gyvena ne savo gyvenimą (kokį pats norėtų), o kitų (per daug rūpinasi artimaisiais, jų problemomis), tačiau šiuo atveju savęs sąžiningai paklausus, kas teiktų dvasios ramybę man, iš to sėkmingai išsivaduojama.
Vos prieš metus disertaciją senatvės tematika apgynusi sociologė G.Rapolienė sako labai nustebusi, kad jos tyrime dalyvavę vyresnio amžiaus žmonės ėmė kratytis senatvės: „Iš 24 kalbintų 65–96 metų respondentų 21 senatvės išsigynė, teigė dar nesantys seni, o tai reiškia ne ką kita, kaip tik tai, kad senatvė mūsų šalyje stigmatizuota. Žmonėms nesinori pasenti – prie to prisideda žiniasklaida ir visuomenėje vyraujantys stereotipai. Vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje laikomi nekūrybingais, negebančiais mokytis, lėtais, nepatraukliais, nemokančiais tinkamai bendrauti ir pan. Būtent taip į potencialų vyresnio amžiaus darbuotoją Lietuvoje žvelgia darbdaviai ar personalo atrankos specialistai. O jei renkamasi iš dviejų panašias kompetencijas turinčių žmonių, manoma, kad jaunesnis bus perspektyvesnis ir jį bus galima lengviau išmokyti naujų dalykų. Šias nuostatas paneigia JAV atliktas tyrimas, kurio metu apklausta 400 darbdavių. Jų lūkesčiai, koks turėtų būti geras darbuotojas, iš esmės atitinka vyresnio amžiaus darbuotojo charakteristiką. Nepaisant to, kad galbūt vyresnio amžiaus žmogus dirba šiek tiek lėčiau, jis tai atlieka kokybiškai, įveldamas mažiau klaidų, yra draugiškas jį supančiai aplinkai ir atitinka idealaus darbuotojo savybes.“
Vis dėlto realybė su šiais skaičiavimais ir tyrimais stipriai prasilenkia: dauguma ne tik pensinio, bet ir priešpensinio amžiaus žmonių neturi darbo, o galimybės jį susirasti – minimalios. O tai veda šiuos žmones arba į šešėlinę darbo rinką, arba skurdo glėbin.

Artėjant galutiniam terminui, iki kurio gyventojai turi apsispręsti dėl senatvės pensijos kaupimo, fiksuojamas pensijų sistemos dalyvių, pasirenkančių galimybę papildomai kaupti senatvei savo lėšomis, suaktyvėjimas.

Vien per pirmąsias lapkričio savaites šį būdą pasirinko daugiau nei 30 tūkst. pensijų sistemos dalyvių, tiek pat, kiek per visą spalio mėnesį.
Nuo balandžio mėn., kuomet buvo suteikta galimybė rinktis papildomo kaupimo galimybę, ją pasirinko jau daugiau nei 319,4 tūkst. žmonių (28,8 proc. visų pensijų sistemos dalyvių). Iki šių metų pradžios galiojusias kaupimo senatvei sąlygas (2,5 proc. pervedimai iš Sodros į pensijų kaupimo bendrovę) iki šiol pasiliko – 774 tūkst. (69,9 proc.) pensijų sistemos dalyvių, tuo tarpu stabdyti įmokas į pensijų fondus iki šios dienos pasirinko vos 14,5 tūkst. (mažiau nei 1,3 proc.) visų pensijų sistemos dalyvių.
Per trečiąjį metų ketvirtį papildomą kaupimą pasirinko daugiau nei 106 tūkst. gyventojų, tuo tarpu per pirmąsias 18 lapkričio mėn. dienų – dar 30 tūkst.
Pasak  specializuotos pensijų kaupimo bendrovės „MP Pension Funds Baltic“ vadovo Ramūno Stankevičiaus, tikėtinas paskutinių dienų pasirinkimo bumas.
„Per trečiąjį metų ketvirtį mūsų klientų skaičius augo turbūt greičiausiai per visą mūsų veiklos Lietuvoje laikotarpį.  Žmonės nori spėti pasirinkti jiems labiausiai tinkantį pensijų kaupimo variantą, o apsisprendimui laiko lieka vis mažiau, todėl tikėtina, kad likusias nepilnas dvi savaites žmonės bus aktyvūs  tiek rinkdamiesi kaupimo variantą, tiek ir kaupimo bendrovę“, – sako R.Stankevičius.
Lietuvos banko duomenimis, per trečiąjį metų ketvirtį pradėti kaupti pensijų fonduose pasirinko daugiau nei 13,5 tūkst. naujų dalyvių, beveik 10 kartų daugiau, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2012 m., kuomet kaupti pensijų fonduose pradėjo vos 1,4 tūkst. naujų dalyvių.
„Tai akivaizdus pavyzdys, kaip žmonės elgiasi, kuomet atsiranda daugiau aiškumo. Dėl politinių peripetijų dalis gyventojų jau buvo praradę pasitikėjimą pensijų kaupimo sistema, tačiau atsiradus daugiau nuoseklumo, žmonių preferencijos tapo aiškios“, – sako „MP Pension Funds Baltic“ vadovas.
Dažniausiai,  LB duomenimis, trečiąjį 2013 m. ketvirtį nauji pensijų sistemos dalyviai rinkosi „Swedbank“ (36,8 proc.), „Aviva Lietuva“ (24,5 proc.) ir „MP Pension Funds Baltic“ (14,1 proc.) bendroves.
„Esame dėkingi klientams už išreikštą pasitikėjimą ir darbuotojams už profesionalų darbą“, – teigia R. Stankevičius, -  „lyginant su 2012 m. „MP Pension Funds Baltic“ pasirinkusių gyventojų skaičius išaugo daugiau nei 2,5 karto“.
Per trečią šių metų ketvirtį suaktyvėjo ir migracija tarp pensijų fondų. Beveik 10,4 tūkst. žmonių nusprendė pakeisti kaupimo bendrovę, t.y. 29 proc. daugiau nei tuo pat laikotarpiu 2012 m. Tarp migruojančių pensijų sistemos dalyvių „MP Pension Funds Baltic“ lieka populiariausiu pasirinkimu. Šią bendrovę rinkosi beveik 25 proc. visų pakeisti bendrovę nusprendusių žmonių (2,4 tūkst.). Bendras šiai bendrovei tenkančių migruojančių pensijų sistemos dalyvių prieaugis (saldo) minėtą laikotarpį siekė beveik 2 tūkst. Teigiamą migruojančių pensijų kaupimo sistemos dalyvių prieaugį taip pat išlaikė „Aviva Lietuva“ , „DNB investicijų valdymas“ ir „Danske Capital investicijų valdymas“ pensijų fondai.
„Pensijų kaupimo bendrovę keičiantys gyventojai paprastai yra gerai susipažinę su įvairiais variantais ir gerai išanalizavę visas alternatyvas, todėl šių pensijų sistemos dalyvių pasitikėjimą laikome dideliu mūsų bendrovės įvertinimu“, – teigia R. Stankevičius.
Pasak „MP Pension Funds Baltic“ vadovo, šių bei naujai į pensijų kaupimo sistemą atėjusių gyventojų pasirinkimą dažnai lemia ne tik pensijų fondų demonstruojami rezultatai, bet ir galimybė prireikus sulaukti profesionalių konsultacijų bei gauti visapusišką informaciją.
Statistika rodo, kad nauji pensijų fondų dalyviai linkę rinktis rizikingesnius, tačiau didesnę grąžą per ilgesnį laikotarpį uždirbančius pensijų fondus – akcijų ir vidutinės akcijų dalies pensijų fondus trečiąjį šių metų ketvirtį rinkosi daugiau nei du trečdaliai naujų pensijų fondų dalyvių.
Pasirinkti pensijų kaupimo būdą to dar nepadarę gyventojai gali iki lapkričio 30 d.

