Tag Archive | "kaunas"

Didieji privatizatoriai

Tags: , , , ,


N. Jankausko nuotr.

Mafijos kronika. Gegužę sueina penkeri metai, kai Lietuvos knygynuose pasirodė dokumentinė knyga apie mūsų šalies nusikalstamas gaujas – rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio „Tikroji Daktarų istorija“.

Iki šiol šią knygą įvairiais pavidalais perskaitė bemaž milijonas lietuviškai skaitančių žmonių visame pasaulyje. Neseniai išėjo trečiasis knygos leidimas su anksčiau neskelbtomis nuotraukomis ir papildoma informacija.

Gogos apklausa

Bene ilgiausiai 2011-ųjų lapkričio popietę užtruko Egidijaus Abariaus-Gogos apklausa. Jis kone tris valandas aiškino Kauno Daktarų gaujos veiklos schemą.

Gogos pravarde gerai žinomas vyras prisiminė vilijampoliečių veiklos pradžią, didelius pinigus jiems užtikrinusius šešėlinius verslus: „Aš su Henriku Daktaru gimiau ir užaugau vienoje gatvėje. Spirito biznio laikais mes nesėdėjome po tiltais prašydami pinigų, o aktyviai veikėme. Kai 1984 metais sugrįžau iš kalėjimo, jis mane parėmė, po to, kai jis sugrįžo, maždaug 1991 m., aš jam padėjau atsitiesti. Juk korupcija tais laikais buvo nevaldoma. Privatizacijoje mes nedalyvavome. „Vilijos“ restorane ištisus vakarus girtuokliaudavo nemaža dalis tuomečių Kauno policininkų. Nuo aukščiausių iki žemiausių. Mieste tai buvo vieša paslaptis.“

E.Abariaus žodžiais, Daktarų gaujoje niekada nebuvo nė vieno, kuris turėtų išskirtinį statusą.

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje Kaunas, anot Gogos, buvo falsifikuotos degtinės sostinė. Teisiamasis leido suprasti, kad jau pradėjus spirito prekybos verslą netrukus tapo vilijampoliečių kasininku.

„Su Luru ir H.Daktaru šalia „Vilijos“ pramogų komplekso nusprendėme atidaryti kioską. Mums neblogai sekėsi. Iš pradžių iš Kijevo atsiveždavome pigaus vyno. Tais laikais reikėdavo tik sąskaitą-faktūrą išrašyti, ir viskas. Popas kažkada atliko bausmę su Luru, tad netrukus jis prisijungė prie mūsų. Jau tada taip išėjo, kad man tekdavo skaičiuoti bendrai uždirbtus pinigus.“

Jo žodžiais, daugelis apsukresnių bičiulių pajuto aitrų pinigų kvapą, tad netrukus prie minėto ketverto prisijungė ir Mongoliuko pravardę turintis D.Ganusauskas bei R.Žilinskas. Paskui prie jų prisišliejo Siauras ir Mongoliuko vyresnysis brolis R.Ganusauskas-Mongolas.

„Trumpai kalbant, mus visus surišo spiritas“, – senus įvykius prisiminė Goga.

Minėdamas buvusius patikėtinius iš Daktarų aplinkos teisme Goga juos apibūdino kaip sumanius verslininkus. Nė žodžiu neužsiminė apie jų kriminalinę praeitį.

„Vadinamasis jaunimas būriuodavosi prie „Vilijos“ restorano. Jiems tada buvo maždaug po 20 metų. Tais laikais jiems trūko pramogų – nebuvo didelių prekybos centrų, kino salių, tad rinkdavosi šalia mūsų restorano arba netoliese miškelyje, kur spardė futbolo kamuolį. Bet jie mums niekada netrukdė. Pamenu, kartą su H.Daktaru svarstėme, kaip iškrapštyti šitą jaunimą, bet jis nekėlė problemų nei mums, nei restorano lankytojams. Tegul bent vienas iš to jaunimo šiandien viešai pasako, kad aš jiems liepiau eiti vogti, atnešti iš kieno nors ištrauktas bent dešimt kapeikų“, – kalbėjo E.Abarius.

Anot jo, su vėlesniais metais Šampaniniais tapusiais gaujos nariais apie jokius bendrus nusikaltimus jis nesikalbėdavęs. „Apskritai visada būdavo tik keli žmonės, su kuriais būdavo galima atvirai pasišnekėti apie gyvenimą. Dažniausiai prie vadinamojo jaunimo prisėsdavau tiktai po didelių pagirių, kartu šalia „Vilijos“ įrengtoje terasoje išgerdavome alaus, pasišnekučiuodavome bendromis temomis, ir viskas“, – dėstė Goga.

„Vilijos“ laikai

E.Abariaus teigimu, verslininkas S.Čiapas, nužudytas prie savo namų 1996-ųjų balandį, bene vienintelis vilijampoliečius paskatino drąsiai legalizuotis.

„Tais metais S.Čiapui padėjome privatizuoti Vilijampolės turgavietę. Netrukus jo paskatinti restauravome, o galiausiai ir privatizavome iki tol buvusį apgriuvusį „Vilijos“ restorano pastatą ir jo aplinką. Prisipažinsiu, jautėmės nedrąsiai, nes tai mums atrodė milžiniška ir sunkiai įveikiama veikla. Tuo metu greta restorano veikė mėsos perdirbimo cechas. Kaip supratau, cecho direktorius labai nenorėjo, kad greta būtų įsteigtas restoranas, nes tais laikais prekiautojai maisto produktais aršiai konkuruodavo su restoranų verslo atstovais, – kalbėjo E.Abarius. – Tačiau, kaip parodė vėlesni įvykiai, „Vilija“ tapo didžiąja mūsų visų problema.“

Jo žodžiais, vyriškiai išleido nemažai lėšų restorano patalpų remontui. Patys Daktarų veikėjai skyrė daug laiko ir jėgų siekdami prikelti gimtojoje Vilijampolėje veikusį pramogų kompleksą, kuriame anuomet įsikūrė ne tik kokybiškų valgių restoranas, bet ir disko bei alaus barai, taip pat lombardas, anuomet moderni fotostudija, aerobikos ir kitokių sporto rūšių treniruočių salės.

Anot E.Abariaus, tuo metu „Vilija“ buvo viena lankomiausių ir populiariausių naktinių užeigų visoje Lietuvoje, ypač garsėjusi gardžiais patiekalais ir įspūdinga koncertine programa.

„Būtent „Vilijoje“ anuomet savo karjerą pradėjo ir garsi fotografė Laima Geležiūtė. Moterims šokių pamokas vedė žinoma šokėja Joana Bartaškienė. Anuomet „Vilijos“ naktinėse programose dažnai koncertuodavo ryškiausios estrados žvaigždės – grupės „Rondo“, „Dinamika“, atlikėjai Egidijus Sipavičius ir net dabartinis Seimo narys Ligitas Kernagis“, – prieš keletą metų uostamiestyje pasakojo E.Abarius.

Anot jo, minėtų atlikėjų pasirodymų vakarais rinkdavosi klausytis ir anuometinė Kauno grietinėlė – aukšti teisėsaugos pareigūnai, verslininkai, valdininkai.

Dieną naktį prie „Vilijos“ būriuodavosi patys įvairiausi žmonės – vestuvininkai, uždarų pobūvių svečiai, tačiau, nepaisant to, susirinkdavusieji į restoraną jausdavosi gana saugiai ir ramiai.

„Maždaug 1996 metais į „Viliją“ įsiveržė būrys ginkluotų „Aro“ pareigūnų. Jie ėmė laužyti baldus, daužyti stiklus, mušti restorano svečius. Pamenu, vienam užsienio svečiui buvo sulaužyta ranka. Matyt, jie taip elgėsi dėl to, kad nenorėjo, jog žmonės lankytųsi mūsų restorane. Praėjus kuriam laikui Kaune duris atvėrė restoranas „Trys mergelės“, H.Daktaras sėdo už grotų, ir buvome priversti nutraukti savo pradėtą biznį. Mūsų keliai išsiskyrė, kiekvienas pradėjome savo gyvenimą“, – dėstė E.Abarius.

Kritika policijai

Kalbėdamas apie Daktarų nusikaltimų tyrėjų veiklos užkulisius E.Abarius negailėjo kritikos strėlių juodžiausią darbą atlikusiems ir senus vilijampoliečių nusikaltimus ištyrusiems Kriminalinės policijos biuro pareigūnams.

Jis mano, jog pastaraisiais metais kai kurie buvę Daktarų aplinkos žmonės pradėjo bendradarbiauti, kad palengvintų savo keblią situaciją. „Matyt, jie sužinojo, kad jiems gresia rimta bausmė, todėl ir pradėjo bendradarbiauti su Policijos departamentu. Tai labai tinkamas žodis, kuris apibūdina jų pasirinktą veiklos taktiką“, – teigė Goga.

Anot jo, jaunimo padaliniui, arba Šampaniniams, anuomet priskirti asmenys policijos buvo šantažuojami kelių asmenų žmogžudystėmis, todėl kai kurie jų irgi pasirinko tapti policijos bendradarbiais.

„Juk aš pats kone kasdien derėdavausi su Kriminalinės policijos biuru. Jo darbuotojai man sakydavo: jei nešnekėsi – 99 procentai, kad pasibaigus teismo procesui būsi nuteistas iki gyvos galvos. Bet jei šnekėsi – daugiausia būsi nuteistas dešimčiai metų, – pasakojo Daktarų gaujos veteranu laikomas E.Abarius. – Jie pripažino, kad iki 1998-ųjų aš jiems buvau balta dėmė. Per neoficialius pokalbius pareigūnai sakydavo, kad jiems apskritai gaila savo nuveikto darbo. Kai kurie jų darbo metodai išties šlykštūs. Pavyzdžiui, biure jie įjungdavo kokio nors seno „Vilijos“ pobūvio vaizdajuostę, kurioje nufilmuotas alkoholio padauginęs ir prieš kamerą kvailiojantis H.Daktaras, ir liepdavo ją žiūrėti. O po to manęs klausdavo: „Kaip jums galėjo vadovauti toks žmogus?“

Teisme paklaustas, kaip jis galėtų paaiškinti aplinkybę, kad anksčiau policija nedirbo Daktarų gaujos asmenų atžvilgiu, o pastaraisiais metais ėmėsi ryžtingų veiksmų ir juos visus susodino už grotų, Goga šypsodamasis atsakė: „Tais laikais policija nedirbo. Jos paprasčiausiai nebuvo. Tuometė valdžia policijai neskyrė finansavimo. Tada jie statėsi nuosavus rūmus, o dabar stato Valdovų rūmus. Būtent tada kompiuterių kontrabanda netrukdomai vertėsi šiandien garsi politikė Kazimiera Danutė Prunskienė ir verslininkas Arvydas Stašaitis.“

Jis tvirtino, kad Daktarų bylos medžiagą parengę Kriminalinės policijos biuro tyrėjai neva pridarė nemažai klaidų sukurpdami šią didelio atgarsio sulaukusią pastarojo dešimtmečio lietuviškos mafijos bylą.

„Vienas asmuo iš Kaliningrado, kuriam neva padėjau išsipirkti pavogtą mašiną, šios bylos puslapiuose pozuoja ne prie „Vilijos“ restorano, kuriame dažniausiai rinkdavomės, o kažkodėl prie „Undinės“ pirties. Bet juk ten niekada nebuvo jokios kavinės. Tokie keisti nukrypimai, kad net šiurpas nukrečia. Po tokio jų nuveikto darbo kartais susimąstau, kad pats norėčiau įsidarbinti Policijos departamente – padėčiau jiems išsiaiškinti nemažai sudėtingų bylų“, – teisme ironizavo E.Abarius.

Baigdamas liudijimą Goga kategoriškai paneigė savo dalyvavimą R.Ganusausko-Mongolo žmogžudystėje. Kiek anksčiau buvę Daktarų veikėjai teisme minėjo, kad būtent Goga iš pradžių nesėkmingai miške bandė nušauti Mongolą. „Aš nedalyvavau šiame nužudyme. Byloje teigiama, jog tą vakarą į Žagarės gatvę pasiimti R.Ganusausko atvykau mėlynu „Mercedes-Benz“, tačiau kažkodėl niekas nesivargino ištirti fakto, kad aš niekada neturėjau tokios mašinos“, – teisme kalbėjo E.Abarius.

Kam reikėjo žudyti S.Čiapą?

Kitą dieną vėl buvo tęsiama E.Abariaus apklausa. Juoda odine striuke vilkintis žilstelėjęs kaunietis teisme pripažino, kad bendradarbiavimas su kriminaline policija nėra smerkiamas blogis, nes panašių veiksmų organizuoti nusikaltėliai imasi visame pasaulyje.

Teisme Goga pasakojo, kad jam S.Čiapo mirtis buvo nemaloni staigmena. „Jei ne S.Čiapas, nebūtų buvę „Villulos“ (arba „Vilijos“ pramogų komplekso), nebūtų buvę to pasakiško pelno, kurį mums tada garantavo spirito kontrabanda. Jis buvo kaip višta, mums visiems dedanti auksinius kiaušinius“, – taip S.Čiapą teisme apibūdino žinomas anų laikų Daktarų veikėjas.

E.Abarius, kaip ir kiti gaujos nariai, po S.Čiapo nužudymo slapčia išvyko iš Lietuvos. Daktarų „seniams“ priskiriamas asmuo teisėjams aiškino, kad tuo metu jis nesislapstęs. Kurį laiką buvo prisiglaudęs vieno kambario bute Kauno senamiestyje, o po to verslo reikalais išvyko į Kaliningradą. „Aš nesislapsčiau, tiesiog vengiau viešumos. Tuo metu H.Daktaras jau buvo sulaikytas. Jam buvo pritaikytas tuomet veikęs prevencinio sulaikymo įstatymas, kai kuriems asmenims būdavo galima skirti dviejų mėnesių suėmimo terminą. Aš tiesiog norėjau išvengti kalėjimo. Bet tikrai nebuvau gaujos vadovu, kaip bando įpiršti kai kurie su teisėsauga bendradarbiaujantys asmenys“, – kalbėjo Goga.

Vyriškis prasitarė, kad tais laikais priklausė medžiotojų būreliui, kuriame buvo ir vienas aukštas Kauno teisėsaugininkas. Su juo draugiškus ryšius palaikė vienas E.Abariaus bičiulių. Jis po pašnekesių su pareigūnu vilijampoliečius perspėdavo apie planuojamus policijos sulaikymus, informuodavo, kuris Daktarų „senių“ artimiausiu metu keliaus už grotų ir t.t. Kas tai per veikėjas, teisme nebuvo atskleista.

