Hamedano bazė

Rima JANUŽYTĖ

Antradienį Rusijos bombonešiai smogė džihadistų forpostams netoli Alepo. Prieš kelias dienas Rusija buvo skelbusi, kad drauge su ja džihadistus atakuoti sutinka ir vėl draugauti norinti Turkija, o dabar Rusijos partnere tapo ir Iranas.

Rusija karą “Islamo valstybei” paskelbė po to, kai džihadistai virš Sinajaus pusiasalio numušė Rusijos keleivinį lėktuvą. Tačiau ši kova tapo dar ir priedanga pliekti Sirijos režimo priešus. Štai kodėl Rusijai taip sunku susirasti kovos su ISIS partnerių tarp Vakarų valstybių, nors siūlymų vienyti jėgas Rusija buvo pateikusi ne tik Turkijai, bet ir Prancūzijai. Net JAV.

Tačiau į Rusijos pasiūlymą bendradarbiauti, sutapk tu man taip, su didžiausiu entuziazmu atsiliepė tos šalys, kurios labiausiai tikisi ne sunaikinti ISIS, o numalšinti Sirijos sukilėlius ir atstatyti Sirijos režimą.

Rusijos bombonešius įsileido Iranas

Nuo 1979 m. revoliucijos Iranas pirmą kartą leido pasinaudoti savo teritorija kitos užsienio valstybės pajėgoms. Šia užsienio šalimi tapo Rusija: jos bombonešiai su užduotimi smogti džihadistams  antradienį kilo būtent iš Irano oro pajėgų bazės Hamedane ir atakavo džihadistų grupuotes Sirijoje.

Nuo bombonešių Tu-22M3 ir atakos lėktuvų Su-34 kliuvo džihadistų mokymo stovykloms netoli Alepo, Deir ez Zoro, Sarakibo kaimo Idlibo regione ir al Babo – ISIS kontroliuojamo miesto Alepo provincijoje. Bombardavimo taikiniais tapo ir trys džihadistų vadavietės netoli Džafros miestelio ir Deir ez Zoro.

Kliuvo džihadistų mokymo stovykloms netoli Alepo, Deir ez Zoro, Sarakibo kaimo Idlibo regione ir al Babo – ISIS kontroliuojamo miesto Alepo provincijoje.

Atakų metu, kaip skelbiama, buvo sunaikinti penki dideli sandėliai, kuriuose buvo ginklų, šaudmenų ir degalų. Vis dėlto Vakarų analitikai jau kelia klausimą, ar atakuoti buvo tik džihadistai, ar ir JAV remiami sukilėliai. Tokių kaltinimų Rusija sulaukia nuolat, nors pati tvirtina kovojanti tik su „Islamo valstybe” ir „Jabhat al Nusra” ekstremistais.

Šį kartą įtarimus dar labiau sustiprina faktas, kad Rusijos lėktuvai kilo iš Irano – juk kaip tik Rusija ir Iranas yra svarbiausi Sirijos prezidento Basharo al Assado sąjungininkai kovoje prieš Vakarų palaikomus sukilėlius.

Beje, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pirmadienį paskelbtame interviu kaip tik tvirtina, kad Rusija ir JAV  artimiausiu laiku gali pradėti bendras operacijas prie Alepo miesto, kur Sirijos režimo pajėgos, palaikomos Rusijos aviacijos, kovoja dėl kontrolės su sukilėliais. Šiame interviu S.Šoigu tik kelis kartus pamini džihadistus, o klausantis, galima susiadryti įspūdį, kad Rusijos tikslas yra įveikti būtent sukilėlius.

Sukilėlių pozicijos pastaruoju metu ir taip yra susilpnėjusios, ypač – aplink Alepą. Jų padėtis dar labiau komplikavosi režimo pajėgoms liepos viduryje atkirtus paskutinį sukilėlių kontroliuojamų rajonų aprūpinimo kelią.

Atkirto kelią į Europą

Nors sukilėliai šiuo metu užima gynybos pozicijas, gera žinia ta, kad silpnėja ir ISIS. Antai šį savaitgalį ISIS po kelis mėnesius trukusių kovų galiausiai neteko svarbaus ir net porą metų kontroliuoto Mandžibo miesto, kuris buvo jų “vartai į Europą”. Pro šį miestą veda ir keliai į Alepą ir ISIS sostinę Raką. Keliai, einantys pro Manbidžą yra gyvybiškai svarbūs ISIS galimybėms transportuoti kovotojus, ginklus ir kitus išteklius į Siriją ir iš jos.

Šį miestą iš ISIS atkovojo kurdų ir arabų kovotojai. Mūšiai truko 73 dienas, o jų metu buvo išlaisvinta 2 tūkst. civilių, kuriuos ISIS naudojo kaip gyvuosius skydus.

"Scapnix" nuotr.

2016-jų liepa įsimins kaip beprotiškų teroro išpuolių ir žudynių mėnuo.

Liepos 18 d. septyniolikmetis prieglobsčio prašytojas iš Afganistano kirviu ir peiliu užpuolė traukinio keleivius netoli Viurcburgo (Bavarija). Keturi keleiviai buvo sunkiai sužeisti. Užpuoliką policija nušovė. Teroristinė „Islamo valstybė“ („Daesh“, ISIS) prisiėmė atsakomybę už išpuolį.

Liepos 22 d. Miunchene aštuoniolikmetis Davidas Ali Sonboly, turintis Irano ir Vokietijos pilietybę, ėmė šaudyti prie prekybos centro. Jis nušovė devynis žmones ir galiausiai nusišovė. Vyriausiai aukai, turkei moteriai, buvo 45 metai, kitos aukos – jaunuoliai. Paauglys Graikijos musulmonas žuvo bandydamas pridengti savo seserį. Tarp aukų daugiau musulmonų – vaikinas albanas, dvi albanų paauglės ir jų draugė turkė. Žudikas viliojo aukas nemokamų dovanėlių pažadais, tam pasinaudodamas feisbuko paskyra, kurią sukūrė moters vardu. Jis yra turėjęs didelių psichologinių problemų, pernai buvo gydomas. Šis išpuolis kol kas nesiejamas su jokia teroristine organizacija.

Liepos 24 d. Roitlingene bėglys iš Sirijos mačete užmušė savo sugyventinę lenkę, kuri buvo nėščia. Dar du žmonės buvo sužeisti. Užpuolikas suimtas. Policijos vertinimu, jis buvo psichikos ligonis, todėl kol kas nėra pagrindo šį incidentą laikyti teroro aktu.

Liepos 24-osios vakare Bavarijos mieste Ansbache 27-erių metų pabėgėlis iš Sirijos susisprogdino prie įėjimo į hipodromą, kur vyko muzikos festivalis. Teroristas žuvo, 15 žmonių sužeista. Prieš išpuolį jis išplatino vaizdo įrašą, kuriame priskiria save „Daesh“ ir kalba apie planuojamą teroro aktą. Siras jau dvejus metus gyveno Vokietijoje, dukart bandė žudytis, dėl to gydėsi ligoninėje. Jo prašymas suteikti politinį prieglobstį Vokietijoje buvo atmestas. Nors deportacija ir buvo atidėta, planuota jį išsiųsti į Bulgariją.

Liepos 26 d. giltinės dalgis vėl sušmėžavo Prancūzijoje. Du užpuolikai, veikę „Daesh“ vardu, įsiveržė į katalikų bažnyčią Sent Etjen diu Ruvrė miestelyje Normandijoje ir paėmė kelis įkaitus. Vieną jų, 84-erių metų kunigą Jacques’ą Hamelį, parklupdė priešais altorių ir perpjovė jam gerklę. Vienuolės, kuriai pavyko pabėgti, teigimu, egzekucija buvo filmuojama. Užpuolikus galiausiai nušovė policija.

Tėvas J.Hamelis buvo parapijiečių itin gerbiamas. Normandijos regioninės musulmonų tarybos prezidentas Mohammedas Karabila apibūdino jį kaip taikos žmogų, paskyrusį savo gyvenimą religijai.

Į Sent Etjen diu Ruvrė atskubėjęs Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as pažadėjo kovoti su ISIS visomis priemonėmis.

Brazilijos policija neseniai suėmė 12 žmonių, kurie įtariami planavę teroro aktus žaidynių metu.

„The Washington Post“ cituoja Ritą Katz, kuri vadovauja socialinių tinklų stebėsena užsiimančiai „SITE Intelligence Group“. Pasak jos, „Daesh“ tapo aktyvesnė internete nuo šios gegužės, kai jos vadovai paskatino veiksmams „vienišus vilkus“, tiesiogiai nesusijusius su šia organizacija. Prieš olimpines žaidynes Rio de Žaneire pagausėjo ISIS kreipimųsi portugalų kalba. Brazilijos policija neseniai suėmė 12 žmonių, kurie įtariami planavę teroro aktus žaidynių metu.

Vokietijos policijos profsąjungų atstovai teigia, kad siekiant užkardyti teroro aktus policija pasiekusi galimybių ribą. Kadangi reikia daugiau ir sudėtingesnių saugos operacijų, policijai dabar trūksta apie 20 tūkst. pareigūnų.

Islamistų teroro protrūkis Europoje kažkuo primena kairiųjų teroristų siautėjimą praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. Pavyzdžiui, Vokietijoje veikusi „Raudonosios armijos frakcija“ (RAF, „Rote Armee Fraktion“) 1972 m. gegužę įvykdė penkis sprogdinimus, per kuriuos žuvo vienas žmogus, apie 40 buvo sužeista. Iš viso RAF nužudė 34 žmones.

Psichologai su nerimu konstatuoja, kad „vienišų vilkų“ išpuoliai kaip griūvančios domino kaladėlės skatina kitus išpuolius. Psichikos sutrikimų turintys smurtautojai nebūtinai turi politinių motyvų. Tokijo priemiestyje įsikūrusio neįgalių žmonių priežiūros centro buvęs darbuotojas, kuris liepos 26-ąją peiliu nudūrė 19 miegančių neįgaliųjų, anksčiau laiške rašė, kad jam patiktų pasaulis, kuriame neįgaliesiems būtų taikoma eutanazija.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

E. Labanausko nuotr.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos

20 minučių autobusu nuo Kavalos – mažas miestelis, jo pakraštyje esantis jaukus kempingas, restoranas – visai ant jūros kranto su vaizdu į iš vandens iškilusią Taso salą, horizonte dreifuojančius laivus. Beveik rojus žemėje, bet ne visiems.

„Visko čia pakanka – ir maisto, ir kit­ko, o kaip čia gražu. Bet mūsų protas niekada neatsipalaiduoja, ne­si­il­­si. Mes pavargome. Norime pagaliau rasti nuo­­­­latinius namus, planuoti ateitį. Savo vaikų atei­tį“, – vėliau kalbėjo Maha, viena iš 24 pabėgėlių, gyvenančių šiame kempinge.

„Neturime pinigų, bet turime didelę širdį“

Kempingo savininkė – tamsiaplaukė graikė vardu Maria. Iš pirmo žvilgsnio šis kempingas niekuo neišsiskiria iš kitų kempingų: nedideli poilsio nameliai, keli nameliai ant ratų, vaikų bei sporto aikštelės ir vietos palapinėms. Vė­liau pastebi, kad viename kampe esančios pa­la­pinės vienodos. jos visai nepanašios į turistines, nes didelės ir atrodo sunkios. Priėjęs ar­čiau pro pravirą įėjimą pamatai dvi lovas, o gal greičiau gultus. Palapinės „prieškambaryje“ – šventojo paveikslas, aplink – mažesnės šventųjų nuotraukos, žvakės.

Mes neturime pinigų, bet turime didelę šir­dį.

„Jie visi krikščionys iš Šiaurės Irako. Čia gy­vena jau tris mėnesius“, – pasakoja Maria. Ji viena iš graikų, sutikusių priglausti pabėgėlius. Jos kempinge jau tris mėnesius gyvena 24 pabėgėliai, aštuoni iš jų – vaikai, o vienas kū­dikis gimė čia. Taigi dabar jo gimtinė – Grai­­kija.

Užduodu tradicinį klausimą: kodėl? Maria šypsosi: „Mes esame skurdi šalis, turime labai labai daug problemų, bet Graikijoje jūs rasite… kaip tas žodis angliškai“, – nubėga į restorano virtuvę paklausti kitų, bet suprantu, kad tas žodis – „svetingumas“.

