Vienu metu būti ir modernia, ir homofobiška valstybe, visiems žadėti mokesčių rojų ir dovanų karalystę – neįmanoma. Reikia pasirinkti, kuria kryptimi norime eiti – duodama interviu „Veidui“ sako Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė, su kuria kalbamės apie Lietuvai atsiveriančias naujas galimybes ir iššūkius kelionėje pažangos link.

Aušra Pocienė

VEIDAS: Liko vos pusantro mėnesio iki euro įvedimo Lietuvoje – naujo etapo šalies istorijoje. Esate žmogus, daug nuveikęs, kad tai įvyktų – krizės metais būdama finansų ministre, dabar dirbdama Lietuvos banke. Kokia, jūsų nuomone, Lietuva ateina į euro zoną? Kokios mūsų stipriosios ir silpnosios pusės? Kaip jas paversti pranašumais?

I.Š.: Į euro zoną Lietuva ateina stipresnė, nei būtų atėjusi 2007-aisiais, ir neabejotinai stipresnė, nei daugelis euro zonos šalių yra šiandien. Ekonomikos nesubalansuotumai, kaupęsi iki 2008-ųjų, pašalinti, krizės pamokos bent iš dalies, tikiuosi, išmoktos. Pagrindinė rizika – atsipalaiduoti ir pamiršti būtinybę nuolat prižiūrėti, kad nesikauptų nauji. Neturime manyti, kad narystė euro zonoje buvo tikslas, ir jis pasiektas. Taip nėra, nes euras – tik priemonė.

Antra, prieš kariant šunis ant euro ar euro zonos svarbu suprasti, kad dauguma mūsų silpnybių ar rizikų būtų aktualios ir mums išliekant už euro zonos ribų – dėl fiksuoto kurso. Tad nėra prasmės likti už durų ir dar mokėti palūkanų priedus už tai, kad esame už durų.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip Lietuvos konkurencingumą padidins euro įvedimas? Kokias galimybes jis atveria ir kaip tinkamai jomis pasinaudoti?

I.Š.: Šalies, kurios valiuta tvirtai susieta su euru, įstojimas į euro zoną tuo pačiu kursu niekaip reikšmingai pakeisti jos konkurencingumo negali. Euro įvedimas galutinai panaikins tam tikras rizikas, už kurias dabar mokame per palūkanų priedus, nors jie, priešingai nei krizės laikais, nėra dideli. Tai turėtų lemti ir jau lemia pigesnius skolinimosi išteklius ir daugiau galimybių.

Vis dėlto euras yra tik viena iš priemonių, ir, kaip rodo kai kurių euro zonos valstybių patirtis, netinkamai naudojama gali būti problemų katalizatoriumi, o ne sprendiniu. Tad svarbu tinkamai naudoti kitus svertus: biudžeto, struktūrinės ir finansų sistemos stabilumą užtikrinančios politikos priemones, kurios turi derėti su dalyvavimu valiutų sąjungoje.

VEIDAS: Tačiau kaip Lietuvai įgauti naują pagreitį? Ko reikia, kad būtume konkurencinga, moderni, ekonomiškai stipri valstybė?

I.Š.: Ta kryptimi ir einame. Gaila, kad po įstojimo į Europos Sąjungą užklupęs susižavėjimas sparčiu gyvenimo gerėjimu skolon mus šiek tiek nukreipė nuo kurso ir gana brangiai kainavo. Turime matyti savo silpnąsias vietas: tai ir vangumas bandyti ir diegti naujoves, kurių kitose šalyse nesibaido net smulkusis verslas, valdymo bei viešojo administravimo kokybė ir skaidrumas, politinės lyderystės stoka, ypač savivaldoje, aukštojo mokslo turinys ir rezultatai, infrastruktūros trūkumas.

Spręsti didžiąją dalį šių klausimų mums gali padėti ir padeda ES finansinė parama, ir čia jau mūsų pasirinkimo bei valios klausimas tinkamai tą paramą išnaudoti. Turbūt didžiausia bėda yra ta, kad daugelis sprendimų priėmėjų, taip ir nesupratę, jog reikia pasirinkti, tebemano, kad galima eiti vienu metu skirtingomis kryptimis: būti ir modernia, ir homofobiška valstybe tuo pat metu, visiems žadėti mokesčių rojų ir dovanų karalystę. Vis dėlto tai tik trikdžiai, o judame vis tiek teisinga kryptimi, tik judėti ta kryptimi turime visi, o ne vien laukti, kol mus ten kilimu nuskraidins kokia nors labai gera valdžia.

VEIDAS: Jūsų manymu, ar Lietuva turi tolimesnių ambicingų tikslų, strategiją, kaip konkuruoti pasaulyje?

I.Š.: Mano nuomone, nė nereikia strategijų, išrašytų ant jaučio odos, – tokių turime užtektinai. Pakanka žinoti, kur norime būti, ir išsiaiškinti, kaip ten pateko kiti, kokių klaidų padarė pakeliui. Bet kokios ekonomikos tikslas yra šalies žmonių gerovė, tad galbūt svarbiausia sutarti, kaip mes tą gerovę suprantame.

VEIDAS: Kokios galėtų būti Lietuvos lyderystės, įsiliejus į euro zoną, kryptys?

I.Š.: Manau, kad ir dabar turime puikių lyderystės pavyzdžių versle, jų vis daugiau matyti nevyriausybinėse iniciatyvose. Politinė lyderystė galėtų suteikti visoms šioms iniciatyvoms kryptį, matymą. Žinoma, verslas ir žmonės savo nišas, kuriose gali būti geriausi, susiras be valstybės institucijų nurodinėjimo, tačiau sutelktas matymas visada duos geresnių rezultatų nei pavienės pastangos.

VEIDAS: Kaip euro įvedimas paveiks Lietuvos valstybės skolą, valstybės finansus?

I.Š.: Jeigu neimsime manyti, kad štai tikslas pasiektas, atėjo laikas „pagyventi“, tuomet tik teigiamai. Pirmiausia išnyks valiutos kurso rizika, todėl Lietuvos skolos instrumentai taps dar patrauklesni investuotojams, o tai leidžia tikėtis palankios skolinimosi kainos.

Euro zonos valstybėms taikomi ekonominės politikos derinimo ir priežiūros reikalavimai leistų tikėtis stabilesnės ir labiau prognozuojamos valstybės finansų politikos. Tai, beje, pastebima jau ir dabar, nes su šiokiais tokiais nukrypimais dabartinės Vyriausybės valstybės finansų politika išliko tuose pačiuose rėmuose, kuriuos projektavo buvusioji. Tai akivaizdus pranašumas turint mintyje, kad investuotojų pasitikėjimas mūsų šalimi mums yra labai svarbus.

VEIDAS: Lietuvos banke esate atsakinga už bankų priežiūrą. Taip pat esate Bendrojo priežiūros mechanizmo valdybos narė. Nors Europos centrinio banko požiūriu, didžiausi Lietuvos komerciniai bankai – stabilūs ir patikimi, tačiau vietiniai finansų ekspertai ir analitikai kritikuoja juos dėl apsidraudėliškos politikos, kuri veda šalį į stagnaciją, prarasto gyventojų pasitikėjimo. Ar kritika pagrįsta?

I.Š.: Parodykite man demokratinę šalį, kurioje bankai šiandien nėra kritikuojami ir yra pasiryžę skolinti visiems paskolos panorėjusiems. Kita vertus, raskite įmonę su gerais pinigų srautais, kuri negauna kredito, jeigu nori jį gauti. Finansinių galimybių padidinti skolinimą bankai (ir ne vien Lietuvos) tikrai turi, bet pasaulį ką tik sukrėtė ne šiaip ciklinis sulėtėjimas, o didelė krizė, kurios pasekmės – vis dar jaučiamos. Ekonominė aplinka kupina neapibrėžtumo ne vien dėl likutinių krizės reiškinių, bet ir dėl naujai atsiradusių geopolitinių iššūkių pasaulyje.

