Tag Archive | "biografinė knyga"

Günterio Grasso autobiografinis romanas „Svogūno lupimas“

Tags: , , , ,


 

Nobelio premijos laureato Günterio Grasso biografinė knyga „Svogūno lupimas“, vos išleista Vokietijoje, sukėlė skandalą. Apie ją kalbėjo ne tik vokiečiai, bet ir anglai, amerikiečiai, prancūzai. Pasigirdo reikalavimų, kad iš autoriaus būtų atimta Nobelio premija. Günteris Grassas pirmąsyk viešai pripažino tai, ką ilgai slėpė. Sulaukęs 79-erių jis panoro papasakoti apie juodžiausią savo praeities dėmę.

 

Tai istorija apie vaiką, kuris, svajodamas ištrūkti iš ankšto dviejų kambarių buto Dancige, tapo fiurerio kareiviu. Nepriimtas į povandeninį laivyną penkiolikmetis, sulaukęs septyniolikos jis buvo pašauktas tarnauti SS…

Prieš mūsų akis skleidžiasi spalvinga XX amžiaus panorama ir intymiausios rašytojo gyvenimo akimirkos: gintarais nusėta Baltijos pakrantė, amerikiečių belaisvių stovykla, kurioje žaista kauliukais su, tikėtina, būsimu popiežiumi, pokario Vokietijos griuvėsiai, tautos kaltės klausimas, meilės nuotykiai, dailės studijos, Paryžius, draugystė su Pauliu Celanu, „Skardinio būgnelio“ gimimas…

Duodamas interviu vienam Vokietijos laikraščiui prieš pat pasirodant „Svogūno lupimui“, Günteris Grassas kalbėjo: „Man reikėjo rasti šiai knygai formą, ir tai buvo sunkiausia. Elementaru, kad mūsų prisiminimai, regėti vaizdai gali būti apgaulingi, dažnai tokie ir būna. Mes linkę pagražinti, dramatizuoti, paversti mūsų išgyvenimus ar nutikimus linksmu anekdotu. Aš norėjau, kad visa tai, net ir abejotini dalykai, būdingi literatūriniams prisiminimams, kaip nors atsispindėtų per kūrinio formą. Todėl ir atsirado svogūnai. Lupant svogūnus, arba rašant knygą, lukštas po lukšto, sakinys po sakinio daug kas darosi aiškiau, suprantamiau, vėl atgyja tai, kas buvo pradingę“.

 

Ištrauka iš knygos

(…) Pasakei žodį, ir jau maga ištarti kitą. Skolos ir kaltė. Du žodžiai, taip giliai įleidę šaknis į vokiečių kalbos dirvą. Mat skolas dar įmanoma šiaip taip sutvarkyti, kad ir mokant dalimis, kaip tai darė mano motinos klientės, o nuslėpta ar tiktai numanoma kaltė išlieka. Ji vis tiksi. Ir niekur nuo jos nepabėgsi. Vis traukia savo giesmelę. Nebijo kartojimosi, tarpais maloningai leidžiasi pamirštama ir žiemoja sapnuose. Ji nusėda ant dugno – kaip neišnaikinama dėmė, kaip neiššluostomas klanas. Ji nuo mažumės išmoksta atgailaudama ieškoti užuoglaudos ausies kriauklėje, teisintis senatimi ar tuo, kad už ją jau seniai atleista, menkinti save, virsti beveik į nieką, bet paskui vėl pasirodo, kai svogūnas netenka vieno luobo po kito ir ant pačių jauniausių pasirodo neištrinami rašmenys: kada didžiosiomis raidėmis, kada kaip šalutinis sakinys ar pastaba paraštėje, kada įskaitoma, o kada vėlei parašyta hieroglifais, kuriuos sunku, o kartais išties neįmanoma iššifruoti. Man skirtas įrašas trumpas ir aiškus: aš tylėjau.

Betgi tylėjo daugelis, todėl kyla pagunda išvis numoti ranka į savo nuodėmę, visą kaltę suversti bendrai arba kalbėti apie save tiktai kaip apie trečią asmenį: Jis buvo, matė, sakė, tylėjo… Užsidarė savyje, kur daug vietos slapukavimui.

Kai tiktai prisišaukiu iš praeities tą vyruką, kuriam tada buvo trylika metų, imu jį griežtai kvosti ir jaučiu pagundą teisti, lyg jis būtų koks pašalietis, kurio bėdos manęs nejaudina, išvystu vidutinio ūgio vaikėzą trumpomis kelnėmis ir kojinėmis iki kelių, kuris nuolatos visaip vaiposi. Jis vengia mano klausimų, nenori būti teisiamas, nuteistas. Bėga pas motiną ant kelių. Šaukia: „Aš juk buvau vaikas, tik vaikas…“

Kai bandau jį nuraminti ir prašau padėti man lupti svogūnus, jis tyli, nenori būti panaudotas kaip medžiaga mano ankstyvam autoportretui. Jis neduoda man teisės jo, pasak jo, „sudoroti“, ir dar „iš anksto“.

Dabar štai primerkia akis, suspaudžia lūpas, nervingai jas kramto, vaiposi, palinksta prie knygos, dingsta su savo mintimis, ir jo nebepagausi.

Matau, kaip jis skaito. Jam užtenka tam kantrybės, vien tam. Skaitydamas užsikemša smiliais ausis, kad atsitvertų nuo linksmo sesers keliamo šurmulio ankštame bute. Štai ji niūniuodama artinasi. Ir jis turi pasisaugoti, nes ji mėgsta užversti knygą, nori su juo pažaisti, visąlaik nori, ji tikras viesulas. Seserį jis myli tiktai per atstumą.

Knygos jam nuo pat vaikystės lyg tvoros skylė, pro kurią galima išlįsti į kitus pasaulius. Matau, kaip jis vaiposi, kai nieko neveikdamas sustingsta mebliuoto kambario viduryje ir, rodos, taip, taip nieko nemato, kad motina priversta šūktelėti: „Kur tu vėl? Ką dabar prasimanei?“

Tačiau kur aš būdavau, kai atrodydavau esąs kitur? Kokiose tolimose erdvėse būdavo besivaipantis vyrukas, neišeidamas iš kambario ar klasės? Kur link driekėsi jo minčių siūlai?

Paprastai būdavau nuklydęs į praeitį, nes negalėjau pasisotinti kruvinais istorijos viduriais, buvau įsimylėjęs niūrius viduramžius, jų Trisdešimties metų karo laikotarpį.

Ir vyrukui, šaukiamam mano vardu, dienos slinko kaip jo vaizduotėje iškylančių kostiumuotų epizodų eilė. Aš visuomet norėjau būti kitas ir kitur, tas „Taičiataitenčius“, kurį po kelerių metų, kai susižavėjau „Simplicisimu“, sutikau adaptuotos knygos pabaigoje: šiurpų ir vis dėlto žavų tipą, kuriam pavyko muškietininko plačkelnes pakeisti šiurkščiu atsiskyrėlio abitu.

