Po 25-erių atkurtos nepriklausomybės metų Lietuvoje iki šiol tebėra įamžinti ir pagerbti tautos budelių sovietų okupantų „didvyriai“, raudonieji banditai ir okupacinės valdžios kolaborantai, komunarai, tarybos ir darbininkai. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti pažvelgus į Lietuvos miestų ir miestelių gatvėvardžių politiką.

Dovaidas PABIRŽIS
Tai politika, kurios iš tiesų nėra. Nuo Atgimimo pradžios iki pirmųjų nepriklausomybės metų, maždaug tarp 1988–1992-ųjų, Lietuvoje masiškai pakeista didelė dalis gatvėvardžių, kurių pavadinimai buvo atvirai ideologiniai, komunistiniai ar įamžino sovietinių okupantų istorijos naratyvo herojus. Tačiau kai kurie iš šių istorijos šešėlių buvo palikti ar praslydo nepastebėti ir taip pasiliko kaip kultūrinės atminties objektai bent keletui dešimtmečių.

V.Čkalovo gatvė Šiauliuose

Kosmoso, Veteranų, Partizanų, Tarybų – to­kios gatvių pavadinimų lentelės puošia namus vos keliolika gatvių pavadinimų iš viso turinčiame Visagine. Tokių pavyzdžių apstu ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Klaipėdoje galima atrasti Komunarų ir Paryžiaus Komunos gatves. Daugiausia sovietinės okupacijos ženklų išliko Šiauliuose – čia iki šiol pagerbtas Stalino sakalas Valerijus Čkalovas, sovietų partizanė Marytė Margytė, Krymas, Sevastopolis, ką jau kalbėti apie išradėjus, novatorius, darbininkus. Tik šių metų rugsėjį Šiaulių valdžia pagaliau susiprato ir pradėjo V.Čkalovo ir M.Margytės gatvių pavadinimų keitimą.

„Kai sovietiniai karininkai žiūrėdavo į Sąjūdžio demonstracijas, sakydavo – fašistai ne­pribaigti. O čia vis dar yra nepribaigtas so­vie­tinis palikimas. Kosmonautų ar Tarybų gatvės – dalykas, kurį reikėtų išrauti su šaknimis. Vie­tos gyventojams pritrūko istorinio jautrumo ir nuovokos, o paskui galbūt atsirado ir tam tikra globa. Neatsitiktinai kalbame apie Vi­sa­giną ir Klaipėdą, kur sovietinės nostalgijos esa­ma nemažai. Tačiau čia neturėtų būti jokių kom­promisų – tai totalitarinis palikimas. Turėti Ta­rybų gatvę yra tas pats, kas turėti Adolfo Hit­lerio, Vermachto ar Liuftvafės gatves“, – įsitikinęs Seimo narys Mantas Adomėnas.

Jo manymu, apie gatvėvardžių politiką Lie­tuvoje niekas rimtai niekada nemąstė. Prie­miesčių gatvės vadinamos augalų ar gyvūnų vardais ir jau greičiausiai baigiamas išsemti vi­sas „Didysis lietuvių kalbos žodynas“, nors bū­tų galima įamžinti ką nors protingo, pavyzdžiui, suteikti gatvėms kiekvieno Lietuvos partizano vardą. Panašiai buvo pakeisti Vilniaus Ka­­roliniškių rajono gatvių vardai – Vaivo­rykš­tės, Žaibo, Mėnulio ir kitų dangaus kūnų gatvės buvo pervadintos Sausio 13-ąją žuvusiems Lietuvos gynėjams atminti.

Savivaldybės nesupranta reikalo

Gatvių pavadinimų keitimas yra retas reiškinys – savivaldybės to imtis paprastai nenori ir tvir­tina, kad dėl gatvėvardžių keitimo turėtų vie­ningai nuspręsti bendruomenė. Be to, tai tu­ri ir savo kainą – būtina pasikeitusius adresus perrašyti registruose, užkabinti naujas gatvių lenteles. Iš savo kišenės gyventojai paprastai to nėra nusiteikę daryti.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pripažįsta, kad pastaruoju metu tarsi kyla antra diskusijų banga dėl gatvių pavadinimų reikšmės. Tačiau pats meras dėl Paryžiaus Komunos ar Komunarų gatvių vardų pakeitimo nurodinėti nėra linkęs: „Visų pirma tam tikrą iniciatyvą ar bent jau savo nuomonę dėl to, kas juos iš tik­rųjų žeidžia, skaudina ar jaudina, turėtų iš­reikšti bendruomenė. Yra veikianti Gatvių pa­vadinimų ir žymių asmenų įamžinimo komisija, kuri analizuoja ir nagrinėja visus tokius prašymus ir teikimus. Iš viršaus tokie sprendimai ne­­turėtų būti primesti. Ne tik dėl to, kad tai šiek tiek kainuotų, bet ir todėl, kad tai yra bendruomenės toleravimo ar netoleravimo klausimas. Kai kam tie pavadinimai kelia nostalgiją.“

Pasak V.Grubliausko, tradiciškai tokie klausimai iškyla prieš rinkimus, nes tai vienas iš argumentų, padedančių atkreipti į save dėmesį. Tačiau tai tėra pavienių žmonių pareiškimai. Atvejų, kad dėl vieno ar kito pavadinimo gy­ven­tojai vieningai nuspręstų ir kreiptųsi į savivaldybę, meras neprisimena.

