2014 Gruodžio 27

Labdaros baliai

veidas.lt

 

Labdaros baliai – neatskiriama Laikinosios sostinės kultūrinio pulso dalis. Labdarystė tarpukariu plėtota visus metus, tačiau labdaros balių ypač padaugėdavo tarp Kalėdų ir Užgavėnių. Šis laikas Kaune vadintas balių sezonu.

 

1930 m. spaudoje apie šį laikotarpį buvo rašoma: „Kaip tik baigiasi mėsėdas, ūžia visas Kaunas. Ar jauni, ar senas diedas sukasi kaip jaunas…“, „Taip ir eina per sezonus baliai, arbatėlės… Mat lietuviškas fasonas ruošti vakarėlius…“

Labdaringos akcijos ir renginiai pradėti rengti jau pirmaisiais nepriklausomybės metais. Kuriant jauną valstybę lėšų stigo daugelyje sričių, tad buvo sugalvojama įvairių rinkliavos tikslų: remiami nepriklausomybės kovose dalyvavę kariai, karo invalidai, beglobiai vaikai, neturtingi studentai, seneliai, įvairių organizacijų veikla, besikuriančios meno institucijos ar net Lietuvos laivyno kūrimas.

XX a. 3-iojo deš. pradžioje filantropiniai renginiai savo mastu buvo gan kuklūs. Tą iš dalies lėmė ir didelių salių Kaune trūkumas. O štai XX a. 4-ojo deš. sezono įkarštyje vieną vakarą visame mieste kartais vykdavo net keturi penki baliai. Šie pobūviai dažnai buvo rengiami didžiausiose ir prestiziškiausiose salėse: Karininkų ramovėje, „Metropolio“ restorane, Teisingumo ministerijos rūmuose, Kauno rotušėje ir pan.

Kupini kilnių tikslų, labdaros balius tarpukario Kaune ėmėsi rengti pavieniai asmenys, visuomeninės organizacijos ar užsienio diplomatinio korpuso atstovai. Prie įsimintiniausių reikėtų priskirti Kūdikių gelbėjimo draugijos „Lopšelis“, Lietuvos moterų tarybos, spaudos darbuotojų, menininkų balius. Iki tūkstančio svečių sutraukdavusiuose pobūviuose dalyvaudavo ir valstybės prezidentas su žmona, ministrai, kariuomenės atstovai, politikos, kultūros, meno elitas.

 

Balių tikslai

Pagrindinis balių sezono pobūvių tikslas buvo surinkti lėšų labdarai. Tačiau, be to, baliai turėjo ir dar keletą subtilesnių funkcijų. Pirmiausia juose buvo galima neoficialiai aptarti reikalus, susitikti su aukštais pareigūnais, įgyti jų prielankumą, pavyzdžiui, kad ir gerai pasirodžius per šokius.

Tokie neoficialūs susitikimai buvo ir puiki proga išgauti reikiamos informacijos. Matyt, ne veltui prezidentą Antaną Smetoną į užsienio pasiuntinybių pobūvius dažnai lydėdavo žmona, dukra bei adjutantas. Prasidėjus šokiams jam būdavo nurodoma pašokdinti užsienio pasiuntinių damas ir šokant sužinoti iš jų kuo daugiau gandų.

Ir, trečia, šie baliai buvo galimybė pademonstruoti ne tik rengėjų kūrybinę išmonę, bet ir besilankančiųjų socialinį statusą.

 

Per slenkstį – su mokamu kvietimu

Elitinė pobūvių publika tarsi įpareigojo balių organizatorius viską daryti kūrybiškai ir moderniai. O viskas prasidėdavo nuo kvietimo. Populiariausi būdai pakviesti svečius į pobūvį buvo du: viešas kvietimas spaudoje arba asmeninis kvietimas. Spaudoje kviečiant į labdaros vakarą būdavo nurodoma, kur galima įsigyti kvietimą arba bilietą, kada vyks renginys, kas numatoma jo programoje ir „kieno naudai“ jis skirtas. O štai vardinius kvietimus gavusiems asmenims, be šios informacijos, kartais dar būdavo prirašomas ir pageidautinas aprangos kodas. Pavyzdžiui: „Rūbai vyrams – smokingas, frakas arba uniforma, moterims – baliaus suknelės arba tautinis kostiumas.“

Kad ir kokiu būdu buvo gauti kvietimai, už juos vis tiek reikėjo susimokėti, nes toks ir buvo baliaus tikslas – surinkti lėšų. Kvietimų kainos prasidėdavo nuo kelių litų ir kildavo aukštyn, o kartais, matyt, užtekdavo ir aukos pagal savo paties sąžinę.

