Tag Archive | "#SuPabėgėliais"

#SuPabėgėliais: „Aš labai bijojau. Tai sunkiausios akimirkos mano gyvenime“

Tags: , , , , , ,


"Scanpix" nuotr.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos

Praėjusiais metais dauguma pabėgėlių, plūstelėjusių į Europą per Graikiją, buvo vyrai, paskui juos netrukus patraukė ir jų žmonos su vaikais, seserys. Dalis jų nespėjo: sienos užsidarė ir moterys įstrigo Graikijoje – toli nuo namų, toli ir nuo savo vyrų.

Šiek tiek po vidurdienio Theopoula pasiima mane nuo viešbučio. Linksma graikė trykšte trykšta energija – jaučiu, jai sunku su manimi: šiaurietis, o dar kalbos barjeras. Klausia: „Sprechen sie deutsch?“ Atsakau: „Nein“. Tai beveik viskas, ką moku vokiškai, na, dar kelios frazės iš sovietinių filmų: „Hitler kaput“, „Hände hoch“, tačiau tai ne tie žodžiai, kuriais kalbamės.

Bendraujame gestais, tarptautinių žodžių nuot­rupomis ir jau beveik susikalbame. Ji, pasirodo, gyvenusi Vokietijoje, o mūsų kelionės tikslas – butas, kurį pabėgėliams išnuomojo graikai savanoriai, nes pabėgėlių stovykloje gyventi tikrai nelengva.

Vyrai – jau Vokietijoje

Dešimt, gal šiek tiek daugiau minučių kelio automobiliu nuo Kavalos centro, ir mes jau vietoje. Pro langą moja viena iš moterų, matyti mažų vaikučių. Buto duris atidaro ir mus pasitinka Nour. Jai – šiek tiek per dvidešimt. Ji kalba angliškai, bet kuklinasi, nes nelabai pasitiki savo anglų kalbos žiniomis. Nour į Graikiją atvyko su jaunesniąja seserimi. Ši dar paauglė. Jų mama ir brolis – jau Vokietijoje. Jie pasiekė šią pabėgėlių svajonių šalį per pačią pabėgėlių bangą maždaug prieš pusmetį.

Sirin su tėvu Ahmedu/ E.Labanausko nuotr.

Be Nour ir jos sesers, bute gyvena Noamea – hidžabą dėvinti ir fotoaparato objektyvo bandanti išvengti mažylių dvynukių Retajos ir Remsos mama. Jos vyras – Vokietijoje, irgi sugebėjo pasiekti šią šalį per pačią bangą.

Kita buto gyventoja Maha taip pat dėvi hidžabą ir kuklinasi fotografuotis, užtat jos mažylis berniukas drąsus ir ypač mėgsta šokti pagal iš telefono sklindančią muziką, nors dar sunkiai vaikšto. Mahos vyras – irgi Vo­kie­ti­joje.

Netrukus pasirodo ir Sirin su tėvu Ahmedu. Sirin – 24-eri, ji buvo matematikos mokytoja. Nour – ikimokyklinukų mokytoja. Vėliau paklausiau, kodėl jos abi nedėvi hidžabo, o kitos – dėvi. „Tai kiekvienos moters asmeninis pasirinkimas. Aš irgi anksčiau dėvėjau hidžabą, bet dabar – ne. Aš neprivalau demonstruoti, kad tikiu Dievą. Dievas yra mano širdyje“, – draugiškai šypsodamasi paaiškino kerinčių tamsių akių Sirin.

Graikės sirų vaikams – tarsi močiutės

Visi šio buto gyventojai – iš Sirijos. Vieni iš Da­masko, kiti iš kitų miestų. Visi jie vyko į Vo­kie­tiją, bet nespėjo – sienos užsivėrė ir jie liko Grai­kijoje.

Butas trijų miegamųjų, kiek iš viso gyventojų – skaičiuokite patys. Bet kokiu atveju jie sutartinai tvirtina, kad tai geriau, nei gyventi pabėgėlių stovykloje.

„Atsikeliame, tvarkome namus, darome valgyti, susitinkame su draugais, kurie netoli gyvena. Dabar noriu susirasti darbą“, – pasakojo savo dienotvarkę Nour, neslėpdama, kad laukimas vargina.

Butą išnuomojo graikai. Viena jų – Theo­pou­la ir netrukus atvykusi Chryssanthi. Sa­va­noriai taip pat tiekia maistą, drabužius ir visaip kitaip padeda – pabėgėliams, palikusiems stovyklas, Graikijos vyriausybė nieko neduoda.

Theopoula ir Chryssanthi – tarsi mamos šioms jaunoms sirėms, o jų atžaloms – močiutės. Jos tuoj puola žaisti su mažyliais, ima juos ant rankų, myluoja.

Ir šį kartą moterys pabėgėlius aplankė ne tuš­čiomis – atvežė duonos, vaisių ir kitokio mais­to. Theopoula ir Chryssanthi – tarsi mamos šioms jaunoms sirėms, o jų atžaloms – močiutės. Jos tuoj puola žaisti su mažyliais, ima juos ant rankų, myluoja. Tokios užplūdusios energijos viena iš dvynių net išsigąsta – pradeda raudoti. Tačiau mažajam Mohmedui patinka, kai suaugusieji su juo šoka. Namuose daug linksmo triukšmo.

Gyvenimas – beveik nuostabus, nors šio bu­to gyventojai nežino, ar išsipildys jų svajonė pasiekti Vokietiją. Dokumentai dėl perkėlimo į kitą šalį (Vokietija – pirmasis jų pasirinkimas) užpildyti jau daugiau nei prieš tris savaites, bet kol kas jokių naujienų.

Bėgo ne dėl pašalpų

Sarin su tėvu išsiskiria iš kitų šio buto pabėgė­lių tuo, kad nusprendė likti Graikijoje. Ar liks Kavaloje – kol kas nežino. Žino, kad čia įtem­pta ekonominė situacija ir darbą rasti ne taip lengva. Kol kas tvarkosi dokumentus, mok­osi graikų kalbos.

„Mes pabėgome iš tėvynės ne dėl pašalpų. Mes norime dirbti ir gyventi, susikurti naujus namus“, – tikino Sarin, kuri gerai kalba angliškai, taip pat moka prancūzų, žinoma, arabų ir dar vieną dvi kalbas. Ji jau gali šiek tiek vertėjauti ir iš graikų į arabų ar į anglų.

Kampanijos pabėgėliams padėti plakatas / E.Labanausko nuotr.

Sirijos sostinėje Damaske liko kita dalis Sirin ir Ahmedo šeimos – Sirin mama, dvi seserys ir šešiametis broliukas. Ji, būdama vyriausia, išvyko kartu su tėvu.

„Būtų sunku keliauti su visa didele šeima ir reikėjo daug drąsos tam apsispręsti. Buvo labai sunku. Bet mūsų namas buvo sunaikintas, persikėlėme į kitą vietą (dabar ten glaudžiasi likusi dalis šeimos), – pasakojo Sirin. – Damaske – gan ramu, bet aplink jį liepsnoja karas, ir net ten niekas nežino, kada į namus pataikys bomba. Nėra saugios vietos Sirijoje, tad su tėvu nusprendėme keliauti.“

„Tai buvo taip baisu“

Iš Sirijos lėktuvu pasiekė Libaną, tada vėl lėktuvu – į Turkiją, o iš ten valtimi – į Graikijos Lesbo salą ir į Kavalą.

„Iš pradžių galvojome keliauti į Vokietiją, kurią prieš aštuonis mėnesius pasiekė giminaitis. Kai sužinojome, kad sienos uždarytos, tapo dar sunkiau – visos viltys žlugo. O dabar mes čia jau keturi mėnesiai. Tai ilgas laiko tarpas, todėl nusprendėme išmokti kalbą. Man nereikia, kad kas duotų pinigų. Mes galime dirbti, galime užsidirbti, mes turime kovoti“, – ryžto pradėti naują gyvenimą Graikijoje neslėpė sirė.

Jeigu laiką būtų galima atsukti atgal, ar elgtųsi taip pat? Ar ryžtųsi pakartoti kelionę į Europą?

Visi pradėjo panikuoti, rėkti. Kon­tra­bandininkai liepė visiems likti valtyje, išsitraukė ginklus. „Turit dabar keliauti!“ – šaukė jie.

„Ne, nes mūsų kelionė buvo labai sunki… Skrendant iš Libano dingo mūsų lagaminai su visu turtu. Tada likome apie mėnesį Turkijoje, bet lagaminų taip ir nesuradome, – pasakojo Sirin. – Galiausiai nusprendėme judėti toliau ir atvykome į Izmirą. Susidūrėme su žmonių kon­trabandininkais, kurie perkelia pabėgėlius iš Turkijos į Graikijos salas. Viena vertus, labai sunku apsispręsti, su kuo keliauti, kita vertus – labai lengva. Jų pilna, bet kuo pasitikėti? Mes ilgai ieškojome. Galų gale apsisprendėme keliauti. Kainavo tūkstantį dolerių vienam asmeniui. Valtis buvo maždaug aštuonių metrų ilgio, joje susigrūdo apie 70 žmonių… Taip, 70 žmonių. Nusprendėme nekeliauti, nes žmonių buvo labai daug. Visi pradėjo panikuoti, rėkti. Kon­tra­bandininkai liepė visiems likti valtyje, išsitraukė ginklus. „Turit dabar keliauti!“ – šaukė jie. Kontrabandininkai privertė mus likti valtyje. Dalis žmonių iššoko iš valties ir parplaukė atgal į krantą. Liko maždaug 60 žmonių. Tai buvo taip baisu. Trečia valanda nakties, šalta, tamsu ir ši maža valtis – aš labai bijojau. Tai sunkiausios akimirkos mano gyvenime“, – vasario mėnesio kelionę į Graikijos salas prisiminė sirė.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

#SuPabėgėliais: „Aš pats nenoriu nieko žudyti ir nenoriu, kad mane kažkas nužudytų“

Tags: , , , , , ,


E. Labanausko nuotr.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos

Pabėgėlių stovykla yra apie penkis kilometrus nuo Kavalos. Autobuso vairuotojo angliškai prašau, kad sustotų prie pabėgėlių stovyklos. Iš pradžių nesupranta, tada sakau: „Siria.“ Viskas aišku.

