Finansai. Estijos parlamentas antrą kartą atmetė siūlymą riboti smulkiųjų, arba greitųjų, kreditų palūkanas, o Japonijoje ir Baltarusijoje tokie kreditai iš viso uždrausti. Lietuvoje šis verslas taip pat griežtai ribojamas ir reguliavimą ketinama tik griežtinti.
Tokios niūrios perspektyvos gąsdina šio verslo atstovus, kurių teigimu, jau šiuo metu galiojantys apribojimai kreditais neleidžia pasinaudoti nemažai daliai žmonių, varžo ir silpnina pačias finansų įstaigas. O reguliavimą sugriežtinus dar labiau, šis verslas iš viso bus stumiamas iš rinkos, vartotojai neteks galimybės pasiskolinti pinigų tuomet, kai to labiausiai reikia.
Estai atvirkščiai – nusprendė palikti neribotą metinę smulkiųjų vartojimo kreditų palūkanų normą ir atmetė įstatymo projektą, kuriuo siūlyta pakeisti Civilinį kodeksą ir numatyti, kad vartojimo kredito sutartis būtų pripažinta negaliojančia, jeigu joje numatyta metinė palūkanų norma daugiau nei tris kartus viršija vidutinę komercinių bankų gyventojams išduotų vartojimo kreditų metinę palūkanų normą. Šią normą kas šešis mėnesius apskaičiuoja Estijos bankas. Praėjusių metų pabaigoje Estijoje taip apskaičiuota riba siekė 101,5 proc.
Estijos parlamentas taip pat atmetė pasiūlymą dėl įstatymo, numatančio apribojimus sprendžiant ginčus tarp kredito bendrovių ir jų klientų arbitražo teisme. Bet estai vis dar svarsto galimybes apriboti smulkiųjų vartojimo kreditų reklamą per televiziją ir radiją, yra rengiamas kreditų teikėjų priežiūros įstatymas.
Maždaug prieš metus Estijos parlamentas atmetė suvaržymų projektą, remdamasis vyriausybės išvada, kuri nepalaikė pernelyg griežtų apribojimų verslui ir siekė užtikrinti sutarties laisvės principą, kad šalims turi būti palikta teisė susitarti dėl kainos ir sandorio, ir šis principas privalo galioti ir smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriui.
Vytauto Didžiojo universiteto lektorius dr. Paulius Astromskis giria estus sakydamas, kad jie adekvačiai įvertino kreditų palūkanų normos ribojimo pasekmes, kurios Lietuvoje jau yra akivaizdžios. Šiuo metu Lietuvoje nustatyta maksimali bendra vartojimo kredito kainos metinė norma (BVKKMN) negali viršyti 200 proc., delspinigiai negali būti didesni nei 0,05 proc., o įmokos už kreditus negali viršyti 40 proc. mėnesio pajamų.
„Tokie ribojimai varžo verslą, mažina konkurenciją ir paslaugų pasirinkimą vartotojams. Siekiant laikytis nustatytų apribojimų teikiamos didesnės paskolos ilgesniam laikotarpiui ir žmonės galiausiai sumoka daugiau, nes yra priversti pasiskolinti didesnę sumą, nei jiems reikėjo“, – aiškina P.Astromskis, neseniai smulkiųjų kreditų tema parašęs disertaciją.
Gauti tokį kreditą šiais laikais labai paprasta, net nereikia išeiti iš namų. Galima skolintis internetu, trumpąja SMS žinute, spaudos kioskuose, prekybos centruose, pašte.
„Ar aš proto netekau?!“ – paklausti, ar prireikus skolintųsi pinigų iš greitųjų kreditų bendrovių, atsako daugelis žmonių ir purtosi vien nuo minties apie juos. Tačiau yra nemažai žmonių, besinaudojančių šia paslauga, nors už tai tenka mokėti tikrai didelę kainą. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos (LSVKA) prezidento Liutauro Valicko duomenimis, maždaug 14 proc., arba apie 400 tūkst., Lietuvos gyventojų esant reikalui naudojasi šia paslauga.