Daugiau informacijos apie migraciją tarp pensijų fondų bendrovių 2013 metų III ketvirtį:
PBK    Atėjo iš kitos PBK    Išėjo į kitą PBK
Bendras prieaugis
(Saldo)
MP PF BALTIC    2430    -492    1938
AVIVA LIETUVA    2541    -1233    1308
CITADELE IV    0    -23    -23
SEB IV    958    -2720    -1762
FINASTA AM    231    -642    -411
DNB IV    1554    -611    943
DANSKE CIV    352    -161    191
SWEDBANK IV    2016    -4064    -2048
ERGO LIFE    312    -448    -136

Ką rinktis: pasikliauti vien „Sodra“, toliau kaupti II pakopos pensijų fonduose nieko nekeičiant, o gal padidinti kaupimą dar ir papildoma įmoka nuo savo pajamų, sykiu gaunant valstybės dotaciją? Galvosūkis nemenkas, o kurį senatvės pensijos kaupimo būdą rinktis, apsispręsti teks iki rugsėjo 1 d.

Ekonomistas Romas Lazutka naująją pensijų skaičiuoklę, kuri bent jau teoriškai turėtų palengvinti visų dirbančiųjų apsisprendimą, vadina „sukčiuokle“. Ji esą sukurta taip, kad bet kam išmuštų mintį kaupti būsimą pensiją vien „Sodroje“: kad ir kaip suvesi duomenis, skaičiuoklė parodys, jog kaupdamas II pakopos fonduose, o ypač jei pasinaudosi naujove ir papildomai nukreipsi į fondus 2014–2015 m. 1 proc., o nuo 2016 m. – 2 proc. savo darbo užmokesčio, pensiją gausi didesnę, nei pasikliaudamas vien „Sodra“ (žinia, valstybė taip pat papildomai skirs pirma 1 proc., o nuo 2016 m. – 2 proc. dotaciją, bet jau nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio. Tai reiškia, kad pasirinkus šį kaupimo būdą pensijų fondus periodiškai papildys ne tik „Sodros“ įmokos, kurios nuo 2014-ųjų bus lygios 2 proc. dirbančiojo pajamų, bet ir pačių gyventojų savanoriškai mokamos ir atitinkamai valstybės pridedamos įmokos: pirma 1+1 proc., vėliau – 2+2 proc.).
„Žmonės žiūri į tuos grafikėlius ir mato, kad „Sodros“ pensija tiek nedidės, kiek jie sukaups būdami privačiuose fonduose, nors iš tikrųjų niekas to nežino. Tai žmonių kvailinimas. Kuriant skaičiuoklę taikytos tokios prielaidos, jog atrodytų elementaru, kad dalyvauti naujoje sistemoje naudinga. O dėl ko šito siekiama? Kad pensijų fondai turėtų klientų“, – įžvelgia R.Lazutka.

Iš ko atrieksime po kelis šimtus milijonų per metus?

