Tag Archive | "knyga"

Paskutinė Umberto Eco knyga – šmaikšti takios visuomenės analizė

Tags: , ,



Proustas ir bošai

Sunkūs laikai tiems, kas tiki Europos Sąjunga: nuo Camerono, kuris kviečia savo bendrapiliečius apsispręsti, ar jie vis dar jos nori (ir ar išvis kada nors norėjo), nuo Berlusconi, kuris vieną dieną skelbia esąs ES šalininkas, bet jau kitą dieną, jei ir nepaskelbia nuoširdaus kreipimosi į senuosius fašistus, kreipiasi į tuos, kurie mano, kad grąžinus lirą būtų geriau, iki Lygos ir jos hipoeuropietiško provincializmo. Žodžiu, galėtume tarti, kad suvienytos Europos tėvų kaulai vartosi karstuose.

Tačiau juk visi turėtų žinoti, kad per Antrąjį pasaulinį karą mirė keturiasdešimt vienas milijonas europiečių (kalbu tik apie europiečius, neskaičiuodamas amerikiečių ir azijiečių), kurie išžudė vieni kitus, ir nuo tada, išskyrus tragišką Balkanų epizodą, Europa šešiasdešimt aštuonerius (taip, 68-erius) metus gyvena taikoje. O jeigu kas nors papasakotų jaunimui, kad šiandien prancūzai turi slėptis už Maginot linijos, norėdami atsilaikyti prieš vokiečius, kad italai norėtų sumušti Graikiją, kad Belgija gali būti okupuota, kad anglų lėktuvai galėtų bombarduoti Milaną, tie jaunuoliai (kurie gal ruošiasi praleisti metus kurioje nors kitoje žemyno šalyje pagal Erasmus programą ir gal šios patirties pabaigoje sutiks giminingą sielą, kalbančią kita kalba nei jie, o jų vaikai užaugs dvikalbiai) pamanytų, kad kuriamas mokslinės fantastikos romanas. Net ir suaugusieji jau nebepastebi be paso kertantys sieną, kurią jų tėvai ir seneliai pereidavo laikydami rankoje šautuvą.

Bet ar tikrai Europos idėja nebepatraukli europiečiams? Bernard’as-Henri Levy neseniai paskelbė aistringą kreipimąsi Europe ou chaos, kurio siekis – susigrąžinti europietišką tapatybę. Jis prasideda nerimą keliančiu grasinimu: „Europa ne ištikta krizės, ji miršta. Žinoma, ne Europa kaip teritorija. Bet Europa kaip Idėja. Europa kaip svajonė ir kaip projektas.“ Kreipimąsi pasirašė Antonio Lobo Antunesas, Vassilis Alexakis, Juanas Luisas Cebriánas, Fernando Savateris, Peteris Schneideris, Hansas Christophas Buchas, Julia Kristeva, Claudio Magrisas, Georgy Konrádas ir Salmanas Rushdie (kuris nėra europietis, tačiau Europa priglaudė jį, kai prasidėjo persekiojimas). Kadangi ir aš jį pasirašiau, prieš dešimt dienų atsidūriau su kai kuriais iš pasirašiusiųjų Paryžiaus Theatre du Rond-Point surengtoje diskusijoje šiais klausimais. Vienas iš iškart iškilusių klausimų, su kuriuo visiškai sutinku, – egzistuoja europietiškos tapatybės sąmonė, ir pacitavau Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Esame Paryžiuje Pirmojo pasaulinio karo metu, naktimis miestas bijo Zeppelin antskrydžio, o viešoji nuomonė visus žiaurumus priskiria nekenčiamiems bošams. Tačiau Prousto romanas dvelkia germanofilija, kuri akivaizdi veikėjų pokalbiuose. Šarliusas yra germanofilas, nors jo žavėjimasis vokiečiais pagrįstas ne tiek kultūrine tapatybe, kiek seksualiniais pomėgiais: „<…> žavėdamiesi prancūzais neturime sau leisti nuvertinti savo priešų, tai reikštų savęs pačių nužeminimą. Nes nežinote, koks yra vokiečių kareivis, nematėt, kaip kad aš mačiau, jų žygiuojant paradiniu žingsniu Unter den Linden gatve. Ir grįždamas prie to vyriškumo idealo, kurį man buvo nupiešęs Balbeke, <…> pasakė: „Matote, tas nuostabus šaunuolis, koks yra bošų kareivis, – tai stipri, sveika būtybė, galvojanti tik apie savo šalies didybę. Deutschland über alles.“

Palikim Šarliusą, net jeigu jo filoteutoniškose kalbose kirba šiokie tokie literatūriniai prisiminimai. Verčiau pakalbėkime apie Sen Lu, šaunų kovoje mirštantį kareivį. „Kad suprasčiau tam tikrus šešėlių ir šviesos kontrastus, buvusius „jo rytmečių žavesiu“, jis [Sen Lu] <…> nebijodavo paminėti kokio puslapio iš Romeno Rolano ir netgi Nyčės kūrinių, parodydamas nepriklausomybę, būdingą fronto vyrams, nebijantiems ištarti vokišką pavardę, kaip ją bijo ištarti užnugario žmonės <…>. Sen Lu kalbėjo man apie kažkokią Šumano melodiją, vadindamas ją tik vokiškai, ir be užuolankų pasakė, kad kai auštant išgirdo pirmą paukščių čiulbesį pamiškėje, apsvaigo, tarsi į jį būtų prabilęs paukštis iš „stebuklingojo „Zygfrido“, kurį tikėjosi išgirsti po karo.“

Ir dar: „Sužinojau apie Robero de Sen Lu mirtį, jis žuvo po dviejų dienų, kai sugrįžo į frontą, gindamas savo atsitraukiančius kareivius. Niekada joks kitas žmogus nejautė mažiau neapykantos tautai, <…> paskutiniai prieš šešias dienas mano iš jo lūpų girdėti žodžiai buvo Šumano dainos pradžia, kurią jis taip gražiai niūniavo vokiškai ant laiptų, jog baimindamasis, kad neišgirstų kaimynai, paprašiau jo nutilti.“

Ir Proustas skuba pridurti, kad visa prancūziškoji kultūra net ir tomis dienomis nesiliovė studijavusi vokiškosios kultūros, nors ir su tam tikru atsargumu: „Vienas profesorius parašė puikią knygą apie Šilerį, ji buvo recenzuojama laikraščiuose. Tačiau prieš kalbant apie autorių it koks leidimas spausdinti buvo rašoma, kad jis kovojęs ties Marna, ties Verdenu, buvo penkis kartus apdovanotas, kad du jo sūnūs žuvo fronte. Tik tada buvo giriamas jo darbo apie Šilerį aiškumas ir gelmė, o pats Šileris buvo vadinamas, užuot sakius „didysis vokietis“, „didžiuoju bošu“. Tai buvo savotiškas slaptažodis, leisdavęs spausdinti straipsnį.“

Štai koks yra europietiškos tapatybės pagrindas – ilgas dialogas tarp literatūrų, filosofijų, muzikos kūrinių ir teatro pjesių. Ir negalima jo nubraukti, nepaisant karo, o šios tapatybės pagrindu kuriama bendruomenė, griaunanti didžiausią iš kliūčių – kalbinę.

Bet ar ši europietiškos tapatybės prasmė, neabejotinai stipri tarp intelektualų elito, tokia yra ir eilinių žmonių sąmonėje? Ir man yra tekę pamąstyti apie tai, kad dar ir šiandien kiekvienoje Europos šalyje šlovinami savi didvyriai (mokyklose ir viešuose renginiuose), narsiai žudę kitus europiečius, pradedant Arminijum, nužudžiusiu tris romėnų legionus, Jeanne d’Arc, Cidu Campeadoru (nes jo žudomi musulmonai jau daugybę amžių buvo europiečiai), įvairiais Italijos suvienijimo didvyriais italais ar vengrais, iki italų, žuvusių kovoje su priešais austrais. Ar niekas nenorėtų pakalbėti apie Europos didvyrį? Gal tokių nėra buvę? O kas buvo Byronas ar Santorre di Santarosa, kovoję už graikų laisvę, ar nemažai Schindlerių, kurie išgelbėjo tūkstančius žydų, nesirūpindami, iš kokios šie šalies, ir baigiant ne karų didvyriais, tokiais kaip De Gasperi, Monnet, Schumanas, Adenaueris, Spinelli? Pasigilinus į istoriją, būtų galima rasti ir kitų, apie kuriuos galėtume papasakoti vaikams (ir suaugusiesiems). Nejaugi išties nėra europinio Asterikso, apie kurį pasakotume rytojaus europiečiams?

Tylėk, niekingas intelektuale

Manoji „Degtukų dėžutė“ pasirodo tik kas penkiolika dienų, todėl jeigu man labai rūpi koks klausimas, turiu dvi savaites palaukti, kad apie jį pakalbėčiau. Bet niekada ne per vėlu. Taigi, kovo pradžioje dienraštyje Corriere della Sera Ernesto Galli della Loggia (kuris nėra pavojingas komunistas) parašė dalykų, nuskambėjusių kaip PDL1 kritika, ir štai Sandro Bondi, Ignazio La Russa ir Denisas Verdini, šios partijos koordinatoriai, kovo 4-ąją į tą patį dienraštį parašė laišką, išreikšdami savo nesutikimą. Nesigilinsiu, žurnalistas laisvas kritikuoti politinę partiją, o politikai laisvi tą kritiką atremti. Mane domina trijų Laisvės partijos atstovų leksikografinis pasirinkimas.

Jie rašo: „Būna kritikos… kuri, deja, lieka sterili, nes ji kyla ne iš sąžiningo tikrovės apmąstymo, o iš autoreferencinio mąstymo, kaip pasakytų intelektualai.“ Kad Galli della Loggios kritika tipiška „intelektualui“, matyti ir tolesnėse laiško ištraukose, kur rašoma, kad rašantieji tokią kritiką elgiasi, „lyg neegzistuotų faktai, [o jie gyventų] praktiškai sterilioje aplinkoje vien savo mėgstamų knygų ir labai asmeniškų pamąstymų draugijoje“.

Įdomiausia, kad jei intelektualu laikomas žmogus, dirbantis galva, o ne rankomis, tuomet intelektinį darbą atlieka ne tik filosofai ir žurnalistai, bet ir bankininkai, draudikai ir, žinoma, politikai, tokie kaip Bondi (beje, rašantis eiles), La Russa ir Verdini, kiek žinau, jie neužsidirba pragyvenimui kapliuodami žemę. O jei intelektualas yra ne vien tas, kuris galva dirba, bet ir galva kritikuoja (nesvarbu, ką ir kaip), pasirašiusieji laišką turėtų laikyti save intelektinio darbo pavyzdžiais.

Tačiau žodis „intelektinis“ turi savitų istorinių konotacijų. Nors yra atradusių, kad pirmą kartą  jis pasirodė 1864-aisiais Barbey d’Aurevilly knygoje Chevalier des Touches („Riteris de Tušas“), 1879-aisiais Maupassant’o knygoje ir 1886-aisiais Leono Bloy kūrinyje, jis nuolat vartojamas ir liūdnai pagarsėjusioje Dreyfuso byloje, bent nuo 1898-ųjų, kai rašytojų, menininkų ir mokslininkų grupė – Proustas, Anatole’is France’as, Sorelis, Monet, Renard’as, Durkheimas, jau nekalbant apie Zola, vėliau parašiusį savo lemtingąjį J’accuse („Aš kaltinu“) – paskelbia esą įsitikinę, jog Dreyfusas tapo daugiausia antisemitinio sąmokslo auka, ir reikalauja peržiūrėti jo teismo procesą. Clemenceau juos pavadina intelektualais, bet šį apibrėžimą mąstytojai reakcionieriai, tokie kaip Barresas ir Brunetiere’as, ima vartoti žeminančia prasme, kad nurodytų asmenis, kurie, užuot rašę poeziją, užsiėmę mokslu ar kitais paslaptingais darbais (žodžiu, savo reikalais), kaišioja nosį į reikalus, kurių neišmano, tokius kaip tarptautinio šnipinėjimo ir karinio teisingumo klausimai (juos reikia palikti būtent kariškiams).

Taigi, Dreyfuso priešininkams intelektualas buvo žmogus, gyvenantis tarp savo knygų bei miglotų abstrakcijų ir neturintis jokio ryšio su konkrečia tikrove (todėl jam verčiau derėtų patylėti). Toks niekinamas apibrėžimas skamba ano meto polemikose, bet stebėtinai analogiškas skamba ir Bondi, La Russos ir Verdini laiške vartojamuose posakiuose.

Nedrįstu manyti, kad šie trys laišką pasirašę asmenys, nors neabejotinai yra intelektualai (nes rodo žinantys termino „autoreferencinis“ reikšmę), yra tokie tiek, kad būtų susipažinę su prieš šimtą dvidešimt metų vykusia polemika. Tiesiog jų genuose slypi senieji poleminiai įpročiai, kaip, tarkim, vadinti (niekingu) intelektualu kiekvieną, kuris galvoja (taigi, galvoja) kitaip nei tu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m

 

Našlės kerštas Kauno mafijai

Tags: , , ,



Jau tapo kone savotiška kasmetine tradicija, kad skaitytojus artėjančių Kalėdų proga maloniai stebina vienas populiariausių ir skaitytojų geidžiamiausių lietuviškos biografinės literatūros autorius Dailius Dargis. Taigi, atėjo laikas ir naujausiam lietuviškos mafijos bestselerių autoriaus D.Dargio žurnalistiniam tyrimui, virtusiam knyga „Juodosios mafijos našlės“. Šįkart žinomas kriminalinių istorijų tyrinėtojas nusprendė praskleisti ir šeiminio Lietuvos nusikaltėlių gyvenimo širmą. Šeštojoje knygoje autorius gilinasi ir atskleidžia, ką reiškia būti mafijos veikėjo moterimi.

 

Nors kruvinųjų 1990-ųjų nusikaltimų era baigėsi, tačiau, regis, gražios ir aplinkinių dėmesio nestokojančios moterys tebesižavi vyrais iš gangsterių pasaulio. Tai iliustruoja 2015-ųjų lapkritį vienu iš pačių juodžiausių tapęs vakaras „pupyčių“ popgrupės atlikėjai. Tąsyk Kaune įvykdyta kraupi, tačiau vis dar neatskleista žmogžudystė, kurios liudytoja ir tapo žavi blondinė. Šalia jos tame pačiame automobilyje nušautas prie šiuolaikinių banditų priskiriamas vyras, kuris kelią į visagalio titulą bandė prasiskinti pačiais įvairiausiais būdais.

 

Nuo klasikinės mafijos – iki „pupyčių“

Kai kurios knygoje kalbintos našlės mano, kad jauni vyrai eina į banditų gaujas, nes vyrauja nuomonė, jog „bachūrai“ – labai patrauklūs ir seksualūs. Kodėl jaunos, žavios, išsilavinusios moterys pasirenka gyvenimą šalia gangsterio? O gal pasirenka jas? Ką apie išskirtinį, mažai žiniasklaidoje bei knygose aprašytą fenomeną mano su tuo susiję įvairių profesijų atstovai? Naujausios D.Dargio knygos puslapiuose savo įžvalgas pateikė siaubą kėlusių gaujų lyderius ilgai persekioję kriminalistai, su nusikaltėliais ir jų šeimomis bendravę psichologai, seksologai, morgų ir kitų įstaigų darbuotojai.

 

Buvęs vyras – G.Petrikas

Visais laikais buvo moterų, kurios tarytum blaškosi arba ieško nusiraminimo vienokias arba kitokias gyvenimo kryptis pasirinkusių vyrų užuovėjoje. Išskirtinio dėmesio verta Editos Petrikienės gyvenimo istorija. Ji ketino būti bibliotekininke ir svajojo turėti gausią šeimą. Dar gyvendama su vienu garsiausių ano meto ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos milijonierių, moteris stačia galva nėrė į romaną su vilijampoliečiu, vėliau Daktarų gaujos bosų rankomis nužudytu ir iki šiolei nesurastu. Deja, toks keistas blaškymasis laimės, ramybės ir meilės šiai kaunietei neatnešė.

Su pirmuoju E.Petrikienės vyru Gintaru Petriku ne vienus metus mėginau susitikti ir pasišnekėti apie audringą jo praeitį: pradangintus indėlininkų milijonus, pabėgimą iš Lietuvos, bėglio gyvenimą Amerikoje, kelerius metus, praleistus už grotų; apie jo dabartinę veiklą. Pokalbiui su juo yra paruošta nemažai pačių įvairiausių klausimų ir temų. Tačiau 2013-ųjų lapkritį iš Pravieniškių pataisos namų į laisvę sugrįžęs vyriškis per bendrus pažįstamus visada maloniai perduodavo žinutes arba tiesiog techniškai išsisukdavo nuo bendravimo su šių eilučių autoriumi.

Kadaise įtakingu, taip pat ir skandalingu vadintas G.Petrikas vis primindavo, kad nenori, dar negali dėl valdžioje esančių žmonių arba tiesiog nėra linkęs viešintis ir pasakoti apie laukinių 1990-ųjų gyvenimo periodą, kai stambieji verslininkai kone kasdien konfliktavo, bet ir artimai bendravo su tuometinės valdžios, teisėsaugos ar mafijos atstovais.

Patį G.Petriką kelis kartus mačiau ramiai vienumoje vaikštinėjantį Kauno Laisvės alėja. Jis buvo kukliai apsirengęs, atrodė susimąstęs, o gal paniręs į senų laikų atsiminimus. Atrodė, kad praeiviams jis absoliučiai neįdomus – nenustebčiau, jog nemažas laiko tarpas padėjo tam, kad aplinkiniai jį šiandien netgi sunkiai atpažintų. Ir panašu, kad netgi tie patys skandalingai žlugusios Kauno holdingo kompanijos indėlininkai netgi pamiršo apie G.Petriko skandalingą praeitį ir kadaise savo prarastus pinigus.

 

Pasigirdo kalbų apie savižudybę

2006-ųjų pavasarį iš Amerikos pasiekė žinia, kad Kalifornijos valstijos centrinis apygardos teismas nusprendė išduoti Lietuvai ten jau kelerius metus kalintį skandalingojo koncerno EBSW prezidentą G.Petriką.