Nenuostabu, kad tokiu atveju ne vien kreditavimo, bet ir skolinimosi sprendimai priimami daug atsargiau ir net vangiau, nei po tiesiog eilinio ekonomikos augimo sulėtėjimo. Susidaro tam tikras uždaras ratas: tie, kurie galėtų nesunkiai gauti paskolą, nes yra mažai rizikingi, nenori skolintis, o skolintis daugiau nori tie, kurių rizikos bankai kol kas nepasirengę prisiimti. Lietuvos padėtis šiuo požiūriu visiškai neunikali ir neturėtų stebinti: dar neseniai bankams teko pripažinti milijardinius nuostolius dėl pernelyg drąsiai kredituoto nekilnojamojo turto sektoriaus.

Pastebėkime ir tai, kad mažinant finansų sektoriaus keliamas rizikas mokesčių mokėtojams bankai susiduria su vis naujais ir vis griežtesniais reikalavimais bei reguliavimu, prie kurių irgi būtina prisitaikyti ir jų laikytis. Tad yra daug priešpriešinių vėjų, kurie neleidžia kreditavimui įgauti kažkokios aiškios krypties ir tuo besistebintieji, matyt, pernelyg supaprastintai suvokia ekonomiką. Galiausiai šalis į stagnaciją ilguoju laikotarpiu veda ir mokesčių mokėtojų pasitikėjimą finansų pasauliu žlugdo veikiau perteklinis skolinimas ir skolinimasis, nei atvirkščiai.

VEIDAS: Kaip, jūsų požiūriu, Lietuvos žmonės pasitinka eurą: ar daug baimės, nerimo, ar skubama išleisti litus? Kaip keičiasi žmonių požiūris į eurą?

I.Š: Manau, didžiausio nuotaikų pokyčio verta tikėtis jau po euro įvedimo – tada, kai bus visiškai aišku, kad pasaulis nesugriuvo, juk jau dvylika metų galiojančiu kursu tiesiog pereiname prie „inkaro“ valiutos. Žinoma, daug nerimo dėl kintančių kainų, ir, matyt, euro įvedimas pats tą nerimą paaštrino: įprastomis aplinkybėmis vykstantys kainų svyravimai, pavyzdžiui, dėl sezoniškumo ar žaliavų brangimo, būtų daug mažiau pastebimi ir diskutuojami. Dabar euras „kaltas“ net dėl prasto citrinų derliaus Pietų Amerikoje. Faktas tas, kad infliacijos lygis Lietuvoje yra istoriškai žemas, o tai reiškia, jog perkamoji galia, didėjant darbo užmokesčiui, didėja, nors viešumoje vykstanti polemika daugelį verčia galvoti kitaip.

Pinigų keitimo procesas aktyviausias bus, matyt, po Naujųjų metų, tačiau grynųjų pinigų apyvartoje mažėja – vadinasi, racionalūs gyventojai įvertina, kad stovėjimas eilėje su grynaisiais pinigais yra ir imlus laiko, ir nesaugus, ir kitaip nepatogus. Bankai sąskaitose esančias lėšas perskaičiuos lygiai tuo pačiu kursu ir nemokamai. Kuo mažiau grynųjų bus apyvartoje, tuo mažiau nepatogumų visi pajusime pirmosiomis kitų metų savaitėmis, keisdami pinigus, mokėdami už prekes ir paslaugas.

VEIDAS: Įsiliejame į euro zoną, kai jos sveikata – nekokia. Kyla pavojus užsikrėsti?

I.Š.: Kuo galime užsikrėsti, tuo užsikrėsti galime ir esamoje padėtyje, o tiksliau – jau buvome užsikrėtę prieš krizę: polėkiu gyventi už pigiai pasiskolintus pinigus. Įsilieję į euro zoną prarasime vienintelį svertą – galimybę devalvuoti savo valiutą. Tačiau turint mintyje, kad šis sprendimas dėl daugelio svarbių priežasčių nebuvo priimtas tada, kai galbūt buvo vienintelis tokį pasirinkimą bent iš dalies pateisinantis laikas, tai yra 2008–2009 m., šio įrankio praradimas nėra itin didelis nuostolis. Taigi, kadangi esame prisirišę prie euro ir savo pinigų politiką „delegavę“ Europos centriniam bankui, geriau įstoti ir dalyvauti priimant sprendimus, nei laukti kažko už durų.

VEIDAS: Bankų sąjunga, Bendrasis priežiūros mechanizmas – kokią realią įtaką jie turės euro zonos stabilumui?

I.Š.: Bankų sąjungos tikslas – atkurti pasitikėjimą euro zonos bankų sistemos sveikata, dėl kurios būta nemažai spekuliacijų. Atliktas išsamus euro zonos bankų turto vertinimas – tik pirmas žingsnis. Toliau turi eiti kapitalo atkūrimo sprendimai ten, kur tai reikalinga, ir aukštai iškeltos priežiūros kartelės, užtikrinančios vienodus standartus visoms šalims, išlaikymas pasirinktoje padėtyje. Jeigu tai pavyks padaryti, įtaka, neabejotinai, bus teigiama.

VEIDAS: Sunku susilaikyti nepaklausus jūsų apie 2015 m. valstybės biudžetą. Tas optimizmas neatrodo pasvertas? Kuo tai gresia?

I.Š.: Tokio masto problemų, kurias lėmė 2007–2008 m. vyravęs nepagrįstas optimizmas ir trumparegiškumas, nekils, bet šiokių tokių paralelių esama. Tikėtina, kad kai kurie pajamų planai nebus įvykdyti, o tai reikštų didesnį deficitą, nei šiuo metu skelbiama. Vis dėlto tai nebus šokiruojantys nuokrypiai, keliais kartais pralenkiantys planuojamus skaičius, kaip buvo 2008-aisiais, kai vietoj skelbto 0,5 proc. BVP deficito metų pabaigoje gavome beveik 3,5 proc. ir dar – Europos Komisijos siūlymą pradėti Lietuvai perviršinio deficito procedūrą.

Jeigu dabar perspėjimai dėl biudžeto pasitvirtins, tai nepridės skaidrumo ir patikimumo, bet kol kas – tik tiek, nes tokiomis sąlygomis reputacija paprastai tirpsta po truputį. Tikiuosi, kad sprendimas paspirti tolyn biudžeto subalansavimo skardinę neišvirs papildomais palūkanų priedais už valstybės skolą.

VEIDAS: Kaip elgtumėtės jūs, jei tektų dabar sudarinėti biudžetą? Esate ne kartą minėjusi, kad perteklinis Lietuvos biudžetas yra visiškai realus dalykas.

I.Š.: Vyriausybė, kiek suprantu, atsisakė tikslo siekti subalansuoto biudžeto 2016 m. Dėl pablogėjusios aplinkos šį tikslą pasiekti kiek sunkiau, nei atrodė prieš metus, bet nėra neįmanoma ar nepakeliamai sunku – tereikia šiek tiek apriboti išlaidų didėjimą. Tai, kaip ir visada, yra prioritetų klausimas.

Manau, jog Lietuvos ekonomika auga ir artimiausius kelerius metus augs pakankamai, kad biudžeto subalansavimo 2016 m. nebūtų atsisakoma, nebent vardan kokių ilgalaikių struktūrinių reformų, pavyzdžiui, mokesčių sistemos, išnaudojant palankią skolinimosi aplinką. Tačiau apie panašius ketinimus negirdėti. Atrodo, kad tiesiog norima pernelyg neapsisunkinti gyvenimo rinkimų metais.