Pensijų skaičiuoklę supeikė ne jis vienas, bet ir, paradoksalu, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas ekonomistas Raimondas Kuodis, įvardijęs joje taikomas investavimo grąžų prielaidas (nuo 5,5 proc.) kaip pernelyg optimistines, nors būtent Lietuvos banko ekspertai taip pat prisidėjo paleidžiant šią, anot R.Kuodžio, iliuzinę skaičiuoklę į gyvenimą. Tiesa, dabar ją jau žadama tobulinti.
Pensijų reformą nuo pat pradžių kritikuojantis R.Lazutka teigia, kad toks II pakopos pensijų fondų modelis, koks dabar taikomas Lietuvoje, yra „posovietinių šalių biznis“, iš kurio daugiausiai naudos gauna būtent privatūs pensijų fondai. Vakarų šalyse taikomi visai kiti II pakopos pensijų kaupimo modeliai: tik posovietinėse valstybėse, pasak ekonomisto, pinigai iš pradžių iš gyventojų ir verslo per mokesčius surenkami, o po to vėl atiduodami su sąlyga, kad jie dalyvaus privačiame pensijų kaupime.
„Visa tai – pensijų fondų valdytojų džiaugsmui, nes taip labai lengva klientų prisivilioti. Jei žmogus pats gautų tuos 6 proc. į savo rankas ir pats tas įmokas mokėtų, tuomet fondams tektų labiau stengtis, įrodyti, kad taip kaupti tikrai prasminga, kad pinigai bus tinkamai naudojami ir grąža bus pakankama“, – tvirtina R.Lazutka.
Vakaruose II pakopos fonduose pensijos kaupiamos kitu principu: įmokas į fondus reguliariai moka darbdaviai kartu su darbuotojais arba tik darbdaviai, jokių „žaidimų“ su mokesčių ir įmokų paskirstymu ten nėra (na, o lėšos, tikintis uždirbti, investuojamos į tas pačias akcijas ir vertybinius popierius). Be to, reikia pripažinti, kad Vakaruose ir sąlygos visiškai kitos, – visų pirma todėl, kad ten mažesnis darbo jėgos apmokestinimas. Rytų Europos šalys tiesiog nesugalvota kitų alternatyvų, kaip dar, nemažinant mokesčių naštos, pasirūpinti savo būsimais pensininkais, nes demografiniai rodikliai išties liudija artėjant katastrofą.
R.Lazutkai nesuprantama ir tai, kodėl valstybė dotacijų nesiūlo tiems, kurie sutinka mokėti papildomas įmokas nuo savo lėšų, bet nori pensiją kaupti tik „Sodroje“. Ir apskritai iš ko valstybė paims tuos papildomus kelis šimtus milijonų kasmet, kurių reikės šioms įmokoms mokėti? „Tai vienas tų atveju, kai vieno žmogaus atžvilgiu veiksmas atrodo racionalus, o visos visuomenės atžvilgiu – neracionalus. Juk ką tai reiškia: pinigai bus mokami iš to paties biudžeto, tad reikės gal kokias nedarbo ar motinystės išmokas karpyti, o gal mažiau lėšų beliks švietimui arba teks duobėtais keliais važinėti“, – svarsto ekspertas.
Pasak Seimo vicepirmininko Algirdo Syso, kaip tik todėl, kad pensijų fondai iš to neblogai pasipelno, pensijų fondų dalyvių medžioklė dabar vėl vyksta visu pajėgumu. Nors jis sako asmeniškai netikintis, kad valstybė gali sau leisti skolintais keliais šimtais milijonų litų per metus finansuoti miglotą būsimų pensininkų ateitį. „Tas vaizdas, kurį piešia pensijų fondų valdytojai, daug gražesnis, nei yra iš tiesų“, – neabejoja A.Sysas.
Pats Seimo narys, beje, jau apsisprendė stabdyti pensijų įmokų pervedimą į privatų pensijų fondą. „Nusprendžiau nedalyvauti tame versle. Yra fondai, akcijos, bet yra ir seni kaupimo būdai – stiklainiai, vilnonės kojinės… Mūsų tėvai pragyveno be pensijų fondų, pragyvensiu ir aš“, – pridūrė politikas.
Taigi sumaišties daug, naujoji pensijų skaičiuoklė pasitikėjimo nekelia, dėl šios reformos vykdymo dar tebesiginčija ir patys politikai – kai kurie jų kalba net apie galimą reformos stabdymą. O kur dar neramumai Europos Sąjungoje ir prognozės apie dar ne vieną finansinę griūtį, gresiančią artimiausiais dešimtmečiais. Tačiau nuo balandžio iki rugsėjo apsispręsti, kokią pensijų kaupimo alternatyvą rinktis, vis dėlto teks. Ir, beje, apsispręsti reikės negrįžtamai – vėliau nei kada panorėjus nutraukti savanoriško įmokų nuo savo atlyginimo mokėjimo, nei, priešingai, kada panorėjus nutarti jas mokėti ir tikėtis valstybės dotacijų jau nebebus galima, nebent pati valstybė nuspręstų kitaip. Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacijos vadovas Šarūnas Ruzgys mano, kad toks valstybės sprendimas nėra demokratiškas, bet investavimo požiūriu – teisingas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ankstyvas pensinis amžius, didelė, palyginti su darbo užmokesčiu, pensija, mokama tiesiogiai iš valstybės biudžeto… Taip neretai prisimenami sovietmečio laikai Lietuvoje.

Tačiau reikia suprasti, kad taip, kaip buvo, nebebus. Mažėja gimstamumas, senėja visuomenė, išlieka didelė darbingo amžiaus žmonių emigracija, nerimą kelia valstybės biudžeto skylė – tai tik keli ekonominiai bei socialiniai argumentai sočios senatvės nenaudai. Galima daug ir ilgai diskutuoti dėl pasirinkto pensijų reformos modelio privalumų ir trūkumų, tačiau aišku viena – reformos tikslas yra nuimti dalį vis sunkesne tampančios pensijų naštos nuo valstybės pečių ir lėšas kaupti pensijai paskatinti pačius būsimuosius pensininkus.

Prieš beveik dešimt metų pradėta pensijų reforma mums buvo nauja, neįprasta. Tačiau, gavę daugybę informacijos ir iš valstybinių, ir iš privačių šaltinių, patikėjome, supratome, kad ruoštis pensijai reikia iš anksto – ir savarankiškai, ir pasinaudojant valstybės siūlomomis galimybėmis, nes kažkaip savaime viskas gerai veikiausiai nebus.

