2014 Gruodžio 28

Kalėdinis ūpas Laikinojoje sostinėje

veidas.lt

XX a. 4-ajame dešimtmetyje Kaunas jau buvo apsipratęs su sostinės vaidmeniu. Modernizmo ir tautiškumo bruožai, politinių aktualijų ir valstybės istorijos problematika atsispindėjo visose gyvenimo srityse ir valstybės bei religinėse šventėse. Pirkimo karštinė, kuo tradiciškesnis, tačiau kartu ir išradingesnis Kūčių stalas, prie kurio susėdusias šeimas apimdavo nenusakomas visų istorinių Lietuvos teritorijų ilgesys – neatsiejama Laikinosios sostinės kalėdinės auros dalis.

 

Prekybininkų vilionės, akcijos ir reklamos

 

Artėjant Kalėdoms Laikinojoje sostinėje, turinčioje apie 92 tūkst., gyventojų,  šventinė nuotaika pirmiausia pasklisdavo po prekybines miesto erdves. Prisimeilinti klientams prekybininkai bandė įvairiai. Vieni siuntė kalėdinius sveikinimus spaudoje, kiti siūlė „kalėdinių prekių“ šventinėmis kainomis. Tuomet buvo galima įsigyti kelis metrus audinio šventinei suknelei už vieno metro kainą ar rekomenduojama vietoj kelių mažų dovanų nebrangiai nupirkti vieną didelę – „Telefunken“ radijo aparatą.

Įspūdingos kalėdinės reklamos jau nuo gruodžio vidurio pradėdavo raibuliuoti laikraščių puslapiuose, dėl kurių įtartum, kad kiekvienas daiktas, pradedant elektros lempute ir baigiant naujutėlaičiu „Buicku“, turėjo būti privaloma kiekvieno kauniečio Kalėdų šventės dalis.

Nuo puikių šventinių pasiūlymų kauniečiams galėjo apsisukti galva. Tačiau akylesnieji pastebėjo, kad prieš Kalėdas kai kurių prekių kainos buvo kilstelimos aukštyn. Štai 1922 m. už prekes, kainavusias 10–15 litų, šventiniu laikotarpiu krautuvininkai nesidrovėdami prašė 20 litų. Kad nekiltų ginčų, jie nuimdavo visas iškabas, kuriose buvo pažymėtos prekių kainos. Pasak „Lietuvos“ dienraščio žurnalisto, paklausus, kodėl daug kas pabrango, jam būdavo atsakoma – „sezon“. Ką tai reiškė? „Turbūt „naudokis proga, lupk, kiek duodasi“, – šmaikštavo žurnalistas.

Tų pačių metų gale Kauno skutyklose kainos padidėjo nuo 85 centų, nurodytų kainoraštyje, iki 150 centų. Tik neaišku, ar tai lėmė kalėdinis vajus, ar neseniai įvestas litas.

Nors žmonės buvo raginami susilaikyti nuo išlaidavimo, tačiau, matyt, leisti pinigus skatindavo ne tik gausaus lietuviško Kūčių stalo tradicijos, bet ir Kalėdų išvakarėse gaunami šventpinigiai. Taip buvo vadinami atlyginimų priedai, skiriami prieš šventes.

Šventpinigių mokėjimo aplinkybės metams bėgant keitėsi. Pavyzdžiui, 1922 m. Kaune valdininkams buvo išmokėtos pusės mėnesinės algos premijos. O štai 1931 m. Kauno apskrities viršininkas, išsiuntęs protestą prieš šventpinigių mokėjimą savivaldybės tarnautojams, siūlė šią tradiciją apskritai nutraukti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...