Šiauliai – okupantų palikimą saugantis miestas

Atminties politiką ir kultūrą tyrinėjančio istoriko Alvydo Nikžentaičio teigimu, gatvėvardžiai, kaip atminties kultūros dalis, ypatingą reikšmę įgauna lūžio laikotarpiais, tačiau jiems pasibaigus šis segmentas istorijos politikoje naudojamas mažai, ir šiuo požiūriu Lietuva reikšmingai nesiskiria nuo kitų Rytų ir Vidurio Europos valstybių. Žlungant komunizmui gatvėvardžių politika patvirtino bendrą „grįžimo į normalybę“ tendenciją, pagal kurią gatvėms buvo stengiamasi grąžinti senuosius, prieš  komunistinį laikotarpį egzistavusius vardus.

„Gatvėvardžiuose puikiai atsispindi ir patys naujausi laikotarpiai – Sąjūdis, kovos už nepriklausomybę. Tai pakankamai stiprus šaltinis, kuris šiaip jau daug ką pasako apie visuomenę, tam tikras jai svarbias vertybes. Jis yra gana konservatyvus ir šiandien, galima sakyti, užsikonservavęs“, – vertina istorikas.

Prieš kelerius metus A.Nikžentaičio atliktas tyrimas rodo, kad populiariausios istorinės asmenybės ar įvykiai Lietuvos miestų ir miestelių gatvėvardžiuose yra Vytautas, Birutė, Že­maitė, Kęstutis, Darius ir Girėnas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Gediminas, laisvė ir Maironis. Šie gatvėvardžiai Lietuvos miestuose ir miesteliuose pasikartoja bent 30 kartų ir daugiau.

Tačiau tuo pat metu Lietuvos miestuose yra gausybė sovietinių veikėjų vardais pavadintų gatvių. Čia pirmauja Salomėja Nėris (27) ir Petras Cvirka (26). Daugiau nei 10 kartų galima susidurti ir su Juliaus Janonio, Liudo Giros, Pergalės gatvių pavadinimais.

Kaip pabrėžia A.Nikžentaitis, atminties kultūrai įvertinti galima pasitelkti sostinės pavyzdį. Ji yra atminties kultūros atspindys visoje šalyje, nes čia koncentruojasi didžiausi intelektualiniai, finansiniai ir kiti resursai. Vertinant gatvėvardžius galima pastebėti, kad iš didžiųjų šalies miestų nuo Vilniaus labiausiai skiriasi Klaipėda ir Šiauliai.

Uostamiesčio išskirtinumas – didžiausias, nes jis suformavo specifinę regioninę istorijos politiką, kai ypač didelis dėmesys yra skiriamas Mažosios Lietuvos istorijai. Todėl Klaipėdoje daug pavadinimų, kurių neatrasime kituose Lie­tuvos regionuose.

Šiauliai išsiskiria tuo, kad čia sovietinės okupacijos palikimo yra daugiausia. „Tam yra keli paaiškinimai, nežinau, kuris iš jų visiškai teisingas. Jei palyginsime gatvėvardžių padėtį su rinkimų rezultatais, matysime, kad Šiauliuose dažniausiai laimi kairieji. Iš to galėtų kilti at­sargi hipotezė, kad atminties kultūra yra vienaip ar kitaip nulemta politinio žmonių elgesio. Kitas paaiškinimas, redukuojantis gana drastišką nuomonę apie šį miestą, – per Antrąjį pasaulinį karą Šiauliai buvo sugriauti labiausiai, iš esmės miestas kūrėsi iš naujo, o kai viskas atkuriama, daug lengviau nesilaikyti tam tikrų tradicijų ir kanonų“, – aiškina istorikas.

Perversmą šlovinanti gatvė Ukmergėje

Ne visi gatvių pavadinimai likę vien iš sovietinės okupacijos metų. Ukmergėje, palei Šventosios upę, vingiuoja gatvė, pavadinta Gruo­džio 17-osios vardu. XX a. Lietuvos istorijoje ši data žymi vos pradedančios vystytis Lietuvos de­mokratijos pabaigą: 1926 m. šią dieną bu­vo įvykdytas valstybės perversmas, nu­vers­tas prezidentas Kazys Grinius, užimtas Sei­mas, paleista Mykolo Šleževičiaus Vy­riausybė ir įvestas autoritarinis Antano Sme­tonos režimas, išsilaikęs iki pat 1940-ųjų.

Paklaustas apie šios datos reikšmę miestui, Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas savo  nuomonės sakyti nepanoro. Jo teigimu, sa­vivaldybė iš esmės neužsiima gatvių pavadinimų peržiūrėjimu – pagrindiniai pokyčiai įvy­ko po nepriklausomybės paskelbimo, ir šiandien savivaldybė neturi nuostatos kažką revizuoti ar keisti. Pasak mero, gyventojai kartais kreipiasi su tokiais paklausimais ir savivaldybė kiekvieną atvejį įvertina.