Nuo pensijų sistemos reformos pradžios jau išmokome kai kurias ne visada malonias pamokas. Įsitikinome, kad stebuklų nebūna ir į pensijų fondus investuota ar atidėta šimtinė tūkstančiu litų nevirsta nei per vieną naktį, nei per vienus metus – tam reikia kur kas ilgesnio laiko. Susipažinome su finansų rinkų kaprizais ir siurprizais – vertybinių popierių vertė ir kyla, ir krenta. Įmokėtas šimtas litų nuo ne dėl mūsų priklausančių priežasčių vienais metais gali sumažėti iki 70 litų, o kitais – padidėti iki 120 litų. Tačiau per ilgą laiką svarbus tik pirmas ir paskutinis taškas, tarpinių svyravimų įtaka sumažėja. Tie, kam iki pensijos buvo likę nedaug laiko, galbūt gavo mažiau, negu tikėjosi, o tie, kuriems iki jos toli, apčiuopiamos naudos dar nepajuto – dėl valstybės apkarpytų įmokų į antros pakopos pensijų fondus, dėl investicijų vertės kritimo prasidėjus pasaulinei finansų krizei. Taip pat ir dėl kitų su nelemta krize susijusių priežasčių – išaugusio nedarbo, mažesnių atlyginimų, dėl kurių srauni į pensijų fondus pervedamų litų upė gerokai nuseko.

Be abejonės, dažni pokyčiai pasitikėjimo reforma neprideda, tačiau priežastys, dėl kurių buvo pradėta pensijų sistemos reforma dar 2004 metais, niekur nepradingo – vis dar senėjame, vis dar emigruojame. Antros pakopos pensijų fondai tebėra reikalingi. Pamažu aiškėja, kad antros pakopos pensijų fondai nėra vaistas nuo bet kokio nepritekliaus senatvėje. Tai greičiau papildas geresnei finansinei sveikatai, kuria galime ir turime rūpintis patys, kad būtume mažiau priklausomi nuo mažėjančių valstybės galimybių. Ir šis papildas yra tik viena iš priemonių, reikalingų, kad galėtume būti ramesni dėl savo ateities.

Vieno unikalaus visiems recepto, ką daryti, deja, nėra – skiriasi mūsų amžius, pajamos, likęs laikas iki pensijos. Dėl to labai svarbu tinkamai įvertinti savo galimybes ir atsparumą rizikai, kuri neišvengiama, jei kalbama apie investicijas į pensijų fondus.

Mažiausiai rizikuoti gali tie, kam iki pensinio amžiaus liko nedaug laiko. Galimybės būti mažiau priklausomam nuo valstybės nereikėtų atsisakyti tiems, kam iki pensijos dar gana toli. Jei svarbu ne tik apsidrausti nuo to, kad ateityje valstybės galimybės gali būti gerokai mažesnės negu šiandien, bet ir užsitikrinti didesnes pajamas, dalį rūpesčio reikėtų prisiimti patiems. Ne visi jau šiandien gali papildomai kaupti savarankiškai. Kai kurie dar tik pradeda savo karjerą, augina vaikus ar kuria buitį, todėl lėšų reikia čia ir dabar, o didesnėms investicijoms saugiai senatvei laisvų litų nepakanka. Dabar atsiradusi galimybė – skirti 1 proc. (nuo 2016 m. 2 proc.) savo darbo užmokesčio įmokos ir gauti papildomą valstybės paskata (1 proc., o vėliau 2 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio) – svarstytina alternatyva. Nors ir ji, kaupiančiojo akimis, ne be trūkumų: sprendimo pakeisti nebus galima, taip pat negalima laisvai disponuoti savo kaupiamais ar sukauptais pinigais, o įvertinus ankstesnę pensijų reformos eigą, t. y. „žaidimo taisyklių“ keitimus, kyla abejonių ir dėl to, kiek ilgai laikysis ši nauja pensijų kaupimo tvarka…

Vis dėlto, jei gyvenama iš didesnių negu vidutinis darbo užmokestis pajamų ir senatvėje norima gauti daugiau kaip 50 proc. ankstesnių pajamų, net ir reformuotos antros pakopos veikiausiai neužteks. Mat šiandien yra taip, kad kuo didesnis darbo užmokestis, tuo mažesnį procentą buvusių pajamų sudaro „Sodros“ pensija. Tada reikėtų nepamiršti, kad yra ne tik šios galimybės sukaupti daugiau pinigų pensijai. Matematika paprasta: kuo daugiau ir kuo ilgiau kaupsime patys, tuo daugiau sukaupsime.

Vakar ministrų kabinetas su A. Kubiliumi priešakyje „Sodroje“, kurio metu buvo svarstyti socialinio draudimo sistemos problemos ir pokyčiai. Kabinetui buvo pristatytos siūlomos darbo kodekso pataisos, dar labiau suvaržančios dirbančiųjų teises, nedarbo mažinimo priemonės (nors pastarasis jau keli metai nemažėja), socialinės paramos, pensijų sistemos reforma.

Ir nors Ministras Pirmininkas teigiamai įvertino „Sodros“ pastangas mažinti „Sodros“ biudžeto deficitą, ši stagnuojanti valstybinė įstaiga kuo toliau, tuo labiau tampa daugiausiai prasiskolinusi organizacija. Per pastaruosius 5 metus susikaupusi „Sodros“ skola siekia 9 mlrd. litų. Jeigu „Sodra“ būtų einamosiomis įmokomis pagrįsta sistema tikrąja prasme ir jei jos pajamoms susitraukus, susitrauktų ir išlaidos, žmogui tai reikštų maždaug trečdaliui sumažėjusią pensiją. „Sodra“ netarnauja žmogui ir bet kokie šios sistemos „patobulinimai“ (kad ir pensinio amžiaus didinimas) vis vien jam bus skausmingi.

Ekonomikos kilimo laikais socialinės apsaugos modelis prieš dešimtmetį pasipildė geru vakarietišku modeliu – II pakopos kaupiamosios  pensijos atributu. Tačiau pensijai pradėję kaupti žmonės šios valdžios buvo apgauti jau keturis kartus, kai nuo 2008 m. pabaigos pervedimai vis buvo „laikinai“ mažinami nuo 5,5 proc., kol galiausiai iš jų teliko 1,5 proc. Seime jau sklando projektas, kad antros pakopos pensijų apskritai reikia atsisakyti ir viską palikti “Sodrai”.

