BFL

3 klausimai

Psichiatrui Linui Slušniui

VEIDAS: Po pusantro šimto gyvybių nusinešusios „Germanwings“ lėktuvo, kurį pilotavo depresija sirgęs Andreasas Lubitzas, katastrofos, susirūpinta, ar Lietuvoje vykdomi psichikos sveikatos patikrinimai  adekvatūs. Kaip vertinate psichikos sveikatos patikrinimus? Ar jie atlieka savo funkciją?

L.S.: Net gaunant vairuotojo teises reikalaujama psichikos sveikatos patikrinimo, tačiau jis labai formalus. Tikriausiai visi psichiatrai, dirbantys šioje srityje, į psichikos sveikatos patikras žiūri su tam tikra ironija. Kadangi kalbame apie ligas, tai, norint sužinoti, ar žmogus serga, atsakymas būtų nebent toks: šiandien ne. Kaip jau rytoj žmogus gali pasigauti virusinę infekciją, taip gali susirgti ir depresija ar netgi šizofrenija. Vadinasi, išsiaiškinama tik tai, ar žmogus serga šią akimirką. Reikia žinoti ir kitą dalyką: tarkime, norint diagnozuoti depresiją, reikia, kad žmogus pats apie tai kalbėtų, jis pats turi įvardyti eilę tam tikrų simptomų. Jei to nepadaroma, galima nuspręsti, kad jis visai neserga. Psichiatrui iškart pastebėti depresinio susirgimo veikiausiai nepavyks.

Be to, net gavus psichiatro išvadą, kad asmuo sveikas, matome, kad dalis žmonių kažkodėl vairuoja išgėrę ar netgi būdami alkoholikais. Dažnai tokių dalykų per patikrinimą užfiksuoti nepavyks.

VEIDAS: Ar reikia patikros griežtinimo? Galbūt vertėtų ją padaryti privalomą daugiau profesijų atstovų?

L.S.: Priklausomai nuo to, koks griežtinimas tai būtų. Nors šiaip manyčiau, kad veikiau reikėtų peržiūrėti ir nustatyti, kada to nereikia. Pavyzdžiui, manau, kad dėl vairavimo teisių psichiatro pažymos tikrai nereikia. To galėtų nelikti ir kai kurioms profesijoms. Be to, žmogus juk gali nesirgti jokia psichikos liga, o jam dėl ko nors gali kažkas „užplaukti“ ir jis padarys tą patį.

VEIDAS: Kiek šiame kontekste aktualus žmogaus duomenų apsaugos klausimas?

L.S.: Paciento duomenų apsauga – labai rimtas dalykas. Jei sužinoma, kad žmogus gydėsi kokiame nors priklausomybės ligų centre ar reguliariai lankėsi psichikos sveikatos centre, kils daug klausimų. Ypač jei tai susiję su specialiosiomis tarnybomis.

Psichikos ligų stigmatizacija kelia rimtą grėsmę. Pavyzdžiui, jei 17-18 metų paauglys serga depresija ir reguliariai lankosi pas psichiatrą, aš, kaip psichiatras, dar turiu pagalvoti, ar galiu jam rašyti diagnozę „depresija“, jei ji nėra sunki. Jei įrašysiu „vidutinio sunkumo depresija“, galiu pakenkti jam ateityje gauti tam tikrus darbus. Pripažinkime, bus uždėta etiketė, nors praeis metai ar dveji ir tokios problemos visam laikui bus paliktos praeityje. Dėl to žmonės dažnai bijo ieškoti profesionalios pagalbos.

Mano nuomone, savanoriškas kreipimasis į specialistus, noras gydytis turi būti skatinamas. Tai turi būti traktuojama kaip privalumas. Taip, tam tikru periodu turi būti aiškiai pasakyta, kad, kol nepasveiksi, kai ko nedarysi, tačiau turi būti aišku, kad pasveikus tai vėl bus galima atlikti. Aktualus ir bausmės klausimas tiems, kurie piktybiškai nesikreipia dėl galimų psichikos ligų ar priklausomybių.