„Mes neturime pinigų, bet turime didelę šir­dį“, – plačiu rankų mostu parodo ji.

„Bet juk jau prasideda turistų sezonas. Ką da­rysite?“ – bandau kvailai provokuoti aš.

„Nieko. Kempingas veikia, vietos visiems už­­­teks. Pas mus atvyksta svečių iš visos Eu­ro­pos“, – vėlgi šypsodamasi atsako Maria.

„Valstybė ar kažkas kitas jums moka?“ – klausinėju toliau.

„Ne, niekas nemoka, – sako Maria. – Atveža tik maisto iš šalia esančios „valstybinės“ stovyk­los.“

Vėliau pabėgėliai pasakojo, kad atvežamas mais­tas – tai makaronai, kitą dieną būna ryžiai, tre­­čią – vėl makaronai, ketvirtą – vėl ryžiai, ir taip diena po dienos, savaitė po savaitės… Jei ne vietiniai graikai, kurie atveža vaisių, daržovių ir kitų produktų, būtų labai nekas.

Irako krikščionys / E.Labanausko nuotr.

Randas visam gyvenimui primins ISIS

Pajudu į vienodų palapinių „sektorių“. Vaik­š­­­­­­tinėjantys vyrai, moterys, žaidžiantys vaikai nekreipia didelio dėmesio. Prieinu, pasisvei­kinu ir prisistatau. Čia pat sėdintys ir tarpu­savyje besikalbantys vyrai sujunda – pasiūlo pri­sėsti šešėlyje. Tuomet pastebiu, kad, priešingai nei kiti pabėgėliai, jie visi – net maži vaikai – ant kaklo nešioja kryželius.

Vyras vardu Remunas parodo čiur­­ną – ten randas. „Kalašnikov“… ISIS“, – sa­ko jis.

Vyrai šypsosi, bet nelabai supranta angliškai. Pa­siunčia jaunesnį paieškoti, kas iš jų grupės ge­riau kalba. Kol ateina „vertėja“, kalbamės ges­tais. Jie žino ir kelis žodžius angliškai. Iš­si­­aiškiname, kad jie iš Mosulo. 2014 m. birželį šį Ira­ko miestą užėmė „Islamo valstybė“ (ISIS, ar­ba „Daesh“). Naujausios žinios iš Mo­sulo: „Daesh“ sudegino gyvas 19 moterų, ku­rios atsisa­kė užsiimti seksu su islamistų kovotojais.

Apie tai perskaitau jau grįžęs iš Graikijos. Ten, kempinge, vyras vardu Remunas parodo čiur­­ną – ten randas. „Kalašnikov“… ISIS“, – sa­ko jis.

Pabėgėlių stovyklose irgi nėra vietos

Ateina Remuno žmona Maha, daug geriau kal­banti angliškai. Pasak jos, visi čia esantys – ne tik krikščionys, kilę iš Mosulo, dabartinės ISIS sostinės Irake, bet ir giminaičiai. Į Graikiją ke­liavo dviem grupėmis: vieni iš Turkijos Chijo sa­lą pasiekė vasario 25 d., kiti – vasario 29 d. Ta­da – į žemyninę Graikiją ir norėjo traukti šiau­rėn, bet nespėjo – sienos jau buvo uždarytos.

„Atvykome čia tikėdamiesi, kad sienos bus vis dar atviros ir mes galėsime vykti per Ma­ke­do­niją ir Serbiją į Vokietiją, – pasakojo Maha. – Vie­ni įs­­trigo Atėnuose, kita grupė – aš, mano vyras, jo broliai su žmonomis ir mama – Ka­va­lo­je. Policija mus pervežė į vietos pabėgėlių stovyklą.“

Mes pabėgome nuo ISIS, nes nenorėjo­me perimti kitos religijos, o čia, Graikijoje, krikš­­čioniškoje šalyje, jie mus vertė tai daryti.

Tuomet atsidūrė pabėgėlių stovyklose, bet ten ramybės nerado. „Ten susidūrėme su proble­momis. Musulmonai klausė, kodėl mes ne­tam­pame musulmonais, reikalavo pakeisti religi­ją. Bet mes pabėgome nuo ISIS, nes nenorėjo­me perimti kitos religijos, o čia, Graikijoje, krikš­­čioniškoje šalyje, jie mus vertė tai daryti. Jie skriaudė mūsų vaikus, atiminėjo kryželius. Tai buvo labai didelė problema. Mes apie tai pra­nešėme policijai ir jie atvežė mus pas Ma­rią“, – ant kelių supdama sūnelį pasakojo Ma­ha.

Aplink sustoję vyrai įdėmiai klausėsi, taip pat bandydami patys kažką pasakyti, kad moteris išverstų.

Vėliau jiems pavyko susisiekti su kita grupe giminaičių ir šie taip pat buvo atvežti į kempingą.

„Dabar mes paprašėme prieglobsčio. Taip pat jau buvome pokalbyje ir laukiame šalių at­sa­kymo. Pirmuoju variantu pasirinkome Vo­kie­­tiją, Olandiją ir Prancūziją, nes ten turime gi­­minaičių. Jau pusantro mėnesio laukiame at­sa­­kymo, kol kokia nors šalis patvirtins, kad mus pri­­ima“, – pasakojo Maha.

Beje, man prisistačius ir paminėjus Lietuvos var­dą, iš veido išraiškos ir kilusios diskusijos su­pratau, kad ši šalis nelabai jiems žinoma.

Pasak Mahos, Mosule krikščionių neliko, o ir pačiame Irake nedaug jų likę. Tiesa, jos uošvis į Europą nevyko – nuo „Daesh“ pasislėpė kur­dų kontroliuojamoje teritorijoje.

Gatvėse krikš­čionims buvo labai pavojinga. „Daesh“ per­­­šovė mano vyrą.

„ISIS žudo krikščionis. Prieš metus krikščionims buvo išduoti atskiri pasai, dauguma jų bu­vo priversti nutraukti mokslus. Aš pati labai sun­­kiai baigiau mokslus – slapstydamasi ateida­­vau į universitetą ir greitai pasiėmusi mokymo­si medžiagą bėgdavau atgal namo. Gatvėse krikš­čionims buvo labai pavojinga. „Daesh“ per­­­šovė mano vyrą“, – apie gyvenimą Irake pa­sakojo Maha.

Mosulo krikščionys išsibarstė po aplinkines vals­tybes. Jie glaudžiasi Jordanijoje, Libane, Tur­kijoje. Kai kurie pasiekė Europą. Dalis prie­globsčio prašosi Australijoje, Kanadoje ir lau­kia.

„Labai sunku galvoti apie savo namus. Gali būti, kad jų jau nebėra – jie sunaikinti, – kalbėjo Maha. – „Daesh“ mūsų bažnyčias pavertė mečetėmis.“

Vis dėlto ir Graikijoje nėra lengva. Maha ke­­lis kartus pakartojo, kad nežinia, baimė dėl ateities neduoda niekam nei ramiai gyventi, nei ra­miai miegoti.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Tomas Janeliūnas

Kova su terorizmu yra daugialypė problema. Visi supranta, kad jo šaknys slypi ISIS ir kitų teroristinių organizacijų formavimesi. Aišku, kad tos šaknys yra suaugusios jau prieš keletą metų ir Sirijos, ir kitų musulmonų šalių ekstremistinėse organizacijose. Norint pasiekti ilgalaikį sprendimą, be abejo, reikia kovoti su šiomis ekstremistinėmis organizacijomis visomis priemonėmis, ir kovoti iki galo, kol bus galima patikėti, kad jos yra visiškai sunaikintos. Tai iš esmės padaryta su „Al Qaeda“. Nors jos likučių dar yra, bet faktiškai ši organizacija jau sunaikinta.

Prof. Tomas Janeliūnas, politologas

Tik sunaikinus tokias organizacijas galima sakyti, kad nebėra pagrindinio centro, iš kurio tiek ideologinį, tiek finansinį palaikymą gauna visokios mažesnės teroristų ar ekstremistų grupuotės, gal net pavieniai asmenys, kaupiantys išteklius teroro aktams.

Bet tai sunkiausias kelias ir tam reikės ypač daug išteklių, politinės valios ir piliečių palaikymo. Mažesnis arba vidutinis tikslas – veiksmai, nukreipti konkrečiai į mažesnes ekstremistines grupeles, kurios jau veikia Europoje ir kitose Vakarų šalyse.

Tai tiesioginis teisėsaugos institucijų, slaptųjų tarnybų darbas, ir reikia skirti dar didesnius pajėgumus kovojant su Europoje esančiais teroristais. Tai gerokai apleista sritis. Bet tam nereikia sausumos pajėgų įvedimo į kitas šalis – tam reikia dirbti darbą efektyviau. Kritika Belgijos teisėsaugos tarnyboms reiškiama jau seniai.

Vietoj politikų pareiškimų ir užuojautos, būdamas Belgijos pilietis, aš laukčiau konkrečių sprendimų. Ar bus peržiūrėta visa teisėsaugos sistema, ar bus surastos priežastys, ku­­rios neleido užkirsti kelio tokiems įvykiams? Ar bus priimti įs­ta­­tymai, įvykdytos reformos, kurios pakeistų situaciją, sustiprintų pa­jėgas, būtų skirtas papildomas fi­nansavimas, leista įvesti naujų funk­cijų teisėsaugos institucijoms?

Buvo konstatuota, kad yra daugybė problemų, trūksta koordinavimo, apsikeitimo informacija ir taip toliau.

Mes turime akivaizdžių precedentų, kaip galima reaguoti po panašių įvykių. Po Rugsėjo 11-osios amerikiečiai priėmė daugybę sprendimų, kurie sustiprino specialiąsias tarnybas. Buvo konstatuota, kad yra daugybė problemų, trūksta koordinavimo, apsikeitimo informacija ir taip toliau. Visa tai vedė į labai rimtas visos saugumo sistemos reformas Amerikoje.

Buvo priimti konkretūs įstatymai, kurie išplėtė teisėsaugos institucijų galimybes. Tiesa, juos lydėjo tam tikri protestai dėl to, kad naujieji įstatymai galbūt pažeidžia žmogaus teises, bet vis tiek buvo priimta labai daug konkrečių taktinių sprendimų, ir tai turėjo nemažą poveikį.

Kad ir kaip būtų, tokio masto teroristinių išpuolių JAV kol kas nepasikartojo. Arba tai kur kas mažesni išpuoliai, arba pavienių teroristų, vadinamųjų vienišų vilkų, veiksmai, o juos identifikuoti yra sunkiau, kartais iš viso neįmanoma.

Belgijoje situacija visai kita – ten teroristai kyla iš didelio tinklo, kuris nebuvo ar bent iki šiol nebuvo prieinamas nei Belgijos, nei Prancūzijos saugumo tarnyboms.

"Scanpix" nuotr.

Scanpix nuotr.

Per Velykas Pakistaną sukrėtė tragedija: savižudžio teroristo išpuolis sekmadienį nusinešė mažiausiai 72 gyvybes, didžioji dalis aukų – moterys ir vaikai, pastarųjų bent 29.

Savižudis sąmoningai pasirinko vietą, kurioje buvo itin daug mažamečių: jis susisprogdino prie Pan­džabo provincijos Lahoro mieste esančio parko vartų, vos keli metrai nuo vaikų sūpynių. Atsakomybę dėl išpuolio prisiėmė Talibano grupuotė „Jamat-ul-Ahrar“. Jos atstovai patvirtino, kad savižudžio taikinys buvo krikščionys.

Talibai patikino, jog per išpuolį norėta pasiųsti žinutę valdžiai, kad islamistai įžengė į Lahorą. Kai kurie apžvalgininkai mini kitas aplinkybes, kurios siutina ekstremistus: šiuo metu Pandžabo provincijoje svarstomą įstatymo projektą dėl moterų teisių ar vis dar nenurimstantį sąmyšį dėl mirties bausmės vienam ekstremistui, nušovusiam ankstesnį Pandžabo gubernatorių dėl to, kad jis, būdamas nuosaikus musulmonas, kritikavo piktžodžiavimo įstatymą ir gynė Asią Bibi, piktžodžiavimu apkaltintą moterį krikščionę. Beje, kaip tik sekmadienį Pakistano sostinėje vyko manifestacija tų radikalų, kuriems gubernatoriaus žudikas yra herojus.

Atsakomybę už išpuolį prisiėmė „Islamo valstybės“ grupuotė, pareiškusi, kad taikėsi į šiitų policijos pareigūną.