„Vis iškyla klausimas dėl vėliavnešių skulptūros, nes ji buvo pastatyta sovietų okupacijos metais, vieni įžvelgia joje ideologiją, kiti ne. Tikrai nagrinėjame tokius dalykus. Viena dalis žmonių labai greitai nori viską sugriauti ir su­naikinti, o kiti yra pragmatikai, pasižiūri, kiek tai kainuos“, – sako R.Janickas.

A.Nikžentaičio vertinimu, Gruodžio 17-osios gatvė Ukmergėje arba Kazio Škirpos – Kaune yra tam tikros visuomenės istorinės są­mo­nės atspindys. Pasak mokslininko, atliktos sociologinės apklausos parodytų, kad perversmas vertinamas gana neutraliai, ir tai galima aiš­kinti kaip reakciją į komunizmo metus – tuo­met kone visa tarpukario Lietuvos istorija buvo nuolat keikiama, o Atgimimo metais neigiami istoriniai dalykai automatiškai pa­versti teigiamais, nesusimąstant, ką jie iš tikrųjų reiškia.

Ryškiausių komunistų režimo veikėjų įvertinimas ir pagerbimas gatvių pavadinimais yra daugiau atsitiktinumas, bet tai visiškai negalioja bendroms ideologinėms sovietų frazėms, iki šiol puošiančioms net didžiausias miestų gatves. Taikos, Draugystės, Partizanų, Ateities ir pa­našūs pavadinimai iš užsienio atvykusiam sve­čiui gali pasirodyti neutralūs, tačiau toks įs­pūdis tikrai nesusidaro geriau pažįstantiems ko­munistinę ideologiją.

Taika, draugystė ir šviesi ateitis

M.Adomėno teigimu, natūralu, kad kai vy­ko visuotinis gatvių pavadinimų keitimas, reikėjo nubrėžti ribą ir sustoti ten, kur pavadinimai jau nėra ideologiniai. Tačiau žmogui, au­gusiam sovietinės okupacijos metais, tokie pa­va­dinimai yra labai gerai pažįstami.

„Tokie pavadinimai – sugadinti bendri žo­­­­džiai, paversti klišėmis, „alergizuoja“. Aš as­me­­niškai juos atpažįstu, bet nesakyčiau, kad į tai reikia labai reaguoti. Kai atsiranda koks Atei­ties forumas, galima ir kitaip in­terpretuoti to­kį pavadinimą. Tačiau, žinoma, jei atsirastų koks tautos didžiavyris, kuriam įamžinti rei­­kėtų gatvės, sakyčiau, kad Ateities ir Drau­­­gystės turėtų būti pirmos pakeistos“, – teigia Seimo narys.

A.Nikžentaičio manymu, tai, kad tokie gatvėvardžiai išliko Vilniuje, Kaune ir kituose mies­­tuose, rodo, kiek mažai būta refleksijos apie sovietinę ideologiją. Pasak istoriko, kai ku­rie žmonės, priiminėję ir tebepriiminėjan­tys sprendimus, nelabai supranta, ką iš tiesų reiš­­kia ši taika, ateitis ar pergalė: „Pri­si­min­ki­me diskusijas apie Žaliojo tilto skulptūras, pa­klauskime, kodėl jos nebuvo nuimtos 1990 ar 1991 m., ir čia rasime atitikmenį su gatvėvardžiais.“

Šeštadienį mėgėjus ir profesionalus su savo instrumentais į Lietuvos gatves jau aštuntą kartą pakvies Gatvės muzikos diena (GMD). Gatvės muzikos renginys, prasidėjęs Vilniuje 2007-aisiais, toliau plečia savo žemėlapį: gegužės 17 d. muzika liesis ir Ukrainos gatvėse.
„Šiemet prie mūsų prisijungė Ukraina. Keli Ukrainos miestai ruošiasi surengti GMD. Tiesa, neaišku, kaip įvykiai lems Odesos dalyvavimą, tačiau, pavyzdžiui, Kijevo miesto centras, Maidano aikštė turėtų būti pilna grojančių žmonių. Mums ir ukrainiečiams labai svarbu, kad GMD yra galimybė įkvėpti kitokio oro: neramumus atidėti į šalį ir bent vieną dieną pagroti“, – bendradarbiavimą su Kijevo GMD organizatoriais apžvelgia GMD sumanytojas Andrius Mamontovas.
Į Vilniaus GMD muzikuoti atvyks svečių iš Ukrainos, o Lietuvos muzikantai – „Biplan“, Edgaras Lubys (Amberlife), Jurgis Didžiulis svečių teisėmis turėtų vykti į Ukrainą. GMD muzika turėtų skambėti Ivano Frankivske, Lvove, Charkove, Dnepropetrovske ir Odesoje.
GMD organizatorių duomenimis, Kijevo GMD kviečiami dalyvauti ir aktoriai, amatininkai, savanoriai, kulinarai, prisidėsiantys prie labdaros akcijos. 10 proc. pelno jie padovanos Kijevo miesto gerovei.
A.Mamontovo teigimu, GMD vyksta ten, kur yra lietuvių bendruomenių. Pavyzdžiui, jau kelerius metus mažesnio masto GMD organizuoja Kopenhagoje, Osle, dar keliuose Europos miestuose gyvenantys lietuviai – gatvės muzikos žemėlapis plečiasi.