Skvarbaus proto, kandžios minties, tiesmukiškas vienas iš skandalingosios “Rubikon”, dabar “Icor” grupės akcininkų, jonaviškis Linas Samuolis pasiekė daugiau nei bet kuris kitas jo mokyklos laikų draugas. Kaip jam tai pavyko?

Kai paskambinome į Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją, buvusią pirmąją vidurinę, pasiteirauti apie garsų jos 1987 m. laidos abiturientą jonaviškį L.Samuolį, sekretorė įsitempusi jau laukė šio skambučio. “Direktorius pietauja ir nežinau, ar grįš, mobiliojo telefono duoti negaliu, visi mokytojai atostogauja, senųjų mokytojų mokykloje nebelikę, visi jau pensijoje, jų kontaktų neturiu”, – susijaudinusi išbėrė moteris.
Ir kai paskmabindavome kitiems L.Samuolį pažinojusiems asmenims, šie jau žinodavo, kad skambinsime. Ši detalė nemažai pasako tiek apie patį L.Samuolį, tiek apie “Icor” veikimo būdus.

Garsiems jonaviškiams sušlubavo atmintis
Deja, ne ką geriau sekėsi kalbėtis ir su buvusiais žymiausiais L.Samuolio bendramoksliais jonaviškiais. Visi, kam skambinome, vardijo vieni kitų pavardes bei telefonus ir siūlė skambinti toliau. “Toks jūsų žurnalistų darbas”, – atsainiai mestelėjo vienas buvusių milijonieriaus vaikystės draugų.
Tiesa, pačiam žymiausiam šios mokyklos absolventui, kuriuo gimnazija labai didžiuojasi – Vilniaus merui Artūrui Zuokui, kuris maždaug trejetą metų jaunesnis už mūsų rašinio herojų, neskambinome.
Bet kiti žymūs jonaviškiai, šiandien dalyvaujantys valstybės politiniame gyvenime, staiga pradėjo skųstis prasta atmintimi: esą mokėsi ne toje pačioje, o paralelinėje klasėje, skyrė keleri metai, mokėsi kitoje mokykloje ir pan.
“Ką Jūs, aš gerokai vyresnis ir jų nepažįstu, tikrai negaliu niekuo padėti”, – gynėsi, kaip ir L.Samuolis tą pačią mokyklą baigęs principingasis Seimo socialdemokratas Julius Sabatauskas, kurio žmona dirba vienoje “Icor” bendrovių.
“Nepykite, tikrai niekuo negaliu padėti, aš mokiausi kitame Jonavos miesto gale”, – dievagojosi ūkio eksministras konservatorius Dainius Kreivys, apie kurį kiti jo kolegos pasakė, jog, jei jis norės, tai daug papasakos, o jei ne… D.Kreivys, tiesa, žadėjo prisiminti, kas kiti galėtų papasakoti apie garsiuosius savo kraštiečius iš “Icor”, bet taip ir neatsiuntė žadėtų žinučių.
Priminsime, kad tas pats D.Kreivys kažkokiu būdu pažinojo už save trejetų metų vyresnį, mokyklą, esančią kitame miesto gale (beje, tą pačią, kurią baigė kitas “Icor” bosas ir veidas Andrius Janukonis) baigusį kraštietį – Arnoldą Burkovskį. Jį paskyrė ir savo viceministru. Nūnai jis Turto banko valdybos pirmininkas.
O štai, kitas konservatorių simpatikas, buvęs saugumietis Raimondas Burkovskis, beje, su A.Janukoniu užaugęs toje pačioje laiptinėje, galėjo prisiminti tik pačius tauriausius vaikystės įvykius, susijusius su šiais kietais vaikinais. Ir, nors, kaip kandidatuodamas į Seimą prisistatė, jog: “turi kompetencijos ir žinių sprendžiant valstybės nacionalinio saugumo, teisėtvarkos, korupcijos mažinimo klausimus, nagrinėjant šalies ūkio energetikos ir transporto bei švietimo ir mokslo problemas”, bet “Icor” veikloje R.Burkovskis (be kita ko, savo biografijoje besididžiuojantis šalies vadovo ir saugumo šefo padėkomis už savo darbą) sakė “Veido” atstovams nieko panašaus nepastebėjęs.