 

Temos – nuo lėlių pasaulio iki rytietiškų motyvų

Gavus kvietimą į balių, kauniečiams rūpesčiai tik prasidėdavo. Kaip rašė ano meto spauda: „Nuo pinigų už kvietimą užmokėjimo iki baliun nuėjimo yra dar visa eilė tragiškų ir dramatiškų momentų, kurie paguldo žmogų kartais ant pat baliaus slenksčio.“

Vienas tokių momentų, matyt, buvo ir baliaus tema. Svečiai turėjo pasukti galvą, kaip derėtų prisistatyti devynių mūzų, lėlių, „tetes parées“ ar pajaco baliuose. Dalyvių išradingumą skatino ir spaudoje pasirodydavę tematinių pobūvių anonsai: „Lėlių baliuje pamatysime išdidžias markizes, aistringas Karmen, kuklias geltonplaukes lietuvaites su bernaičiais, netruks ir gracingai linksmų pierrot‘ų su kolombinomis – visas pasakiškas lėlių pasaulis.“

Besiruošiant teminiams baliams daug triūso turėdavo įdėti ir pobūvių rengėjai. Salių interjerams išpuošti buvo samdomi žymiausi menininkai. Štai apie 1930 m. Kūdikių gelbėjimo draugijos organizuotą teminį pajaco balių „Metropolyje“ rašė: „Viename pasienyje stovėjo pajaco sostas. Bibliotekos kambaryje buvo įrengtas „Šiaurės ašigalis“. Dekoracijos buvo padarytos Bičiūnui prižiūrint ir tikrai turėjo „šiauriškos dvasios“, ypačiai „Šiaurės ašigalis“ malonus buvo atvykusiems iš „Sacharos“ t.y. didžiosios šokių salės, kur karštis buvo tikrai nemažas. „Šiaurės ašigalio menė“ turėjo potamsią šviesą ir tuo būdu ne tik atvėsino šokėjus, bet ir nuramindavo fokstroto sūkuriuose jų įsisiūbavusius nervus.“

Įspūdingai turėjo atrodyti ir tais pačiais metais vykęs menininkų balius: „Salių dekoracijos darbus vedė p. Dobužinskis. Kiek tų, moderniškoje dvasioje nupieštų, mūzų atvaizdai, iškabinėti didžiosios salėj sienomis, tiko visos salės nuotaikai, mes paliekame spręsti patiems dekoratoriams. Visai kas kita buvo Metropolio biblioteka, įrengta Rytų stiliuje. Tai tikrai buvo malonus kampelis, kur, įėjęs iš kitų salių, rodės, persikeldavai iš Europos į kokio Rytų valdovo poilsio vietą.“

Išradinga būdavo ir labdaros balių programa. Labdaros vakarus atidarydavo nūdienos įvykius apdainuojantys chorai, specialūs žinomų personų atliekami spektakliai. Susirinkusius, akomponuojant populiariausiems orkestrams, linksmindavo geriausi Kauno dainininkai: Kipras Petrauskas, Adelė Galaunienė, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė ir kiti. Kartais svečius pasikeisdami linksmindavo net keli orkestrai. Pobūviai buvo paįvairinami baleto artistų, egzotinių šokių, akrobatų, kabareto numerių pasirodymais, svečiams taip pat buvo siūloma dalyvauti karnavale. Programas papuošdavo improvizuoti ar surepetuoti kupletai, čia pat kuriamos eilės apie anų dienų aktualijas.

 

Be meninės programos, šiuose baliuose ypač populiarūs buvę įvairūs žaidimai. Štai 1923 m. vakare beturčiams vaikams remti buvo suorganizuota skrajojanti pašta, konfeti. Populiarūs buvę ir meilės paštai, vakaro karaliaus ir karalienės rinkimai, kaukių karnavalai, loterija-alegri ir pan. Loterija buvo dar vienas būdų surinkti lėšų labdarai. Svečiai, sumokėję už šio žaidimo bilietą (pajamos už jį taip pat buvo skiriamos labdarai), galėdavo išlošti įvairių prizų, kurie buvo gaunami iš rėmėjų arba gaminami pačių organizatorių.

Štai XX a. 4-ojo deš. pabaigoje Prancūzijos pasiuntinybės kartu su Lietuvių-prancūzų draugija Karininkų ramovėje rengtų balių loterijose buvo galima išlošti tokių fantų: prancūziškų ir lietuviškų knygų su autografais, prancūziškų kepuraičių, butelių šampano ar vyno, druskos, muilo, keptuvių, kalendorių, laiškų popieriaus, paveikslų.

Kituose labdaros baliuose prizus atstodavo ir paslaugos, tokios kaip čia pat daromi šaržai ar nuotraukos. Kartais pasitaikydavo ir originalesnių prizų. 1923 m. viename labdaros pokylyje buvo galima už vieną litą laimėti porą ožkų, kumpį. Moterų draugijų baliuose panašius prizus dar papildydavo rankdarbiai, namie gaminti valgiai ir gėrimai. Na, o keliauti mėgstančius loterijos žaidėjus turbūt labiausiai viliodavo galimybė laimėti kelionę, kad ir į Paryžių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...