Daugiamilijoniniame Lahoro mieste gyvena palyginti gausi krikščionių bendruomenė, visoje šalyje sudaranti apie 2 proc. religinę mažumą. Sekmadienį Pakistano katalikai kartu su viso pasaulio katalikais šventė Velykas ir ėjo į mišias – Lahore yra katedra ir šešios didesnės bažnyčios, kurios per Velykas buvo saugomos karių ir policijos. Po mišių šeimos ir draugai dieną leido miesto aikštėse ir parkuose.

Lahoro dienraštis anglų kalba „The Express Tribune“ cituoja vyskupą Sebastianą Shaw: „Teroristai puolė mūsų maldos vietas praėjusiais metais, dabar jie nusitaikė į mūsų bendruomenę poilsio vietoje.“ Vyskupas užsiminė apie praėjusių metų savižudžių išpuolius dviejose bažnyčiose.

Vis dėlto Rytų Pakistane esanti Pandžabo provincija, kurioje įvykdytas teroro išpuolis, yra ne tik didžiausia ir turtingiausia Pakistane – ji laikoma ir viena ramesnių provincijų, tad tokio brutalaus išpuolio čia niekas nesitikėjo.

Žinoma, niekas išpuolio, juolab prieš vaikus, nesitikėjo ir Irake, kur viename miestelyje į pietus nuo Bagdado po vaikų rungtynių futbolo stadione susisprogdino savižudis. Irako pareigūnai praneša, kad Irako futbolo stadione Iskanderijos mieste, esančiame už 50 km nuo Irako sostinės Bagdado, įvykdyto išpuolio aukų skaičius siekia 41, dar 105 žmonės sužeisti. Daugelis jų – šiitai.

Atsakomybę už išpuolį prisiėmė „Islamo valstybės“ grupuotė, pareiškusi, kad taikėsi į šiitų policijos pareigūną.

"Scanpix" nuotr.

Telefono ekrane iššoko žinutė: „Jūsų draugas pasižymėjo esantis saugus Briuselio sprogdinimų metu.“ Mane apėmė bejėgiškumas. Kodėl ir vėl? Ir dar taip arti, Europos Sąjungos sostinėje.

Rūta Naujokaitė, euroblogas.lt

„Negalėjau tuo patikėti. Atėjusi, pastebėjau didžiulį nerimą direktorate. Telefonai nepaliaujamai skambėjo. Didesnis sambrūzdis kilo tuomet, kai pastebėta, jog nėra kelių darbuotojų. Mano vadovas pasakė: „Dar keli sprogimai metro – Maelbeeke,  Schumane…“ Tuomet likau kaip ir stovėjau. Mintyse prabėgo: juk prieš porą minučių ėjau per Schumano metro. Po kelių akimirkų pasipylė žinutės ir laiškai su klausimu, ar man viskas gerai. Širdyje jaučiau didžiulę laimę: dar kartą įsitikinau, kad Dievas su manimi. Buvo labai malonu gauti daugybę žinučių, matyti, kaip rūpi artimiesiems, draugams“, − štai taip savo išgyvenimus Briuselio sprogimų metu apibūdina tinklaraščio Euroblogas.lt pirmoji pašnekovė Tatjana Cepukoit.

Kaip vėliau paaiškėjo, sprogimai nugriaudėjo Briuselio oro uoste ir Maelbeeko metro stotyje.

Tatjana dar visai neseniai atsikraustė į Briuselį, kur stažuojasi Europos Komisijoje, Mobilumo ir transporto generaliniame direktorate DG MOVE.

Mintyse prabėgo: juk prieš porą minučių ėjau per Schumano metro. Po kelių akimirkų pasipylė žinutės ir laiškai su klausimu, ar man viskas gerai.

Gyvenimas virė beveik kaip įprastai. Kai kurios parduotuvės buvo uždarytos, metro vežė iki tam tikrų stotelių. Svarbūs lankytojai buvo evakuojami iš miesto. „Draugė, kurį buvo atvažiavusi su delegacija į vieną svarbų susitikimą, vėliau kartu su kitais nariais buvo greitai evakuota ir išskraidinta. Grįždama namo gatvėse mačiau begalę mašinų, spūsčių. Galiu drąsiai sakyti, kad labiausiai šiuos įvykius išgyveno vietiniai, tie, kurie dirba ilgesnį laiką, o ne tie, kurie atvažiuoja keliems mėnesiams.“

Tatjana pabrėžė, jog net žiniasklaida neišvengė klaidų, kurios dar labiau sukrėtė gyventojus. „Tądien prie Parlamento nebuvo panikos. Juodžiausiai šie įvykiai atrodė per atstumą. Kai kurie žurnalistai sugebėjo pateikdami reportažą supainioti pastatus ir, pasakodami apie Parlamentą, rodė Komisiją.“

Ar tai buvo netikėta?

„Ir taip, ir ne. Nuo pirmos dienos Briuselyje mačiau gatvėse daug apsaugos, jautėsi laukimas kažko blogo. Kadangi dažniausiai išpuoliai būna metro stotyse, labiausiai vengiau jų. Savaitgalį, po Paryžiaus teroristo sulaikymo, pastebėjau mažiau apsaugos ir žmonių. Sekmadienį teko važiuoti būtent metro ir tikrai nebuvo apsaugos kiekvienoje metro stotyje. Belgas man paaiškino, kad nėra reikalo. Bet ar tikrai nereikėjo? Gal įvykiai būtų susiklostę kitaip? Gal nebūtų tokio skaičiaus žuvusiųjų?“ − sako Tatjana.

Kadangi dažniausiai išpuoliai būna metro stotyse, labiausiai vengiau jų.

Kitas tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantas, šiuo metu atliekantis praktiką Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie Europos Sąjungos, Simas Kojelė pabrėžia, jog įvykis tikrai nebuvo netikėtas.

„Savaitgalį Briuselyje buvo paskelbta aukščiausia terorizmo grėsmė. Ne paslaptis, kad Briuselis yra tapęs Europos džihadizmo sostine. Belgija pirmauja tarp Europos šalių, kurių piliečiai išvyko kautis už ISIS. Žinomos didelės problemos dėl Molenbeeko rajono. Taigi, žmogiškai šie įvykiai šokiravo, bet tikrai nenustebino“, − sako pašnekovas.

Jis pastebi vis dar nemenkas tarpvalstybinio bendradarbiavimo spragas.

„Sąsaja tarp įvykių Artimuosiuose Rytuose ir Europoje yra. Sveikintina, jog vyksta Ženevos procesas, ieškoma politinio susitarimo dėl Sirijos konflikto. Po Briuselio sprogdinimų kalbama apie aktyvesnį žvalgybų bendradarbiavimą Europos viduje. Akivaizdu, kad be šito labai sunku efektyviai kovoti prieš terorizmą. Deja, aukščiausio lygio žvalgybos veiklos efektyvumas per dieną nesusikuria.“

„Europa turi suprasti, kad prieš ją vyksta karas“

„Šiuo metu mes apsisprendžiame, koks bus mūsų civilizacijos likimas. Mums reikia nuspręsti, ar manome, kad Europa yra senstanti išsisėmusi civilizacija. Išmirštanti savo iniciatyva. Galime numirti ramiai ir šiltai, kaip tai padarė Senovės Romos civilizacija, nusprendusi nekovoti su barbarais. Kitas variantas − gynyba. Būtina aiškiai nusistatyti, kas yra draugas, o kas – priešas“, − tinklaraščiui Euroblogas.lt sako tarptautinių sąntykių ekspertas ir Seimo narys Egidijus Vareikis.

Galime numirti ramiai ir šiltai, kaip tai padarė Senovės Romos civilizacija, nusprendusi nekovoti su barbarais. Kitas variantas − gynyba.

Pasak jo, abiem atvejais reikia imtis ryžtingų veiksmų. Aktyvuoti gynybą arba senatvę. Anot pašnekovo, jeigu renkamės pensiją − nesiskundžiame, kad po truputį įsigalėja kitų įstatymai. Jei giname, tuomet ryžtingai braižome tvorą ir fronto liniją. „Tai, kas vyksta, yra gana logiška. Mes neturime stiprios oficialiai patvirtintos metodikos, kaip užkirsti kelią tokiems teroro aktams. Deja, galima laukti tik kito panašaus atvejo“, − sako E.Vareikis.

Prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, 1990 metais, įsitvirtino koncepcija, jog iki tol gyvavusi netvarka baigėsi, geležinė uždanga nukrito, dabar tik laiko klausimas, kada visos šalys taps demokratinėmis.

„Istorija baigėsi, daugiau nebebus karų ar didelių diktatūrų. Visi gyvens demokratiškose rinkos ekonomikose, o pagrindiniu siekiu taps žmonių gerovė ir tobulėjimas. Europos Sąjunga save suvokė kaip taikingą, minkštąją galią. Ji niekam negrasina, duoda pinigų ir nori su visais draugauti. Nėra pagrindo manyti, kad kažkas gali tos Europos nemylėti ir grasinti. O jeigu kažkas gali, tai tik nesusipratę pavieniai nusikaltėliai, o ne globalios jėgos“, − svarsto pašnekovas.

Strategija paprasta − jei mes nesikišime į jų tvarką, jie mūsų irgi nelies. Todėl prancūzai ir kritikavo invaziją i Iraką.

Pasak jo, patikėjome, jog rinkos ekonomika ir demokratija yra geriausias kelias visiems. Todėl juo neišvengiamai seks visos šalys. Nors ir matėme terorizmo daigus, manėme, kad tai tėra pavienis nelogiškas ir net barbariškas fenomenas, kuris greitai nurims, sako E.Vareikis.

Praėjus 15 metų po Rugsėjo 11-osios suvokiame, jog visi taikyti būdai yra beverčiai

„Viską pakeitė Rugsėjo 11-oji, po kurios atsirado dvi skirtingos koncepcijos. Pirmoji, amerikiečių: terorizmas yra ūmi liga, kurią reikia gydyti čia ir dabar. Bandymas buvo aiškiai matomas Irake ir Afganistane. Antrasis būdas, prancūzų arba europiečių, skelbia, jog terorizmas yra liga, kurios greitai nepagydysi. Strategija paprasta − jei mes nesikišime į jų tvarką, jie mūsų irgi nelies. Todėl prancūzai ir kritikavo invaziją i Iraką“, − sako pašnekovas.

Anot jo, per 15 metų abi pusės patikrino savo logiką: amerikiečiai naikino, daužė, griovė režimą, bet pačios ligos neišgydė. Prancūzų idėja, pasak E.Vareikio, irgi nepasitvirtino. Kaip matome, netgi jei į terorizmą nesikišame, jis vis tiek ateina pas mus. Jo izoliuoti nepavyks. Tokia atvira visuomenė neturi priešnuodžių, sako pašnekovas.

Strateginės kryptys prieš terorizmą

Pasak Egidijaus Vareikio, terorizmas − organizuoto nusikalstamumo forma, prieš kurią reikia kovoti bent trijose srityse. Pirmiausia, reikia stiprinti prevenciją, žvalgybą. Būtina, kuo labiau įsiskverbti į šias organizacijas ir taip sužinoti jų planus. Antra, turime atskirti teroristus nuo finansinių šaltinių. Be resursų, pinigų tokia veikla bus neįmanoma. Trečias komponentas − visuomenės nuomonė. Privalu ją keisti. Formuoti nepakantumą terorizmui. Deja, šioje srityje rezultatai patys menkiausi, sako E.Vareikis.

Berašydama šį tekstą tame pačiame socialiniame tinkle gaunu pranešimą: „Jūsų draugas pasižymėjo esantis saugus Pakistano sprogdinimų metu“…

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

„Rudenį draugė man rašė, kad sužinotų, ar Paryžiuj manęs nenušovė. Šiandien draugės klausiau, ar netyčia ji Briusely nesusprogo“, – savo socialinio tinklo paskyroje rašo Paryžiuje gyvenanti alytiškė Odeta Vilkišiūtė. Jos žodžiai patvirtina tai, kas lyg ir ne per vieną dieną, bet pasikeitė didžiosiose Europos sostinėse: gyvename šalia teroristų.