Goga teigė nepažinojęs Aleksandro Solomkos, pravarde Somas, kuris, pagal bylos medžiagą, į Kauną tuo metu buvo atvykęs su dviem vyriškiais likviduoti S.Čiapo. „Girdėjau iš kalbų, kad toks Somas buvo, nes kartą per išgertuves su Viktoru Polonskiu (geriau pažįstamu Vesnos pravarde, jis kadaise buvo priskiriamas „Vilniaus brigados“ gaujai) sužinojau, jog vienas jo bičiulis iš Baltarusijos kažkada pirko automobilį iš V.Gudzinsko. Atrodo, tas automobilis turėjo kažkokių defektų, ir pasakiau apie tai Vidui. Būtent po to ir sužinojau, kad egzistuoja toks baltarusis Somas. Asmeniškai niekada akyse nesu matęs Somo“, – teigė E.Abarius.

Taip pat vyriškis teisme teigė, kad byloje nerealiai skamba versija, jog jis neva gavęs iš tuo metu kalėjusio H.Daktaro laišką, kuriame buvo paskirtas gaujos lyderiu ir pateiktos instrukcijos, kuriose aiškiai nurodyta nužudyti S.Čiapą.

„Kodėl esu minimas šiame epizode? Gal todėl, kad kai kurie su policijos tyrėjais bendradarbiaujantys asmenys apie tai šnekėdami stengėsi išsisukti. Juk jie buvo pažeidžiami. Vienas sunkiai sirgo, o kitas yra senyvo amžiaus, todėl jiems net 15 metų kalėjimo bausmė galėjo pasirodyti kaip ištisa amžinybė“, – svarstė Goga, turėdamas omenyje jam ir H.Daktarui ypač nepalankius liudijimus teikusius ilgamečius gaujos veteranus V.Gudzinską-Guzą ir Rimvį.

„Ar prisimeni, kaip telefonu nurodei vietą, kur mes su Popu laukėme Jaučio, kad perduotume žudikams skirtus ginklus?“ – E.Abariaus klausė kaukėtų pareigūnų saugomas R.Žilinskas.

„Tą dieną paskambinau, bet tu kažką nerišliai kalbėjai. Kiek pamenu, tylėjai. Maniau, gal nenori su manimi kalbėti, galbūt prastai jautiesi po išgertuvių“, – sakė E.Abarius.

„Aš tau priminsiu mūsų pašnekesį. Tu sakei: „Jau prasidėjo.“ Tuo metu žudikai jau persėdo į kitą mašiną“, – S.Čiapo žmogžudystės dieną priminė Rimvis.

„Faktiškai čia H.Daktaro byla. Daugelyje epizodų esu minimas labai keistose vietose. S.Čiapo ir H.Daktaro santykiai tais laikais buvo normalūs. Jie draugavo šeimomis. Jei S.Čiapo žmona Jolanta Čiapienė šios bylos tyrėjams minėjo, kad prieš tai H.Daktaras per ją kreipėsi į S.Čiapą, vadinasi, niekas nenorėjo pyktis ar juolab žudyti. Atvirkščiai, tokie H.Daktaro veiksmai leidžia manyti, kad jis norėjo susitarti su S.Čiapu. Aišku, gal kartais H.Daktaras išgėręs nesusitvardydavo, tačiau apie žudynes jokių kalbų tarp mūsų nebuvo. Juolab „maliavos“ (kalinių žargonu – slaptai perduotas laiškas) perdavimo iš griežtai saugomo kalėjimo niekada negalėjo būti“, – teigė Goga.

Tada Kaune veikė 30 gaujų

Teisėjų klausiamas apie anuomet Kaune klestėjusį nusikalstamų grupuočių pasaulį E.Abarius sakė: „Anksčiau būdavo Žaliakalnis, Centras ar Vilijampolė. Kažkas skelbė, kad tuo metu Kaune veikė 30 grupuočių. Bet niekas negalėtų jų ir jiems priskirtų asmenų įvardinti. Mano akimis, vadinamosios šeimos atsirado iš baimės, nes kai kurie asmenys bijojo būti po vieną. Asmeniškai pažinojau Daškinių lyderiu vadintą Remigijų Daškevičių, „Titano“ klubo atstovą Marių Misiūną ar Kaulą iš Šančių. Aš juos pažinojau, tad tiesiai nuvykdavau pasišnekučiuoti dėl vieno ar kito reikalo. Bet kad pas juos važiuotume ir būtume aiškinęsi tarpusavio santykius, to nebuvo. Žvelgiant giliau, Kaune visada buvo ir bus nusikalstamumas. Anuomet buvo vieni, šiandien egzistuoja kiti – Agurkiniai, Kamuoliniai ar Pomidoriniai.“

Prokurorui pasidomėjus apie tuomet Kaune egzistavusią vadinamąją bendrą gaujų kasą, E.Abarius sakė, kad tai buvo vyriškių iš įvairių miesto rajonų bendri pinigai, o ne griežtai prižiūrima kriminalinio pasaulio nevengusių asmenų kasa. „A.V.Laurinavičius nuolat sakydavo, kad su ta kasa vien tiktai problemos, ir po to nutrūko jos priežiūra“, – kalbėjo Goga.

E.Abarius per dvi dienas trukusią apklausą ne kartą minėjo, kad vengė kištis į banditų tarpusavio intrigas. Neva dažniausiai Kauno mafijos klestėjimo metais jis be pašalinių pagalbos, savarankiškai vertėsi kai kada su įstatymais prasilenkiančiu verslu, bendravo su verslo partneriais Vokietijoje ir Maskvoje. Tikino niekam nenorėjęs atskleisti savo verslo planų. „Man nereikėjo nei nusikaltimų, nei reklamos, nei kokios nors garbės. Taip, mūsų (vilijampoliečių Daktarų klanui priskiriamų asmenų) kojos dygo iš kriminalo. Tiesa, kai kas iš mūsų vogė, vertėsi kontrabanda. Taip išėjo, kad mes tokį kelią pasirinkome. Tačiau mes buvome draugai ir aplinkiniams didelės įtakos neturėjome“, – kalbėjo Daktarų šulams priskiriamas E.Abarius.

Mašinvagio liudijimas

2011-ųjų lapkritį teisme liudijo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atvežtas garsiausiu šalies automobilių vagimi tituluojamas Raimundas Petraitis-Mondė, kuris tuo metu buvo teisiamas kitoje byloje – už dalyvavimą kanapių auginimo laboratorijos veikloje.

„Dar 1992 metais, kai buvau pasodintas į Lukiškes, kur praleidau 18 mėnesių, girdėjau, kad aktyviausiai Kaune reiškėsi H.Daktaras. Jis formavo savo „šeimą“, turėjo lemiamą balsą Daktarų grupuotėje. Buvo kalbama, kad jam priklauso 75 proc. balso, o kitiems – likusi dalis. Egzistavo bendra kasa. Pats mačiau, kaip iš jos buvo sumokėta 1993-iųjų spalį atsitiktinai „Vilijoje“ žuvusių vyrų šeimoms“, – teisme sakė Mondė, kuris automobilius vogė ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Rusijoje.

Praeityje Kauno nusikaltėlių pasaulyje garsus asmuo pasakojo, kad kadaise tik per stebuklą liko gyvas per kelis Daktarų gaujos vyrų ginkluotus išpuolius, prisiminė atvejį, kai „Vilijoje“ buvo peršautas R.Žilinsko. „Kiek man žinoma, ten buvo žudomi žmonės“, – paklaustas, kas dėjosi skandalingai pagarsėjusiame restorane, kalbėjo Mondė.

Po apklausos užverstas kaltinamųjų advokatų kompromituojančių klausimų Mondė R.Zavecką-Džempį ginančiai advokatei be užuolankų atsikirto: „Siūlyčiau panašiais klausimais neapsunkinti ginamojo padėties.“

Kai kurių teisme dalyvavusių kaltinamųjų ir žurnalistų teigimu, po R.Petraičio išpažinties H.Daktaro akyse netikėtai sublizgėjo ašaros.

Atidžiai teismo posėdžius stebėjusi H.Daktaro žmona R.Daktarienė vienam žurnalistų per pertrauką tarp posėdžių mėgino aiškinti, kad Daktarų byla prilygsta skandalingai D.Kedžio inicijuotai Kauno pedofilijos istorijai.

„Ašaros tik patvirtina, kad Daktarų imperija galutinai žlugo. Dabar posėdžiai nevyktų, jei prieš keletą metų kai kurie žmonės būtų atsisakę godumo, intrigų tarp savų ar nuolatinio veržimosi į televizijos ekranus“, – taip pasibaigus teismo posėdžiui kalbėjo buvęs ištikimas H.Daktaro „šeimos“ patikėtinis.

Mongolo brolio išpažintis

2012-ųjų pradžioje į teismo posėdžius susirenkantys buvę garsaus Kauno mafijos veikėjo Henytės bendražygiai tarpusavyje buvusį bosą juokais ėmė vadinti Musių Valdovu (taip pavadintas filosofinis romanas, išgarsinęs rašytoją Williamą Goldingą. 1983 metais jo autorius apdovanotas prestižine Nobelio literatūros premija).

Anuomet garsūs Vilijampolės nusikaltėliai aptarinėjo žiniasklaidoje pasirodžiusią ir daugeliui kreivą šypseną sukėlusią žinią, kad Lukiškių kalėjimo vienutėje kalintis H.Daktaras į Visuomenės sveikatos centrą nusiuntė laišką, kuriame buvo įdėta lipnioji juosta su musėmis iš jo kameros. H.Daktaro žmona R.Daktarienė žurnalistams skundėsi, kad jos sutuoktinis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis.

Klaipėdos apygardos teisme į metalinį narvą uždarytas H.Daktaras atidžiai nužvelgė jaunystės laikų bičiulius, kurie teisme davė jam itin nepalankius parodymus. Henai pasiteiravus, kaip sekasi jo senam pažįstamam R.Žilinskui-Taisonui, šis ironizuodamas atkirto: „Neblogai. Gaudau muses.“

Šįsyk teisme liudijo 1993-iųjų pabaigoje saviškių nužudyto Daktarų gaujos boso R.Ganusausko-Mongolo jaunėlis brolis D.Ganusauskas.

Mongoliuko pravarde tarp kauniečių gerai žinomas vyras anuomet buvo dažnas „Vilijos“ restorano puotų dalyvis. Teisme D.Ganusauskas pripažino, kad 1993 metais Vilijampolėje veikusiame pramogų komplekse dažnai vakarodavo ir dabartiniai Seimo nariai, ir žinomi verslininkai, ir bankininkai. Tada visi jie išvaizda ir elgesiu kūrė naujųjų lietuvių įvaizdį: puošėsi avietinės spalvos švarkais, pirko brangius laikrodžius, o ant kaklo nešiojo masyvias auksines grandines.

Mongoliukas teigė nieko nežinojęs apie „rimtus ir šlapius“ gaujos reikalus, nes nebuvo laikomas visaverčiu jos nariu. Paklaustas apie grupuotės hierarchiją, pagrindiniu grupuotės vadovu jis be užuolankų įvardijo savo tolimą giminaitį H.Daktarą.

Mongoliukas tais laikais buvo įmonės „Čibis“ akcininkas. Apie tai jis yra prasitaręs ir prieš įjungtas vaizdo kameras „Vilijoje“ vykusiame tada žiūrovų pamėgtame televizijos žaidime „Taip. Ne“, kurį vedė buvęs Seimo narys A.Valinskas. Šis siužetas iki šiol neretai transliuojamas televizijos laidose, pasakojančiose istorijas apie senų laikų Kauno mafiją.

„Tai buvo laikai, kai visi norėjo lengvai užsidirbti. Prasidėjo pirmieji kioskai, spiritas, privatizacija. Daugelis grupuotės narių mano broliui pavydėjo nevaržomų galimybių. Bet brolis mane visada stengėsi apsaugoti, arčiau neprisileisdavo ir sakydavo: „Eik iš čia, nes esi pernelyg jaunas.“

Taip šiandien kalba su teisėsaugininkais sutikęs bendradarbiauti D.Ganusauskas. Iš pradžių Mongoliukas buvo laikomas įtariamuoju, tačiau po kurio laiko jis pripažintas liudytoju.

Anot jo, 1993 metų spalio viduryje, po garsiųjų žudynių „Vilijos“ restorano patalpose, broliai Ganusauskai buvo iškviesti rimtai pasikalbėti su Daktarų bosais. „Su broliu nuėjome pasišnekėti. Aš pasilikau sporto salėje, o brolis nuėjo į gretimas patalpas. Girdėjau, kaip jie broliui ėmė priekaištauti, kad jis neva užsakė „Vilijos“ sušaudymą. Jie šaukė: „Pasakyk, kad suorganizavai išpuolį, nes kitaip tave nušausime.“ Po kiek laiko prie manęs priėjo Luras ir sako: „Ateik, pasiimsi brolį“, – prisiminė Mongoliukas.

Kaunietis pasakojo, kad vaizdas buvo kraupus: jo brolis R.Ganusauskas buvo žiauriai aptalžytas, peršauta ranka. „Kaip vėliau man brolis pasakojo, jis tąsyk spėjo pagriebti už pistoleto vamzdžio, todėl jo ir nenušovė. Juk kai H.Daktarui prasidėdavo šizofrenija, nebūdavo apie ką su juo kalbėti. Tad galiausiai nutarėme nuo jų visų atsiriboti. Brolis ėmė slapstytis Kaune, o aš išvažiavau į Hamburgą“, – dėstė D.Ganusauskas.

Praėjus kuriam laikui Mongoliuką pasiekė kalbos, kad neva jo brolis R.Ganusauskas kažkur slapstosi nuo policijos, yra išvykęs į užsienį arba slepiasi pogrindiniame bute su narkomanais.

„Apie 1997 metus atlikinėjau bausmę Alytaus kalėjime ir ten sutiktas Siauras „apsikaifavęs“ ištarė: „Paklausk Henos, kur nužudytas tavo brolis.“ Kadangi jis stipriai vartojo kvaišalus, mėgdavo paatvirauti“, – teisme kalbėjo D.Ganusauskas.

Jo žodžiais, 99 proc. iš teismo salėje esančių vyrų tais laikais bijojo H.Daktaro. „Jo privengė ir pats Abarius. Kiek man žinoma, H.Daktaras net atlikdamas bausmę kalėjime savo sąsiuvinyje dėliojo kryžiukus, kada Egidijus geria ar negeria“, – vaizdžiai pasakojo Mongoliukas.

