2014 Rugsėjo 20

Agnė Žagrakalytė

„Komerciškai sėkmingos knygos manęs negąsdina“

veidas.lt

Rudenį pasirodysiančios antrosios prozos knygos „Klara“ autorė jos pasakojimą rašydama įsivaizdavo kaip komiksą, kuriame dėstoma ta pati istorija, bet kiekviename skyriuje – vis ryškiau.

 

Šių metų pradžioje Agnei Žagrakalytei už pernai pasirodžiusį romaną „Eigulio duktė: byla F117“ atiteko šeštoji Jurgos Ivanauskaitės premija. Netrukus pasirodys ir antroji Briuselyje su šeima gyvenančios autorės prozos knyga. Apie ją ir apie tai, kodėl niekas iš lietuvių taip ir neparašė gero euroromano, kuris būtų pakerėjęs Europą, – šiame rašytojos interviu.

 

VEIDAS: Juozo Žagrakalio kūrybinį palikimą, tapusį romano „Eigulio duktė: byla F117“ varomąja jėga, autorės žodyje pati pavadinote „nuobodžiu ir, rodos, grafomanišku rankraščiu“. Ar darbo su juo patirtis pakeitė jūsų pačios požiūrį į grafomaniją, kas jai priskirtina ir kas ne?

A.Ž.: Juozo Žagrakalio kūrybinis palikimas – labai didelis, netelpantis į vieno rankraščio sąvoką. Tą žodį „grafomaniškas“ mestelėjau, ir visi jį pasigavo it kaltinimą. Iš tikrųjų tame archyve F117 (jis taip ir vadinasi rankraščių skyriuje) apysakų, novelių, istorijų, laiškų, pasakų ir etnografinių-istorinių detalių tiek daug, kad žodis „grafomanija“ tame mano sakinyje reiškia ne kvailai atrodančią ligą, o gal kiek karštligišką norą ir pareigą visa, kas surasta, išgirsta ir pamatyta, palikti ateisiantiesiems. Aš tikriausiai pati grafomanė, man smagu rašyti ir užsirašinėti, tik nepuolu visko publikuoti. Bet tai grafomanams ir nepriklauso gal?

VEIDAS: Jeigu kalbą įsivaizduotume kaip žemę, tai galėtume jus vadinti archeologe, pirmajam romanui „išraususia“ nemažai užmaršties dulkėse trūnijančių daiktelių: šimto ar poros šimtmečių senumo buities rakandų, darbo įrankių, protėvių aprangos detalių. Kas nuo jų, virtusių muziejiniais eksponatais, padėjo nupūsti laiko smiltis: knygos, tebegyvų senolių liudijimai ar visažinis internetas?

A.Ž.: Tie „tebegyvi senoliai“ tėra mano tėvai, jie pasakoja ir pasakodavo viską visąlaik. Tėvas vaikystėje netgi egzaminuodavo mane senais žodžiais. Pavyzdžiui, sustabdo ir klausia, kas yra „dziegorius“, „videlnyčia“ ir „zerkolas“, – ir turėdavau atsakinėti. Mama pasakodavo apie dampius ir gyvulius, rodydavo javų varpas ir medžių lapus. Man rodos, tai normalu: ką pats žinai – vaikui perduodi. Tėtį vadinu kolekcionierium, jis turėjo ir tebeturi kambarį, kuris iki dabar man kaip muziejus. Ten visko yra: žibalinių lempų lentyna, nebetiksinčių laikrodžių, senųjų bravorų alaus butelių, senovinių monetų ir kalendorių. Ten sėdėdavau sustingusi valandų valandas vaikystėje ir paauglystėje. Šią vasarą pasakiau tėvui: „Ačiū, kad leidai man ten būti ir viską čiupinėti“, o tas atsakė: „Ne leidau, o nedraudžiau.“