Naujų teroristinių išpuolių grėsmę Briu­se­lyje, Paryžiuje, Londone turėjo justi kiekvienas: vien tai, kad prieš kelias die­­­nas belgų specialiosios tarnybos sulaikė naujos terorizmo bangos Europoje simbolį – pernai lapkritį įvykdytų Paryžiaus teroro išpuolių organizatorių Salahą Abdeslamą ir dar ke­letą naujiems išpuoliams besiruošiančių jo bendrų, turėjo paliudyti, jog teroristų pogrindis stiprėja, o jame veikia toli gražu ne vienintelė teroristų grupė, gyvenanti užmačiomis toliau žudyti nekaltus žmones.

Bet kad žudynės įvyks būtent Briuselyje ir jau po poros dienų po šios operacijos, atrodė sun­kiai tikėtina. Sprogimai Briuselio Za­ven­te­mo oro uoste (du, o galėjo būti ir trys, nes ap­tikta ir trečia bomba, kuri buvo sunaikinta) ir sprogimai viena šalia kitos esančiose metro stotyse prie pat pagrindinių Europos Komisijos pastatų sukrėtė po Paryžiaus atakų dar neatsitokėjusią Europą.

Praėjusio lapkričio 13-osios vakarą septyniose Paryžiaus vietose, įskaitant ir „Bataclan“ koncertų salę, smogikai susidorojo su paimtais įkaitais, o netoli „Stade de France“ stadiono nu­griaudėjo trys sprogimai. Visi šie teroro iš­puoliai nusinešė daugiau nei 150 žmonių gyvybių. Gedulas dar neišsisklaidė, o Belgijoje vėl įvy­ko tai, ko tikėtis nesinori.

Vis dėlto Belgijos premjeras Charlesas Mi­chelis pareiškė, kad „įvyko tai, ko bijota“, – ša­lies lyderis pripažino, jog pareigūnai turėjo in­formacijos apie galimas atakas.

Tą patį teigia ir Belgijos vidaus reikalų mi­nis­tras Janas Jambonas. Jo žodžiais, valdžios ins­titucijos turėjo informacijos apie ekstremistų rengiamas atakas Europoje, tačiau jis tvirtina nustebęs, kad atakuota būtent Belgija, ir dar taip skaudžiai.

Teroristai išsigando. Galbūt jie baiminosi, kad sulaikytasis S.Ab­deslamas gali juos išduoti, o galbūt pajuto, kad specialiosios tarnybos lipa jiems ant kulnų.

Vokietijos terorizmo ekspertas Rolfas Top­hovenas kaip tik mano, kad išpuoliai Briuselyje yra tiesioginė reakcija į S.Abdeslamo suėmimą praėjusį penktadienį. Jo nuomone, S.Ab­des­la­mo aplinka atakomis norėjo parodyti, kad net po patirtų suėmimų nėra susilpnėjusi.

Tačiau gali būti ir priešingai: teroristai išsigando. Galbūt jie baiminosi, kad sulaikytasis S.Ab­deslamas gali juos išduoti, o galbūt pajuto, kad specialiosios tarnybos lipa jiems ant kulnų. Ir smogė. Nieko nelaukdami.

Ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad netgi tokie skuboti veiksmai buvo preciziškai tikslūs ir puikiai organizuoti.

Pasak R.Tophoveno, sunku vertinti, ar po Briuselio Europai gresia nauji išpuoliai. Jei reidų prieš islamistus daugės – kaip paprastai po išpuolių, atskiri veikėjai gali jaustis užspeisti į kampą ir užbėgti už akių jų suėmimui.

Belgija tapo teroristų centru

Vis dėlto Briuselis teroristų atakoms pasirinktas neatsitiktinai. Viena vertus, Briuselis pa­staruoju metu tapo savotišku teroristų pogrin­džio valdymo centru. Antra vertus, Sirijoje ir kitur vadinamosios „Islamo valstybės“, prisiėmu­sios atsakomybę už išpuolius Briuselyje, taip pat ir teroristinės grupuotės „Al Nusra“ gre­tose kovoja labai daug Belgijos piliečių.

„Džihado ka­riai“ bent vienu ėjimu yra priekyje, palyginti su specialiosiomis tarnybomis.

Dar 2014 m. birželį su „Islamo valstybe“ siejamas teroristas užpuolė Belgijos žydų muziejų. Dar svarbiau tai, kad paaiškėjo, jog būtent Bel­gi­joje vyko pasirengimas pernai lapkritį Pa­ry­žiu­je įvykdytiems išpuoliams. Tad Belgijos val­džia ėmėsi papildomų priemonių saugumui užtikrinti ir pogrindžio teroristiniams tinklams išardyti.

Tačiau pastarosios savaitės įvykiai Europos širdimi vadinamame Briuselyje visiems aiškiai lei­do pajusti, kad saugumo priemonės, kurių ima­si valdžia, neveiksmingos, o „džihado ka­riai“ bent vienu ėjimu yra priekyje, palyginti su specialiosiomis tarnybomis.

Didžiosios Britanijos saugumo ekspertė Sally Leivesley netgi aiškina, kad po Briuselio įvy­kių kovos su terorizmu specialistu turi tapti kiek­vienas žmogus – metro, lėktuvo, traukinio keleivis ar tiesiog pėsčiasis gatvėje. „Pamatei įtartiną žmogų? Iškelk ranką ir pranešk pareigūnams“, – siūlo saugumo specialistė.

„Minkštieji“ taikiniai

Kaip teigia „Stratfor“ analitikai, atakos Briu­­selyje yra skaudus priminimas, kad specialio­sioms tarnyboms iš tiesų nepaprastai sudėtinga užkirsti kelią atakoms prieš „minkštuosius“ taikinius – civilius viešose vietose.

Netgi vienas asmuo arba nedidelė te­roristų grupelė, turėdama menką biudžetą ir vos vieną nedidelį sprogmenį, gali užmušti daug žmonių.

Priešingai nei „kietieji“ taikiniai, tokie kaip vyriausybių pastatai, strateginės reikšmės ob­jek­tai, armijų štabai, „minkštieji“ yra gerokai la­biau pažeidžiami, be to, tokioms atakoms reikia mažiau planavimo ir net mažiau sprogmenų.

Iš esmės netgi vienas asmuo arba nedidelė te­roristų grupelė, turėdama menką biudžetą ir vos vieną nedidelį sprogmenį, gali užmušti daug žmonių. O jeigu pasirinks transporto maz­gus, tokius kaip metro stotys ar oro uostai, aukų bus dar daugiau. Taip pat ir žiniasklaidos dėmesio.

Istorija rodo, kad „minkštosiose“ zonose, esančiose už oro uostų saugumo ribų, įvykdoma labai daug teroristinių išpuolių.

Pavyzdžiui, palestiniečių kovotojų grupė, ži­noma kaip „Abu Nidal“ organizacija, 1985 m. gruo­dį atakavo lėktuvų bilietų pardavimo vietas Romoje ir Vienoje. 2002 m. liepą teroristas ata­­kavo Los Andželo tarptautinio oro uosto bi­lie­tų kasas. 2011 m. bomba, sprogusi Maskvos Do­modedovo tarptautiniame oro uoste, nusine­šė 35 gyvybes, o sužeistųjų buvo daugiau nei 160.

Keleiviai turėtų iki minimumo sumažinti savo buvimo laiką „minkštosiose“ oro uostų zonose.

Saugumo ekspertai atkreipia dėmesį, kad at­­vykimo ir išvykimo zonose paprastai būna itin daug žmonių, o teroristams čia nereikia pe­reiti jokio saugumo patikrinimo, tad jie gali įsineš­ti ginklų ar sprogmenų.

„Štai todėl keleiviai turėtų iki minimumo sumažinti savo buvimo laiką „minkštosiose“ oro uostų zonose“, – perspėja specialistai, pripa­žindami, kad saugumo suvokimas, savisaugos priemonės, o kartu ir visas gyvenimas Eu­ro­poje neatpažįstamai keisis. Kažkada mus stebi­no ap­saugos darbuotojų reikalavimas oro uos­te nu­siauti batus, o dabar specialių priemonių gali pri­reikti einant į parduotuvę nusipirkti pieno.

Didės susiskaldymas

„Tai yra tamsus mūsų šaliai laikotarpis. Mums reikia ramybės ir solidarumo“, – teigia Bel­gijos premjeras Ch.Michelis.

Tokio solidarumo apraiškų tikrai yra. Za­ven­temo oro uoste po sprogimo visiškai nepažįstami žmonės puolė vieni kitiems į pagalbą. Eva­kuacija iš oro uosto prasidėjo tik praėjus pus­valandžiui nuo sprogimo, o per tą laiką žmo­nės vieni kitiems teikė medicininę pagalbą.

Nelaimė paskatino visus europiečius pa­reikš­­ti solidarumą su belgais, o socialinių tinklų vartotojų nuotraukos nusidažė Belgijos vė­liavos spalvomis.

Solidarumą parodė ir kai kurios verslo bendrovės. Pavyzdžiui, belgus antradienį nemokamai vežiojo kai kurios taksi firmos, o „Tele2“ tris paras kompensavo skambučius iš Belgijoje esančių lietuviškų „Tele2“ numerių į Lietuvą ir iš Lietuvos „Tele2“ tinklo į Belgiją.

Eu­ropa yra atsidūrusi ties pasirinkimu, kai vieno­je pusėje yra nuožmus karas su teroristais, ki­toje – ka­pi­tuliacija.

Tačiau solidarumo ir pacifizmo gaidos nie­­ko nekeičia. Europos politologai, karo eks­per­tai, saugumo specialistai aiškina, kad Eu­ropa yra atsidūrusi ties pasirinkimu, kai vieno­je pusėje yra nuožmus karas su teroristais, ki­toje – ka­pi­tuliacija. Ekspertai perspėja, kad jei­gu nebus suduota atitinkamo smūgio, ateityje gyvensime jausdami nuolatinę naujų išpuolių baimę ir vykdysime vis naujus teroristų reika­lavimus.

Antai po išpuolių Paryžiuje teroristinės or­ga­nizacijos „Islamo valstybė“ atstovai pa­skel­bė vaiz­do įrašą, kuriame kalbama, kad Pran­cūzija tol kentės nuo teroro išpuolių, kol Paryžius ne­­nutrauks Sirijos bombardavimų.

Po Briuselio atakų kai kurie analitikai siūlo prieš „Islamo valstybę“ pradėti plataus masto sau­sumos operaciją. Kiti apsiriboja patarimais stip­rinti bendradarbiavimą su Turkija ir kliautis jos galimybėmis suvaldyti situaciją Artimuo­siuo­­se Rytuose.

Vis dėlto daugiausia nesutarimų viešojoje er­­dvėje ir aukščiausiuose politikos sluoksniuose dabar kelia migrantų krizė ir jos sprendimo bū­dai.

Kovo 22-osios išpuoliai sustiprino radikalus, keliančius egzistencinius klausimus apie žemyninio bloko egzistavimą, įskaitant laisvą darbo jėgos judėjimą ir Šengeno zoną.

Pirmoji Briuselio atakų pasekmė, galima ne­a­bejoti, bus naujas diskusijų apie ES išorės sienų apsaugą etapas. Ypač tai susiję su Šengeno zonai priklausančių valstybių išorinėmis sienomis. Juk Šengeno zona daugiausia kritikos sulaukė 2015 m. prasidėjus pabėgėlių krizei, o Paryžiaus atakos šią kritiką dar labiau įplieskė, ypač paaiškėjus, kad atakų organizatoriai ne­trukdomi migravo tarp Briuselio ir Paryžiaus.

Europie­čiai ims labiau palaikyti koalicijos prieš „Is­lamo valstybę“ idėją ir galbūt pritars paramai ginklais bei apmokymais Irako ir kurdų kovotojams.

Galiausiai Prancūzija ir kitos Šengeno erdvei priklausančios valstybės sustiprino savo sie­nų apsaugą, tačiau Europos Komisija nuolat kar­toja, kad bet kokios Šengeno zonos sienų ap­saugos priemonės turi būti panaikintos iki šių metų pabaigos. Vis dėlto atrodo, kad išpuoliai Briuselyje, kaip ir galimybė, jog atakos pa­si­kartos kur nors kitur Europoje, šio proceso tikrai nepaspartins.

Priešingai, kai kurios vyriausybės jau artimiau­siu metu ketina keisti nacionalinio saugumo įstatymus, didinti kovotojų, grįžtančių iš kon­fliktų Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Af­rikoje, kontrolę, taip pat stiprinti bendradarbia­vimą su kaimynėmis saugumo ir žvalgybos klausimais.

