2015 Spalio 31

Gatvėse tebesiautėja komunarai ir komunizmo šmėklos

veidas.lt

Po 25-erių atkurtos nepriklausomybės metų Lietuvoje iki šiol tebėra įamžinti ir pagerbti tautos budelių sovietų okupantų „didvyriai“, raudonieji banditai ir okupacinės valdžios kolaborantai, komunarai, tarybos ir darbininkai. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti pažvelgus į Lietuvos miestų ir miestelių gatvėvardžių politiką.

Dovaidas PABIRŽIS
Tai politika, kurios iš tiesų nėra. Nuo Atgimimo pradžios iki pirmųjų nepriklausomybės metų, maždaug tarp 1988–1992-ųjų, Lietuvoje masiškai pakeista didelė dalis gatvėvardžių, kurių pavadinimai buvo atvirai ideologiniai, komunistiniai ar įamžino sovietinių okupantų istorijos naratyvo herojus. Tačiau kai kurie iš šių istorijos šešėlių buvo palikti ar praslydo nepastebėti ir taip pasiliko kaip kultūrinės atminties objektai bent keletui dešimtmečių.

V.Čkalovo gatvė Šiauliuose

Kosmoso, Veteranų, Partizanų, Tarybų – to­kios gatvių pavadinimų lentelės puošia namus vos keliolika gatvių pavadinimų iš viso turinčiame Visagine. Tokių pavyzdžių apstu ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Klaipėdoje galima atrasti Komunarų ir Paryžiaus Komunos gatves. Daugiausia sovietinės okupacijos ženklų išliko Šiauliuose – čia iki šiol pagerbtas Stalino sakalas Valerijus Čkalovas, sovietų partizanė Marytė Margytė, Krymas, Sevastopolis, ką jau kalbėti apie išradėjus, novatorius, darbininkus. Tik šių metų rugsėjį Šiaulių valdžia pagaliau susiprato ir pradėjo V.Čkalovo ir M.Margytės gatvių pavadinimų keitimą.

„Kai sovietiniai karininkai žiūrėdavo į Sąjūdžio demonstracijas, sakydavo – fašistai ne­pribaigti. O čia vis dar yra nepribaigtas so­vie­tinis palikimas. Kosmonautų ar Tarybų gatvės – dalykas, kurį reikėtų išrauti su šaknimis. Vie­tos gyventojams pritrūko istorinio jautrumo ir nuovokos, o paskui galbūt atsirado ir tam tikra globa. Neatsitiktinai kalbame apie Vi­sa­giną ir Klaipėdą, kur sovietinės nostalgijos esa­ma nemažai. Tačiau čia neturėtų būti jokių kom­promisų – tai totalitarinis palikimas. Turėti Ta­rybų gatvę yra tas pats, kas turėti Adolfo Hit­lerio, Vermachto ar Liuftvafės gatves“, – įsitikinęs Seimo narys Mantas Adomėnas.

Jo manymu, apie gatvėvardžių politiką Lie­tuvoje niekas rimtai niekada nemąstė. Prie­miesčių gatvės vadinamos augalų ar gyvūnų vardais ir jau greičiausiai baigiamas išsemti vi­sas „Didysis lietuvių kalbos žodynas“, nors bū­tų galima įamžinti ką nors protingo, pavyzdžiui, suteikti gatvėms kiekvieno Lietuvos partizano vardą. Panašiai buvo pakeisti Vilniaus Ka­­roliniškių rajono gatvių vardai – Vaivo­rykš­tės, Žaibo, Mėnulio ir kitų dangaus kūnų gatvės buvo pervadintos Sausio 13-ąją žuvusiems Lietuvos gynėjams atminti.

Savivaldybės nesupranta reikalo

Gatvių pavadinimų keitimas yra retas reiškinys – savivaldybės to imtis paprastai nenori ir tvir­tina, kad dėl gatvėvardžių keitimo turėtų vie­ningai nuspręsti bendruomenė. Be to, tai tu­ri ir savo kainą – būtina pasikeitusius adresus perrašyti registruose, užkabinti naujas gatvių lenteles. Iš savo kišenės gyventojai paprastai to nėra nusiteikę daryti.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pripažįsta, kad pastaruoju metu tarsi kyla antra diskusijų banga dėl gatvių pavadinimų reikšmės. Tačiau pats meras dėl Paryžiaus Komunos ar Komunarų gatvių vardų pakeitimo nurodinėti nėra linkęs: „Visų pirma tam tikrą iniciatyvą ar bent jau savo nuomonę dėl to, kas juos iš tik­rųjų žeidžia, skaudina ar jaudina, turėtų iš­reikšti bendruomenė. Yra veikianti Gatvių pa­vadinimų ir žymių asmenų įamžinimo komisija, kuri analizuoja ir nagrinėja visus tokius prašymus ir teikimus. Iš viršaus tokie sprendimai ne­­turėtų būti primesti. Ne tik dėl to, kad tai šiek tiek kainuotų, bet ir todėl, kad tai yra bendruomenės toleravimo ar netoleravimo klausimas. Kai kam tie pavadinimai kelia nostalgiją.“