Tas kambarys tikriausiai buvo pradžia. O internete nerasi (dar nerasi) tiek visko, kiek yra bibliotekų archyvuose, muziejuose, kiek išraižyta dylančiuose antkapiuose. Pavyzdžiui, nei internetiniame, nei popieriniuose žodynuose neradau paaiškinimo žodžiui „osinis, osinėlis“ – knygoje tai indas, į kurį supilami taukai, sviestas. Ir niekas man nepaaiškino, kaip tas indas atrodo. Pati verčiausi latvindama „o“ į „uo“: „uosinėlis“? Iš knygos istorijoje likusių daiktų, kuriuos pati čiupinėjau, – tai visi Juozo laiškai, Aukštikalnių veidrodis, laikrodis ir žibalinė lempa, gražiausia iš visų man žibalinių lempų matyta, dar herojaus Alekso Aukštikalnio gaisrininkų medalis. Tie daiktai realiai pusę mano gyvenimo buvo šalia manęs.

O visa tekstinė medžiaga, išskyrus KGB tardymus, yra sulituota išknaisiojus (man) įdomesnius gabalėlius iš milžiniškos bylos F117 Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų spaudinių ir rankraščių skyriuje. Taip pat – iš įvairių kalendorių, tuometės periodikos ir pan. Taigi trumpas atsakymas į klausimą – archyvai padėjo tas laiko smiltis nupūsti, nardžiau juose, šifravau, skaičiau, kompiuteriu tiksliai perrašinėjau, kad kitiems kada nors skaitysiantiems liktų įskaitomi variantai. Tada iš to atsirinkdavau, kas man tinka, kas pačiai rodėsi įdomu.

Juozo Žagrakalio, Antaninos Čeilytkaitės novelės, apysakos, apsakymai, laiškai yra tiesiog labai ilgi, ištęsti, juose daug didaktikos, pasakojama netaupiai, išsiplečiant. Ir  „Eigulio duktė“ daug kam atrodo ištęsta, „storulė“, daugiau nei 600 puslapių, tačiau į vieną vietą sukėlus visą Juozo ir Antaninos Žagrakalių raštišką palikimą būtų šimtas tomų po šešis šimtus puslapių… Tai liudija jų darbštumą, nepaisantį sąlygų ir aplinkybių. Juk daug savo novelių ir pasakų laiškų forma Juozas parašė lageryje, kai parkerį slėpė bate.

VEIDAS: Kiek jums literatūroje apskritai svarbūs daiktai, kaip praeities atmosferos atkūrimo priemonė? Ar vertinate kūrinius, primenančius namų inventorizacijos knygas? Ar kasdienybėje esate linkusi daiktus sureikšminti, apipinti juos nuosavais ar kitų jums svarbių žmonių prisiminimais?

A.Ž.: Tęsiu parkerio istoriją: daug novelių Juozas parašė dar kalėdamas lageriuose, parkerį slėpė bate, keliuose laiškuose jis džiaugiasi, kad plėšikai jo neatėmė, o štai viename laiške skundžiasi, kad jo plunksna, jo guodėja, nulūžo. Skaitau šį laišką archyve, matau, kaip trimis eilutėmis žemiau ta nulūžusi plunksna, metalo nagas, pervertas per popierių, parkerio atsiminimas, plunksnos suvenyras iš lagerio, kaip niekur nieko iki šiandien išlikęs, suspaustas tarp krūvos kitų laiškų valstybiniame rankraštyne. Taip, man patinka daiktai, o daiktai su istorijomis – dar labiau. Vien tik inventorizaciją literatūros lentynoje sunkiai įsivaizduočiau, tačiau daiktai daug pasakoja apie žmones ir laikmečius. Aš mėgstu muziejus, su visais jų daiktais ir daiktuose užrakintomis istorijomis.

Paauglystėje buvau įjunkusi iš kiekvienos kelionės ar man svarbesnės vietos kišenėje parsivežti akmenuką. Vaikštau po Maironio lietuvių literatūros muziejų – ogi guli akmenėlių krūvelė, lygiai taip pat iš svarbesnių vietų paties Maironio rinkta.