Po 15–20 min. kelionės autobusas sustoja. Greit­­kelio dešinėje – cemento, skaldos ar dar kažkokios panašios produkcijos ga­myk­­­­la, kairėje, perlipus per greitkelio juostų ri­bo­­jimo tvorelę, – pabėgėlių stovykla. Vietiniai sa­­­ko, kad anksčiau čia buvo regioninis šiukšlynas, į kurį suveždavo šiukšles iš Kavalos ir aplinki­nių miestų. Kad tai pramoninis rajonas – nekyla abejonių, matyti ne tik „cemento“ gamykla, bet ir kitų fabrikų kaminai, karjerai, sandėliai. Tie­sa, matyti ir jūra.

Planas prasmukti nepavyko

Pabėgėlių stovyklos teritorija aptverta tvora: už­kardas, šalia apsaugos būdelė, toliau – kelios pa­lapinės ir viena didelė atvira brezentinė pavėsinė. Vėliau, kai ten sugužėjo minia žmonių, su­pra­tau, kad tai valgykla. Šiek tiek kairiau – Rau­donojo Kryžiaus konteineris. Dar šiek tiek į kalniu­­ką – palapinių eilės, dalis jų su papildomu me­­džiaginiu stogu, kad būtų šioks toks šešėlis. Ki­tą šešėlį sunku surasti.

Dieną temperatūra pasiekia beveik 30 laipsnių karščio – visi turistautojai žino, kad tiesioginiai saulės spinduliai ir aukšta oro temperatūra pa­lapinę paverčia karščio kamera. Kas bus, kai įsibėgės kaitri graikiška vasara?

Apsaugos būdelėje – kariškis. Per nešiojamąjį kom­piuterį klausosi graikų vyrų choro religinių gies­­mių. „Ne, patekti į stovyklą negalite“, – sako jis.

Beje, planas patekti į pabėgėlių stovyklą – at­ski­ra istorija. Lietuvos ambasada Graikijoje dar prieš kelionę mane įspėjo, kad į stovyklas prašalaičiai neįleidžiami, ypač tokie kaip aš – žurnalistai. Apie tai vėliau kalbėjo ir vietos savanoriai, pa­dedantys pabėgėliams. Vis dėlto nieko nėra ne­įmanomo, bent taip man teigė vietiniai. Buvo su­galvotas planas, kad aš prasmuksiu kartu su vie­tinių delegacija, kuri turėjo apsilankyti stovyklo­je. Žmonės planuoja, Dzeusas juokiasi.

Tik atvykęs aš buvau per daug aktyvus ir sugebė­­jau „apsišviesti“, o ir į graiką nesu labai panašus.

Prie stovyklos: gyvatės / E.Labanausko nuotr.

Be to, plykstelėjo vietinis skandalėlis: vietos pabėgėlių rėmėjai pradėjo spausti valdžią, kad pa­bėgėlių stovykla būtų perkelta į kitą, labiau gy­venti tinkamą vietą. Tuo pat metu pabėgėliai, ne­apsikentę gyvačių, skorpionų ir kitų juos gąsdinančių vietos gyvių, nusprendė nušienauti ap­link stovyklą esančią augaliją. Kadangi įrankių ne­­turėjo, nutarė pasinaudoti degtukais. Dūmus pa­mačiusi apsauga vos nesprogo iš pykčio: vasaros meto gaisrai Graikijoje ypač pavojingi – ne kar­tą nuniokojo milžiniškus plotus.

Jie sako, kad mes, kurdai, esame „kafirai“, nes kurdai nenori islamo valstybės ar kažko panašaus.

O skandalo esmė ta, kad pabėgėliams priešiškas vietos televizijos kanalas padarė „logišką iš­va­dą“, esą pabėgėlių rėmėjai, ką tik pareikalavę perkelti stovyklą kitur, įkalbėjo pačius pabėgėlius padegti dabartinę stovyklą ir galiausiai neva taip pasiekti savo tikslą. Tad susiklosčius tokiai jau­triai politinei padėčiai net nebandžiau apsimes­ti tuo, kuo nesu, ir taip galbūt sukompromituo­ti pabėgėliams padedančius graikus. Tuo la­biau kad pabėgėliai, nepažeisdami jokių taisyklių, stovyklą gali palikti kada nori ir bendrauti už jos ribų su kuo nori.

Niekas nenori palikti namų…

Vienas jų – Halidas. Paskambinu jam būdamas prie apsaugos namelio, prisistatau. Jis sako tuoj ateisiąs. Laukiu ir kartu su kariškiu klausausi giesmių – gražu. Paklausiu, ar galiu fotografuo­ti. Atsako, kad tik būdamas anapus tvoros. Dar klausiu, ar gerai pabėgėliai elgiasi. Atsako: „Taip, viskas gerai – čia geri žmonės.“

Stovykloje žaidžia vaikai, zuja moterys, išdidžiai vaikšto vyrai. Vienas jų neskubėdamas, pa­kė­­lęs galvą praeina pro mus, pasisveikina su ka­riš­kiu ir toliau lėtai žingsniuoja palei tvorą.

Netrukus nešinas puodeliu kavos ir rūkstančia cigarete ateina Halidas. Išeiname už užkardo, prisėdame ant greitkelio borto ir pradedame kalbėtis. Už nugaros lekia automobiliai, prariaumoja sunkvežimiai.

„Esu iš Šiaurės Sirijos, kur gyvena daugiausia kur­dai. Bėgdamas gelbėjau savo gyvybę. „Al Qae­da“ ir jiems prijaučiantys kelia grėsmę kurdams. Jie sako, kad mes, kurdai, esame „kafirai“ (netikėliai – E.L.), nes kurdai nenori islamo valstybės ar kažko panašaus. Todėl mes ir bėgame į kitas šalis“, – gera anglų kalba ramiai pradėjo pa­sakojimą Halidas.

Halidas, kurdas iš Sirijos / E.Labanausko nuotr.

Jam 35-eri. Su žmona ir dvejų metukų dukra Džuana jis prieš keturis mėnesius pabėgo iš ne­di­delio Afrino miesto. Afriną kontroliuoja kur­­dai, tačiau aplink jį – islamistinių grupuočių teritorijos ir islamistai stiprina miesto blokadą.

„Kartą man teko vykti net į Turkiją, kad parvežčiau pieno savo mergaitei. Įsivaizduojat, reikė­­jo pereiti sieną vien dėl pieno. Niekas nenori pa­­likti savo gimtųjų vietų, bet dabar nesaugu ir ­bū­­­­tent todėl žmonės iš ten bėga, – pasakojo Ha­li­­das. – Dabar tai tapo labai pavojinga, nes Tur­ki­ja visiškai uždarė sieną ir šaudo į bandančius ją per­eiti.“

Pavojinga kelionė valtimi

Ne ką lengvesnė buvo jo šeimos kelionė iš Tur­­kijos Izmiro į Graikijos salas.

„Tik atvykę į Izmirą tuoj pat rasite žmonių, ku­rie užsiima pabėgėlių perkėlimu, t.y. žmonių kon­trabandininkų. Einant gatve prie jūsų prieis ne­pažįstamasis ir paklaus, ar nenorėtumėte persi­kelti į Graikiją. Platus pasirinkimas – pigiai, bran­­­giai ar už vidutinę kainą: 600, 1500, 3000 do­lerių. Rinkitės, – pasakojo Sirijos kurdas. – Mes pasirinkome pigiausią variantą, nes neturėjome pinigų. Iš Izmiro išvykome naktį apie 23 val. Įsėdo­­me į guminę valtį. Kontrabandininkai teigė, kad tai neva rusiška valtis, todėl labai patikima. Į ją telpa tik 45 žmones, bet atvykus paaiškėjo, kad žmo­nių yra daugiau – 50–60. Visi labai bijojo. Plauk­­­dami į kažką atsitrenkėme, vaikai ir moterys pradėjo šaukti, puolė į paniką. Bet mums pa­si­sekė, ta esą rusiška valtis nesuskilo. Tiesa, va­rik­­­lis sustojo. Valtį vairavo vienas iš pabėgėlių. Jis net nežinojo, kaip elgtis, bet vis dėlto bendromis pastangomis mums pavyko variklį užvesti. Tada pasiekėme krantą, tiksliau, uolas, dalis vyrų iššoko į vandenį ir nuplukdė valtį prie pat kranto. Buvo vasario mėnuo. Buvo labai šalta.“

Tai, kas vyks­ta Sirijoje, atsispindi ir čia, pabėgėlių stovykloje. Tai tarsi sumažintas veidrodis.