Atšilus orams gatvėse atsivėrusios duobės ir vėl bus palopytos tik kur ne kur. Mūsų valstybė nebepajėgia prižiūrėti esamo miestų gatvių tinklo, todėl dar po dešimtmečio jų būklė gali būti katastrofiška.

Ar gatvėse ir daugiabučių kiemuose mažės duobių, ar bus sutvarkyti išklypę šaligatviai, o priemiesčių kvartaluose – išasfaltuoti dulkantys žvyrkeliai? Atėjus pavasariui tai rūpi daugeliui, deja, nieko paguodžiamo nei vienu, nei kitu klausimu pasakyti negalima.
Dauguma savivaldybių šiemet lėšų turės tik vienai kitai didesnei gatvei ar jų atkarpoms patvarkyti – didesnės apimties darbų ir gatvių rekonstrukcijų galima tikėtis tik išimtiniais atvejais. Dėl lėšų stygiaus užtaisyti pavyks tik menką dalį visų duobių, tad išvada vienareikšmiška: jokių esminių pokyčių gatvėse šiemet tikėtis neverta.
Ar mažės duobių daugiabučių kiemuose? Čia padėtis visai liūdna: daugelio savivaldybių valdininkai jau be užuolankų sako, kad šito tikėtis beviltiška, ir pataria gyventojams į savo kiemus investuoti patiems. Tą patį galima pasakyti ir priemiesčių gyventojams, kurie vis dar viliasi, kad valdininkai tesės prieš krizę duotus pažadus išasfaltuoti palei jų gyvenvietes einančius žvyrkelius, ypač jei gatvės atokesnės ir ten net nekursuoja visuomeninis transportas. Laukti gali tekti nežinia kiek, o sąžiningai sakant – jei šie darbai pajudėtų, įvyktų tikras stebuklas.

Laukti asfaltuotų kelių gali tekti visą gyvenimą

„Verčiau kelkitės gyventi į Užupį“, – tokio atsakymo, prieš kelis mėnesius susitikę su Vilniaus meru Artūru Zuoku ir paklausę, kada bus išasfaltuota nuo sostinės centro apie 16 kilometrų nutolusi Jaunystės gatvė, sulaukė šio privačių namų kvartalo, per metų metus susiformavusio plyname lauke, gyventojai. Pažadais išasfaltuoti gatvę jie buvo maitinami daugiau nei dešimtmetį, o rezultatų – jokių. Po pastarojo susitikimo su A.Zuoku daugeliui užgeso ir paskutinės viltys.
Į gyvenvietes be infrastruktūros atsikėlusiems vilniečiams teks įsisąmoninti, kad norėdami pagerinti savo gyvenimą kokybę jie turi tik vieną išeitį – investuoti į kelius patys. Tiesa, šansų, kad ir miesto valdžia prie to bent iš dalies prisidės, išlieka. Vilniaus politikai ir valdininkai jau kuris laikas bando pripratinti gyventojus prie naujųjų realijų, tarkime, pasiūlyta programa, pagal kurią savivaldybė sutinka prisidėti prie gyventojų infrastruktūros projektų lygiomis dalimis (pusę darbams reikalingos sumos skiria gyventojai, antra tiek – savivaldybė), kaip pastebi Vilniaus savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento direktorius Virginijus Pauža, yra labai populiari.
Vilnius nėra išimtis – tie laikai, kai savivaldybių lėšomis buvo asfaltuojami keliukai atokesnėse privačių namų gyvenvietėse, jau grimzta į praeitį daugelyje savivaldybių. „Mums jau net nebežada, kad kada nors tuos darbus padarys“, – numoja ranka vienoje Kauno nuosavų namų gyvenviečių gyvenantis Tomas Andrijauskas.
Klaipėdos savivaldybės Miesto ūkio departamento direktorius Liudvikas Dūda, įsikūręs Labrenciškių individualių namų gyvenvietėje, sako, kad jis ir pats su kaimynais susimetė po 3500 Lt gatvėms išasfaltuoti. „Nes vasarą labai dulkėjo, tad nesinorėjo laukti. Reikia suprasti, kad visas gyvenimas gali praeiti, kol sulauksi finansavimo iš miesto“, – visus optimistus ant žemės nuleidžia L.Dūda.
Jis pastebi, kad Klaipėdoje jau atsiranda ir daugiabučių namų gyventojų, kurie, nebeapsikentę duobių, savo lėšomis imasi darbų, pavyzdžiui, pakloja ištisinę asfalto dangą savo kieme, kaip padarė vieni I.Kanto gatvės gyventojai. Kita alternatyva – laukti valdžios malonės, bet tokia diena gali ir neateiti, nes eilėje – daugybė laukiančiųjų. „Kiemuose padėtis labai bloga. Kasmet kiemuose padarome maždaug 150 tūkst. Lt vertės darbų, tad tvarkysime kažkiek ir šiemet, nors realus lėšų poreikis yra apie 3 mln. Lt“, – teigė L.Dūda.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šioje gatvėje bus įdiegtos modernios eismo valdymo sistemos, panašios diegiamos ir šalies didmiesčiuose.