Taip pat prasidės diskusijos apie tai, kaip ko­voti su terorizmu tokiose probleminėse valsty­bėse, kaip Libija ir Sirija.

„Stratfor“ analitikai prognozuoja, kad europie­čiai ims labiau palaikyti koalicijos prieš „Is­lamo valstybę“ idėją ir galbūt pritars paramai ginklais bei apmokymais Irako ir kurdų kovotojams.

Dar viena Briuselio atakų „auka“ gali tapti ne­­seniai pasirašyta sutartis tarp ES ir Turkijos, ku­ria siekiama riboti pabėgėlių srautą į Europą ir už kurią Turkija tikisi bevizio režimo su Eu­ro­pa.

Antimusulmoniškos nuotaikos Europoje gali dar labiau sustiprinti ir nacionalistines partijas, juolab kad Prancūzijos Nacionalinis frontas jau turi ir taip reikšmingą piliečių paramą, o Vokietijos antiimigracinė „Alernatyva“ jau šven­čia pergales regioniniuose rinkimuose.

Tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje parlamen­to rinkimai vyks jau kitąmet, o pagrindinės par­tijos, siekdamos pergalės prieš nacionalistinius judėjimus, greičiausiai pasiduos rinkėjų spau­dimui ir perims kai kurias nacionalistinių konkurenčių idėjas.

To paties galima tikėtis ir Švedijoje, Ny-derlan­­duose. Ką jau kalbėti apie Didžiąją Bri­ta­ni­ją, kurios gyventojai šiemet balsuos dėl pasi­trau­ki­mo iš ES ir kurios politikai gali pasinaudo­ti terorizmo korta siekdami dar didesnio at­si­­ribojimo nuo Bendrijos, net jei britai balsuotų „už“.

Galiausiai Briuselio atakos gali neigiamai pa­veikti ES ekonomiką, net jei toks poveikis gali bū­ti trumpalaikis. Po teroristinių atakų paprastai sumažėja gyventojų srautai viešose vietose – ka­vinėse, prekybos centruose. Be to, gali trauktis vidaus vartojimas ir turizmo sektorius.

Bet svarbiausia, jog europiečiai vis labiau su­sigyvens su tuo, kad terorizmo pavojus egzistuoja visai šalia ir bet kada gali paliesti kiekvieną. Ir jeigu Europoje niekas nepasikeis, klausimas „ar šiandien nežuvai per teroristinį išpuolį?“ gali tapti kone kasdiene rutina.

VU politologo prof. Tomo Janeliūno komentaras

Kova su terorizmu yra daugialypė problema. Visi supranta, kad jo šaknys slypi ISIS ir kitų teroristinių organizacijų formavimesi. Aišku, kad tos šaknys yra suaugusios jau prieš keletą metų ir Sirijos, ir kitų musulmonų šalių ekstremistinėse organizacijose. Norint pasiekti ilgalaikį sprendimą, be abejo, reikia kovoti su šiomis ekstremistinėmis organizacijomis visomis priemonėmis, ir kovoti iki galo, kol bus galima patikėti, kad jos yra visiškai sunaikintos. Tai iš esmės padaryta su „Al Qaeda“. Nors jos likučių dar yra, bet faktiškai ši organizacija jau sunaikinta.

Tik sunaikinus tokias organizacijas galima sakyti, kad nebėra pagrindinio centro, iš kurio tiek ideologinį, tiek finansinį palaikymą gauna visokios mažesnės teroristų ar ekstremistų grupuotės, gal net pavieniai asmenys, kaupiantys išteklius teroro aktams.

Bet tai sunkiausias kelias ir tam reikės ypač daug išteklių, politinės valios ir piliečių palaikymo.

Mažesnis arba vidutinis tikslas – veiksmai, nukreipti konkrečiai į mažesnes ekstremistines grupeles, kurios jau veikia Europoje ir kitose Vakarų šalyse. Tai tiesioginis teisėsaugos institucijų, slaptųjų tarnybų darbas, ir reikia skirti dar didesnius pajėgumus kovojant su Europoje esančiais teroristais. Tai gerokai apleista sritis.

Bet tam nereikia sausumos pajėgų įvedimo į kitas šalis – tam reikia dirbti darbą efektyviau.

Kritika Belgijos teisėsaugos tarnyboms reiškiama jau seniai. Vietoj politikų pareiškimų ir užuojautos, būdamas Belgijos pilietis, aš laukčiau konkrečių sprendimų. Ar bus peržiūrėta visa teisėsaugos sistema, ar bus surastos priežastys, ku­­rios neleido užkirsti kelio tokiems įvykiams? Ar bus priimti įs­ta­­tymai, įvykdytos reformos, kurios pakeistų situaciją, sustiprintų pa­jėgas, būtų skirtas papildomas fi­nansavimas, leista įvesti naujų funk­cijų teisėsaugos institucijoms?

Mes turime akivaizdžių precedentų, kaip galima reaguoti po panašių įvykių. Po Rugsėjo 11-osios amerikiečiai priėmė daugybę sprendimų, kurie sustiprino specialiąsias tarnybas. Buvo konstatuota, kad yra daugybė problemų, trūksta koordinavimo, apsikeitimo informacija ir taip toliau. Visa tai vedė į labai rimtas visos saugumo sistemos reformas Amerikoje.

Buvo priimti konkretūs įstatymai, kurie išplėtė teisėsaugos institucijų galimybes. Tiesa, juos lydėjo tam tikri protestai dėl to, kad naujieji įstatymai galbūt pažeidžia žmogaus teises, bet vis tiek buvo priimta labai daug konkrečių taktinių sprendimų, ir tai turėjo nemažą poveikį.

Kad ir kaip būtų, tokio masto teroristinių išpuolių JAV kol kas nepasikartojo. Arba tai kur kas mažesni išpuoliai, arba pavienių teroristų, vadinamųjų vienišų vilkų, veiksmai, o juos identifikuoti yra sunkiau, kartais iš viso neįmanoma.

Belgijoje situacija visai kita – ten teroristai kyla iš didelio tinklo, kuris nebuvo ar bent iki šiol nebuvo prieinamas nei Belgijos, nei Prancūzijos saugumo tarnyboms.

Kovo 22 d. teroro aktai Briuselyje

7 val. Belgijos laiku Briuselio Zavetemo oro uosto išvykimų registracijos salėje nugriaudėjo du sprogimai. Vieną, kaip įtariama, surengė mirtininkas(-ė).

Iš pradžių pranešta, kad žuvo mažiausiai 13 žmonių, dar 35 buvo sužeisti. Vėliau aukų padaugėjo iki 33 žmonių, o sužeistųjų skaičius perkopė 100, iš jų 17 sužeisti sunkiai.

Taip pat pranešama apie šūvius, kurie esą buvo girdėti prieš pat sprogimus prie skrydžių su „American Airlines“ ir „Brussels Airlines“ registracijos stalų.

8 val. sprogimai nugriaudėjo ES biurų rajone – „Maalbeek“ metro stotyje. Belgija paskelbė aukščiausią teroro pavojaus laipsnį.

8 val. 30 min. sustabdomas visas visuomeninis transportas.

11 val. 30 min. sustabdomas „Eurostar“ traukinių tarp Londono ir Briuselio eismas.

15 val.15 min. Zaventemo oro uoste sunaikinama trečia, nesprogusi bomba.

"Scanpix" nuotr.

Jei kas nutinka Europoje, tuomet amerikiečiai pradeda baimintis, kad tai pasikartos ir jų šalyje. Po išpuolių Briuselyje manoma, kad kažkas panašaus įvyks ir JAV. Taip neturėtų nutikti, rašo “Politico” ambasadorius Danielius Benjaminas ir priduria, kad terorizmo grėsmė yra globali, bet nevienodai pasiskirsčiusi.

Žinoma, 2015 m. lapkritį JAV sukrėtė žudynės San Bernardine, kuriuos siejamos su “Islamo valstybe” (ISIS arba “Daesh”) ir egzistuoja tikimybė, kad tokių vienišų fanatikų išpuoliai pasikartos. Tačiau padėtis Europoje ir JAV kardinaliai skiriasi.

Jie atvyko neturtingi ir liko tokie. Jų galimybės siekti aukštesnio išsilavinimo mažesnės ir atitinkamai mažesnės galimybės įsidarbinti.

Lyginant musulmonų bendruomenes Europoje ir JAV, visų pirma į akis krenta tai, kad amerikiečiai musulmonai tiek pajamomis, tiek išsilavinimu neišsiskiria iš visų JAV gyventojų vidurkio (šiek tiek skurdžiau gyvena išeiviai iš Somalio). Europoje musulmonai įleido šaknis per skurdžius valstiečius, kurie čia atvyko kaip laikini darbuotojai, būtini pokario pramonei. Jie tikėjosi grįžti namo, bet net ir dingus pramonei – jie liko, o jų skaičius susijungus didelėm šeimom ir esant dideliam gimstamumui išaugo. Jie atvyko neturtingi ir liko tokie. Jų galimybės siekti aukštesnio išsilavinimo mažesnės ir atitinkamai mažesnės galimybės įsidarbinti.

Be to, Europos musulmonai linkę koncentruotis miestų rajonuose, kurie virsta getais, panašiais į jų kilmės šalis.

Nors apklausos rodo, kad didžioji dauguma Europos musulmonų nepalaiko islamistų ir yra tiek pat patriotiški, kiek ir kiti tų šalių gyventojai, tačiau jų galvose yra daugiau ekstremizmo nei JAV. Belgijoje ši tendencija ypač ryški. Pasak “Soufan Group” ataskaitos, 470 belgų musulmonų išvyko kautis į Siriją ir Iraką. Iš viso Belgijoje yra apie 660 tūkst. musulmonų ir procentiniu santykių ši šalis yra didžiausias džihadistų tiekėjas Vakarų Europoje. Palyginimui, 250 amerikiečiai musulmonai išvyko į Siriją ir Iraką, nors JAV musulmonų yra gerokai daugiau (apie 3,3 mln.).

Belgija – ypač sunkus atvejis. Tai šalis draskoma vidinių konfliktų tarp flamandų ir valonų.

Dar vienas rodiklis – teroro išpuolių skaičius. Nuo Rugsėjo 11-osios keturi didžiuliai išpuoliai buvo surengti Europoje: Madride (2004 m.), Londone (2005 m.), Paryžiuje (2015 m.) ir Briuselyje (2016 m.). Iš viso per juos žuvo mažiausiai 426 žmonės. O kur dar mažesni išpuoliai? JAV per tą laikotarpį įvyko žudynės Fort Hude, sprogdinimai Bostono maratone ir San Bernardino ataka. Per jas žuvo 45 žmonės. T.y. dešimt kartų mažiau.

Priežastis – nuo Rugsėjo 11-osios JAV intensyviai dirba, kad užkirstų kelią grėsmei. Britai taip pat daug pasiekė šioje srityje. Tačiau viso to negalima pasakyti apie likusią Vakarų Europą. JAV šiai problemai išleido 650 mlrd. dolerių nuo 2001 m. Europoje tokios statistikos nėra, bet galima nesunkiai nuspėti, kad sumos net nelyginamos.

Prie viso to Belgija – ypač sunkus atvejis. Tai šalis draskoma vidinių konfliktų tarp flamandų ir valonų. 541 diena – tiek truko Belgijos vyriausybės suformavimas. Vidinės politinės krizės smarkiai paveikė specialiųjų tarnybų gebėjimus kovoti su terorizmu ir tą ne kartą pažymėjo jų kolegos iš JAV.

Vidinės politinės krizės smarkiai paveikė specialiųjų tarnybų gebėjimus kovoti su terorizmu ir tą ne kartą pažymėjo jų kolegos iš JAV.

Galiausia, kita priežastis, kodėl skirtingai nei Europai, JAV gresia mažesnis džihadistų pavojus, yra geografija. Amerika atskirta dviem vandenynais. Žinoma, 2009 m. Umaro Farouko Abdulmuttalabo bandymas susprogdinti bombą apatiniuose skendant į Detroitą, parodė, kad egzistuoja saugumo spragų. Tačiau JAV padarė labai daug šioje srityje. Tuo metu Europoje – išorinių sienų apsauga silpna, vidinių sienų neegzistuoja, o migrantų krizė tik dar labiau padidino pavojų.