VEIDAS: Šalia darbo Lietuvos banke, dėstote makroekonomiką Vilniaus universiteto studentams. Kuo šis darbas jums patrauklus?

I.Š.: Galimybe diskutuoti su žmonėmis, kurių dar nesugadino įvairios „sermėginės tiesos“, kurias dažnas žmogus išsiugdo iš viešo ekonomikos diskurso ir todėl „žino“, kad mokesčiai turi būti maži, pensijos turi būti orios, o tam ar anam turi būti išleidžiama tiek ar tiek procentų BVP, nepaisant to, kad visų tokių poreikių suma gali ir visą BVP viršyti.

VEIDAS: Kokią Lietuvą matytumėt po dešimties ar dar po dvidešimties metų?

I.Š.: Tikiu, kad mes būsime geresni, nei esame šiandien. O Lietuva bus vis ta pati, bet ne tokia pati – ji bus geresnė vieta gyventi ir dirbti mums. Geresniems.

Premjeras Andrius Kubilius praėjusią savaitę pareiškė, kad artėja ypač spartus ekonomikos atsigavimas. Opozicija, atvirkščiai, įtarinėja, kad optimistinis šių metų biudžetas – dalis savivaldybių rinkimų šou, po kurio neišvengiamos biudžeto korekcijos. Tad kokia šiuo metu tikroji valstybės biudžeto padėtis, klausiame finansų ministrės Ingridos Šimonytės.

I.Š.: Dabar rengiame 2011–2014 m. makroekonominių rodiklių projekcijas ir augimo prognozė bus didinama, nes eksporto rodikliai ypač stiprūs. O jei kalbėsime apie biudžeto korekcijas, tai Biudžeto įstatymas aiškiai nustato, kada jis turi būti tikslinamas: jei faktinės ketvirčio pajamos iš mokesčių nebus bent 17 proc. didesnės nei pernai tuo pačiu metu. Tad su jokiais rinkimais tai nesusiję. Pirmųjų dviejų mėnesių pajamos, gautos surinkus mokesčius, iš esmės atitinka įstatymo nustatytas ribas, tačiau kovas – svarbiausias šiuo požiūriu, nes sausį daug sumokama už pernykštę (ypač Kalėdų laikotarpio) veiklą. Nemokestinės pajamos šiek tiek atsilieka nuo plano, tačiau toli siekiančių išvadų daryti dar tikrai negaliu.

VEIDAS: O “Sodros” biudžeto padėtis? Ar valstybės finansų būklė netaptų aiškesnė , jei “Sodros” ir valstybės biudžetai būtų sujungti į vieną?

I.Š.: “Sodros” biudžetas vykdomas, kaip patvirtinta įstatymo, – su nemenku 2,6 mln. Lt deficitu. Tačiau nemanau, kad “Sodros” ir valstybės biudžetus būtina sujungti. Svarbu, kad priimant politinius sprendimus būtų aišku, jog visos valstybės kišenės turi būti vertinamos kartu. Jeigu politinė kultūra nepakis ir neįsivyraus supratimas, kad finansinė drausmė yra mokesčių mokėtojų turtas, biudžetų jungimas niekuo nepadės. Finansinei drausmei sustiprinti pateiksime Seimui įstatymų paketą.

VEIDAS: Kada “Sodros” biudžetas pajus “Sodros” reformos, kuri pagaliau bus pradėta svarstyti Seimo pavasario sesijoje, įtaką?

I.Š.: Esminiai klausimai, į kuriuos turi atsakyti reforma, – kaip atliepti visuomenės senėjimo pasekmes, kurias Lietuva pajus po kelių dešimtmečių, ir kaip užtikrinti, kad sistema adekvačiai reaguotų į ekonomines realijas ir būtų apsaugota nuo politinio manipuliavimo. Dabartinės “Sodros” bėdos yra nulemtos būtent politinio manipuliavimo, kuris nepalankiai sutapo su ekonominiu ciklu. Pensijų didinimas 2007–2008 m. ignoravo realybę, kad “Sodros” perviršinės pajamos buvo gaunamos ūkio kaitimo sąskaita, todėl ciklui pasisukus žemyn neliko nei perviršio, nei rezervo. Iš šios duobės nelengva išsikapstyti, bet tai laikina – nors už tai mokėsime skolos prieaugiu ir daug labiau ribotomis galimybėmis didinti išmokas. Tačiau esminė reforma orientuojasi ne į tai, kas yra šįmet ar bus po trejų metų, – jos įtaką “Sodros” biudžetas pajus tik ilguoju laikotarpiu, nes kalbame apie dešimtmečių perspektyvą.

VEIDAS: Lietuvoje entuziastingai įdiegtas Vakaruose neišbandytas modelis, kai iš privalomų socialinių mokesčių leidžiama investuoti privačiuose pensijų fonduose, o dabar vietoj 5,5 proc. pervedimų vėl palikti kriziniai 2 proc. Ar tai teisinga juose apsidraudusių piliečių atžvilgiu?

I.Š.: Noriu priminti, kad kaupimui dalį lėšų pervesdavo pati “Sodra” iš jos įplaukų, o kita dalis buvo dengiama iš Stabilizavimo fondo. Šiuo metu pervedama tik dalis iš Stabilizavimo fondo, nes “Sodros” pajamų ir išlaidų neatitikimas dėl kitų nepamatuotų sprendimų milžiniškas ir be pervedimų antrajai pensijų pakopai. Tad pervedimų sumažinimas teisingas tiek, kiek apskritai yra teisinga ieškoti balanso tarp įvairių visuomenės grupių: dalyvaujančių kaupime ir ne, mokesčių mokėtojų, turėsiančių grąžinti augančią skolą ateityje, ir dabarties pensininkų. O kaupimas yra tikrai išbandytas modelis, tik jam skirtų lėšų šaltiniai būna įvairūs. Akivaizdu, kad ilguoju laikotarpiu reikia mąstyti, kaip finansuoti didesnę kaupimo dalį. Ne paskutinis vaidmuo čia tenka ir pačių žmonių suvokimui, kad rūpintis senatve yra ir jų reikalas.

VEIDAS: Kieno sąskaita – pajamų ar skolų – kitąmet planuojate atkurti pensininkams pensijas?

I.Š.: Šįmet penktadalis kiekvieno išleisto “neeuropinio” lito (tai lėšos pensijoms, mokytojų, gydytojų, policininkų algoms mokėti ir t.t.) bus skolinta. Kitąmet planuojamas deficitas turėtų sumažėti iki Mastrichto kriterijaus, t.y. 3 proc. BVP.

Todėl tikrasis klausimas yra, kaip pavyks tą padaryti, o ne iš kurios kišenės bus grąžintas buvęs pensijų dydis. Gerai, kad jau nuo 2011 m. ekonomika veikia žmonių naudai, t.y. pajamos, palyginti su ankstesniais metais, didėja, ko nebuvo 2009–2010 m., kai nepalanki pajamų dinamika sunkino deficito mažinimą. Tačiau ir 3 proc. deficitui esant maždaug dešimtadalis išleisto kiekvieno viešųjų finansų lito, vadinasi, ir pensijoms mokėti, vis tiek bus skolintas.

VEIDAS: Tai kuriais metais įmanoma tikėtis nedeficitinio biudžeto?

I.Š.: Jei neįvyks didelių sukrėtimų pasaulio ekonomikoje ir piliečiai rinksis finansinę drausmę, nedeficitinio biudžeto galime tikėtis jau 2014 ar 2015 metais.

VEIDAS: O kaip sekasi traukti milijardą iš šešėlio? Ar tikrai “atstovėsite” kasos aparatus turgavietėse maisto prekėms? Ar planuojama juos diegti ir kitoms prekėms?