Iš pradžių Halido šeima pasiekė Samo salą, ta­da keltu – į didesnę Chijo salą, o tada – į Ka­va­lą. Tačiau atvykus tapo aišku, kad sienos uždarytos, ir jie atsidūrė pabėgėlių stovykloje. „Mes gy­vename palapinėse. Nesitikėjome, kad viskas taip nutiks“, – nuoskaudos neslėpė vyras.

Jis taip pat pripažino, kad vidiniai konfliktai pa­bėgėlių stovykloje – ne retenybė. „Tai, kas vyks­ta Sirijoje, atsispindi ir čia, pabėgėlių stovykloje. Tai tarsi sumažintas veidrodis. Su JAV pa­gal­ba kurdai dabar pradėjo „Daesh“ ir kitų islamistų teritorijų Šiaurės Sirijoje puolimą. Todėl dalis žmonių čia sako: „Žiūrėk, ką taviškiai daro. Kodėl atakuojat? – aistras pabėgėlių stovykloje atpasakojo Halidas. – Bet galiausiai visi supranta, susitaiko.“

Baugina Lietuvos orai

Pirminis Halido kelionės tikslas buvo Vo­kie­ti­ja, kurią prieš 5–6 mėnesius tuo pačiu maršrutu pa­siekė jo brolis. Prieš kelias savaites Halidas už­pildė dokumentus dėl perkėlimo į kitas šalis (pa­geidavime galima nurodyti 8 valstybes).

„Tai Airija, Belgija, Olandija, Suomija ir dar ki­tos šalys. Vis dėlto gal mane nusiųs į Lietuvą, – spė­liojo jis. – Žinau, kad Lietuva yra šiaurėje ir oras ten atitinkamas, o žmonėms iš Artimųjų Ry­tų nėra lengva prisitaikyti prie šaltų orų. Visi pa­bė­gėliai nori vykti į Vakarų Europą – Vokietiją, Aus­­triją, Daniją ir pan. Tačiau dabar sudarytas su­­sitarimas ir mes turime gerbti šį susitarimą bei iš jo išplaukiančias taisykles. Aš nežinau, kur ma­ne nusiųs, nes tai, ką mes pasirinkome, visiškai nie­­ko nereiškia. Tad galime atsidurti ir Lie­tu­vo­je.“

Halido dukra Džuana / E.Labanausko nuotr.

Iki pilietinio karo Sirijoje Halidas dirbo Si­ri­jos sostinėje Damaske turizmo sektoriuje. Gy­ve­ni­mas nebuvo blogas.

„Kurdai Sirijoje visais laikais buvo apolitiški, ne­paisant diktatūros, kuri net draudė mūsų kal­bą. Prasidėjus Arabų pavasariui sulaukiau grasinimų. Vieną dieną atėjus į darbą žmonės, kurie palaikė Basharą al Assadą (Sirijos diktatorių – E.L.), pareikalavo, kad aš prisidėčiau prie jų naikinant opoziciją. Pasakiau, kad tai ne mano reikalas. Mano vadovas, kuris palaikė opoziciją, din­­go po trijų dienų“, – prisiminė vyras.

Tuomet jis pasitraukė iš Damasko, gavo dar­bą Irako Kurdistane, bet pasibaigus darbo sutarčiai teko grįžti atgal į liepsnojančią Siriją.

Karas – ne išeitis, reikia žvelgti į ateitį. Mums rei­­kia kažko kito, mums reikia išsimokslinusių žmo­­­nių, kurie kažką kurtų. Karas – ne atsakymas.

Kodėl neprisidėjo prie kurdų kovotojų ar opozicijos B.al Assado režimui? „Mes kovojame už savo šalį. Kiekvieno šeimoje yra tokių, kurie ka­riauja su ginklu rankose. Mano pusbroliai ir pus­seserės kariauja. Bet aš asmeniškai manau, kad karas – ne išeitis, reikia žvelgti į ateitį. Mums rei­­kia kažko kito, mums reikia išsimokslinusių žmo­­­nių, kurie kažką kurtų. Karas – ne atsakymas, – aiškino Halidas. – Aš pats nenoriu nieko žu­­­dyti ir nenoriu, kad mane kažkas nužudytų.“

Kad baigtųsi nežinia ir gyvenimas palapinėje

Pabėgėlių stovykla prie Kavalos / E.Labanausko nuotr.

Namuose liko jo tėvas, sesuo ir dar vienas bro­lis.

„Visi mąsto apie išvykimą, bet kai kurie tikisi, kad karas kažkada baigsis. Kai kurie, kaip mano 75-erių tėvas, sako, kad nori mirti ten, kur gimė. Mano dar vienas brolis ir sesuo teigia: „Jei aš mirsiu, vadinasi, toks likimas.“ O aš esu per jaunas mirti dabar, – kalbėjo Halidas, pridurdamas, jog netiki, kad greitai Sirijoje įsiviešpataus taika. – Visada atsiras naujų priešų, nes mes turime naftos ir dujų.“

„Apie ką svajojate? Kokią ateitį norėtumėte ma­tyti?“ – paklausiau Halido.

„Visų pirma apie saugumą ir namus – ne pa­la­pinę. Kad mano dukra pradėtų lankyti mo­kyk­lą. Mes su žmona susirastume darbus, išmoktu­me kalbą, kad ir lietuvių. Mes norime tapti ge­rais tos šalies piliečiais. Svarbiausia, kad baigtųsi ši nežinia, gyvenimas palapinėje“, – atsakė jis.

Pribėgo dar du pypliai ir rodydami į žolę ėmė kažką išraiškingai pasakoti. Halidas pa­aiškino, kad jie sako: „Gyvatės, gyvatės…“ Jų čia tikrai daug.

Mums baigiant kalbėtis priėjo jo Džuana, gražuolė dukrelė. Tėvo paraginta ji nedrąsiai per tvo­rą paėmė saldumyną. Vėliau išdrąsėjo ir Ha­li­dui teko ją šiek tiek sudrausminti, kad neišbėgtų į greitkelį. Pribėgo dar du pypliai ir rodydami į žolę ėmė kažką išraiškingai pasakoti. Halidas pa­aiškino, kad jie sako: „Gyvatės, gyvatės…“ Jų čia tikrai daug.

Netrukus jie jau kišo savo rankutes per tvoros tinklą pasisveikinti su manimi. Dar akimirka, ir jie jau kitoje tvoros pusėje. Mes žaidžiame katučių. Prieina dar vienas mažylis – jis irgi nori susidaužti su manimi delnais. „Tuoj visos stovyklos vaikai pas tave atbėgs“, – pajuokauja Ha­lidas. Tarp 250 pabėgėlių šioje stovykloje – 110 vaikų.

Tačiau mano mažuosius draugus pakviečia mama. Jie visi nubėga palapinių link. At­si­svei­kinu su Halidu, palinkiu, kad jo svajonės išsipildy­tų, ir pasuku greitkeliu atgal į Kavalą. At­si­su­kęs pamatau, kaip Halidas ant pečių užsisodina dukrelę ir jie eina atgal į savo palapinę.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA


#SuPabėgėliais: krikščionys iš Irako ramybės neranda net krikščioniškoje Europoje

Tags: , , , , ,


E. Labanausko nuotr.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos

20 minučių autobusu nuo Kavalos – mažas miestelis, jo pakraštyje esantis jaukus kempingas, restoranas – visai ant jūros kranto su vaizdu į iš vandens iškilusią Taso salą, horizonte dreifuojančius laivus. Beveik rojus žemėje, bet ne visiems.

„Visko čia pakanka – ir maisto, ir kit­ko, o kaip čia gražu. Bet mūsų protas niekada neatsipalaiduoja, ne­si­il­­si. Mes pavargome. Norime pagaliau rasti nuo­­­­latinius namus, planuoti ateitį. Savo vaikų atei­tį“, – vėliau kalbėjo Maha, viena iš 24 pabėgėlių, gyvenančių šiame kempinge.

„Neturime pinigų, bet turime didelę širdį“

Kempingo savininkė – tamsiaplaukė graikė vardu Maria. Iš pirmo žvilgsnio šis kempingas niekuo neišsiskiria iš kitų kempingų: nedideli poilsio nameliai, keli nameliai ant ratų, vaikų bei sporto aikštelės ir vietos palapinėms. Vė­liau pastebi, kad viename kampe esančios pa­la­pinės vienodos. jos visai nepanašios į turistines, nes didelės ir atrodo sunkios. Priėjęs ar­čiau pro pravirą įėjimą pamatai dvi lovas, o gal greičiau gultus. Palapinės „prieškambaryje“ – šventojo paveikslas, aplink – mažesnės šventųjų nuotraukos, žvakės.

Mes neturime pinigų, bet turime didelę šir­dį.

„Jie visi krikščionys iš Šiaurės Irako. Čia gy­vena jau tris mėnesius“, – pasakoja Maria. Ji viena iš graikų, sutikusių priglausti pabėgėlius. Jos kempinge jau tris mėnesius gyvena 24 pabėgėliai, aštuoni iš jų – vaikai, o vienas kū­dikis gimė čia. Taigi dabar jo gimtinė – Grai­­kija.

Užduodu tradicinį klausimą: kodėl? Maria šypsosi: „Mes esame skurdi šalis, turime labai labai daug problemų, bet Graikijoje jūs rasite… kaip tas žodis angliškai“, – nubėga į restorano virtuvę paklausti kitų, bet suprantu, kad tas žodis – „svetingumas“.

„Mes neturime pinigų, bet turime didelę šir­dį“, – plačiu rankų mostu parodo ji.