Tiesa, daug blogo gali nutikti ir JAV, ypač jei prezidento rinkimų kampanija toliau demonizuos Amerikos musulmonus, kurie yra pirmoji gynybos prieš ekstremistus linija ir kurių pasitikėjimas JAV teisėsauga yra esminis, teksto pabaigoje pažymi D.Benjaminas.

Visą orginalų straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Teroro išpuoliai Briuselyje patvirtino senas antiterorizmo ekspertų baimes, kad tai vienas pagrindinių džihadistų mobilizavimo centrų Europoje. Briuselis – tai kovos su islamistais fronto linija, rašo CNN.

2015-ųjų teroro atakos Paryžiuje buvo suplanuotos ne kur kitur, o Briuselyje. Ten pat kelis mėnesius slapstėsi pagrindinis šių teroro išpuolių organizatorius Salah Abdeslamas, kuris buvo sulaikytas kelios dienos prieš teroro aktus Briuselio oro uoste ir metro stotyje.

“Mobilizacija (prijaučiančių islamistams – red. past.) tęsiasi, bet ženkliai mažesniu lygiu, nei tarkim prieš dvejus metus, – CNN teigė Belgijos vidaus reikalų ministras Janas Jambonas. – Sunku susekti tuos žmones. Tai galima daryti mažame kambary kiekviename name.”

Šeimų ir bendruomenės nariai, kurie drįso bandyti užkirsti tam kelią, sulaukė grasinimų, o gal net baisesnių pasekmių.

“Mes gyvename laikais kai kiekvienas, kuris bando kalbėti ir atstovauti tiesai, susiduria su žmonėmis, kurie jį bando sustabdyti”, – teigia Belgijos imamas Sheikhas Sulaymanas Van Aelis.

Imamas pats atsivertė į islamą, bet už islamistų kritiką susilaukė grasinimų ir CNN žurnalistai su juo susitiko slaptoje vietoje, o jo asmens sargybinis visą laiką buvo šalia.

“Aš nebijau. Aš tiesiog imuosi atsargumo priemonių, bet nesislėpiu. Išeinu pasivaikščioti. Tam, kam lemta nutikti, tas įvyks”, – kalbėjo imamas.

Ko dar aš galiu netekti? Jau prardau sūnų. Jie daugiau nieko negali man padaryti.

Geraldine Henneghien – irgi viena iš drįsusių bendrauti su žurnalistais. Jos sūnus Anisas žuvo Sirijoje kovodamas už “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”). Jai taip pat ne kartą grasinta. Paklausta, ar nebijo, moteris nusijuokia: “Ko dar aš galiu netekti? Jau prardau sūnų. Jie daugiau nieko negali man padaryti.”

Pasak G.Henneghien, atpažinti asmenį, kuris paveiktas islamo radikalų idėjų, nėra lengva.

“Visi ženklai yra skirtingi ir kai lygini juos atskirai – jie visiškai nepanašūs į radikalus, – aiškino moteris. – Bet kai pamatai bendrą paveikslą, supranti, kad tie ženklai, yra dalis rekrutavimo proceso.”

Ali (netikras jo vardas) CNN papasakojo, kaip jo du broliai, prisijungė prie radikalų ir nukeliavo į Siriją kariauti. Vienas brolis žuvo. Ali mano, kad diskriminacija ir galimybių nebuvimas Belgijoje žeidžia daug jaunų žmonių, nes jie paprasčiausia nesijaučia, kad visuomenė juos priimtų. Islamistai pasinaudoja tuo marginalizacijos jausmu.

Belgijos saugumo tarnybos užmerkia akis, nes nori atsikratyti žmonių, kurie vyksta į Siriją.

“Belgijos valstybė atsiriboja nuo vaikų ir jaunų žmonių. Ji sako: “Jie visi yra užsieniečiai, kodėl mes jiems turime duoti darbo?” Ji pripildo mus neapykantos ir sako, kad mes niekam tikę, tad jauni žmonės mato kas vyksta ten (Sirijoje – red. past.) ir mano: “Na, gerai. Keliaujam ten ir būnam naudingi ten.”

Ali mano, kad Belgijos saugumo tarnybos užmerkia akis, nes nori atsikratyti žmonių, kurie vyksta į Siriją. Jam antrino ir G.Henneghien.

Valdžios žinutė iški: “Gerai, išvykai, tad negrįšk”. Ji nepadeda mums atgauti mūsų vaikus, ji palieka juos ten.

“Dvi savaitės iki jo (sūnaus – red. past.) išvykimo aš nuėjau į policiją ir pasakiau: “Mano sūnus tą ir tą dieną įsės į lėktuvą ir išvyks į Siriją”, – pasakojo moteris. Tiesa, sūnus buvo įtrauktas į stebėtinų asmenų sąrašus, bet sugebėjo palikti šalį.

Anisui buvo 18-a, kai jis 2014 m. išvyko į Siriją. Po metų pranešta apie jo žūtį.

“Valdžios žinutė iški: “Gerai, išvykai, tad negrįšk”. Ji nepadeda mums atgauti mūsų vaikus, ji palieka juos ten”, – teigė G.Henneghien.

Vidaus reikalų ministras J.Jambonas tvirtina priešingai – vyriausybė bando užkirsti kelią radikalių pažiūrų jaunuoliams išvykti iš šalies, bet kartu pripažįsta, kad dar daug ką reikią nuveikti.

“Prieš pusantrų metų kiekvieną mėnesį į Siriją ar Iraką išvykdavo 15 asmenų, dabar – mažiau nei 5. Tačiau penki – irgi per daug ir aš tą žinau”, – kalbėjo ministras.

Montasser Al De’emeh, derakalizacijos centro Briuselyje steigėjas, įsitikinęs, kad sustabdyti jaunus žmones nėra taip paprasta.

“Negali jėga žmonių priversti neišvykti, – kalbėjo jis. – Buvo žmonių, kuriuos sulaikė ir uždarė į kalėjimą, bet po aštuonerių metų jie išėjo į laisvę ir išvyko.”

Vietoj to, vyro manymu, reikia padėti žmonėms susikurti ateitį čia, padėti suprasti jiems, kas jie tokie yra.”

Visą originalų straipsnį rasite čia

"Scanpix" nuotr.

Teroro atakų serija sudrebino Europos Sąjungos sostine vadinamą Briuselį. Kol kas informacija ateina prieštaringa, bet aišku viena – tokio teroristų puolimo Briuselis dar nematė. Ką tiksliai žinome:

Maždaug 8 val. ryto (vietos laiku) Briuselio “Zavetem” oro uoste nugriaudėjo du sprogimai išvykimų registracijos salėje. Vieną, kaip įtariama, surengė du mirtininkai – broliai El Bakraoui.

Dar vienas sprogimas nugriaudėjo ES biurų rajone “Maalbeek” metro stotyje.

Iš pradžių pranešta, kad žuvo mažiausiai 13 žmonių, dar 35 buvo sužeisti. Vėliau aukų skaičius ženkliai išaugo iki 34 žmonių, o sužeistųjų skaičius perkopė 250. Informacijos apie nukentėjusius Lietuvos piliečius kol kas nėra.

Taip pat pranešta apie šūvius, kurie esą buvo girdėti prieš pat sprogimus prie skrydžių su “American Airlines” ir “Brussels Airlines” registracijos stalų. Liudininkai teigė, kad girdėjo arabiškus šūkius.

"Scanpix" nuotr.

Belgija paskelbė aukščiausią teroro pavojaus laipsnį. Oro uostas buvo uždarytas, kaip ir metro. Taip pat neveikė visas visuomeninis transportas Briuselyje.

Atsakomybę už atakas prisiėmė “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”) ir pažadėjo surengti daugiau tokių išpuolių.

Policija taip pat surengė kratas įtariamųjų namuose ir rado ISIS vėliavą bei daugiau sprogmenų.

Scanpix

Molenbeko rajonas vakarinėje Briuselio dalyje belgams atrodo kaip kokia uždrausta zona – jie ten be būtino reikalo stengiasi nekelti kojos. Tačiau visai netoli esančio milžiniško parodų centro „Tour&Taxis“ lankytojai, atvykę į Belgiją iš kitų šalių, to dažnai nė nenutuokia, o mėgstantieji ilgesnius pasivaikščiojimus iš ten iki Molenbeko gali neskubėdami nupėdinti per penkiolika minučių.

Rima JANUŽYTĖ

Su Bulgarijos žyde Iva Lazarova taip ir padarome – šviečiant skaisčiai birželio saulei lėtai kiūtiname į vakarų pusę siauromis ir labai spalvingomis gatvelėmis. Matome daugybę kitų rasių, kitų tikėjimų žmonių, bet mums, turistėms, tai kur kas įdomesni vaizdai negu miesto centre parduotuvių vitrinose išdėlioti tūkstančiai suvenyrinių besišlapinančių berniukų.

Po poros valandų, apsukusios kelis ratus mu­sulmonų rajone, grįžtame į „Tour&Taxis“ vyks­tantį renginį. Mus čia pakvietusiems Europos žurnalistų centro vadovams giriamės, kaip puikiai ir turiningai praleidome popietę, o bulgarė kolegė net parsineša laimikį – interviu su atsitiktinai sutikta kirpyklų verslą Molenbeke įsukusia tautiete.

Mūsų klausytojų reakcija pribloškia: su siaubu jie klausia, ar mums nieko nenutiko. Ir aiškina, kad taip laimingai iš Molenbeko skersgatvių ištrūkome tik per atsitiktinumą. Liepia daugiau ten kojos nekelti – nesvarbu, kad vidury dienos, nesvarbu, kad dviese, nesvarbu, kad gatvėse verda gyvenimas, darželių auklėtojų lydimi vaikštinėja maži musulmoniukai. „Baltajam“ ten eiti nevalia.

Iki pat lapkričio 13-osios tokia belgų nuostata labai abejojau. Kokie paranoikai. Bijoti kelti koją į tokį iš pažiūros ramų rajoną atrodė tas pats, kas nevaikščioti Vilniaus senamiesčio gatvelėmis baiminantis, kad vieną dieną ant galvos nukris varveklis.

Vis dėlto visuotinė praėjusio penktadienio nuotaika „o kas, jei ten būčiau aš“ akimirkai įsuko ir mane. Naktį iš penktadienio į šeštadienį sulaukiau ir panašaus nerimo kupino Ivos laiško: „Pameni, mes gi ten ėjome? Dviese. Gal net prasilenkėme su tuo teroristu.“

Žinoma, kad nei prasilenkėme, nei ką. Tačiau vis tiek atsidarau „Google Maps“ ir dar kartą atidžiai išstudijuoju Briuselio žemėlapį. Vienas iš penktadienį Paryžiuje rusišku kalašnikovu žmones šaudžiusių nusikaltėlių gyveno ir kruvinus planus su bendrininkais rezgė Mo­lenbeke. Tačiau baimė aplanko tik vieną akimirką. Molenbekas dėl lapkričio 13-osios, penktadienio, įvykių man netapo baisesnis. Nei musulmonai. Nei imigrantai. Nei pabėgėliai.

Apie savo emocijas čia tiek daug prirašiau tam, kad paskui reportaže joms liktų kuo mažiau vietos. Nors logiškai paaiškinti, kas penktadienį įvyko Paryžiuje, sunkiai sekasi net Prancūzijos lyderiams, vis dėlto tai nėra nepaaiškinama.

Teroristai siekia sukelti paniką, chaosą, įbauginti, priversti nekelti kojos į jų teritorijas – tebūnie tai Molenbekas, Paryžiaus priemiesčiai ar Irako ir Sirijos platybės, kuriose savas taisykles bando įvesti „Islamo valstybė“ (ISIS).

Lygiai taip pat elgiasi maži vaikai. Įsivaizduokite, kad kokia nors mama yra Prancūzija, o jos dvimetis vaikas – džihadistas. Paly­gi­ni­mas gal šiurkštokas, bet kai kuriomis akimirko­mis, galiu prisiekti, visos motinos yra kažką pa­našaus pagalvojusios. Kai tas pyplys užsimano po visus namus ištaršyti drabužių spintos tu­rinį ar sukramtyti dešimtą šokoladinį saldainį ir jam to pagrįstai neleidžiama, jis krinta ant grindų, sukeldamas sunkiai pakeliamą decibelų audrą.