I.Š.: Finansų ministerija neplanuoja teikti jokių nutarimo dėl kasos aparatų naudojimo pakeitimų, išskyrus susijusius su kasos aparatų aptarnavimu ir administracinės naštos mažinimu visiems jų naudotojams. Jeigu Smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacija pateiks kokių nors konstruktyvių siūlymų dėl patikslinimų, tikrai juos svarstysime. Kol kas tokių ketinimų nematyti – labiau naudojamasi šantažo instrumentais, nevengiant net įvelti Europos Komisijos pareigūnų, kalbant jų vardu. Esame nusiteikę tiek teisės aktų keitimu, tiek administravimo priemonėmis siekti tvarkos ir skaidrumo visur, kur šiuo metu to stokojama. Manau, tai itin svarbu ne tik biudžetui, bet visų pirma sąžiningai veikiančiam verslui ir sąžiningiems piliečiams. Apie skaičiais išreikštus šešėlinės ekonomikos mažinimo rezultatus daugiau spręsime ketvirčiui pasibaigus.

VEIDAS: Opozicija vėl teiks nekilnojamojo turto, progresinių mokesčių įstatymus, siūlys mažinti akcizus ir PVM – Jūs už ar prieš? O gal ir Vyriausybė rengia su mokesčiais susijusių įstatymų pataisų? Štai A.Kubilius, palyginęs savo ir Viktoro Uspaskicho pajamas ir sumokėtus mokesčius, įrodė, kad Lietuvoje neadekvačiai daug apmokestinamas darbas.

I.Š.: A.Kubiliaus ir V.Uspaskicho deklaracijų palyginimas parodė visiškai ką kita – mūsų mokesčių sistemoje esančių įvairių išimčių ydingumą. Nors nuosekliai stengiamės jų mažinti, kaskart dėl jų liejamos krokodilo ašaros, kol dėl kokių nors įvykių pasimato tos išlygos grimasa. Beje, tokių išlygų klausimais opozicija ne tik nesiūlo jas mažinančių sprendimų, bet ir atkakliai nepalaiko tokių siūlymų. Ji dažnai siūlo dalykus tiesiog dėl proceso – drįstu priminti, kad pati opozicija buvimo valdžioje laiku nesiūlė nei nekilnojamojo turto mokesčio (nors tam buvo puikus laikas ir makroekonominė būtinybė), nei progresinių pajamų mokesčių (labiau dėl akių registruodavo projektus, siūlančius “suprogresinti” kažkodėl tik darbo užmokestį, o ne visas pajamas). Opozicijos taktika – siūlyti dalykus, kurie dažniausiai prieštaringi, ir kurstyti neproduktyvią diskusiją, užuot bandžius susitarti, kur link turėtų evoliucionuoti mūsų mokesčių sistema ilguoju laikotarpiu, nes mokesčių politika – tai fundamentalus politinio sutarimo klausimas.

Turiu sutikti, kad darbas Lietuvoje apmokestintas gana stipriai, jeigu vertinsime pagal ES standartus, nors bendra mokesčių našta viena mažiausių. Norint mažinti darbo apmokestinimą, vartojimo mokesčiai turėtų būti ne mažinami, o didinami, ypač turint mintyje Lietuvos ekonomikos struktūrą (atvira, eksportuojanti ekonomika). Taip pat derėtų turėti daugiau turto bei “žaliųjų mokesčių” elementų, nes jie mažiausiai kenkia ekonominiam augimui ir yra mažiausiai elastingi vengimui.

VEIDAS: Laisvosios rinkos instituto skaičiavimais, palyginti su 2007 m., šiemet prognozuojamas BVP bus 8 proc. mažesnis, o valstybės biudžeto išlaidos 10 proc. didesnės. Ar tokia proporcija normali?

I.Š.: 2009–2010 m. vis gaudavau klausimų, kodėl bendros išlaidos didesnės nei iki krizės, ir tų klausimų paslėptas klausimas būdavo – kodėl išlaidaujate, nors teigiate, kad taupote. Bet pažiūrėkit, kokios tos išlaidų eilutės, kurios buvo “užprogramuotos” augti: išlaidos pensijoms, motinystės išmokoms, mokytojų atlyginimams mokėti – tai vis 2007-ųjų gale ir 2008-aisiais priimtų sprendimų persikeliantis efektas, o išlaidų mažinimas tikrai tų padidinimų neatsuko “atgal” į 2007 m. lygį. Pavyzdžiui, vidutinė pensija vien 2008 m. padidėjo beveik 30 proc., o 2010 m. sumažinta maždaug 5 proc. Verslas išlaidų požiūriu tiesiog grįžo į tą laikotarpį, į kurį grįžo pajamos, tačiau valstybės finansuose tai sunkiai pavyksta – juk net dėl tų sumažinimų, kuriuos atlikome, daugybė iečių buvo  sulaužyta. Reformuojamiems sektoriams tai tikrai nėra neskausmingas procesas, todėl ir pasipriešinimo ne mažiau, nei tiesiog mažinant išlaidas vienodu procentu, tik jis labiau koncentruotas.

VEIDAS: Ar Lietuvai sekasi artėti prie Mastrichto kriterijų?

I.Š.: Dabar koją kiša deficitas, tačiau jį mažiname, ir tikiuosi, kad kitąmet pavyks sumažinti iki Mastrichto kriterijaus (3 proc.). Ir to reikia ne dėl euro, o dėl mūsų pačių – valstybės skolos suvaldymo. Atsižvelgiant į naujas tendencijas, norint įsivesti eurą 2014 m., vėl reikia pradėti rūpintis, kad kojos nepakištų infliacija.

“Veidas”: Kaip vertinate įvykį, kad iš muitinės posto angaro Lietuvos pasienyje su Kaliningradu išvairuotas vilkikas su 1000 dėžių kontrabandinių cigarečių, apie kurių sulaikymą taip garsiai gyrėsi muitininkai? Ar įmanoma išvairuoti vilkiką iš muitinės posto be pačios muitinės darbuotojų pagalbos?

I.Š.: Nors į klausimus, kas ir kiek konkrečiai prisidėjo prie šio įvykio, turi atsakyti atliekami tarnybinis ir ikiteisminis tyrimai, kiek man yra žinoma situacija, tai niekaip negalėjo atsitikti be pareigūnų žinios ar bent jau aplaidumo.

Vertinimas čia gali būti tik vienas – tai yra skandalingas įvykis, metantis dėmę dorai savo darbą dirbantiems muitinės pareigūnams. Todėl tarnybinis tyrimas turi būti atliktas kuo skubiau, kad visuomenei būtų pateikti atsakymai į kylančius klausimus, o kaltininkai nubausti visu griežtumu.

“Veidas”: Ar normali situacija, kad Panevėžyje konfiskuotų krovinių sandėlyje nebėra vietos konfiskuotoms prekėms?

I.Š.: Didėjantys sulaikymai natūraliai lemia, kad sandėlyje vietos ima trūkti – juk konfiskuotos cigaretės ar svaigalai nėra realizuojami, o naikinami, kad nebūtų pakenkta legaliam verslui ir vartotojų sveikatai. Situacijai palengvinti yra patikslinti teisės aktai, kurie dabar numato ir kitus tabako naikinimo būdus, pavyzdžiui, ne vien deginimą, bet ir kompostavimą. Tačiau tokiems pokyčiams “įsivažiuoti” reikia laiko –  kol kas nėra didesnės naikinimo paslaugų pasiūlos.

“Veidas”: Kurie ir kiek darbuotojų dėl šio incidento nušalinti nuo darbo? Kokios atsakomybės pareikalauta ar ketinama pareikalauti iš Finansų ministerijai pavaldaus Muitinės departamento ir jo padalinio vadovų? Kitaip tariant, ar nulėks tik kokio sargo galva, ar ketinama imtis sistemiškesnių pokyčių?