Į koncertinį turą Centrinėje Amerikoje išvykstantis žinomas Lietuvos atlikėjas Linas Adomaitis penktadienio vakarą džiugino į sausakimšą Kauno klubą „Combo“ susirinkusius savo gerbėjus. Audringu gyvo garso koncertu „Pasaulis gražus“ L. Adomaitis ne tik, kaip pats sako, atidavė duoklę Kauno gerbėjams, bet ir pradėjo gyvos muzikos klubo naująjį sezoną.
„Kai vakar pro klubo persirengimo kambario langus pamačiau mašinų koloną nuo „Combo“ iki „Gargaro“, supratau, kad nusimato neblogas „judesiukas“. Tai taip ir buuuvoooo!!! Ačiū, draugai, kad visi kartu užsukom reikalų“, – po koncerto, šeštadienio rytą, savo gerbėjams socialiniame tinkle rašė Linas Adomaitis.
Iš viso į klubą „Combo“ penktadienio vakarą susirinko daugiau nei 750 žmonių. Netikėta vakaro staigmena tapo iš Londono grįžusio Lietuvos atlikėjo Vaido Baumilos pasirodymas. Ne mažiau audringų ovacijų sulaukė ir per muzikos apdovanojimus M.A.M.A. 2012 pristatyta, o penktadienio vakarą naujai nuskambėjusi L. Adomaičio ir reperio Aleknos daina „Ką tu stumi?“. L. Adomaičiui scenoje taip pat talkino ištikimiausi bičiuliai: dainininkė Monika Linkytė, būgnininkas Ąžuolas Paulauskas, gitaristas Andrius Murencevas – Paco ir daugelis kitų.
„Aš esu nepaprastai dėkingas žmonėms, kurie ne tik gausiai užpildė klubo „Combo“ erdves, bet ir kartu su mumis dainavo visų dainų žodžius. Senai jaučiausi taip gerai. Pažadu savo muzikos gerbėjams, kad kitą kartą iš „Combo“ klubo liks kabrioletas, nes stogą „nunešim“ tikrai, galite tuo neabejoti“, – žadėjo vienas populiariausių Lietuvos atlikėjų.
L. Adomaičio gyvo garso koncerte penktadienį skambėjo žinomiausi atlikėjo muzikos perlai, sukaupti per 15 metų jo karjerą scenoje. Žiūrovams liūdėti neleido ir linksmi žaidimai, kuriuos vedė aktorius Andrius Žiurauskas, ir vieno geriausių Lietuvos iliuzionistų Nikolo Kin šou.
„Džiugu, jog naująjį sezoną pradėjome labai trankiai ir didžiuliame būryje žmonių. Kaip sakoma, gera pradžia – jau pusė darbo, tad klubo lankytojams pažadame, jog šį sezoną juos vėl stebinsime tik geriausiu garsu, audringiausiais koncertais ir pateiksime ne vieną iš kojų išversiančią staigmeną“, – sako klubo „Combo“ vadybininkas Justas Jankauskas.

Panevėžietis Darius Zubas taip ir netapo veterinarijos gydytoju, užtat šiandien valdo įmonių grupę, kurios apyvarta pasiekė 1,3 mlrd. litų. Viena grupės įmonių – eksportuotoja „Linas Agro“ – patenka tarp vertingiausių Lietuvos bendrovių.