Pagal modernizacijos projektą planuojama rekonstruoti 0,415 km ilgio Vytauto Didžiojo gatvės atkarpą, kuri tęsiasi nuo S. Dariaus ir S. Girėno sankryžos iki susikirtimo su Statybininkų gatve. Įgyvendinant projektą bus įrengta nauja važiuojamosios dalies danga bei nauji šaligatviai, atnaujinta šviesoforinė įranga, sutvarkyta įvažiavimų į kiemus danga, įrengti bordiūrai, kelio ženklai, paženklinta danga ir kt.

“Planuojame atnaujinti šviesoforinę gatvės įrangą bei suprogramuoti sistemos valdymą taip, kad sankryža būtų reguliuojama pagal Pakruojo rajono savivaldybės nustatytą algoritmą. Atlikdami šiuos darbus ketiname diegti gerai žinomo olandų gamintojo “Peek Traffic” įrangą, kurią naudojome modernizuodami Draugystės gatvės bei Pramonės prospekto sankryžą Kaune” – sakė vienos iš rekonstrukciją atliekančių įmonių inžinerinių sprendimų bendrovės “Fima” sprendimų departamento direktorius Rokas Šlekys.

Anot jo, vairuotojai turėtų pajusti naujų šviesoforų pranašumus: reaguodami į paros metą ir šviesos kiekį, jie dieną švies ryškiau, kad būtų geriau matomi, o naktį – blausiau, kad neakintų vairuotojų. Be to, naujieji šviesos diodų šviesoforai naudos ženkliai mažiau elektros energijos nei senieji.

VĮ “Šiaulių regiono keliai” direktoriaus Piotro Bakanovo teigimu, planuojama, jog rekonstravus gatvę padidės eismo saugumas bei pagerės vietinio transporto sąlygos: sutrumpės kelionės laikas bei eksploataciniai kaštai, sumažės transporto priemonių išmetamų teršalų kiekis ir jų keliamas triukšmas. “Atlikus rekonstrukcijos darbus mažiau lėšų reikės skirti gatvės priežiūrai, bus taupomos savivaldybės biudžeto lėšos”, – sakė P. Bakanovas.

Gatvės rekonstrukcijos darbus baigti planuojama šiemet. Be to, modernizacijos darbai vyksta ir kituose mažesniuose šalies miestuose – vasarą planuojama baigti ir svarbios Telšių sankryžos rekonstrukciją. Joje modernius eismo valdymo sprendimus taip pat diegia bendrovė “Fima”.

Vilniaus mero pavaduotojas Romas Adomavičius teigia, kad artimiausiu metu sostinės gatvės be druskos ir smėlio neliks.

R.Adomavičius susitiko su miestui druską gatvėms barstyti tiekiančios bendrovės “Baltikalis” generaliniu direktoriumi Piotru Kravčenko dėl nevykdomų įsipareigojimų.

Sutarta, kad šią savaitę bus atgabentas tūkstantis tonų druskos, kitą savaitę – 2 tūkst. tonų, o iki mėnesio pabaigos dar žadama atvežti 4,5 tūkst. tonos druskos gatvėms barstyti, pranešė Vilniaus savivaldybė.

Vicemeras teigia, kad žiniasklaidos pranešimai, jog kelininkų sandėliuose druskos gatvėms barstyti beveik nebėra, esą nepagrįsti.

“Šiomis dienomis žiniasklaidoje kilęs triukšmas nėra visai pagrįstas. Miestas tikrai nebuvo likęs be priemonių gatvėms barstyti. Visuomet turime pasiruošę didžiules smėlio-druskos mišinio atsargas. Lietuvoje smėlio kol kas netrūksta. Kalbėti apie chaosą dar per anksti”, – tvirtina R.Adomavičius.

Kaip skelbta žiniasklaidoje, šį sezoną Vilniaus gatvėse jau išbarstyta per 11 tūkst. tonų druskos ir daugiau kaip 15 tūkst. tonų smėlio bei druskos mišinio.

Paprastai visai žiemai užtenka iki 15 tūkst. tonų druskos, tačiau prognozuojama, kad šiemet Vilniuje jos reikės iki 20-22 tūkst. tonų.

Dabartiniai politikai sparčiai žengia carinės Rusijos ir sovietų valdžios pramintu taku – didžiąją politiką perkeldami į gatves. Jau turime gatvių pavadinimuose įamžintų žmonių, kurių vienadienius politinius nuopelnus Lietuvai sunku prisiminti.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) nori įamžinti velionio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko atminimą. Anot partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus, idėjos aptartos net partijos pasitarime. Politikų nuomone, prezidento atminimą geriausia pagerbti jo vardu pavadinant sostinės gatvę ar aikštę, geriausiai tiktų S.Daukanto aikštė šalia Prezidentūros. Be to, reikėtų ir memorialinės lentos prie Prezidentūros. Šiai užduočiai įgyvendinti socdemai įkūrė A.M.Brazausko atminimo komisiją.