Ir kasdienybėje daiktų man sunku atsisakyti. Štai buitis: tą patį lietpaltį dėviu jau dešimt metų, seniai jokio lietaus nesulaiko, bet jo labai smagios kišenės, daug telpa, jau tris kartus tą lietpaltį perdažiau, buvo juodas, žalias, rudas, dar sagas teko persiūt, nes senosios nudilo. Vien dėl tų naujų sagų mane susistabdę užkalbina žmonės, buvo ir labai visuomenėje žinomų asmenų, sagas pagyrusių, ir benamiams, cigarečių prašiusiems, jos patiko. Rodos, paprastas drabužis, o tiek istorijų sugeria…

Esu parašiusi esė apie nebeįsimylimus daiktus. Mano vyras kartais fotografuoja savo senelio fotoaparatais – jokia elektronika tokios kokybės neišlaužia, tad kur bepasisuksi, yra tuose daiktuose daiktiškumo stebuklų.

VEIDAS: Spaudai rengiamame romane „Klara“ vaizduojama herojės vaikystė, sprendžiant iš anksčiau publikuotos ištraukos, – tarsi iš archajinių laikų, nors taip anaiptol nėra. Ką, parvažiavusi iš „eurocentrinio“ Briuselio, manote apie dabartinį Lietuvos kaimą: ar tai anomali vieta, kurioje beviltiškai užgesęs laikas?

A.Ž. Klaros vaikystė maždaug sutampa su autorės vaikyste, tad neturėtų labai archajiškai atrodyti. Apie kaimo baisybes toje knygoje visai nekalbu. Taip, yra šiek tiek mažo miestelio (šalia jo yra miškas, bet yra ir ligoninė), o vėliau veiksmas peršoka į Suomiją, Belgiją, Italiją, Maroką – bet kur, tik ne į kaimą.

Dabartiniame Lietuvos kaime kasmet gyvenu bent po porą mėnesių. Dar stengiuosi sulakstyti per Vėlines ir Velykas, o mano vaikai svajoja, kad ten būtų galima likti ištisiems metams.

Ustukių kaimo (Pasvalio r.) kultūros namuose šįmet mačiau dramos ir modernaus šokio spektaklių, gretimame Tetirvinų kaime šią vasarą su vaikais užvertę galvas džiūgavom aviacijos šventėje, o Diliauskų bendruomenė kasmet surengia rimtą poezijos šventę.

Netoli namų Briuselyje yra vaikų žaidimų aikštelė. Ustukių kaime neseniai atsirado lygiai tokia pat aikštelė, skirta vaikams, šalia dar kartą sutvarkyti sporto aikštynai ir įrengti teniso kortai. Varge, tam kaime yra ne tik parduotuvė, bet ir treniruoklių salė. Teniso kortus, beje, mačiau mindama dviračiu ir pro kitus kaimus, plinta kaip puikus užkratas. Tvenkiniai valomi, žvyro karjerai paverčiami paplūdimiais, prie namų pievelės nuskustos, gėlynai putoja, rudeniop laukuose kombainai, žvilgantys nuo naujumo, – vardyčiau, vardyčiau, bet beviltiškai užgesusio laiko taip ir neprieičiau.

VEIDAS: Prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje daug diskutuota apie euroromaną: vieni jį įsivaizdavo kaip ledlaužį,  galintį lietuvius išvilkti į pasaulinę literatūros rinką, kiti iš anksto menkino kaip „meną iš išskaičiavimo“. Tačiau laikas bėga, o to apsukraus romano, prie kurio užsieniečiai liptų kaip musės, lietuviai taip ir nesugebėjo parašyti. Gal jis tebuvo mūsų „euromiražas“? O gal ir gerai, kad tebuvo?