Šiandien aiškėja, kad būtent panašiu metu – 2006 m. vasarį E.Petrikienė buvo iškviesta duoti parodymų į Vilniuje esantį Lietuvos kriminalinės policijos biurą, kurio darbuotojai nuo to laiko ir paskui net kelerius metus beveik ištisomis paromis nuodugniai narpliojo senus Daktarų gaujos vyrų nusikaltimus. Iš pradžių seno kirpimo ir profesionaliai savo darbą atlikę kriminalistai „pralaužė“ net kelis su vilijampoliečiais artimus ryšius palaikiusius išties nepalaužiamais laikytus senos kartos gangsterius iš kitų anuomet garsių – Ramaškinių ir Žaliakalnio kriminalinių „šeimų“, kurie ilgainiui buvo tapę policijos bendradarbiais.

Po to kriminalistai ėmėsi nužudytų ar paslaptingai dingusių gaujos vyrų artimiausių moterų – motinų, našlių, žmonų, mylimųjų ar dukterų. Sklaidant garsios bylos puslapius susidaro įspūdis, kad visos jos geranoriškai bendradarbiavo, noriai prisiminė senus laikus.

Kauno grupuotei galingus smūgius suduoti nusprendusiems pareigūnams sekėsi užmegzti glaudų bendradarbiavimą su saviškių nužudytų ir vėliau miškuose užkastų vilijampoliečių grupuotės vyrų moterimis. Taip pat ir su E.Petrikiene, kuri buvo vieno iš pirmųjų nužudyto ir iki šiolei dingusiu be žinios oficialiai laikomo Daktarų gaujos veikėjo Vladimiro Seneckio, pravarde Turistas, slapta meilužė.

Atkakliai ieškojau šios moters biografijos detalių, analizavau, ką rašė senų laikų spauda ir interneto portalai. Tačiau turėjau nusivilti: apie ją faktiškai nerasta jokių žinių. 2006 m. lapkritį žiniasklaidoje pasirodė liūdnų pranešimų, kad iš savo buto, esančio Partizanų gatvėje Kaune, balkono iššoko E.Petrikienė. Skelbta, kad moteris dirbo vienoje iš laikinosios sostinės picerijų. Pasigirdo ir versijų, kad ji neva bandė nusižudyti. Dėl ko tada tokiam drastiškam žingsniui ryžosi ši kaunietė, sunku pasakyti. Tačiau akivaizdu, kad ją tais metais prislėgė senų prisiminimų našta, nubloškusi į tuos laikus, kai ji gyveno tiktai pasakose bei Holivudo filmuose dažnai vaizduojamą nerūpestingą vyrų geidžiamų gražuolių gyvenimą.

Paskutinį kartą jos pavardė žiniasklaidoje šmėstelėjo 2012 m. balandžio 17-ąją, kai E.Petrikienė savo parodymus privalėjo patvirtinti Klaipėdos apygardos teisme, kur prieš teismą stovėjo pats Henrikas Daktaras ir kiti su juo vienoje grupuotėje audringais 1990-aisiais siautėję vyrai.

Ne ką daugiau informacijos pateikiama ir oficialiame E.Petrikienės „Facebook“ profilyje. Čia skelbiama įprasta anketinė informacija: moteris gimusi Druskininkuose, gyvenanti Kaune, 1985-aisiais baigė šio miesto „Aušros“ gimnaziją.

 

Jaunystės metai „Rožių kvartale“

E.Petrikienė žiniasklaidai pasakojo buvusio vyro G.Petriko verslu niekada nesidomėjusi ir netgi prašydavusi, kad jis jai nieko nepasakotų. Kai Gintaras vadovavo skandalingai išgarsėjusiam EBSW koncernui, pora darniai pragyveno beveik dvejus metus. Tačiau vėliau prasidėjo nesutarimai.

G.Petriko jaunystė praėjo Kauno senamiestyje, Puodžių gatvėje. Iš čia jis su broliu Raimundu leisdavosi į rizikingas keliones po Sovietų Sąjungą, pelningai pardavinėdami megztinius ir sportinius kostiumus.

Būta kalbų, kad šlovės viršūnėje EBSW prezidentas buvo numatęs iš pagrindų restauruoti gimtąjį Puodžių gatvės kvartalą, kuris dar prieš karą buvo pagarsėjęs kaip vienintelis visame Kaune viešnamių kampelis, arba „Rožių kvartalas“.

Jaunystės metus menančiame kvartale Gintaras ketino atidaryti penkių žvaigždučių viešbučių kompleksą. Palei Nemuną išsimėčiusiuose uždarų Senamiesčio kiemelių kotedžuose G.Petrikas ketino apgyvendinti artimiausius bičiulius.

 

Paskutinė Turisto diena

Liudydama Daktarų byloje E.Petrikienė atvirai prisipažino, kad su Turistu jie tapo meilužiais, kadangi tuo metu ji dar buvo ištekėjusi už G.Petriko.

Savo artimą draugystę su V.Seneckiu moteris slėpė nuo aplinkinių.

„Taip pat ir V.Seneckis buvo vedęs, – atsiminė Edita. – Pažinties metu jau žinojau, kad jis priklausė Daktarų gaujai, buvo įtakingas nusikalstamo pasaulio autoritetas ir turėjo net kelias pravardes.“

Moteris tiksliai negalėjusi prisiminti, ar lemtingąją 1993-iųjų rugpjūčio 27 dieną nakvojusi pas Turistą, ar pas jį atvažiavusi į namus Garliavoje. Bet tądien ryte vyras meilužės netikėtai paprašė savo automobiliu nuvežti jį į Vilniaus oro uostą.

Praėjus keletui dienų Turisto pradėjo ieškoti jo žmona Vida ir motina. „Aš joms papasakojau, kad jį nuvežiau į restoraną „Villula“ ir jis iš restorano nebeišėjo, – pasakojo E.Petrikienė. – Kiek žinau, jo žmona Vida dar važiavo aiškintis į Vilijampolės restoraną. Bet jai H.Daktaras pasakė, kad nežino, kur dingo jos vyras. Man pačiai į namų telefoną, praėjus gal dienai po V.Seneckio „dingimo“, paskambino nepažįstamas vyras ir pasakė, kad Vovkos jau nebėra ir jis niekada neatsiras. Taip pat pasakė, kad „jei apie tai kalbėsi, tai „pradingsi“ ir tu“.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Günterio Grasso autobiografinis romanas „Svogūno lupimas“

Tags: , , , ,


 

Nobelio premijos laureato Günterio Grasso biografinė knyga „Svogūno lupimas“, vos išleista Vokietijoje, sukėlė skandalą. Apie ją kalbėjo ne tik vokiečiai, bet ir anglai, amerikiečiai, prancūzai. Pasigirdo reikalavimų, kad iš autoriaus būtų atimta Nobelio premija. Günteris Grassas pirmąsyk viešai pripažino tai, ką ilgai slėpė. Sulaukęs 79-erių jis panoro papasakoti apie juodžiausią savo praeities dėmę.

 

Tai istorija apie vaiką, kuris, svajodamas ištrūkti iš ankšto dviejų kambarių buto Dancige, tapo fiurerio kareiviu. Nepriimtas į povandeninį laivyną penkiolikmetis, sulaukęs septyniolikos jis buvo pašauktas tarnauti SS…

Prieš mūsų akis skleidžiasi spalvinga XX amžiaus panorama ir intymiausios rašytojo gyvenimo akimirkos: gintarais nusėta Baltijos pakrantė, amerikiečių belaisvių stovykla, kurioje žaista kauliukais su, tikėtina, būsimu popiežiumi, pokario Vokietijos griuvėsiai, tautos kaltės klausimas, meilės nuotykiai, dailės studijos, Paryžius, draugystė su Pauliu Celanu, „Skardinio būgnelio“ gimimas…

Duodamas interviu vienam Vokietijos laikraščiui prieš pat pasirodant „Svogūno lupimui“, Günteris Grassas kalbėjo: „Man reikėjo rasti šiai knygai formą, ir tai buvo sunkiausia. Elementaru, kad mūsų prisiminimai, regėti vaizdai gali būti apgaulingi, dažnai tokie ir būna. Mes linkę pagražinti, dramatizuoti, paversti mūsų išgyvenimus ar nutikimus linksmu anekdotu. Aš norėjau, kad visa tai, net ir abejotini dalykai, būdingi literatūriniams prisiminimams, kaip nors atsispindėtų per kūrinio formą. Todėl ir atsirado svogūnai. Lupant svogūnus, arba rašant knygą, lukštas po lukšto, sakinys po sakinio daug kas darosi aiškiau, suprantamiau, vėl atgyja tai, kas buvo pradingę“.

 

Ištrauka iš knygos

(…) Pasakei žodį, ir jau maga ištarti kitą. Skolos ir kaltė. Du žodžiai, taip giliai įleidę šaknis į vokiečių kalbos dirvą. Mat skolas dar įmanoma šiaip taip sutvarkyti, kad ir mokant dalimis, kaip tai darė mano motinos klientės, o nuslėpta ar tiktai numanoma kaltė išlieka. Ji vis tiksi. Ir niekur nuo jos nepabėgsi. Vis traukia savo giesmelę. Nebijo kartojimosi, tarpais maloningai leidžiasi pamirštama ir žiemoja sapnuose. Ji nusėda ant dugno – kaip neišnaikinama dėmė, kaip neiššluostomas klanas. Ji nuo mažumės išmoksta atgailaudama ieškoti užuoglaudos ausies kriauklėje, teisintis senatimi ar tuo, kad už ją jau seniai atleista, menkinti save, virsti beveik į nieką, bet paskui vėl pasirodo, kai svogūnas netenka vieno luobo po kito ir ant pačių jauniausių pasirodo neištrinami rašmenys: kada didžiosiomis raidėmis, kada kaip šalutinis sakinys ar pastaba paraštėje, kada įskaitoma, o kada vėlei parašyta hieroglifais, kuriuos sunku, o kartais išties neįmanoma iššifruoti. Man skirtas įrašas trumpas ir aiškus: aš tylėjau.

Betgi tylėjo daugelis, todėl kyla pagunda išvis numoti ranka į savo nuodėmę, visą kaltę suversti bendrai arba kalbėti apie save tiktai kaip apie trečią asmenį: Jis buvo, matė, sakė, tylėjo… Užsidarė savyje, kur daug vietos slapukavimui.

Kai tiktai prisišaukiu iš praeities tą vyruką, kuriam tada buvo trylika metų, imu jį griežtai kvosti ir jaučiu pagundą teisti, lyg jis būtų koks pašalietis, kurio bėdos manęs nejaudina, išvystu vidutinio ūgio vaikėzą trumpomis kelnėmis ir kojinėmis iki kelių, kuris nuolatos visaip vaiposi. Jis vengia mano klausimų, nenori būti teisiamas, nuteistas. Bėga pas motiną ant kelių. Šaukia: „Aš juk buvau vaikas, tik vaikas…“

Kai bandau jį nuraminti ir prašau padėti man lupti svogūnus, jis tyli, nenori būti panaudotas kaip medžiaga mano ankstyvam autoportretui. Jis neduoda man teisės jo, pasak jo, „sudoroti“, ir dar „iš anksto“.

Dabar štai primerkia akis, suspaudžia lūpas, nervingai jas kramto, vaiposi, palinksta prie knygos, dingsta su savo mintimis, ir jo nebepagausi.

Matau, kaip jis skaito. Jam užtenka tam kantrybės, vien tam. Skaitydamas užsikemša smiliais ausis, kad atsitvertų nuo linksmo sesers keliamo šurmulio ankštame bute. Štai ji niūniuodama artinasi. Ir jis turi pasisaugoti, nes ji mėgsta užversti knygą, nori su juo pažaisti, visąlaik nori, ji tikras viesulas. Seserį jis myli tiktai per atstumą.

Knygos jam nuo pat vaikystės lyg tvoros skylė, pro kurią galima išlįsti į kitus pasaulius. Matau, kaip jis vaiposi, kai nieko neveikdamas sustingsta mebliuoto kambario viduryje ir, rodos, taip, taip nieko nemato, kad motina priversta šūktelėti: „Kur tu vėl? Ką dabar prasimanei?“

Tačiau kur aš būdavau, kai atrodydavau esąs kitur? Kokiose tolimose erdvėse būdavo besivaipantis vyrukas, neišeidamas iš kambario ar klasės? Kur link driekėsi jo minčių siūlai?

Paprastai būdavau nuklydęs į praeitį, nes negalėjau pasisotinti kruvinais istorijos viduriais, buvau įsimylėjęs niūrius viduramžius, jų Trisdešimties metų karo laikotarpį.

Ir vyrukui, šaukiamam mano vardu, dienos slinko kaip jo vaizduotėje iškylančių kostiumuotų epizodų eilė. Aš visuomet norėjau būti kitas ir kitur, tas „Taičiataitenčius“, kurį po kelerių metų, kai susižavėjau „Simplicisimu“, sutikau adaptuotos knygos pabaigoje: šiurpų ir vis dėlto žavų tipą, kuriam pavyko muškietininko plačkelnes pakeisti šiurkščiu atsiskyrėlio abitu.

Nors buvau puikiai informuotas apie dabartį, fiurerio kalbas, žaibo karus, povandeninių kovų didvyrius ir aukščiausiais ordinais apdovanotus skraidymo asus, o mano geografijos žinios išsiplėtusios iki pat Juodkalnijos kalnų, iki graikų salų grupių, o nuo keturiasdešimt pirmųjų metų, frontui tolstant į Rytus, net iki Smolensko, Kijevo ir Ladogos ežero, aš tuo pat metu kartu žygiavau su kryžiuočiais į Jeruzalę, buvau imperatoriaus Barbarosos ginklanešys, koviausi kaip ordino riteris su prūsais, buvau popiežiaus ekskomunikuotas, priklausiau Konradino svitai ir galutinai žlugau su paskutiniaisiais Štaufenais.

Aš nemačiau kasdieninių nusikaltimų prie pat miesto, – ant Vyslos įlankos krantų, vos už dviejų kaimų nuo Nikelsvaldėje esančio Konradinumo vasaros filialo, vis augo ir augo Štuthofo koncentracijos stovykla, – ir piktinausi vien tiktai popiežiaus valdžios daromais nusikaltimais ir inkvizicijos kankinimų praktika. Viena vertus, mane žavėjo išradingas replių, įkaitintos geležies ir spaustuvų panaudojimas, bet kita vertus, įsivaizdavau esąs keršytojas už sudegintas raganas ir eretikus. Aš nekenčiau Jurgio Devintojo ir kitų popiežių. O Vakarų Prūsijoje variau iš ūkių lenkų žemdirbius sykiu su žmonomis ir vaikais; likau ištikimas Frydrichui Antrajam, kuris Apulijoje apgyvendino jam ištikimus saracėnus ir arabiškai kalbėjo su savo sakalais.

Gręžiantis atgal galima pamanyti, kad tam besivaipančiam gimnazistui pavyko iš knygų pasisemtą teisingumo jausmą perkelti į rezervines užnugario pozicijas. Matyt, todėl mano pirmas plačiai užsimotas bandymas rašyti buvo toli nuo paskutinių Dancigo žydų deportacijos iš geto Pelių gatvėje į Terezienštato koncentracijos stovyklą ir nuo visų „katilų“, kur vyko didieji keturiasdešimt pirmųjų metų mūšiai; gudriai suregztas to kūrinio veiksmas turėjo vykti tryliktojo amžiaus viduryje, neįsivaizduojamai toli nuo pirma minėtų vietų.

Impulsą tam davė moksleiviams skirto laikraščio „Hilf mit!“* paskelbtas konkursas, jauniems autoriams žadantis prizus.

Tad besivaipantis arba mano menamas, vis dar prisiminimų liūne skendintis „aš“ iki tol dar švariame storame sąsiuvinyje ėmė rašyti ne apsakymą, o iškart didžiulį romaną, pavadintą – ir tai tikra – „Kašubai“. Vis dėlto jie buvo man giminės.

Mano vaikystės metais mes dažnai važiuodavome per Laisvojo miesto sieną Kokoškų ir Cukau pusėn aplankyti mano antros eilės močiutės Anos, kuri su gausia šeima gyveno ankštoje pirkioje žemu stogu. Tenai tuojau ant stalo vienu metu atsirasdavo pyragas su varške, šaltiena, marinuoti agurkai ir medus, džiovintos slyvos ir vištienos žarnokai – skrandis, širdis, kepenys, – saldūs ir rūgštūs valgiai, taip pat degtinė, varyta iš bulvių; čia buvo verkiama ir juokiamasi.

Žiemą su rogėmis mus atsiveždavo dėdė Jozefas, vyriausiasis močiutės Anos sūnus. Būdavo linksma. Ties Goldkrugu reikėjo kirsti Laisvojo miesto sieną. Dėdė Jozefas sveikindavosi su muitininkais vokiškai, lenkiškai, o viena ir kita vis kitaip uniformuota pusė jį tik plūsdavo. Tai būdavo ne taip linksma. Prieš pat karo pradžią jis, sako, ištraukęs iš stalčiaus lenkišką vėliavą ir vokišką su svastika ir sušukęs: „Kai prasidės karas, aš įsilipsiu į medį ir žiūrėsiu, kurie pirmi ateina. Tada ir iškelsiu vėliavą – vieną ar kitą…“

Ir vėliau, praėjus nemažai laiko, mes ir toliau matydavomės su sušaudyto dėdės motina ir broliais, tiktai slapčia, kai uždarydavome krautuvę. Karo metais su maisto produktais buvo striuka ir apsimokėjo keistis prekėmis: vištos ir kaimiški kiaušiniai buvo mainomi į razinas, kepimo miltelius, siūlus ir žibalą. Mūsų krautuvėje šalia silkių statinės stovėjo sulig žmogum aukščio žibalo bakas su čiaupu, – jo kvapą po šiai dienai prisimenu. Ir man tebestovi prieš akis močiutės Anos vizitai su mainams skirtomis prekėmis, kaip ji ištraukia iš po sijonų nupeštą žąsį, numeta ant prekystalio ir sako: „Dešimc svarų trauks, ne mažiau…“

Tad kalbiniai kašubų įpročiai man buvo žinomi. Kai liaudavosi vograuti savo senovės slavų šnekta ir pereidavo prie vietinio vokiško dialekto, dėstydami savo bėdas ir lūkesčius, jie praleisdavo artikelius ir, kad būtų tikriau, dėl visa ko bent po kelis kartus pasakydavo „ne“. Jų lėta kalba buvo tarsi nusistovėjęs rūgpienis, kurį pasiskanindavo trinta juoda duona ir cukrumi.