Rokiškio rajono, kuriame gimė A.Brazauskas, meras Almantas Blažys irgi svarsto kelis variantus, tarp kurių – atminimo lenta, gatvės ar aikštės pavadinimas. Tačiau uoliausias – Kaišiadorių miesto Girelės seniūnaitis Virgilijus Urbonavičius. Jis pasiūlė Brazausko vardu pavadinti Kaišiadorių miestą. Mat prezidentas labai prisidėjo prie Kaišiadorių suklestėjimo, ir net baigė jame vidurinę mokyklą.

Vardus gaudavo natūraliai

“Jei pasižiūrėtume į praeitį, pamatytume, kad valdžia į gatvių krikštynas nesikišo ir dekretų nei karaliai, nei miesto burmistrai nerašė”, – tikina sostinės gatvių istorijos tyrinėtojas Antanas Rimvydas Čaplinskas.

Pavadinimai gatvėms dažniausiai buvo suteikiami, pagal ten gyvenusių žmonių profesiją ar tautybę – aludarių, odminių, totorių, rusų, – arba pagal šventųjų bei garbingų gatvės gyventojų pavardes. Iki šiol turime Šv.Jonų, Šv.Dvasios ir Šv.Stepono gatves, o pavyzdžiui, Skapo gatvė gavo vardą, nes ten gyveno karaliaus sekretorius Stanislovas Skapas, gatvė, kurioje namą turėjo burmistras Maksimas Savičius irgi pavadinta jo vardu.

Dažnai atsitikdavo, kad žmogui mirus, miestiečiai jį užmiršdavo ir gatvę perkrikštydavo kito žinomo gyventojo vardu, na, kad ir Švarco gatvė. XVI a. ji minima, kaip kažkokio Zadoričiaus, vėliau – Jopo, pagal Jopo Preituso, Vilniaus pilininko vardą. Ir tik XIX a. gauna Švarco pavadinimą, pagal vokiečio amatininko, kuris išmokė vilniečius gaminti geras plytas, vardą.

Tvarka pasikeitė, kai Lietuvą okupavo carinė Rusija. Dalis gatvių pavadinimų buvo suslavintos, kitos gavo valdžiai nusipelniusių žmonių vardus – M.Muravjovo, V.Suvorovo, M.Kutuzovo. Dar didesnis gatvių vardų kaitaliojimo vajus prasidėjo XX a., kai rusus keitė lenkai, juos lietuviai, po to vėl rusai. Kiekviena valdžia, įsitvirtinusi nors porai mėnesių, siekė gatvėse įkirsti ir savo vertybes. Žinoma, šioje veikloje neprilygstama buvo sovietų valdžia, – anot A.R.Čaplinsko, jų valdymo pabaigoje sostinėje beveik nebuvo likę istorinių pavadinimų. Juos Vilnius atgavo tik susigąžinęs Nepriklausomybę.

“Pasaulyje nėra tradicijos keliskart krikštyti ir perkrikštyti gatves, kuo pasižymi mūsų sostinės gatvės. Nuo pat 1990-ųjų, kai grąžinome istorinius gatvių vardus, laikomės nuostatos jų nebekeisti, nes vardo pakeitimas labai brangiai kainuoja”, – teigia pašnekovas, kuris ilgus metus buvo ir sostinės Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų visuomeninės komisijos pirmininkas, o dabar, kaip pats save vadina, – juodadarbis. Mat visuomeninei komisijai ėmė vadovauti politikai. Jos pirmininkas – miesto tarybos narys Gintautas Kėvišas.

Dabar Vilniuje yra 2300 gatvių, apie 170 iš jų turi žmonių vardus.

Kaip sugalvojami vardai?

Skirti gatvei naują vardą – gana sudėtingas darbas. Vienas iš sprendimo būdų – atskirus rajonus pavadinti kokios nors vienos srities pavadinimais. Taip Pilaitė gavo Mažosios Lietuvos žmonių vardus ir vietovardžius, Kairėnai – žolių pavadinimus ir gamtininkų vardus, o Verkiai, kadangi senovėje buvo kulto vieta, čia esančioms gatvėms suteikti dievų vardai.

Krikštijant buvusių kolektyvinių sodų gatves, pirmosios vardus gavo devynios Verkių sodų gavės. Tačiau, kai komisija apsižiūrėjo, jog soduose yra apie 2 tūkst. gatvių, priimtas paprastesnis sprendimas: jos sunumeruotos ir pavadintos pagal rajoną arba sodą. Todėl dabar jų pavadinimai skamba tarsi Niujorko – Pavilnio sodų 10-oji, Rokantiškių sodų 1-oji ir t.t. Beje, sodų gatvės neatitinka gatvėms keliamų reikalavimų – jos per siauros, neturi kelkraščių ir šaligatvių, todėl prie miesto gatvių nepriskaičiuojamos.