Nors buvau puikiai informuotas apie dabartį, fiurerio kalbas, žaibo karus, povandeninių kovų didvyrius ir aukščiausiais ordinais apdovanotus skraidymo asus, o mano geografijos žinios išsiplėtusios iki pat Juodkalnijos kalnų, iki graikų salų grupių, o nuo keturiasdešimt pirmųjų metų, frontui tolstant į Rytus, net iki Smolensko, Kijevo ir Ladogos ežero, aš tuo pat metu kartu žygiavau su kryžiuočiais į Jeruzalę, buvau imperatoriaus Barbarosos ginklanešys, koviausi kaip ordino riteris su prūsais, buvau popiežiaus ekskomunikuotas, priklausiau Konradino svitai ir galutinai žlugau su paskutiniaisiais Štaufenais.

Aš nemačiau kasdieninių nusikaltimų prie pat miesto, – ant Vyslos įlankos krantų, vos už dviejų kaimų nuo Nikelsvaldėje esančio Konradinumo vasaros filialo, vis augo ir augo Štuthofo koncentracijos stovykla, – ir piktinausi vien tiktai popiežiaus valdžios daromais nusikaltimais ir inkvizicijos kankinimų praktika. Viena vertus, mane žavėjo išradingas replių, įkaitintos geležies ir spaustuvų panaudojimas, bet kita vertus, įsivaizdavau esąs keršytojas už sudegintas raganas ir eretikus. Aš nekenčiau Jurgio Devintojo ir kitų popiežių. O Vakarų Prūsijoje variau iš ūkių lenkų žemdirbius sykiu su žmonomis ir vaikais; likau ištikimas Frydrichui Antrajam, kuris Apulijoje apgyvendino jam ištikimus saracėnus ir arabiškai kalbėjo su savo sakalais.

Gręžiantis atgal galima pamanyti, kad tam besivaipančiam gimnazistui pavyko iš knygų pasisemtą teisingumo jausmą perkelti į rezervines užnugario pozicijas. Matyt, todėl mano pirmas plačiai užsimotas bandymas rašyti buvo toli nuo paskutinių Dancigo žydų deportacijos iš geto Pelių gatvėje į Terezienštato koncentracijos stovyklą ir nuo visų „katilų“, kur vyko didieji keturiasdešimt pirmųjų metų mūšiai; gudriai suregztas to kūrinio veiksmas turėjo vykti tryliktojo amžiaus viduryje, neįsivaizduojamai toli nuo pirma minėtų vietų.

Impulsą tam davė moksleiviams skirto laikraščio „Hilf mit!“* paskelbtas konkursas, jauniems autoriams žadantis prizus.

Tad besivaipantis arba mano menamas, vis dar prisiminimų liūne skendintis „aš“ iki tol dar švariame storame sąsiuvinyje ėmė rašyti ne apsakymą, o iškart didžiulį romaną, pavadintą – ir tai tikra – „Kašubai“. Vis dėlto jie buvo man giminės.

Mano vaikystės metais mes dažnai važiuodavome per Laisvojo miesto sieną Kokoškų ir Cukau pusėn aplankyti mano antros eilės močiutės Anos, kuri su gausia šeima gyveno ankštoje pirkioje žemu stogu. Tenai tuojau ant stalo vienu metu atsirasdavo pyragas su varške, šaltiena, marinuoti agurkai ir medus, džiovintos slyvos ir vištienos žarnokai – skrandis, širdis, kepenys, – saldūs ir rūgštūs valgiai, taip pat degtinė, varyta iš bulvių; čia buvo verkiama ir juokiamasi.

Žiemą su rogėmis mus atsiveždavo dėdė Jozefas, vyriausiasis močiutės Anos sūnus. Būdavo linksma. Ties Goldkrugu reikėjo kirsti Laisvojo miesto sieną. Dėdė Jozefas sveikindavosi su muitininkais vokiškai, lenkiškai, o viena ir kita vis kitaip uniformuota pusė jį tik plūsdavo. Tai būdavo ne taip linksma. Prieš pat karo pradžią jis, sako, ištraukęs iš stalčiaus lenkišką vėliavą ir vokišką su svastika ir sušukęs: „Kai prasidės karas, aš įsilipsiu į medį ir žiūrėsiu, kurie pirmi ateina. Tada ir iškelsiu vėliavą – vieną ar kitą…“

Ir vėliau, praėjus nemažai laiko, mes ir toliau matydavomės su sušaudyto dėdės motina ir broliais, tiktai slapčia, kai uždarydavome krautuvę. Karo metais su maisto produktais buvo striuka ir apsimokėjo keistis prekėmis: vištos ir kaimiški kiaušiniai buvo mainomi į razinas, kepimo miltelius, siūlus ir žibalą. Mūsų krautuvėje šalia silkių statinės stovėjo sulig žmogum aukščio žibalo bakas su čiaupu, – jo kvapą po šiai dienai prisimenu. Ir man tebestovi prieš akis močiutės Anos vizitai su mainams skirtomis prekėmis, kaip ji ištraukia iš po sijonų nupeštą žąsį, numeta ant prekystalio ir sako: „Dešimc svarų trauks, ne mažiau…“

Tad kalbiniai kašubų įpročiai man buvo žinomi. Kai liaudavosi vograuti savo senovės slavų šnekta ir pereidavo prie vietinio vokiško dialekto, dėstydami savo bėdas ir lūkesčius, jie praleisdavo artikelius ir, kad būtų tikriau, dėl visa ko bent po kelis kartus pasakydavo „ne“. Jų lėta kalba buvo tarsi nusistovėjęs rūgpienis, kurį pasiskanindavo trinta juoda duona ir cukrumi.

Išlikę kašubai nuo neatmenamų laikų gyveno kalvotose Dancigo apylinkėse, o besikeičiančios valdžios niekada jų nelaikė nei tikrais lenkais, nei tikrais vokiečiais, ir kai po paskutinio karo vėl atsidūrė po vokiečių sparnu, valstybės įsakymu buvo priskirti trečiajai etninių vokiečių kategorijai. Tai buvo padaryta spaudžiant administracijai ir tikintis, kad ateityje jie taps visaverčiais reicho vokiečiais: jaunos moterys tiks darbo tarnybai, o jauni vyrai, tokie kaip dėdė Janas, dabar vadinamas Hanesu, armijai.

Aišku, būtų reikėję papasakoti apie tai, kas vyko tada. Tačiau aš savo pirmojo kūrinio veiksmą, pilną mirčių ir žudynių, perkėliau į tryliktąjį amžių, į baisius tarpuvaldžio laikus, ir tai galima paaiškinti mano aistra patiems painiausiems istorijos puslapiams. Savo kūrinyje daugiau dėmesio skyriau ne senovės slavų papročiams, o viduramžių teismams ir beteisiškumui, viešpatavusiam po Štaufenų žlugimo.