Žinanat dabartinės „Sodros“ sistemos tvarumą, neaišku,  iš ko bus ateityje mokamos pensijos, jeigu dirbančiųjų ir pensininkų santykis nuosekliai mažės?  Nereikia  nė abejoti, kad šiandieniniam penkiasdešimtmečiui į pensiją teks išeiti ne 65, o mažiausiai 67 metų. Tačiau ir tai pensijų sistemos neišgelbės.  Jei ir visos “Sodros” lėšos bus nukreiptos pensijoms mokėti, tai iš ko bus grąžinamos „Sodros“ pasiskolintos lėšos ir mokamos šimtamilijoninės palūkanos? Juk vien šiemet „Sodra“ palūkanoms sumokėti turės surasti 600 mln. litų.  Pensijų atstatymui į prieškrizinį lygį šiemet iš viso reikės 495 mln. Litų, o palūkanoms dengti reikės daugiau nei 100 mln. Lt. daugiau. Iš viso “Sodrai” pensijoms mokėti per metus reikia apie 8 mlrd. Lt., išlaidoms ligos ir motinystės socialiniam draudimui – apie 1,5 mlrd. Lt. Iš viso “Sodrai” per metus visoms išmokoms reikia daugiau nei 14 mlrd. Lt. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimais, norint subalansuoti “Sodros” biudžetą dabartinius milžiniškus mokesčius socialiniam draudimui, tarifą reikėtų dar didinti 8 proc.

Šiųmetinis prognozuojamas “Sodros” deficitas – per 2,1 mlrd. Lt. O kur dar pažado pildymas atkurti sumažintas senatvės pensijas, teisybės atstatymas netekto darbingumo pensijų gavėjams, dirbantiems pensininkams, nepriemokų grąžinimas 1995-2002 m. dirbusiems pensininkams. Tam vien kitiems metams reikės 495 mln. litų „Sodros“ biudžeto lėšų, iki galo su visomis nuskriaustųjų grupėmis atsiskaityti numatoma iki 2019 metų.

Todėl pakankamai demagogiškai skamba Premjero teiginys, kad taupymo politika leido sumažinti „Sodros“ biudžeto deficitą (“Sodros” vidinė reforma pernai sutaupė varganus 10 mln. Lt.), pagerinti šio biudžeto surinkimą: per pirmus keturis šių metų mėnesius planuotos „Sodros“ pajamos viršytos 200 mln. Lt. Šie pinigai – visai ne valdžios, o po truputį kylančio verslo nuopelnas. Vidutinį darbo užmokestį (2175 litai) uždirbantis žmogus „Sodrai“ kas mėnesį sumoka po 674 litus. Draudėjų ir apdraustųjų sumokėtos socialinio draudimo įmokos sudaro 94 proc. visų “Sodros” įplaukų.

Šiandien politikai nenori dirbantiesiems bent iš dalies patiems pasirūpinti savo būsima pensija ir kryptingai iš žmonių siekia atimti tai, ką uždirbo, palikti juos pririštus prie milijardinėse skolose skendinčios „Sodros“. Turėdami laisvę keisti įstatymus ir netesėti savo pažadų, politikai neturėtų pamiršti ir atsakomybės už milijonus būsimų pensininkų, kurie šiandien labai daug mokėdami pensijai, neaišku ar ką gaus ateityje.

Nuostata, pagal kurią dirbančių pensininkų pensijos sumažintos labiau nei nedirbančių, prieštaravo Konstitucijai; toks neproporcingumas neatitinka pagrindinio šalies įstatymo.

Teisės aktų nuostatos, kuriomis buvo sumažintos senatvės ir valstybinės pensijos, o 1995–2002 m. dirbusiems pensininkams neišmokėtų pensijų dalies išmokėjimas nukeltas iš 2010 m. į 2012 m., neprieštarauja Konstitucijai.

Tai, kad buvo nustatyta išimtis nemažinti pensijų 75–100 proc. darbingumo netekusiems asmenims (I grupės invalidumo pensininkams), bet jos netaikyti tokioje pat padėdyje buvusiems nuolatinės slaugos poreikį turintiems senatvės pensininkams, taip pat prieštaravo Konstitucijai.

Taip nusprendė nutarimą pirmadienį paskelbęs Konstitucinis Teismas.

Daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų prisideda prie savo pensinio amžiaus artimųjų išlaikymo, tačiau tik penktadalis patys norėtų būti išlaikomi senatvėje. Daugumos gyventojų nuomone, tinkamą pensiją turėtų užtikrinti valstybė, tačiau net 68 proc. nesitiki, kad „Sodros“ mokamos pensijos senatvėje pakaks. Tokie duomenys paaiškėjo Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos (LGDĮA) užsakymu „Vilmorus“ atlikus Lietuvos gyventojų apklausą.

Prie dabartinės pensijos trūksta mažiausiai 300 Lt

Remiantis apklausos duomenimis, dažniausiai remiami tie pensininkai, kurių pajamos vienam šeimos nariui sudaro 601-800 Lt per mėnesį. 77 proc. artimųjų per mėnesį tam skiria iki 300 Lt, tačiau šios sumos pakanka tik 16 proc. remiamų pensininkų. Beveik pusė pensininkų ir gyventojų, turinčių pensinio amžiaus artimųjų, nežino, kokia papildoma suma patenkintų jų poreikius senatvėje, tačiau 40 proc. jų mano, kad ji turėtų būti didesnė nei 300 Lt.

„Tyrimas parodė, kad oresnę senatvę galėtų užtikrinti prie pensijos pridedami bent 300 Lt. 35-erių metų žmogus, norintis gauti 300 Lt didesnes pajamas senatvėje, galėtų jas užsitikrinti jau dabar kaupiamajam gyvybės draudimui skirdamas apie 120 Lt per mėnesį. Tokiu būdu kaupiant 30 metų, 65-erių metų išėjus į pensiją, būtų sukaupta maždaug 58 tūkst. Lt suma. Iš jos 16 metų – tiek, kiek pagal statistinius Lietuvos duomenis vidutiniškai dar gyvena į pensiją išėjęs asmuo – prie pensijos būtų galima prisidėti po 300 Lt per mėnesį“, – skaičiuoja Artūras Bakšinskas, LGDĮA prezidentas.