Pasak V.Grubliausko, tradiciškai tokie klausimai iškyla prieš rinkimus, nes tai vienas iš argumentų, padedančių atkreipti į save dėmesį. Tačiau tai tėra pavienių žmonių pareiškimai. Atvejų, kad dėl vieno ar kito pavadinimo gy­ven­tojai vieningai nuspręstų ir kreiptųsi į savivaldybę, meras neprisimena.

Šiauliai – okupantų palikimą saugantis miestas

Atminties politiką ir kultūrą tyrinėjančio istoriko Alvydo Nikžentaičio teigimu, gatvėvardžiai, kaip atminties kultūros dalis, ypatingą reikšmę įgauna lūžio laikotarpiais, tačiau jiems pasibaigus šis segmentas istorijos politikoje naudojamas mažai, ir šiuo požiūriu Lietuva reikšmingai nesiskiria nuo kitų Rytų ir Vidurio Europos valstybių. Žlungant komunizmui gatvėvardžių politika patvirtino bendrą „grįžimo į normalybę“ tendenciją, pagal kurią gatvėms buvo stengiamasi grąžinti senuosius, prieš  komunistinį laikotarpį egzistavusius vardus.

„Gatvėvardžiuose puikiai atsispindi ir patys naujausi laikotarpiai – Sąjūdis, kovos už nepriklausomybę. Tai pakankamai stiprus šaltinis, kuris šiaip jau daug ką pasako apie visuomenę, tam tikras jai svarbias vertybes. Jis yra gana konservatyvus ir šiandien, galima sakyti, užsikonservavęs“, – vertina istorikas.

Prieš kelerius metus A.Nikžentaičio atliktas tyrimas rodo, kad populiariausios istorinės asmenybės ar įvykiai Lietuvos miestų ir miestelių gatvėvardžiuose yra Vytautas, Birutė, Že­maitė, Kęstutis, Darius ir Girėnas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Gediminas, laisvė ir Maironis. Šie gatvėvardžiai Lietuvos miestuose ir miesteliuose pasikartoja bent 30 kartų ir daugiau.

Tačiau tuo pat metu Lietuvos miestuose yra gausybė sovietinių veikėjų vardais pavadintų gatvių. Čia pirmauja Salomėja Nėris (27) ir Petras Cvirka (26). Daugiau nei 10 kartų galima susidurti ir su Juliaus Janonio, Liudo Giros, Pergalės gatvių pavadinimais.

Kaip pabrėžia A.Nikžentaitis, atminties kultūrai įvertinti galima pasitelkti sostinės pavyzdį. Ji yra atminties kultūros atspindys visoje šalyje, nes čia koncentruojasi didžiausi intelektualiniai, finansiniai ir kiti resursai. Vertinant gatvėvardžius galima pastebėti, kad iš didžiųjų šalies miestų nuo Vilniaus labiausiai skiriasi Klaipėda ir Šiauliai.

Uostamiesčio išskirtinumas – didžiausias, nes jis suformavo specifinę regioninę istorijos politiką, kai ypač didelis dėmesys yra skiriamas Mažosios Lietuvos istorijai. Todėl Klaipėdoje daug pavadinimų, kurių neatrasime kituose Lie­tuvos regionuose.

Šiauliai išsiskiria tuo, kad čia sovietinės okupacijos palikimo yra daugiausia. „Tam yra keli paaiškinimai, nežinau, kuris iš jų visiškai teisingas. Jei palyginsime gatvėvardžių padėtį su rinkimų rezultatais, matysime, kad Šiauliuose dažniausiai laimi kairieji. Iš to galėtų kilti at­sargi hipotezė, kad atminties kultūra yra vienaip ar kitaip nulemta politinio žmonių elgesio. Kitas paaiškinimas, redukuojantis gana drastišką nuomonę apie šį miestą, – per Antrąjį pasaulinį karą Šiauliai buvo sugriauti labiausiai, iš esmės miestas kūrėsi iš naujo, o kai viskas atkuriama, daug lengviau nesilaikyti tam tikrų tradicijų ir kanonų“, – aiškina istorikas.