A.Ž.: Euroromanas man – tokia lietuvių liaudies pasaka: „Toli toli, bet sykiu ir visai arti, tvyro euroromanas. Jo sugavimo taisyklės paprastos ir aiškios net pradinukui rašeivai. Bet kas tą euroromaną, aukso kiaušinius dedantį, parsigriovęs įvaldytų, reikia tik nebūti tokiems meniškiems, o ne tokie meniški mes būti negalim, oi ne…“

Sklandė gandai, kad euroromanui būtinas tam tikras procentas maisto gaminimo receptų, sekso scenų ir detektyvinės intrigos. Dar, jei galima, istorinių nuokrypų (knygos gale išvardykite sąrašą knygų, kuriomis rėmėtės), kitų, nerašytojiškų, profesijų išmanymo (knygos gale dėkokite sąrašui konsultantų) ir t.t. O iš tikrųjų euroromanu gali tapti bet kas – knyga, kuri sudomino leidėjus, skaitytojus, vertėjus, ir viskas.

„Klaros“ herojė Klara nėra rašytoja, tačiau ji piešia istorijas, keliose knygos vietose herojai ima ginčytis dėl bestselerių-euroromanų ir panašių chimeriškų sąvokų. O ties viena labai poetiškai išplėtota istorija palinkusi kita svarbi knygos veikėja, prižiūrėtoja madam Petčeva, staiga supyksta: „Mes tarėmės dėl bestselerio, o čia vėl tik vienas ilgas eilėraštis?..“

VEIDAS: Ar, nemažai laiko praleidusi Europos sostinėje, įsitikinote, kad kuklios provincinės valstybės realijos, atspindėtos literatūroje,  niekada nesudomins „centro“? Ar, priešingai, manote, kad tokie romanai, kaip „Eigulio duktė“ arba „Klara“, mielai būtų skaitomi prancūziškai, vokiškai, angliškai?..

A.Ž.: Aš manau, kad mūsų laikais pati centro sąvoka yra gerokai išsklidusi. Be to, kas tas „centras“: skamba baugiai, it kažkur kalne sėdėtų rūstūs dėdulės, arba dalijantys saldainius, arba nekreipiantys į tave, kaimietukę našlaitėlę, dėmesio. Taip juk nėra.

„Eigulio duktė“ nesugalvota šiame žaidime dalyvauti: ten per daug lokalių smulkmenų, sunkiai išverčiamų dėl žodyno. Europos literatūros naktiniuose skaitymuose Briuselyje buvo skaitomos šios knygos ištraukos prancūzų ir nyderlandų kalbomis, jas keli sulyti klausytojai labai mielai priėmė. Tačiau versti visą šį kūrinį būtų nesąmonė, ne tam jis skirtas.

Su „Klara“ jau kiek paprasčiau, nes joje aprašytos „realijos“ būdingos daugeliui merginų, kad ir kur jos gyventų. Oi, o prieš verčiant prašyčiau tą „Klarą“ dar ir nupiešti, nes, šiaip ar taip, rašiau komiksą, kuris be iliustracijų panėši į pankišką poemą, tik ne romaną.

VEIDAS: Esate pasakojusi apie ilgas pirmojo romano tobuliausio varianto paieškas. Ar „Klarai“, kurią vadinate „lengvu romanu“, irgi teko išgyventi analogiškų paieškų laikotarpį? Ir kodėl šis kūrinys jums pasirodė lengvas?

A.Ž.: „Klara“ man it nukrito, atsirado pati, neplanuotai, netyčia, todėl ir sakiau, kad lengva. Buvau apie Klarą prisirašiusi visokių eskizų, pratybų rankai lavinti ir anksčiau, bet dauguma taip ir gulėjo nebejudinamos. O šitą „Klarą“ kaip pradėjau rašyti, taip ir pyliau, sustodama tik gyvybiškai būtinais atvejais. Pačios istorijos dribo ištisais sakiniais, žodžiai sprūdo nuo pirštų, buvo labai smagu vien tik krutinti pirštus ant klavišų ir stebėti, ką išdarinėja vis labiau įsisiautėjantys herojai.