Jei tai nepadeda, jis, žinodamas motinos silp­nąsias vietas, gali griebtis ir radikalesnių priemonių: mėtyti daiktus ar net griebtis smurto prieš save, pavyzdžiui, trankyti galvą į sieną. Mama jaučia bejėgiškumą, išgąstį, gal net paniką. Mėgina sustabdyti atžalą įkalbinėjimais, o galiausiai verkdama kapituliuoja. Ma­žasis smurtautojas švenčia pergalę ir išsilupa saldainį. Ir įsitikina, kokia priemonė yra veiks­mingiausia norint kitą kartą pasiekti sa­vo.

Vaikų mušti negalima. Tačiau teroristus – privaloma.

Vis dėlto mandagi maža mergaitė su pašėlusiu bendraamžiu isteriku neturi nieko bendro. Kaip ir ramų gyvenimą Paryžiuje, Dakare, Vilniuje gyvenantis musulmonas nieko bendro neturi su džihadistais, Prancūzijos sostinėje išžudžiusiais beveik pusantro šimto žmonių. Kaip ir reali grėsmė nudardėti nuo supuvusio til­to, ant kurio dabar stovi, su iracionalia bai­me, kad vieną dieną kur nors tapsi teroristų auka.

Nobelio premijos laureatas Paulas Krug­manas straipsnyje „Fearing Fear Itself“ („Bijoti pačios baimės“) neabejoja, kad būtent baimė yra reakcija, kurią tikisi sukelti teroristai. Štai kad ir kandidato į JAV prezidentus Jebo Busho argumentas, kad terorizmas – tai organizuotas pasikėsinimas sunaikinti Vakarų civilizaciją. „Nė velnio. Tai organizuotas pasikėsinimas sukelti paniką, o tai ne tas pats. O tokie pareiškimai, dėl kurių ištirpsta skirtumas tarp panikos sukėlimo ir sunaikinimo, teroristus parodo dar galingesnius, negu jie iš tikrųjų yra, ir prisideda prie pagrindinio tikslo įgyvendinimo“, – rašo P.Krugmanas.

Psichologė Giedrė Putelytė antrina, kad te­ro­ristai tikisi, jog sėdami baimę, paniką, nerimą, nesaugumą galės priversti vyriausybes elgtis jiems naudingai: „Pagal tai, kaip jiems pavyksta pasiekti psichologinį efektą, galima vertinti teroristinės strategijos sėkmę arba nesėkmę.“

Džihadistų eros pabaiga?

Kaip vertinti šią teroristų ataką iš islamistų perspektyvos? Kaip sėkmę ar kaip fiasko? Žvelgiant į visą kontekstą gali susidaryti įspūdis, kad islamo radikalai – teroristai švenčia pergalę. Ir net tampa turinčiaisiais savotišką terorizmo monopolį. Neįveikiamą ir neišnaikinamą, įsišaknijusį kiekvieno radikalo sąmonėje.

Šiomis dienomis po socialinius tinklus klaidžioja jaunos palestinietės vaizdo įrašas. Kol Izraelio medikai teikia pagalbą jos mažamečiam sūnui, ji gydytojui aiškina, kad mirtis nei jai, nei jos vaikui, nei bet kuriam kitam palestiniečiui nieko nereiškia: „Dievas duoda, Dievas ir atima. Gal mirsiu šio pokalbio metu. Tai nieko nereiškia. Mirtis nieko nereiškia. Mano dukrelė mirė man ant rankų. Ir kas iš to? Aš dėl to nenumiriau.“

„Tuomet kam atvežei čia savo vaiką, kodėl jį gydai?“ – musulmonės klausia žydų gydytojas. O ši toliau aiškina, kad tik vykdo pareigą, kad visa kita – Dievo rankose. „Jei reikėtų mirti už Jeruzalę, mirtų kiekvienas palestinietis – nuo mažo vaiko iki vyriausio senelio. Mes turime teisę į Jeruzalę. Ji mums priklauso. Dėl jos verta kovoti, verta mirti.“

„Bet argi norėtum, kad tavo vaikas užaugęs taptų džihadistu?“ – vėl klausia gydytojas. Tuo metu į palatą besišypsančių gydytojų lydimas įvežamas prie lašelinės prijungtas moters vaikas. O ši irgi taip pat šiltai šypsodamasi atsako: „Taip. Jeigu tai dėl Jeruzalės.“

Nežinia, ar šis vaizdo įrašas nėra klastotė (labai tikėtina, kad taip), tačiau aistras jis tikrai kursto – klausantis šios jaunos, iš pažiūros labai mielos ir švelnios moters žodžių atrodo, kad įveikti teroristų neįmanoma. Kad kiekvienas mažas musulmonų šeimoje užaugęs berniukas yra potencialus teroristas.

Toks kaip antiislamofobinės Prancūzijoje veikiančios musulmonų grupės vadovas Yasseras Louati ir jo žodžiai paskęsta tyruose. „Tie teroristai – ne mūsiškiai. Jie tik subproduktas mūsų visuomenių, eksportuojančių savo karą svetur ir nepatiriančių jokių pasekmių namie“, – aiškina Y.Louati. O televizijos žurnalistai jo prisispyrę vis klausia: „Jeigu atsiribojate nuo šių išpuolių, kodėl apie juos iš anksto neperspėjote visuomenės? Kodėl neužkirtote tam kelio?“

Y.Louati tik skėsteli rankomis ir dar kartą televizijos kameroms pakartoja, kad niekada nėra turėjęs nieko bendro su jokiais teroristais. Televizijos laidos vedėjų jo atsakymas, regis, neįtikina. Kaip ir daugybės įniršusių europiečių, kuriems emocijos paprasčiausiai užgulė ausis.

O dar statistika. 2011-aisiais sunitai trečius metus iš eilės buvo atsakingi už didžiausią terorizmo aukų skaičių visame pasaulyje. Tais metais sunitai įvykdė daugiau nei 5,7 tūkst., arba 56 proc., išpuolių, o nuo jų rankų žuvo 70 proc. iš visų 12 533 terorizmo aukų.

Dar 24 proc. aukų nusinešė šiitų išpuoliai. Taigi 2011 m. musulmonai buvo kalti dėl 94 proc. teroristinių išpuolių aukų.

Tačiau 2011-aisiais į sceną įžengė ISIS, o is­la­mistų išpuolių bei jų aukų skaičius dar labiau išaugo ir dabar islamistų išpuoliai sudaro beveik 100 proc. visų teroristinių atakų pasaulyje.

JAV valstybės departamento duomenimis, 2013 m. pasaulyje buvo surengtos 9707 teroristinės atakos, nusinešusios daugiau nei 17,8 tūkst. gyvybių. Dar 2990 žmonių buvo pagrobti arba paimti įkaitais.

Trečdalį iš šių nusikaltimų įvykdė viena iš trijų islamistų organizacijų – Talibanas, ISIS ir „Boko Haram“, nors planetoje šiandien egzistuoja per 50 islamistinių teroristų grupuočių.

Tačiau norvegas Andersas Behringas Breivikas nebuvo islamistas. Ir ne islamistai pirmieji išrado terorizmą. Jie tik perėmė Europoje viešpatavusias tradicijas ir savaip jas interpretavo. Vadinasi, tai geros žinios. Juk lengviau išnaikinti tai, ką gerai supranti ir pažįsti. O jei dar turi tam išteklių ir politinės valios, nieko nėra neįmanoma.

Be to, psichologai atkreipia dėmesį, kad ir priešas nėra toks jau galingas, kokiu dedasi. Šaudydami į nekaltus žmones teroristai tik atskleidžia savo silpnumą, o toks susidorojimas liudija, kad jie patiria desperaciją ir netrukus juos apims tikra agonija.

Savo paskyroje socialiniame tinkle „Face­book“ politologas Lauras Bielinis neabejoja, kad terorizmas yra įveikiamas ir tokia valanda išauš jau netrukus: „Pasveriant Europos ir teroristų galimus karinius, žmogiškuosius, intelektualinius bei moralinius potencialus, galima tvirtai teigti, kad teroristai nieko nelaimės, jie bus išgaudyti, sunaikinti, demoralizuoti. Taigi, užjausdamas ir solidarizuodamasis su Paryžiumi, manau, kad teroristai jau yra pralaimėję. Jų dabartiniai teroristiniai aktai sietini su siekiu priminti apie save ir mobilizuoti visus, kuriuos dar galima pajungti sau. Kita vertus, istoriškai tai netruks labai ilgai, kaip ir radikalaus islamo idėja, demonstruojanti savo konvulsišką norą pareikšti, kad ji dar gyva. Ir jiems, ir mums pakankamai aišku, kad jie neturi ateities.“

Tuo norėtų tikėti bei kitus įtikinti ir Vakarų pasaulio lyderiai. Francois Holland’as skelbia kone kryžiaus žygį. Net popiežius ima vartoti žodį „karas“. Tiesa, pasipylė ir raginimai neerzinti teroristų ir jų nebombarduoti. Tačiau Al Capone kartą yra pasakęs: „Mandagumu ir ginklu galima pasiekti daugiau nei vien mandagumu.“

Tik, žinoma, prieš tai reikia gerai pažinti priešą, nors kol kas suvokimo, kas yra ISIS, Vakarų visuomenėje nėra daug.

Kaip pažinti priešą?

Visų pirma Vakarai turi atsakyti į kelis esminius klausimus ir suprasti, ar jie patys nėra sau priešai. Pavyzdžiui, kas Baltuosiuose rūmuose gali nevyniodamas žodžių į vatą atsakyti, kodėl iki šiol kovoje su ISIS nebuvo panaudotos sausumos pajėgos, jeigu ISIS tikrai toks blogis, kurį būtina kuo greičiau ir su šaknimis išrauti? Ir kodėl tikraisiais vardais nevadinami akivaizdūs dalykai, apie kuriuos visi žino, pavyzdžiui, tai, kad Turkija, būdama NATO narė, be skrupulų perka ISIS valdomus energijos išteklius ir taip prisideda prie teroristų klestėjimo.

Nepaisant to, Europa Turkiją laiko viena svarbiausių partnerių sprendžiant pabėgėlių krizę ir labai negalvodama duoda tai, ko tik Turkija paprašo. O jos prašymai – „kuklūs“: pinigai, vizų liberalizavimas Turkijos piliečiams ir neskraidymo zona Sirijos pasienyje su Turkija.

Iš viso to Ankara jau gavo maždaug 3 mlrd. eurų grynaisiais, o po penktadienio įvykių Briuselis pažadėjo svarstyti lankstesnės vizų politikos klausimą. Belieka gauti Europos palaikymą kuriant „saugią zoną“ Sirijoje, o jei pasiseks, Europos šalys įsitrauks ir į oro atakas prieš „Islamo valstybę“. Apie tai puse lūpų jau prabilo Italijos, taip pat Didžiosios Britanijos valdžios atstovai, palaikantys idėją kovoje su ISIS bendradarbiauti su Turkija. Ir, žinoma, Rusija.

Ir nesvarbu, kad kalašnikovai daug ką pasako, nes Paryžiaus kavinių ir koncerto lankytojai buvo žudomi būtent šiais ginklais, kurių gamintojas dabar kviečiamas prie apskritojo stalo kalbėti apie vieningą kovą su teroristais.

Fredericos Mogherini teiginys, kad geriausias atsakas teroristams yra siekti taikos Sirijoje, kvepia vaikišku naivumu, o raginimas vienytis Vakarams ir Rytams žada Rusijos politikos įteisinimą „kovoje už taiką“. Tad Vladimiras Putinas vėl yra situacijos laimėtojas. Ir, jei dar labiau pasiseks, iš naiviųjų Vakarų lyderių dovanų gaus Ukrainą.

Maskvietis politologas Andrejus Piont­kov­kis kaip tik to ir baiminasi: kad vardan „anti­hit­le­rinės“ koalicijos Ukraina bus paaukota V.Pu­tinui, kaip kažkada Rytų Europa – Josifui Stalinui.

O apie tai, kad dar neseniai Rusija pati buvo vadinama teroristine valstybe, Va­ka­ruo­se visi ima noriai pamiršti. Prisimena gal tik Donbase kastruoti ir kitaip luošinti Ukrainos vienybę gynę jaunuoliai, kurių terorizmo aukomis irgi niekas nevadina, nors daugelis jų, tikėtina, savo gyvenimą baigs jei ne savižudybe, tai alkoholio liūne.