Išlikę kašubai nuo neatmenamų laikų gyveno kalvotose Dancigo apylinkėse, o besikeičiančios valdžios niekada jų nelaikė nei tikrais lenkais, nei tikrais vokiečiais, ir kai po paskutinio karo vėl atsidūrė po vokiečių sparnu, valstybės įsakymu buvo priskirti trečiajai etninių vokiečių kategorijai. Tai buvo padaryta spaudžiant administracijai ir tikintis, kad ateityje jie taps visaverčiais reicho vokiečiais: jaunos moterys tiks darbo tarnybai, o jauni vyrai, tokie kaip dėdė Janas, dabar vadinamas Hanesu, armijai.

Aišku, būtų reikėję papasakoti apie tai, kas vyko tada. Tačiau aš savo pirmojo kūrinio veiksmą, pilną mirčių ir žudynių, perkėliau į tryliktąjį amžių, į baisius tarpuvaldžio laikus, ir tai galima paaiškinti mano aistra patiems painiausiems istorijos puslapiams. Savo kūrinyje daugiau dėmesio skyriau ne senovės slavų papročiams, o viduramžių teismams ir beteisiškumui, viešpatavusiam po Štaufenų žlugimo.

Iš to mano rašinio neliko nė žodžio. Atmintyje neįstrigo nė užuominos apie kokį nors kruviną nusikaltimą, pareikalavusį kruvino keršto. Nė vieno riterio, valstiečio, elgetos vardo. Nieko. Nė vieno rūstaus inkvizicijos teismo nuosprendžio ar kankinamos raganos klyksmo. O juk turėjo lietis kraujo upės, liepsnoti dešimtys, šimtai laužų, uždegtų deguto deglais, nes jau pirmo skyriaus pabaigoje visi herojai buvo negyvi: nukirsdinti, pasmaugti, pasodinti ant kuolo, sudeginti ar ketvirčiuoti. Ir dar: nebeliko nieko, kas galėtų už tuos nugalabytus herojus keršyti.

Tokiu rašytiniu kapinynu mano pirmas prozos bandymas ir baigėsi. Jei tas sąsiuvinis būtų išlikęs, jis būtų įdomus nebent fetišistams, medžiojantiems tokius dokumentus.

Pakarti, nukirsdinti, sudeginti ir ketvirčiuoti, visi tie ant ąžuolų tabaluojantys varnoms sulesti atiduoti lavonai paskui galėjo virsti vaiduokliais ir veikti vėlesniuose skyriuose, gąsdindami kitus personažus, tačiau man tai neatėjo į galvą – man niekada nepatiko istorijos apie vaiduoklius. Tačiau gali būti, kad švaistūniškas elgesys su pramanytais veikėjais, užkirtęs kelią tolesniam rašymui, paskui privedė prie to, kad aš, tapęs taupesniu autoriumi, ėmiau labiau tausoti savo romanų herojus.

Oskaras Maceratas iškilo į medijų magnatus. Jo „babka“ sulaukė šimto septynerių metų; dėl jos, kad pasveikintų su gimtadieniu, nepaisydamas didelių prostatos bėdų, romane „Žiurkienė“, kurio veiksmas vyksta tiek praeityje, tiek dabartyje, jis ryžtasi kelionei į Kašubiją.

Ankstyva Tulos Pokryfkės mirtis tik nuspėjama, tad ji, tuoj tuoj gimdysianti septyniolikmetė, buvo išgelbėta iš skęstančio su bėgliais laivo „Vilhelmas Gustlofas“, o paskui, kai apysaka „Krabo žingsniu“ pagaliau prisirpo, kad būtų parašyta, septyniasdešimtmetė buvo įtraukta į jos personažų gretas. Ir tapo močiute to dešiniojo radikalo vyruko, kuris internete kelia į padanges savo nacistinį „kankinį“. Tą patį galima pasakyti apie mano numylėtinę Ženi Brunys, kuri, nors ir smarkiai suluošinta ir amžiams peršalusi, sugeba išgyventi „Šuniškus metus“, kaip ir aš išgyvenau, kad vėl ir vėl rasčiau savo vietą.

O tas saiko nežinantis vaikėzas, kurį galima laikyti dabartinio manęs užuomazgomis, nedalyvavo moksleivių laikraščio „Hilf mit!“ konkurse. Ir čia galima įžvelgti pozityvą, juk taip, galimas daiktas, išvengiau sėkmės nacionalsocialistų organizuotame Didžiąją Vokietiją šlovinančiame jaunųjų talentų konkurse. Juk jei būčiau laimėjęs antrą ar trečią vietą, apie pirmą net nekalbu, tokia pradžia mano literatūrinei karjerai būtų suteikusi rudą atspalvį ir būtų tikras skanėstas sensacijų amžinai alkaniems žurnalistams. Mane būtų galima apšaukti jaunuoju naciu arba bent jau jų šalininku. Teisėjų būtų atsiradę į valias.

Tačiau aš pats galiu save apkaltinti, įvertinti ir nuteisti. Kaip hitlerjugendo narys aš buvau jaunasis nacis, tikintis iki galo. Tiesa, ne fanatiškai, bet visuomet neatitraukdamas akių žvelgiau į vėliavą, apie kurią buvo sakoma, kad ji „daugiau negu mirtis“, ir žygiavau kartu su visais į koją. Mano tikėjimo netemdė jokia abejonė, manęs negali pateisinti joks ardomasis veiksmas, tarkime, slaptas lapelių dalinimas. Aš nekėliau įtarimo, nes nepasakojau anekdotų apie Gėringą. Priešingai, maniau kad mano tėvynei gresia pavojus, nes ją supa priešai.

Nuo tada, kai mane pašiurpino straipsniai apie „Brombergo skerdynes“, kuriais pirmosiomis karo dienomis mirgėjo laikraščio „Danziger Vorposten“ puslapiai ir kuriuose visi lenkai buvo vadinami pasaliais žudikais, bet koks vokiečių keršto aktas man atrodė teisingas. Aš piktinausi nebent vietiniais partijos bonzomis, vadinamaisiais „auksiniais fazanais“, kurie bailiai vengė tarnybos fronte, vertė mus žiovauti tuščiomis kalbomis iš tribūnų ir nuolatos be reikalo kartojo šventą fiurerio vardą, kuriuo mes tikėjome, ne, kuriuo aš tikėjau, nevargindamas savęs nereikalingais klausimais, kol viskas, kaip pranašavo ta mūsų giesmė, subyrėjo į šipulius (…)

 

(…) Ką gi aš matau stebėdamas priešpilnio mėnulio šviesoje vienišą motorizuotąjį šaulį, kuris yra tarsi ankstyva laida dabartinio, jau pagyvenusio žmogaus?

Jis atrodo taip, tarsi būtų pabėgęs iš brolių Grimų pasakų. Štai štai pravirks. Jam aiškiai nepatinka ta istorija, kurioje yra atsidūręs. Daug mieliau panėšėtų į pagrindinį herojų iš vienos knygos, kuri jam visąlaik buvo tokia artima. Ir išties: dabar jis primena tą Grimelshauzeno veikėją, kuriam pasaulis atrodė beprotnamis su daugybe labirintų, iš kurio ištrūkti galima tiktai pasitelkus į pagalbą rašalą ir plunksną, kaip ištrūko tasai Taičiataitenčius. Jo mokyklos laikų triukas: fantazuok ir išsisuksi.

O kol kas viskas, kas toliau bus, veši vien tiktai galimų spėjimų lysvėje. Jis norėtų būti tai čia, tai ten; bet aš regiu tiktai be tikslo klaidžiojantį kareivėlį su smukčiojančiu šalmu, tai pasirodantį tarp lygių vienodo aukščio tos pačios rūšies medžių kamienų, tai vėl dingstantį.

Jis vis dar ginkluotas, laiko automatą paruoštą šauti. Prie šono kaip koks pailgas būgnas be reikalo tabaluoja dujokaukė. Duonmaišyje vien tiktai gauto žygio davinio trupiniai. Gertuvė pustuštė. „Kienzle“ firmos laikrodis su šviečiančiais skaičiais – tėvo dovana gimtadienio proga – nežinia kada sustojęs.

Ak, kad jis jau dabar turėtų puodelį su trimis kauliukais, kuris jam kaip trofėjus teks karo pabaigoje. Su jais jis ir jo bendraamžis draugas Bad Aiblingo karo belaisvių stovykloje burs savo ateitį. To draugo vardas bus Jozefas, ir jis bus toks atkaklus katalikas, kad būtinai norės tapti kunigu, vyskupu, o jei kas – ir kardinolu… Tačiau tai kita istorija, kurios pradžia kol kas neaiški ir jai čia, tamsiame miške, nėra kas veikti.

Dabar jis sėdėdamas miega, atsirėmęs į medį. O dabar pakirsta, bet ne sušalęs, nors neseniai jam taip trūko ties Veisvaseriu praganytos milinės. Dienos šviesoje jis, kaip ir medžiai, meta šešėlį. Bet nesugeba pasinaudoti tuo orientyru, klupinėdamas eina ratu ir to nepastebi. Išsitraukia iš duonmaišio kelis džiūvėsio trupinius, atsuka gertuvę, geria, šalmas nusmunka jam ant pakaušio. Jis nepajėgia skaičiuoti minučių, neturi po ranka nieko, su kuo galėtų išsiburti ateitį, ir ilgisi draugo. Kol kas dar bevardžio, ir veltui bando būti kaip Simplicijus, mokantis išsisukti iš bet kokių pavojų ir gaunantis „Zosto medžioklio“ pravardę, o rinkdamas kariuomenei maistą gebantis rasti tik ką iškeptos duonos ir vestfališko kumpio.

Dabar, jau vėl temstant ir ūkaujant pelėdikei, jis kramto paskutinius trupinius, jį kamuoja alkis ir visiškos vienatvės jausmas po gan debesuotu dangumi.

Galutinai apgaubtas tamsos gauna antrą baimės pamoką, pajunta, kaip baimė užsiropščia jam ant nugaros, bando prisiminti vaikiškas maldas: „Dievuli mielas, priimk mano sielą…“ Galbūt šaukiasi motinos: „Mama, mama!“, kai ta savo ruožtu iš tolo bando prisišaukti jį: „Eikš, vaikeli! Aš tau suplakiau gogelmogelį“, bet lieka vienas vičvienaitis tamsiame miške, kol išties kai kas atsitinka.

Aš išgirstu žingsnius ar garsus, panašius į žingsnius. Traška užmintos šakos. Didelis žvėris? Šernas? O gal vienaragis?

Aš sustoju ir stengiuosi nekelti nė garso, tas kitas – žvėris, žmogus ar pasakų padaras – taip pat sustoja.

Kažkas juda, tai arčiau, tai toliau, bet eina link manęs, štai jau visai čia pat.

Atsargiai! Nė garso! Pasislėpt už medžių.

Padaryk tai, ko esi išmokytas. Nuleisk saugiklį. Anas, matyt, irgi jį nuleido.

Du žmonės, įtariantys, kad kitas – priešas. Paskui, po daugelio metų, iš to galėtų išeiti baleto ar kino filmo scena, be tokių scenų geras vesternas pabaigoje neapsieina, įtampa auga, prasideda ritualinis šokis prieš šaudynes.

Sakoma, jog tamsiame miške reikia švilpiniuoti, kad atsikratytum baimės. Kažkas, galbūt toli esanti mama, ragino ką nors padainuoti. Tik ne kokį nors išmoktą maršą, tarkim, „Eriką“, ir ne madingą kino šlagerį, pavyzdžiui, vieną iš tų, kuriuos neseniai dainavo Marika Rek, kad naktį žmogus jaučiasi vienišas, paieškoti ko nors, tinkamo esamai padėčiai, ir man tarsi savaime ištrūko iš burnos vaikiškos dainelės žodžiai. Ir aš tol vis kartojau pirmą jos eilutę: „Išėjo Hansiukas pasaulin klajoti…“ – kol išgirdau atsakymą: „Nemanė vargšelis, kad teks tiek bijoti…“

Nežinau, kiek truko ta pakaitinė giesmė, matyt, kol abi pusės suprato atpažinimo signalą – čia du žmogiški vokiškos padermės padarai klaidžioja po tamsų mišką – ir suvokė, kad jau gali pasirodyti, kreiptis į vienas kitą kareiviška kalba, nuleisti šautuvus ir prieiti prie vienas kito visai arti.

Antras mudviejų dueto narys buvo ginkluotas šautuvu, keleriais metais vyresnis už mane ir keliais centimetrais mažesnis. Be šalmo, su sulamdyta pilote, gan menkas ir tauškiantis berlynietiška šnekta su jai būdingu niurzgliu tonu. Truputį išsigandau, kai spragtelėjo savo žiebtuvėliu ir liepsna apšvietė jo niūrų uždarą veidą.

Paskui sužinojau: kariauti pradėjo Lenkijoje, vėliau buvo Prancūzijoje ir Graikijoje, galop Krymo pusiasalyje ir išsitarnavo iki vyresniojo grandinio. Aukščiau kilti nenorėjo. Jo niekas negalėjo išmušti iš vėžių, ir tai patvirtino vėlesni įvykiai: jis buvo mano angelas sargas ir Grimelshauzeno Hercbruderis, išvedęs mane iš miško, o paskui ir padėjęs pereiti rusų fronto liniją.

Kartą, kai sustojome pailsėti, jis mėnesienoje rūpestingai nusigramdė trijų dienų barzdą. Ir aš turėjau palaikyti savo vadui kišeninį veidrodėlį.

Saugų mišką palikome tik tada, kai tam ryžtis mus įkalbino tamsoje į vakarus nusidriekusios vagos. Dirva atrodė ką tik suarta ir baigėsi už nedidelės pakilumos. Tada traukėme krūmų supamu lauko keliuku, kuris kirto upeliuką. Tiltas per jį buvo nesaugomas. Mes prisipildėme gertuves, atsigėrėme, vėl prisipildėme, jis parūkė.

Ir tiktai ties trečiu tiltu – mūsų kelyje, matyt, vis pasitaikydavo Šprė atšakos – atokiau sušvito laužas. Mus pasiekė juokas, žodžių nuotrupos. Priešais laužą šmėsčiojo žmonių šešėliai.

Ne, ivanai neplėšė dainų ir nebuvo girti kaip pėdai. Matyt, dalis jų miegojo, o kita dalis…

Tiktai kai jau ėjome per tiltą, mus pasivijo šūksniai: „Stoi!“, „Stoi!“

Sulig trečiu šūksniu – kai jau buvome galiuką už tilto – vyresnysis grandinis davė komandą: „Dumk, kiek įkabini!“

Ir mes pasileidome, kaip kad paskui ilgai ir lėtai bėgome pokariniuose sapnuose, per suartą dirvą, kur išverstos velėnos lipo prie batų padų, krito, vėl lipo, tad mes, dabar jau apšaudomi iš automatų dangų perskrodusios šviečiamosios raketos šviesoje, dūmėme kaip sulėtintame filme, ir ta pernelyg užsitęsusi filmo scena truko tol, kol pasiekėme lauką supantį griovį, kuris mus ir priglaudė.

Rusai, arba, kaip jau sakėme, ivanai, nebandė mūsų iš tenai iškrapštyti. Šūviai nutilo. Į dangų nekilo lauką apšviečiančios raketos. Tiktai kartais iš už debesų išlįsdavo mėnulis. Kartą pro šalį praliuoksėjo triušis, taip lėtai, lyg mūsų nebūtų ko bijoti.

Taigi mes pėdinome toliau, tiltų daugiau nepasitaikė, ir paryčiui išvydome kaimą, iš pažiūros dar neužimtą priešo; susiglaudęs aplink bažnytėlę rytmečio ūkanose jis snaudė taip ramiai, lyg būtų iškritęs iš laiko.

 

Keista, bet man iki šiol stovi prieš akis piktas, o gal tiktai niūraus veido austrų kilmės rotmistras, pasitikęs mus prie menkai saugomos prieštankinės užkardos, todėl galiu net aprašyti maišelius jam po akimis ir ūsus, nors mes prieš jį ir jo folksšturmo vyrus prastovėjome tik minutę. Iš prigimties, matyt, buvo flegmatikas ir mūsų ilgą aiškinimą nutraukė žodžiais: „Na, tai kurgi jūsų popieriai?“ – ištardamas juos tokiu tonu, lyg tas klausimas būtų grynas formalumas.

Kadangi popierių neturėjome, buvome, taip sakant, laisvi paukščiai ir – tiesiai tariant – už tai grėsė karo lauko teismas, jis liepė trims savo seniams, ginkluotiems šratiniais šautuvais ir pancerfaustais, užrakinti mus vieno ūkininko rūsyje. Vienas tų vyrų laikė reikalinga pareikšti, kad yra to kaimo burmistras ir ortsbauernfiureris.

Vėlei keista, kad mūsų niekas nenuginklavo. Rotmistras turėjo šuniuką su išsiuvinėtu karoliukais antkakliu, jį nešiojo ant rankų ir vis maloniai šnekino, tarsi, išskyrus tą šunėką, niekas pasaulyje nebūtų vertas jo dėmesio.

Vienas tų sukriošusių senių, kurie mus vedė į rūsį, pakišo mano vyresniajam grandiniui praplėštą cigarečių pakelį, nebeprisimenu, kokios markės, lyg vykdydamas paskutinį myriop nuteistojo prašymą.

Taip pat pamiršau, kaip vadinosi tas kaimas, į kurį atėjome per fronto liniją pas saviškius – sveiki, nors ir alkani, – kad tenai stotume prieš nesiceremonijantį karo lauko teismą. Gal Pėterleinas? Ar taip mažybiškai vadinosi kitas kaimas, per kurį ėjome vėliau?

Rūsio lentynos buvo apkrautos stiklainiais su visokiomis konservuotomis gėrybėmis. Apie jų turinį informavo tvarkingai priklijuotos stambiu Ziuterlino šriftu ranka rašytos etiketės. Smidrai, agurkai, moliūgai ir žali žirneliai, konservuota žąsiena ir jautiena. Dulkės nuo stiklainių buvo nuvalytos. Buteliuose tamsavo obuolių ir šeivamedžių uogų sultys. Viename rūsio kampe gulėjo jau mažojo piršto ilgio diegus išleidusių bulvių krūva.