I.Š.: Šiuo metu yra nušalinti keturi Panemunės kelio posto muitinės pareigūnai – posto viršininkas, viršininko pavaduotojas ir du pamainų viršininkai. Atlikus tyrimą bus nustatyti asmenys, turėję užtikrinti krovinio apsaugą, kartu bus įvertintas jų vadovų sugebėjimas kontroliuoti ir valdyti situaciją, taip pat kiekvieno iš jų nusižengimo ar aplaidumo laipsnis. Reikalausiu labai griežtos atsakomybės ir “sargų galvomis” šis atvejis neapsiribos.

"Veido" archyvas

Ministrė I.Šimonytė teigia, kad nueiti už miško, nukirsti galvą slibinui ir pasiimti pinigus lengviau, nei ištraukti milijardą iš šešėlinės ekonomikos. Suprantama – užduotis nueiti nežinia kur ir atnešti nežinia ką visose pasakose – sunkiausia

Šešėlinės ekonomikos mažinimas, dėl ko kitais metais į biudžetą planuojama surinkti apie 0,5-1 mlrd. litų, – visų institucijų atsakomybė, sako finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

“Neturiu trumpo sąrašėlio priemonių, kaip tas 1 mlrd. litų bus surinktas iš šešėlio. Jeigu tai būtų tik Finansų ministerijos rūpestis, tos pajamos būtų jau surinktos. Tikiuosi, kad legalią veiklą paskatins įvairių institucijų individualūs sprendimai mažinti administracinę reguliavimo naštą”, – antradienį Seime pristatydama 2011 metų valstybės biudžeto projektą, kalbėjo I.Šimonytė.

Ji paragino visus, įskaitant ir Seimą, diegti nepakantumo šešėliui aplinką: “Nuslėpęs mokesčius dėl egoistinių sumetimų, apvagia bendrapiliečius, todėl jokiu būdu nevadintini apdairiais, gudriais ar išradingais”.

Ministrė opoziciją paragino “nekasti sau duobės” teigiant, kad biudžeto lėšos išdalijamos valdininkams išlaikyti, net jeigu tai prideda populiarumo.

“Asignavimų valdytojus ir kitas institucijas raginu atsakingai išleisti kiekvieną litą, kad blogais pavyzdžiais nebūtų demotyvuoti tie, kurie supranta, kad mokesčius mokėti būtina, tačiau nusivilia sužinoję apie kiekvieną kėdę, kuriai išleista daugiau negu būtina”, – kalbėjo I.Šimonytė.

Ji pabrėžė, kad ne paskutinį vaidmenį kovoje su šešėlinės ekonomikos padariniais turėtų vaidinti ir teisėsaugos institucijos, ypač tos, kurios kovoja su korupcija: “Pilietis, mokantis mokesčius, neturi susidurti su dilema, kodėl taip daro”.

Šalies ūkis kitais metais, pasak ministrės, realiai augs beveik 3 proc., o vidutinė metinė infliacija sieks 1,8 proc., o ją lems darbo užmokesčio augimo tendencijos ir globalūs žaliavų kainų pokyčiai.

“Nepaisant numatomo ekonomikos atsigavimo, nedarbo lygis kitais metais liks gana aukštas ir sudarys daugiau nei 16 proc., tačiau numatomas beveik 2 proc. darbo užmokesčio augimas”, – sakė I. Šimonytė.

Pasak jos, kitų metų valstybės, “Sodros” ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetai – “labai svarbi stotelė”, siekiant sumažinti viešųjų finansų deficitą iki 3 proc. BVP 2012 metais.

Kitais iš Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių institucijų Lietuva gaus 7 mlrd. litų finansinės paramos. Dar 1 mlrd. litų bus šiais metais nepanaudotos lėšos.

Iki 2011 metų pabaigos siūloma taikyti lengvatinį PVM šilumai, knygoms, taip pat kompensuojamiems vaistams ir medicinos priemonėms.

Dėl įsipareigojimų ES pigesnės cigaretės nuo kitų metų pradžios gali brangti apie 10 centų, o dyzelinas – 12 centų.

Vyriausybė planuoja, kad atsigaunant šalies ekonomikai, kitais metais valstybės biudžetas gaus kur kas daugiau pajamų iš pridėtinės vertės bei gyventojų pajamų mokesčių. Tikimasi ir pajamų mokesčio surinkimo augimo, tuo tarpu pajamos iš akcizų 2011 metais turėtų augti kukliau.

Nacionalinio biudžeto pajamos kartu su europinėmis lėšomis bus apie 27 mlrd. litų, iš jų 7 mlrd. litų – ES parama ir 20 mlrd. litų – iš mokesčių bei vadinamųjų specialiųjų programų. Nacionalinio biudžeto asignavimai bus 29 mlrd. litų.

Finansų ministrė teigia, kad Vyriausybės planas 2011-aisiais iš šešėlinės ekonomikos gauti apie 1 mlrd. litų yra realus, bet ambicingas. Tačiau nei Ingrida Šimonytė, nei kiti Vyriausybės nariai kol kas neatskleidžia, kokiomis priemonėmis jis bus įgyvendintas.

“Faktas, kad tai yra ambicingas planas, nes šešėlinė ekonomika nėra reiškinys, kuris egzistuoja pats savaime. Faktas, kad reikės rasti konsensusą tarp visuomenės lūkesčiu, tarp tolerancijos vienai ir kitai nelegaliai veiklai. Sakyčiau, kad tai yra realus, bet ambicingas planas”, – ketvirtadienį po Vyriausybės posėdžio žurnalistams sakė ministrė.

I.Šimonytės teigimu, nereikia tikėtis, kad tai bus tik Finansų ministerijos, mokesčių inspekcijos ar muitinės uždavinys.

“Pirmiausia reikia kalbėti, kad socialinės paramos sistema yra ne paskutinis veiksnys šioje srityje, nes žmogui dažnai neapsimoka legaliai dirbti. Reiškia, reikia ieškoti sprendimų šioje srityje, reikia ieškoti sprendimų verslo supaprastinimo srityje, kas teikiama su biudžetu”, – kalbėjo ji.

I.Šimonytė trečiadienį kalbėjo, kad realu iš šešėlinės ekonomikos kitąmet gauti apie 500 mln. litų, tačiau kadangi to nepakanka, užbrėžtas tikslas – gauti 1 mlrd. litų ar šiek tiek daugiau.

Lietuva pagal šešėlinės ekonomikos dalį užima 64 vietą tarp 151 pasaulio valstybės.

Šešėlinio verslo dalis 1999-2007 metais Lietuvoje vidutiniškai siekė 31,9 proc., nustatė Pasaulio bankas. Mažiausia šešėlinės ekonomikos dalis Lietuvoje buvo 1999-aisiais (30,2 proc.), vėliau nuolat didėjo ir 2007-aisiais, ekspertų vertinimu, pasiekė 34 procentus.

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad 2009 metų pradžioje Vyriausybė buvo priversta skolintis neviešai dėl ypatingos padėties. Seime atsakydama į Valstybės kontrolės priekaištus, kad toks skolinimosi būdas buvo nereglamentuotas, ministrė teisinosi, kad daugiau jis nebenaudojamas.

“Nei poreikio skolintis tokiu būdu, nei paklausos išleistoms priemonėms nebuvo įmanoma suplanuoti iš anksto”, – teigė finansų ministrė.

I.Šimonytė aiškino, kad neviešai buvo skolintasi tik praėjusių metų pradžioje. Toks skolinimosi būdas buvo taikomas todėl, kad buvo susiklosčiusi ypatinga situacija – 2008 metų pabaigoje prasidėjus globaliai ekonomikos krizei, tarptautinės finansų rinkos užsidarė – tai reiškia, užsienio rinkose nebuvo galimybės pasiskolinti leidžiant euroobligacijų emisijas.