Perversmą šlovinanti gatvė Ukmergėje

Ne visi gatvių pavadinimai likę vien iš sovietinės okupacijos metų. Ukmergėje, palei Šventosios upę, vingiuoja gatvė, pavadinta Gruo­džio 17-osios vardu. XX a. Lietuvos istorijoje ši data žymi vos pradedančios vystytis Lietuvos de­mokratijos pabaigą: 1926 m. šią dieną bu­vo įvykdytas valstybės perversmas, nu­vers­tas prezidentas Kazys Grinius, užimtas Sei­mas, paleista Mykolo Šleževičiaus Vy­riausybė ir įvestas autoritarinis Antano Sme­tonos režimas, išsilaikęs iki pat 1940-ųjų.

Paklaustas apie šios datos reikšmę miestui, Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas savo  nuomonės sakyti nepanoro. Jo teigimu, sa­vivaldybė iš esmės neužsiima gatvių pavadinimų peržiūrėjimu – pagrindiniai pokyčiai įvy­ko po nepriklausomybės paskelbimo, ir šiandien savivaldybė neturi nuostatos kažką revizuoti ar keisti. Pasak mero, gyventojai kartais kreipiasi su tokiais paklausimais ir savivaldybė kiekvieną atvejį įvertina.

„Vis iškyla klausimas dėl vėliavnešių skulptūros, nes ji buvo pastatyta sovietų okupacijos metais, vieni įžvelgia joje ideologiją, kiti ne. Tikrai nagrinėjame tokius dalykus. Viena dalis žmonių labai greitai nori viską sugriauti ir su­naikinti, o kiti yra pragmatikai, pasižiūri, kiek tai kainuos“, – sako R.Janickas.

A.Nikžentaičio vertinimu, Gruodžio 17-osios gatvė Ukmergėje arba Kazio Škirpos – Kaune yra tam tikros visuomenės istorinės są­mo­nės atspindys. Pasak mokslininko, atliktos sociologinės apklausos parodytų, kad perversmas vertinamas gana neutraliai, ir tai galima aiš­kinti kaip reakciją į komunizmo metus – tuo­met kone visa tarpukario Lietuvos istorija buvo nuolat keikiama, o Atgimimo metais neigiami istoriniai dalykai automatiškai pa­versti teigiamais, nesusimąstant, ką jie iš tikrųjų reiškia.

Ryškiausių komunistų režimo veikėjų įvertinimas ir pagerbimas gatvių pavadinimais yra daugiau atsitiktinumas, bet tai visiškai negalioja bendroms ideologinėms sovietų frazėms, iki šiol puošiančioms net didžiausias miestų gatves. Taikos, Draugystės, Partizanų, Ateities ir pa­našūs pavadinimai iš užsienio atvykusiam sve­čiui gali pasirodyti neutralūs, tačiau toks įs­pūdis tikrai nesusidaro geriau pažįstantiems ko­munistinę ideologiją.

Taika, draugystė ir šviesi ateitis

M.Adomėno teigimu, natūralu, kad kai vy­ko visuotinis gatvių pavadinimų keitimas, reikėjo nubrėžti ribą ir sustoti ten, kur pavadinimai jau nėra ideologiniai. Tačiau žmogui, au­gusiam sovietinės okupacijos metais, tokie pa­va­dinimai yra labai gerai pažįstami.

„Tokie pavadinimai – sugadinti bendri žo­­­­džiai, paversti klišėmis, „alergizuoja“. Aš as­me­­niškai juos atpažįstu, bet nesakyčiau, kad į tai reikia labai reaguoti. Kai atsiranda koks Atei­ties forumas, galima ir kitaip in­terpretuoti to­kį pavadinimą. Tačiau, žinoma, jei atsirastų koks tautos didžiavyris, kuriam įamžinti rei­­kėtų gatvės, sakyčiau, kad Ateities ir Drau­­­gystės turėtų būti pirmos pakeistos“, – teigia Seimo narys.

A.Nikžentaičio manymu, tai, kad tokie gatvėvardžiai išliko Vilniuje, Kaune ir kituose mies­­tuose, rodo, kiek mažai būta refleksijos apie sovietinę ideologiją. Pasak istoriko, kai ku­rie žmonės, priiminėję ir tebepriiminėjan­tys sprendimus, nelabai supranta, ką iš tiesų reiš­­kia ši taika, ateitis ar pergalė: „Pri­si­min­ki­me diskusijas apie Žaliojo tilto skulptūras, pa­klauskime, kodėl jos nebuvo nuimtos 1990 ar 1991 m., ir čia rasime atitikmenį su gatvėvardžiais.“

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...