D.Ganusauskas teisme minėjo, kad H.Daktaras nemėgdavo už save protingesnių asmenų. „Rimantas bendraudavo su visais – ir su studentu, ir su prezidentu. H.Daktaras nemokėdavo kalbėti ir pykdavo. Buvo atvejų, kai į „Viliją“ atvykdavo žmonės ir klausdavo: „Kur šeimininkas Rimantas?“ Iš aplinkinių tai išgirdęs H.Daktaras labai supykdavo ir atvykėliams atsakydavo: „Aš čia toks pat šeimininkas.“

Kalbėdamas teisme Hena istoriją apie paslaptingą R.Ganusausko dingimą bandė paversti painiu detektyvu. „Juk kai buvai išėjęs iš „zonos“, išvažiavai į Pietų Ameriką, Kubą. Kodėl Lurui sakei, kad Kuboje buvai sutikęs savo brolį?“ – H.Daktaras klausė Mongoliuko. Tačiau šis jam atsikirto: „Nebuvau taip sakęs. Tu su broliu užaugai viename kieme. Bet tu Rimo negalėjai pakęsti, nes jis buvo už tave gerokai pranašesnis.“

Po tokių žodžių H.Daktaras bandė apšmeižti Mongoliuką: „Prisimink, kai sėdėjai apsimyžęs, o Luras tau į galvą buvo įrėmęs „durą“, ir aš atėjau į sporto salę. Po to tu man dar sakei, kad jei tau taip būtų, ir tu apsimyžtum. Ar tai buvo tas kartas, kai tavo brolis buvo peršautas?“

Keisčiausia, kad po tokių teiginių H.Daktaras iš esmės pripažino dalyvavęs pasikėsinant į Mongolo gyvybę.

H.Daktaro gynėjo K.Ašmio paklaustas, kaip jis, žinodamas apie brolio žudikus, toliau lyg niekur nieko palaikęs ryšius su gaujos nariais, D.Ganusauskas atsakė: „Bendravau iš baimės. Juk su Josifu Stalinu žmonės irgi kadaise bendraudavo tik iš baimės. Tada suveikė baimės veiksnys.“

Ėmė pardavinėti turtą

Tomis dienomis vis plačiau sklido kalbos, kad pasibaigus senosios Kauno Daktarų mafijos teismo procesui sunkių kaltinimų išvengęs ir tik liudytoju tapęs D.Ganusauskas su žmona gali visam laikui palikti Lietuvą ir išvykti į užsienį.

Neoficialiomis žiniomis, jau kurį laiką tarp Kauno ir Vilniaus besiblaškantis Mongoliukas spėjo pasikeisti ir pavardę. Neva iš Ganusausko jis virto Ganu. Anglų kalbos žodis „gun“, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „ginklas“.

Praeityje jaunųjų Daktarų sluoksniams priskirto vyro šeima 2012-ųjų vasario pabaigoje ėmė pardavinėti savo nekilnojamąjį turtą. Viena garsiausių nekilnojamojo turto agentūrų savo tinklalapyje skelbė, kad oficialiai Mongoliuko moterims priklausantis 5 kambarių 183 kv. m ploto butas su garažu ir kieme esančia vieta automobiliui Kauno centre, S.Daukanto gatvėje, parduodamas už 695 tūkst. litų. Skelbimas apie be tarpininkų parduodamą būstą sulaukė milžiniško susidomėjimo. Per mėnesį internete jį peržiūrėjo beveik 5 tūkst. internautų.

„Vertinant pagal kvadratinio metro kainą, tai vienas brangiausių butų Kaune, – kai paskambinau skelbime nurodytu telefonu ir prisistačiau pirkėju, man kalbėjo moteris. – Nors susidomėjimas nemenkas, bankai dabar nesuteikia tokių milžiniškų paskolų, todėl realių pirkėjų nėra labai daug. Kadangi patys paskolų neturime, neskubame ieškoti pirkėjo. Be to, šiame bute dabar gyvena duktė. Ji dar keletą metų mokysis universitete. Jei sulauktume siūlymo keisti, domintų tik keitimas į erdvų dviejų kambarių butą naujos statybos name.“

Šis 1994-aisiais, remiantis dokumentais, Mongoliuko moterų nupirktas butas yra tame pačiame S.Daukanto gatvės name, kurio kieme tuo metu beisbolo lazdomis buvo primuštas buvęs Lietuvos futbolo federacijos prezidentas, žlugusio Ūkio banko akcininko V.Romanovo patikėtinis Liutauras Varanavičius.

Pokalbio metu moteris netikėtai prasitarė, kad parduoda ir kitą sau priklausantį butą Vilniuje. „Jame žadame gyventi iki rudens, todėl pernelyg nesiskubiname, – pareiškė galbūt Mongoliuko turtus parduodanti moteris. – Tačiau šio būsto kainos nenorėtume nuleisti. Domintų tik galimybė keisti į naujesnį namuką šalia Vilniaus.“

Tą dieną Daktarų teisme liudijo ir pilkuoju Kauno tarybos kardinolu praeityje vadintas Karolis Bruderis. Buvęs valstybės tarnautojas, kurį kažkada policija oficialiai įspėjo nebendrauti su žinomais Kauno nusikalstamo pasaulio atstovais, miglotai prisiminė seną istoriją, kaip buvo apiplėšta jam priklausanti degalinė ir sumuštas sargas.

„Pažįstu Rolandą (Zavecką), Egidijų, Henriką. Kadaise bendravau su A.V.Laurinavičiaus tėvu. Buvusiame Kauno taksi parke veikė mums priklausiusi degalinė. R.Zaveckas buvo įdarbintas kuro bazės apsaugoje. Jis buvo geras darbuotojas. Tais laikais nebuvo jokio nusikalstamumo. O apie Daktarų gaują sužinojau tik iš televizijos ir laikraščių“, – kalbėjo net savivaldybėje pareigų netekęs, nemaža įtaka garsėjęs K.Bruderis.

Senelio suktybės

Tik iš trečio karto 2012-ųjų balandį sutikęs viešai liudyti garsios Kauno Daktarų bylos procese, jau 11-ą mėnesį vykusiame Klaipėdos apygardos teisme, J.Bielskis išliko tuo, kuo visada buvo, – apsukriu mafijos veteranu. Jis pareiškė nedalyvavęs rezonansiniuose nusikaltimuose, tačiau apie juos sužinojęs iš buvusio ilgamečio bičiulio A.Pastuškovo-Storo. Jis šiuo metu yra minimas kitoje garsioje senų nusikaltimų byloje.

Kai pirmąsyk tokioje stambioje byloje nuotoliniu būdu liudijo J.Bielskis, susigūžė visas buvęs Kauno mafijos žvaigždynas. Kodėl itin keistais, ne visai konkrečiais pareiškimais apie kruviniausias Daktarų gaujos nuodėmes sutiko kalbėti Senelis? Ką jis iš tiesų norėjo pasakyti? Paskleisti paslaptingą žinią legendinės mafijos „šeimos“ nariams? Priminti, kad jis buvo įtakingas, tačiau laikėsi atokiau, šešėlyje, ir nedalyvavo kruvinose akcijose? Įklampinti buvusius garsiausių mafijos puotų bendrus? O gal atkeršyti jį ignoravusiems banditams?

Klasikinės mafijos laikų bosų boso išpažintis Kauno kriminaliniam elitui – keista ir paslaptinga kaip ir daugybė kitų Vilijampolės grupuotės paslapčių, kurias težino jis vienas – Senelis.

J.Bielskis teismo kolegijai ir kaltinamųjų advokatams skundėsi sergąs cukralige, padidėjusiu kraujospūdžiu, atminties sutrikimais ir dėl to negalįs tiesiogiai dalyvauti Daktarų teismo procese.

Liudytojas maždaug valandą nerišliai aiškino apie žymiausius Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetus ir jų nusikaltimus. Jis neretai painiojosi paprašytas prisiminti svarbių įvykių datas ar garsių bylų dalyvių pavardes bei pravardes.

Susidarė įspūdis, kad pirmąsyk 2006 metais apie senus Daktarų gaujos nusikaltimus Policijos departamento pareigūnų apklausose prabilęs J.Bielskis iki šiol jaučiasi esąs padėties šeimininkas.

„Asmeniškai neturėjau gaujos. Bendraudavau su A.Pastuškovu. Būtent iš jo ir sužinodavau įvairių žinių apie tuometę Kauno „chebrą“. 1989–1990 metais dalyvaudavau Kauno „šeimų“ susirinkimuose. Buvo atvejų, kai viena miesto brigada konfliktuodavo su kita. Kaip žinoma, tos brigados mieste veikė teritoriniu principu. Faktiškai Daktarų vyrų nuomonė tuo metu buvo lemiama. Bet kai pamačiau, kad Daktarai, kaip ir Panevėžio Tulpiniai ar Klaipėdos Gaidjurginiai, tarpusavio santykius ėmė aiškintis liedami vienas kito kraują, nustojau važinėti į tokius susibūrimus. Praeityje sėdėjau kalėjime, turėjau kažkokį žodį, tad galbūt kai kuriems su Arūnu (Pastuškovu) tuo metu buvome savotiški autoritetai. Tiesa, niekada tavęs tokiu nelaikiau“, – teismo posėdyje pareiškė laukinio banditizmo epochos metais Kauno mafijos strategu vadintas J.Bielskis.

Kai žiauriais išpuoliais kaltinamas H.Daktaras J.Bielskio iš narvo pasiteiravo, ar kada nors yra padaręs nusikaltimų, Senelis iš ekrano plačiai šypsodamasis atsakė: „Hena, aš nežinau, gal ir esi ką nors padaręs. Mes juk su tavimi taip artimai nebendraudavome, nusikaltimų ar bendrų reikalų neturėjome. Juk pas mane atvažiuodavote tik pažvejoti, o kartu dalyvaudavome tik gimtadieniuose, laidotuvėse.“

J.Bielskis duodamas parodymus tvirtino, kad 1988–1990 metais Kaune į gaujų susirinkimus atokesnėse miesto vietovėse esančiose aikštelėse, miškuose suvažiuodavo bemaž 80–100 vyrų iš šešių septynių tuomet mieste karaliavusių banditų susivienijimų.

H.Daktaro advokatui K.Ašmiui pasiteiravus, iš kur jis žinąs apie Daktarų nusikalstamą gaują, Senelis pareiškė: „O kaip kitaip suprasti, kai į vieną vietą susirenka tokios didelės žmonių minios? Būdavo aišku, kad čia atvykdavo viena ar kita „šeima“. Kiekviena jų turėjo savo bosą, kiekvienas jų sunešdavo tam tikrą pinigų sumą bendrai miesto kišenei. Čia būdavo aptariama, ką reikės papirkti ar išpirkti. Šiuose pasitarimuose Laurinavičius (Luras) atstovaudavo Daktarams. Pas jį ir būdavo saugomos visos didesnės pinigų sumos. Nors pats jam niekada nebuvau davęs pinigų.“

Keliasdešimt metų Kauno kriminalinio pasaulio viršūnėse dominavęs ir bendrų fotografijų albumuose bei vaizdajuostėse su ryškiausiais ano meto veikėjais užfiksuotas J.Bielskis teigė, kad mafijos puotose ar laidotuvėse dalyvaudavo tik siekdamas parodyti pagarbą kitiems.

„Su Luru ir Guzu prie kortų stalo šnekėdavome įvairiomis temomis. Iš tokių pokalbių ir sužinojau, kad Kaune egzistavo „ypatingasis šešetukas“, kuriam tada priklausė H.Daktaras, Mongolas, Mongoliukas, Guzas, Luras ir Goga“, – pasakojo J.Bielskis, kurio netikėta išpažintis daugeliui kriminalinio pasaulio sunkiasvorių sukėlė tikrą šoką.

Amžiaus mafijos teismo procese liudijęs J.Bielskis, kaskart prisimindamas senus laikus, minėjo, kad visas istorijas jis sužinojęs iš buvusio draugo A.Pastuškovo. „Regis, A.Pastuškovas, pasakodamas apie „chebros“ reikalų smulkmenas, taip norėjo prieš mane pasikelti ar net pasirodyti esąs viršesnis. Atrodė, kad kalbėdamas tokiomis temomis jis nejuokaudavo. Be to, praeityje jis yra davęs parodymus prieš mane. Aš už jį kalėjime esu praleidęs net ketverius metus“, – karčių žodžių buvusiam bičiuliui nepagailėjo Senelis.

Atrodė, kad liudytojas privengė skandinti ir taip kruvinų nusikaltimų užsakymų slegiamą H.Daktarą, tačiau keliskart pažėrė sunkių kaltinimų Henos klano žemesnio rango vadeivoms E.Abariui-Gogai ir R.Zaveckui-Džempiui.

J.Bielskis teigė S.Čiapą pažinojęs kaip verslininką, su juo turėjęs ir bendrų finansinių reikalų. Ikiteisminio tyrimo medžiagą Daktarų byloje sukaupusiems tyrėjams Senelis minėjo, kad vienu metu iš S.Čiapo pirkdavęs lietuviškojo kapitalizmo eros pradžioje tarsi auksu laikytus investicinius čekius.

„Apie S.Čiapo nužudymą sužinojau jau tą pačią dieną, nes tai plačiai buvo komentuojama per televiziją ir spaudą. Žodžiu, visas Kaunas skambėjo, kad Daktarai „užvertė“ S.Čiapą ir jo asmens sargybinį. Praėjus kelioms dienoms po S.Čiapo nužudymo kalbėjausi su A.Pastuškovu. Jis man atvirai pasakė apie šią „varkę“. Jis man papasakojo, kad šioje žmogžudystėje gerai pasirodė Daktarų jaunimas. Po šio įvykio Džempis tapo savotišku gaujos tėvu. Iš Storo pasakojimo supratau, kad šį nusikaltimą organizavo ir surežisavo E.Abarius“, – Daktarų bylos tyrėjams kalbėjo J.Bielskis.

Džempio gynėjos I.Botyrienės paklaustas, ar kada nors pats turėjęs šaunamąjį ginklą, J.Bielskis atsakė: „Per gimtadienį man kažkada draugai padovanojo šautuvą „Winchester“, su kuriuo eidavau medžioti. Po to neturėjau jokių ginklų. Apie juos žinau iš specialių knygų. Bet daugiau apie juos nieko nenutuokiu.“

Galiausiai neapsikentęs viešai paskleistų Senelio abstrakcijų H.Daktaro advokatas K.Ašmys šiuos svarbaus liudytojo parodymus pavadino „pasakėlėmis, skirtomis tiek teismui, tiek Policijos departamentui“.

„Visa tai pasakoju tik dėl to, kad advokatas kada nors savo vaikams galėtų pasekti pasakas“, – išdidžiai atsikirsdamas H.Daktaro advokatui sakė J.Bielskis.

Dailius Dargis

Apie autorių ir knygą

Žurnalistas Dailius Dargis gimė 1978 m. Kaune. Studijavo socialinius mokslus Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1995 m. nuolat rašo straipsnius Lietuvos žiniasklaidai. 2001 m. susidomėjo kriminalinėmis temomis. Bendradarbiavo su spaudos leidiniais „Lietuvos rytas“, „Ekstra“, „Laikinoji sostinė“, naujienų agentūra ELTA. Nuo 2008 iki 2013 m. D.Dargio straipsniai buvo publikuojami naujienų portale ~balsas.lt~. 2014 m. D.Dargis debiutavo televizijos eteryje – TV3 kanalu buvo pristatytas dokumentinis serialas „Mafijos kronikos“, kuriame esama nemažai pasakojimų, aprašytų šioje knygoje.