Lapkričio pradžioje Stokholme D.Zubo vadovaujama AB „Linas Agro Group“ buvo paskelbta viena pirmaujančių Rytų Europos bendrovių ir apdovanota „Metų atradimo“ prizu. Lietuvos įmonė tapo viena Švedijos investicijų bendrovės „East Capital“ rengiamų apdovanojimų laureate. Užsienio investuotojams, kurie nuo 2004 m. teikia apdovanojimus sparčiai augančioms Rytų Europos įmonėms, įspūdį padarė tai, kad „Linas Agro“ geba dirbti pelningai nepaisant visų žemės ūkį purtančių krizių ir neramumų.
„Veido“ tyrimo duomenimis, pagrindinė grupės įmonė – vienas didžiausių Lietuvos eksportuotojų „Linas Agro“ – šiandien patenka ir tarp vertingiausių Lietuvos bendrovių. Įmonės pagrindinė veikla yra Lietuvoje išaugintų grūdų eksportas, kurių kasmet vis daugiau išaugina ir pati „Linas Agro“ įmonių grupė.
„Veidui“ vertinant Lietuvos įmones „Linas Agro“ ypač išsiskyrė eksporto apimtis, didžiausiu vidutiniu atlyginimu (6518 Lt iki mokesčių), gera dividendų politika (didžiąją dalį pelno įmonė reinvestuoja). Vertingiausių įmonių sąraše „Linas Agro“ šiemet užima 6 vietą. Atkreipiame dėmesį, kad atliekant tyrimą buvo vertinamos tik atskiros įmonės, o ne jų grupės ar koncernai. Į vertingiausių įmonių trisdešimtuką taip pat pateko ir dar viena grupės įmonė „Dotnuvos projektai“, o už jo ribų atsidūrė biodyzelino gamyklą valdanti „Mestilla“.

Kaip veterinarijos gydytojas tapo eksportuotoju

Iš tiesų net ir pastarąją ekonomikos krizę „Linas Agro“ įveikė be didesnių sunkumų: tiesa, grupės pajamos krito, bet nuostolių ji nepatyrė, o pelnas tik šiek tiek smuktelėjo. Per krizę nemažėjo ir darbuotojų atlyginimai, tačiau jie nebuvo didinami. Tai liudija, kad įmonės vadovai gerai perprato verslo taisykles ir, nė per žingsnį neatsilikdami nuo galingiausių pasaulio grūdų eksportuotojų, geba itin greitai rasti išeitis iš bet kokios situacijos.
Bet taip buvo ne visada. „Linas Agro Group“ valdybos pirmininkas 47-erių D.Zubas, šiandien valdantis 10,73 proc. biržoje listinguojamos įmonės akcijų, gerai prisimena, kokia sudėtinga buvo pati verslo pradžia ir kokie nepatyrę jis ir jo bendražygiai tuo metu buvo.
D.Zubas verslą pradėjo pačioje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje – gūdžiais 1991-aisiais. Įmonių grupę lipdė nuo nulio, beveik neturėdamas lėšų, į priekį vedamas vien savo verslo vizijos.
Kaip dažnai ir būna, D.Zubo lyderio savybės atsiskleidė dar mokyklos suole. Buvusi D.Zubo matematikos mokytoja ir klasės auklėtoja Bronė Vasilytė prisimena jį kaip išskirtinį, itin stropų ir gabų, bet švelnaus ir gero būdo mokinį. Mokytoja pasakoja jau tuomet numačiusi, kad gyvenime jis daug pasieks.
„Buvo veržlus, energingas, viską matantis, viską girdintis“, – taip D.Zubą apibūdina Panevėžio 5-osios gimnazijos (buvusi 5-oji vidurinė mokykla) direktorius Antanas Doniela.
Vis dėlto nė vienas iš D.Zubo mokytojų nesitikėjo, kad jų mokinys taps vienu stambiausių Lietuvos verslininkų. Juk mokyklą D.Zubas baigė dar sovietmečiu, tais laikais, kai žodžio „verslininkas“ dar nė nebuvo lietuvių žodyne.
Kad D.Zubas ir pats nenujautė, kaip pakryps jo likimas, liudija ir jo pasirinkimas studijuoti veterinarijos mokslus. 1988 m. jis baigė tuometinę Lietuvos veterinarijos akademiją Kaune, įgydamas veterinarijos gydytojo specialybę.
Bet veterinarijos gydytoju niekada taip ir nedirbo. Po studijų dirbdamas technologijų skyriaus vadovu tuometiniame didžiausiame šalies kiaulininkystės komplekse (dar neprivatizuotoje dabartinėje „Krekenavos agrofirmoje“), D.Zubas ėmė brandinti savo būsimo verslo idėją.
„Man labai padėjo tai, kad baigęs mokyklą puikiai kalbėjau angliškai – 5-oji vidurinė Panevėžyje buvo specializuota anglų kalbos mokykla. Mintis apie būtinybę vystyti eksportą į užsienį atėjo bedirbant. Susidūrėme su situacija, kad įmonei reikėjo kažką nusipirkti iš užsienio, bet nebuvo iš ko, nebuvo valiutos. Atrodė logiška patiems parduoti savo produkcijos į užsienį, taip gauti lėšų ir tada įsigyti, ko reikia“, – prisimena D.Zubas. 1991-aisiais jis įkūrė pirmąją savo įmonę ir veiklą pradėjo nuo lietuviškų rapsų eksporto į Vakarų Europą. Šiandien, praėjus dvidešimčiai metų, “Linas Agro” įmonių grupę sudaro jau 27 įmonės keliose šalyse.
„Pačioje pradžioje veikla buvo nedidelė, tad ir lėšų nereikėjo – iš gamintojų gaudavome, tarkime, rapsų sėklų ar kitą produkciją, ir ją eksportavome. Už tai mums likdavo komisinis mokestis – tai ir buvo mūsų uždarbis. Nuo to ir pradėjome – daugiausiai padėdami kitiems gamintojams eksportuoti jų produkciją“, – verslo kūrimo ištakas prisimena D.Zubas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Linų tekstilės gamintoja Panevėžio “Linas” šiemet planuoja kelis milijonus litų investuoti į naują šildymo sistemą.