Pensija turi pasirūpinti valstybė

Nors daugiau kaip trečdalis gyventojų pripažino remiantys savo artimuosius pensininkus, patys būti remiami norėtų vos 18 proc. pensinio amžiaus nesulaukusių gyventojų. Artimųjų paramos atsisakytų jauniausi (iki 29 m.) gyventojai, o už ją dažniausiai pasisako vyresnieji (40-59 m.). Nors nemaža dalis gyventojų pritaria minčiai, kad pasirūpinti pensija – paties žmogaus pareiga, 76 proc. apklaustųjų mano, kad orią senatvę turi garantuoti valstybė.

„Tarp visų amžiaus grupių dominuoja požiūris, kad tinkamą pensiją turėtų užtikrinti valstybė, tačiau net du trečdaliai gyventojų nemano, kad tos pensijos pakaks. Natūraliai peršasi išvada, kad tokia nuostata turėtų paskatinti gyventojus pačius rūpintis pensija, tačiau net ir suvokdami, kad ateityje valstybė nepajėgs tuo pasirūpinti, patys nesiima jokių priemonių“, – teigia A. Bakšinskas.

Pasak jo, reikėtų nepamiršti, kad norimos pensijos dydį galima užsitikrinti papildomai kaupiant per kaupiamąjį gyvybės draudimą, ir kuo anksčiau pradedama kaupti, tuo mažiau lėšų tam reikia skirti per mėnesį bei tuo daugiau galima sukaupti senatvei.

„Prognozuojama, kad valstybės mokama pensija sudarys tik 40 proc. buvusio atlyginimo. Norint užsitikrinti bent 70 proc. atlyginimo siekiančią pensiją, tampa itin svarbus paties žmogaus indėlis į orią senatvę. Neaiškios pensijų reformos, besikeičianti situacija su II pakopos pensijų fondais turėtų paskatinti pačius gyventojus visaverte senatve rūpintis iš anksto, kad sulaukus pensinio amžiaus nereikėtų laukti artimųjų paramos“, – teigia LGDĮA prezidentas.

Tyrimo, kuris buvo vykdomas reprezentatyvios apklausos būdu, metu apklausta 1000 vyresnių negu 18-os metų Lietuvos gyventojų. Tyrimą atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Vilmorus“.

Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija vienija 10 Lietuvos gyvybės draudimo įmonių bei kitų Europos Sąjungos valstybių narių gyvybės draudimo įmonių, veiklą vykdančių per filialus Lietuvoje. Asociacijai priklauso: „Ergo Life“, „Swedbank Life“, „SEB gyvybės draudimas“, „Bonum Publicum“, „Mandatum Life“, „PZU Lietuva gyvybės draudimas“, „Aviva Lietuva“, „Compensa Life“, „MetLife Amplico“ ir „Nordea Life“.

Nuo 2012-ųjų pensininkais taps vis vyresni žmonės. Tačiau veikiame pagal modelį: pirma pavėlinti pensinį amžių, o tik paskui galvoti, ką dėl to daryti.

Kai prieš kelis mėnesius lankydamasis Varšuvoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktorius Viktoras Majauskas užsuko į naktinį barą išlenkti bokalo alaus, jį aptarnavo kokių šešiasdešimties metų padavėja. V.Majauskas dėl to šiek tiek nustebo, bet kolegos lenkai paaiškino: ilgakojės gražuolės išlėkė dirbti į Vokietiją, nes ten už tą patį darbą mokama du tris kartus daugiau. Taigi, kad ir kaip Varšuvos barų bei naktinių klubų savininkai norėtų jaunesnių padavėjų, pasirinkimo šiandien jie nebeturi.

Emigracijos iš Lietuvos mastai lenkia kaimynų lenkų, o daugiausia išvažiuoja būtent jauni darbingo amžiaus žmonės, šeimos su vaikais. Lietuvos visuomenė sparčiai senėja: vertinant pagal dabartines tendencijas, 2050 m. šešiasdešimtmečiai ir vyresni sudarys net 45,6 proc. Lietuvos gyventojų. Tad, kaip rodo tyrimai, jau greitai pristigsime darbo jėgos, dėl to ims mažėti BVP, nebebus kam padengti pensijų ir kitų socialinės apsaugos išlaidų.

Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, mėgina gelbėtis vėlindama pensinį amžių. Tačiau ar tam rengiasi darbo rinka?

Vyresni neišmano moderniųjų technologijų

Prognozuojama, kad dėl pensinio amžiaus vėlinimo pensininkų šiemet sumažės 2,4 tūkstančio, arba 0,4 proc. Prognozuojama, kad tai leis „Sodrai“ sutaupyti apie 54 mln. Lt. Pensinis amžius vėlinamas laipsniškai, tad kol kas skaičiai neįspūdingi, bet ši suma tolydžio didės. „Sodros“ biudžetui tai itin aktualu – 2012 m. jis vėl planuojamas su didesniu kaip 2,1 mlrd. Lt deficitu.

Taigi pensijoms kažkiek sutaupysime, tačiau ką tai reiškia darbo rinkai? Ar išties daugės dirbančių vyresnio amžiaus žmonių, kai nedarbas ir šiemet dar sieks apie 15 proc., o, Lietuvos darbo biržos duomenimis, ir ligšioliniam pensiniam amžiui esant beveik trečdalį visų ilgalaikių bedarbių sudaro vyresni nei 50 metų gyventojai. Vyresniems žmonėms įsidarbinti ir taip itin sudėtinga, o kelias iki pensijos dabar dar pailgėja.