Pastaruoju metu didelio atgarsio sulaukiantys D.Dargio žurnalistiniai tyrimai, tekstai publikuojami populiariausiame Lietuvos naujienų portale ~lrytas.lt~. D.Dargis yra viešųjų ryšių paslaugas, konsultacijas teikiančios, ekonominę sėkmę laiduojančius lietuviškų įmonių pavadinimus kuriančios, knygų leidyba užsiimančios kompanijos „Inter projektai“ bendraturtis ir pagrindinis idėjų strategas, vykdytojas.

Be debiutinės didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusios knygos „Tikroji Daktarų istorija“, D.Dargis yra parašęs ir išleidęs sėkmės taip pat sulaukusias knygas „Kruvinasis mafijos maršrutas“ (2011, 2012 m.), „Vilniaus bomberio išpažintis“ (2013 m.) bei „Mafijos kronikos“ (2014 m.).

 

 

 

 

Tarpukario gatvelėmis – į pasaulinį pripažinimą

Tags: , , , , ,


 

Modernistinė Kauno architektūra sulaukė rimto tarptautinio įvertinimo: Europos Komisija pasiūlė Kaunui suteikti Europos paveldo ženklą. Tai turėtų tapti paskata siekti dar didesnio pripažinimo – įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Dovaidas Pabiržis

Europos paveldo ženklo sąrašo iniciatyva gimė 2006-aisiais. Ja siekiama padidinti susidomėjimą Europos istorijai, kultūrai ir vystymuisi svarbiais objektais, asmenybėmis, istoriniais įvykiais. Šiemet Europos Komisija iš viso sulaukė 36 objektų pasiūlymų iš 18 šalių narių. Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyrius „Veidą“ informavo, kad iš Lietuvos šiemet buvo pateiktos dvi paraiškos: „1919–1940 m. Kaunas“ ir „Vilniaus universiteto architektūrinis ansamblis“, tačiau tarptautinė ekspertų grupė savo rekomendacijose pasiūlė Europos paveldo ženklą suteikti tik Kauno miesto savivaldybės pateiktam objektui. Oficialiai Europos paveldo ženklas Kaunui bus suteiktas šį pavasarį.

Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjos Andrijanos Filinaitės teigimu, šio įvertinimo praktinė nauda yra padidėjęs visuomenės dėmesys ir finansavimas, taip pat miesto žinomumas ir įvaizdžio kūrimas. Ir nors Europos paveldo ženklas labiau orientuotas į vadinamąsias minkštąsias veiklas, jis gali būti ir atimtas, jei nesilaikoma paraiškoje numatytų sąlygų – paveldas nėra pakankamai tvarkomas, populiarinamas ir kt. Tokia stebėsena vykdoma kas ketverius metus.

„Tai jau savaime yra įvertinimas, bet kam tokie ženklai nėra duodami, vadinasi, turime didžiulį turtą, kurio patys dažnai nevertiname, ypač kasdienybėje. O dabar šis įvertinimas bus kaip informacinis pranešimas, kad tai yra turtas. Čia lyg kokios įmonės akcijų vertė būtų pakilusi. Kitas būtinas žingsnis yra maksimali informacinė kampanija, kuri žmonėms primintų, kad jie turi šį turtą ir jame gyvena, nes daugelis žmonių tik pasąmonėje supranta, jog Kauno centras yra ne tik gražus, bet ir labai vertingas. Kažkas, tą pasakęs iš šalies, jau yra kaip autoritetas“, – pripažinimą vertina architektas Algimantas Kančas.

Postūmis siekti UNESCO pripažinimo

Architektai, istorikai ir paveldosaugininkai vieningai sutaria, kad per trumpą laiką tarpukariu iškilęs Kauno Naujamiestis yra unikalus reiškinys, reikalaujantis deramos apsaugos ir įvertinimo. Tačiau ar pirmasis rimtas Kauno tarpukario architektūrinio paveldo tarptautinis pripažinimas taps paskata siekti kur kas didesnio tikslo – įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą?

Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas įsitikinęs – diskusijos dėl Kauno Naujamiesčio įtraukimo į pasaulio paveldo sąrašą jau davė miestui daug naudos, matomumo, atkreipė dėmesį į ilgametes Naujamiesčio problemas. Kitas logiškas žingsnis – paraiškos rengimas ir teikimas.

„Europos paveldo ženklas patvirtino mūsų grupės žmonių nuomonę, kad svarstant, kur dar Lietuvoje būtų galima rasti pasaulinės reikšmės paveldo objektų, Kauno Naujamiestis būtų vienas iš jų. Statistiškai žiūrint Lietuva, kaip tokio dydžio kraštas, su keturiomis vertybėmis UNESCO pasaulio paveldo sąraše atrodo labai neblogai, todėl iššūkis rasti kažką naujo yra nemenkas rebusas kultūros istorikams ir diplomatams. Tačiau jeigu laimėjome šiame konkurse, verta pasirungti ir didesniame. Negaliu išpranašauti Kaunui sėkmės ar nesėkmės, bet tikiu, kad verta pabandyti dėl daugelio priežasčių“, – tvirtina A.Gelūnas.

Pasak jo, šiuo klausimu jau pasisakė mokslininkai, visuomenės veikėjai, politikai, architektai, daug refleksijų sulaukta ir spaudoje, taigi diskusijų fazė jau turėtų būti pasibaigusi. Todėl šiuo metu kyla pragmatinis klausimas: kas susės prie stalo ir kvalifikuotai parengs paraišką? Tuomet savo darbą galės pradėti ir diplomatai.

Tačiau prieš teikiant paraišką būtina nuspręsti, kurią būtent miesto dalį ketinama saugoti. Patekimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą yra ne tik reklama, pasitarnaujanti miesto puoselėjimui, socialinio kapitalo kūrimui ir turizmo skatinimui, – tai ir įvairūs draudimai bei statybos apribojimai. Todėl svarbu apsibrėžti, ar saugoma konkreti miesto Naujamiesčio teritorija, ar kelios dešimtys rinktinių objektų, ar kelios gražiausios Naujamiesčio gatvės.

„Kalbėdamasis su įvairiais žmonėmis aiškaus atsakymo galutinai nesu gavęs, labai tikėčiausi, kad artimiausiu metu jis išsikristalizuos, – sako ambasadorius. – Jeigu Kauno miesto savivaldybė pasako, kad yra už, sukuria darbo grupę, mobilizuoja ekspertus ir rengia paraišką, nieko daugiau ir nereikėtų. Kaunas galėtų pasikviesti ir paveldo ekspertų iš UNESCO misijos ankstyvam kandidatūros įvertinimui. ICOMOS ar kitos ekspertinės organizacijos specialistai galėtų nustatyti, ar turi Kauno Naujamiesčio architektūra galimybių būti pripažinta pasaulinės reikšmės. Tai labai padėtų tolesniame kandidatavimo arba kandidatūros suspendavimo procese.“

UNESCO yra viena iš Jungtinių Tautų organizacijų, kurią šiuo metu sudaro 195 šalys narės. Kiekviena valstybė joje turi po vieną balsą, todėl konkursas dėl to, kuriuos naujus objektus įtraukti, – didžiulis. A.Gelūno pasakojimu, kai kurioms valstybėms tai jau tapo savotišku sportu ar varžybomis, „kas surinks daugiau“. Italija, Ispanija, Prancūzija ar Kinija jau turi po keliasdešimt saugomų objektų, tad net siūloma įvesti tam tikrą limitą. O kitos valstybės, pavyzdžiui, Švedija, slopina įvairias naujas iniciatyvas, įsitikinusios, kad pasaulio paveldo sąraše įrašytų objektų jau pakanka.

Be to, pastaruoju metu pastebima tendencija garsiai teigti, kad Europa ir taip jau yra pasiėmusi per didelę objektų dalį. Dažnai pasigirsta raginamų atsigręžti į greitai nykstantį nematerialųjį paveldą Afrikoje ir kituose kraštuose, kur nėra tiek daug nekilnojamojo palikimo. Siekiant palengvinti sprendimo priėmimo procesą, valstybės sudaro įvairias koalicijas, teikiamos kelių šalių bendros paraiškos. Pavyzdžiui, 2005-aisiais į UNESCO paveldo sąrašą įrašyta Tartu universitete dirbusio astronomo Friedricho Georgo Wilhelmo Struve’s vardu pavadinta beveik 3 tūkst. kilometrų ilgio trianguliacijos grandinė, skirta tiksliam Žemės dienovidinio lanko ilgiui nustatyti. Tuomet bendrą paraišką pateikė devynios valstybės, tarp jų ir Lietuva. Svarstyta ir bendra Ukrainos, Baltarusijos bei Lietuvos paraiška dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybinių pilių, tačiau prasidėjus karui Ukrainoje ši iniciatyva kol kas pritilusi.

Naujų objektų įtraukimo sėkmei įtakos turi ir esamųjų priežiūra, tačiau Lietuva, anot A.Gelūno, tarp „nenaudėlių“ kol kas nėra linksniuojama. Didelį konfliktą su UNESCO galėtų sukelti nebent tiltas į Kuršių neriją.

Paveldą menkai vertina patys kauniečiai?

Kauno Naujamiesčio modernizmo, sulaukusio tarptautinio pripažinimo ir įvertinimo, architekto A.Kančo įsitikinimu, nevertina patys kauniečiai. Pasak jo, Naujamiesčio gyventojai turėtų susivokti, kad negalima kiekviename aukšte dėti skirtingų langų, šalinti senų durų, šiltinti pastatų iš išorės ar bet kaip keisti stogų. Būtent dėl šių priežasčių daugiausiai autentiškumo šiuo metu dažniausiai yra išsaugoję viešosios paskirties pastatai, kuriuose žmonės nuolat negyvena.

„Baisiausia, kad žmonės daro rekonstrukcijas butais, o ne namais. Niekur Vakarų Europoje nerasi namo, kad būtų penki skirtingi butai viename name, todėl reikia daugiau reglamentuoti, griežtinti baudas. Fasadas yra namo veidas, viskas jame turi būti kompleksiška ir harmoninga: juk žmonės nevaikšto užsidėję akinių, kurių pusė yra su paprastu rėmeliu, o kita pusė – nuo saulės“, – lygina architektas, kurio manymu, įtraukimas į UNESCO paveldo sąrašą padėtų sustabdyti tokias renovacijas.

A.Kančo teigimu, didelė klaida buvo Kauno Naujamiestį su apgriuvusiais turgaus rajonais pratęsti iki geležinkelio stoties, kur iš esmės nėra nieko saugomo. Be to, „charakirį“ miestui padarė ir pėstiesiems paskirta Laisvės alėja, suardžiusi buvusią miesto struktūrą. Kol ja galėjo važinėti automobiliai, kiekvienas kiemas turėjo savą įvažiavimą, o dabar kiemai virto kreivomis vidinėmis gatvėmis su apgriuvusiais „viduriais“.

„Pakeisti Laisvės alėjos grindinį, žinoma, būtų gerai, bet tai tik savotiškas papudravimas, nes reikėtų ir tuos vidinius kiemus susiremontuoti – čia turi gyventi žmonės, kurių trūksta centre. Dabar namai yra likę tik pagal perimetrą, o visas vidus perverstas lygiagrečia kampuota ir raityta gatve“, – sako architektas.

Vytauto Didžiojo universiteto istoriko Arvydo Pakštalio manymu, Kauno tarpukario paveldo reikšmės nelabai suvokia nei visuomenė, nei politikai. Paprastai interpretuojama, kad tai yra keliasdešimt gražių pastatų, į kuriuos reikia žiūrėti kaip į gražius monumentus ar muziejinius eksponatus, tačiau modernizmą reikėtų suprasti plačiau – ne tik kaip pastatus, bet ir kaip istorijas bei naratyvus.

„Juk modernizmas ketvirtajame dešimtmetyje kilo kartu su miesto infrastruktūra, su žmonėmis. Paveldas turi būti įnaratyvintas ir papasakotas. Jeigu šalia materialaus paveldo nėra nematerialiojo – bohemiško, diplomatinio, studentiško, tarpkultūrinio ir kitokio Kauno, tai šis palikimas yra negyvas, neneša to krūvio, kurį turėtų nešti“, – teigia istorikas.

Pasak jo, šiuo metu Kauno kultūrinė vizija dažniausiai apsiriboja tuo, kad reikia atnaujinti Laisvės alėją, pakeisti šviestuvus ir grindinį, o tuomet esą gyvybės atsiras savaime, tačiau iš tiesų reikėtų platesnės kultūrinės vizijos, kaip gyvinti Naujamiestį: miesto valdžia turėtų pasirinkti kryptį ir visokeriopai stengtis kurti naratyvą apie modernų Kauną.

Įvairių Kauno centro gaivinimo vizijų netrūksta, tačiau jos dažniausiai ir lieka vaizduotėje ar popieriuje. A.Gelūnas pasakoja, kad nebūna nė vieno Kauno architektų absolventų darbų gynimo be projektų, kaip miestui pagaliau išeiti prie upės: kuriami kavinių, uosto pastatų, pasivaikščiojimo zonų projektai. Nedaugelis jų išvysta dienos šviesą. Tačiau ar UNESCO pripažinimas nesumažintų ir taip menkų miesto poslinkių? Vienareikšmiško atsakymo čia nėra.

„Jeigu šalia UNESCO paveldo kas nors sumanytų statyti milžinišką upių uostą su kavinių tinklų, ko gero, nepavyktų tokio dalyko padaryti, bet smulkūs pakeitimai, prisitaikantys prie architektūrinio kraštovaizdžio, šiurkščiai su juo nekonfliktuojantys, – įmanomi. Be to, Kaunas didžiuojasi vienais talentingiausių architektų Lietuvoje, kurie tas intervencijas labai sėkmingai vykdo“, – primena Lietuvos ambasadorius prie UNESCO.

Analogų turi nedaug

Peržvelgus dabar į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytų objektų sąrašą galima įsitikinti, kad Kauno Naujamiesčio architektūra turi nedaug analogų. Į šį sąrašą įtraukta „Bauhaus“ architektūra Vokietijos Veimaro ir Desau miestuose, tarpukariu statyti daugiabučiai Berlyne, Havro miestas Prancūzijoje, atstatytas po Antrojo pasaulinio karo, architekto Victoro Hortos suprojektuoti modernistiniai namai Briuselyje, Edinburgo naujamiestis bei keletas pavienių pastatų.

Architekto A.Kančo teigimu, pasaulyje yra tik trys taip sparčiai ir vientisai pastatyti miestai: tai Tel Avivas Izraelyje, į kurį tarpukariu bėgdami nuo persekiojimų suvažiavo bene visi talentingiausi žydų architektai, gaisro per naktį sunaikintas ir jugendo stiliumi per septynerius metus atstatytas Olesiundas Norvegijoje ir Kaunas Lietuvoje.