Beje, tai jokiu būdu ne romanas – nebūna tokių trumpų romanų, kad ir kaip suktumeisi. „Klara“ nuo „Eigulio dukters“ skiriasi kaip diena nuo nakties, kaip vanduo nuo akmens, ir visų pirma apimtimi: juokiuosi, kad „Klara“ šešis kartus plonesnė. Be to, ypač skiriasi jų kalba: „Eigulio dukteryje“ žaidžiama keičiant kalbą, nuo senovinės ją, bėgant pasakojimo laikui, palengva šiuolaikinant, o „Klaroje“ kalba sąmoningai paprasta, kampuota, o pačiais baisiausiais momentais visai suinfantilėja, lyg žiūrėtume į vaikišką piešinį. Pati Klara yra komiksų piešėja, todėl ir jos pasakojimas kaip komiksas, tik be paveikslėlių. Istorijos sudėliotos it paveikslėlių ketvirtainiai: pirmame skyriuje matome vien nerimą keliančius kontūrus, antrame išryškėja herojai, trečiame pasipila spalvos… Visa knygos struktūra sugalvota it komikso piešimo procesas, pasakojama ta pati istorija, tik kaskart vis ryškiau.

VEIDAS: Ar tikite, kad iš rašytojų dėstomų jau įvykusių (arba neva įvykusių) gyvenimų jaunoji karta gali ko nors pasimokyti? Juk dabar supratingesni tėvai savo ūgtelėjusioms atžaloms neretai patys pataria verčiau elgtis savo nuožiūra… Ką skaito jūsų pačios vaikai?

A.Ž.: Iš bet ko galima pasimokyti, jei tik noro yra. Jei būtų mokomasi tik iš knygų, tai filologai turėtų būti mokyčiausi išminčiai, o jau kritikai, kuriems reikia perskaityti daugiau nei bet kam, iš viso galėtų eiti valstybių valdyti. Bet niekas neatsitinka taip paprastai.

Sūnus, dešimtmetis, vakar perskaitė Katherine Paterson „Tiltą į Terabitiją“, duktė, greit aštuonerių, dabar Kate DiCamillo „Nepaprastą Edvardo Tiuleino kelionę“ baigia, bet abu labai mėgsta ir komiksus, čia vadinamus Bė Dė (pranc. bandes dessinees). Bet ir man pieštos knygos, vadinamasis dešimtasis menas, labai patinka, tad bent kartą per porą mėnesių su vaikais keliaujam į specialius knygynus.

VEIDAS: Kokia mintis pirmiau šauna į galvą, ant naujos knygos viršelio perskaičius, kad autoriaus kūriniai išversti į šimtą pasaulio kalbų: kad taip peršamas kūrinys gali būti vertas dėmesio ar, priešingai, kad tai veikiausiai eilinis komercinis niekalas?

A.Ž.: Pirma mintis: na na, kas jiems ten taip patiko? Knygas dažniausiai (jei tai dar nežinomas autorius) renkuosi prisiskaičiusi anotacijų, jei kas parašo – recenzijų ir knygų skaitytojų tinklaraštininkų nuomonių, tad viršelių čiupinėti einu jau su išankstine nuomone. Komerciškai sėkmingos knygos manęs negąsdina: nebūtinai tai turi būti niekalas, nesutinku su tokiomis kategoriškomis svarstyklėmis. Margaret Atwood, Juliano Barneso, Umberto Eco – daugelio puikių autorių knygos verčiamos į šimtą kalbų, ir niekas jų niekalu nepravardžiuoja. Visada mielai rinksiuosi man dar negirdėto autoriaus komiksą, jei jis bus gavęs Angulemo festivalio (Angouleme Festival International de la bande dessinee) žiuri ar publikos prizą.

Knygas renkuosi pagal jau skaitytus autorius, kartais – pagal vertėjus (įsimylėti vertėjai (vertėjos) įsigudrina versti tokias knygas, kurios man patinka, tad jų pavardes taip pat laikau rekomendacija). Dar – pagal leidyklas: yra tokių, prie kurių stendų niekad nebeisiu, ir daug tokių, kurių naujienų ieškau.

Print

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...