“Lino” vadovas Martynas Jasinskas teigia, kad norint išlaikyti bendrovės konkurencingumą kito būdo nėra, rašo “Verslo žinios”.

“Dabartinė sistema sena, nemažai pinigų išleidžiame šildydami orą, o ateityje energijos kaina didės – nėra kito būdo. Porą milijonų investuosime į technologinės energijos gamybos ir šildymo sistemą. Manau, per trejetą metų suma atsipirks, o vėliau tiek pat sutaupysime”, – teigė M.Jasinskas.

Įmonė negavo Europos Sąjungos paramos šiam projektui, todėl jį atliks iš savų ir skolintų lėšų.

Daugiau nei 90 proc. produkcijos įmonė eksportuoja į Skandinavijos šalis, Prancūziją, Belgiją, atsigavo eksportas į Japoniją. Dienraštis rašo, jog šiais metais bendrovės apyvarta didės vien jau dėl kylančių žaliavos kainų – medvilnės kaina pernai kilo apie triskart, linų ar maišyti verpalai brango 30-60 procentų.

“Aišku, kainas kelia visi. Klientai ginčijasi, deramės, nustatome pereinamąjį laikotarpį nemažai daliai pirkėjų – naujos kainos įsigalios po 3-4 mėnesių. Iš principo konkurencingumas nenukenčia, bet reikia atsargiai kelti kainas, nes padidėjo spaudimas iš Kinijos”, – kalbėjo M.Jasinskas.

Jis pažymėjo, kad apyvartą augins ir atsigaunančios rinkos.

Lietuvos kino rinkos plėtra priklausys nuo tautiškai dubliuotos animacijos, 3D pagundų, pagal patikrintus receptus kepamų tęsinių ir nuo nekomercinių filmų kokybės. Turėtume sulaukti ir bent penkių nacionalinio kino premjerų, tačiau kol kas nėra aiški nė vienos jų premjeros data.