„Lietuvos istorijoje turėjome tik du laikotarpius, kurie atitiko pasaulinį vystymąsi ir nevėlavo kokiais dviem šimtais metų, – tai barokas Vilniuje ir modernizmas Kaune. Su jais galime į pasaulį eiti bet kur, nes jie turi savo kokybės ženklą ir išskirtinumą. Tuo metu architektūra buvo kaip gyvenimo būdas, pasididžiavimas, tautos energijos išraiška. Neturėsime antro tokio atvejo, kad visuomenė norėtų būti moderni. Tarpukario architektūra buvo kuriama pagal Europos pavyzdį, visi namai projektuojami tarsi vilos. Tuomet vyravo požiūris: esame Europa ir viską padarysime gerai. O dabar lietuvių tendencija yra „namų kaip tėviškės“ kūrimas, architektūra pasuko retro link. Tuo metu buvo išduodami penki–septyni šimtai statybos leidimų per metus ir didelė dalis pastatų buvo su kokybės ženklu, architektūriškai vertingi, o dabar iš tiek pat išduotų leidimų vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti, kiek tų namų yra vertingi“, – apibendrina A.Kančas.

Į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą Lietuvoje įtraukta:

Vilniaus istorinis centras (1994 m.)

Kuršių nerija (2000 m.)

Kernavės archeologinė vietovė (2004 m.)

Struvės geodezinio lanko punktai (2005 m. kartu su Norvegija, Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Baltarusija, Ukraina ir Moldova)

Į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta:

Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje (2001 m.)

Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse (2003 m.)

Lietuvių polifoninės dainos – sutartinės (2010 m.)

Objektai, kuriems šiemet pasiūlyta suteikti Europos paveldo ženklą:

Miunsteris ir Osnabriukas – Vestfalijos taikos sutarties vietos (Vokietija)

Hambacho pilis (Vokietija)

Senovės Atėnų centras (Graikija)

Aragono karalystės archyvas (Ispanija)

Studentų rezidencija Madride (Ispanija)

Kliuni vienuolynas (Prancūzija)

Roberto Schumanno namai (Prancūzija)

Pikniko „Už Europą“ 1989 m. memorialinis parkas (Vengrija)

Alcide de Gasperi namai-muziejus (Italija)

Kaunas 1919–1940 m. (Lietuva)

Liublino unija (Lenkija)

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija (Lenkija)

Istorinė Gdansko laivų statykla (Lenkija)

Koimbros universiteto biblioteka (Portugalija)

Mirties bausmę panaikinantis įstatymas (Portugalija)

Franja partizanų ligoninė (Slovakija)

UNESCO pasaulio paveldo pripažinimo nauda ir kaina (2007 m. „PricewaterhouseCoopers“ Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas)

Nauda:

Partnerystė

Papildomas finansavimas

Paveldo išsaugojimas

Turizmas

Paveldo atkūrimas

Pilietinis pasididžiavimas

Socialinis kapitalas

Edukacija ir mokymasis

Kaina:

Siūlymas – paraiškos rengimas, dokumentacija, studijos, komunikacija

Valdymas – ataskaitos, stebėsena, administravimas

Planavimas – kontrolė, vystymosi suvaržymai, krūvis žmonėmis

Kitos išlaidos – infrastruktūra, rinkodara, lankytojų patirtys

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Strateginiai Kauno šūviai – į dešimtuką

Tags: ,


Praėjusiais metais Kaune įvyko bent keturi dideli pokyčiai, ir bent tris iš jų turėjo pastebėti kone kiekvienas kaunietis. Juokeliai apie duobėtas gatves traukiasi į istoriją, galų gale juntamai atpigo būsto šildymas, įsikūrė dar viena didelė užsienio kapitalo įmonė, sukūrusi 200 naujų darbo  vietų, o dvi stiprios Kauno aukštosios mokyklos, atidariusios mokslinių tyrimų centrus, miestą praturtino perspektyviomis mokslo ir verslo jungtimis bei išskirtinės architektūros pastatais.

 

Žinoma, antrame pagal dydį Lietuvos mieste gerų pokyčių per metus būta gerokai daugiau nei šie keturi. Tačiau bent du dalykai metų pabaigoje miesto gyventojams turėjo nuritinti akmenį nuo širdies arba bent gerokai jį palengvinti: vairuotojai jau pajuto malonumą važiuoti lygiomis miesto gatvėmis, o visi centralizuotu šildymu besinaudojantys miestiečiai – palengvėjimą išvydę sąskaitas už šildymą.

 

Šildymas toliau pinga

 

Kauno meras Andrius Kupčinskas pabrėžia, kad principiniai sprendimai, pažaboję brangias rusiškas dujas naudojusios Kauno termofikacijos elektrinės apetitą ir paskatinę konkurenciją šilumos ūkyje, buvo priimti dar 2012 m., kai neeiliniame miesto tarybos posėdyje buvo patvirtintas „Kauno energijos“ investicinis planas, numatęs bendrovės investicijas į šilumos gamybą siekiant sumažinti šilumos kainą. „Kauno energija“ ėmėsi modernizuoti nuosavas jėgaines, buvo sudarytos galimybės privatiems investuotojams statyti biokuro katilines.

„Planą pavyko įgyvendinti, pastaruosius trejus metus buvo labai nuosekliai dirbama, ir dabar matome to darbo rezultatus. Bendrovė „Kauno energija“ vėl tampa rimta šilumos gamintoja bei rinkos žaidėja“, – teigia A.Kupčinskas, vadovaujantis ir „Kauno energijos“ stebėtojų tarybai.

 

Dujų monopolio nebeliko

 

Kauno meras šilumos tiekėjams palinkėjo ir toliau šildyti kauniečius už teisingą kainą. Šį mėnesį integruotame Kauno šilumos tinkle šiluma gaminama iš 45 proc. biokuro ir 55 proc. dujų. Šiais metais biokuro dalį tikimasi išauginti iki 70 proc.

Artimiausiu metu į integruotą Kauno miesto šilumos tiekimo tinklą įsilies atnaujintos ir biokurui pritaikytos „Šilko“, „Inkaro“ ir Petrašiūnų jėgainės, priklausančios miestui. Jose bus galima pagaminti net penktadalį viso Kaunui reikalingo šilumos kiekio. Pasak „Kauno energijos“ generalinio direktoriaus Rimanto Bako, bendrovė dar šį šildymo sezoną į Kauno šilumos gamybos rinką „įlies“ net 62 MW naujų biokuro galių. Tai neabejotinai padidins konkurenciją tarp šilumos gamintojų ir sukurs prielaidas šilumos kainai mažėti.

Taigi Kaunas sugebėjo nutraukti šilumos ūkį apraizgiusį rusiškų dujų monopolį ir jau pasiekė vieną mažiausių šildymo kainų visoje Lietuvoje.

Permainos miesto gatvėse

 

Kas galėjo pagalvoti, kad vienintelė Rytų Europoje asfalto klojimo mašina „Remix Plus“ padės Kaune pasiekti įspūdingą proveržį tvarkant miesto gatves? Galingas aparatas vienu metu frezuoja seną asfaltą, įkaitusią masę sumaišo, paskleidžia, perkloja iš naujo ir ant viršaus papildomai pakloja 2,5 cm naujo asfalto sluoksnį – vaizdžiai tariant, traiško paskutinius stereotipų apie duobėtą miestą likučius.

Ilgą laiką darbavusis užmiesčio keliuose, užpernai, Kauno miesto savivaldybei ir bendrovei „Kauno tiltai“ pasirašius trejų metų sutartį, mašina atriedėjo į Kauną ir per praėjusius metus iki žiemos naująja technologija sutvarkė ne vieną pagrindinę miesto gatvę. 2014 m. sutvarkyta 18 gatvių – tiek, kiek 2011–2013 m. drauge paėmus. Tai – ir šio sunkiasvorio daugiafunkcio aparato nuopelnas.

Svarbiausių miesto gatvių atnaujinimo darbai vykdyti sutelkus kitose srityse sutaupytas lėšas, sėkmingai pritraukus ES paramą ir nepaisant neproporcingo valstybės lėšų skirstymo (kauniečiai vairuotojai kasmet sumoka per 200 mln. Lt degalų akcizo, o  miestui sugrįžta vos 5–7 proc. šios sumos).

 

Kaina skiriasi iki dešimties kartų

 

„Kai kas sako, kad visas pagrindines miesto gatves reikėtų tvarkyti taip, kaip buvo sutvarkytas A.Juozapavičiaus prospektas. Bet tokie darbai kainuotų nuo septynių iki dešimties kartų brangiau. Dabar visi „Remix Plus“ aparatu atlikti darbai miestui atsiėjo apie 16 mln. Lt, o visų tų gatvių rekonstrukcija ankstesnėmis technologijomis būtų kainavusi apie 110 mln. Lt. Tokių pinigų nei savivaldybė kada nors turėjo, nei Vyriausybė niekada neskirs“, – pabrėžia Kauno meras A.Kupčinskas, pridurdamas, kad 2015-aisiais planuojamos ne mažesnės darbų apimtys nei praėjusiais metais.

„Anksčiau nemažai lėšų nuolat tekdavo skirti duobėms tvarkyti. Dabar, su „Remix Plus“ atnaujinus daugelį pagrindinių miesto gatvių, jų lopyti jau nebereikės, todėl atlikusias lėšas galėsime skirti ir mažesnėms gatvelėms tvarkyti“, – žada Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Remigijus Skilandis.

 

Troleibusas paneigė skeptikų prognozes

 

Tiesa, 2012–2014 m. dėl paeiliui kapitaliai tvarkomų strateginių miesto transporto arterijų Kauno vairuotojams buvo išties sudėtingi: A.Juozapavičiaus prospektas, Parodos gatvės įkalnė, Panemunės tiltas, K.Petrausko gatvės rekonstrukcija, Savanorių prospekto įkalnės estakada. Viena po kitos keitėsi eismo schemos, apylankinėse gatvėse smarkiai išaugo transporto krūvis, neišvengta spūsčių.

Tačiau kai kelininkų technika apleido suremontuotas gatves, skirtumą pajuto važiuojantieji tiek lengvaisiais automobiliais, tiek viešuoju transportu. O 2014-ųjų spalį į Parodos gatvės kalną užkilo pirmasis troleibusas. Paneigtos skeptikų pašaipos, esą tokios įkalnės troleibusai paprasčiausiai neįveiks, o kauniečiams iš šiaurinės ir  rytinės miesto dalies kelionė iki centro – jau trumpesnė ir patogesnė.

 

Mikroautobusai – nauji ir patogūs

 

Gerai sutvarkytos gatvės – ne vienintelė priežastis, dėl kurios kauniečių kelionė iki darbo ar namų tapo ramesnė, saugesnė ir spartesnė. Baigiantis 2014 metams Kaune beveik nebeliko daug sumaišties gatvėse sėjusių senųjų techniškai netvarkingų maršrutinių mikroautobusų. Juos pakeitė keliasdešimt naujų „Mercedes-Benz Sprinter“ mikroautobusų.

Planuojama juose ateityje įdiegti elektroninį miesto bilietą – tai būtų didelis pranašumas, nes autobusais ir troleibusais su elektroniniu bilietu Kaune galima keliauti su persėdimu, papildomai nemokant už kelionę. Tad jaukūs, erdvūs, tvarkingi, tiksliai pagal grafiką kursuojantys mažieji autobusai tampa sklandžia viešojo miesto transporto dalimi.

 

Pritraukė užsienio investuotojų

 

Jei jau miesto gyventojui saugiau ir patogiau važiuoti į darbą, gal daugiau atsirado ir darbo? Šiuo požiūriu Kauno teritorinės darbo biržos duomenys – atsargiai optimistiniai: pernai gruodį mieste įregistruota per 2,2 tūkst. darbo vietų, 450 daugiau nei prieš metus.

Kaunas tapo miestu, kurį pastaraisiais metais atranda vis daugiau didelių užsienio kapitalo bendrovių. Spalio pabaigoje Kauno centre oficialiai atidarytas JAV sveikatos apsaugos technologijų ir paslaugų milžinės „Intermedix Corporation“ paslaugų centras. Kompanija, į šį centrą investavusi 17,5 mln. Lt, įkūrė 200 darbo vietų, o ateityje planuoja priimti dar 300 darbuotojų.

Užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ generalinio direktoriaus Arvydo Arnašiaus teigimu, ypač svarbu, kad stambaus tarptautinio investuotojo atėjimas į Kauną ne tik padės plėtoti turimas kompetencijas, bet ir atkreips tarptautinio verslo dėmesį į neišnaudotas galimybes Kaune.

Kompanijos „Intermedix Corporation“ vykdomasis direktorius Kenas Cooke’as pabrėžė, kad kuriant naujas darbo vietas Kauno mieste ypač svarbi bendradarbiavimo su aukštojo mokslo įstaigomis plėtra. Akademiniame mieste, koks nuo seno yra Kaunas, tokiam bendradarbiavimui sudarytos visos galimybės.

Kauno universitetai konkurencingi ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu lygiu. Nuolatines studijas Kaune šiuo metu yra pasirinkę daugiau nei tūkstantis užsieniečių. Trys stiprios mokslo įstaigos, susivienijusios į „Santakos“ mokslo ir verslo slėnį, Kaune atidarė filialus, kurie pagal turimą potencialą jau dabar gretinami su garsiuoju JAV Silicio slėniu.

„Santakos“ slėnis vienija Kauno technologijos universitetą (KTU), Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (LSMU) ir Lietuvos energetikos institutą (LEI). 2014 m. Kaune duris atvėrė KTU Mokslo ir technologijų centras bei Technologinio verslo inkubatorius. Kita „Santakos“ slėnio dalis – LSMU Naujausių farmacijos ir sveikatos technologijų centras – įsikūrė greta Kauno klinikų.

Slėnyje planuojama sukurti apie 350 darbo vietų. Bendradarbiaujant čia atliekami užsakomieji tyrimai, plėtojamos pasaulinio lygio technologijos, gimsta naujos patentabilios idėjos. O miestas praturtėjo gražia, skoninga, šiuolaikiška architektūra.

 

Miesto puošmena švyti sutvarkytomis erdvėmis

 

Žvelgdamas į naujųjų technologijų ateitį, miestas nepamiršo ir garbingos praeities. Galų gale baigta tvarkyti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios aplinka –  šventovę supanti 3,4 tūkst. kv. m ploto aikštė išgrįsta istoriniais akmenimis, rastais rekonstruojant A.Juozapavičiaus prospektą ir Parodos gatvę. Tai, kad buvo panaudoti seni, istoriniai grindinio akmenys, sutaupė miestui daugiau kaip 5 mln. Lt. Įgyvendinus šį projektą už nuopelnus Kristaus Prisikėlimo parapijai Kauno meras A.Kupčinskas buvo apdovanotas ženklu „Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia“.