Vienas tokių – 52-ejų metų vilnietis Modestas K. (vardas ir inicialas pakeisti) „Veidui“ papasakojo savąją istoriją. Greituoju kreditu jis susigundė tuomet, kai nedidelėje įmonėje dirbdamas darbų vadovu buvo pasiųstas į komandiruotę kitame mieste, kur netikėtai prireikė atsiskaityti už projekte nenumatytus žemės kasimo darbus. „Staiga prireikė 500 litų, o juos pervesti įmonė galėjo tik po tam tikro laiko. Laukti negalėjau, nes degė darbai, todėl prekybos centre esančiame bendrovės „SMS kreditai“ biure užpildžiau paraišką, ten pat esančiame banko skyriuje iš savo sąskaitos kredito davėjams pervedžiau reikalaujamą vieną centą ir kol parėjau namo, telefonu gavau pranešimą, kad į mano sąskaita jau pervesti 800 litų“, – pasakoja Modestas K.
Nors tiek jam nereikėjo, vyras pasiskolino daugiau, nes palūkanos nuo didesnės sumos buvo mažesnės. Paskolą jis paėmė pusės metų laikotarpiui, planavo vos gavęs iš įmonės 500 Lt iš karto atiduoti kreditoriams, tačiau, anot jo, reikėjo gyventi, todėl įmonės pervestus pinigus panaudojo savo reikmėms, o už kreditą kas mėnesį mokėjo beveik po 200 Lt. Kadangi vieną mėnesį nesumokėjo, paskola dar labiau pabrango, ir iš viso po pusmečio jis sumokėjo 1200 Lt, arba 400 Lt brangiau, nei pasiskolino.
„Ką darysi, reikėjo suktis iš padėties, tačiau tų pinigų kaina iš tiesų yra didžiulė. Kai geriau pagalvoji, tikrai nebuvo verta taip daryti, tačiau tuomet man atrodė, kad trumpam pasiskolinsiu ir gavęs iš karto atiduosiu. Tai nieko nekainuos. Bet gyvenime atsitinka įvairiausių dalykų, kurių negali numatyti, skolintojai primygtinai siūlo skolintis daugiau, nei reikia, nes neva pigiau. Taip ir įklimpsti“, – svarsto vyras, vėliau dar du kartus pasinaudojęs greitaisiais kreditais.
Mat greitųjų kreditų bendrovių tinkluose atsiradęs potencialus klientas tiesiog „užmėtomas“ pasiūlymais. Pasiūlymų jis gauna ne tik iš tos bendrovės, iš kurios skolinosi, tačiau ir iš kitų greitųjų kreditų įmonių.
Antrą kartą Modestas K. pusei metų skolinosi tūkstantį litų iš bendrovės „Vivus LT“, kai įmonėje, kurioje dirbo, vėlavo atlyginimas. Tačiau pranešimus apie pervestą kreditą Modesto K. elektroniniame pašte atsitiktinai perskaitė žmona, ir šeimoje kilo didžiulis skandalas. Žmona ir sūnus neteko žado sužinoję, kad vyras, negaudamas atlyginimo, pragyvenimui brangiai skolinasi iš greitųjų kreditų bendrovės. Tuomet suaugęs sūnus jam paskolino pinigų ir kreditas skubiai buvo grąžintas skolintojams, todėl nieko papildomai nekainavo. Tačiau tai vyro nesustabdė, ir po kurio laiko, vėl pritrūkęs pinigų, jis dviem mėnesiams pasiskolino 500 Lt, už kuriuos, kaip prisimena, sumokėjo 632 Lt.
„Visą laiką nuo šeimos slėpiau, kad skolinuosi. Buvo gėda, tačiau atlyginimas nuolat vėlavo, trūko pinigų, o gyventi reikėjo. Bet tai nėra išeitis, nes kreditai kainuoja brangiai ir problemą išsprendžia tik trumpam. Sukiesi užburtame rate, ir viskas“ – sako Modestas K. ir tikina daugiau neketinantis lipti ant to paties grėblio.
Beje, pasiūlymų skolintis į savo elektroninį paštą ir telefoną jis vis dar gauna ir šiandien. Kaip ir sveikinimų gimtadienio proga. Pavyzdžiui, neseniai apie save jam priminė „Paskolos LT“, siūlydamos vartojimo kreditus nuo 500 (1726,40 Lt) iki 3 tūkst. (10 358,40 Lt) eurų. Jei vyras pasiskolintų tūkstantį eurų (3452,80 Lt) dvejiem metams su fiksuota metine 55,76 proc. palūkanų norma, per mėnesį jis mokėtų 70 eurų (241,70 Lt) įmoką, o per dvejus metus sumokėtų 1680 eurų (5800,70 Lt). Bendra vartojimo kredito kainos metinė norma būtų 72,47 proc.