Pasak jos, neviešas skolinimosi būdas šiuo metu nebenaudojamas.

Valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė konstatavo, kad 2009 metais Vyriausybės vertybiniai popieriai buvo leidžiami neviešai, nors šitaip pasiskolinti nebuvo iš anksto suplanuota, be to, toks išleidimas iki šiol nėra reglamentuotas.

“2009 metais Vyriausybės vertybiniai popieriai, išleisti neviešu būdu, sudarė didžiausią (56 proc.) dalį skolinimosi vidaus rinkoje, tačiau skolintis tokiu būdu nebuvo numatyta nei Vyriausybės vidutinės trukmės skolinimosi ir skolos valdymo strategijoje, nei sudarant metinę 2009 metų skolinimosi programą”, – sakė G.Švedienė.

Seimui pateikta vertinti Valstybės kontrolės parengta išvada dėl 2009 metų valstybės biudžeto įvykdymo. Dvi savaites Valstybės kontrolės ataskaitą analizuos Seimo komitetai, vėliau svarstymas bus tęsiamas plenariniuose posėdžiuose.

Įvertinusi 55 iš valstybės biudžeto finansuojamų institucijų ir įstaigų bei savivaldybių finansinę veiklą, tik dėl ketvirtadalio audituotų valstybės biudžeto asignavimų Valstybės kontrolė neturėjo reikšmingų pastabų. 2009 metais deficitinio valstybės biudžeto pajamos siekė 20,709 mlrd. litų, o išlaidos – 24,593 mlrd. litų.

„Lietuvos rytas“ praneša:

Prie Finansų ministerijos vairo stojus Algirdui Šemetai, valstybė ėmė skolintis iš šalies komercinių bankų ne konkurso būdu, nors įstatymai to neleidžia. Tai pareiškė Valstybės kontrolė (VK).

Kontrolierių teigimu, tikėtina, kad dėl to valstybė mokėjo per dideles palūkanas ir pabloginto sąlygas kitiems paskolų gavėjams.

VK pažymi, kad visi neviešo skolinimosi sandoriai, išskyrus vieną, buvo sudaryti didesnėmis palūkanomis nei vieši. Ir viešu, ir neviešu būdu skolino tie patys bankai, todėl jie buvo suinteresuoti nebedalyvauti viešuose aukcionuose ir neskolinti pigiau, tvirtina VK.

Kontrolieriai taip pat priekaištauja, kad Finansų ministerija investuotojus apie neviešą skolinimą informuodavo itin nenoriai ir šykščiai.

„Nė vienas oficialus šaltinis nepateikė detalios informacijos apie neviešus vertybinių popierių išleidimus. Tai klaidina vartotojus”, – pareiškė kontrolieriai.

„Buvo naudojamasi iš anksto neplanuota galimybe skolintis kitomis sąlygomis nei aukcionuose.

Jeigu ja nebūtų buvę pasinaudota, jau 2009-ųjų pradžioje valstybė būtų negalėjusi mokėti pensijų, socialinių išmokų, atlyginimų pedagogams, medikams”, – rašoma Finansų ministerijos komentare.

Esą 2009 metų pradžioje aukcionuose buvo pateikti pageidavimai gauti ir 13 proc. viršijančias palūkanas. O vieno aukciono metu valstybei siūlyta skolinti ir už 16 proc.

Valstybės kontrolė ir ministerija nesutaria, ar pastaroji išvis turėjo teisę skolintis neviešai.

Kontrolieriai savo ataskaitoje taip pat pažymi, kad apskaičiuodama valstybės skolą Finansų ministerija suklydo daugiau kaip šimtu milijonų litų. Tiesa, skola ne sumažinta, o padidinta 123,08 mln. litų.

VK nuomone, Finansų ministerija neteisingai priskaičiavo, kad kylant dolerio kursui didėjo paskolos doleriais vertė. Valstybės paskolos specialiomis priemonėmis yra apsaugotos nuo šio kurso svyravimo.

Be to, valstybė esą prarado ne mažiau kaip 400 tūkst. litų palūkanų, nes ištisą mėnesį užtruko konvertuoti pernai pasiskolintus 1,5 mlrd. JAV dolerių į litus.

Tiek užtruko, kol valstybė sutarė su bankais apsidrausti nuo rizikos, kad kis JAV dolerio ir euro santykis.

Doleriai, už kuriuos jau buvo skaičiuojamos palūkanos, nenaudojami gulėjo Lietuvos banko einamojoje sąskaitoje. Už tai nebuvo mokamos palūkanos.

Marius Dubnikovas

Lietuvos finansų maklerių asociacijos prezidentas

„Praėję metai buvo ekstremalių išbandymų metai. Valstybei kritiškai reikėjo pasiskolinti, o skolintojų trūko, buvo abejojama net ir didesnių valstybių galimybėmis skolas sugrąžinti.

Ne visada sprendimai buvo patys geriausi, bet tuo metu visos priemonės buvo tinkamos. Manau, Finansų ministerijos priemonės buvo naudojamos tiek tinkamai, kiek tuo metu leido situacija.”

„Respublika“ rašo:

„Lietuvos valdžios institucijos su valstybės pinigais elgiasi nusikalstamai. Iš pasaulio bankų skolinasi su 8 proc. ir didesnėmis palūkanomis, tuos pinigus laiko komerciniuose bankuose, o gauna perpus mažesnes palūkanas arba net primoka už valstybinių indėlių laikymą. Negana to, dar paaiškėjo, kad Vyriausybė skolinasi daugiau milijardų, nei reikia biudžeto deficito skylėms užkišti.

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys Algirdas Butkevičius pasibaisėjęs, kad valdžios institucijos biudžeto pinigais taškosi kaip savais ir drįsta neteikti informacijos net valstybės auditoriams.

“Nebuvo pateikti visi teisės aktų nustatyti biudžeto vykdymo rodikliai, nėra iždo sąskaitų likučių komerciniuose bankuose, nepateikta visa informacija apie valstybės investicijas. Tai yra pinigai, skirti ekonomikai plėtoti. Ar tos lėšos panaudotos nesėkmingai, ar jų panaudojimas buvo labai žemas – neaišku kodėl, bet ta medžiaga Valstybės kontrolei nebuvo pateikta”, – spėliojo A.Butkevičius.

Jis negailėjo kritikos Vyriausybei, kad brangiai skolinosi, o tuo tarpu iš 141,3 mln. litų Privatizavimo fondo lėšų buvo panaudota vos 10 mln. litų.

“Kai mažėja atlyginimai, karpomos žmonių pensijos, komercinių bankų sąskaitose guli milijardai nepanaudotų valstybės lėšų, kurias reikėjo skirti ekonomikai gaivinti, darbo vietoms išsaugoti ir naujoms sukurti”, – sakė A.Butkevičius. Anot jo, tendencingai atrodo ir tai, kad auditoriams nebuvo pateikti duomenys apie 1,4 mlrd. litų skolintų lėšų, kurios yra investuotos komerciniuose bankuose.

Valstybės auditoriai atkreipė dėmesį ir į tarptautinėms kredito reitingų agentūroms mokamus mokesčius. 2009 m. keturioms agentūroms sumokėta apie 4 mln. litų, tačiau vienai iš jų – “Standard&Poor’s” – mokama net keletą kartų daugiau nei likusioms agentūroms.

Auditorių nuomone, skolinimosi poreikis turi būti prognozuojamas taip, kad užtikrintų efektyvų valstybės piniginių išteklių valdymą. Tačiau pernai Vyriausybė skolinosi net ir tada, kai tokios būtinybės nebuvo.