Europos laukia didelės permainos

Vakarai, ypač Europa, šiandien iš tiesų la­bai sutrikusi ir į daugelį panašių klausimų nesugeba vienareikšmiškai atsakyti. Ji nebesusivokia, kurie jos veiksmai teisingi, o kurie – skaudžios klaidos. Po klaustuko ženklu atsidūrė net tokia, regis, tyra ir kilni Europos vertybė, kaip Šengeno zona. Po penktadienio įvykių Paryžiuje nemaža dalis Europos šalių, tarp jų ir Prancūzija, sustabdė Šengeno sutarties ga­liojimą. Sienų kontrolės ėmėsi Švedija, Vo­kie­ti­ja ir Slovėnija. Vengrija pasistatė sieną, kad ap­sisaugotų nuo pabėgėlių, plūstančių iš Ser­bijos.

„Esminis klausimas, ar Šengeno erdvė apskritai išliks, o gal valstybės išstos iš šios sienų sąjungos. Europos be sienų koncepcija labai apsunkina vyriausybių galimybes gintis“, – konstatuoja „Stratfor“ analitikai, prognozuojantys Europai didelius ir drastiškus pokyčius. Vietoj bendros erdvės, nesuvaržytos sienomis, jie Europai verčiau siūlo susitelkti į bendrą žvalgybą, bendras saugumo pajėgas ir kitas kovos su terorizmu priemones.

Žinoma, kaip ten bus, nuspręs rinkėjai. Ti­kė­tina, kad per kitus rinkimus pergalę ne vienoje Europos valstybėje švęs nacionalistų judėjimai, užbaigsiantys Šengeno erdvės gyvavimą.

Prancūzijoje su triumfo žiburėliais akyse jau rodoma Marine Le Pen. Vokietijos kanclerė Angela Merkel patiria didžiulį krikščionių demokratų spaudimą griežtinti poziciją pabėgėlių atžvilgiu. Lenkija iš karto po penktadienio įvykių pareiškė nebepriimsianti nė vieno pabėgėlio ir tuo sujaukė Europos Komisijos planus Europai „išdalyti“ maždaug 120 tūkst. migrantų. Visai tikėtina, kad Lenkijos pavyzdžiu paseks ir kitos Rytų Europos šalys, įskaitant Lietuvą. Jose politikai dar bando raminti aistras, bet plačioji visuomenė kunkuliuoja į visus musulmonus ir visus pabėgėlius nukreiptu pykčiu, kurį dar pakurstė faktas, jog du Pa­ryžiuje siautėję nusikaltėliai pavasarį Grai­kijoje registravosi kaip pabėgėliai, kad ir su suklastotais dokumentais.

Paklauskite manęs, ar vis dar priimčiau pa­bėgėlį. Taip, priimčiau. O nuvykusi į Briu­se­lį, metro nuvažiuočiau iki Rytinės stoties Mo­len­be­ko rajone. Jei pasisektų, pakamantinėčiau ką nors, kas bent iš matymo pažinojo Ab­del­ha­midą Aboudą – 27 metų Paryžiaus skerdynių organizatorių.

Tik trys JAV sausumos kariuomenės brigados tinka hibridiniam karui – toks vertinimas išsakytas CNN komentarų sraute, pasipylusiame po Rusijos oro antpuolių Sirijoje. Kaip tiksliai išmatuoti Amerikos pasirengimą kariniams iššūkiams – konvenciniams, nekonvenciniams, branduoliniams?

Arūnas BRAZAUSKAS

Valstybių karinis potencialas pirmiausia vertinamas pagal išlaidas gynybai. Žinoma, už pinigus galima chaotiškai prisipirkti ginklų – kurti brangių ginklų kolekciją be jokio plano. Taip nutiko Irane dar valdant šachui Mohammadui Reza Pahlavi (nuverstas 1979 m.).

Kas vertina ir kaip?

Ginklavimosi išlaidų vertinimas nėra paprastas. Autoritetingais laikomi Londono tarptautinio strateginių tyrimų instituto (angl. IISS) ir Stokholmo tarptautinio taikos tyrimo instituto (SIPRI) vertinimai. Šių įstaigų pateikiami karinių biudžetų duomenys skiriasi, nors ir nedaug.

Klaidina ne vien neišmanėliai ar žiniasklaida, bet ir politikai. JAV prezidentas Barackas Obama šįmet suglumino žinovus viešai pareikšdamas, kad Iranas skiria gynybai 30 mlrd. JAV dolerių per metus. Ir CŽV, ir IISS, ir SIPRI nurodo gerokai mažesnius skaičius – nuo 14 iki 17 mlrd. dolerių. Žinoma, prezidentas galėjo nusišnekėti dėl politinių priežasčių, o ne dėl neišmanymo.

Iš pateiktų IISS duomenų matome, kad žinovų nurodytos Irano karinės išlaidos daugiau nei keturis kartus mažesnės už jo kaimynės bei didžiausios priešininkės – Saudo Arabijos.

Panaši išlaidų proporcija Iraną sieja su Rusija, kuri dabar taikosi Iranui į sąjungininkes. Rusijos ir Saudo Arabijos kariniai biudžetai 2014 m. buvo apylygiai – atitinkamai 70 mlrd. ir 80,8 mlrd. dolerių. Tik Saudo Arabijos našta buvo santykinai didesnė – šalis skyrė gynybai apie 10,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP);  Rusija – apie 4 proc. BVP.

2015 m. Rusija trūktelėjo į priekį – padidino karines išlaidas iki 81 mlrd. dolerių. Apskritai pagal 2011–2020 m. ginklavimosi programą Rusija ketina išleisti 705 mlrd. dolerių. Karinių finansų ir ginkluotės pasaulis labai dinamiškas – šalių potencialą reikia įvertinti kasmet.

Didžiausias dangaus kūnas

Grafiškai pavaizduotos JAV karinės išlaidos panašios į Saulės sistemos schemą, kurioje milžiniška centrinė žvaigždė užgožia kitus šviesulius. Nepaisant to, Amerikoje nuolat svarstoma, ar tam tikros karinės sritys pakankamai finansuojamos.

Pavyzdžiui, šįmet JAV jūrų pėstininkų vadovybė ėmė rengti planus, kaip panaudoti sąjungininkų laivus pristatant nedideles amerikiečių pajėgas į karštus pasaulio taškus, mat Amerikos karinio laivyno tam nepakanka.

Keli dideli desanto laivai su kovai pasirengusiais jūrų pėstininkais nuolatos budi jūroje – spalio 1-ąją budėjo trys tokių laivų grupės. Bet siekiant sutaupyti išteklių tariamasi su sąjungininkais dėl menkesnių užduočių. Svarstoma apie maždaug kuopos dydžio pajėgų ir kelių sraigtasparnių plukdymą, jeigu, tarkime, prireiktų evakuoti amerikiečius iš kokios nors Afrikos valstybės ar kito pasaulio taško.

JAV tariasi su Ispanijos, Italijos ir Didžiosios Britanijos laivynų štabais. Kas tai: kooperacija, optimalaus sprendimo paieškos ar nepriteklius? JAV šiuo metu turi 30 desanto laivų, nors atsižvelgiant į galimus karinius poreikius reikėtų dar aštuonių. Dėl riboto biudžeto juos pastatys tik per 13 metų.

Nors kai kas mano, kad JAV karines išlaidas galima pavaizduoti nuolat kylančia kreive, taip nėra. Išlaidos didinamos ar mažinamos pagal poreikius. „The Washington Post“ duomenimis, 2017 m. planuojamas karinis biudžetas, įvertinus infliaciją, bus maždaug 50 mlrd. dolerių didesnės nei 1952 m., kai vyko Korėjos karas.

Akivaizdu, kad prieš 60 metų karinis biudžetas dėl menkesnės ūkio apimties slėgė šalį gerokai labiau. 1952 m. JAV karinės išlaidos prarijo apie 15 proc. BVP, baigiantis Antrajam pasauliniam šalis atiduodavo jo reikmėms iki 37 proc. BVP. Užtat šiuo metu gynybai išleidžiama tik apie 3,5 proc. BVP.

Pasibaigus Korėjos karui Amerikos karinis biudžetas per kelerius metus sumažėjo 41 proc., Vietnamo karo metu išlaidos didėjo, bet jam pasibaigus biudžetas 1968–1974 m. traukėsi 33 proc. Permainos SSSR ir šaltojo karo pabaiga vėl paaugusį biudžetą  1984–1998 m. sumažino 36 proc..

2008 m. atėjusi į valdžią B.Obamos administracija užsibrėžė sumažinti karines išlaidas 31 proc., tačiau planus teko koreguoti, atsižvelgiant į padėtį Afganistane ir Artimuosiuose Rytuose. 2013 m. JAV išleido gynybai 7,8 proc. mažiau nei 2012 m., tačiau teikiant paraišką 2015-iesiems kariškiai pareikalavo 7,7 proc. prieaugio bazinėms išlaidoms (technikai įsigyti, jai palaikyti, algoms mokėti). Priežastys akivaizdžios – Rusijos agresija Ukrainoje ir islamistų aktyvėjimas.

Analizuojant JAV karines išlaidas verta žinoti, kad mokesčių mokėtojų švietimu besirūpinantys ekspertai duomenų skaičių išplečia.

Antai 2014 m. JAV gynybos departamento bazinės išlaidos sudarė 496 mlrd. dolerių. Su išlaidomis karinėms operacijoms užsienyje biudžetas siekė 586,9 mlrd. dolerių. Pridėjus išlaidas branduolinėms pajėgoms (18,6 mlrd. dolerių), veteranams, taip pat išeitines išmokas (151,3 mlrd. dolerių), palūkanas (76,3 mlrd. dolerių – mat valstybė dengia biudžeto deficitą skolintomis lėšomis), taip pat žvalgybos ir šalies apsaugos nuo teroristų išlaidas, pernykštis karinis biudžetas sudarytų 967,9 mlrd. dolerių.

Šįmet pagal minėtas sritis planuojama išleisti 1009,5 mlrd. dolerių. Šie skaičiai, atskleidžiantys, kiek mokesčių mokėtojui realiai kainuoja jo saugumas, įskaitant ir ginkluotąsias pajėgas, sudėlioti iš oficialių duomenų, tačiau kalbėdami apie išlaidas gynybai pareigūnai ignoruoja dalį dedamųjų.

Iš to trilijono su trupučių dolerių kažkiek skiriama trims brigadoms, kurios pasirengusios dalyvauti hibridinių kovų kariniame bare – kovoti su teroristais ir partizanais miestuose, kur civiliai teroristų naudojami kaip gyvieji skydai. Kiti hibridinių kovų barai ne kariniai – propaganda, kibernetinė erdvė, ekonomika: kariniame biudžete atsispindi tikrai ne viskas.

Taupymas ir degradacija

IISS duomenimis, viso pasaulio karinės išlaidos po trejų metų mažėjimo pernai jau didėjo 1,7 proc. Tačiau Europos šalių (išskyrus Rusiją) gynybos išlaidų kreivės  nuo 2008 m. leidosi žemyn.

2014 m. Europos karinės išlaidos, palyginti su 2010 m., buvo 8 proc. mažesnės. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalys išlaidas didino (NATO nepriklausančios Suomija, Švedija), NATO narės Vokietija, Didžioji Britanija mažino. Pastaroji – iš penketo valstybių, išleidžiančių gynybai ne mažiau kaip 2 proc. BVP (kitos NATO „pirmūnės“ – Estija, Graikija, JAV ir Lenkija).

2013 m. NATO narės išleido gynybai 968 mlrd., 2014 m. – 942 mlrd., 2015 m. – 892 mlrd. dolerių. Apskritai NATO išlaidos yra smukusios žemiau 1,5 proc. BVP.

Vakarų kariniai ekspertai, stebėdami JAV ir jų sąjungininkių gynybos išlaidų absoliutų bei santykinį mažėjimą, guodžiasi, kad Vakarų pranašumas – karinių specialistų, štabų, galiausiai ginkluotųjų pajėgų kovinė parengtis. Būtent tai reikia išsaugoti, jeigu Vakarai nori išlikti strategiškai pranašesni.

„The Heritage Foundation“ šįmet pateiktame JAV karo aviacijos vertinime teigiama: jeigu dalinio lakūnai 60 dienų neskraido, nedalyvauja pratybose, toks dalinys išeina iš rikiuotės. Reikia treniruotis nuo pusmečio iki metų, kad būtų pasiektas ankstesnis parengties lygis.

Jeigu sustoja nuolatiniai lėktuvų priežiūros ir remonto darbai, aptarnaujančio personalo darbo kokybei ir našumui atkurti gali prireikti poros metų.