Taigi greitieji kreditai – gėris ar blogis, o juos siūlantys verslininkai – lupikautojai ar gelbėtojai? Kalbantis šia tema, vidurio nėra.
Ekonomikos analitiko, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo dr. Raimondo Kuodžio nuomonė šiuo klausimu griežta ir kategoriška: šią antisocialinę veiklą reikia uždrausti, ir taškas. Visuomenei nuo to būtų tik geriau. „Nuo žilos senovės lupikavimas buvo arba uždraustas, arba smarkiai reguliuojamas. Pagrindinis klausimas čia yra etinis. Paprastai greituosius kreditus ima tie žmonės, kurie iš esmės nebeturi kitos galimybės arba itin neturi valios. Natūralu, kad sektorius, kuris teikia tokias paskolas, išnaudoja tą žmonių silpnumą arba sudėtingas jų gyvenimo aplinkybes. Tokį išnaudojimą aš tiesiai šviesiai laikau antisocialine veikla, nes žmonės, kurie susiduria su šiuo sektoriumi, smarkiai nukenčia, prisidaro nepakeliamų finansinių įsipareigojimų. Kad jų nepersekiotų antstoliai, turi išeiti iš formalios darbo rinkos, ir tada jų išlaikymo sąnaudas turi prisiimti visuomenė. Tačiau problema niekur neišnyksta, ji perkeliama ant visuomenės pečių, o naudos gauna greitųjų kreditų skolintojai“, – aiškina R.Kuodis.
Jam pačiam teko ne kartą šnekėtis su jaunais žmonėmis, kurie neturėdami pajamų naudojosi greitaisiais kreditais, pavyzdžiui, prisipirko mobiliųjų telefonų, o paskui šią problemą užkrovė tėvams arba prasiskolino, įsisuko į skolų karuselę, skolindamiesi iš vienų, kad padengtų kreditus kitiems skolintojams. „Tai tik gražios pasakos, kad žmonės skolinasi investicijoms ar bėdai ištikus. Tokie atvejai yra reti, palyginti su tuo, kad žmonės praranda saiką, neturi valios ir prisidaro gyvenime didelių bėdų, o paskui nežino, ką su jomis daryti“, – šiuo klausimu R.Kuodis nepalenkiamas.
Jo teigimu, visuomenės švietimas ir moralizavimas tokiais atvejais retai padeda. Jei tai yra sisteminio lygio problema, ją geriau spręsti tiesiogiai. Vienos šalys visai uždraudžia greituosius kreditus, kaip antisocialinę veiklą, kitos renkasi reguliavimą nuo visiškai liberalaus iki labai griežto ir smarkiai riboja šį sektorių, kad žmonėms tokie kreditai būtų kuo sunkiau prieinami. „Sveiko proto žmogui akivaizdu, kad tai yra kilpa ant kaklo, nes mokėti po keliasdešimt ar šimtą procentų metinių palūkanų nėra pakeliama. Tokios veiklos žala yra gerokai didesnė nei nauda, todėl, mano nuomone, ją reikėtų uždrausti“, – įsitikinęs R.Kuodis.
Finansų ekspertas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos finansų ir ekonomikos konsultantas Stasys Jakeliūnas smulkiųjų ir greitųjų kreditų verslą taip pat be užuolankų vadina lupikavimu. Šio verslo esmė – įtraukti žmogų į skolinimosi karuselę.
„Jie reklamuoja, kad pirma paskola ar pirmas paskolos pratęsimas – nemokami. Už to slypi sumanymas, kad paskola bus refinansuojama ir tuomet jau bus skaičiuojamos visai kito lygio palūkanos. Tai toks pat klientų viliojimas, koks vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose antrarūšių būsto paskolų rinkoje, kai lengvatinėmis vieno procento metinėmis palūkanomis suviliotiems žmonėms po kurio laiko teko mokėti rinkos palūkanas (4–5 proc.). Taip ir greitųjų kreditų atveju: iš pradžių – nulinės palūkanos, o vėliau – siekiančios 50 ir daugiau procentų. Ir jei žmogus refinansuoja savo kreditą keletą kartų, o Lietuvos banko duomenimis, 2013 m. maždaug 30–40 proc. tokių paskolų buvo refinansuojamos ne po vieną kartą, jo kaina smarkiai išauga“, – aiškina S.Jakeliūnas.