Valstybės kontrolė išsiaiškino, kad 2009 m. atskirais mėnesiais valstybės piniginių išteklių likutis svyravo nuo 8 mln. litų net iki 5,5 mlrd. litų (spalio mėn.).

Laikinai laisvos lėšos investuojamos į terminuotus indėlius ir Vyriausybės vertybinius popierius, tačiau skolinių įsipareigojimų valdymo išlaidos smarkiai viršija iš investavimo gautas pajamas. Mat skolinamasi vidutiniškai už 8 proc. metinių palūkanų, o už laikinai laisvas lėšas, investuotas į terminuotus indėlius, mokamos palūkanos nesiekia nė 4 proc. litais ir 0,5 proc. eurais.

“Vyriausybė vis kartoja, kad reikia taupyti, reikia skolintis, o vien praeitų metų gruodžio 31 d. į terminuotus indėlius komerciniuose bankuose buvo įvairiais laikotarpiais investuota 842 mln. litų valstybės lėšų, – sakė A.Butkevičius. – Pasižiūrėjau, kokia situacija šiandien – rugsėjo 1 d. terminuoti indėliai sudarė net 3,3 mlrd. litų. Bet gali būti ir atskiri pinigai einamosiose sąskaitose, tik, kaip pažymėjo Valstybės kontrolė, asignavimų valdytojai šios informacijos kažkodėl nepateikė”.

Valstybės kontrolė įdomius faktus paskelbė ir apie Gedimino Kazlausko vadovaujamos Aplinkos ministerijos vykdomą daugiabučių namų atnaujinimo programą. Jos nepavyks laiku įgyvendinti. Ji dar net nepradėta vykdyti, nors pinigai seniausiai yra.

Valstybės kontrolės 2-ojo departamento direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Milčiūnas kalbėdamas su “Respublika” pripažino, kad neskaičiavo, kiek mūsų visų lėšų ministras G.Kazlauskas užsienio bankui atidavė šiais metais – gal už indėlio tvarkymą sumokėta jau per dešimt milijonų litų?

“Aš tik žinau, kad Aplinkos ministerija dar šiemet bankui pagal sutartį privalo pervesti apie 200 mln. litų”, – “Respublikai” sakė M.Milčiūnas.

Valstybės auditorių teigimu, iki šių metų vidurio buvo tik šeši daugiabučių renovacijos projektai, kuriems galima suteikti paramą iš Kontroliuojančiojo fondo lėšų.

Seimo Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Jurgis Razma, paprašytas įvertinti tokį koalicijos partnerio ministro G.Kazlausko neūkiškumą, iš pradžių sutriko.

“Čia kažkas ne taip. Gal skaičiai neteisingi? Jei iš tikrųjų taip, reikia aiškintis, kaip bankas pasirinktas, ar buvo tartasi su kitais bankais, ar buvo skelbiamas konkursas. Nenorėčiau sakyti, kad tai korupcija, bet aiškintis pagrindo yra”, – J.Razma nesiryžo išsakyti nuomonės, kas – politikai ar teisėsaugos institucijos – turėtų tirti tokį ministro G.Kazlausko švaistūnišką elgesį.

Loreta GRAUŽINIENĖ, Seimo Audito komiteto pirmininkė:

Ir dideliu verslininku nereikia būti, kad sugebėtum suskaičiuoti – į banką įdėti pinigai turi duoti naudą, o ne nuostolį. Šio atvejo, kai Aplinkos ministerija vien per tris praėjusių metų mėnesius “praganė” per du milijonus litų, nedrįsčiau pavadinti aplaidumu. Tai jau nusikaltimas, kurį tirti privalėtų atitinkamos institucijos. Juk tai ne asmeniniai ministro G.Kazlausko, o mūsų visų pinigai. Kita vertus, šie į banką padėti milijonai yra gyvybiškai reikalingi finansavimo šaltinių neturinčiam Lietuvos verslui.

Iki šiol vis galvojau, gal vienas ar kitas ministras nesuvokia ekonomikos dėsnių, gal jam paprasčiausiai nesiseka. Šiuo ministro G.Kazlausko atveju darau prielaidą, kad tai sąmoningas veiksmas. O kam jis naudingas, reikia giliau patyrinėti. Nepagavau už rankos, bet galima daryti prielaidą, kad kai kas iš to turi finansinės naudos. Juo labiau kad renovacijai įšaldytą pusę milijono litų ruošiamasi papildyti dar keliais šimtais milijonų.

Andrius MAZURONIS, Seimo Audito komiteto narys:

Dabartinė Vyriausybė jau ne pirmą kartą savo sprendimais demonstruoja ypatingą palankumą komerciniams bankams. Tai buvo akivaizdu ir svarstant Aukštojo mokslo įstatymą, ir kitus, kurie prisidėjo gelbėjant nuo krizės bankus, bet ne Lietuvos žmones.

Valstybės kontrolė jau pernai svarstant biudžeto vykdymo apyskaitą konstatavo, kad valstybės skolinimosi politika vykdoma netikslingai ir nelogiškai. Šįmet išvados pasikartoja. O Vyriausybė dar daugiau skolinosi vidaus rinkoje, kas, kaip teigia auditoriai, naudingiausia šalyje veikiantiems skandinaviškiems komerciniams bankams.

Tai, kas vykdoma valstybėje su skolinimosi politika, yra netoleruotina. Bet kad padėtis keistųsi, reikia politinės valios. Dabar politinę valią demonstruoja tie, kas turi didesnį kiekį mygtukų Seime, ir tam tikrų grupių interesai nusveria prieš naudą visai valstybei ir jos žmonėms.

„Vilniaus diena“ praneša:

Vyriausybė sulaukė kritikos, kad milijardus laisvų pinigų laikydama kaip terminuotuosius indėlius, tuo pačiu metu brangiai skolinasi užsienyje. Tačiau ekspertai tikina, kad rizika gali kainuoti dar brangiau.

Sausio 1-ąją valstybė turėjo 3,3 mlrd. litų laisvų lėšų, iš jų 1,4 mlrd. litų laikė komercinių Lietuvos ir užsienio bankų terminuotuose indėliuose. Tačiau net turėdama tiek lėšų sąskaitose, šalis skolinosi ir vidaus, ir užsienio rinkose. Pavyzdžiui, vasario mėnesį dešimčiai metų pasiskolino 2 mlrd. JAV dolerių (apie 5 mlrd. litų) su 7,625 proc. metinių palūkanų.

Tokią situaciją valstybėje būtų galima palyginti su gyventoju, kuris neturėdamas nė lito kišenėje yra priverstas kreiptis į greitųjų kreditų įmonę. Kreditą toks žmogus gautų, tačiau jo kaina būtų didžiulė.

Buvęs Finansų ministerijos Iždo departamento direktorius, dabar Ukrainos VAB banko valdybos pirmininko pavaduotojas Lukas Tursa sakė, kad praktika, kai valstybė turi laisvų lėšų, jas investuoja ir tuo pačiu metu skolinasi, yra įprasta.

“Žmonės, kurie dirba Finansų ministerijoje, mato ne tik dieną ar dvi, savaitę į priekį, o pinigų poreikį po mėnesio ar dviejų. Atrodo, štai – sąskaitoje 3 mlrd., o po dviejų savaičių pasiskolino dar du. Klausimas – kodėl? Todėl, kad po mėnesio reikės grąžinti 5 mlrd.”, – dėstė pašnekovas.

Anot jo, valstybė turi skolintis deficitui padengti ir ankstesnėms paskoloms grąžinti. “Kitų valstybės išlaidų atveju dar galima atidėti atsiskaitymus, o laiku negrąžinus paskolų būtų kur kas rimtesni padariniai. Todėl valstybė, siekdama apsidrausti nuo tokios rizikos, skolinasi iš anksto”, – aiškino L.Tursa.