Iš to mano rašinio neliko nė žodžio. Atmintyje neįstrigo nė užuominos apie kokį nors kruviną nusikaltimą, pareikalavusį kruvino keršto. Nė vieno riterio, valstiečio, elgetos vardo. Nieko. Nė vieno rūstaus inkvizicijos teismo nuosprendžio ar kankinamos raganos klyksmo. O juk turėjo lietis kraujo upės, liepsnoti dešimtys, šimtai laužų, uždegtų deguto deglais, nes jau pirmo skyriaus pabaigoje visi herojai buvo negyvi: nukirsdinti, pasmaugti, pasodinti ant kuolo, sudeginti ar ketvirčiuoti. Ir dar: nebeliko nieko, kas galėtų už tuos nugalabytus herojus keršyti.

Tokiu rašytiniu kapinynu mano pirmas prozos bandymas ir baigėsi. Jei tas sąsiuvinis būtų išlikęs, jis būtų įdomus nebent fetišistams, medžiojantiems tokius dokumentus.

Pakarti, nukirsdinti, sudeginti ir ketvirčiuoti, visi tie ant ąžuolų tabaluojantys varnoms sulesti atiduoti lavonai paskui galėjo virsti vaiduokliais ir veikti vėlesniuose skyriuose, gąsdindami kitus personažus, tačiau man tai neatėjo į galvą – man niekada nepatiko istorijos apie vaiduoklius. Tačiau gali būti, kad švaistūniškas elgesys su pramanytais veikėjais, užkirtęs kelią tolesniam rašymui, paskui privedė prie to, kad aš, tapęs taupesniu autoriumi, ėmiau labiau tausoti savo romanų herojus.

Oskaras Maceratas iškilo į medijų magnatus. Jo „babka“ sulaukė šimto septynerių metų; dėl jos, kad pasveikintų su gimtadieniu, nepaisydamas didelių prostatos bėdų, romane „Žiurkienė“, kurio veiksmas vyksta tiek praeityje, tiek dabartyje, jis ryžtasi kelionei į Kašubiją.

Ankstyva Tulos Pokryfkės mirtis tik nuspėjama, tad ji, tuoj tuoj gimdysianti septyniolikmetė, buvo išgelbėta iš skęstančio su bėgliais laivo „Vilhelmas Gustlofas“, o paskui, kai apysaka „Krabo žingsniu“ pagaliau prisirpo, kad būtų parašyta, septyniasdešimtmetė buvo įtraukta į jos personažų gretas. Ir tapo močiute to dešiniojo radikalo vyruko, kuris internete kelia į padanges savo nacistinį „kankinį“. Tą patį galima pasakyti apie mano numylėtinę Ženi Brunys, kuri, nors ir smarkiai suluošinta ir amžiams peršalusi, sugeba išgyventi „Šuniškus metus“, kaip ir aš išgyvenau, kad vėl ir vėl rasčiau savo vietą.

O tas saiko nežinantis vaikėzas, kurį galima laikyti dabartinio manęs užuomazgomis, nedalyvavo moksleivių laikraščio „Hilf mit!“ konkurse. Ir čia galima įžvelgti pozityvą, juk taip, galimas daiktas, išvengiau sėkmės nacionalsocialistų organizuotame Didžiąją Vokietiją šlovinančiame jaunųjų talentų konkurse. Juk jei būčiau laimėjęs antrą ar trečią vietą, apie pirmą net nekalbu, tokia pradžia mano literatūrinei karjerai būtų suteikusi rudą atspalvį ir būtų tikras skanėstas sensacijų amžinai alkaniems žurnalistams. Mane būtų galima apšaukti jaunuoju naciu arba bent jau jų šalininku. Teisėjų būtų atsiradę į valias.

Tačiau aš pats galiu save apkaltinti, įvertinti ir nuteisti. Kaip hitlerjugendo narys aš buvau jaunasis nacis, tikintis iki galo. Tiesa, ne fanatiškai, bet visuomet neatitraukdamas akių žvelgiau į vėliavą, apie kurią buvo sakoma, kad ji „daugiau negu mirtis“, ir žygiavau kartu su visais į koją. Mano tikėjimo netemdė jokia abejonė, manęs negali pateisinti joks ardomasis veiksmas, tarkime, slaptas lapelių dalinimas. Aš nekėliau įtarimo, nes nepasakojau anekdotų apie Gėringą. Priešingai, maniau kad mano tėvynei gresia pavojus, nes ją supa priešai.

Nuo tada, kai mane pašiurpino straipsniai apie „Brombergo skerdynes“, kuriais pirmosiomis karo dienomis mirgėjo laikraščio „Danziger Vorposten“ puslapiai ir kuriuose visi lenkai buvo vadinami pasaliais žudikais, bet koks vokiečių keršto aktas man atrodė teisingas. Aš piktinausi nebent vietiniais partijos bonzomis, vadinamaisiais „auksiniais fazanais“, kurie bailiai vengė tarnybos fronte, vertė mus žiovauti tuščiomis kalbomis iš tribūnų ir nuolatos be reikalo kartojo šventą fiurerio vardą, kuriuo mes tikėjome, ne, kuriuo aš tikėjau, nevargindamas savęs nereikalingais klausimais, kol viskas, kaip pranašavo ta mūsų giesmė, subyrėjo į šipulius (…)

 

(…) Ką gi aš matau stebėdamas priešpilnio mėnulio šviesoje vienišą motorizuotąjį šaulį, kuris yra tarsi ankstyva laida dabartinio, jau pagyvenusio žmogaus?

Jis atrodo taip, tarsi būtų pabėgęs iš brolių Grimų pasakų. Štai štai pravirks. Jam aiškiai nepatinka ta istorija, kurioje yra atsidūręs. Daug mieliau panėšėtų į pagrindinį herojų iš vienos knygos, kuri jam visąlaik buvo tokia artima. Ir išties: dabar jis primena tą Grimelshauzeno veikėją, kuriam pasaulis atrodė beprotnamis su daugybe labirintų, iš kurio ištrūkti galima tiktai pasitelkus į pagalbą rašalą ir plunksną, kaip ištrūko tasai Taičiataitenčius. Jo mokyklos laikų triukas: fantazuok ir išsisuksi.

O kol kas viskas, kas toliau bus, veši vien tiktai galimų spėjimų lysvėje. Jis norėtų būti tai čia, tai ten; bet aš regiu tiktai be tikslo klaidžiojantį kareivėlį su smukčiojančiu šalmu, tai pasirodantį tarp lygių vienodo aukščio tos pačios rūšies medžių kamienų, tai vėl dingstantį.

Jis vis dar ginkluotas, laiko automatą paruoštą šauti. Prie šono kaip koks pailgas būgnas be reikalo tabaluoja dujokaukė. Duonmaišyje vien tiktai gauto žygio davinio trupiniai. Gertuvė pustuštė. „Kienzle“ firmos laikrodis su šviečiančiais skaičiais – tėvo dovana gimtadienio proga – nežinia kada sustojęs.

Ak, kad jis jau dabar turėtų puodelį su trimis kauliukais, kuris jam kaip trofėjus teks karo pabaigoje. Su jais jis ir jo bendraamžis draugas Bad Aiblingo karo belaisvių stovykloje burs savo ateitį. To draugo vardas bus Jozefas, ir jis bus toks atkaklus katalikas, kad būtinai norės tapti kunigu, vyskupu, o jei kas – ir kardinolu… Tačiau tai kita istorija, kurios pradžia kol kas neaiški ir jai čia, tamsiame miške, nėra kas veikti.