„Bet juk jau prasideda turistų sezonas. Ką da­rysite?“ – bandau kvailai provokuoti aš.

„Nieko. Kempingas veikia, vietos visiems už­­­teks. Pas mus atvyksta svečių iš visos Eu­ro­pos“, – vėlgi šypsodamasi atsako Maria.

„Valstybė ar kažkas kitas jums moka?“ – klausinėju toliau.

„Ne, niekas nemoka, – sako Maria. – Atveža tik maisto iš šalia esančios „valstybinės“ stovyk­los.“

Vėliau pabėgėliai pasakojo, kad atvežamas mais­tas – tai makaronai, kitą dieną būna ryžiai, tre­­čią – vėl makaronai, ketvirtą – vėl ryžiai, ir taip diena po dienos, savaitė po savaitės… Jei ne vietiniai graikai, kurie atveža vaisių, daržovių ir kitų produktų, būtų labai nekas.

Irako krikščionys / E.Labanausko nuotr.

Randas visam gyvenimui primins ISIS

Pajudu į vienodų palapinių „sektorių“. Vaik­š­­­­­­tinėjantys vyrai, moterys, žaidžiantys vaikai nekreipia didelio dėmesio. Prieinu, pasisvei­kinu ir prisistatau. Čia pat sėdintys ir tarpu­savyje besikalbantys vyrai sujunda – pasiūlo pri­sėsti šešėlyje. Tuomet pastebiu, kad, priešingai nei kiti pabėgėliai, jie visi – net maži vaikai – ant kaklo nešioja kryželius.

Vyras vardu Remunas parodo čiur­­ną – ten randas. „Kalašnikov“… ISIS“, – sa­ko jis.

Vyrai šypsosi, bet nelabai supranta angliškai. Pa­siunčia jaunesnį paieškoti, kas iš jų grupės ge­riau kalba. Kol ateina „vertėja“, kalbamės ges­tais. Jie žino ir kelis žodžius angliškai. Iš­si­­aiškiname, kad jie iš Mosulo. 2014 m. birželį šį Ira­ko miestą užėmė „Islamo valstybė“ (ISIS, ar­ba „Daesh“). Naujausios žinios iš Mo­sulo: „Daesh“ sudegino gyvas 19 moterų, ku­rios atsisa­kė užsiimti seksu su islamistų kovotojais.

Apie tai perskaitau jau grįžęs iš Graikijos. Ten, kempinge, vyras vardu Remunas parodo čiur­­ną – ten randas. „Kalašnikov“… ISIS“, – sa­ko jis.

Pabėgėlių stovyklose irgi nėra vietos

Ateina Remuno žmona Maha, daug geriau kal­banti angliškai. Pasak jos, visi čia esantys – ne tik krikščionys, kilę iš Mosulo, dabartinės ISIS sostinės Irake, bet ir giminaičiai. Į Graikiją ke­liavo dviem grupėmis: vieni iš Turkijos Chijo sa­lą pasiekė vasario 25 d., kiti – vasario 29 d. Ta­da – į žemyninę Graikiją ir norėjo traukti šiau­rėn, bet nespėjo – sienos jau buvo uždarytos.

„Atvykome čia tikėdamiesi, kad sienos bus vis dar atviros ir mes galėsime vykti per Ma­ke­do­niją ir Serbiją į Vokietiją, – pasakojo Maha. – Vie­ni įs­­trigo Atėnuose, kita grupė – aš, mano vyras, jo broliai su žmonomis ir mama – Ka­va­lo­je. Policija mus pervežė į vietos pabėgėlių stovyklą.“

Mes pabėgome nuo ISIS, nes nenorėjo­me perimti kitos religijos, o čia, Graikijoje, krikš­­čioniškoje šalyje, jie mus vertė tai daryti.

Tuomet atsidūrė pabėgėlių stovyklose, bet ten ramybės nerado. „Ten susidūrėme su proble­momis. Musulmonai klausė, kodėl mes ne­tam­pame musulmonais, reikalavo pakeisti religi­ją. Bet mes pabėgome nuo ISIS, nes nenorėjo­me perimti kitos religijos, o čia, Graikijoje, krikš­­čioniškoje šalyje, jie mus vertė tai daryti. Jie skriaudė mūsų vaikus, atiminėjo kryželius. Tai buvo labai didelė problema. Mes apie tai pra­nešėme policijai ir jie atvežė mus pas Ma­rią“, – ant kelių supdama sūnelį pasakojo Ma­ha.

Aplink sustoję vyrai įdėmiai klausėsi, taip pat bandydami patys kažką pasakyti, kad moteris išverstų.

Vėliau jiems pavyko susisiekti su kita grupe giminaičių ir šie taip pat buvo atvežti į kempingą.

„Dabar mes paprašėme prieglobsčio. Taip pat jau buvome pokalbyje ir laukiame šalių at­sa­kymo. Pirmuoju variantu pasirinkome Vo­kie­­tiją, Olandiją ir Prancūziją, nes ten turime gi­­minaičių. Jau pusantro mėnesio laukiame at­sa­­kymo, kol kokia nors šalis patvirtins, kad mus pri­­ima“, – pasakojo Maha.

Beje, man prisistačius ir paminėjus Lietuvos var­dą, iš veido išraiškos ir kilusios diskusijos su­pratau, kad ši šalis nelabai jiems žinoma.

Pasak Mahos, Mosule krikščionių neliko, o ir pačiame Irake nedaug jų likę. Tiesa, jos uošvis į Europą nevyko – nuo „Daesh“ pasislėpė kur­dų kontroliuojamoje teritorijoje.

Gatvėse krikš­čionims buvo labai pavojinga. „Daesh“ per­­­šovė mano vyrą.

„ISIS žudo krikščionis. Prieš metus krikščionims buvo išduoti atskiri pasai, dauguma jų bu­vo priversti nutraukti mokslus. Aš pati labai sun­­kiai baigiau mokslus – slapstydamasi ateida­­vau į universitetą ir greitai pasiėmusi mokymo­si medžiagą bėgdavau atgal namo. Gatvėse krikš­čionims buvo labai pavojinga. „Daesh“ per­­­šovė mano vyrą“, – apie gyvenimą Irake pa­sakojo Maha.

Mosulo krikščionys išsibarstė po aplinkines vals­tybes. Jie glaudžiasi Jordanijoje, Libane, Tur­kijoje. Kai kurie pasiekė Europą. Dalis prie­globsčio prašosi Australijoje, Kanadoje ir lau­kia.

„Labai sunku galvoti apie savo namus. Gali būti, kad jų jau nebėra – jie sunaikinti, – kalbėjo Maha. – „Daesh“ mūsų bažnyčias pavertė mečetėmis.“

Vis dėlto ir Graikijoje nėra lengva. Maha ke­­lis kartus pakartojo, kad nežinia, baimė dėl ateities neduoda niekam nei ramiai gyventi, nei ra­miai miegoti.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

 

#SuPabėgėliais: „Kai padedi kitiems, padarai kažką gero – tai duoda jėgų“

Tags: , , , , , ,


E. Labanausko nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Specialiai „Veidui“ iš Kavalos, Graikija

Taksi pakylame į kalną, nuo kurio atsiveria vaizdas į saulės užlietą įlanką ir pačią Kavalą. Prie vartų pasitinka šeimininkė. „Tai Rula, – sako Evgenia, vietinių iniciatyvos padėti pabėgėliams narė. – Ją pabėgėliai vadina mama Rula.“

Besišypsanti energinga moteris atveria mums vartelius. Mažą kiemelį nuo kaitrios Graikijos saulės saugo virš galvos išsiraitęs vynmedis, o visur aplink žydi gėlės – net paprasti baldai išmarginti įvairiaspalviais gėlių raštais.

Kiemelyje – trys vyrai ir keli bėgiojantys vaikai. Vyresnysis iš vyrų – Rulos sutuoktinis – rim­­­tas, ramus ir susimąstęs graikas. Du kiti – gerokai jaunesni. Tai Huseinas ir Muhamedas. Kaip vėliau išsiaiškinsime, vienas iš Irako, kitas – iš Sirijos. Abu besišypsantys, paslaugūs ir drau­giški.

Rula / E.Labanausko nuotr.

Lakstantys tamsiaplaukiai vaikučiai – irgi pa­bė­gėliai. Jiems nuo dvejų iki penkerių metų. Vie­nas jų dar net nėra matęs savo tėvo. Vėliau sužinau, kad šiandien šiuose namuose – šventė. Dve­jų metų berniukas, kurį vietiniai praminė Ta­li­ba­nu, nes vaikiškai neduoda niekam ramybės, šiandien pasimatys su tėvu. Jo mama, kitos pabėgėlės moterys namo viduje ruošia šventinę vakarienę.

Šios šeimos istorija – išskirtinė man, bet, galima sakyti, tradicinė pabėgėliams. Iš pradžių Siriją paliko vyras, ieškodamas saugesnio ir geresnio užutėkio savo šeimai. Jis pasiekė Vokietiją. Tik tuomet į kelionę leidosi ir kiti šeimos nariai, bet Balkanų koridorius užsivėrė ir šeima įstrigo Graikijoje. Vis dėlto pagaliau šiandien šeima susijungs.

Rula su pabėgėlėmis / E.Labanausko nuotr.