Pasak jo, būtų idealu pasiskolinti prieš dieną iki didesnio mokėjimo. Tačiau kyla rizika, kad tuo metu pasiskolinti gali būti neįmanoma dėl pasikeitusios padėties rinkoje arba paskola bus labai brangi.

“Todėl skolinamasi anksčiau. Kitas dalykas, kadangi mūsų kapitalo rinka negali visiškai patenkinti Vyriausybės skolinimosi poreikio, tenka eiti į tarptautines rinkas. Todėl tenka imti skolon didesnes sumas, nes skolintis nedaug būtų brangiau”, – apie tai, kad ne visuomet galime rinktis ir skolintis tik tiek, kiek reikia tuo metu, kalbėjo pašnekovas.

Anot ministerijos, investuojant lėšas į terminuotuosius indėlius Lietuvos ir užsienio komerciniuose bankuose, siekiama ne sukurti pridėtinę vertę, o gauti didesnę grąža nei investuojant į terminuotuosius indėlius Lietuvos banke. Laisvos valstybės lėšos investuojamos skirtinguose bankuose, kaip 1–3 mėnesių terminuotieji indėliai, nevienodo dydžio sumomis.

“Pasiskolintos ar į iždą surinktos lėšos, kol jos laikinai nenaudojamos, nėra joks perteklius, jos laikomos tol, kol iš jų turi būti apmokėtos išlaidų sąskaitos. Specialistai mato būsimas išlaidas ir atsižvelgdami į tai planuoja lėšų poreikį ir laisvų valstybės lėšų investavimo terminuotuosiuose indėliuose trukmę”, – aiškina ministerijos pareigūnai.

Kad indėlių ir paskolų palūkanos nepalyginami dalykai, sutinka ir L.Tursa. “Pasiskoliname brangiau, o į bankus dedame mažesnėmis palūkanomis. Gauname neigiamą maržą. Tačiau apsidraudžiame, kad laiku turėsime pinigų vieniems ar kitiems įsipareigojimams įvykdyti”, – aiškino vienas Ukrainos banko VAB vadovų.

Kitas klausimas, kaip valdomos valstybės lėšos. “Jei bankas gautus indėlius investuotų į aktyvus, kurie neštų mažesnę grąžą nei indėlių palūkanos, jis patirtų nuostolius ir gal net bankrutuotų. Todėl bankai prisiima didesnę riziką ir išplečia priemonių sąrašą bei gauna didesnę grąžą. Tą patį galėtų daryti ir valstybė, ir tai daroma kitose šalyse”, – kalbėjo L.Tursa ir pripažino, kad Lietuvoje valstybės lėšų valdymas galėtų būti efektyvesnis.

– Ar jau aišku, kada visuomenė galės susipažinti su 2011 metų biudžeto projektu ir kokių naujų mokesčių jame galima tikėtis?

– Biudžeto projektas bus maždaug po savaitės, nes institucijos vėluoja paduoti savus skaičiavimus. Kalbėdama apie mokesčių didinimą norėčiau pasakyti, kad nuo 2011-ųjų sausio 1-osios didės dyzelino ir cigarečių akcizai, bet tai iš anksto suplanuotas akcizų didinimas, prisitaikant prie bendrojo Europos Sąjungos akcizų dydžio, o ne tikslinės pastangos padidinti biudžeto pajamas. Jokių kitų naujų mokesčių ateinančiais metais neplanuojame. O aptarinėjami nekilnojamojo turto ir transporto mokesčiai realybe gali tapti tik apie 2012 metus.

– Ar jau radote, iš kur paimti pusę milijardo litų, kuriuos su premjeru iš pradžių planavote gauti iš nekilnojamojo turto ir transporto mokesčių, bet negavote tam prezidentės pritarimo?

– Negavome ne tik prezidentės, bet ir koalicijos partnerių pritarimo, tad kol kas mąstome. Partneriai sako – reikia ieškoti rezervų mažinant išlaidas. Bet pati Finansų ministerija administruoja tik 2 mlrd. litų, reikalingų valstybės skolai aptarnauti, tad jų sumažinti niekaip neina. Vadinasi, taupymo rezervų reikia ieškoti kitų ministrų valdomose srityse. Vis dar laukiame jų pasiūlymų.

– Sakėte, kad jus supykdžiusiose pradinėse biudžeto apmatose ministerijos norėjo gauti maždaug 4 mlrd. litų daugiau nei šiemet. O kokių skaičių laukiate dabar?

– Su ministrais sutarėme, kad planuojant biudžetą bus atsisakyta ilgalaikės blogos tradicijos prašyti daugiau, nei reikia pinigų, manant, kad tiek, kiek prašai, vis tiek negausi. Kontroliniai skaičiai – šių finansinių metų lygio su galimybe mažinti išlaidas 10 proc. Žinau, kad kai kurios ministerijos jau prašo keliais šimtais milijonų daugiau, nei turi šiemet. Ką gi, biudžeto projektas – Vyriausybės kolektyvinio svarstymo produktas. Gal kuris nors ministras sutiks 20 proc. susimažinti kitų metų ministerijos išlaidas savo daugiau prašančio kolegos naudai? Kitų alternatyvų nėra. Mes negalime be saiko didinti valstybės skolos. Kai kas aiškina, kad kitąmet valstybė gaus daugiau pajamų nei šiemet, tačiau tai nereiškia, jog tuos pinigus reikia išdalyti. Juos teks atidėti palūkanoms už pastaruoju metu gerokai išaugusias skolas.

Rusijos gaisrai, Vakarų Europos karščiai ir potvyniai bei kitos gamtos išdaigos žemės ūkio produktų pardavėjams gali reikšti gerą naujieną, o pirkėjams – nelabai, sako finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

Pasak ketvirtadienį Žinių radijo laidoje “Pozicija” kalbėjusios ministrės, rudenį bus aiškiau, kaip gamtos stichijos paveikė derlių ir produkcijos kainas.

“Yra nemenka tikimybė, kad grūdų trūks. Pardavėjams tai gali reikšti visai gerą naujieną, o pirkėjams – ne visai gerą naujieną”, – sakė I.Šimonytė.

Pasak jos, vyksta daug diskusijų, kiek įtakos maisto žaliavos kainos daro galutinės produkcijos kainoms, bet neabejojama, kad žaliavos pabrangimas turės įtakos galutinėms kainoms.

Vyriausybė pirmadienį pasitarime pritarė siūlymams ilginti pensijos amžių, palikti 2 proc. pervedimus į privačius pensijų fondus ir “subalansuoti” motinystės išmokas, po pasitarimo žurnalistams pranešė finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

“Šiandien susitarėme dėl keleto dalykų, kad pateiksime Seimui svarstyti kelis principinius sprendimus. Pirmas principinis sprendimas yra dėl pensijos amžiaus ilginimo, antras – dėl pervedimo į pensijų fondus, kad 2 procentų riba bus užšaldyta iki bendros “Sodros” reformos. Trečias dalykas, bus pateikti siūlymai dėl motinystės išmokų eilutės Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžete subalansavimo”, – teigė I.Šimonytė.

Išsamiau siūlymų ji nepakomentavo.

Antradienį Vyriausybė ketina pritarti atitinkamoms įstatymų pataisoms, kurias teiks Seimui.

Pasak žiniasklaidos, planuodama kitų metų valstybės biudžetą Vyriausybė svarsto galimybę didinti pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčius bei 0,1 proc. apmokestinti visą nekilnojamąjį turtą, mažinti motinystės pašalpas.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ragina Lietuvos Vyriausybę svarstyti galimybes mažinti motinystės išmokas, įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, taip pat “žaliąjį mokestį” transporto priemonėms.