Dabar jis sėdėdamas miega, atsirėmęs į medį. O dabar pakirsta, bet ne sušalęs, nors neseniai jam taip trūko ties Veisvaseriu praganytos milinės. Dienos šviesoje jis, kaip ir medžiai, meta šešėlį. Bet nesugeba pasinaudoti tuo orientyru, klupinėdamas eina ratu ir to nepastebi. Išsitraukia iš duonmaišio kelis džiūvėsio trupinius, atsuka gertuvę, geria, šalmas nusmunka jam ant pakaušio. Jis nepajėgia skaičiuoti minučių, neturi po ranka nieko, su kuo galėtų išsiburti ateitį, ir ilgisi draugo. Kol kas dar bevardžio, ir veltui bando būti kaip Simplicijus, mokantis išsisukti iš bet kokių pavojų ir gaunantis „Zosto medžioklio“ pravardę, o rinkdamas kariuomenei maistą gebantis rasti tik ką iškeptos duonos ir vestfališko kumpio.

Dabar, jau vėl temstant ir ūkaujant pelėdikei, jis kramto paskutinius trupinius, jį kamuoja alkis ir visiškos vienatvės jausmas po gan debesuotu dangumi.

Galutinai apgaubtas tamsos gauna antrą baimės pamoką, pajunta, kaip baimė užsiropščia jam ant nugaros, bando prisiminti vaikiškas maldas: „Dievuli mielas, priimk mano sielą…“ Galbūt šaukiasi motinos: „Mama, mama!“, kai ta savo ruožtu iš tolo bando prisišaukti jį: „Eikš, vaikeli! Aš tau suplakiau gogelmogelį“, bet lieka vienas vičvienaitis tamsiame miške, kol išties kai kas atsitinka.

Aš išgirstu žingsnius ar garsus, panašius į žingsnius. Traška užmintos šakos. Didelis žvėris? Šernas? O gal vienaragis?

Aš sustoju ir stengiuosi nekelti nė garso, tas kitas – žvėris, žmogus ar pasakų padaras – taip pat sustoja.

Kažkas juda, tai arčiau, tai toliau, bet eina link manęs, štai jau visai čia pat.

Atsargiai! Nė garso! Pasislėpt už medžių.

Padaryk tai, ko esi išmokytas. Nuleisk saugiklį. Anas, matyt, irgi jį nuleido.

Du žmonės, įtariantys, kad kitas – priešas. Paskui, po daugelio metų, iš to galėtų išeiti baleto ar kino filmo scena, be tokių scenų geras vesternas pabaigoje neapsieina, įtampa auga, prasideda ritualinis šokis prieš šaudynes.

Sakoma, jog tamsiame miške reikia švilpiniuoti, kad atsikratytum baimės. Kažkas, galbūt toli esanti mama, ragino ką nors padainuoti. Tik ne kokį nors išmoktą maršą, tarkim, „Eriką“, ir ne madingą kino šlagerį, pavyzdžiui, vieną iš tų, kuriuos neseniai dainavo Marika Rek, kad naktį žmogus jaučiasi vienišas, paieškoti ko nors, tinkamo esamai padėčiai, ir man tarsi savaime ištrūko iš burnos vaikiškos dainelės žodžiai. Ir aš tol vis kartojau pirmą jos eilutę: „Išėjo Hansiukas pasaulin klajoti…“ – kol išgirdau atsakymą: „Nemanė vargšelis, kad teks tiek bijoti…“

Nežinau, kiek truko ta pakaitinė giesmė, matyt, kol abi pusės suprato atpažinimo signalą – čia du žmogiški vokiškos padermės padarai klaidžioja po tamsų mišką – ir suvokė, kad jau gali pasirodyti, kreiptis į vienas kitą kareiviška kalba, nuleisti šautuvus ir prieiti prie vienas kito visai arti.

Antras mudviejų dueto narys buvo ginkluotas šautuvu, keleriais metais vyresnis už mane ir keliais centimetrais mažesnis. Be šalmo, su sulamdyta pilote, gan menkas ir tauškiantis berlynietiška šnekta su jai būdingu niurzgliu tonu. Truputį išsigandau, kai spragtelėjo savo žiebtuvėliu ir liepsna apšvietė jo niūrų uždarą veidą.

Paskui sužinojau: kariauti pradėjo Lenkijoje, vėliau buvo Prancūzijoje ir Graikijoje, galop Krymo pusiasalyje ir išsitarnavo iki vyresniojo grandinio. Aukščiau kilti nenorėjo. Jo niekas negalėjo išmušti iš vėžių, ir tai patvirtino vėlesni įvykiai: jis buvo mano angelas sargas ir Grimelshauzeno Hercbruderis, išvedęs mane iš miško, o paskui ir padėjęs pereiti rusų fronto liniją.

Kartą, kai sustojome pailsėti, jis mėnesienoje rūpestingai nusigramdė trijų dienų barzdą. Ir aš turėjau palaikyti savo vadui kišeninį veidrodėlį.

Saugų mišką palikome tik tada, kai tam ryžtis mus įkalbino tamsoje į vakarus nusidriekusios vagos. Dirva atrodė ką tik suarta ir baigėsi už nedidelės pakilumos. Tada traukėme krūmų supamu lauko keliuku, kuris kirto upeliuką. Tiltas per jį buvo nesaugomas. Mes prisipildėme gertuves, atsigėrėme, vėl prisipildėme, jis parūkė.

Ir tiktai ties trečiu tiltu – mūsų kelyje, matyt, vis pasitaikydavo Šprė atšakos – atokiau sušvito laužas. Mus pasiekė juokas, žodžių nuotrupos. Priešais laužą šmėsčiojo žmonių šešėliai.

Ne, ivanai neplėšė dainų ir nebuvo girti kaip pėdai. Matyt, dalis jų miegojo, o kita dalis…

Tiktai kai jau ėjome per tiltą, mus pasivijo šūksniai: „Stoi!“, „Stoi!“

Sulig trečiu šūksniu – kai jau buvome galiuką už tilto – vyresnysis grandinis davė komandą: „Dumk, kiek įkabini!“

Ir mes pasileidome, kaip kad paskui ilgai ir lėtai bėgome pokariniuose sapnuose, per suartą dirvą, kur išverstos velėnos lipo prie batų padų, krito, vėl lipo, tad mes, dabar jau apšaudomi iš automatų dangų perskrodusios šviečiamosios raketos šviesoje, dūmėme kaip sulėtintame filme, ir ta pernelyg užsitęsusi filmo scena truko tol, kol pasiekėme lauką supantį griovį, kuris mus ir priglaudė.

Rusai, arba, kaip jau sakėme, ivanai, nebandė mūsų iš tenai iškrapštyti. Šūviai nutilo. Į dangų nekilo lauką apšviečiančios raketos. Tiktai kartais iš už debesų išlįsdavo mėnulis. Kartą pro šalį praliuoksėjo triušis, taip lėtai, lyg mūsų nebūtų ko bijoti.