Netrukus esu pakviečiamas į Rulos namų vidų. Tai išskirtinai šilti (ne dėl to, kad lauke + 28 laipsniai) ir jaukūs namai. Iš viso čia prieglobstį rado 16 pabėgėlių. Tiesa, prieš tai čia jų buvo gerokai per 20, o netrukus turėjo dar padaugėti. Kaip vėliau ne kartą kartojo šeimininkė: „Mano namai atviri visiems.“

Pati Rula nelabai kalba angliškai. Sunkiai šia bendra kalba bendrauja ir dauguma pabėgėlių. Jie taip pat nemoka graikiškai, o Rula – arabiškai. Bet ar tai būtina? „Žmogiškumui nereikia suprasti kalbos“, – vėliau pasakė Fotis, Rulos sūnėnas, kuris vertėjavo ir vienintelis iš esančiųjų kalbėjo ir angliškai, ir graikiškai.

Rula su jos namuose gimusiais pabėgėliais / E.Labanausko nuotr.

Jis pats su pabėgėliais dirba nuo praėjusių metų, kai iki tol nematyta banga prieglobsčio ieškančių žmonių užplūdo Graikijos salas, po to keltais atvyko į žemyninėje dalyje esančią Kavalą. Jis, jo teta ir kiti bendraminčiai tiekė maistą pabėgėliams, padėdavo susiorientuoti ar nulydėdavo iki vietos, kur teikiama medicininė pagalba.

„Įsitraukiau praėjusių metų rugsėjo pabaigoje. Tuomet į mūsų namus pabėgėliai atvykdavo tik šiek tiek pailsėti, nusiprausti, užkąsti karšto maisto. Vieną dvi dienas pabūdavo ir keliaudavo toliau. Dauguma – į Vokietiją. Taip viskas klostėsi, iki kol šių metų pavasarį nebuvo uždarytos sienos“, – savo istoriją pasakoja Rula.

Muhamedas (kairėje), Huseinas (dešinėje) / E.Labanausko nuotr.

Beje, frazė „dirbti su pabėgėliais“ – nelabai tikusi. Bent jau taip man teigė Maria, kita graikė, kuri yra viena iš savanorių, padedančių pabėgėliams. Kai paklausiau, nuo kada ji ir Evgenia dirba su pabėgėliais, ji iš pradžių nelabai suprato klausimo, o po to atsakė: „Mes ne dirbame, mes padedame.“

Neatrodo, kad ir Rula bei jos šeima „dirbtų su pabėgėliais“. Jie padeda, o greičiau priima juos į savo šeimą.

„Truputį sunkoka, kai du kūdikiai, – neslėpdama savo šiltos šypsenos prasitaria Rula.

Tai vienintelis „nusiskundimas“, bet moteris tuoj pat nuskuba į kambarį, ir abiejose jos rankose – du mažyliai. Jie abu – pabėgėliai, bet gimė čia, Graikijoje, galima sakyti, Rulos namuose. „Mano šeima – labai labai didelė“, – sako ji.

E.Labanausko nuotr.

Rulos svetingumo nepamiršo ir anksčiau jos na­muose trumpą atokvėpį radę pabėgėliai. „Iki šiol bendraujame, vieni kitiems siunčiame nuotraukas, pasakojame, kaip sekasi ir t.t. Su visais, ne­svarbu iš kur jie kilę – iš Sirijos, Afganistano, Ira­ko ar Palestinos, palaikome ryšį“, – pasakoja Rula.

Dabar jų namuose žmonės apsistoja ilgiau. Laukia, kol pagaliau gaus „nukreipimą“, tiksliau – dokumentus, kurie nurodo, kad juos sutiko priimti viena ar kita Europos Sąjungos šalis.

Vienas tokių laukiančiųjų – jau minėtas 20-metis Huseinas iš Šiaurės Irako, kur dabar karaliauja „Islamo valstybė“ (ISIS, arba „Daesh“). Jis vienas prieš pusantrų metų paliko Iraką. Apie metus išbuvo Turkijoje: dirbo, taupė pinigus ir net bandė mokytis, bet nepavyko.

E.Labanausko nuotr.

„Turkai išnaudoja pabėgėlius. Jie moka dvigubai mažiau nei turkams vien dėl to, kad esi irakietis ar siras. Mano darbas Turkijoje – šešios dienos per savaitę, 12 darbo valandų, dar kelionė iki darbo ir atgal. Nebuvo laiko kada mokytis, teko atsisakyti šios minties“, – pasakoja Huseinas, beje, puikiai kalbantis angliškai ir vertėjaujantis pabėgėliams stovyklose.

Jis jau kelios savaitės gyvena pas Rulą. Prieš tai glaudėsi prie Kavalos esančioje pabėgėlių stovykloje po atviru dangumi. Graikijoje – jau trys mėnesiai, tiek laiko nebuvo susisiekęs ir su artimaisiais, likusiais Irake.

Huseinas (dešinėje) ir Muhamedas / E.Labanausko nuotr.

Kaip ir dauguma pabėgėlių, Huseinas iš Turkijos Izmiro pasiekė Lesbo salą. Tada keltu – Kavalą, bet ES ir Turkijai sutarus bei užvėrus sienas įstrigo čia. Svajojo patekti į Vokietiją. Dabar užpildė dokumentus dėl persikėlimo į Prancūziją ar Belgiją.

„Vilties neprarandu. Nesijaučiu kaip spąstuose. Manau, kad mes, pabėgėliai, atsidūrėme kažkokiame žaidime. Turkai naudojasi mumis, kad gautų pinigų iš ES“, – nervingai sukdamas cigarečių pakelį rankose sako jis.

Šalia Huseino sėdi Muhamedas. Jis irgi maždaug 20 metų amžiaus. Graikiją Mu­hamedas su sesers šeima pasiekė prieš tris mėnesius. Kelionė iš Pietų Sirijos, kur gyveno, truko pusę metų. Kai prasidėjo karas, teko mesti mokyklą ir pradėjo dirbti parduotuvėje, kad padėtų šeimai išgyventi. Dalis jo šeimos laikiną prieglobstį rado Libane.

E.Labanausko nuotr.

Kur pats norėtų persikelti gyventi? „Į bet kurią šalį, kurioje iki gyvenimo pabaigos galėčiau gyventi saugiai“, – per vertėjaujantį Huseiną atsako Muhamedas.

Kodėl nepasitraukė į Libaną? Nepaklausiau. Neuždaviau ir kitų klausimų: kodėl negynei savo tėvynės? Ar pats nesi iš ISIS?.. Neuždaviau tokių klausimų, kuriuos per tūkstančius kilometrų prie televizorių ekranų ar interneto komentaruose mėgsta uždavinėti „gudruoliai“. Nėra tai paprasta, kai sėdi priešais ir žvelgi į akis žmonėms, kuriems nepasisekė gimti Lietuvoje, kur nevyksta karas, kurie rizikuodami gyvybe keliavo į nežinomą svajonių kraštą, o galiausiai sužinojo, kad niekas jų ten nelaukia. Žmonėms, kurie atsidūrė nežinomybėje ir vienintelis jų užsiėmimas – laukti.

Uždaviau klausimą Rulai: kodėl ji tai daro? Kodėl padeda pabėgėliams?

„Noriu padėti žmonėms, nebūtinai pabėgėliams. Tai gali būti ir siras, ir graikas. Kai padedi kitiems, padarai kažką gero – tai duoda jėgų. Aš iš to pasisemiu energijos“, – šypsodamasi atsakė mama Rula.

E.Labanausko nuotr.

ES ir Turkija žaidžia žaidimą „kas pirmas mirktelės“

Tags: , , , , ,


Arnoldas Pranckevičius / BFL/Š.Mažeikos nuotr.

Dabar egzistuoja labai aiški sistema, kaip turėtų vykti apsikeitimas „pabėgėliais“ į tikruosius pabėgėlius. Per porą mėnesių  pabėgėlių srautas iš Turkijos į Graikiją sumažėjo beveik 80 proc., tad susitarimas veikia. Bet išlieka klausimas: ar šis susitarimas veiks laikinai, ar tai bus sisteminis pokytis?

Arnoldas Pranckevičius, Europos Parlamento pirmininko patarėjas

Niekas dabar nėra pasirengęs derėtis dėl naujų pabėgėlių skaičių ar naujų finansinės pagalbos skaičių, nes susitarimas labai neseniai buvo pasiektas ir yra labai aiškus. Ir taip, jis labai ambicingas. ES prisiėmė daug įsipareigojimų, bet daug jų prisiėmė ir Turkija. Dėl to Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pyktis dėl mūsų nepritarimo vizų liberalizavimo sutarčiai yra sunkiai paaiškinamas, nes Turkija pritardama tam paketui įsipareigojo įgyvendinti ir visas nuostatas dėl vizų liberalizavimo sutarties.

Kaip galima įtikinti Europos Parlamentą ir valstybes ES nares pritarti vizų liberalizavimui, kai Turkija net nėra įgyvendinusi minėtų reikalavimų ir imasi tokio šantažo.

Kol kas Turkija nėra iki galo įgyvendinusi visų reikalavimų, kurie yra visiškai aiškūs ir vieši. Vienas svarbiausių reikalavimų – antiteroristinio įstatymo pakeitimas, kuris, mūsų požiūriu, yra esminis, nes šiuo įstatymu prezidentas R.T.Erdoganas naudojasi kovodamas prieš opoziciją ir laisvą žiniasklaidą Turkijoje. Tai tiesiogiai susiję su demokratija ir teisės viršenybe, bendrai – Turkijos patikimumu.