Kodėl darbdaviai nenori įdarbinti vyresniųjų, priežastys kelios. Už darbo rinkos borto vyresnius žmones išstumia ir tokių įgūdžių, kokių reikia šiandienos darbo rinkai, stoka. Pasak bendrovės „DNB investicijų valdymas“ generalinio direktoriaus, Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacijos prezidento Šarūno Ruzgio, kvalifikuotas specialistas turės paklausą bet kokio amžiaus, bet nemažai pagyvenusių dabar patenka į atsilikimo nuo naujųjų technologijų spąstus.

Priežastis aiški, tačiau nuoseklių valstybės pastangų didinti vyresnio amžiaus žmonių moderniųjų technologijų raštingumą nematyti, o darbdaviai kol kas turi iš ko rinktis.

„Nepamirškime, kad studentų skaičius tūkstančiui gyventojų yra vienas didžiausių Europoje. Natūralu, kad esant tokiai pasiūlai darbdaviui pigiau ir patogiau „nusipirkti“ jauną žmogų ir jį pagal savo poreikius išsiugdyti, nei samdyti vyresnį“, – svarsto Š.Ruzgys.

Ekspertai artimiausiu metu neįžvelgia jokių grėsmių, kad pensinio amžiaus vėlinimas gali lemti jaunimo nedarbo didėjimą. Vilniaus universiteto docento ekonomisto Teodoro Medaiskio manymu, konkurencija dėl darbo vietų tarp jaunimo ir senimo yra labiau prietaras nei tiesa, nes praktika rodo, kad atleidus vyresnį žmogų dažnai naikinama ir pati darbo vieta, tad jos nelieka ir jaunam.

Dirbti gal ir norėtų, bet nepajėgia

Į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją iš verslo atėjęs Darbo departamento direktorius V.Majauskas pastebi, kad Lietuvoje 55-erių metų žmogaus jau niekas nebenori priimti į darbą ne tik todėl, kad neretai jo kvalifikacija nebeatitinka šiuolaikinių reikalavimų, jis nemoka naudotis naujomis technologijomis, bet ir todėl, kad lietuviai būna ne pagal metus susenę, ligoti, o kokia nauda darbdaviui iš ligonio? Lietuvių gyvenimo trukmė ES – viena mažiausių. „Juk patys matote, kad Lietuvoje pilnos kapinės šešiasdešimtmečių vyrų“, – dėsto V.Majauskas, prisipažindamas, kad ir jis pats, būdamas 57-erių, jau kenčia nuo nugaros, šonų skausmų ir kitų negalavimų, tad susimąsto, kas jo laukia dar po aštuonerių metų – ar iš viso bepajėgs dirbti.

Po to, kai Seimas nusprendė nuo 2012 m. Lietuvoje laipsniškai vėlinti pensinį amžių – moterims keturiais mėnesiais, o vyrams dviem mėnesiais per metus, kol 2026-aisiais tiek vyrai, tiek moterys į pensiją išeis būdami 65 metų, tokių klausimų ėmė kilti daugeliui. Vėlinant pensinį amžių motyvuota, kad dabar Lietuvos vyrai, sulaukę pensijos amžiaus, 62,5 metų, vidutiniškai gyvena dar 13 metų, o moterys (jos į pensiją išleidžiamos 60-ies) – 19 metų. Tačiau užmiršta pridurti, kad įvairūs tyrimai rodo, jog paskutinę gyvenimo dekadą mūsų šalies senjorai, ypač moterys, paprastai būna daug ligotesni nei vakariečiai.

Neseniai V.Majauskas dalyvavo Europos darbo biržų bei darbo rinkos politiką vykdančių valdžios institucijų vadovų susitikime, kuriame daug kalbėta, kaip vėlinant pensinį amžių vyresnio amžiaus žmones labiau įtraukti į darbo rinką. Jam padarė įspūdį kai kurių didžiųjų Vakarų įmonių patirtis siekiant pailginti savo darbuotojų darbingumą. Pavyzdžiui, garsi Vokietijos įmonė „Basf“ savo darbuotojams nuo 45-erių metų sudaro sąlygas reguliariai tikrintis sveikatą. Įmonės personalo skyriui žinoma kiekvieno darbuotojo sveikatos būklė. Paaiškėjus negalavimui darbuotojai gauna reikiamą gydymą. Taip užbėgama ligoms už akių, darbuotojai ilgiau išlieka darbingi.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Audrius Bitinas pabrėžia, jog daugelyje Vakarų Europos šalių kolektyvinėse sutartyse yra numatytos tam tikros priemonės, kaip pagerinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumą, jų sveikatos būklę, kad jie galėtų dirbti ilgiau; jie neretai perkeliami iš pavojingų darbų į mažiau pavojingus ir t.t. „Mes pradedame šnekėtis ir su profsąjungomis, ir su darbdaviais, kad ir per kolektyvines sutartis būtų užtikrintas vyresnio amžiaus žmonių ilgesnis buvimas darbo rinkoje“, – tvirtina viceministras. Tačiau jis pabrėžia, kad vyresnių žmonių išlikimu darbo rinkoje turi rūpintis ir valstybė.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Vyriausybės siūloma Pensijų kaupimo sistemos reforma yra geranoriškas bandymas spręsti šios sistemos likimą, tačiau realybėje pokyčiai neveiks, nors milijonui būsimųjų pensininkų ir visai Sistemai sukels didelį stresą. Tokios nuomonės laikosi Pensijų kaupimo bendrovių atstovai, kurie akcentuoja, kad reformos pasekmės nėra prognozuojamos, nėra numatyti įgyvendinimo mechanizmai.

„Daugelis reformos punktų skamba patraukliai ir sveikiname Vyriausybę, kad ši siekia sustiprinti pensijų kaupimą, deja siūloma reforma nuvylė, nes atsisakoma minties atstatyti prieš pustrečių metų sumažintas įmokas, jau nekalbant apie sumažintų įmokų kompensaciją. O dalies labai svarbių naujos reformos punktų arba tiesiog nebus įmanoma įgyvendinti techniškai, arba žmonėms bus sudėtinga apsispręsti. Žinant, kad daugeliui žmonių senatvės pensija atrodo labai toli, didelė dalis jų pasielgs emociškai ir nesutiks su didesne mokesčių našta. Mes kalbame apie du trečdalius dirbančiųjų, milijoną žmonių, kuriems kils begalė klausimų ir abejonių“, – sakė Artūras Bakšinskas, Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos (LGDĮA) prezidentas.