Taigi mes pėdinome toliau, tiltų daugiau nepasitaikė, ir paryčiui išvydome kaimą, iš pažiūros dar neužimtą priešo; susiglaudęs aplink bažnytėlę rytmečio ūkanose jis snaudė taip ramiai, lyg būtų iškritęs iš laiko.

 

Keista, bet man iki šiol stovi prieš akis piktas, o gal tiktai niūraus veido austrų kilmės rotmistras, pasitikęs mus prie menkai saugomos prieštankinės užkardos, todėl galiu net aprašyti maišelius jam po akimis ir ūsus, nors mes prieš jį ir jo folksšturmo vyrus prastovėjome tik minutę. Iš prigimties, matyt, buvo flegmatikas ir mūsų ilgą aiškinimą nutraukė žodžiais: „Na, tai kurgi jūsų popieriai?“ – ištardamas juos tokiu tonu, lyg tas klausimas būtų grynas formalumas.

Kadangi popierių neturėjome, buvome, taip sakant, laisvi paukščiai ir – tiesiai tariant – už tai grėsė karo lauko teismas, jis liepė trims savo seniams, ginkluotiems šratiniais šautuvais ir pancerfaustais, užrakinti mus vieno ūkininko rūsyje. Vienas tų vyrų laikė reikalinga pareikšti, kad yra to kaimo burmistras ir ortsbauernfiureris.

Vėlei keista, kad mūsų niekas nenuginklavo. Rotmistras turėjo šuniuką su išsiuvinėtu karoliukais antkakliu, jį nešiojo ant rankų ir vis maloniai šnekino, tarsi, išskyrus tą šunėką, niekas pasaulyje nebūtų vertas jo dėmesio.

Vienas tų sukriošusių senių, kurie mus vedė į rūsį, pakišo mano vyresniajam grandiniui praplėštą cigarečių pakelį, nebeprisimenu, kokios markės, lyg vykdydamas paskutinį myriop nuteistojo prašymą.

Taip pat pamiršau, kaip vadinosi tas kaimas, į kurį atėjome per fronto liniją pas saviškius – sveiki, nors ir alkani, – kad tenai stotume prieš nesiceremonijantį karo lauko teismą. Gal Pėterleinas? Ar taip mažybiškai vadinosi kitas kaimas, per kurį ėjome vėliau?

Rūsio lentynos buvo apkrautos stiklainiais su visokiomis konservuotomis gėrybėmis. Apie jų turinį informavo tvarkingai priklijuotos stambiu Ziuterlino šriftu ranka rašytos etiketės. Smidrai, agurkai, moliūgai ir žali žirneliai, konservuota žąsiena ir jautiena. Dulkės nuo stiklainių buvo nuvalytos. Buteliuose tamsavo obuolių ir šeivamedžių uogų sultys. Viename rūsio kampe gulėjo jau mažojo piršto ilgio diegus išleidusių bulvių krūva.

Mes iki soties prisirijome konservuotos mėsos, užsikąsdami marinuotais agurkais, užsigerdami sultimis. Paskui mano vyresnysis grandinis užsirūkė, jis tai darė retai, bet su pasimėgavimu. Kaip ir mano tolima motulė, mokėjo žiedais leisti dūmus. Aš ištuštinau dujokaukės dėžę ir užpildžiau ją žemuogių ar vyšnių marmeladu, vėliau man tai neišėjo į gera.

Valandą ar dvi palaukėme karo lauko teismo, nė žodžiu nepersimetę apie mums gresiantį rūstų jo nuosprendį, tiesiog snūduriuodami, – šiaip ar taip, negaliu pasakyti, kad visą tą laiką virpinome kinkas. Paskui vyresnysis grandinis paklebeno rūsio duris. Jos buvo neužrakintos. Lauke spynoje kyšojo raktas. Mūsų niekas nesaugojo. Gal išgąsdinome ar pažadinome iš miego kokią nors katę, jeigu ten tokia buvo?

Virš rūsio pro virtuvės langą matėme prieštankinę užkardą. Joks folksšturmo senis tenai nerūkė savo paskutinės pypkės. Buvo dingęs rotmistras su šuniuku. Kaimas, matyt, į tą laiką buvo paliktas. Ar jo gyventojai dėjosi, kad jų nėra ir niekada nebuvo.

Rotmistras mus buvo pamiršęs arba apimtas melancholijos atidavęs kaprizingo likimo valiai. Ant prieštankinės užkardos šviežiai nukirstų pušų kamienų gimnastikavo žvirbliai. Šildė saulė. Norėjosi dainuoti.

Pro užkardos šoną buvo matyti arimai, tenai išskleista grandine artinosi priešas, rusų pėstininkai. Aš ir vėl atsidūriau per šūvį nuo Raudonosios armijos. Pavieniui kareiviai buvo dar neįžiūrimi, tačiau distancija kas žingsnis vis trumpėjo. Niekas nešaudė. Po lėtai artėjančių figūrų pilotėmis, šalmais, kailinėmis kepurėmis galėjo būti maždaug mano amžiaus vyrukų galvos. Uniformos žemės spalvos. Veidai vaikiški. Štai juos jau galima suskaičiuoti iš kairės į dešinę. Kiekvienas jų – taikinys.

Tačiau aš nenukreipiau į juos savo italų gamybos automato, ir mano vyresnysis grandinis neketino ginti Pėterleino kaimo savo šturmo šautuvu. Mes tyliai pasišalinome. Net jeigu ivanai gavę komandą arba iš papratimo būtų ėmę šaudyti, mes nebūtume jiems atsakę tuo pačiu.

Taip elgėmės ne iš meilės žmonėms, ir tai nėra nuopelnas. Tiesiog buvo neprotinga ir nebuvo jokio reikalo į juos pyškinti. Todėl mano nuolatiniai aiškinimai, kad per tą savaitę, kai karas laikė mane už pakarpos, niekada nežiūrėjau per šautuvo taikiklio išpjovą ir kryptuką, neieškojau taikinio, nepaleidau nė vieno šūvio, paskui šiek tiek slopino gėdos jausmą. Trumpai tariant, mes nešaudėme. Tačiau nelabai gerai beprisimenu, kada pakeičiau savo uniforminę striukę į kitą, mažiau mane kompromituojančią. Ar tai padariau savo noru?

Vyresnysis grandinis, matyt, įsakė man pakeisti uniformą su dviem runomis ant apykaklės ir padėjo tai padaryti. Mano ženklai jam nepatiko. Dėl jų jis ir pats buvo atsidūręs prastoje kompanijoje, nors anksčiau apie tai nekalbėjo.

Vienu metu, galbūt stiklainių su visokiais marinatais pilname rūsyje ar mums sustojus pailsėti, kai išsimuilino, nusiskuto ir užsirūkė, aš išgirdau: „Jeigu ivanai mus vis dėlto nutvertų, tau būtų galas. Vyrukus su tokiais dzinguliukais ant apykaklės jie šaudo vietoje. Pykšt į pakaušį, ir baigta…“

Jis tikriausiai kažkur „suorganizavo“, kaip buvo sakoma kareivių žargonu, paprastą vermachto striukę. Be jokių šūvių skylių ir kraujo. Ji man netgi tiko. Tada, be dvigubos runos, aš jam atrodžiau patraukliau. O ir aš pats neturėjau nieko prieš naują aprangą.