Bet prezidentas sako, kad nekeis šio įstatymo, ir reikalauja vizų režimo liberalizavimo be šio pakeitimo. Taip negali būti. Arba viskas įgyvendinama, arba nieko. Kaip galima įtikinti Europos Parlamentą ir valstybes ES nares pritarti vizų liberalizavimui, kai Turkija net nėra įgyvendinusi minėtų reikalavimų ir imasi tokio šantažo: „Jeigu jūs nepriimsite, mes atversime vėl pabėgėlių srautą į Europą.“

Briuselyje nėra nė vieno žmogaus, kuris nuoširdžiai tikėtų, jog iki birželio mėnesio pabaigos pavyks įgyvendinti visus įsipareigojimus, kad turkai gautų bevizį režimą.

Tai labai pavojinga situacija, bet kol kas tiek Europos Komisijos vadovo Jeano Claudo Junckerio, tiek Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo pozicija yra tokia: mes laikomės savo principų ir savo standartų. Turkijos byla Europos Parlamente yra įšaldyta ir liks tokios būsenos, kol Turkija neįgyvendins savo įsipareigojimų. Žodžiu, vyksta žaidimas „kas pirmas mirktelės“.

Tad birželio mėnesį sutarta vizų su Turkija liberalizavimo data yra nelabai reali. Turbūt ir Turkijos vadovybė tai supranta. Greičiausiai bus susitarta tą terminą pratęsti. Briuselyje nėra nė vieno žmogaus, kuris nuoširdžiai tikėtų, jog iki birželio mėnesio pabaigos pavyks įgyvendinti visus įsipareigojimus, kad turkai gautų bevizį režimą. Kiti susitarimai vykdomi: finansinė parama kaupiama ir skiriama Turkijai, prasidėjo derybos dėl narystės ir kai kurie narystės derybų punktai jau yra atšaldyti. Taigi susitarimų paketas vykdomas, bet nevisiškai.

Kita vertus, tai, ką Turkija padarė migracijos kontekste, yra labai daug. Tai visi įvertina. Pakanka fakto, kad ji sugebėjo priimti ir įkurdinti stovyklose 2,5 mln. pabėgėlių. Sąlygos šiose stovyklose – labai padorios. Žmonės gali ne tik gyventi, bet ir visavertiškai jaustis, tarkim, net mokytis.

Pabėgėliai, kurių nėra, – rinkimų kampanijos korta

Tags: , , , ,


Valentinas Mazuronis/ BFL nuotr.

Šiandien Lietuvoje nėra pabėgėlių – tad pats laikas ir daryti, kad jų nebūtų. Kai jų atsiras, jų bus toks kiekis, kritinė masė, kaip šiandien yra Belgijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje. Tada reikės rengti referendumus, ar mes pasiliekam ES. Didžioji Britanija tai daro būtent dėl pabėgėlių.

Valentinas Mazuronis, Pabėgėlių atvykimą į Lietuvą stabdyti susiruošusios Darbo partijos lyderis

Kitas dalykas, mūsų nuomone, – tokių kvotų skirstymu pabėgėlių problemos neišsprendžiamos. Leidome, kad jų ateitų milijonai (2015–2016 m. į Europą  atvyko apie 1,2 mln., o ne milijonai pabėgėlių – red. past.), o kelis šimtus tūkstančių per prievartą paskirstome. Taip mes neišsprendžiame problemos. Tiesa, dabartiniu metu einama teisinga linkme – uždaromos sienos. 5–10 tūkst. į Lietuvą atsiųstų pabėgėlių (Lietuva sutiko per dvejus metus priglausti 1105 pabėgėlius – red. past.) neišspręs pabėgėlių klausimo, jeigu mes neuždarysime sienų, nepadarysime laikinos apsaugos zonų, kur jie gyventų (žinoma, visiems solidariai finansuojant, telkiant žmogiškuosius resursus), o pasikeitus geopolitinei situacijai dalis jų grįžtų.

Galbūt likusiems mes turime sudaryti legalaus imigravimo taisykles, tarkim, mėlynosios kortos loteriją. Atsiųs mums tuos 5 tūkst. pabėgėlių (Lietuva, kaip minėta, sutiko per dvejus metus priglausti 1105 pabėgėlius – red. past.), tai, patikėkite manimi, sukels problemų, labai daug problemų. Mano nuomone, visos integracijos programos Vakarų valstybėse nepasiteisino ir žlugo. Jie nesiintegruoja į visuomenę ir atvažiuoja ne tam, kad integruotųsi, – jie atvažiuoja ieškodami geros struktūros.

Žmogiškai jų noras atvažiuoti ir gerai gyventi, sudaryti savo vienokio ar kitokio lygio diasparas ar panašiai yra labai suprantamas. Aš manau, kad mums, Lietuvai, tai pavojinga. Gali būti vienas, du, na, dešimt sėkmingų pavyzdžių, bet mes kalbame apie sistemą.

 

#SuPabėgėliais: pasimetę Graikijoje

Tags: , , , , , , , ,


E. Labanausko nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Specialiai „Veidui“ iš Graikijos

„Gėda šveicarams, kurie sutiko sumokėti baudą, užuot priėmę žmones. Jiems tikrai turėtų būti gėda“, – emocingai kalbėjo Fotis, graikas, padedantis pabėgėliams. Tokios nuotaikos dėl pabėgėlių vyrauja Graikijoje, kurioje šiuo metu yra įstrigę apie 44 tūkst. pabėgėlių.

Kavala – nedidelis miestas Šiaurės rytų Grai­­kijoje, Egėjo jūros pakrantėje. Į miestą nuo kalno žiūri senosios pilies sienos, aplink – baltų namų su raudonais stogais skruzdėlynas. Dar viena miesto įžymybė – akvedukas, kurio pamatus, tikėtina, mūrijo romėnai.

Graikai patys ne kartą yra buvę pabėgėliais ir žino, kaip tai būna sunku.

Pagal gyventojų skaičių Kavala prilygsta mū­­­siškiam Alytui, o ir susiduria su panašiomis problemomis – nelengva ekonominė situacija, gy­ventojų mažėja. Vietiniai skundžiasi, kad vi­są turistų grietinėlę nugriebia pietinė Graikija ir salos. Alytiškiai tikriausiai irgi pavydi Pa­lan­gai ar Druskininkams. Taigi Kavala – niekuo per daug neišsiskiriantis gražus Graikijos miestas.

Vis dėlto išskirtinis jis tapo praėjusiais me­tais.

Atsidūrė pabėgėlių maršruto centre

„Pirmoji pabėgėlių banga iki Kavalos atsirito praėjusią vasarą, – pasakojo vietos žurnalistas Anastasios Markoulidis. – Pagrindinis jų maršrutas buvo Izmiras (Turkija)–Graikijos salos–Pirėjo arba Kavalos uostai. Tuomet autobusais į Idomenio, pasienyje su FYROM (Ma­kedonijos Respublika – E.L.), apylinkes.“

Netrukus vietos gyventojai ėmėsi organizuoti pagalbą pabėgėliams: siūlė atsigerti, už-kąs­ti, dalijo drabužius, teikė medicininę pa­galbą.

„Mes pradėjome veikti praėjusių metų rugpjūtį, kai pirmieji pabėgėliai pradėjo atvykti į Ka­valą ir iš čia traukdavo į Skopję (Ma­ke­do­nijos Respublika). Iš pradžių siūlėme pačių bū­tiniausių dalykų – vandens, sulčių, duonos, su­muš­tinių, – prisimena Efi Loiza, viena iš Ka­va­los savanorių, iki šiol aktyviai padedančių pa­bė­gėliams. – Jiems einant ir einant suvokėme, kad šiems žmonėms reikia daugiau pagalbos – drabužių, kojinių ir t.t. Mes suradome vietą ir pradėjome rinkti iš Kavalos gyventojų viską, ką jie galėjo paaukoti. Žmonės labai siūlėsi padėti.“

Efi Loiza, viena iš Ka­va­los savanorių / E.Labanausko nuotr.

Skirstyti pabėgėlių į „tikruosius“ ir „netikruosius“ niekas nebandė, nors, kaip pabrėžia A.Mar­­koulidis, sirai sudarė daugių daugiausia 40 proc. atvykėlių srauto. Kiti buvo iš Af­ga­nis­tano, Pa­kis­tano, Bangladešo ar net Vakarų Sa­cha­ros.

O nepasitaikė vietinių pasipriešinimo, iš­puo­lių prieš pabėgėlius? „Pati situacija – tiek po­litinė, tiek ekonominė – Graikijoje tuomet bu­vo sudėtinga. Todėl dalis graikų baiminosi, kad užplūdę musulmonai sunaikins graikišką gyvenimo būdą. Jie manė, kad pabėgėliai – tai tar­si musulmonų, norinčių paversti Graikiją is­lamo valstybe, Trojos arklys“, – pasakojo žurna­listas.

Pabėgėlių stovykla prie Kavalos / Savanorių nuotr.

Graikai tai patyrė

Vis dėlto tokių nebuvo dauguma. Didžioji dalis graikų padėjo ir tebepadeda pabėgėliams. Daugelis vėliau sutiktų pabėgėlių irgi negailėjo gerų žodžių graikams.

„Graikai patys ne kartą yra buvę pabėgėliais ir žino, kaip tai būna sunku. Paskutinė graikų pabėgėlių banga – 1922 m., po karo su Turkija. Tuo­met 1,3 mln. graikų buvo išvaryta iš Tur­kijos į Graikiją. Kavalos regione – labai daug to meto pabėgėlių palikuonių. Ir nors gyvi tik keli tų įvykių liudininkai, tačiau ta istorinė atmintis gyva“, – paaiškino A.Markoulidis.