Mes iki soties prisirijome konservuotos mėsos, užsikąsdami marinuotais agurkais, užsigerdami sultimis. Paskui mano vyresnysis grandinis užsirūkė, jis tai darė retai, bet su pasimėgavimu. Kaip ir mano tolima motulė, mokėjo žiedais leisti dūmus. Aš ištuštinau dujokaukės dėžę ir užpildžiau ją žemuogių ar vyšnių marmeladu, vėliau man tai neišėjo į gera.

Valandą ar dvi palaukėme karo lauko teismo, nė žodžiu nepersimetę apie mums gresiantį rūstų jo nuosprendį, tiesiog snūduriuodami, – šiaip ar taip, negaliu pasakyti, kad visą tą laiką virpinome kinkas. Paskui vyresnysis grandinis paklebeno rūsio duris. Jos buvo neužrakintos. Lauke spynoje kyšojo raktas. Mūsų niekas nesaugojo. Gal išgąsdinome ar pažadinome iš miego kokią nors katę, jeigu ten tokia buvo?

Virš rūsio pro virtuvės langą matėme prieštankinę užkardą. Joks folksšturmo senis tenai nerūkė savo paskutinės pypkės. Buvo dingęs rotmistras su šuniuku. Kaimas, matyt, į tą laiką buvo paliktas. Ar jo gyventojai dėjosi, kad jų nėra ir niekada nebuvo.

Rotmistras mus buvo pamiršęs arba apimtas melancholijos atidavęs kaprizingo likimo valiai. Ant prieštankinės užkardos šviežiai nukirstų pušų kamienų gimnastikavo žvirbliai. Šildė saulė. Norėjosi dainuoti.

Pro užkardos šoną buvo matyti arimai, tenai išskleista grandine artinosi priešas, rusų pėstininkai. Aš ir vėl atsidūriau per šūvį nuo Raudonosios armijos. Pavieniui kareiviai buvo dar neįžiūrimi, tačiau distancija kas žingsnis vis trumpėjo. Niekas nešaudė. Po lėtai artėjančių figūrų pilotėmis, šalmais, kailinėmis kepurėmis galėjo būti maždaug mano amžiaus vyrukų galvos. Uniformos žemės spalvos. Veidai vaikiški. Štai juos jau galima suskaičiuoti iš kairės į dešinę. Kiekvienas jų – taikinys.

Tačiau aš nenukreipiau į juos savo italų gamybos automato, ir mano vyresnysis grandinis neketino ginti Pėterleino kaimo savo šturmo šautuvu. Mes tyliai pasišalinome. Net jeigu ivanai gavę komandą arba iš papratimo būtų ėmę šaudyti, mes nebūtume jiems atsakę tuo pačiu.

Taip elgėmės ne iš meilės žmonėms, ir tai nėra nuopelnas. Tiesiog buvo neprotinga ir nebuvo jokio reikalo į juos pyškinti. Todėl mano nuolatiniai aiškinimai, kad per tą savaitę, kai karas laikė mane už pakarpos, niekada nežiūrėjau per šautuvo taikiklio išpjovą ir kryptuką, neieškojau taikinio, nepaleidau nė vieno šūvio, paskui šiek tiek slopino gėdos jausmą. Trumpai tariant, mes nešaudėme. Tačiau nelabai gerai beprisimenu, kada pakeičiau savo uniforminę striukę į kitą, mažiau mane kompromituojančią. Ar tai padariau savo noru?

Vyresnysis grandinis, matyt, įsakė man pakeisti uniformą su dviem runomis ant apykaklės ir padėjo tai padaryti. Mano ženklai jam nepatiko. Dėl jų jis ir pats buvo atsidūręs prastoje kompanijoje, nors anksčiau apie tai nekalbėjo.

Vienu metu, galbūt stiklainių su visokiais marinatais pilname rūsyje ar mums sustojus pailsėti, kai išsimuilino, nusiskuto ir užsirūkė, aš išgirdau: „Jeigu ivanai mus vis dėlto nutvertų, tau būtų galas. Vyrukus su tokiais dzinguliukais ant apykaklės jie šaudo vietoje. Pykšt į pakaušį, ir baigta…“

Jis tikriausiai kažkur „suorganizavo“, kaip buvo sakoma kareivių žargonu, paprastą vermachto striukę. Be jokių šūvių skylių ir kraujo. Ji man netgi tiko. Tada, be dvigubos runos, aš jam atrodžiau patraukliau. O ir aš pats neturėjau nieko prieš naują aprangą.

Toks rūpestingas buvo mano angelas sargas. Hercbruderis visada ateidavo į pagalbą Simplicijui, o aš, pakeitęs pavidalą, galėjau pasikliauti savo vyresniuoju grandiniu.

Paskui – tai visada iki tol. Ant to, ką vadiname dabartimi, ant akimirkos dabardabardabar, visuomet krinta praeities šešėlis, todėl į priekį, į vadinamąją ateitį, eini lyg su švininiais batais.

Žvelgiant iš šešiasdešimties metų atstumo, man atrodo, jog septyniolikmečiam vaikinukui su ne pagal paskirtį naudojamu dujokaukės dėklu ir nauja uniformine striuke greta mitraus ir gyvybingo, bet kokį pavojų užuodžiančio vyresniojo grandinio, apie kurį niekuomet nepasakytum, kad prieš karą jis buvo kirpėjas, buvo labai sunku kelyje prisiplakti prie kokio nors besitraukiančio dalinio. Tačiau jiems visada sekėsi išvengti „grandininių šunų“ kontrolės. Visada atsiranda spragų. Ir retai kada galima suprasti, kur yra fronto linija. Tarp tūkstančių išblaškytos armijos karių jie yra vieninteliai, neturintys išganingų popierių. Ar atsiras taip išretinta dalis, kad juos priglaustų?

Tiktai kelyje iš Zenftenbergo į Šprembergą, pilname vežimų su pabėgėliais, pasinaudojus grūstimi šitai vienodai pilkai apsitaisiusiai, bet tokiai skirtingai porai šalikelėje improvizuotame rinkimosi punkte pavyksta gauti tuos gelbstinčius popierėlius su antspaudu. Po atviru dangumi stovi stalas ir taburetė. Ant stalo guli spausdinti popieriai. Ant taburetės sėdi karo nustekentas feldfebelis, nieko neklausinėja, greitai pildo blankus, deda antspaudus. Aš pakartoju tai, ką man buvo įkalęs vyresnysis grandinis.

Dabar mums niekas negresia, nes esame priskirti naujai formuojamai kovinei grupei, kuri kol kas egzistuoja tik popieriuje: gana miglota perspektyva. Užtat priešais regime ryškų lauko virtuvės siluetą, kėksantį pievoje šalia rinkimosi punkto. Katilas garuoja. Kvepia šiupiniu.

Mes atsistojame į eilę. Be jokio skirtumo, koks kieno laipsnis. Karininkams irgi ta pati eilė. Artėjant galui pamažu įsigali rangų nepaisanti anarchija.

Gauname bulvienės su mėsa. Virėjas iš pradžių pasemia samtį iš apačios, paskui pusę nuo viršaus. Kadangi tebeturime prie duonmaišio prikabintus katiliukus ir stalo įrankius, abu gauname po pusantro samčio. Nuotaika nei prislėgta, nei linksma. Tipiškas balandžio oras. Kalbamu momentu šviečia saulė.

Mes stovime vienas prieš kitą ir sinchroniškai srebiame bulvienę. „Klausykit, – sako kažkas, stovintis už kelių žingsnių šone ir taip pat srebiantis, – šiandien juk Adolfo gimtadienis! Kur tada papildomas davinys? Pavyzdžiui, šokoladas, cigaretės, stikliukas karčiosios, kad galėtum išgerti į fiurerio sveikatą!“

Paskui kažkas bando papasakoti anekdotą, bet susipainioja… Užkrečiantis juokas. Pasipila nauji anekdotai. Visiškai taikus vaizdas. Trūksta tik lūpinės armonikėlės(…)

 

Knygą galite įsigyti ČIA

 

Laimė turėti mažiau

Tags: , , , , ,


"Micasaesfeng.com" nuotr

Francine JAY

Kai tampame minimalistais, nutinka kažin kas nuostabaus: savo pastangomis aprėpiame platesnius siekius, orien­tuo­tus į teigiamus pokyčius pasaulyje. Kaskart, kai nusprendžiame atsisakyti lengvabūdiško pirkinio, pasitenkinti tuo, ką jau turime, ar pasiskolinti iš draugo, užuot pirkę, tarytum dovanojame dovanėlę planetai (ir kitiems jos gyventojams).

Oras bus kiek grynesnis, vanduo kiek švaresnis, miškai kiek tankesni, sąvartynai kiek tuštesni. Galime rinktis minimalistinę gyvenseną, tikėdamiesi sutaupyti pinigų, laiko ar erdvės namuose, tačiau iš tiesų mūsų veiksmai duoda didesnių dividendų: jie gelbsti Žemę nuo žalos aplinkai ir apsaugo žmones nuo nesąžiningų (ir nesaugių) darbo sąlygų. Mūsų noras iškuopti sieninę spintą, pasirodo, turi prasmę, tiesa?

Vartojimas daro žalos tiek aplinkai, tiek žmonijai. Panagrinėkim kiekvieno daikto, gulinčio parduotuvės lentynoje, priešistorę: gamtos išteklius, naudojamus jo gamyboje ir paskirstymo sistemoje, žmones, dalyvaujančius jo gamybos procese, atliekų padarinius aplinkai. Prieš pirkdami turime apmąstyti ištisą produkto gyvavimo ciklą, įsitikinti, ar jo pirkimas nepridarys daugiau žalos, nei duos naudos. Atsižvelgdami į paminėtus dalykus, aptarkime dar kelis minimalistinius įpročius, kuriuos galėtume išsiugdyti, – ne tik tam, kad palengvintume asmeninę naštą, bet ir tam, kad paliktume savo pėdsakus planetoje ir išsaugotume jos dovanas ateinančioms kartoms.

Tapkite minimalistiniu vartotoju

Reklamų agentūros, korporacijos ir politikai mėgsta mus vadinti vartotojais. Skatindami mus pirkti kuo daugiau, jie įsigudrina praturtėti, užsiauginti pelną ir būti perrinkti. Kur visa tai mus nuveda? Ligi išnaktų užsisėdime darbe, kurio nemėgstame, arba mokame už daiktus, kurių mums nereikia. Dirbame viršvalandžius, kad įsigytume daiktų, kurie kone per kelis mėnesius susidėvi arba tampa nebemadingi. Verčiamės per galvą, kad padengtume savo kredito kortelės skolas už daiktus, kurie griozdina mūsų namus. Alsuojame užterštu oru, geriame užterštą vandenį, kad mažmenininkai galėtų savo lentynas prikrauti dar daugiau daiktų daiktelių, o korporacijų vadovai namo parsineštų dar didesnes premijas. Hmm. Kažkas čia iš tiesų negerai…

Bet štai jums puiki žinia: minimalistinė gyvensena mus išvaduoja! Ji išlaisvina mus iš „dirbk ir išleisk“ ciklo, suteikia galimybę kurti būtį, turinčią mažai bendra su milžiniškais prekybos centrais, daiktais, kuriuos būtina turėti, ar vartojimo paskolomis. Užuot plėšęsi iki sąmonės netekimo kaip vartotojai, galime tapti minimalistiniais vartotojais: mažindami savo vartojimą iki minimumo, kuris patenkintų mūsų poreikius, mažindami savo vartojimo padarinius aplinkai ir mažindami savo vartojimo poveikį kitų žmonių gyvenimui.

Minimalistinio vartotojo statusas nereiškia, kad niekada daugiau nekelsime kojos į parduotuvę. Nežinau, kaip jūs, bet manęs netenkina rausimasis po šiukšlių konteinerius ieškant produktų ar reikalingų daiktų, o gauti ką nors nemokamai aš, žinoma, neturiu vilčių. Man patinka, kaip lengvai ir paprastai galime įsigyti būtinų prekių, patinka ir tas faktas, kad mums (priešingai nei mūsų protėviams) nereikia visą gyvenimą kovoti, kad apsirūpintume maistu, drabužiais ir pastoge. Tačiau manau, kad patenkinus šiuos poreikius vartojimą galima nukelti į antraeilį planą. Kai gyvename šiltai, kai esame saugūs ir sotūs, neturėtume jaustis priversti nardyti po prekybos centrą ar naršyti po interneto erdvę ir ieškoti dar daugiau daiktų. Verčiau tą laiką ir energiją skirti kitiems, didesnį pasitenkinimą teikiantiems pomėgiams – dvasinio, pilietinio, filosofinio, meninio ar kultūrinio pobūdžio dalykams.

Tad ką gi turime daryti, kad taptume minimalistiniais vartotojais? Iš tikrųjų ne tiek daug. Mums nereikia protestuoti, boikotuoti ar blokuoti durų į didžiuosius prekybos centrus; tiesą sakant, tam mums nereikia nė piršto judinti, eiti iš namų ar skirti papildomos savo brangaus laiko minutės. Tiesiog turime nieko nepirkti. Kai ignoruojame televizijos komercines reklamas, nė nepažvelgę pralekiame pro impulsinės paklausos prekes, imame knygas iš bibliotekos, taisome drabužius, užuot juos keitę naujais, ar atsispiriame pagundai įsigyti naujausią elektroninę įrangą, atliekame asmeninius „vartotojiško nepaklusnumo“ aktus. Tiesiog nepirkdami vykdome gerumo misiją: taip nesame priversti remti išnaudotojiško darbo praktikos ir susigrąžiname planetos išteklius – perduodami juos iš korporacijų rankų į vaikų rankas. Tai vie­nas lengviausių ir veiksmingiausių būdų, kaip pagydyti Žemę ir pagerinti jos gyventojų gyvenimą.

Pamažinti

Visi žinome šią frazę: „Pamažinti, panaudoti pakartotinai, perdirbti.“ Iš šios „P“ trijulės Perdirbti yra lyderis. Žiniasklaidoje šis žodis yra ypač mėgstamas ir be jo neapsieina nė viena aplinkosaugos kampanija ar programa. Kai nusprendžiame remti žaliuosius projektus, pa­prastai didžiausią dėmesį skiriame perdirbimui. Tačiau „pamažinimas“ šioje trejybėje yra nepelnytai primirštas – nes kuo mažiau perkame, tuo mažiau mums reikės perdirbti! Maži­ni­mas neišvengiamai nulemia visą išteklių, darbo ir energijos procesą, todėl tampa mūsų, minimalistinių vartotojų, filosofijos kertiniu akmeniu.

Kiekvienas produktas, kurį perkame, pereina tris savo gyvavimo ciklo tarpsnius: gamybos, paskirstymo ir pašalinimo. Gamybos etape produktui sukurti naudojami gamtos ir energijos ištekliai; kai kuriais atvejais į orą ir vandenį kaip gamybos proceso šalutiniai produktai patenka kenksmingų cheminių medžiagų. Paskirstymo etape energija (paprastai automobiliams, laivams ir lėktuvams skirtų degalų forma) naudojama pervežti daiktams iš gamyklos į parduotuvę; šiais laikais tai dažnai prilygsta pusei kelionės aplink pasaulį! Pašalinimo etape daiktas dažnai nukeliauja į sąvartyną, o jam yrant į aplinką gali išsiskirti nuodingos medžiagos.

Daiktai, kuriuos perdirbame, jau iki tol neigiamai veikė aplinką – jų gamybos ir paskirstymo procese išeikvota išteklių ir energijos. Perdirbdami bandome šiek tiek „sumažinti padarytą žalą“, išvengdami problemų, susijusių su daikto išmetimu, ir panaudodami jo medžiagas naujai produkcijai pagaminti. Kita vertus, vartojimo mažinimas apskritai pašalina ištisą varginantį procesą: kai atsisakome pirkti vieną daiktą, gaminamų, skirstomų ir išmetamų daiktų tampa bent vienu mažiau. Verčiau apskritai neturėti daikto, nei vėliau sukti galvą, kaip ir iš ko jis buvo pagamintas, kaip jis čia pateko ir kaip jo galiausiai atsikratyti.

Geriausias būdas mažinti vartojimą yra pirkti tik tai, ko mums iš tikrųjų reikia. Užuot nerūpestingai ir beprasmiškai apsipirkinėję, turime galvoti apie kiekvieną pirkinį, kad ir kas jis būtų – drabužis, elektronikos prietaisas, baldas, dekoratyvinis elementas ar netgi maistas. Turėtume išsiugdyti įprotį prieš pirkdami klausti savęs „kodėl“. Pavyzdžiui, ar aš perku šį daiktą, nes man labai jo reikia, ar dėl to, kad mačiau jį reklamoje, pas draugą ar vitrinoje? Turėtume stabtelėti ir susimąstyti, ar galėtume išsiversti ir be jo. Tiesą sakant, eilutę prie kasos priimkite kaip gerą naujieną – nėra to blogo, kas neišeitų į gera, nes per tą laiką spėsite kritiškai peržvelgti savo pirkinių vežimėlio turinį. Stabtelėjusi prie kasos susimąstyti apie galimus pirkinius, esu ne kartą atsisakiusi daugybės prekių.

Būdų, kaip sumažinti vartojimą, yra galybė. Nebijokite išmėginti alternatyvių priemonių, kaip patenkinti savo poreikius, ir, užuot lėkę į parduotuvę, ieškokite kūrybinių sprendimų. Jie gali būti labai paprasti, pavyzdžiui, pasiskolinti įrankį iš kaimyno, ir išradingi, pavyzdžiui, sukurti savo lašinio drėkinimo sistemą iš turimų medžiagų. Be to, vietoj vieną funkciją atliekančių daiktų rinkitės daugiafunkcius. Papras­tas acto ir vandens tirpalas gali atstoti gausybę valiklių, o universalūs drabužiai – tikti bet kokiai progai. Galiausiai nekeiskite veikiančio daikto nauju tik dėl to, kad įsigeidėte naujo, – didžiuokitės, kad jūsų senutis automobilis vis dar rieda ar kad jūsų vilnonis paltas dar bus tinkamas kelerius metelius. Kuo mažiau gamtos, energijos išteklių ir sąvartyno erdvės kiekvienam iš mūsų reikės, tuo visiems mums galiausiai bus geriau ateityje.