Pasak jo, šioje grandinėje vyksta paskolų refinansavimas ir susidaro iliuzija, kad viskas lyg ir gerai, tačiau jei staiga ši grandinė būtų nutraukta, beveik pusė jos dalyvių nesugebėtų grąžinti kreditų. S.Jakeliūno teigimu, tie žmonės yra pakabinti ant kabliuko, kurį praryja, kai susivilioja, pavyzdžiui, reklama apie pirmą nemokamą paskolą. „Tai finansiniai narkotikai, prie kurių žmonės yra pratinami ir jaukinami. Jų reklamos apie pirmą paskolą nemokamai – tai pirmoji narkotikų dozė, kurią suvartojus, kai gyvenimas priverčia pratęsti paskolą, žmonės yra pasirengę mokėti 50 ir 100 proc. metinių palūkanų siekiančią kainą, kad vartotų toliau“, – su narkotikų verslu greituosius kreditus lygina S.Jakeliūnas.
Pasak jo, greitųjų kreditų skolintojų verslo modelis paremtas tuo, kad išduodama daug smulkių paskolų su didžiulėmis palūkanomis ir iš tos masės žmonių surenkama solidi palūkanų marža, nes pinigai rinkoje yra pigūs. „Net jei vidutinė jų gaunamų metinių palūkanų norma yra apie 50 proc., tos įmonės savo klientų atžvilgiu užsiima finansiniu lupikavimu, kurį Lietuvoje esame įteisinę“, – tvirtina S.Jakeliūnas, kurio teigimu, sveiko proto riba, kai kalbama apie tokių kreditų palūkanų normą, baigiasi ties 15–20 proc. Visa kita – lupikavimas.
Lietuvos banko duomenimis, mažųjų vartojimo kreditų (iki 1000 Lt) vidutinė metinė palūkanų norma praėjusių metų trečiąjį ketvirtį buvo 96 proc.
Prieš kurį laiką dirbęs vienoje iš kredito unijų finansų analitikas sako, kad ieškodami išeities greitųjų kreditų bendrovių klientai kreipiasi ir į kredito unijas, prašydami mažesnėmis palūkanomis refinansuoti jų greituosius kreditus. Taip žmonės trumpam tarsi išsprendžia savo problemas.
S.Jakeliūnas įsitikinęs, kad bet kokį skolinimą būtina licencijuoti ir griežtai prižiūrėti. Nevaldomas ir neprižiūrimas skolinimas sukelia pasaulines krizes, kaip tai atsitiko 2008 m., kai komerciniai bankai nežabotai dalijo paskolas gyventojams ir verslui. „Nevaldomas ir neprižiūrimas komercinių bankų skolinimas sukėlė pasaulinę finansų krizę, o skolinimas lupikavimo palūkanomis yra dar didesnė problema ir rizika. Potencialiai tai didelė socialinė bomba, nes jei tie žmonės nebūtų refinansuojami, taptų nemokūs“, – mano S.Jakeliūnas.
O mokslinį darbą apie smulkiųjų ir greitųjų kreditų rinką parašęs P. Astromskis, remdamasis savo tyrimais, teigia, kad tokia paslauga vartotojams yra reikalinga ir paklausi, tačiau netinkamai reguliuojama tampa vis labiau neprieinama.
Aiškindamasis, dėl kokių priežasčių žmonės skolinasi, kokių alternatyvų turi, kaip jiems sekasi grąžinti paskolas, ar skolindamiesi jie prasiskolina, mokslininkas apklausė 1700 greitųjų kreditų vartotojų. 800 iš jų sakė, kad kreditai padėjo jiems išspręsti problemas.