Iki šiol žmonės aukoja ir padeda viskuo, kuo gali. Tai labai didelė parama.

Apie pusšimtį kilometrų nuo Kavalos esančiame Ksantės mieste net stovi paminklas pa­bė­gė­liams, primenantis apie tuometį pabėgėlių kelią.

Pagalbos pabėgėliams nuotaikos gajos ir kituose regionuose.

„Esu labai sujaudinta dėl to, kaip graikai puo­lė padėti pabėgėliams. Įvyko didžiulė mo­bilizacija. Mes turime du sandėlius Sa­lo­ni­kuo­se, jie pilni žmonių paaukotų daiktų – drabužių, maisto, žaislų ir t.t. Iki šiol žmonės aukoja ir padeda viskuo, kuo gali. Tai labai didelė parama“, – pasakojo Valbona Hystuna, pagalbos nepilnamečiams pabėgėliams organizacijos ARSIS atstovė.

Valbona Hystuna, iš pagalbos nepilnamečiams pabėgėliams organizacijos ARSIS / E.Labanausko nuotr.

Salonikai – antras pagal dydį Graikijos miestas. Salonikų apylinkėse – viena didžiausių pabėgėlių stovyklų koncentracijų, nes žmonės buvo pervežti nuo Makedonijos sienos, kai gegužės pabaigoje ten buvo panaikintos savarankiškai įsteigtos pabėgėlių stovyklos.

„Žinoma, buvo ir kitokių reakcijų, kurias stebėjome per televizorių, socialiniuose tinkluose, – pridūrė moteris, jau daugiau nei de­šimt­metį dirbanti su nepilnamečiais pabėgėliais, kuri pati į Graikiją prieš 21 metus atvyko kaip pabėgėlė iš Albanijos. – Bet dauguma graikų priėmė pabėgėlius. Manau, tam pasitarnavo ir tai, kad dabar Graikijos valdžioje yra kairiosios jėgos.“

Šiuo metu Graikijos valdžioje – eurobiurokratų nelabai mėgstama kairioji „Syriza“, kurios mažoji partnerė – konservatyvi dešinioji partija „Nepriklausomi graikai“. Pasak žurnalisto ir žmogaus teisių aktyvisto iš Ksantės Yiannio Sidiropoulo, būtent „Syrizos“ dominavimas ir leidžia išvengti priešiškų nuotaikų ar net riaušių pabėgėlių atžvilgiu. „Ši vyriausybė sugebėjo pačioje pradžioje kažkaip sukelti graikų atjautą pabėgėliams, mobilizuoti pagalbą jiems“, – teigia Y.Sidiropoulos.

44 tūkst. žmonių

Vis dėlto sakyti, kad Graikijoje nėra sunkumų dėl pabėgėlių arba šie čia jaučiasi puikiai, būtų per drąsu. Makedonijai sausio pabaigoje uždarius sieną, ES ir Turkijai pasiekus susitarimą dėl nereguliuojamos migracijos sustabdymo, dešimtys tūkstančių žmonių įstrigo Graikijoje. Didelė jų dalis – moterys ir vaikai.

„Graikijos vyriausybę ši įstrigusių pabėgėlių problema užklupo netikėtai, nors kad taip įvyks, kalbėjo dalis ekspertų ir žurnalistų, tarp jų ir aš. Mes sakėme, kad vieną dieną sienos užsivers, taigi ar turime planą tokiam atvejui? Kur mes priglausime pabėgėlius? Bet niekas neturėjo jokio plano“, – kritikavo A.Mar­koulidis.

Paminklas pabėgėgliams Ksantės mieste / E.Labanausko nuotr.

Dar vasaros pabaigoje daugelis įžvalgių apžvalgininkų stebėjosi, kad daugumą migrantų tuomet sudarė jauni vyrai. Kaip paaiškėjo vėliau bendraujant su pabėgėliais, didelė dalis dabar įstrigusiųjų Graikijoje sekė paskui savo vyrus, brolius, kurie prieš pusmetį sėkmingai pasiekė Vokietiją. Kai kurios moterys patraukė būdamos paskutinius mėnesius nėščios ir pagimdė jau Graikijoje. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) birželio pradžios duomenimis, šiuo metu Graikijoje stovyklose yra apie 44 tūkst. žmonių.

Vargina ir įtampa, ir gyvatės

„Daugumoje pabėgėlių stovyklų sąlygos yra baisios, labai baisios. Žinoma, kai kuriose stovyklose padėtis šiek tiek geresnė. Bet daugumoje – sąlygos išties labai blogos. Ypač naujose stovyklose, kurios atsirado panaikinus stovyk­las Idomenyje. Jos buvo pastatytos per 24–48 valandas. Ten nėra tinkamų higienos, sanitarijos sąlygų – keli tualetai, dušai, kuriais naudojasi labai daug žmonių. Palapinės – vidury laukų, jokio šešėlio. Maistas – irgi ne per geriausias. Stovyklomis rūpinasi armija. Ka­riškiai daro viską, ką gali, bet labai daug ko trūksta“, – pasakojo V.Hystuna, kuri, kaip ir jos kolegos, kiekvieną dieną lankosi pabėgėlių stovyklose Salonikų apylinkėse ir kitur.

Pabėgėlių stovykla prie Kavalos / E.Labanausko nuotr.

5 km nuo Kavalos esanti pabėgėlių stovykla – vienas tokių pavyzdžių. Iš pradžių pabėgėliai buvo perkelti į vietos ekspozicijų centrą. Dabar jie tai atsimena kaip rojų. Svarbiausia – tuomet buvo stogas virš galvos.

„Užsivėrus sienoms dauguma dabar Ka­va­loje esančių pabėgėlių sugrįžo iš Idomenį, kur pabėgėlių stovyklose buvo gerokai blogesnė padėtis. Kavala tapo labai populiaria vieta, kol jie galėjo glaustis parodų centre“, – pasakojo žurnalistas A.Markoulidis.

Stovykloje taip pat yra du ar trys vaikai be tėvų, vienišų moterų su mažais vaikais.

Tačiau netrukus pabėgėliai buvo perkelti į ki­tą vietą – pramoniniame rajone esančioje ply­­­nėje, kurioje anksčiau buvo regiono šiukšlynas, kariškiai įkūrė pabėgėlių palapinių miestelį. Da­bar ten maždaug 250 žmonių, 110 iš jų – vaikai.

„Žmonėms neleidžiama ten patekti – stovyklą kontroliuoja policija ir kariškiai. Pa­bė­gėliai skundžiasi, kad tenka valgyti vieną ir tą patį. Daug pabėgėlių turi sveikatos problemų. Stovykloje taip pat yra du ar trys vaikai be tėvų, vienišų moterų su mažais vaikais“, – teigė teisininkė iš Kavalos Evgenia Panasta­siou, irgi ak­tyviai padedanti pabėgėliams.

Kavalos savanoriai, padedantys pabėgėliams (iš dešinės į kairę): Evgenia, Chryssanthi, Nikolos / E.Labanausko nuotr.

Ali, pabėgėlis iš Sirijos Alepo miesto, pasakojo, kad didžiausias jų galvos skausmas – gausybė gyvačių ir kitų parazitų (apsilankęs stovykloje pats asmeniškai susidūriau su keliomis gyvatėmis – bėgau, kiek kojos neša). Ali taip pat skundėsi policininkų elgesiu, esą jie šiurkštūs ir agresyvūs.

Pareigūnai atkerta, kad pabėgėliai – irgi ne angelai.

Teko apsilankyti pabėgėlių teisme: įvyko muštynės tarp kelių irakiečių ir sirų, policija įsikišo ir net panaudojo ginklą – iššovė į orą, kad apramintų aistras. Kodėl kilo konfliktas – sunku pasakyti, bet dabar abi pusės jau susitaikė. Vis dėlto teismo procedūra įsisuko, ir tai nieko gero nežada jo dalyviams.

Pasak vienos pareigūnės, pabėgėliai atsineša su savimi religinius ir nacionalinius konfliktus iš tėvynės: sirai prieš irakiečius, šiitai prieš sunitus ir atvirkščiai, o dar tarp pabėgėlių – kurdai, krikščionys. Pastarieji, padedami savanorių, sugebėjo palikti Kavalos stovyklą ir dabar gyvena atskirai.

Per artėjančius graikiškos vasaros karščius palapinėse gyventi bus ypač sunku.

Kitas dalykas – dažnai pabėgėliai labai įtariai žiūri į valdžios pareigūnus. Agresiją, konfliktus skatina ir didelė įtampa, kurią išgyvena visi pabėgėliai, laukiantys sprendimo dėl ateities, ir gyvenimas mažoje erdvėję su nepažįstamais žmonėmis.

„Ten gyvenant neįmanoma išvengti konfliktų“, – pasakojo Sirin, atvykusi iš Sirijos. Mer­ginai pasisekė – ji kartu su tėvu persikėlė gy­venti į pabėgėlių rėmėjų išnuomotą butą pačioje Kavaloje.

Nenuostabu, kad esant tokioms sąlygoms savanoriai ne tik tiekia papildomo maisto, drabužių ir kitų būtinų daiktų pabėgėliams, bet ir siekia, kad šie būtų perkelti į geresnę vietą. Kad bent jau būtų stogas virš galvos. Per artėjančius graikiškos vasaros karščius palapinėse gyventi bus ypač sunku. Kavalos savanoriai oficialiai kreipėsi į vietos valdžią šiuo klausimu ir jau ieš­ko nenaudojamo visuomeninio pastato, kurį būtų galima pritaikyti pabėgėliams apgyvendinti.