Panaudoti pakartotinai

Antras „P“ trijulės dėmuo – Panaudoti pa­kartotinai – taip pat yra labai svarbus siekiant tapti minimalistiniu vartotoju. Kuo ilgiau išlaikome galiojantį daiktą, tuo geriau, – ypač jeigu jis apsaugo mus nuo naujų pirkinių. Kadangi ištekliai jo gamybai ir skirstymui jau panaudoti, mes įsipareigojame išpešti iš jo kuo daugiau naudos. Štai kodėl esu tokia nepataisoma universalių daiktų gerbėja: kuo daugiau funkcijų daiktas atlieka, tuo mažesnė tikimybė, kad galop jis atsidurs sąvartyne.

Kaip ir pamažinti, panaudoti pakartotinai yra labiau pageidaujama nei perdirbti. Per­dirbant produkciją reikia papildomos energijos norint sukurti ką nors nauja, o pakartotiniam panaudojimui nereikia jokios. Tiesiog pritaikome produktą jo pirminiu pavidalu savo įvairiems poreikiams patenkinti. Man tobulas gebėjimo pakartotinai panaudoti daiktus pa­vyzdys yra Scarlett O’Hara: jeigu ji sugebėjo iš senų užuolaidų sumodeliuoti puošnią suknelę, mes tikrai įstengsime iš jogurtų indelių pasigaminti sodinukų vazonėlius, o iš senų savo marškinėlių – pašluostes. Mums net nereikia būti tokiems kūrybingiems. Turime daugybę galimybių visada naudoti daiktus pakartotinai: pa­vyzdžiui, pakavimo medžiagą (dėžutes, burbulinę plėvelę, putplastį), vyniojamąjį popierių, kaspinėlius ir dovanų papuošimus. Tiesą sa­kant, prieš išmesdami stiklinį indelį, kalėdinį sveikinimą ar popierines dėžutes maistui išsinešti, pagalvokite, gal būtų galima juos panaudoti dar kam nors – pavyzdžiui, kaip vazą, šven­tinį atviruką arba stalčių su skirtukais.

Žinoma, kaip minimalistai, tikrai nenorime užgriozdinti savo stalčių ir spintelių daiktais, kurių galbūt niekada nenaudosime. Todėl jeigu jums kokio nors daikto nereikia, atiduokite jį tam, kuriam jo reikia. Naudoti pakartotinai nebūtinai reiškia, kad jūs turite jį naudoti pa­kartotinai; planeta nenukentės, jeigu jį naudos kas nors kitas. Todėl parduokite senus savo daiktus per internetines parduotuves „Craigs­list“, „eBay“ arba atiduokite juos „Freecycle“ ar labdaros organizacijai. Pasiteiraukite draugų, šeimos narių ir bendradarbių, gal jiems reikia jūsų nereikalingų daiktų. Pasiūlykite juos vietos mokykloms, bažnyčioms, prieglaudoms ir senelių namams. Rasti daiktui kitus namus prireikia kiek daugiau pastangų, nei išmesti jį pro duris; tačiau taip išlaikysite daiktą apyvartoje ilgesnį laiką ir išvaduosite kitus nuo būtinybės įsigyti naują.

Lygiai taip pat apsvarstykite galimybę pritaikyti kieno nors kitą daiktą savo poreikiams. Tarkim, esate kviečiami į vestuves ir neturite tinkamo apdaro. Prieš lakstydami po parduotuves, pamėginkite paieškoti ko nors iš padėvėtų drabužių: pasidairykite po komiso ir labdaros krautuvėles, panaršykite po interneto aukcionus ir skelbimų svetaines. Jeigu nepavyktų, pasirauskite savo draugų ir giminaičių spintose ar pasinaudokite drabužių nuomos paslaugomis. Tas pats taikytina ir įrankiams, baldams, elektronikai ir veik viskam, ko gali jums prireikti; į naudotų prekių rinką žvelkite kaip į savo pagrindinį šaltinį ir tik kraštutiniu atveju pirkite naujas. Tokiu būdu apsaugosite ir taip smarkiai alinamą aplinką ir neleisite, kad koks nors naudingas daiktas atsidurtų šiukšlių konteineryje.

Perdirbti

Mūsų, kaip minimalistinių vartotojų, galutinis tikslas yra gyventi Žemėje lengvai ir nerūpestingai – naudojant kuo mažiau gamtos iš­teklių ir kuo mažiau atliekų suverčiant į sąvartynus. Pirminis mūsų siekis yra Pamažinti varto­jimą iki visiško minimumo, o antrinis – Pa­kartotinai panaudoti visa, kas įmanoma. Tačiau vis dėlto kartais susiduriame su daiktais, kurie jau nebėra naudingi; ir tais atvejais turėtume stengtis visomis išgalėmis juos Perdirbti.

Laimei, perdirbimas pastaraisiais metais ta­po daug paprastesnis. Daugelyje visuomenių vyk­domos atliekų – stiklo, popieriaus, metalo ir plastiko – surinkimo programos. Kitur veikia patogūs punktai, surenkantys antrines žaliavas. Jeigu jūsų gyvenamoje vietovėje tokios priemonės prieinamos, būtinai jomis pasinaudokite. Atminkite: kai perkame daiktą, prisiimame atsakomybę už visą jo gyvavimo ciklą – įskaitant ir deramą jo utilizavimą. Nė vienas nenorėtume, kad mūsų anūkai paveldėtų sąvartynų pasaulį; galvokite apie juos, kai kyla pagunda išmesti sodos skardinę ar laikraštį į šiukšlių dėžę. Mes siekiame sumažinti ne tik šlamšto savo namuose, bet ir šlamšto visoje mūsų visų aplinkoje.

Tiesą sakant, neapsiribokite vien įprastomis atliekų perdirbimo galimybėmis; patyrinėkite ir kitus vartojamų daiktų utilizavimo būdus. Kai kurios biuro įrangos ir elektronikos parduotuvės siūlo kompiuterių, monitorių, išorinių įrenginių, spausdintuvų, fakso aparatų, mobiliųjų telefonų ir asmeninių elektronikos priemonių susigrąžinimo paslaugas. Kitos bendrovės siūlo daiktų grąžinimo paštu programas, su iš anksto apmokėtomis dėžėmis ir tran­sportavimo etiketėmis, skirtomis naudotiems produktams grąžinti; kai pirkau naują nešiojamąjį kompiuterį, buvau maloniai nustebinta galėdama grąžinti savo senąjį gamintojui. Apsižvalgykite – ir atrasite kitų perdirbimo pro­gramų, pavyzdžiui, akinių, avalynės, baldų, elementų, spausdintuvų kasečių, drabužių, kilimų, čiužinių, lempučių ir daugelio kitokių daiktų. Iš tiesų, prieš išmesdami ką nors į šiukšlių konteinerį, apsvarstykite galimus perdirbimo variantus: paskambinkite į vietos informacijos biurą arba į savo mėgstamą paieškos sistemą įveskite žodį „perdirbti“ ir konkretaus daikto pavadinimą. Jus gali nustebinti galimybių gausa!

Galite netgi imtis perdirbimo nuosavame kieme. Užuot krovę lapus, šakeles, nušienautą žolę, pušų spyglius ir kitas kiemo atliekas į maišus ir metę į šiukšlių konteinerius, paruoškite kompostą. Į krūvą pridėkite virtuvės likučių, pavyzdžiui, augalinės kilmės atliekų, kavos nuosėdų, arbatos maišelių ir kiaušinių lukštų; kai visa tai suirs, turėsite puikią organinę me­džiagą, kuri patręš jūsų daržo žemę. So­di­nin­kystės patarimų knygoje ar internete galite rasti išsamų tinkamų atliekų sąrašą ir sužinoti, kaip sluoksniuoti ir maišyti medžiagas. Kom­postavimas aplinkai turi dvigubos naudos: ma­žiau atliekų patenka į sąvartyną ir nebereikia pirkti serijinių trąšų pakuočių.

Nors produktas perdirbamas gyvavimo ciklo pabaigoje, neišmeskite jo iš galvos nuo pat pradžių. Kai apsiperkate prekybos centruose, pirmenybę teikite produktams, kuriuos galima perdirbti; jie paprastai žymimi universaliu atliekų perdirbimo simboliu (trikampiu iš trijų strėlyčių). Įvairias polimerines medžiagas nurodo skaičius, esantis tame simbolyje; įsitikinkite, ar jūsų visuomenėje ši plastiko rūšis yra perdirbama. Jeigu ne, pagalvokite apie labiau aplinką tausojančią alternatyvą. Taip pat venkite pirkti pavojingų ir nuodingų medžiagų (pavyzdžiui, dažų, valiklių, tepalų ir pesticidų). Netinkamas tokių daiktų pašalinimas kenkia aplinkai ir kelia grėsmę žmonių sveikatai; kad jų atsikratytumėte, teks juos gabenti į specialias surinkimo aikšteles. Rinkitės paprastesnį būdą ir ieškokite saugesnių, nenuodingų produktų, kurie patenkins jūsų poreikius namų ūkyje.

„Laimė turėti mažiau“ – įkvėptai apie paprastesnį gyvenimą

Francine Jay, dar žinoma kaip Panelė Minimalistė, – amerikiečių autorė, rašanti apie tai, kaip gyventi turint mažiau daiktų. Savo interneto svetainėje www.missminimalist.com ji teikia patarimų, dalijasi patirtimi ir diskutuoja su nuolat augančia auditorija apie minimalistinio gyvenimo būdo teikiamus džiaugsmus. Be to, rašo knygas, užsiima joga ir nuolat keliauja po pasaulį su… mažyčiu kelionkrepšiu.

Ar kada jautėte, kad jūsų turimas turtas jus gniuždo – užuot džiuginęs? O gal slapta svajojote, kad kiltų viesulas ir švariai iššluotų namus? Jei taip, metas imtis paprastinti savo gyvenimą!

F.Jay knyga – smagus vadovas į minimalisto gyvenseną. Ji skirta žmonėms, kurie pavargo nuo to, kad jų daiktai valdo juos pačius. Jei gaištate laiką ieškodami, kur ką padėjote, jei išleidžiate daugybę pinigų daiktams, kurių jums iš tiesų nereikia, jei svajojate apie patogius, lengvai tvarkomus ir švarius namus, ši knyga – kaip tik jums.

Pirmoje dalyje „Filosofija“ kalbama apie džiaugsmus ir naudą, kurią teikia išsilaisvinimas nuo daiktų pertekliaus. Antroje dalyje „Kryptingas metodas“ pateikiama dešimties paprastų ir lengvai įgyvendinamų žingsnių programa, padėsianti atsikratyti šlamšto. Trečioje dalyje „Po kambarį“ nurodomi konkretūs būdai, kaip kuriame kambaryje tvarkytis. Ketvirta dalis „Gyvenimo būdas“ padės jums sutrumpinti privalomų atlikti darbų sąrašą ir taip laimėti laiko svarbesniems dalykams jūsų gyvenime.

 

„Jei būtume atsidarę 2011 m., dabar jau būtume senstelėję“

Tags: , , , ,


K. Vanago nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Aštuonerius metus valstybė gyvavo be savo nacionalinės bibliotekos. Užsitęsusi rekonstrukcija ištirpdė skaitytojų gretas – net pagal optimistines prognozes, jų sugrįš mažiau nei pusė. Tačiau minios skaitytojų prie durų šiais laikais jau nebėra siekiamybė. „Būsime ne tik atminties institucija klasikine prasme, bet ir valstybės socialinio, technologinio proceso dalis. Tai ne tik Lietuvos tema – visos nacionalinės bibliotekos dabar pergalvoja savo vaidmenį“, – teigia šį rugsėjį vėl duris atversiančios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gu­dauskas.

– Bibliotekos rekonstrukcija truko aštuonerius metus. To turbūt pakanka, kad projektas atsidurtų labiausiai ištęstų statybų sąraše. Kas atsitiko, kad darbai vyko taip ilgai?

– Planuojant rekonstrukciją viskas buvo įsivaizduojama kitaip. Darbai turėjo būti baigti 2011-aisiais. Bet tais metais, kai rekonstrukcija buvo pradėta, prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė, ir Vyriausybė galėjo skirti tiek pinigų, kiek išgalėjo. 2008 m. skaičiavimais, rekonstrukcijos biudžetas įvertintas 92 mln. litų (26,7 mln. eurų). 2010 m. jis sumažintas iki 85 mln. litų (24,6 mln. eurų), toks ir liko. Iki 2014-ųjų kasmet mums būdavo skiriama po 7–8 mln. litų (2–2,3 mln. eurų), jų pakako tik patiems būtiniausiems statybos dalykams.

Užsitęsę darbai visada kainuoja brangiau. Palyginkime: puikų Vilniaus universiteto Moks­linės komunikacijos ir informacijos centro pastatą Saulėtekyje, kainavusį daugiau nei 100 mln. litų (29 mln. eurų), tie patys generaliniai rangovai pastatė per pusantrų metų. Štai ką reiškia smūginis finansavimas. Šio ir mūsų objekto padėtis finansiškai labai panaši, tik šaltinis kitas – jie lėšų gavo iš Europos struktūrinių fondų.

2008 m. skaičiavimais, rekonstrukcijos biudžetas įvertintas 92 mln. litų (26,7 mln. eurų). 2010 m. jis sumažintas iki 85 mln. litų (24,6 mln. eurų), toks ir liko.

Atsirado ir nenumatytų dalykų. Fasado at­naujinimas į pradinį projektą nebuvo įtrauktas, bet kadangi darbų nepavyko baigti iki 2011 m., laikas, lietus, kiti išorės poveikiai padarė savo – dabar tenka tvarkyti ir fasadą. Vy­riau­sybė papildomai skyrė tam 1,5 mln. eurų, ir šiuo metu, iki liepos 1 d. skubėdami baigti bendruosius statybos darbus, kartu atliekame fasado atnaujinimą.

– O gal nacionalinė biblioteka jau nebėra nacionalinis prioritetas?

– Nei ankstesnei, nei dabartinei Vyriausybei priekaištų neturiu. Per pastaruosius dvejus metus gavome visą finansavimą, kurio mums trūko. Tad galima sakyti, kad nacionalinės institucijos būtinybė yra suprasta.

– Būnant šioje Vilniaus vietoje jau kelerius metus apima įspūdis, kad jos tarsi nebeliko sostinės žemėlapyje. Seimo fontano ir gėlynų nebėra, biblioteka – už tvorų ir pastolių. Vilniečiams čia nejauku ir nėra kas veikti. Ar jie besugrįš?

– Prieš kelias savaites su Vilniaus meru pasirašėme bendradarbiavimo sutartį. Norėtume atlikti ne tik tuos klasikinius vaidmenis, ku­riuos atlikome iki šiol – nacionalinės, parlamentinės, taip pat vienos pagrindinių Vilniaus bibliotekų ir panašiai. Sieksime tapti šios erdvės centru, žinių kvartalu.

Turėsime savo radiją. Televiziją jau turime, aptariame daugybę aktualių temų – informacinio karo ir pan.

Dabar Gedimino prospektas tarsi baigiasi ties Lukiškių aikšte, ši jo dalis yra mirusi. Vei­kia tik tai, kas susiję su parlamento veiklomis. O anksčiau ji buvo viena gyviausių miesto dalių, visa jėga vyko kultūriniai renginiai, rinkosi žmonės. Ruošiamės atgaivinti šį funkcionalumą.

Turėsime savo radiją. Televiziją jau turime, aptariame daugybę aktualių temų – informacinio karo ir pan. Įvedant eurą iš mūsų studijos buvo transliuojamos laidos, jose dalyvavo Lietuvos banko pirmininkas, svarbiausi šios srities ekspertai. Pagrindinėse šalies viešosiose bibliotekose yra galimybė prisijungti prie šių prieigų. Tai labai svarbu, kai kalbama apie bend­ruomenių informavimą Lietuvos mastu.

– Kol vyko rekonstrukcija, iš bibliotekos buvo likusios tik išorės sienos, tarp jų žiojėjo duobė. Dabar viskas „sušoko“ į savo vietas – keista matyti tuos pačius laiptus, kolonas, net tą patį vitražą, prie kurių skaitytojai buvo įpratę daugelį dešimtmečių. Ar sename kūne nebus sudėtinga įpūsti naują dvasią, pritaikyti pastatą moderniems poreikiams?

– Esminių pertvarkų nei iš išorės, nei viduje negalėjome daryti, nes bibliotekos pastatas yra saugomas objektas. Žodis „rekonstrukcija“ įpareigoja – fiziniu požiūriu mes turime atstatyti tai, kas buvo. Funkcionalumo požiūriu turime teisę žiūrėti kitaip, nes ir informacijos vartotojų elgsena, ir informacinio serviso galimybės yra pasikeitusios.

Nors išorė lieka ta pati, patalpų erdvės, be abejo, bus pakitusios. Turėsime mažiau skaitytojų vietų, bet daugiau inovacinių erdvių netradiciniams projektams. Šiuo metu vyksta derybos su įvairių inovacinių projektų kūrėjais, kurie norėtų mūsų erdvėse integruoti savo veiklas.

– Šiuolaikiniame pasaulyje bibliotekos tampa multikultūriniais mazgais, veikiančiais gana skirtingose plotmėse, ne tik informacijos kaupykla, bet ir įvairių duomenų apdorojimo, jų interpretavimo centru. Ar turite tokių ambicijų?

– Kai ateisite pas mus rugsėjį, rasite ne tik tai, kas buvo prasminga ir yra išsaugota iš ankstesnių laikų, bet ir kas per tą laiką labai stipriai pasikeitė. Beveik dešimt metų technologijų pasaulyje yra labai daug. Per tą laiką paseno net ir tas mūsų planas, pagal kurį ant kiekvieno stalo turėjo būti kompiuteris. Kiek tenka matyti lankantis pasaulio nacionalinėse bibliotekose, stacionarūs kompiuteriai užima trečdalį, net vos ketvirtadalį skaitytojų darbo vietų. Žmonės ateina su asmeniniais kompiuteriais, naudojamasi spausdintiniais leidiniais, asmenine literatūra, žodžiu, dominuoja universali informacinė prieiga.

Kai kur taip ir vyksta, apskritai miestai, turintys geras bibliotekas, yra vieni stipresnių.