„Kaunas yra modernus, europietiškas ir gražus miestas, gerbiantis tradicijas ir savo istoriją. Tai miestas, kuriame patogu ir gera gyventi, dirbti, kurti, auginti vaikus ir svajoti. Noriu padėkoti kiekvienam kauniečiui, savo idėjomis ir darbu prisidedančiam prie mūsų miesto tobulėjimo“, – sako Kauno meras A.Kupčinskas.

 

Kaunas ruošiasi surengti 2017 m. Tarptautines vaikų žaidynes

Tags:


Vaikų olimpinėmis žaidynėmis vadinamas grandiozinis sporto renginys 2017 m. vyks Kaune. Tai paaiškėjo gruodžio pradžioje, kai Leik Makvorio mieste (Australija) susirinkęs Tarptautinių vaikų žaidynių organizacinis komitetas priėmė galutinį sprendimą.

 

Arnoldas Bukelis

 

Kaune vyksiančių žaidynių ambasadore sutiko tapti garsiausia Lietuvos plaukikė Rūta Meilutytė.

„Kaunui ir visai Lietuvai tai yra didžiulis laimėjimas ir kartu – milžiniška atsakomybė. Per kelerius pastaruosius metus mes esame sukaupę vertingą didžiulių sporto renginių organizavimo patirtį. Manau, būtent ši patirtis ir Kaune turima sporto infrastruktūra mums padėjo iškovoti teisę 2017 m. rengti šias žaidynes. Dabar mūsų laukia rimtas pasirengimas, nes sieksime, kad Kaune vyksiančios žaidynės būtų geriausios per visą jų istoriją“, – tvirtino Leik Makvoryje vykstančių žaidynių metu Kauno paraišką varžybų organizaciniam komitetui pristatęs Kauno meras Andrius Kupčinskas.

 

Sužibo R. Meilutytės žvaigždė

Nuo 1968 m. rengiamos Tarptautinės vaikų žaidynės kasmet vyksta vis kitame pasaulio mieste. Pastaraisiais metais jos vyko tokiuose miestuose, kaip Atėnai (Graikija), San Fransiskas (JAV), Reikjavikas (Islandija) ar Bankokas (Tailandas).

2010 m. Bahreine esančiame Manamos mieste vykusiose žaidynėse pirmą kartą sužibo Rūtos Meilutytės žvaigždė. Viena garsiausių Lietuvos sportininkių, kuriai tuo metu buvo 13 metų, iškovojo pirmas vietas plaukdama 50 m ir 100 m krūtine, antrą – 50 m laisvuoju stiliumi ir trečią vietą – kombinuotoje estafetėje 4×100 m su Kauno rinktine.

 

Sutiko tapti ambasadore

Prieš Kalėdas Kaune vykstant R.Meilutytės šeimų plaukimo turnyrui Kauno meras A.Kupčinskas išgirdo garsiausios šalies plaukikės pažadą tapti 2017 m. Tarptautinių vaikų žaidynių ambasadore.

„R.Meilutytė yra viena daugiausiai pasiekusių sportininkių, kada nors dalyvavusių Tarptautinėse vaikų žaidynėse. Labai džiaugiuosi, kad ji sutiko tapti Kaune vyksiančių žaidynių ambasadore“, – teigė A.Kupčinskas.

 

Įvertino teigiamai

Praėjusią vasarą Kaune lankęsi Tarptautinių vaikų žaidynių prezidentas Torstenas Raschas ir generalinis sekretorius Richardas Smithas apžiūrėjo „Žalgirio“ areną, ‚Girstučio“ kompleksą, S.Dariaus ir S.Girėno stadioną, Sporto halę, Jachtklubą bei Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universiteto bendrabučius, kuriuose bus apgyvendinti žaidynių dalyviai.

„Kaunas yra puikus miestas, kuris visuomet į žaidynes deleguoja daug perspektyvių sportininkų“, – tuomet pabrėžė Tarptautinių vaikų žaidynių prezidentas T.Raschas.

 

Išaugo iki prestižinio renginio

Tarptautinės vaikų žaidynės daugiau nei per 40 metų išaugo iki aukščiausio lygio varžybų. Iki šiol vykusiose žaidynėse dalyvavo beveik 400 tūkst. vaikų iš daugiau nei 400 pasaulio miestų.

„Anksčiau programoje būdavo tik dvi trys sporto šakos ir dalyvaudavo apie 300 dalyvių. Dabar žaidynėse dalyvauja nuo 1500 iki 2000 sportininkų iki 16 metų amžiaus, kurie varžosi 6–10 skirtingų sporto šakų varžybose“, – teigė T.Raschas.

 

Puikūs kauniečių pasirodymai

Gruodžio mėnesio pradžioje Leik Makvorio mieste (Australija) vykusiose Tarptautinėse vaikų žaidynėse kauniečiai sportininkai išsiskyrė itin gerais pasirodymais plaukimo, gimnastikos ir buriavimo rungtyse. Žaidynėse dalyvavo 15 sportininkų iš Kauno, kurie iš viso pelnė 14 medalių.

Aukščiausius apdovanojimus iškovojo plaukikai Tomas Sungaila, Paulius Martinkėnas, Agnė Šeleikaitė, Diana Jaruševičiūtė, Meda Kulbačiauskaitė ir Beatričė Kanapienytė, gimnastai Samuelis Šorochovas, Danielius Polismakas ir Džiugas Grabliauskas bei buriuotojai Laurynas Ivanauskas ir Ugnė Pajerskaitė. Žaidynėse taip pat sėkmingai pasirodė lengvaatlečiai Dovilė Kiudelytė, Ugnė Makarevičiūtė, Saulė Štombergaitė ir Beatričė Juškevičiūtė.

 

Kalėdinis ūpas Laikinojoje sostinėje

Tags: , , ,


XX a. 4-ajame dešimtmetyje Kaunas jau buvo apsipratęs su sostinės vaidmeniu. Modernizmo ir tautiškumo bruožai, politinių aktualijų ir valstybės istorijos problematika atsispindėjo visose gyvenimo srityse ir valstybės bei religinėse šventėse. Pirkimo karštinė, kuo tradiciškesnis, tačiau kartu ir išradingesnis Kūčių stalas, prie kurio susėdusias šeimas apimdavo nenusakomas visų istorinių Lietuvos teritorijų ilgesys – neatsiejama Laikinosios sostinės kalėdinės auros dalis.

 

Prekybininkų vilionės, akcijos ir reklamos

 

Artėjant Kalėdoms Laikinojoje sostinėje, turinčioje apie 92 tūkst., gyventojų,  šventinė nuotaika pirmiausia pasklisdavo po prekybines miesto erdves. Prisimeilinti klientams prekybininkai bandė įvairiai. Vieni siuntė kalėdinius sveikinimus spaudoje, kiti siūlė „kalėdinių prekių“ šventinėmis kainomis. Tuomet buvo galima įsigyti kelis metrus audinio šventinei suknelei už vieno metro kainą ar rekomenduojama vietoj kelių mažų dovanų nebrangiai nupirkti vieną didelę – „Telefunken“ radijo aparatą.

Įspūdingos kalėdinės reklamos jau nuo gruodžio vidurio pradėdavo raibuliuoti laikraščių puslapiuose, dėl kurių įtartum, kad kiekvienas daiktas, pradedant elektros lempute ir baigiant naujutėlaičiu „Buicku“, turėjo būti privaloma kiekvieno kauniečio Kalėdų šventės dalis.

Nuo puikių šventinių pasiūlymų kauniečiams galėjo apsisukti galva. Tačiau akylesnieji pastebėjo, kad prieš Kalėdas kai kurių prekių kainos buvo kilstelimos aukštyn. Štai 1922 m. už prekes, kainavusias 10–15 litų, šventiniu laikotarpiu krautuvininkai nesidrovėdami prašė 20 litų. Kad nekiltų ginčų, jie nuimdavo visas iškabas, kuriose buvo pažymėtos prekių kainos. Pasak „Lietuvos“ dienraščio žurnalisto, paklausus, kodėl daug kas pabrango, jam būdavo atsakoma – „sezon“. Ką tai reiškė? „Turbūt „naudokis proga, lupk, kiek duodasi“, – šmaikštavo žurnalistas.

Tų pačių metų gale Kauno skutyklose kainos padidėjo nuo 85 centų, nurodytų kainoraštyje, iki 150 centų. Tik neaišku, ar tai lėmė kalėdinis vajus, ar neseniai įvestas litas.

Nors žmonės buvo raginami susilaikyti nuo išlaidavimo, tačiau, matyt, leisti pinigus skatindavo ne tik gausaus lietuviško Kūčių stalo tradicijos, bet ir Kalėdų išvakarėse gaunami šventpinigiai. Taip buvo vadinami atlyginimų priedai, skiriami prieš šventes.

Šventpinigių mokėjimo aplinkybės metams bėgant keitėsi. Pavyzdžiui, 1922 m. Kaune valdininkams buvo išmokėtos pusės mėnesinės algos premijos. O štai 1931 m. Kauno apskrities viršininkas, išsiuntęs protestą prieš šventpinigių mokėjimą savivaldybės tarnautojams, siūlė šią tradiciją apskritai nutraukti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Labdaros baliai

Tags: , ,


 

Labdaros baliai – neatskiriama Laikinosios sostinės kultūrinio pulso dalis. Labdarystė tarpukariu plėtota visus metus, tačiau labdaros balių ypač padaugėdavo tarp Kalėdų ir Užgavėnių. Šis laikas Kaune vadintas balių sezonu.

 

1930 m. spaudoje apie šį laikotarpį buvo rašoma: „Kaip tik baigiasi mėsėdas, ūžia visas Kaunas. Ar jauni, ar senas diedas sukasi kaip jaunas…“, „Taip ir eina per sezonus baliai, arbatėlės… Mat lietuviškas fasonas ruošti vakarėlius…“

Labdaringos akcijos ir renginiai pradėti rengti jau pirmaisiais nepriklausomybės metais. Kuriant jauną valstybę lėšų stigo daugelyje sričių, tad buvo sugalvojama įvairių rinkliavos tikslų: remiami nepriklausomybės kovose dalyvavę kariai, karo invalidai, beglobiai vaikai, neturtingi studentai, seneliai, įvairių organizacijų veikla, besikuriančios meno institucijos ar net Lietuvos laivyno kūrimas.

XX a. 3-iojo deš. pradžioje filantropiniai renginiai savo mastu buvo gan kuklūs. Tą iš dalies lėmė ir didelių salių Kaune trūkumas. O štai XX a. 4-ojo deš. sezono įkarštyje vieną vakarą visame mieste kartais vykdavo net keturi penki baliai. Šie pobūviai dažnai buvo rengiami didžiausiose ir prestiziškiausiose salėse: Karininkų ramovėje, „Metropolio“ restorane, Teisingumo ministerijos rūmuose, Kauno rotušėje ir pan.

Kupini kilnių tikslų, labdaros balius tarpukario Kaune ėmėsi rengti pavieniai asmenys, visuomeninės organizacijos ar užsienio diplomatinio korpuso atstovai. Prie įsimintiniausių reikėtų priskirti Kūdikių gelbėjimo draugijos „Lopšelis“, Lietuvos moterų tarybos, spaudos darbuotojų, menininkų balius. Iki tūkstančio svečių sutraukdavusiuose pobūviuose dalyvaudavo ir valstybės prezidentas su žmona, ministrai, kariuomenės atstovai, politikos, kultūros, meno elitas.

 

Balių tikslai

Pagrindinis balių sezono pobūvių tikslas buvo surinkti lėšų labdarai. Tačiau, be to, baliai turėjo ir dar keletą subtilesnių funkcijų. Pirmiausia juose buvo galima neoficialiai aptarti reikalus, susitikti su aukštais pareigūnais, įgyti jų prielankumą, pavyzdžiui, kad ir gerai pasirodžius per šokius.

Tokie neoficialūs susitikimai buvo ir puiki proga išgauti reikiamos informacijos. Matyt, ne veltui prezidentą Antaną Smetoną į užsienio pasiuntinybių pobūvius dažnai lydėdavo žmona, dukra bei adjutantas. Prasidėjus šokiams jam būdavo nurodoma pašokdinti užsienio pasiuntinių damas ir šokant sužinoti iš jų kuo daugiau gandų.

Ir, trečia, šie baliai buvo galimybė pademonstruoti ne tik rengėjų kūrybinę išmonę, bet ir besilankančiųjų socialinį statusą.

 

Per slenkstį – su mokamu kvietimu

Elitinė pobūvių publika tarsi įpareigojo balių organizatorius viską daryti kūrybiškai ir moderniai. O viskas prasidėdavo nuo kvietimo. Populiariausi būdai pakviesti svečius į pobūvį buvo du: viešas kvietimas spaudoje arba asmeninis kvietimas. Spaudoje kviečiant į labdaros vakarą būdavo nurodoma, kur galima įsigyti kvietimą arba bilietą, kada vyks renginys, kas numatoma jo programoje ir „kieno naudai“ jis skirtas. O štai vardinius kvietimus gavusiems asmenims, be šios informacijos, kartais dar būdavo prirašomas ir pageidautinas aprangos kodas. Pavyzdžiui: „Rūbai vyrams – smokingas, frakas arba uniforma, moterims – baliaus suknelės arba tautinis kostiumas.“

Kad ir kokiu būdu buvo gauti kvietimai, už juos vis tiek reikėjo susimokėti, nes toks ir buvo baliaus tikslas – surinkti lėšų. Kvietimų kainos prasidėdavo nuo kelių litų ir kildavo aukštyn, o kartais, matyt, užtekdavo ir aukos pagal savo paties sąžinę.