Vaikai nori mokytis

Improvizuota mokykla pabėgėlių stovykloje/ V.Hystunos nuotr.

Kita didelė problema pabėgėlių stovyklose – nepilnamečiai. „Dauguma jų pasimetė ar neteko tėvų keliaudami į Europą. Kiti keliavo su kaimynais, šeimos draugais, su kuriais dabar nenori likti. Didelė dalis, kuriems yra nuo 14 iki 19 metų, patys vieni keliavo į Europą. Tarp jų – sirai, irakiečiai, aganistaniečiai, marokiečiai, egiptiečiai, taip pat kilę iš Bangladešo, Etio­pijos ar Somalio“, – teigė V.Hystuna iš ARSIS.

Su pieštuku ir užrašų knygute rankose jie kiekvieną rytą laukia šių pamokų, užuot žaidę, tarkim, futbolą.

ARSIS visoje Graikijoje turi šešias prieglaudas: trys iš jų – be suaugusiųjų priežiūros esantiems nepilnamečiams; viena – nepilnamečiams, kurie tapo žmonų kontrabandos ir iš­nau­dojimo aukomis; dvi prieglaudos – šeimoms. Kiekvienoje prieglaudoje – nuo 20 iki 30 vietų. Kai kuriose stovyklose ARSIS taip pat įkūrė vadinamąsias saugias zonas vaikams. Taip pat organizuojamos neformalios mokyklos – vaikai mokomi vokiečių, graikų kalbos. Į šią veiklą įtraukiami ir kiti pabėgėliai, kurie tėvynėje buvo mokytojai.

„Bandome organizuoti tokias klases, kad tik palaikytume vaikų norą mokytis, lankyti mo­kyk­lą, – pasakojo V.Hystuna. – Ir mes esa­me net nustebę, kad vaikai taip veržiasi į tokias mo­kyklas. Su pieštuku ir užrašų knygute rankose jie kiekvieną rytą laukia šių pamokų, užuot žaidę, tarkim, futbolą.“

Laikinas atoslūgis?

Ar ES ir Turkijos susitarimas sustabdė pa­bė­gėlių krizę? Laikinai – galbūt, toks buvo dau­gelio kalbintų žmonių atsakymas.

„Neabejotina, kad pabėgėlių sumažėjo. Tu­riu kolegų salose, kurie sako, kad nebėra reikalo ten būti, nes žmonių nebeatvyksta. Tačiau dabar per televiziją matau, kaip žmonės bando pasiekti, pavyzdžiui, Italiją. Dabar pabėgėliams beveik neįmanoma keliauti ankstesniu maršrutu per Graikiją. Bet tai nesustabdys migracijos, nes ji vyksta dėl labai rimtų priežasčių ir žmonės nuolat bandys, ieškodami naujų būdų pa­da­ryti savo gyvenimą saugesnį“, – neabejoja V.Hystuna.

Pabėgėliai / E.Labanausko nuotr.

Paskutinis pabėgėlių keltas iš salų į Kavalą atvyko balandį, bet garantuoti, kad netrukus pabėgėlių jūra vėl nesubanguos, niekas negali.

„Pabėgėlių krizė tikrai nesibaigė – dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Visų pirma, kol vyks karas, tol bus pabėgėlių. Kitas dalykas – Tur­ki­joje yra trys milijonai pabėgėlių, kurie tikriausiai nori vykti į Europą. Ir Turkija naudojasi tais žmonėmis, kad išsiderėtų bevizį režimą su ES bei kitų nuolaidų“, – argumentavo savanorė iš Kavalos E.Panastasiou.

Laukite tęsinio.


 

Jeigu norite padėti savanoriams, kurie siekia perkelti prie Kavalos esančią pabėgėlių stovyklą į gyvenimui tinkamesnę vietą, galite palaikyti jų prašymą ČIA

Eilėje į Lietuvą – beveik 100 pabėgėlių iš Graikijos

Tags: , , , ,


BFL/K.Vanago nuotr.

„Be jau perkeltų šešių asmenų, šiuo metu Lietuva yra patvirtinusi 27 asmenų perkėlimą iš Graikijos. Dėl 70 naujų kandidatų dar vyksta patikrinimai Lietuvoje“, – teigia Evelina Gudzinskaitė, Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėja, atliekanti direktoriaus funkcijas.

Gabija Sabaliauskaitė

– Kaip veikia nauja pabėgėlių perkėlimo iš Graikijos į kitas ES šalis sistema? Kaip atrodo procedūra, kiek laiko ji trunka?

– Asmenys, atvykę ieškoti prieglobsčio į Graikiją, gali registruotis dalyvauti perkėlimo į kitas ES valstybes nares programoje. Pagal Tarybos sprendimą, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje, prieglobsčio prašytojai neturi teisės pasirinkti – už jų prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės, tačiau praktikoje vis dėlto suteikiama galimybė asmenims, pildantiems perkėlimo programos dalyvių registracijos anketas, nurodyti valstybes, į kurias jie norėtų būti perkelti.

Tačiau ne visada atsižvelgiama į tai, kokias valstybes užsieniečiai nurodė kaip prioritetines, nes dažniausiai didžiausios užsieniečių bendruomenės yra keliose tose pačiose šalyse, todėl natūralu, kad nauji persikėlėliai taip pat nori vykti ten, kur jau yra artimųjų, draugų. Jei visuomet būtų griežtai paisoma užsieniečių noro patekti į kelias prioritetines valstybes, užsieniečių perkėlimo ir naštos pasidalijimo programa neturėtų prasmės.

Jeigu nenustatoma, kad konkretus užsienietis gali kelti pavojų valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, priimamas sprendimas perkelti užsienietį į Lietuvą.

Graikijos prieglobsčio tarnyba atrenka kandidatus perkelti į Lietuvą ir Lietuvai  (Migracijos departamentui) atsiunčia šių užsieniečių anketas, asmens dokumentų kopijas, apklausų su Graikijos pareigūnais protokolus. Ši informacija leidžia atlikti pirminius patikrinimus Lietuvoje. Atlikus pirminius patikrinimus Lietuvoje, Migracijos departamento valstybės tarnautojai vyksta į Graikiją detaliau pasikalbėti su atrinktais perkelti užsieniečiais. Po pokalbio su kandidatais Graikijoje Migracijos departamento valstybės tarnautojai grįžta į Vilnių ir baigia kandidatų pirminio patikrinimo procedūras.

Jeigu nenustatoma, kad konkretus užsienietis gali kelti pavojų valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, priimamas sprendimas perkelti užsienietį į Lietuvą. Užsieniečiai, atvykę į Lietuvą, oro uoste pateikia prieglobsčio prašymus ir yra nuvežami į Pabėgėlių priėmimo centrą Rukloje, kuriame laukia Migracijos departamento sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo ir pradeda pirmąjį integracijos Lietuvoje etapą.

Įtakos procedūros trukmei gali turėti net toks veiksnys, kaip streikai Graikijoje, kurie yra dažnas reiškinys.

Konkrečius visos procedūros terminus nurodyti sudėtinga, nes procesas priklauso nuo daugybės aplinkybių: per kiek laiko Graikijos pareigūnai surenka grupę norinčių į Lietuvą persikelti asmenų, per kiek laiko jie patikrinami Graikijoje, vėliau – Lietuvos atsakingų institucijų. Sutarus su Graikijos institucijomis dėl konkretaus asmenų skaičiaus ir atlikus pirminius patikrinimus Lietuvoje, derinamas susitikimų su tais asmenimis grafikas. Įtakos procedūros trukmei gali turėti net toks veiksnys, kaip streikai Graikijoje, kurie yra dažnas reiškinys, kartais paralyžiuojantis visą gyvenimą sostinėje.

Atsižvelgus į visas aplinkybes, procedūra nuo kandidatų anketų pateikimo Lietuvai iki pačių asmenų atvykimo trunka apie du mėnesius.

Koks vaidmuo perkeliant pabėgėlius tenka Lietuvos ambasadai Graikijoje?

– Lietuvos ambasada Graikijoje užtikrina galimybę naudotis patalpomis susitikimams su kandidatais į perkėlimą, taip pat teikia logistinę ir kitokią paramą Lietuvos atstovams, atvykstantiems į Atėnus vykdyti perkėlimo procedūrų.

– Kiek pabėgėlių jau pateikė prašymus perkelti juos į Lietuvą?

– Be jau perkeltų šešių asmenų, šiuo metu Lietuva yra patvirtinusi 27 asmenų, kurie buvo patikrinti atsakingų Graikijos ir Lietuvos Respublikos institucijų, perkėlimą iš Graikijos. Dėl 70 naujų kandidatų šiuo metu vyksta patikrinimai Lietuvoje, vėliau su jais vyks pokalbiai Graikijoje, Lietuvos ambasadoje.

– Su kiek pabėgėlių jau kalbėtasi dėl perkėlimo į Lietuvą?

– Iš 30 kandidatų Graikijoje pokalbiai įvyko su 17 pilnamečių asmenų. Su visais pilnamečiais kandidatais vyksta susitikimai Graikijoje, Lietuvos Respublikos ambasadoje. Jei pakviestas į pokalbį asmuo neatvyksta, jis nėra perkeliamas į Lietuvą.

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...