Vykdome daug pokyčių, kurie keičia bibliotekos esmę. Iki rekonstrukcijos turėjome apie 800 skaitytojų, dabar planuojame kur kas mažiau – apie 300. Apskaičiuota, kad maždaug tiek mums ir reikėtų. Nes tose erdvėse, kuriose vyks kiti procesai, taip pat galės dalyvauti bibliotekos lankytojai, bet mes jų nelaikome tiesiog skaitytojais – labiau kūrėjais.

Britų nacionalinė biblioteka turi penkis tūkstančius verslo partnerių – įvairių sričių kon­­sultantų, mokymų vadovų, galinčių teikti bib­­liotekos lankytojams tam tikras paslaugas už galimybę egzistuoti jos erdvėje. Tai naudinga ir prasminga abiem pusėms.

Žiūrime ne technokratiškai, o plačiau. Bū­sime ne tik atminties institucija klasikine prasme, prie kurių priskiriamos bibliotekos, muziejai, archyvai, bet ir valstybės socialinio, technologinio proceso dalis.

Tai ne tik Lietuvos tema – visos nacionalinės bibliotekos dabar pergalvoja savo vaidmenį. Jos tampa ne tik nacionalinio identiteto, savasties saugojimo, puoselėjimo, sklaidos dalimi, bet ir kuriančiąja dalimi, kad būtų galima prisidėti prie vykdomosios valdžios sprendimų, viešosios politikos, įtraukiant bendruomenes.

Tarkime, jei aš būčiau kurio nors miesto meras, savo struktūroje turėdamas tokią puikią instituciją kaip biblioteka, laikyčiau ją pirmu objektu, kur norėčiau susitikti su bendruomene. Kai kur taip ir vyksta, apskritai miestai, turintys geras bibliotekas, yra vieni stipresnių. Tam tikruose tarptautiniuose projektuose man tenka dirbti prie sumanių miestų koncepcijos, juose kultūros erdvė ypač akcentuojama kaip būtinoji kūrybiškumo, inovacijų dalis.

– Bet kartais galima išgirsti, kad bibliotekos praranda savo vaidmenį visuomenėje.

– Taip nėra. Blogos – taip, praranda, bet geros bibliotekos įvaldo naujas veiklas ir užima naujas pozicijas. Vėl norėčiau paminėti Britų na­cionalinę biblioteką, ji yra laikoma žinių kvartalo ašimi, jai patikėta vesti septynių universitetų ir dvidešimties viešųjų bibliotekų didžiųjų duomenų projektą. Mes taip pat pretenduojame į analitinės informacinės misijos sustiprinimą. Mūsų darbuotojų aš jau nevadinu bibliotekininkais – jie yra duomenų, informacijos vadybininkai.

Bibliotekos, ypač apskričių viešosios, taip pat ir savivaldybių bibliotekos, natūraliai tapo pagrindiniais bendruomenių, renginių centrais.

Šįmet baigiasi šešerius metus trukęs projektas, kuriam įgyvendinti Billo ir Melindos Ga­tesų fondas Lietuvai skyrė 124 mln. litų paramą. Jo dėka nacionalinė biblioteka atliko didžiulį vaidmenį formuojant miestų bendruomenes per bibliotekų stiprinimą. Bibliotekos, ypač apskričių viešosios, taip pat ir savivaldybių bibliotekos, natūraliai tapo pagrindiniais bendruomenių, renginių centrais.

– Ar išlieka parlamentinės bibliotekos statusas?

– Daugiau nei 20 metų esame parlamentinės bibliotekos funkciją atliekanti institucija. Prieš porą metų pasirašytas susitarimas tarp Lietuvos, Estijos ir Latvijos nacionalinių bibliotekų, kurios taip pat yra parlamentinės, bendradarbiauti būtent didžiųjų duomenų, informacinės analitikos ir naujų kompetencijų srityje.

Praėjusiais metais pasirašėme memorandumą su Vyriausybės kanceliarija. Plečiame savo vyriausybinės informacijos funkciją, orientuojamės ne tik į parlamentą, bet ir į Vyriausybės institucijas, visų pirma į Vyriausybės kanceliariją, kai kurias ministerijas. Labai neblogai sekasi bendradarbiauti su Krašto apsaugos ministerija.

– O kaip su darbuotojų kompetencijomis? Ar spėsite prisitaikyti prie naujų funkcijų?

– Progresyviai visuomenės daliai jau dabar nepakanka to, ką daro klasikinės bibliotekos. Mes turime įveikti strateginę, kompetencijų atskirtį ir pereiti prie naujo tipo veiklos. Tai ir darome.

– Iš esmės keičiantis nacionalinės bibliotekos koncepcijai, funkcijoms, galbūt keičiasi ir pačios knygos vieta joje?

– Jeigu tą puikiąją mūsų knygą suprastume banaliai, sakytume, kad atsiradus naujų informacijos šaltinių jos jau nebereikia. Toli gražu! Yra gilieji verčių klodai, kurie bus reikalingi visada. Žinau, esama žmonių, kurie gali apskritai apsieiti be knygų, bet mes juk ne apie tokius dabar kalbame.

Vis dėlto šiais laikais negalime vienareikšmiškai teigti, kad biblioteka – tai knyga. Rizikinga apie tai kalbėti, bet knyga yra viena iš formų, kuriose egzistuoja turinys arba išmintis.

Apie popierinių leidinių atsisakymą ir mūsų bibliotekoje negali būti nė kalbos, tačiau logotipą keisime.

Ką tik lankiausi Vienoje, vis dar gyvenu įspūdžiais iš Austrijos nacionalinės bibliotekos. Ji yra imperatoriaus rūmuose, išdėliota per septynis pastatus, atlieka ir literatūros, ir audiovizualinio muziejaus funkciją, ir klasikinę, kokia ji buvo per kelis šimtus metų. Periodikos salėje ant stalų ne vien tik planšetiniai kompiuteriai, bet ir visi naujausi pasaulio laikraščiai – popieriniai. Ir jie niekur nedings, nes juk ne kiekvienas gali turėti galimybę užsiprenumeruoti prieigą ir panašiai.

Apie popierinių leidinių atsisakymą ir mūsų bibliotekoje negali būti nė kalbos, tačiau logotipą keisime. Dabartinis, kurio centre – knyga, kurtas prieš 30 metų. Naujajame bus erdvės, erdvės kūrybai plačiąja prasme, į kurias įžengęs rasi viską, knygą taip pat.

– 1919 m. įsteigta nacionalinė biblioteka netrukus minės šimtmetį. Ar tebegalioja įstatymu tuomet įtvirtinta prievolė pristatyti po penkis privalomuosius egzempliorius visų Lietuvos Respublikoje išleidžiamų spaudinių, po keturis – visų naujų knygų?

– Dabar į tai žiūrima šiek tiek kitaip. Lei­dėjai išgyvena ne pačius geriausius laikus, kol kas dar laikomasi ankstesnės tvarkos, bet jau netrukus ji bus peržiūrėta. Kita vertus, privalomieji egzemplioriai leidžia mums išsaugoti kiek įmanoma visavertį fondą, nes nuo 2008-ųjų iki pat šių metų komplektavimui lėšų apskritai nebuvo skirta. Dalį reikalingų leidinių įsigydavome iš savo vidinių resursų.

Iš viso skirta 300 tūkst. eurų, pusė šios su­mos – elektroniniams leidiniams. Skaičiai ne­įspūdingi, bet tendencija gera.

Valstybės garbei turiu pasakyti, kad šįmet, Bibliotekų metais, šis finansavimas buvo atkurtas. Iš viso skirta 300 tūkst. eurų, pusė šios su­mos – elektroniniams leidiniams. Skaičiai ne­įspūdingi, bet tendencija gera. Bandoma grįžti į tą teisingą realybę, kad bibliotekos būtų kom­plektuojamos iš valstybės biudžeto lėšų.

– Kokia bibliotekos ateitis plačiąja prasme? Kurios nacionalinės bibliotekos funkcijos galėtų išlikti?

– Bibliotekos ateitis – funkcijų sujungimas. Tar­­­­kim, Danijos nacionalinė biblioteka yra ir karališkoji, ir universitetinė. Norvegai sako, kad jie turi virtualią nacionalinę biblioteką pen­­kiems milijonams Norvegijos piliečių. Taip turėtų būti ir Lietuvoje. Integralumas šiame virsmo pasaulyje yra natūralus.

Formuluojant Saulėtekyje duris atvėrusio Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro koncepciją ieškota įžvalgos, netrukdysiančios perspektyvoje atsitikti tiems dalykams, kurių šiandien nežinome. Panašiai pozicionuojame ir nacionalinę biblioteką – bandome kurti maksimaliai lanksčias erdves, pritraukti ir so­cialinius, ir verslo partnerius, ir mokslą.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Banalu, bet jeigu būtume atsidarę 2011 m., dabar jau būtume senstelėjusi biblioteka. Šioks toks atsitraukimas lūžio metu, kai  bibliotekų funkcijos technologiškai ir visaip kitaip keitėsi, leido mums geriau įvertinti situaciją.

Žiūrėdami į tai, kas vyksta su Lietuva, esame priversti, kaip sakė Vytautas Mačernis, išlikti dūžtančiose formose.

Biblioteką reikia matyti valstybės kultūros, informacijos, mokslo politikos kontekste. Tik ar mes ją turime adekvačią? Norėtume išvengti klaidos, kuri gali būti padaroma kuriant labai galingas infrastruktūras ir kartu neturint joms užpildyti pakankamo intelektinio potencialo. Šiuo metu Lietuvoje sukurta infrastruktūra gali aprūpinti 50 tūkst. besimokančiųjų, jų pa­čių šiandien tėra 30 tūkst. Perspektyvoje, tę­siantis emigracijai, studijuojančiųjų šalies aukštosiose mokyklose bus dar mažiau. Žiūrėdami į tai, kas vyksta su Lietuva, esame priversti, kaip sakė Vytautas Mačernis, išlikti dūžtančiose formose.

– Kuri pasaulio biblioteka jums pačiam daro didžiausią įspūdį? Kur pats sėmėtės žinių studijuodamas, vėlesniais gyvenimo etapais?

– Visų pirma tai Britų biblioteka. Mes komplektuojame tai, kas išleista Lietuvoje ir kas apie Lietuvą. Jie – tai, kas geriausia išleista pasaulyje. Mes turime kiek daugiau nei 6 mln. saugomų vienetų, britai – 160 milijonų, ką jau kalbėti apie elektroninę informaciją ir pan. Kitaip tariant, Britų muziejų galima vadinti pasaulio muziejumi, o Britų biblioteka atlieka pasaulio bibliotekos misiją.

Labai glaudžiai bendradarbiaujame su Prancūzijos nacionaline biblioteka. Ruošiantis atnaujinti sutartį jie siūlo keistis ekspertais. Prancūzai žino, kad mes turime žmonių, kurie gali būti vertingi Prancūzijos nacionalinės bibliotekos misijoje.

Europoje dar išskirčiau Danijos karališkąją biblioteką. Beje, tuo metu, kai startavo, ji buvo pustuštė, bet paskui pakeitė veiklos modelį, erdves, orientavosi į verslą, kultūros renginius ir dabar yra nepaprastai populiari. Sėkmingai dirba Olandijos nacionalinė biblioteka, ji veikia kaip verslo centras, bet yra pakankamai vietos ir kultūrai.

Mano pradžių pradžia buvo šioje bibliotekoje, į ją ėjau visą gyvenimą. Kai studijavau, ir pasibaigus paskaitoms, ir šeštadieniais, sekmadieniais aš visąlaik būdavau čia. Tai buvo natūrali kiekvieno studijuojančio, žinių siekiančio žmogaus buvimo vieta. Čia buvo viskas, ko tą dieną reikėjo.

– Iš tiesų ne vieną dešimtmetį bibliotekos vestibiulyje tįsdavo eilės norinčių ten patekti skaitytojų. Ar tikitės, kad taip bus ir dabar?

– Mūsų tikslas – vėl artėti prie to, kas buvo, tik jau su papildyta realybe, naujomis priemonėmis ir technologijomis. Nepaisant to, kad pasikeitęs bibliotekų vaidmuo, galimybės, kad jaunajai kartai reikia kitų dalykų, mes visoms amžiaus grupėms galime pasiūlyti tai, ko jiems reikia. Tikimės, kad biblioteka bus pilna lankytojų.

Kodėl kažkas turėtų rinktis būtent mus? Ar žmogus pas mus ateis, priklauso nuo to, kokią vertę jam pasiūlysime. Įvairiose triukšmo ap­linkose įmanoma susirinkti įvairią bendro po­­būdžio informaciją, bet jeigu reikia giliųjų kompetencijų, tas randama bibliotekoje.

Turėsime reto kino salę, atskiras muzikos erdves. Rugsėjį mes at­versime duris su visai kita pasiūla, negu buvo iki rekonstrukcijos pradžios.

Poreikiai pakitę, tad nebūtinai visi grįš prie skaitymo, kaip buvo anksčiau. Bus kūrybinės, su verslo mokymais, konsultacijomis susijusios veiklos. Visai šalia turime Seimą, Edukologijos universitetą, čia pat Žvėryne – užsienio valstybių ambasados ir t.t., čia jų atstovai rastų erdvę bendrauti su visuomene. Turėsime reto kino salę, atskiras muzikos erdves. Rugsėjį mes at­versime duris su visai kita pasiūla, negu buvo iki rekonstrukcijos pradžios.

– Kas pavadavo biblioteką per tuos aštuonerius metus, kol vyko rekonstrukcija?

– Iki 2008-ųjų turėjome 800 skaitytojų, šiuo metu – šimtą. Per visus šiuos metus mes neveikėme taip, kaip būtume norėję, ir tenka pripažinti, kad praradome dalį skaitytojų. Kai kurias mūsų funkcijas sutiko realizuoti Technikos ir Vilniaus universiteto bibliotekos, aktyviau veikė viešųjų bibliotekų tinklas – Vilniaus Ado­mo Mickevičiaus ir kitos.

Yra ir liūdnoji dalis: iš Lietuvos išvažiavo labai daug žmonių. Dabar apskritai skaitytojų nėra tiek, kiek buvo prieš aštuonerius metus. Ir jų sudėtis, poreikiai, informacinio serviso galimybių pasiūla yra visai kita.

Bet turiu pasakyti, kad tuos praradimus, kurie buvo neišvengiami bibliotekos rekons­trukcijos metais, mes kompensavome. Patys sa­ve pavadavome vykdydami projektą „Bib­lio­tekos pažangai“ – užuot dirbę apribotose erdvėse, savo veiklos akcentus perkėlėme į visą Lie­tuvos teritoriją. Projektas apėmė visas viešąsias šalies bibliotekas, visas Kultūros ministerijai pavaldžias institucijas.

Kita vertus, ką reiškia fizinis kūnas? Atėjęs, pasėdėjęs ir išėjęs – ką jis gero čia padarė sau, vi­suomenei? Bibliotekų statistika iki šiol pagrįsta tuo, kiek žmonių atėjo, kiek laiko jose pra­leido ir panašiai. Man daug svarbiau, ką žmogus nuveikė per tą laiką. Dabar kaip tik bandome perorientuoti tą statistinę pusę į turinio ir vertės kūrimo dalykus.

 

„Komerciškai sėkmingos knygos manęs negąsdina“

Tags: ,


Rudenį pasirodysiančios antrosios prozos knygos „Klara“ autorė jos pasakojimą rašydama įsivaizdavo kaip komiksą, kuriame dėstoma ta pati istorija, bet kiekviename skyriuje – vis ryškiau.

 

Šių metų pradžioje Agnei Žagrakalytei už pernai pasirodžiusį romaną „Eigulio duktė: byla F117“ atiteko šeštoji Jurgos Ivanauskaitės premija. Netrukus pasirodys ir antroji Briuselyje su šeima gyvenančios autorės prozos knyga. Apie ją ir apie tai, kodėl niekas iš lietuvių taip ir neparašė gero euroromano, kuris būtų pakerėjęs Europą, – šiame rašytojos interviu.

 

VEIDAS: Juozo Žagrakalio kūrybinį palikimą, tapusį romano „Eigulio duktė: byla F117“ varomąja jėga, autorės žodyje pati pavadinote „nuobodžiu ir, rodos, grafomanišku rankraščiu“. Ar darbo su juo patirtis pakeitė jūsų pačios požiūrį į grafomaniją, kas jai priskirtina ir kas ne?

A.Ž.: Juozo Žagrakalio kūrybinis palikimas – labai didelis, netelpantis į vieno rankraščio sąvoką. Tą žodį „grafomaniškas“ mestelėjau, ir visi jį pasigavo it kaltinimą. Iš tikrųjų tame archyve F117 (jis taip ir vadinasi rankraščių skyriuje) apysakų, novelių, istorijų, laiškų, pasakų ir etnografinių-istorinių detalių tiek daug, kad žodis „grafomanija“ tame mano sakinyje reiškia ne kvailai atrodančią ligą, o gal kiek karštligišką norą ir pareigą visa, kas surasta, išgirsta ir pamatyta, palikti ateisiantiesiems. Aš tikriausiai pati grafomanė, man smagu rašyti ir užsirašinėti, tik nepuolu visko publikuoti. Bet tai grafomanams ir nepriklauso gal?

VEIDAS: Jeigu kalbą įsivaizduotume kaip žemę, tai galėtume jus vadinti archeologe, pirmajam romanui „išraususia“ nemažai užmaršties dulkėse trūnijančių daiktelių: šimto ar poros šimtmečių senumo buities rakandų, darbo įrankių, protėvių aprangos detalių. Kas nuo jų, virtusių muziejiniais eksponatais, padėjo nupūsti laiko smiltis: knygos, tebegyvų senolių liudijimai ar visažinis internetas?