 

Temos – nuo lėlių pasaulio iki rytietiškų motyvų

Gavus kvietimą į balių, kauniečiams rūpesčiai tik prasidėdavo. Kaip rašė ano meto spauda: „Nuo pinigų už kvietimą užmokėjimo iki baliun nuėjimo yra dar visa eilė tragiškų ir dramatiškų momentų, kurie paguldo žmogų kartais ant pat baliaus slenksčio.“

Vienas tokių momentų, matyt, buvo ir baliaus tema. Svečiai turėjo pasukti galvą, kaip derėtų prisistatyti devynių mūzų, lėlių, „tetes parées“ ar pajaco baliuose. Dalyvių išradingumą skatino ir spaudoje pasirodydavę tematinių pobūvių anonsai: „Lėlių baliuje pamatysime išdidžias markizes, aistringas Karmen, kuklias geltonplaukes lietuvaites su bernaičiais, netruks ir gracingai linksmų pierrot‘ų su kolombinomis – visas pasakiškas lėlių pasaulis.“

Besiruošiant teminiams baliams daug triūso turėdavo įdėti ir pobūvių rengėjai. Salių interjerams išpuošti buvo samdomi žymiausi menininkai. Štai apie 1930 m. Kūdikių gelbėjimo draugijos organizuotą teminį pajaco balių „Metropolyje“ rašė: „Viename pasienyje stovėjo pajaco sostas. Bibliotekos kambaryje buvo įrengtas „Šiaurės ašigalis“. Dekoracijos buvo padarytos Bičiūnui prižiūrint ir tikrai turėjo „šiauriškos dvasios“, ypačiai „Šiaurės ašigalis“ malonus buvo atvykusiems iš „Sacharos“ t.y. didžiosios šokių salės, kur karštis buvo tikrai nemažas. „Šiaurės ašigalio menė“ turėjo potamsią šviesą ir tuo būdu ne tik atvėsino šokėjus, bet ir nuramindavo fokstroto sūkuriuose jų įsisiūbavusius nervus.“

Įspūdingai turėjo atrodyti ir tais pačiais metais vykęs menininkų balius: „Salių dekoracijos darbus vedė p. Dobužinskis. Kiek tų, moderniškoje dvasioje nupieštų, mūzų atvaizdai, iškabinėti didžiosios salėj sienomis, tiko visos salės nuotaikai, mes paliekame spręsti patiems dekoratoriams. Visai kas kita buvo Metropolio biblioteka, įrengta Rytų stiliuje. Tai tikrai buvo malonus kampelis, kur, įėjęs iš kitų salių, rodės, persikeldavai iš Europos į kokio Rytų valdovo poilsio vietą.“

Išradinga būdavo ir labdaros balių programa. Labdaros vakarus atidarydavo nūdienos įvykius apdainuojantys chorai, specialūs žinomų personų atliekami spektakliai. Susirinkusius, akomponuojant populiariausiems orkestrams, linksmindavo geriausi Kauno dainininkai: Kipras Petrauskas, Adelė Galaunienė, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė ir kiti. Kartais svečius pasikeisdami linksmindavo net keli orkestrai. Pobūviai buvo paįvairinami baleto artistų, egzotinių šokių, akrobatų, kabareto numerių pasirodymais, svečiams taip pat buvo siūloma dalyvauti karnavale. Programas papuošdavo improvizuoti ar surepetuoti kupletai, čia pat kuriamos eilės apie anų dienų aktualijas.

 

Be meninės programos, šiuose baliuose ypač populiarūs buvę įvairūs žaidimai. Štai 1923 m. vakare beturčiams vaikams remti buvo suorganizuota skrajojanti pašta, konfeti. Populiarūs buvę ir meilės paštai, vakaro karaliaus ir karalienės rinkimai, kaukių karnavalai, loterija-alegri ir pan. Loterija buvo dar vienas būdų surinkti lėšų labdarai. Svečiai, sumokėję už šio žaidimo bilietą (pajamos už jį taip pat buvo skiriamos labdarai), galėdavo išlošti įvairių prizų, kurie buvo gaunami iš rėmėjų arba gaminami pačių organizatorių.

Štai XX a. 4-ojo deš. pabaigoje Prancūzijos pasiuntinybės kartu su Lietuvių-prancūzų draugija Karininkų ramovėje rengtų balių loterijose buvo galima išlošti tokių fantų: prancūziškų ir lietuviškų knygų su autografais, prancūziškų kepuraičių, butelių šampano ar vyno, druskos, muilo, keptuvių, kalendorių, laiškų popieriaus, paveikslų.

Kituose labdaros baliuose prizus atstodavo ir paslaugos, tokios kaip čia pat daromi šaržai ar nuotraukos. Kartais pasitaikydavo ir originalesnių prizų. 1923 m. viename labdaros pokylyje buvo galima už vieną litą laimėti porą ožkų, kumpį. Moterų draugijų baliuose panašius prizus dar papildydavo rankdarbiai, namie gaminti valgiai ir gėrimai. Na, o keliauti mėgstančius loterijos žaidėjus turbūt labiausiai viliodavo galimybė laimėti kelionę, kad ir į Paryžių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kaunas sėkmingai kratosi duobėto miesto vardo

Tags: ,


 

Gatvių atnaujinimui sutelkęs didesnius finansinius aktyvus ir pasitelkęs itin efektyviai dirbančią asfalto klojimo mašiną „Remix Plus“, Kaunas traiško paskutinius stereotipų apie duobėtą miestą likučius.

 

Arnoldas Bukelis

 

Keturias funkcijas vienu metu sugebantis atlikti „Remix Plus“ aparatas šiuo metu yra vienintelis tokio tipo įrenginys visoje Rytų Europoje. O, tarkime, Skandinavijos šalyse praktiškai visos gatvės tiesiamos naudojant šią technologiją. Lietuvoje „Remix Plus“ mašina dirba beveik du dešimtmečius, bet ilgą laiką su ja dirbantys kelininkai tvarkė svarbiausius užmiesčio kelius.

Situacija pasikeitė praėjusiais metais, kai Kauno miesto savivaldybė ir bendrovė „Kauno tiltai“ pasirašė trejų metų sutartį. Dabar norint suskaičiuoti su „Remix Plus“ aparatu per šiuos metus sutvarkytas svarbias Kauno gatves, vos užtenka abiejų rankų pirštų.

Į Lietuvą atslinkus pirmiesiems šalčiams, asfalto klojimo mašina su Kauno gatvėmis atsisveikino iki kitų metų pavasario, tad dabar puiki proga apžvelgti per šiuos metus miesto gatvėse įvykusius pokyčius.

 

Kur kas ekonomiškiau

 

Šiemet kelininkai iš viso sutvarkė kelias dešimtis didesnių ar mažesnių Kauno gatvių bei gatvelių. Tarp jų – K.Petrausko gatvės, Savanorių prospekto įkalnės, K.Veverskio, Z.Gerulaičio ir Palemono gatvių rekonstrukcijos, Šiaurės prospekto, Draugystės, M.Jankaus, Pravieniškių, Keramzito, Pamario, Chemijos, Panerių, Elektrėnų, Biruliškių, J.Lukšos-Daumanto, Kiškių ir kitų gatvių kapitalinis remontas. Šiemet į gatvių atnaujinimo darbus ir Panemunės tilto statybą Kaunas investavo daugiau nei 100 mln. Lt.

„Vertinant šių metų gatvių tvarkybą reikia išskirti „Remix Plus“ aparato indėlį. Juo miesto gatvės išasfaltuojamos sutaupant milijonus litų. Asfaltuojant įprastu būdu būtų išleista iki dešimties kartų daugiau lėšų, tad karšto regeneravimo technologiją naudojantis įrenginys ne tik patikimas ir greitas, bet svarbiausia – ekonomiškas. Skeptikai, sakantys, kad šiuo metodu išasfaltuotos gatvės greitai nusidėvės, klysta. Turime puikių pavyzdžių, kad yra priešingai, pavyzdžiui, H. ir O.Minkovskių gatvė, šia technologija išasfaltuota prieš daugiau nei dešimtmetį, ir dabar yra geros būklės“, – teigia Kauno miesto tarybos narys Vygantas Gudėnas.

Nebereikės lopyti

Pasak V.Gudėno, kitais metais darbų tempai tikrai nemažės. Tikimasi, kad pagaliau bus pradėta Raudondvario plento rekonstrukcija, bus ne tik atnaujinama važiuojamoji gatvės dalis, bet ir keičiamos komunikacijos, įrengiami nauji lietaus ir nuotekų kanalizacijos tinklai, šaligatviai, viešojo transporto stotelės ir kt.

„Anksčiau nemažai lėšų pareikalaudavo kasmetinis duobių tvarkymas. Dabar su „Remix Plus“ atnaujinus daugelį pagrindinių miesto gatvių jų lopyti jau nebereikės. Todėl atlikusias lėšas galėsime skirti ir mažesnių gatvelių tvarkymui“, – tikisi Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Remigijus Skilandis.

Tvarkė ne tik gatves

R.Skilandis taip pat paminėjo šiemet Kaune įrengtas aštuonias iškiliąsias perėjas, sutvarkytas 16 įvažų į švietimo įstaigas ir daugiabučių namų kiemus, atnaujintas šviesoforines sankryžas.

Kalbėdamas apie kitą labai svarbų Kauno projektą – Panemunės tiltą, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas pabrėžė, kad statybos vyksta sklandžiai ir neatsilieka nuo grafiko.

Kas dar laukia?

Kitais metais planuojama kapitaliai sutvarkyti K.Baršausko gatvę, Pramonės prospektą, Taikos prospektą, Tvirtovės alėją, likusią K.Petrausko gatvės atkarpą, Savanorių prospekto ir Veiverių gatvės prasčiausios būklės atkarpas bei kitas miesto gatves.

„Kitąmet Lietuvos automobilių kelių direkcija Kaunui planuoja skirti 25 mln. Lt. Tai yra 10 milijonų daugiau, nei buvo skirta šiemet. Jei šie pažadai bus tesėti, galėsime gausesnes kelininkų pajėgas mesti ir į mažesniu intensyvumu pasižyminčias gatves“, – neabejoja Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

Kalėdinės teatrų eglutės vaikams ir suaugusiems

Tags: ,


Po keturių dešimtmečių į Kauno repertuarus sugrįžta Maxo Frischo „Biografija: vaidinimas“, o Remigijus Vilkaitis vėl vaidina Jeano Anouilho „Medėjoje“.  Amžinieji Barbora ir Žygimantas dainuos – beje, gana brangiai.

Renata Baltrušaitytė

„Šis miuziklas ne be pagrindo vadinamas visų laikų brangiausiu ir didžiausiu. Jo kaina – daugiau nei milijonas litų. Jame, be septynių žmonių kūrybinio branduolio, šoks 32 šokėjai, dainuos 16 choristų, vaidins 10 aktorių, dirbs per 100 aptarnaujančio personalo, siuvama 200 kostiumų“, – skaitau „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendos“ reklamoje.

Ir jaučiu: kažkas šioje statistikoje ne taip. Akomponuodami teksto retorikai, skaičiai turėtų švytėti tarsi žvakės ant didžiulio daugiaaukščio torto, turėtų priblokšti mane savo neatremiamais užmojais, bet nepribloškia.

Nes, tarkim, Nacionalinio operos ir baleto teatro (NOBT) publika dažną vakarą ir solistų, ir šokėjų scenoje regi gerokai daugiau. Ką jau kalbėti apie chorą: ne veltui šiame pastatyme bendradarbiaujantis Gintauto Venislovo vadovaujamas „Brevis“ pats save vadina kameriniu. Tačiau didelėse arenose, kur be mikrofonų puokštės neapsieinama, tai nėra taip jau svarbu.

Juozas Statkevičius operų pastatymams (tarkim, Giuseppe’s Verdi „Likimo galiai“) yra siuvęs ir po 400 kostiumų, taigi šiuo požiūriu naujasis miuziklas taip pat nežada būti išskirtinis. O milijoninė sąmata daro įspūdį nebent kultūros vadybos profanams: vieša paslaptis, kad NOBT pastatymų, kuriuose groja „gyvas“ simfoninis orkestras ir premjerose pasirodo kviestinės žvaigždės, sąmatos neretai pranoksta tokią sumą.

Turbūt įspūdingiausias skaičius iš visų komandos pateiktųjų – tai šimtas galvų aptarnaujančio personalo, tačiau prisiminus į arenas suplūstančių žiūrovų skaičių ir jis neatrodo pribloškiamai. Juolab galiausiai žiūrovui tėra svarbus matomas ir girdimas rezultatas, o ne užkulisiuose besidarbuojančios minios dydis.

Peršviečiamos miuziklų girios

Sklaidydama retorines miglas, anaiptol neraginu ignoruoti Kipro Mašanausko ir Romo Lileikio miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Tik sakau, kad reklamos kūrėjai, iš prekybos centrų ir televizijos šou anonsų keliantys kojas kultūros sferon, turėtų atsakingiau žongliruoti tiek skaičiais, tiek aukščiausiojo laipsnio būdvardžiais. „Visų laikų didžiausiu ir brangiausiu“ šis reginys tegalėtų pretenduoti vadintis nebent nacionalinių miuziklų kontekste, bet kiek gi tokių miuziklų sceninių pastatymų apskritai būta? Dešimties, geriausiu atveju – dvidešimties.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prasideda Tarptautinis Kauno kino festivalis

Tags: , ,


Rugsėjo 24–spalio 5 d. vyks 8-asis Tarptautinis Kauno kino festivalis, supažindinsiantis su aukščiausius apdovanojimus įvairiuose kino renginiuose pelniusiais filmais.

Festivalį atidarys švedų režisierės Annos Odell dokumentinė drama „Susitikimas“. Jį kino kritikų asociacija FIPRESCI Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje (Italija) pripažino geriausiu debiutu, o per Švedijos nacionalinius apdovanojimus „Guldbagge“ geriausiais pripažinti ir pats filmas, ir jo scenarijus.

Išvysime ir Berlyno kino festivalyje geriausio scenarijaus apdovanojimą pelniusią vokiečių Dietricho ir Anos Brueggemannų dramą „Kryžiaus kelias“, pasakojantį apie šventųjų gyvenimus – tiek apie pasiaukojimą, tiek apie radikalumą.

Atkeliaus daug Kanų festivalyje (Prancūzija) puikiai įvertintų filmų: „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Žiemos miegas“ (rež. Nuri Bilge Ceylanas), „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pagrindinį prizą pelnęs „Baltas Dievas“ (rež. Kornélis Mundruczó) ir Didžiuoju prizu apdovanoti „Stebuklai“ (rež. Alice Rohrwacher).

Dėmesio sulauks ir Artimieji Rytai. Apie juos pasakos filmai „Elektro šabi“ (rež. Hindas Meddebas), Tarptautiniame Marselio dokumentinio kino festivalyje pagrindiniu prizu apdovanota „Mūsų baisi šalis“ (rež. Mohammadas Ali Atassi, Ziadas Homsi) ir „I – tai Iranas“ (rež. Sanaz Azari).

Be to, laukia speciali Ukrainos kino programa, kurioje – per 20 jos kūrėjų darbų. Na, o retrospektyva šįkart dedikuota vengrų kino klasikui Miklósui Jancsó.

Kaune festivalis vyks kino teatre „Romuva“ bei Kauno technologijos universiteto (KTU) III rūmų salėse. Vilniuje jis svečiuosis spalio 1–8 d. „Skalvijos“ kino centre ir Šiuolaikinio meno centro kino salėje, o vėliau keliaus į Panevėžį ir Šiaulius.

Kaunas artėjančiam ES paramos laikotarpiui rengia milijardo vertės projektų

Tags:


Artėjant 2014–2020 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos laikotarpiui, Kauno miesto savivaldybė tikisi gauti paramą projektams, kurių vertė siekia beveik milijardą litų. Tarp svarbiausių projektų – Laisvės alėjos ir Raudondvario plento rekonstrukcija, Kongresų, konferencijų ir koncertų rūmai, gatvių apšvietimo tinklų modernizavimas bei kiti.

„Šiuo metu įgyvendinami paskutiniai 2007–2013 m. finansinė perspektyvos projektai. Iki metų pabaigos reikia atsiskaityti už visus atliktus darbus. Nepaisant to, daug laiko ir jėgų skiriame pasirengimui artėjančiai 2014–2020 m. finansinei perspektyvai. Kaip viešai buvo įvardiję ES paramą kuruojančių ministerijų atstovai, Kaunas artėjančiam ES paramos periodui pasiruošęs itin gerai“, – tvirtina Kauno meras Andrius Kupčinskas.