Didesni rūpesčiai prasideda, kai reikia surasti gatvę kokiam iškiliam žmogui. Dabar komisija turi bemaž keturių lapų asmenybių sąrašą, kuriuos derėtų įamžinti. Sąrašas sudarytas, pagal įvairių organizacijų ir žmonių pasiūlymus. Pats A.R.Čaplinskas yra pasiūlęs pažymėti senuosius miesto burmistrus.

Kadangi gatvės sostinėje nedygsta taip greitai, kaip norėtųsi, kai kurie žmonės iš to sąrašo, eilės būti įamžinti laukia nuo Nepriklausomybės atkūrimo.

Kaip nustatoma, ar žmogus pakankamai nusipelnęs, kad jo vardu būtų pavadinta gatvė? “Visų pirma, jis privalo turėti nuopelnų Lietuvai ir, be abejo, Vilniui, – bent jau būtų gyvenęs Vilniuje”, – tikina ilgametis komisijos darbuotojas.

Tačiau komisija gauna pasiūlymų pažymėti žmones, kuriuos iš tiesų mažai kas pažįsta. Pavyzdžiui, miestiečiai atsiunčia komisijai laišką, kuriame rašo: “Mūsų dėdė buvo labai geras žmogus, norėtume jo vardu pavadinti gatvę”. Arba kreipiasi kaimo bendruomenė siekdama įamžinti savo garbingą bažnytėlės kleboną, o jis Vilnių net atvažiavęs nebuvo. Pasitaiko ir toliau žvelgiančių žmonių: kartą sostinę aplankė ponia iš vienos buvusios Jugoslavijos šalies ir atkakliai reikalavo Vilnių paskelbti Sri Chinmoy’aus miestu. Tai pranašas iš Indijos, kuris, neva gali autobusą pakelti.

Siūlyta įamžinti ir Draučių miestelio gyventojus, žuvusius nuo nesveikos psichikos žmogus rankos arba pagerbti Hirosimos aukas. “Dabar bijau, kad kas nesugalvotų įamžinti Michaelio Jacksono. Juk paminklas F.Zappai stovi, nors jis nei su Lietuva, nei su Vilniumi neturėjo nieko bendro”, – baiminasi A.R.Čaplinskas.

Iki šiol komisijai pavykdavo tokius pasiūlymus atsijoti, tačiau kuo tolyn tuo labiau nustatyta tvarka painiojasi ir tyžta: siūlytojai randa kelius tiesiai pas merą ir politikus. O pastaruoju metu prie jų prieiti tapo iš viso lengva: komisijoje iš 17 net keturi yra miesto Tarybos nariai. Be to, komisijoje dirba  savivaldybės darbuotojai, kurie irgi pavaldūs savo viršininkams, gerai užuodžiantiems politinius vėjus.

“Į šį procesą ima kištis netgi Vyriausybė. Iš gatvių vardų daroma didžiulė politika”, – atsidūsta A.R.Čaplinskas.

Kas tinka žvirbliams, netinka Šv.Brunonui

P.B.Švickio gatvės pradžia nuteikia maloniai – naujas asfaltas, aukšti medžiai, pakraščiuose dailiai nupjauta žolė, stilingi namukai, tačiau jau už kelių šimtų metrų vaizdas pasikeičia. Baigiasi ne tik asfaltas, bet ir gatvė. Tolyn pro usnių ir žmogų peraugusių kiečių šabakštynus vinguriuoja tik takelis, kurį vėmalais kasvakar palaisto girtuokliai. Gatvės senbuvis Vytautas Beinorius aiškina, kad gatvė buvo suprojektuota tarp dviejų kolektyvinių sodų masyvų, kad sumažintų automobilių srautą gana siauroje Džiaugsmo gatvėje, vingiuojančioje per šimtmetį atšventusį Pavilnį.

Tačiau valdžiai, kaip sakoma, užteko “politinės valios” tik buldozeriu sustumdyti pylimą. Po daugelio metų asfaltu pasirūpino gatvės pradžioje gyvenantys žmonės, nes atsibodo maknoti po molynus. Tuo tarpu toliau gyvenantiems gatvė nerūpėjo, nes jie namo traukia kitais keliais. Taigi, P.B.Šivickio gatvė liko pusiau lupta, pusiau skusta. Rodos, norėta pagerbti žymų zoologą, bet dabar atrodo, kad iš jo tik pasišaipyta.

“Ne kiekviena gatvė tinka įamžinti žmogaus vardą, būna tokių, kurias galima pavadinti tik Žvirblių vardu”, – atsidūsta A.R.Čaplinskas.

Tačiau politikai taip nemano. Panašu, kad Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio vardu bus pavadinta K.Sirvydo gatvės atkarpa, kurią išilgai perspjauti galima, be to, ji neturi ne tik pradžios bei pabaigos, bet ir nė vieno namo, kuris turėtų adresą. Miesto Tarybos narys Jaroslavas Kaminskis, kuris yra ir gatvių vardų komisijos narys tikina, jog lėktuvo katastrofoje žuvęs prezidentas buvo buvo didelis Lietuvos draugas, todėl būtina jį įamžinti. Politikas mano, jog reikia tam sudaryti komisiją.