A.Ž.: Tie „tebegyvi senoliai“ tėra mano tėvai, jie pasakoja ir pasakodavo viską visąlaik. Tėvas vaikystėje netgi egzaminuodavo mane senais žodžiais. Pavyzdžiui, sustabdo ir klausia, kas yra „dziegorius“, „videlnyčia“ ir „zerkolas“, – ir turėdavau atsakinėti. Mama pasakodavo apie dampius ir gyvulius, rodydavo javų varpas ir medžių lapus. Man rodos, tai normalu: ką pats žinai – vaikui perduodi. Tėtį vadinu kolekcionierium, jis turėjo ir tebeturi kambarį, kuris iki dabar man kaip muziejus. Ten visko yra: žibalinių lempų lentyna, nebetiksinčių laikrodžių, senųjų bravorų alaus butelių, senovinių monetų ir kalendorių. Ten sėdėdavau sustingusi valandų valandas vaikystėje ir paauglystėje. Šią vasarą pasakiau tėvui: „Ačiū, kad leidai man ten būti ir viską čiupinėti“, o tas atsakė: „Ne leidau, o nedraudžiau.“

Tas kambarys tikriausiai buvo pradžia. O internete nerasi (dar nerasi) tiek visko, kiek yra bibliotekų archyvuose, muziejuose, kiek išraižyta dylančiuose antkapiuose. Pavyzdžiui, nei internetiniame, nei popieriniuose žodynuose neradau paaiškinimo žodžiui „osinis, osinėlis“ – knygoje tai indas, į kurį supilami taukai, sviestas. Ir niekas man nepaaiškino, kaip tas indas atrodo. Pati verčiausi latvindama „o“ į „uo“: „uosinėlis“? Iš knygos istorijoje likusių daiktų, kuriuos pati čiupinėjau, – tai visi Juozo laiškai, Aukštikalnių veidrodis, laikrodis ir žibalinė lempa, gražiausia iš visų man žibalinių lempų matyta, dar herojaus Alekso Aukštikalnio gaisrininkų medalis. Tie daiktai realiai pusę mano gyvenimo buvo šalia manęs.

O visa tekstinė medžiaga, išskyrus KGB tardymus, yra sulituota išknaisiojus (man) įdomesnius gabalėlius iš milžiniškos bylos F117 Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų spaudinių ir rankraščių skyriuje. Taip pat – iš įvairių kalendorių, tuometės periodikos ir pan. Taigi trumpas atsakymas į klausimą – archyvai padėjo tas laiko smiltis nupūsti, nardžiau juose, šifravau, skaičiau, kompiuteriu tiksliai perrašinėjau, kad kitiems kada nors skaitysiantiems liktų įskaitomi variantai. Tada iš to atsirinkdavau, kas man tinka, kas pačiai rodėsi įdomu.

Juozo Žagrakalio, Antaninos Čeilytkaitės novelės, apysakos, apsakymai, laiškai yra tiesiog labai ilgi, ištęsti, juose daug didaktikos, pasakojama netaupiai, išsiplečiant. Ir  „Eigulio duktė“ daug kam atrodo ištęsta, „storulė“, daugiau nei 600 puslapių, tačiau į vieną vietą sukėlus visą Juozo ir Antaninos Žagrakalių raštišką palikimą būtų šimtas tomų po šešis šimtus puslapių… Tai liudija jų darbštumą, nepaisantį sąlygų ir aplinkybių. Juk daug savo novelių ir pasakų laiškų forma Juozas parašė lageryje, kai parkerį slėpė bate.

VEIDAS: Kiek jums literatūroje apskritai svarbūs daiktai, kaip praeities atmosferos atkūrimo priemonė? Ar vertinate kūrinius, primenančius namų inventorizacijos knygas? Ar kasdienybėje esate linkusi daiktus sureikšminti, apipinti juos nuosavais ar kitų jums svarbių žmonių prisiminimais?

A.Ž.: Tęsiu parkerio istoriją: daug novelių Juozas parašė dar kalėdamas lageriuose, parkerį slėpė bate, keliuose laiškuose jis džiaugiasi, kad plėšikai jo neatėmė, o štai viename laiške skundžiasi, kad jo plunksna, jo guodėja, nulūžo. Skaitau šį laišką archyve, matau, kaip trimis eilutėmis žemiau ta nulūžusi plunksna, metalo nagas, pervertas per popierių, parkerio atsiminimas, plunksnos suvenyras iš lagerio, kaip niekur nieko iki šiandien išlikęs, suspaustas tarp krūvos kitų laiškų valstybiniame rankraštyne. Taip, man patinka daiktai, o daiktai su istorijomis – dar labiau. Vien tik inventorizaciją literatūros lentynoje sunkiai įsivaizduočiau, tačiau daiktai daug pasakoja apie žmones ir laikmečius. Aš mėgstu muziejus, su visais jų daiktais ir daiktuose užrakintomis istorijomis.

Paauglystėje buvau įjunkusi iš kiekvienos kelionės ar man svarbesnės vietos kišenėje parsivežti akmenuką. Vaikštau po Maironio lietuvių literatūros muziejų – ogi guli akmenėlių krūvelė, lygiai taip pat iš svarbesnių vietų paties Maironio rinkta.

Ir kasdienybėje daiktų man sunku atsisakyti. Štai buitis: tą patį lietpaltį dėviu jau dešimt metų, seniai jokio lietaus nesulaiko, bet jo labai smagios kišenės, daug telpa, jau tris kartus tą lietpaltį perdažiau, buvo juodas, žalias, rudas, dar sagas teko persiūt, nes senosios nudilo. Vien dėl tų naujų sagų mane susistabdę užkalbina žmonės, buvo ir labai visuomenėje žinomų asmenų, sagas pagyrusių, ir benamiams, cigarečių prašiusiems, jos patiko. Rodos, paprastas drabužis, o tiek istorijų sugeria…

Esu parašiusi esė apie nebeįsimylimus daiktus. Mano vyras kartais fotografuoja savo senelio fotoaparatais – jokia elektronika tokios kokybės neišlaužia, tad kur bepasisuksi, yra tuose daiktuose daiktiškumo stebuklų.

VEIDAS: Spaudai rengiamame romane „Klara“ vaizduojama herojės vaikystė, sprendžiant iš anksčiau publikuotos ištraukos, – tarsi iš archajinių laikų, nors taip anaiptol nėra. Ką, parvažiavusi iš „eurocentrinio“ Briuselio, manote apie dabartinį Lietuvos kaimą: ar tai anomali vieta, kurioje beviltiškai užgesęs laikas?

A.Ž. Klaros vaikystė maždaug sutampa su autorės vaikyste, tad neturėtų labai archajiškai atrodyti. Apie kaimo baisybes toje knygoje visai nekalbu. Taip, yra šiek tiek mažo miestelio (šalia jo yra miškas, bet yra ir ligoninė), o vėliau veiksmas peršoka į Suomiją, Belgiją, Italiją, Maroką – bet kur, tik ne į kaimą.

Dabartiniame Lietuvos kaime kasmet gyvenu bent po porą mėnesių. Dar stengiuosi sulakstyti per Vėlines ir Velykas, o mano vaikai svajoja, kad ten būtų galima likti ištisiems metams.

Ustukių kaimo (Pasvalio r.) kultūros namuose šįmet mačiau dramos ir modernaus šokio spektaklių, gretimame Tetirvinų kaime šią vasarą su vaikais užvertę galvas džiūgavom aviacijos šventėje, o Diliauskų bendruomenė kasmet surengia rimtą poezijos šventę.

Netoli namų Briuselyje yra vaikų žaidimų aikštelė. Ustukių kaime neseniai atsirado lygiai tokia pat aikštelė, skirta vaikams, šalia dar kartą sutvarkyti sporto aikštynai ir įrengti teniso kortai. Varge, tam kaime yra ne tik parduotuvė, bet ir treniruoklių salė. Teniso kortus, beje, mačiau mindama dviračiu ir pro kitus kaimus, plinta kaip puikus užkratas. Tvenkiniai valomi, žvyro karjerai paverčiami paplūdimiais, prie namų pievelės nuskustos, gėlynai putoja, rudeniop laukuose kombainai, žvilgantys nuo naujumo, – vardyčiau, vardyčiau, bet beviltiškai užgesusio laiko taip ir neprieičiau.

VEIDAS: Prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje daug diskutuota apie euroromaną: vieni jį įsivaizdavo kaip ledlaužį,  galintį lietuvius išvilkti į pasaulinę literatūros rinką, kiti iš anksto menkino kaip „meną iš išskaičiavimo“. Tačiau laikas bėga, o to apsukraus romano, prie kurio užsieniečiai liptų kaip musės, lietuviai taip ir nesugebėjo parašyti. Gal jis tebuvo mūsų „euromiražas“? O gal ir gerai, kad tebuvo?

A.Ž.: Euroromanas man – tokia lietuvių liaudies pasaka: „Toli toli, bet sykiu ir visai arti, tvyro euroromanas. Jo sugavimo taisyklės paprastos ir aiškios net pradinukui rašeivai. Bet kas tą euroromaną, aukso kiaušinius dedantį, parsigriovęs įvaldytų, reikia tik nebūti tokiems meniškiems, o ne tokie meniški mes būti negalim, oi ne…“

Sklandė gandai, kad euroromanui būtinas tam tikras procentas maisto gaminimo receptų, sekso scenų ir detektyvinės intrigos. Dar, jei galima, istorinių nuokrypų (knygos gale išvardykite sąrašą knygų, kuriomis rėmėtės), kitų, nerašytojiškų, profesijų išmanymo (knygos gale dėkokite sąrašui konsultantų) ir t.t. O iš tikrųjų euroromanu gali tapti bet kas – knyga, kuri sudomino leidėjus, skaitytojus, vertėjus, ir viskas.

„Klaros“ herojė Klara nėra rašytoja, tačiau ji piešia istorijas, keliose knygos vietose herojai ima ginčytis dėl bestselerių-euroromanų ir panašių chimeriškų sąvokų. O ties viena labai poetiškai išplėtota istorija palinkusi kita svarbi knygos veikėja, prižiūrėtoja madam Petčeva, staiga supyksta: „Mes tarėmės dėl bestselerio, o čia vėl tik vienas ilgas eilėraštis?..“

VEIDAS: Ar, nemažai laiko praleidusi Europos sostinėje, įsitikinote, kad kuklios provincinės valstybės realijos, atspindėtos literatūroje,  niekada nesudomins „centro“? Ar, priešingai, manote, kad tokie romanai, kaip „Eigulio duktė“ arba „Klara“, mielai būtų skaitomi prancūziškai, vokiškai, angliškai?..

A.Ž.: Aš manau, kad mūsų laikais pati centro sąvoka yra gerokai išsklidusi. Be to, kas tas „centras“: skamba baugiai, it kažkur kalne sėdėtų rūstūs dėdulės, arba dalijantys saldainius, arba nekreipiantys į tave, kaimietukę našlaitėlę, dėmesio. Taip juk nėra.

„Eigulio duktė“ nesugalvota šiame žaidime dalyvauti: ten per daug lokalių smulkmenų, sunkiai išverčiamų dėl žodyno. Europos literatūros naktiniuose skaitymuose Briuselyje buvo skaitomos šios knygos ištraukos prancūzų ir nyderlandų kalbomis, jas keli sulyti klausytojai labai mielai priėmė. Tačiau versti visą šį kūrinį būtų nesąmonė, ne tam jis skirtas.

Su „Klara“ jau kiek paprasčiau, nes joje aprašytos „realijos“ būdingos daugeliui merginų, kad ir kur jos gyventų. Oi, o prieš verčiant prašyčiau tą „Klarą“ dar ir nupiešti, nes, šiaip ar taip, rašiau komiksą, kuris be iliustracijų panėši į pankišką poemą, tik ne romaną.

VEIDAS: Esate pasakojusi apie ilgas pirmojo romano tobuliausio varianto paieškas. Ar „Klarai“, kurią vadinate „lengvu romanu“, irgi teko išgyventi analogiškų paieškų laikotarpį? Ir kodėl šis kūrinys jums pasirodė lengvas?

A.Ž.: „Klara“ man it nukrito, atsirado pati, neplanuotai, netyčia, todėl ir sakiau, kad lengva. Buvau apie Klarą prisirašiusi visokių eskizų, pratybų rankai lavinti ir anksčiau, bet dauguma taip ir gulėjo nebejudinamos. O šitą „Klarą“ kaip pradėjau rašyti, taip ir pyliau, sustodama tik gyvybiškai būtinais atvejais. Pačios istorijos dribo ištisais sakiniais, žodžiai sprūdo nuo pirštų, buvo labai smagu vien tik krutinti pirštus ant klavišų ir stebėti, ką išdarinėja vis labiau įsisiautėjantys herojai.

Beje, tai jokiu būdu ne romanas – nebūna tokių trumpų romanų, kad ir kaip suktumeisi. „Klara“ nuo „Eigulio dukters“ skiriasi kaip diena nuo nakties, kaip vanduo nuo akmens, ir visų pirma apimtimi: juokiuosi, kad „Klara“ šešis kartus plonesnė. Be to, ypač skiriasi jų kalba: „Eigulio dukteryje“ žaidžiama keičiant kalbą, nuo senovinės ją, bėgant pasakojimo laikui, palengva šiuolaikinant, o „Klaroje“ kalba sąmoningai paprasta, kampuota, o pačiais baisiausiais momentais visai suinfantilėja, lyg žiūrėtume į vaikišką piešinį. Pati Klara yra komiksų piešėja, todėl ir jos pasakojimas kaip komiksas, tik be paveikslėlių. Istorijos sudėliotos it paveikslėlių ketvirtainiai: pirmame skyriuje matome vien nerimą keliančius kontūrus, antrame išryškėja herojai, trečiame pasipila spalvos… Visa knygos struktūra sugalvota it komikso piešimo procesas, pasakojama ta pati istorija, tik kaskart vis ryškiau.

VEIDAS: Ar tikite, kad iš rašytojų dėstomų jau įvykusių (arba neva įvykusių) gyvenimų jaunoji karta gali ko nors pasimokyti? Juk dabar supratingesni tėvai savo ūgtelėjusioms atžaloms neretai patys pataria verčiau elgtis savo nuožiūra… Ką skaito jūsų pačios vaikai?

A.Ž.: Iš bet ko galima pasimokyti, jei tik noro yra. Jei būtų mokomasi tik iš knygų, tai filologai turėtų būti mokyčiausi išminčiai, o jau kritikai, kuriems reikia perskaityti daugiau nei bet kam, iš viso galėtų eiti valstybių valdyti. Bet niekas neatsitinka taip paprastai.

Sūnus, dešimtmetis, vakar perskaitė Katherine Paterson „Tiltą į Terabitiją“, duktė, greit aštuonerių, dabar Kate DiCamillo „Nepaprastą Edvardo Tiuleino kelionę“ baigia, bet abu labai mėgsta ir komiksus, čia vadinamus Bė Dė (pranc. bandes dessinees). Bet ir man pieštos knygos, vadinamasis dešimtasis menas, labai patinka, tad bent kartą per porą mėnesių su vaikais keliaujam į specialius knygynus.

VEIDAS: Kokia mintis pirmiau šauna į galvą, ant naujos knygos viršelio perskaičius, kad autoriaus kūriniai išversti į šimtą pasaulio kalbų: kad taip peršamas kūrinys gali būti vertas dėmesio ar, priešingai, kad tai veikiausiai eilinis komercinis niekalas?

A.Ž.: Pirma mintis: na na, kas jiems ten taip patiko? Knygas dažniausiai (jei tai dar nežinomas autorius) renkuosi prisiskaičiusi anotacijų, jei kas parašo – recenzijų ir knygų skaitytojų tinklaraštininkų nuomonių, tad viršelių čiupinėti einu jau su išankstine nuomone. Komerciškai sėkmingos knygos manęs negąsdina: nebūtinai tai turi būti niekalas, nesutinku su tokiomis kategoriškomis svarstyklėmis. Margaret Atwood, Juliano Barneso, Umberto Eco – daugelio puikių autorių knygos verčiamos į šimtą kalbų, ir niekas jų niekalu nepravardžiuoja. Visada mielai rinksiuosi man dar negirdėto autoriaus komiksą, jei jis bus gavęs Angulemo festivalio (Angouleme Festival International de la bande dessinee) žiuri ar publikos prizą.

Knygas renkuosi pagal jau skaitytus autorius, kartais – pagal vertėjus (įsimylėti vertėjai (vertėjos) įsigudrina versti tokias knygas, kurios man patinka, tad jų pavardes taip pat laikau rekomendacija). Dar – pagal leidyklas: yra tokių, prie kurių stendų niekad nebeisiu, ir daug tokių, kurių naujienų ieškau.

Print

 

Kriminalistai ir mafiozai

Tags: , ,


Lietuvos nusikalstamos grupuotės nebūtų pasiekusios tokios galios, jei ne ryšiai su korumpuotais pareigūnais.

Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje Kauno Daktarų grupuotė pasiekė savo klestėjimo viršūnę. Bene pagrindinis jų konkurentas – Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė, buvo prislopintas, nes atliko bausmę Pravieniškių kolonijoje. Tada bene garsiausios Lietuvos nusikalstamos gaujos galia laikėsi ant trijų stulpų. Pirmas ir pats svarbiausias – pinigai. Pagrindiniai pajamų šaltiniai buvo du.

„Tais laikais spiritas eidavo ne po šimtą litrų, eidavo fūromis. Natūralu, nes spiritą pardavinėdavo, po to ir alkoholį. Paskui per taškus pardavinėdavo – tai buvo dideli pinigai. Paskui buvo privatizacija. Jeigu kuris nors iš to pasaulio veikėjų nupirkdavo objektą už 100 tūkstančių, netrukus jį parduodavo už milijoną“, – tuomečius Kauno mafijos klestėjimo laikus minėjo tada Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje (ONTT) trumpai dirbęs, o šiuo metu Kauno savivaldybėje aršiai su oponentais diskutuojantis Artūras Tepelys.

Pinigų buvo tiek, kad Daktarų gaujos vyrai juose tiesiog maudėsi. Gaujos vadeivos nesismulkindami tenkino kiekvieną savo įgeidį.

„Pamenu, Henrikas Daktaras sėdi mano kabinete, išėmėme aukso, jis sako: „Ką tu čia išiminėji, pas mane dar šeši tokie stiklainiai užkasti“, –  prisimena Jurijus Liaškinas, buvęs Kauno Karolio Požėlos milicijos skyriaus kriminalinės milicijos vyriausiasis inspektorius, kuriam vėliau buvo pavesta narplioti turtinius bei ekonominius nusikaltimus. – Jie reketavo, važinėdavo, kur vykdavo tie konkursai, pinigų prisirinko. Kokios ten plaukiojo sumos? Didelės. Milijonai. Todėl jie su niekuo ir nesiskaitė.“

A.Tepelys sako, kad Daktarų gaujos šlovės laikotarpiu vilijampoliečiai elgėsi kaip garsiausių pasaulio kriminalinių „šeimų“ atstovai. „Pas juos buvo tokie pinigai, kad jiems jau tekdavo pirkti skaičiuotuvus, mat abiem rankom nebesugebėdavo jų suskaičiuoti. Už kapeikas paimdavo norimus objektus, o parduodavo 10 kartų brangiau“, – pasakojo A.Tepelys.