Toks rūpestingas buvo mano angelas sargas. Hercbruderis visada ateidavo į pagalbą Simplicijui, o aš, pakeitęs pavidalą, galėjau pasikliauti savo vyresniuoju grandiniu.

Paskui – tai visada iki tol. Ant to, ką vadiname dabartimi, ant akimirkos dabardabardabar, visuomet krinta praeities šešėlis, todėl į priekį, į vadinamąją ateitį, eini lyg su švininiais batais.

Žvelgiant iš šešiasdešimties metų atstumo, man atrodo, jog septyniolikmečiam vaikinukui su ne pagal paskirtį naudojamu dujokaukės dėklu ir nauja uniformine striuke greta mitraus ir gyvybingo, bet kokį pavojų užuodžiančio vyresniojo grandinio, apie kurį niekuomet nepasakytum, kad prieš karą jis buvo kirpėjas, buvo labai sunku kelyje prisiplakti prie kokio nors besitraukiančio dalinio. Tačiau jiems visada sekėsi išvengti „grandininių šunų“ kontrolės. Visada atsiranda spragų. Ir retai kada galima suprasti, kur yra fronto linija. Tarp tūkstančių išblaškytos armijos karių jie yra vieninteliai, neturintys išganingų popierių. Ar atsiras taip išretinta dalis, kad juos priglaustų?

Tiktai kelyje iš Zenftenbergo į Šprembergą, pilname vežimų su pabėgėliais, pasinaudojus grūstimi šitai vienodai pilkai apsitaisiusiai, bet tokiai skirtingai porai šalikelėje improvizuotame rinkimosi punkte pavyksta gauti tuos gelbstinčius popierėlius su antspaudu. Po atviru dangumi stovi stalas ir taburetė. Ant stalo guli spausdinti popieriai. Ant taburetės sėdi karo nustekentas feldfebelis, nieko neklausinėja, greitai pildo blankus, deda antspaudus. Aš pakartoju tai, ką man buvo įkalęs vyresnysis grandinis.

Dabar mums niekas negresia, nes esame priskirti naujai formuojamai kovinei grupei, kuri kol kas egzistuoja tik popieriuje: gana miglota perspektyva. Užtat priešais regime ryškų lauko virtuvės siluetą, kėksantį pievoje šalia rinkimosi punkto. Katilas garuoja. Kvepia šiupiniu.

Mes atsistojame į eilę. Be jokio skirtumo, koks kieno laipsnis. Karininkams irgi ta pati eilė. Artėjant galui pamažu įsigali rangų nepaisanti anarchija.

Gauname bulvienės su mėsa. Virėjas iš pradžių pasemia samtį iš apačios, paskui pusę nuo viršaus. Kadangi tebeturime prie duonmaišio prikabintus katiliukus ir stalo įrankius, abu gauname po pusantro samčio. Nuotaika nei prislėgta, nei linksma. Tipiškas balandžio oras. Kalbamu momentu šviečia saulė.

Mes stovime vienas prieš kitą ir sinchroniškai srebiame bulvienę. „Klausykit, – sako kažkas, stovintis už kelių žingsnių šone ir taip pat srebiantis, – šiandien juk Adolfo gimtadienis! Kur tada papildomas davinys? Pavyzdžiui, šokoladas, cigaretės, stikliukas karčiosios, kad galėtum išgerti į fiurerio sveikatą!“

Paskui kažkas bando papasakoti anekdotą, bet susipainioja… Užkrečiantis juokas. Pasipila nauji anekdotai. Visiškai taikus vaizdas. Trūksta tik lūpinės armonikėlės(…)

 

Knygą galite įsigyti ČIA

 

Moters smegenys

Tags: , ,



Vyro tikrovė – lyg kalnas, kurį per šimtmečius nepastebimai gludina ledynai, moters tikrovė – nuolat besikeičiančios ir nenuspėjamos oro sąlygos. Tokį palyginimą savo knygoje pateikia neuropsichiatrė Louann Brizendine. Šį knyga ką tik pasirodė Lietuvos knygynuose, o “Veidas” siūlo ištrauką iš jos.