2009 m. Kalėdų dienomis naktinėjusios Vyriausybės ir užsimiegojusio Seimo neprotingi ir nelogiški sprendimai rimtai smogė Lietuvos kino industrijai. Pagrobta PVM lengvata bilietams privertė rodytojus kilstelėti kainas. Etatiniams žiūrovams nebeliko kito pasirinkimo, kaip kino teatruose lankytis rečiau. Komerciniame repertuare kaip niekuomet anksčiau vyrauja holivudiniai kūriniai. Retomis progomis atvežami gudresni filmai nesugebėjo konkuruoti rinkoje įsigaliojusiomis naujomis sąlygomis.
Netgi ambicingai pradėję platinimo naujokai “Incognito Films” greitai įsitikino, kad importuoti mąstyti raginančių rimtesnių filmų neapsimoka. Didesnę patirtį sukaupę “Acme filmai” apkarpė biudžetą ir pirko tik mažiausiai rizikingus kūrinius. Rinkos lyderiai “Forum Cinemas” pirmą kartą du mėnesius neturėjo jokių premjerų.
Pernai bilietų pardavimas stipriai bangavo ir priklausė nuo filmų-įvykių (“Įsikūnijimas”, “Šrekas. Ilgai ir laimingai”, “Bjaurusis aš”, “Alisa Stebuklų šalyje”, “Zero II”, “Pradžia”). Kino industrijos dalyviams atsilaikyti per sudėtingiausią išbandymą po nepriklausomybės paskelbimo pagelbėjo dažnai keiksnojama brangiau parduodama 3D skaitmeninė technologija ir nacionalinio kino trūkumą kompensavusi lietuviškai dubliuota holivudinė animacija.

Repertuaro milijoninės svajos
Paskelbtos premjeros generuoja daugiau ryškesnių vilčių, kad kino rinka išvengs 2010 m. pasitaikiusių gilių duobių ir pagimdys gausesnį lietuviškų milijonierių būrį. Šią stebuklingą ribą pernai pavyko įveikti tik trims filmams, neskaitant 2009 m. gruodį rodyto “Įsikūnijimo”. Pirmuoju kandidatu drąsiai galime paskelbti nuostabaus grožio animacinį miuziklą “Ilgo plauko istorija” (“Tangled”), kuris turėtų nustebinti patyrusios “keistuolės” Ilonos Balsytės ir naujosios talentės Ramintos Naujanytės-Bjelle lietuviškai įdainuotomis arijomis.
Neverta iš anksto nurašyti nuotykių epo “Guliverio kelionės” (“Gulliver’s Travels”).
Milijoninę lobių skrynią garantuotai suras būsimas gegužės čempionas “Karibų piratai: ant keistų bangų” (“Pirates of the Caribbean: On Stranger Tides”). Naujas laivo kapitonas Robas Marshallas pakeitė režisūros stilių, nepakeičiamam Johnny Deppui pakvietė į kompaniją seksualiąją ispanę Penelope Cruz ir nusprendė pašokti su 3D kameromis.
“Greitų ir įsiutusių” lenktyninio serialo kiekviena dalis atrodo kvailesnė už ankstesnę, bet, paradoksalu, parduoda daugiau bilietų. Penktajame etape “Fast Five” prodiuseriai susodino į stilingai išblizgintus automobilius visą aktorių žvaigždyną su stipriu naujoku Dwayne’u Johnsonu ir užkamšė banalaus siužeto skyles, kad paskutinį balandžio savaitgalį atvažiuotų dar vienas masinį skonį idealiai atitinkantis milijonierius.
Kiekvienas kino pramogomis susižavėjęs vaikas galėtų jus informuoti, kad 2011 m. vasarą sulauksime ir animuotų mašinyčių kultinės šeimyninės komedijos “Ratai” tęsinio. Po penkerių metų atostogų prie režisūros vairo sėdantis reiklusis animacijos profesorius Johnas Lasseteris (XXI amžiaus Disney’us) leidžia tikėtis neeilinio įdomumo ir linksmumo filmo.