Kauniečiai turėjo ypatingų galimybių

Antrasis Daktarų gaujos galios šaltinis – korumpuoti pareigūnai. Daktarai niekada nebūtų tapę galingiausia Lietuvos nusikalstama grupuote, jei ne glaudus bendradarbiavimas su vietos teisėsauga. Atrodo, kad korupcijos vėžiu iš visų didžiųjų Lietuvos miestų labiausiai sirgo būtent Kaunas.

Apie tokius dalykus Kaune prasitarė ir buvęs šalies policijos vadovas Vytautas Grigaravičius: „Kaunas turi savo specifiką, kaip ir, be abejo, kiekvienas kitas šalies miestas. Mane ilgą laiką kamavo klausimas, kas teikė informaciją nusikalstamam pasauliui. Skyrėme tam dideles pajėgas ir lėšas, kad išsiaiškintume. Ieškojome dviveidžių pareigūnų, kurie lyg ir dirbdavo tėvynei, garbingai tarnaudavo policijai, bet kartu spėdavo darbuotis ir nusikaltėliams.“

V.Grigaravičius atvirai pareiškė, kad netgi nusikaltimų tyrimas Kaune vykdavo kitokiais būdais nei kituose šalies miestuose. „Kaune tai ypač jausdavome. Tarkime, žmogus pradeda kalbėti, duoda parodymus daugeliu atvejų tik tada, jeigu prieš jį sėdi pareigūnas iš Vilniaus. Nukentėjusieji sakydavo: jeigu iš Kauno – ne, nekalbėsiu, nenoriu. Rodės, tvyrojo baimė, kad tą informaciją kiekvienas pareigūnas ims ir nutekins“, – pažymėjo V.Grigaravičius.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

Lietuva kaip problema: filosofiniai politikos tyrinėjimai

Tags:


Žvelgiant iš empirizmo pozicijų, tauta visada atrodė kaip ganėtinai mistinis esinys.

Alvydas Jokubaitis, Raimundas Lopata

Istorijos baimė

Liberalai ir pozityvistai samprotavimus apie istorinį tautos pašaukimą prilygino metafiziniam nesusipratimui. Jie nacionalistus kritikuoja dėl jų tautos sampratos esencializmo, primordializmo ir tribalizmo. Tai iš dalies pagrįsta kritika, tačiau kartu ji daug kuo primena bauginimo akciją ir sąmoningą spalvų sutirštinimą. Karlo Raimundo Popperio žodžiais, „isteriškas Hegelio istoricizmas yra trąša, padedanti greitai augti šiuolaikiniam totalitarizmui“. Vienu iš pagrindinių pozityvistų ir liberalų kritikos objektų tapo tautos idėjos mistiškumas. Žvelgiant iš empirizmo pozicijų, tauta visada atrodė kaip ganėtinai mistinis esinys. Jos niekas nematė net visuotinių rinkimų metu, nesutiko gatvėje, nebendravo kavinėje ir negali pavaizduoti meno priemonėmis. Šį mistinį tautos aspektą gerai yra apibūdinęs Hansas Kelsenas: „Paslaptinga bendroji valia ir tiesiog mistinė jungtinė persona atskiriamos nuo individų valios.“[2] Pozityvistinis liberalizmas negalėjo taikstytis su šiuo kvazireliginiu valstybės pagrindu. Per kelis dešimtmečius buvo įtvirtintas požiūris, kad tauta yra fikcija ir įsivaizduojama bendruomenė. Šis požiūris ypač populiarus pokomunistinėje Europoje.

Į istoriją žvelgiant mokslo akimis, dingsta jos, kaip dabartį peržengiančios transcendencijos, suvokimas. Atidžiau įsižiūrėjus, matyti, kad liberalioji nacionalizmo kritika nepataiko į taikinį. Pagrįstai kritikuodami nacionalizmo kraštutinumus, liberalai nemato moralinės šio reiškinio prasmės. Kalbėdami apie nekintamus tautos, kultūros ir istorijos pagrindus, nacionalistai pasitelkia istorinius argumentus, tačiau ne jie yra svarbiausias jų politinės filosofijos elementas. Nacionalistams pirmiausia rūpi tautinė ištikimybė. Tikroji jų argumentų prasmė yra moralinė – stiprinti ir skatinti piliečių tautinę ir politinę ištikimybę. Pareikšdami ištikimybę tautai ir valstybei, patriotai turi prisiekti likti kartu net esant pačiam blogiausiam istorijos ateities scenarijui. Nors ištikimybės priesaika dažnai sulaužoma, tačiau be jos neįsivaizduojamas tautinės valstybės egzistavimas. Metafizinės tautos istorijos interpretacijos dažnai padėjo ne patiems kilniausiems tikslams, tačiau šis aspektas neturi trukdyti suvokti moralinių tautinės valstybės šalininkų intencijų.

Tautai ir valstybei ištikimas žmogus veikia kitaip negu ekonominis žmogus. Tautinė valstybė reikalauja ištikimybės, kuri nepaiso ekonominių nepriteklių, skurdo ir krizių. Jos šalininkai mano, kad ištikimybė nėra matuojama ekonomine nauda, efektyvumu, pelnu, išmokomis, sąnaudomis ir mokesčiais. Ji daug kuo panaši į religingų žmonių meilę savo Dievui. Tikintiesiems Dievas yra svarbus net tada, kai jų gyvenimą lydi skausmas, pažeminimas, skurdas ir nusivylimas. Tautinė ištikimybė taip pat yra tam tikras istorijos paneigimas. Patriotai turi įrodyti, kad jų moralinis pažadas yra stipresnis už laiką. Nacionalistai daug jėgų skyrė ginčams apie istoriją, tačiau, pažvelgus iš moralinės pusės, matyti, kad jiems iš tikrųjų rūpėjo ne praeitis, o ateitis. Žmonės laužo ištikimybės priesaikas, tačiau tai nėra pagrindas abejoti jų prasmingumu. Istorinė savimonė yra svarbus visuomenės gyvenimo aspektas, tačiau ji savo reikšme nusileidžia moraliniams ištikimybės tautai ir valstybei pareiškimams.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

 

Kodėl lengvas būdas mesti rūkyti toks sunkus?

Tags: , ,



Kalbos, kad mesti rūkyti yra paprasta, laužtos iš piršto. Kodėl? Atsakymą pateikia ištrauka iš Danutės Jonušienės ir Roberto Badaros knygos “Toksikologo užrašai”.

Sugriautame majų mieste Palenkėje, Meksikoje, vienoje šventykloje išliko drožinys, vaizduojantis rūkantį žynį. Tai rodo, kad Lotynų Amerikoje tabakas buvo nuo seno vartojamas ritualinėms apeigoms. Kai 1492 m. Kristupas Kolumbas atrado naują žemyną, rūkantys čiabuviai jam atrodė keistuoliai. Jam kur kas labiau rūpėjo auksas. Tai, kad tabakas gali būti ne mažiau pelningas nei taurusis metalas, paaiškėjo gerokai vėliau. Tik XVII a. pradžioje šis augalas atkeliavo iš Pietų Amerikos į Europą.
Tačiau Europoje plintanti rūkymo mada daug ką papiktino. 1604 m. Anglijos karalius Jokūbas I, užėmęs sostą po karalienės Elžbietos mirties, išleido tabaką smerkiantį raštą, kuriame užsipuolė nepadorų įprotį – bjaurų akims, nepakenčiamą nosiai ir pavojingą plaučiams. Šis įprotis galėjo užtraukti net mirties bausmę.
Prekyba tabaku Naujojo pasaulio naujakuriams tapo aukso gysla. 1607 m. įsteigus pirmąją nuolatinę anglų koloniją Džeimstauną Virdžinijos valstijoje, jau po penkerių metų jos gyventojai pradėjo eksportuoti tabaką į Angliją. Dar po dvejų Ispanijoje buvo sukurtos pirmosios cigaretės – 1614 m. Sevilijos elgetos įsigudrino jas sukti iš cigarų atliekų. Iki tol buvo rūkomi tik cigarai.
Pirmąja rūkymo auka tapo anglų karininkas seras Walteris Raleighis (1554 –1618). Jis pirmasis atvežė tabaką į Angliją ir nepaleido pypkės iš dantų net pasitikdamas mirtį. 1618 m. spalio 29 dieną jis buvo nukirsdintas, prieš įvykdant bausmę buvo išpildytas jo paskutinis noras – leista surūkyti pilną dubenį tabako. Kitose šalyse už rūkymą žmogus taip pat galėjo netekti gyvybės. XVIII a. Rusijoje Petras I žiauriai bausdavo rūkalius – ne tik kankindavo, bet ir tremdavo į Sibirą arba skirdavo mirties bausmę.
Įsitikinus, kad tabakas gali būti naudingas žemės ūkyje, XVIII a. viduryje jis buvo naudojamas kaip insekticidas, apsaugantis augalus nuo kenkėjų. 1828 m. iš tabako lapų pavyko išskirti nikotiną, o 1880-aisiais amerikiečių verslininkas Jamesas Bonsackas patentavo pirmą cigarečių sukimo mašiną, kuri per valandą pagamindavo apie 10 tūkst. cigarečių.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 292014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2014-m

 

Gyvenimas

Tags: , ,



2013-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatės Alice Munro apsakymų rinkinys “Brangus gyvenime” liudija, koks nenuspėjamas, nuostabus ir nepaprastas yra žmogaus gyvenimas. Pateikiame ištrauką iš šios knygos.

Vyko karas, ir atrodė, kad padėtis žaibiškai pasikeitė. Valkatos nebesekiojo traukinių. Atsirado darbų, o jauni vyrai, užuot jų ieškoję ar važinėję pakeleivingomis mašinomis, visur pasirodydavo nuobodžiomis mėlynomis ar kareiviškomis rusvai žalsvomis uniformomis. Pasak motinos, man pasisekė, kad aš toks; maniau, kad ji teisi, bet paprašiau viešai taip nekalbėti. Buvau grįžęs iš Godričo, baigęs mokytis profesijos, ir iškart gavau buhalterio vietą Krebso universalinėje parduotuvėje. Be abejo, galima sakyti, ir turbūt buvo sakoma, kad aš gavau darbą, nes motina dirba audinių skyriuje, bet prisidėjo ir sutapimas: Kenis Krebsas, jaunas vadybininkas, įstojo į karines oro pajėgas ir žuvo per bandomąjį skrydį.
Buvo tokių sukrėtimų, bet visur trykšte tryško energija, o žmonės vaikščiojo pilnomis kišenėmis. Jaučiausi atskirtas nuo bendraamžių, bet anokia čia naujiena. Be to, tokių buvo ir daugiau. Ūkininkų sūnūs buvo atleisti nuo karinės tarnybos, kad prižiūrėtų laukus ir gyvulius. Pažinojau keletą, kurie tuo pasinaudojo, nors turėjo samdinių. Supratau, kad kam nors toptelėtų paklausti, kodėl aš ne kariuomenėje, tik juokais. Ir buvau paruošęs atsakymą, kad turiu tvarkyti apskaitos knygas. Krebso, o netrukus ir kitų. Turėjau skaičiuoti. Dar nebuvo visuotinai pripažinta, kad tokį darbą gali dirbti ir moterys. Net karo pabaigoje, nors kartais jį dirbdavo. Vis dar buvo manoma, kad iš tikrųjų galima kliautis tik vyro darbu.
Kartais klausdavau savęs: kodėl vaikinas su kiškio lūpa, tvarkingai, nors ir nelabai dailiai susiūta, ir keistoku balsu, kuris vis dėlto suprantamas, turi likti namie? Matyt, gavau šaukimą, matyt, ėjau pas gydytoją gauti atleidimo nuo karinės tarnybos. Tiesiog neprisimenu. Turbūt taip įpratau būti nuo ko nors atleistas, kad tai laikiau savaime suprantamu dalyku?
(…)

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

 

Kai karas ant slenksčio

Tags:



Šį kartą “Veidas” siūlo ištrauką iš šių metų Thomo Manno festivalio temą įkvėpusios ir abejingų nepaliekančios Floriano Illieso knygos “1913. Šimtmečio vasara”.

Sausis
Tą mėnesį vaikščiodami Šėnbruno rūmų parke susitinka Adolfas Hitleris ir Hitleris Stalinas, Thomas Mannas vos neišsiduoda, koks esąs, o Franzas Kafka vos neišsikrausto iš proto dėl meilės. Prie Sigmundo Freudo ant kušetės prisimeilina katė. Labai šalta, sniegas gurgžda po kojomis. Visiškai nuskurdusi ir įsimylėjusi Gottfriedą Benną Else Lasker-Schüler gauna nuo Franzo Marco atviruką su arkliais, o Gabrielę Münter išvadina “visišku nuliu”. Ernstas Ludwigas Kirchneris Potsdamo aikštėje piešia kokotes. Atliekama pirmoji mirties kilpa ore. Tačiau niekas negelbės. Oswaldas Spengleris jau rašo “Vakarų saulėlydį”.
Pirmoji 1913-ųjų akimirka. Tamsią naktį perskrodžia šūvis. Spragtelėjimas, pirštai ant gaiduko įsitempia, tada nuaidi antras duslus šūvis. Atskubėjusi policija šaulį iškart suima. Jis vardu Louisas Armstrongas.
Dvylikametis vogtu revolveriu Naujajame Orleane norėjo pasveikinti Naujuosius metus. Policija uždarė jį į kamerą ir jau ankstyvą sausio 1-osios rytą išsiuntė į juodaodžių benamių berniukų prieglaudą. Ten jis taip siautėja, kad pataisos namų direktorius Peteris Davisas, nebeišmanydamas, ko griebtis, ilgai negalvojęs įbruka berniukui į rankas trimitą (nors iš tiesų nori skelti antausį). Čia Louisas staiga nuščiūva, beveik švelniai paima instrumentą, jo pirštai, vos praėjusią naktį nervingai žaidę su revolverio gaiduku, vėl pajunta šaltą metalą, tačiau vietoj šūvio jis dar direktoriaus kambaryje iš trimito paleidžia pirmuosius šiltus, pašėlusius garsus.
“Ką tik nuaidėjo vidurnakčio šūvis. Rėkauja gatvėje ir ant tilto. Skamba varpai ir muša laikrodžiai”, – iš Prahos praneša dr. F.Kafka, bendrovės, draudžiančios darbininkus nuo nelaimingų atsitikimų darbo vietoje, tarnautojas Bohemijos karalystėje. Jo publika sėdi tolimame Berlyne, Imanuelkirchštrasės 29 namo vidurinio aukšto bute, tai tik vienas žmogus, bet jis rašančiajam – visas pasaulis: Felice Bauer, dvidešimt penkerių, šiek tiek blondinė, šiek tiek prakauli, šiek tiek ilgšė, Carlo Lindströmo akcinės bendrovės stenografuotoja ir mašininkė. Rugpjūtį, lietui pilant kaip iš kibiro, juodu tespėjo susipažinti, ji buvo sušlapusi kojas, o jį baimė kurstė tučtuojau sprukti, kiek kojos neša. Bet nuo to laiko juodu naktimis, kai namiškiai miega, rašo vienas kitam didžiai temperuotus, užburiančius, keistus, nerimastingus laiškus. O popietėmis dažniausiai parašo dar po vieną.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

 

Tikrasis JAV prezidento F.Roosevelto veidas

Tags:



Pateikiame ištrauką iš Nassiro Ghaemi‘o knygos „Nuo beprotystės iki lyderystės“ apie vieną iškiliausių Jungtinių Valstijų prezidentų Frankliną Rooseveltą.

1932 m. viena epocha pareiškė pagarbą kitai, kai dar nepradėjęs eiti savo pareigų prezidentu išrinktas F.Rooseveltas aplankė
Aukščiausiojo Teismo teisėją Oliverį Wendellį Holmesą. Senyvas teisėjas buvo Pilietinio karo veteranas, dar vaikas jis žaidė ant Ralpho Waldo Emersono kelių, o subrendo skaitydamas filosofą Williamą Jamesą. Per Pilietinį karą O.W.Holmesas lydėjo patį Abrahamą Lincolną, kai šis lankėsi mūšio lauke (kai snaiperio kulka vos neperšovė prezidento cilindrinės skrybėlės, O.W.Holmesas riktelėjo A.Lincolnui: „Pasilenk, kvaily!“).
F.Roosevelto vežimėlis sunkiai manevravo siaurame O.W.Holmeso namų tarpduryje, tad jis užsidėjo ortopedinius prietaisus ir sunkiai nuėjo į svetainę, kurioje sėdėjęs O.W.Holmesas iš lėto, pasiremdamas lazdele, pakilo ir jį pasveikino. Nors šalį buvo ištikusi žiauri depresija, jų pokalbis buvo lengvas ir banalus: prisiminimai apie Harvardo laikus ir bendrus draugus. F.Rooseveltas paklausė O.W.Holmeso, kuo galėtų jam padėti. O.W.Holmesas paprašė leidimo iš banko pasiimti dalį savo pinigų. Galiausiai F.Rooseveltas, susidūręs su didžiausia ekonomikos krize Amerikos istorijoje, paklausė O.W.Holmeso, ar šis negalėtų duoti jam protingo patarimo. Prisiminęs tarnybą kariuomenėje, O.W.Holmesas pasakė, kad karinėms pajėgoms atsitraukus galėjai tik „pūsti ragą“ ir „duoti įsakymą pulti. Kaip tik tai dabar ir darai.“
Manoma, kad netrukus, F.Rooseveltui išėjus, senasis teisėjas, pasisukęs į patarėją, ištarė savo nuosprendį: „Intelektas vidutinis, tačiau temperamentas puikus.“
Senasis teisėjas neklydo. Puikus F.Roosevelto temperamentas buvo hipertiminis, ar, vartojant psichologijos terminus, jo asmenybė buvo hipertiminė. Jis buvo energingas, nepaprastai šnekus, mėgstantis bendrauti ekstravertas, vienu žodžiu, puikus pašnekovas. Žurnalistas Johnas Guntheris po pirmo susitikimo su F.Rooseveltu padarė išvadą: „Akivaizdu, kad šis žmogus neturi jokių virškinimo sutrikimų.“

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...