Keblūs moters smegenų santykiai su pykčiu

Vyro ir moters smegenys labai skirtingai apdoroja pyktį. Nors ir vyrai, ir moterys teigia patiriantys tiek pat pykčio, intensyviau pyktį ir agresiją išreiškia vyrai. Migdolinis kūnas yra smegenų centras, kuriame patiriama baimė, pyktis ir agresija; vyrų jis yra didesnis nei moterų. O baimės ir agresijos kontrolės centras – priekakčio smegenų žievė – santykinai didesnis moterų smegenyse.
Taigi pykčio mygtuką vyrų smegenyse nuspausti lengviau. Vyrų migdolinis kūnas, be kita ko, turi daug testosterono receptorių, kurie stimuliuoja ir paaštrina jų reakciją į pyktį, ypač po bręstant patirto testosterono antplūdžio. Todėl tų vyrų, kurių testosterono lygis yra aukštas, ypač jaunų, „pykčio saugikliai“ perdega greičiau. Daugelis testosteroną vartojančių moterų taip pat pažymi, kad jų pykčio reakcija staiga tapo ūmesnė. Su amžiumi vyrų testosterono lygis savaime mažėja, migdolinis kūnas darosi ne toks aktyvus, priekakčio smegenų žievė įgyja vis daugiau emocijų kontrolės svertų ir vyrai tampa ramesni, ne taip greitai įsiplieskia.
Moterų smegenys į pyktį reaguoja daug ramiau ir ne taip tiesiogiai. Augdama iš savo motinos nuolat girdėdavau, kad santuokos kokybė ir trukmė gali būti matuojama įkandimų žymėmis ant moters liežuvio. Moteris linkusi „prikąsti liežuvį“ ne vien dėl socializacijos ar aplinkos spaudimo. Šį polinkį daugiausia lemia smegenų struktūra. Net jei moteris norėtų tučtuojau išreikšti savo pyktį, jos smegenų grandys mėgina nuslopinti šią reakciją, sukeldamos keršto ar ilgalaikio konflikto baimę. Moters smegenys yra sukurtos visomis išgalėmis vengti konflikto – šį impulsą lemia baimė supykdyti oponentą ir sugriauti su juo santykius. Impulsą gali lydėti staigus tam tikrų smegenų cheminių medžiagų, tokių kaip serotoninas, dopaminas ir norepinefrinas, koncentracijos pokytis, kuris sukelia nepakeliamą, priepuoliui prilygstančią kančią, jei bendraujant jaučiamas pyktis ar įsiplieskia konfliktas.
Galbūt reaguodamos į šį didžiulį diskomfortą moters smegenys išsiugdė papildomų galimybių spręsti konfliktines situacijas ir jų išvengti – daugybę grandžių, kurios perima emocinius signalus ir juos „sugromuliuoja“, lygiai kaip karvė turi priedinę skrandžio kamerą, kurioje permalamas jau anksčiau nurytas maistas. Tam pritaikytos itin erdvios moters smegenų sritys – priekakčio smegenų žievė ir priekinė juostinė smegenų žievė. Jos yra moters smegenų priedinio skrandžio atitikmuo pykčiui sugromuliuoti. (…)
Tyrimai rodo: kai žaidžiant įsiplieskia konfliktas ar kyla ginčas, mergaitės paprastai nusprendžia pasitraukti iš žaidimo, taip išvengdamos pikto apsižodžiavimo, o berniukų žaidimas paprastai tik dar labiau įkaista – jie ima aršiai ginti savo poziciją ir gali valandų valandas ginčytis, kuris yra viršiausias ar kuriam priklauso teisė į visų geidžiamą žaislą. Jei moterį pribloškia žinia apie jos vyro romaną arba vaikui gresiantį pavojų, jos pyktis būna trumpas, o emocijos greitai nurimsta. Ji stengiasi išvengti demonstratyvaus pykčio ir konfrontacijos lygiai taip, kaip vyras stengiasi išsisukti nuo akistatos su emocijomis.
Mergaitės ir moterys ne visuomet pajunta migdolinio kūno sužadintą tiesioginį stiprų pykčio priepuolį, kokį paprastai patiria vyrai. Prisimenu, kaip kartą kolega su manimi pasielgė ne itin garbingai ir aš, parėjusi namo, apie tai papasakojau vyrui. Jis bematant įniršo ant mano kolegos ir negalėjo suprasti, kodėl aš neįniršusi taip pat, kaip ir jis. Užuot smegenyse sukėlęs greitą veiksmo impulsą, kaip nutinka vyrams, pyktis merginų ir moterų smegenyse pirmiau eina į vidinio jausmo, skausmingos konflikto nuojautos ir verbalinio bendravimo grandis. Prieš kaip nors reaguodama į kolegos poelgį, jaučiau būtinybę gerai „sugromuliuoti“ incidentą. Moterys, ant ko nors supykusios, pirmiausia linkusios pasikalbėti su kitais žmonėmis. Tačiau mokslininkai svarsto: nors moteris, apimta pykčio, ne taip operatyviai griebiasi veiksmų, įjungusi savo sparčiau veikiančias verbalinio bendravimo grandis, bet ji gali oponentą užversti tokia piktų žodžių lavina, kokios vyrų smegenys sukelti nesugebėtų. Tipiški vyrai pasako mažiau žodžių ir kalba sunkiau nei moteris, taigi frustracinėje situacijoje jie yra lyg verbaliai neįgalūs. Vyro smegenų grandys greičiau duoda signalą kūnui pereiti prie fizinės pykčio išraiškos, ypač jei jo pyktį dar paaštrina negebėjimas deramai atsikirsti moteriai žodžiais.
Neretai konsultuojamos poros, kuriai sunkiai klostosi tarpusavio santykiai, problema yra ta, kad vyro smegenų grandys greitai paskatina jo piktą ir agresyvią reakciją, dėl kurios moteris įsibaimina ir emociškai užsidaro. Ikiistorinis įrašas smegenyse jai sako, kad situacija pavojinga, bet jei ji nutrauks santykius, neteks maisto ir apsaugos teikėjo ir jai gali tekti verstis vienai. Jei pora lieka įkalinta šio akmens amžiaus konflikto rėmuose, jo išspręsti neįmanoma. Man neretai pavyksta padėti klientams suvokti, kokios skirtingos yra vyro ir moters smegenys bei jų pykčio ir saugumo užtikrinimo grandžių veikimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Artėjant Michailo Gorbačiovo knygos išleidimui: faktai, kurių apie jį nežinojote

Tags: ,



Buvęs Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas Vakarų pasaulyje yra laikomas ikonine persona, Rusijoje jis nėra mėgstamas, o Lietuvoje vertinamas itin kontraversiškai.

Vis dėlto pripažįstama, kad M. Gorbačiovas – svarbi, daug lemtingų sprendimų priėmusi asmenybė. Jis iki šiol nepasitraukia iš politinio ir viešo gyvenimo – praeitų metų rudenį pristatė knygą „Vienas su savimi“, kuri netrukus pasirodys ir lietuvių kalba.

Nors apie buvusį Sovietų Sąjungos lyderį Lietuvoje žinoma nemažai, tačiau kai kurie jo biografijos faktai gali nustebinti ir gerai susipažinusius su istorija. Naujoje knygoje „Vienas su savimi“ M. Gorbačiovas itin atvirai pasakoja apie savo vaikystę, asmeninius santykius. Norintiems sužinoti daugiau, pristatome faktus, kurių galbūt nežinojote apie M. Gorbačiovą.

1.Sunki vaikystė. Sulaukęs 15 metų, M. Gorbačiovas įsidarbino pagalbininku ir kolūkyje kombainus vairuojantiems darbininkams padėdavo nurinkti derlių. Jo vaikystė buvo nelengva – tuo metu totalitarinę valdžią buvo įtvirtinęs Josifas Stalinas. Būsimojo Sovietų Sąjungos vadovo senelis dėl neteisėto grūdų pasisavinimo iš kolūkio buvo nuteistas kalėti 9 metus, tačiau jis dar spėjo padaryti savo anūkui įtaką – švietė apie Marksizmą ir Leniną. Ši įtaka išryškėjo tolimesnėje M. Gorbačiovo, kaip politiko, karjeroje.

2.Gabus vaikas. Būdamas vaikas, M. Gorbačiovas turėjo aistrą mokslams. Mokyklą jis baigė su sidabro medaliu ir tėvo paskatintas stojo į universitetą. Būsimojo Sovietų Sąjungos vadovo akademiniai rezultatai buvo puikūs, todėl į Maskvos Universitetą, kurį baigė 1955 metais įgijęs teisininko specialybę, jis buvo priimtas be stojamųjų egzaminų.

3.Pirmas susitikimas. Buvęs Sovietų Sąjungos vadovas anksti atrado savo gyvenimo meilę ir susituokė būdamas vos 22 metų. Savo autobiografinėje knygoje, kurią paskyrė žmonai, jis neslepia didelės pagarbos ir meilės jai bei atskleidžia jų pirmųjų susitikimų akimirkas: „Vos jam pasibaigus mane supažindino su Raisa Titarenko. Reikia pasakyti, kad tada, mums susitikus, ji neparodė jokio susidomėjimo manimi. O aš bandžiau nuslėpti, kad man ji iškart padarė stiprų įspūdį.” Taip pat knygoje aprašoma ir svarbiausia jų meilės istorijos detalė – prisižadėjimas visada būti kartu: „Mes abu pasirinkome. Raisa sunkiai suartėdavo su žmonėmis, bet buvo atsidavusi draugė. Ir man ji tapo ištikima drauge, mylima žmona. Vieną vasaros naktį vis to paties studentų bendrabučio Stromynkoje skverelyje mudu su Raisa kalbėjomės iki paryčių. Tąnakt susitarėme visada būti kartu.“

4.Prigimtinė dėmė. M. Gorbačiovas turi išskirtinę žymę, kuri neleidžia šio politiko sumaišyti su niekuo kitu. Ši prigimtinė dėmė lotynišku pavadinimu „naevus flammeus” gali būti pašalinama, bet buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas pasirinko to nedaryti. Jis manė, kad toks veiksmas tik parodytų, kad jam svarbiau jo išvaizda nei išties reikšmingi klausimai. Tuo tarpu oficialiose politbiuro nuotraukose M. Gorbačiovo dėmė buvo maskuojama. Be to, ji buvo netgi mistifikuojama – buvo pasirodę pranašysčių, kad nužudžius M. Gorbačiovą, būtų sunaikintas pasaulis, nes dėmė, pasak jų, būtent tai ir simbolizavo.