Ratuotas Blinda

Oficialios išjojimo datos kol kas nepaskelbė lietuviško komercinio kino viltis “Tadas Blinda: pradžia”. Donato Ulvydo režisuotas ir Ramūno Greičiaus nufilmuotas epinis nuotykis turi ambicingo potencialo bent dviem milijonams litų. Bambėti mėgstantys kritikai visuomet ras prie ko prisikabinti, bet pasikeitimų bijančią vyresniąją kartą piktinantis filmas turėtų būti siejamas su nacionalinio kino atgimimu. Kai pasiseks lankomumo rekordus išsprogdinti Blindai, tai Manto Jankavičiaus ir Agnės Ditkovskytės dueto vaidybą įvertinę žiūrovai dažniau dairysis į kitus lietuviškus filmus, kuriems neteks bejėgiškai kapanotis 20–150 tūkst. Lt pelkėse.
Be Tado Blindos, turėtume sulaukti dar bent keturių nacionalinio kino premjerų: Audriaus Juzėno “Ekskursantės”, Algimanto Puipos “Miegančių drugelių tvirtovės” (populiariau “Nuodėmės užkalbėjimo 2″), Kristinos Buožytės “Auroros” ir kažkur pradingusio Šarūno Barto “Eurazijos aborigeno”. Bet nė vieni kol kas neskuba pradžiuginti konkrečių premjerų datų pažadais.

Kas mėnesį – po keturiolika premjerų

Kad Lietuvos kino rinka atsigauna po mokesčių nulemtos stagnacijos, iliustruoja premjeromis sočiai užgrūsti pirmieji trys 2011 m. mėnesiai. Žiūrovams bus patiekta po mažiausiai keturiolika naujienų, neskaičiuojant tradicinių renginių (“Žiemos ekranai”, “Šeršėliafam”, “Kino pavasaris”). Pirmojo ketvirčio repertuaras atrodo kaip senais gerais laikais, kai platintojai nebijodavo konkuruoti keturiais penkiais filmais per vieną savaitgalį.
Šauniausia, kad repertuaras džiugina neįtikėtinu brandumu. Bet kurio kino festivalio programos nepagadintų sausį siūlomi filmai: Venecijos “Auksiniu liūtu” praturtėjusios Sofios Coppolos lyrinė dramedija “Kažkur tarp ten ir čia” (“Somewhere”), “Oskaro” premijų favoritu įvardijama Toronto publikos simpatijų laureatė istorinė drama “Karaliaus kalba” (“King’s Speech”), literatūriškas Kanų uždarymo ceremonijos filmas “Tėve mūsų, kuris esi medyje” (“The Tree”), Romos konkurse žibėjusi liūdnomis emocijomis virkdanti drama “Triušio urvas” (“Rabbit Hole”) su pasiaukojamai vaidinančia Nicole Kidman ir desertui itin sukrečiantis Darreno Aronofsky “Juodosios gulbės” (“Black Swan”) šokis. Trapioji ir grakščioji Natalie Portman devynerius metus laukė galimybės ryškiai atsiskleisti, dešimt mėnesių atsidavusi treniravosi šokti baletą, kad fenomenaliai transformuotųsi į psichologiškai sudėtingą vaidmenį.
Vasarį bent pusė premjerų nusipelno didesnio dėmesio, nepaisant sunkių temų. Alejandro Gonzalezas Inarritu tyrinės neišvengiamą akistatą su mirtimi dramoje “Biutiful”. Nepailstantis veteranas Clintas Eastwoodas mistiniame trileryje “Po mirties” (“Hereafter”) susies skirtinguose pasaulio kraštuose esančių žmonių likimus mirties nuojautomis. Vizualiojo kino pirmūnas Danny Boyle’as ekranizavo išsigelbėjimo iš mirties gniaužtų istoriją kraupioje vieno aktoriaus dramoje “127 valandos” (“127 Hours”). Pradiniai atsiliepimai po slaptųjų seansų liudija, kad aukštą meninį lygį stabiliai išlaikantys broliai Coenai surežisavo jausmingomis emocijomis, gudriu juoduoju humoru ir tvirtais vaidmenimis pabalnotą vesterną “Tikroji drąsa” (“True Grit”).