„Pagal Vidaus reikalų ministerijos parengtus dokumentus vyksta pasirengiamasis etapas artėjančiai 2014–2020 metų finansinei ES perspektyvai, kurios metu savivaldybių tarybos turės patvirtinti tikslinių teritorijų plėtros ir su jomis susijusių projektų programą. Kaune šios teritorijos dvi – Žaliakalnis ir Aleksotas“, – teigia Kauno miesto savivaldybės Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vedėjas Vygintas Grinis.

Prioritetiniai projektai

Vienas svarbiausių projektų, kuriems tikimasi gauti ES paramą, yra Laisvės alėjos rekonstrukcija. Pasak Kauno miesto tarybos narės Gintarės Skaistės, rugsėjo mėnesio pabaigoje bus plėšiami pirmojo etapo rangos darbų konkurso vokai. Atrinkus rangovą darbai galėtų prasidėti jau šiemet. Šis etapas bus finansuojamas savivaldybės lėšomis, Kitus Laisvės alėjos rekonstrukcijos etapus tikimasi užbaigti pasinaudojant ES parama. Laisvės alėjoje numatyta įrengti naujus pagrindus bei dangą, taip pat rekonstruoti vandentiekio ir nuotekų tinklus, sutvarkyti apšvietimą.

„Visas projektas suskirstytas į šešis etapus, bet tai nereiškia, kad kiekvienas etapas bus vykdomas atskirai. Visi projektai – tiek Laisvės alėjos, tiek kiti – turės būti įgyvendinti Europos Sąjungos finansinės perspektyvos laikotarpiu, tai yra iki 2020 m.“, – tvirtina GSkaistė.

Gerinant miesto susisiekimo infrastruktūrą bus siekiama užsitikrinti finansavimą Raudondvario plento ir kitų svarbių miesto gatvių rekonstrukcijos projektams.

KKK rūmai – prioritetų sąrašo viršuje

Tarpinės institucijos skirstant ES lėšas funkcijas gavusios Kultūros ministerijos organizuotuose teminiuose projektų aptarimuose kauniečiai pristatė keletą projektų, tarp kurių – VDA Kauno fakulteto pastatas, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Aukštutinės Fredos dvaro arklidžių kompleksas, Kauno šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika, Šv. Jurgio bažnyčios ir vienuolyno namo restauravimo užbaigimas, Šv. Arkangelo Mykolo (Soboro) bažnyčia, Kauno tvirtovės VI forto restauravimo ir pritaikymo visuomenės reikmėms projektas.

Į ES paramą taip pat pretenduos kairiajame Nemuno krante planuojami statyti Koncertų, kongresų ir konferencijų (KKK) rūmai. Preliminariais skaičiavimais, rūmai atsieitų apie 70–80 mln. Lt. Tiksli suma paaiškės parengus techninį projektą ir konkurso būdu išrinkus rūmų statybos rangovą. Praėjusiais metais surengtas KKK rūmų vietos parinkimo konkursas, šiuo metu vyksta paskutinės jau parengto detaliojo teritorijos plano derinimo procedūros. Pasak Kauno mero, ES lėšomis taip pat ketinama sutvarkyti ir atnaujinti daugelį svarbių miesto objektų: Kauno sporto halę, kogeneracinę elektrinę Petrašiūnuose, Dainų slėnį ir kt.

Dėmesys – kultūros ir turizmo objektams

ES lėšomis numatyta įgyvendinti projektus, skirtus sveikai gyvensenai propaguoti, naujiems dviračių takams įrengti. 2014–2020 m. ES finansinės perspektyvos laikotarpiu numatoma įrengti naujus dviračių takus Eiguliuose, Kalniečiuose, Žaliakalnyje bei Aleksote, taip pat sutvarkyti Panemunės miško parką bei Šančių ąžuolyną, o tarptautinius reikalavimus atitinkančią irklavimo trasą įrengti Lampėdžio ežere.

Kauno miesto gatvių apšvietimo tinklų modernizavimas – dar viena svarbi miesto ūkiui sritis. Užsitikrinus finansavimą būtų atnaujinti šviestuvai, apšvietimo valdymo punktai, atramos, apšvietimo elektros kabelių tinklai. Rekonstruojant šilumos perdavimo tinklus 2015–2020 m. tikimasi pakeisti 19 kilometrų pasenusių ir susidėvėjusių miesto vamzdynų.

Kultūros ir turizmo sektoriuje taip pat numatyta nemažai projektų: tai Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios aikštės viršutinės terasos įrengimas, apžvalgos aikštelės Aleksote rekonstravimas siekiant pritraukti lankytojų, Kauno Rotušės aikštės erdvių prieinamumo ir patrauklumo didinimas, Kauno tvirtovės VI forto pritaikymas visuomenės reikmėms.

VI fortui atgaivinti skirtame projekte planuojama restauruoti kultūros paveldo objektą, sutvarkyti apleistą miesto teritorijos dalį, įkurti Vytauto Didžiojo karo muziejaus karo technikos skyrių, pritaikyti VI forto teritoriją vietos gyventojų ir turistų poilsiui, švietimui bei pramogoms.

Be VI forto, Soboro bei Koncertų, kongresų ir konferencijų rūmų projektų, taip pat bus rengiami ir Benediktinių vienuolyno sutvarkymo bei Karmelitų bažnyčios atnaujinimo projektai.

„Nuoseklus darbas rengiant ES projektus tiek praėjusią, tiek šią kadenciją šiandien leidžia džiaugtis tokiais įgyvendintais projektais, kaip „Žalgirio“ arena ar „Girstučio“ baseinas“, – apibendrina Kauno meras A.Kupčinskas.

„KAUNAS JAZZ“ festivalyje– juodi automobiliai ir sukaktys

Tags: ,


©2012 Brian Friedman

Liekant vis mažiau laiko iki vieno ryškiausių Lietuvos kultūrinių įvykių – 24 – ojo tarptautinio „Kaunas Jazz“ festivalio – organizatoriai vis daugiau dėmesio skiria sąlygoms, kurias iškėlė koncertus jame rengsiančios žvaigždės, pildyti.
Tam, kad kviestieji muzikantai ir atlikėjai būtų patenkinti, neužteks vien pasirūpinti jų nakvyne ir laisvalaikiu. Teks išpuošti užkulisius, samdyti fotografus, ieškoti tam tikros spalvos automobilių.
Bijo lėktuvų, bet mėgsta juodus automobilius
Įdomūs į Europą gastrolių išsirengusios amerikietės džiazo žvaigždės Cassandros Wilson, Kaune, „Žalgirio“ arenoje, koncertuosiančios balandžio 27 – ąją, pageidavimai. Lėktuvais skraidyti itin nemėgstanti ir bijanti atlikėja šįsyk savo kelionę susiplanavo taip, kad galėtų aplankyti kelias žemyno valstybes ir ten surengti pasirodymus.
“Atrodė, kad po Bobby McFerrino ir Dianne Reeves vizitų mūsų festivalyje visos džiazo vokalo garbintojų maldos – jau išklausytos. Bet buvo dar viena vokalistė, kurią pasikviesti svajojome jau keletą metų. Džiaugėmės, jog pagaliau pavyks sulaukti C. Wilson Lietuvoje”, – sakė “Kaunas Jazz” meno vadovė Indrė Jučaitė.
Kalbant paprastai – tai viena ryškiausių žvaigždžių per visą “Kaunas Jazz” 24 – erių metų istoriją. “Grammy” statulėlių laureate, kurią žurnalas “Time” yra pavadinęs dar tiesiau – „tai geriausia Amerikos dainininkė“.
Kaune viešėsianti C. Wilson “Kaunas Jazz” organizatoriams iškėlė kelias nelaužomas sąlygas. Jos vizito Kaune metu ją turi vežioti tik juodos spalvos automobiliai. Atlikėja nepageidavo, jog būtų fotografuojamas pats koncertas “Žalgirio” arenoje. Ji sutiko leisti pasirodymą fiksuoti tik keliems fotografams, kurie iškart po pasirodymo nuotraukas pateiks jai, o atlikėja atsirinks.
Kukli žvaigždė
Jokių ypatingų reikalavimų “Kaunas Jazz” organizatoriams nekėlė norvegas saksofonininkas Marius Nesetas, koncertuosiantis festivalio atidarymo dieną – balandžio 24 – ąją.
Kai didžiausias Norvegijos dienraštis rašo, kad šalyje atsirado saksofonininkas, prilygstantis legendiniam Janui Garbarekui, verta suklusti. Dar labiau – jei tam saksofonininkui dar nėra trisdešimties. “Kaunas Jazz” svečias M. Nesetas – jaunoji Europos džiazo sensacija, kuriai jau dabar prognozuojama garantuota vieta šios muzikos Olimpe.
Kai prieš porą metų Marius surengė savo pirmąjį pasirodymą Londone, jo pasiklausyti susirinko visi autoritetingi šios šalies džiazo kritikai. Po koncerto, kurį transliavo BBC radijas, pasipylė recenzijos, kurios priverstų iš kuklumo raudonuoti net labiausiai savimi pasitikintį muzikantą.
Scenoje – trigubas jubiliejus
Etiketė „žvaigždė“ šiais laikais dažnai muzikantams klijuojama be jokio pagrindo, tačiau šie “Kaunas Jazz” svečiai – tokie, kokius žvaigždėmis galima vadinti drąsiai. “Spyro Gyra” – viena žymiausių pasaulio fusion grupių, kurios pasiekimus puikiai iliustruoja nemeluojantys skaičiai: 5 tūkstančiai koncertų, 30 albumų, 10 milijonų parduotų įrašų, 12 Grammy nominacijų.
2014-aiais grupės pavadinimas tebespindi ryškiai – naujausią jos albumą “The Rhinebeck Sessions” daugelis kritikų mini tarp geriausių 2013-ųjų įrašų.
Balandžio 26 – ąją grupės pasirodymas “Kaunas Jazz” bus ypatingas – švęsime net trigubą sukaktį. Šįmet sukanka 10 metų nuo dienos, kai “Spyro Gyra” pirmą kartą savo svaiginančia muzika žavėjo “Kaunas Jazz” publiką. Be to, 2014-aisiaisiais metais grupė mini karjeros keturiasdešimtmetį.
Jei  ir to negana, šįmet sukanka 35-eri metai nuo tada kai pasirodė vienas geriausių grupės albumų “Morning Dance”.
“Koncertai, prie kurių datų grupės interneto svetainėje vienas po kito įsižiebia užrašas „bilietai išparduoti“ – ryškus ir svarbus įvykis džiazo pasaulyje. Džiaugiamės, kad šių ypatingų gastrolių nuotaiką galės pajusti ir Lietuvos publika”, – sake I. Jučaitė.
Bilietus į „Kaunas Jazz“ koncertus Kaune ir Vilniuje platina „Ticketpro“.
Daugiau informacijos apie festivalį „Kaunas Jazz 2014“ ir jo programą rasite adresu www.kaunasjazz.lt.

Užsienio kapitalo fondas žlugdo lietuvišką verslą

Tags: , ,



Kauno Akropolį valdanti bendrovė „Deka Immobilien GmbH“, atstovaujanti nekilnojamojo turto fondui „WestInvest InterSelect“, prekybos centro nuomininkus spiria į kampą.
Užsienio kapitalo fondas, veikiantis per atstovus Lietuvoje, prekių ženklą „Elektromarkt” atstovaujančiai bendrovei „Mediashop“ pateikė ultimatumą – mokėti dvigubai didesnę nei rinkos nuomos kainą arba per tris mėnesius atlaisvinti nuomojamas patalpas.
Bendrovė „Mediashop“ 2900 kv. m Kauno Akropolio patalpas subnuomoja iš bendrovės „Valbis“, o pastaroji šias patalpas valdo pagal 2007 metais sudarytą patalpų nuomos sutartį, kuri galioja iki 2017 metų.
„Kauno Akropolis nepaiso prašymų nekeisti nuomos mokesčio dydžio ir nuo šių metų pradžios patalpų nuomos mokestį padidino beveik dvigubai. Tai net nepalyginamai daugiau nei mokame Vilniaus Akropolyje. O apyvarta Vilniuje – dvigubai didesnė“, – teigė parduotuvių tinklui „Elektromarkt” vadovaujantis „Mediashop“ direktorius Aleksandras Tumakovas.
Ekonomiškai itin nuostolingos sąlygos siūlomos galimai dėl to, jog Kauno Akropolis patalpas siekia išnuomoti kitam nuomininkui – drabužių tinklui „H&M”. Užsienio kapitalo fondas, veikiantis per atstovus Lietuvoje, elgiasi taip, kaip nedera sąžiningame versle: atsisako derėtis, bendrauja tik teismuose. Jie nepaiso civilizuotos verslo praktikos ir savo tikslą stengiasi pasiekti bet kokiomis priemonėmis.
Šiuo metu Kauno apylinkės teisme nagrinėjamas ginčas tarp bendrovės „Valbis“ ir Kauno Akropolio valdytojų.
Kauno Akropolis yra bene vienintelė bendrovė Lietuvoje, kuri taip elgiasi su savo nuomininkais. Prekybos centras „Panorama“, norėdamas perkelti „Elektromarkt“ parduotuvę į kitą vietą dėl „H&M” atėjimo, civilizuotai ir sąžiningai susitarė dėl visų sąlygų, ir „Elektromarkt“ parduotuvė persikėlė į kitą vietą be jokių ginčų. Tokia pati verslo praktika buvo taikoma ir Vilniaus Akropolyje. Tik Kauno Akropolio darbo metodai yra išskirtiniai, „buldozeriniai“.
Tai ne pirmas kartas, kai Kauno Akropolis su nuomininkais bendrauja remdamasis jėgos pozicijomis. 2011 metais „Armitana“, „Lėvuo“, „Danbalt International“ tinklams priklausančios parduotuvės dėl nuomos kainų politikos Kauno Akropolyje buvo paskelbusios streiką.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    • Svarbu ne tiek pilietinis pasipriešinimas, kiek teisėtai išrinkta Lietuvos valdžia, kuri gina nepriklausomybę. Reikia saugotis ne valdžios įstaigų užgrobimo, o valstybės užvaldymo iš vidaus. (30%, balsų: 1,531)
    • Nereikia nuvertinti pilietinio pasipriešinimo, nes konfliktai laimimi ne vien karinėmis priemonėmis. Svarbu visos liaudies ryžtas priešintis. (33%, balsų: 1,675)
    • Pilietinis pasipriešinimas nėra labai svarbus, nes Lietuva yra NATO narė. Lietuvą efektyviai apgins sąjungininkai. (37%, balsų: 1,167)

    Dalyvių skaičius: 5,147

    Loading ... Loading ...