5.Pirmas ir paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas. M. Gorbačiovas yra pirmas ir paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas, užėmęs šias pareigas nuo 1988 metų iki pat 1991 metų, kai ji sužlugo.  Jis vienintelis Sovietų Sąjungai vadovavęs politikas, gimęs valdant komunistams. Aktyviu politiku jis išliko ir po Sovietų Sąjungos žlugimo: 1996 metais iškėlė savo kandidatūrą į Rusijos prezidento postą, bet šis jo bandymas atgauti valdžią buvo nesėkmingas.

6.Reklamos veidas. Buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas yra dalyvavęs net dvejose reklaminėse kampanijose. 1997 metais jis nusifilmavo „Pizza Hut“ reklamoje (http://www.youtube.com/watch?v=C9lvzzH0STw), už kurią gavo 160 tūkst. dolerių honorarą. Bet kur kas daugiau dėmesio sulaukė „Louis Vuitton” reklaminė kampanija, kurios šūkis: „Kelionė mus priverčia susidurti akis į akį su savimi”. Ši reklama turi ir skandalingų aspektų – fotogafijoje M. Gorbačiovas važiuoja limuzinu šalia Berlyno sienos, o iš jo praviro „Louis Vuitton” krepšio kyšo laikraštis su antrašte: „Litvinenko nužudymas: jie norėjo atiduoti įtariamąjį už 7000 dolerių“. Tiek M. Gorbačiovas, tiek reklamos agentūra teigia, kad laikraštis buvo pasirinktas atsitiktinai, nors reklamos tyrimų konsultantai tvirtina, kad tokios reklaminės fotografijos suplanuojamos iki smulkmenų, todėl atsitiktinumo čia negalėjo būti. Tuo įsitikinti padeda paties buvusio Sovietų Sąjungos vadovo pozicija Litvinenko bylos atžvilgiu – jis mano, kad ji turi būti nuosekliai ištirta.

7.Citatos. M. Gorbačiovas yra pasakęs skambių frazių, kurios tapo dažnai cituojamomis. Viena iš jų: „Jei tai, ką padarei vakar, tau vis dar atrodo įspūdingai, vadinasi, dar nedaug padarei šiandien.“ Taip pat: „Mums reikia Žvaigždžių Taikos, o ne Žvaigždžių karų“ ir „Jei ne aš, tai kas? Ir jei ne dabar, tai kada?“.

8.Muzikos albumo pavadinimas. Populiari škotų šokių muzikos grupė „Shamen“ savo 1989 metais išleistą albumą pavadino „Gorbačiovu mes tikime“ („In Gorbachev We Trust”). Albume buvo ir to paties pavadinimo daina, kurios žodžiai leidžia suprasti, kad M. Gorbačiovas buvo pasirinktas kaip už laisvę kovojančio žmogaus simbolis.

9.Reformos. M. Gorbačiovo valdymo metu buvo paskelbtos dvi pagrindinės reformų kryptys: „Glasnost“ ir „Perestroika“. Pirmoji siekė kurti atviresnę valdžią, užtikrinti kalbos laisvę, o antroji – ekonomikos restruktūrizaciją. Itin svarbia M. Gorbačiovo pergale laikoma 1987 metais su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu pasirašyta ginklavimosi apribojimo sutartis, taip pat karinių jėgų atšaukimas iš Afganistano.

10.Premijos. Kaip jau minėta, M. Gorbačiovas labiausiai buvo vertinamas už savo šalies sienų – Vakaruose. 1987 metais jis buvo apdovanotas Indiros Gandhi prizu, 1990 metais jam įteikta Nobelio Taikos premija „už jo lyderiaujantį vaidmenį taikos procesuose“, o 1992 metais įteiktas pirmasis Ronaldo Reigano Laisvės apdovanojimas.

Lietuvių kalba autobiografinę Michailo Gorbačiovo knygą „Vienas su savimi“ bus galima įsigyti Vilniaus knygų mugės metu. Penkerius metus rašytą knygą pirmas ir paskutinis SSRS prezidentas paskyrė savo žmonai Raisai.  Ši autobriografinė knyga tuo pačiu metu leidžiama keliose šalyse, o kritikai jau dabar prognozuoja jai bestselerio statusą.

Išeis Assange’o biografinėje knyga

Tags: ,


Artimiausiu laiku tinklalapio “WikiLeaks” įkūrėjo Juliano Assange’o (Džuliano Asandžo) gyvenimu besidomintys žmonės turės galimybę daugiau sužinoti apie šį kovingą aktyvistą.

Žiniasklaidos grupė “Cogito” kovą planuoja išleisti biografinę knygą “Julianas Assange’as ir “WikiLeaks”: tiesos karys” (Julian Assange – WikiLeaks: Warrior for Truth), kurią jos autorės Sophie Radermecker (Sofi Radermeker) ir Valerie Guichaoua (Valeri Gišava) parašė negavusios “WikiLeaks” lyderio oficialaus sutikimo.

“Cogito” paskelbė, kad naujoji knyga pasirodys kovą ir kad joje bus “vaizdžių liudijimų, (pateiktų) moterų, kuriomis Švedijai prokurorai planuoja pasinaudoti” prieš J.Asseange’ą, tirdami įtariamo seksualinio priekabiavimo bylą.

Stokholmo prokurorai nori apklausti J.Assange’ą dėl įtariamų seksualinių nusikaltimų, esą įvykdytų per jo vizitą Švedijoje praeitą vasarą. Pats J.Asseange’as neigia kaip nors nusižengęs, o jokie kaltinimai jam iki šiol nepateikti.

Praeitą savaitę išėjo kita knyga apie šį žmogų – “WikiLeaks” viduje. Mano laikas su Julianu Assange’u pavojingiausiame pasaulyje tinklalapyje” (Inside WikiLeaks: My Time with Julian Assange at the World’s Most Dangerous Website), kurią parašė buvęs “WikiLeaks” atstovas Danielis Domscheitas-Bergas (Danielis Domšeitas-Bergas). Šioje knygoje J.Assange’as vaizduojamas kaip “imperatorius”, tapęs visuomenės veikėju, kurį autorius siekia demaskuoti.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...