Už kokybę!
Spragintais kukurūzais kvepiančioms masėms rūpės tuščiai šaudantis, žiauriai smurtaujantis ir suvienodėjęs 3D Nicolas Cage’as (“Piktas vairuotojas”), tačiau rimčiau nusiteikę kinomanai rinksis didesnęs išliekamosios vertės romantinę komediją “Iš kur tu žinai” (“How Do You Know”). Legendinis Jackas Nicholsonas geriausiu atveju kine rodosi kas dvejus metus, tad būtų nuodėmė praleisti neeilinį pasimatymą.
Didysis nenuorama Woody Allenas šiek tiek išsisėmė kopijuodamas vis tą patį savo filmą su kitais aktoriais, bet prisiekusiems jo gerbėjams bus smagu sužinoti, kaip komedijoje “Tu sutiksi aukštą tamsiaplaukį keistuolį” (“You Will Meet a Tall Dark Stranger”) poetiškai ir pagarbiai maestro pakrikštijo poną Mirtį. Užtat Francois Ozonas su feministine dainų ir šokių komedija “Vaza” (“Potiche”) sugrįžta pačiame jėgų žydėjime po kelių kūrybinių nesėkmių.
Labai svarbu gausesniu lankomumu palaikyti platintojų ryžtą rodyti ne vien idiotiškus filmus. Pirmieji trys 2011-ųjų mėnesiai stipriai lems, ką žiūrėsime pavasarį, vasarą ir rudenį. Viena tokių laukiamiausių staigmenų pasikrikštijo “Super 8″. Kol kas nieko ypatingo apie paslaptingiausią 2011 m. vasaros filmą nėra žinoma, bet režisieriaus ir scenaristo J.J.Abramso (TV serialas “Dingę”, “Projektas “Monstras”) reputacija kviečia tikėtis nerealaus mokslinės fantastikos rebuso.
Vis dėlto stipriausia iniciatyva tradiciškai priklauso begaliniams tęsiniams, perdirbiniams ir modernizuotoms ekranizacijoms. Galbūt vieną gražią dieną galėtume atsibusti ir masiškai boikotuoti pinigus melžiančio ir originalių idėjų nesužvejojančio Holivudo siūlomas pramogas? Tačiau tokia revoliucija neprasidės, nes esame įpratinti prie vartojimo procedūrų.
Beje, vos ne kiekvienas tęsinys konvertuojasi prie madingojo 3D režimo ir skuba išpešti kuo daugiau pinigų, nors Jameso Camerono avatariškai išpopuliarinta technologija šiandien dažniau erzina patamsėjusiais vaizdais ir glumina neypatingais erdviniais efektais, kai nusiėmus akinius ekrane matomas beveik toks pat vaizdas.
Galime jaustis užtikrintai, kad bent jau Stevenas Spielbergas animacinių vaizdinių fantazijoje “Tintino nuotykiai. Vienaragio paslaptis” 3D efektus išnaudos kokybiškai.

Ką daryti, kad būtų visiems geriau?
Mūsų laukia įdomūs kino metai su neplanuotais atradimais ir privalomais nusivylimais. Komercine potencija spinduliuojančių filmų repertuare pasodinta pakankamai, tad bilietų derlius turėtų užaugti gardesnis ir gausesnis nei 2010 m. Kino darže pridergusi ir rinkos plėtrą nedėkingiausiu momentu sustabdžiusi Vyriausybė taip pat galėtų pamąstyti, kaip atidirbti už nuodėmes.
Intriguojamai ir šauniai skambėtų siūlymas sugrąžinti lengvatinį PVM tarifą kino bilietams, o platintojams ir rodytojams nustatyti draugišką tarifą, kad sutarta procentinė dalis (5–10 proc. nuo pajamų) papildytų lietuviškų filmų gamybos biudžetą. Galbūt pritaikius panašią formulę pavyktų paspartinti nacionalinio kino procesą ir išleisti į repertuarą daugiau savų, o ne importinių filmų.