Kitas politikų geras noras jau nuėjo šuniui ant uodegos. Seimo narys Emanuelis Zingeris pasirūpino, kad Lietuvos tūkstantmečio proga būtų įamžintas Šv.Brunonas, kurį nužudė lietuviai, kuoka trenkę jam į galvą. Greitai buvo surastas takas be vardo. Taigi, dabar Šv.Brunono gatvė vingiuoja palei Bernardinų vienuolyno tvorą ir joje stovi vienintelis namas – miesto vandens siurblinė.

Politikų pageidavimu sostinėje atsirado Dž.Dudajevo, A.Sacharovo ir netgi Jono Pauliaus II vardais pavadintos aikštės. Beje, popiežiaus atveju, vienintelį kartą buvo įamžintas dar gyvas žmogus.

“Mes laikėmės nuostatos vadinti gatves žmogaus vardu tik praėjus 10 metų po jo mirties. Tada kandidatūrą galima apsvarstyti be aistrų”, – sako komisijos narys ir priduria, kad su popiežiumi išėjo “kliurkė” – aikštės nėra, tik – judrus automobilių žiedas. Anokia čia garbė.

O dėl to, ką gero Lietuvai ir Vilniui padarė Dž.Dudajevas bei A.Sacharovas dabar žmonėms tenka gerokai pasukti galvą.

Kur čia neprisiminsi, kad politiniu užsakymu pavadintas gatves ir atminimo lentas esame nukabinėję ne kartą, na, kad ir lentą geležinkelio stotyje, kad čia, vykdamas į Varšuvą, buvo išlipęs Leninas. “Gal į tualetą ėjo?”, – peršasi bjauri mintis.

“Jei minėsime tokius įvykius, galime lentomis nukabinėti namus iki pat stogų”, – įsitikinęs A.R.Čaplinskas ir priduria: “Elkimės solidžiai: suburkime specialistus, sudarykime asmenybių sąrašą, apsvarstykime ir patvirtinkime miesto Taryboje. Tada nereikės žmonių juokinti.”

Susisiekimo ministro įsakymu Lietuvos savivaldybėms paskirstyta 35,27 mln. litų Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų, kurios skiriamos konkretiems valstybei svarbiems vietinės reikšmės keliams bei gatvėms rekonstruoti.

Tikslinis finansavimas suteikiamas 72 kelių infrastruktūros projektams, kurie bus vykdomi visų Lietuvos apskričių savivaldybėse. Skiriamos lėšos padės tiesti ar rekonstruoti gatves, kurios yra tarptautiniam tinklui priklausančių kelių tęsiniai, taip pat tvarkyti vietinės reikšmės kelius, jungiančius gyvenamąsias vietoves su krašto ir rajoniniais keliais.

Druskininkų savivaldybei suteikiama daugiau kaip 1,5 mln. litų vietinės reikšmės keliams ir gatvėms tiesti, taisyti ir prižiūrėti bei saugaus eismo sąlygoms užtikrinti. Palangos savivaldybei iš viso skiriama daugiau kaip 2 mln. litų, Birštono savivaldybei – 430 tūkst. litų, Neringos savivaldybei – daugiau kaip 700 tūkst. litų.

Kitose Lietuvos savivaldybėse didžiausias dėmesys skiriamas vietinės reikšmės keliams ir gatvėms, kurie jungiasi su krašto ir rajoniniais keliais, leidžia patogiau pasiekti svarbiausias šalies magistrales. Pavyzdžiui, sostinės savivaldybei skiriama 6,3 mln. litų Vilniaus vakarinio aplinkkelio pirmajam etapui – Lazdynų tiltui rekonstruoti. Dar 5,7 mln. litų skiriama rekonstruoti Žirnių gatvei, kuri jungiasi su Vilniaus pietiniu aplinkkeliu ir yra svarbi kaip Europos tarptautinio kelių tinklo kelių tęsinys.

Ministro įsakymu paskirstytos lėšos papildys jau anksčiau šiais metais savivaldybėms paskirtas Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšas. Įskaitant ir rezervines šios programos lėšas, iš viso šiemet savivaldybes pasieks daugiau kaip 207 mln. litų Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų.

“Penktadienį susitikome su darbus atliekančiomis bendrovėmis UAB “Kauno keliai” ir UAB “Kelių remonto grupė”. Aptarėme, kuriose seniūnijose turėtume pradėti darbus. Nuo šiandien duobės bus pradėtos lopyti Centro ir Žaliakalnio seniūnijose, todėl prašome vairuotojų supratimo ir atsiprašome už nepatogumus kelyje”, – sakė Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

Iš bendrovių buvo pareikalauta, jog paruošta duobė tvarkymui, t.y. išpjausčius kelio dangą, tą pačią dieną turi būti sutvarkyta. Praėjusiais metais skyrius dėl to sulaukė labai daug nusiskundimų iš gyventojų, kurie teigė, kad kurios duobės būdavo paliekamos nesutvarkytos net savaitę.

Vilniuje gatvės buvo pradėtos tvarkyti praėjusią savaitę.