Pasak jo, leidimas Pensijų fondų dalyviams grįžti į „Sodrą“ yra suprantamas, tačiau jis gali sugriauti sistemą, jeigu į „Sodrą“ sugrįš žymus skaičius dirbančiųjų. Tokiu atveju valstybė neišspręs ateityje gresiančio demografinio spaudimo „Sodrai“, o dirbantieji nesukaups papildomos pensijos. Taip pat lieka neaišku, ką reikėtų daryti su jo sukaupta suma fonde ir kokią papildomą pensiją jam senatvėje mokės „Sodra“ – ar ji bus sumažinta dėl laikino kaupimo, ar ją turės kompensuoti valstybė.

2003 metais diegta Pensijų kaupimo sistema numatė 5,5 % pajamų dydžio įmoką į fondą ir nenumatė prievolės papildomai mokėti. Dabar dirbantysis turės mokėti papildomai 2% (pirmus tris metus bus 1%), norėdamas gauti 4% (2%), t.y. dar mažiau nei valstybė jam pažadėjo prieš 8 metus. Tai reiškia didesnę socialinio draudimo mokesčių naštą darbo jėgai. „Siūlomą „2+2+2“ („2+1+1“) mechanizmą, kai dirbantysis pats turės mokėti 2%, mes laikome tik papildoma priemone, neišsprendžiančios ilgalaikių „Sodros“ problemų“, – salė A.Bakšinskas.

Siūlomo mechanizmo silpnoji vieta yra valstybės skatinamoji dalis. Šiuo metu norintys papildomai sukaupti pensiją gali rinktis kaupiamąjį gyvybės draudimą arba savanoriškuose III pakopos pensijų fondus, iš kurių lėšas leidžiama po tam tikro laikotarpio atsiimti. Vyriausybės siūlymas skatinti dirbančiuosius kaupti II pakopos pensijų fonduose iš esmės supainioja sistemą su savanoriškąja.

„Mes siūlėme, kad Vyriausybės paskata dirbančiajam, sutikusiam papildomai mokėti 2% (1%) nuo pajamų, būtų vienoda suma visiems, lygi 2% (1%) vidutinio darbo užmokesčio, o bent jau priklausytų nuo kaupiančiojo pajamų, tačiau negalėtų mažesni nei 2% (1%) vidutinio darbo užmokesčio. Dabartinė Vyriausybės idėja skatina kaupti mažiau uždirbančius, kuriems dažniausiai ir taip trūksta pinigų, o aukštesnes pajamas uždirbantiems ši paskata nėra pakankama, kad jie sutiktų mokėti papildomai, tad jie greičiausiai papildomai nemokės arba rinksis kitas priemones“, – sakė A.Bakšinskas.

2011 m. gegužės pabaigoje būsimųjų pensininkų turtas sudarė 4 mlrd. litų. Iš viso per metus nuo 2010 m. gegužės pabaigos būsimų pensininkų turtas padidėjo 13,5 proc., arba 474,6 mln. Lt: iš jų 361,2 mln. litų sudarė nauji pavedimai į gyventojų sąskaitas, o 113,4 mln. litų uždirbo investicijos. Iš viso fonduose yra apie 220 mln. litų daugiau nei į būsimų pensininkų sąskaitas iki gegužės 31 d. buvo pervedusi „Sodra“.

Pensijų kaupimo sistema sukurta 2003 metais, siekiant išvengti „Sodros“ mokumo krizės po kelių dešimtmečių, kai, remiantis ekspertų prognozėmis, pensininkų skaičius, lyginant su dirbančiaisiais, smarkiai išaugs. Sistema leidžia laisva valia pasirinkusiems dalyvavimą pensijų kaupimo sistemoje dirbantiesiems sukaupti kapitalą papildomai pensijai, kuri būtų mokama šalia gaunamos iš „Sodros“.

BFL

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė užtikrina, kad kitais metais bus atkurtos pensijos ir dirbantiems, ir nedirbantiems pensininkams. Naujų mokesčių finansų ministrė nežada, tačiau kažkokių korektyvų, lengvatų atsisakymo neatmeta.

“Tikrai jokių siūlymų dabar Finansų ministerija nerengia, ir 2012 metų biudžeto perspektyvos labai stipriai priklausys nuo to, ką mes matysime rudenį, atnaujinę makroekonomines prognozes. Ir nemanau, kad yra realu netgi kažkoks sutarimas dėl naujų mokesčių, ko gero, tai jau daugiau kitos kadencijos prerogatyva. Dėl mokesčių korektyvų, dėl kažkokių lengvatų atsisakymo, manau, kad tokių pasiūlymų gali būti”, – trečiadienį Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje žurnalistams sakė I. Šimonytė.

Ministrės teigimu, kitais metais planuojama atkurti pensijas ir dirbantiems, ir nedirbantiems pensininkams.

“Jeigu valstybė apsisprendžia, kad pensijų grąžinimas į 2009 lygį kitais metais įvyksta, vadinasi, galimybės didinti finansavimą kitose srityse yra labai stipriai apribotos. Kalbant apie pensijas, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimas sukuria pareigą kompensuoti visus sumažinimus, be jokios abejonės, nėra tikslinga labai ilgai tą sumažinimą tęsti, tai tik nustūmimas šitos problemos į priekį. Tikrai nemanau, kad taip reikėtų elgtis. Dėl tos priežasties pensijų atkūrimas kitais metais įvyks”, – tikino I. Šimonytė.

Kalbėdama apie 2012 metų biudžetą, I. Šimonytė teigė, kad kitais metais mūsų pajamos ir išlaidos prie bet kokių sąlygų negali neatitikti daugiau negu kad 3 proc., tai yra Mastrichto kriterijaus.