„Grietųjų kreditų rinkoje rasite ir gerų, ir blogų pavyzdžių, kaip ir bankiniame ar kredito unijų sektoriuose. Mano tyrimas atskleidė, kad didžioji dalis vartotojų yra patenkinti ir sakė, kad greitoji paskola jiems padėjo išspręsti esamas problemas. Be abejo, viena problema keičiama kita, tai yra įsiskolinimu. Bet įsiskolinimas daugeliu atvejų vartotojui buvo mažesnė problema nei ta, dėl kurios jis skolinosi pinigus“ – sako disertacijos autorius.
P.Astromskio teigimu, greitaisiais kreditais naudojamasi tada, kai pinigų reikia tuojau pat – ištikus finansiniam šokui ir kai nėra kitų alternatyvų. Tyrimas parodė, kad paskolos iš bankų ar kredito unijų kaip alternatyva vartotojams buvo neprieinamos. Didžioji dalis apklaustųjų kaip alternatyvą nurodė kaimynus ir artimuosius, tačiau paklausti, kodėl nesiskolino iš jų, žmonės sakė, kad buvo gėda ir nesmagu prisipažinti apie savo finansines problemas.
Tačiau kas baisiau: gėda ar didžiulė paskolos kaina?
„Žinote, tas greitųjų paskolų procentų skaičiavimas yra didžiulis nesusipratimas. Tiek metinės palūkanų normos, tiek bendrojo vartojimo kredito kainos metinės palūkanų normos yra metiniai rodikliai, preziumuojantys, kad žmogus kreditu naudosis mažiausiai metus. Bet greitųjų kreditų atveju skolinamasi kur kas trumpesniam laikotarpiui. Įskaičiuojant ir tipinius kreditų pratęsimus, didžioji dalis vartotojų juos grąžina po dviejų trijų pratęsimų maždaug per tris mėnesius. Todėl ta formulė, pritaikyta bankams, visiškai netinka greitiesiems kreditams ir neatspindi realybės“, – tikina P. Astromskis.
Jo teigimu, problema ta, kad į greitųjų kreditų sektorių žiūrima kaip į bankinį. Tačiau tai esą visiškai skirtingi produktai. Dabar turime situaciją, kai į vieną lentyną ir pomidorai, ir apelsinai sudėti tik todėl, kad jie apvalūs. Jų negalima dėti į vieną lentyną vien todėl, kad greitųjų kreditų skolinimosi priežastys, terminai, skaičiavimo ir valdymo principai, skolų išieškojimo būdai yra visiškai kitokie. Į banką ar kredito uniją žmogus eina siekdamas kažkokio pagerinimo, naujo daikto, būsto ar mašinos, o į greitųjų kreditų bendroves eina ne su plėtros, o su išgyvenimo strategija.
Mitas yra ir tai, kad greitaisiais kreditais žmonės naudojasi norėdami atostogauti ar pramogauti. Kaip parodė tyrimas, trys didžiosios priežastys – komunaliniai mokesčiai, maistas ir netikėtos išlaidos. „Žmonės taip išsprendžia einamąsias problemas. Turime tai, ką turime: oficialiais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 60–70 proc. namų ūkių neturi lėšų pakankamam pragyvenimo lygiui užtikrinti ir negalėtų padengti 230 eurų (800 Lt) netikėtų išlaidų“, – sako P.Astromskis.
Tačiau ar spręsdami šias savo kasdienes problemas žmonės nepatenka į dar didesnę bėdą, įsisukus skolų ratui?
P.Astromskis aiškina, kad vidutinė skola yra maždaug 100 eurų ir maždaug per tris mėnesius 90 proc. pasiskolinusių su pratęsimais kreditus grąžina. Kad tai būtų reguliuojama dar griežčiau, mokslininkas disertacijoje siūlo įvesti privalomą įmokų amortizaciją, tai yra reikalavimą kartu su pratęsimo mokesčiu dengti ir dalį pagrindinės skolos.
Viena svarbiausių jo disertacijos išvadų: smulkieji vartojimo kreditai turėtų būti reguliuojami atskiru teisės aktu ir kitaip nei bankinis sektorius, o pats reguliavimas turėtų būti grindžiamas ne emocijomis ir interpretacijomis, kaip yra šiuo metu, o racionaliu skaičiavimu ir moksliniais tyrimais.
„Lietuvos bankui yra pateikta mano disertacija, pasiūlymai, kaip galima būtų sureguliuoti šį sektorių, kad būtų užtikrintas kredito prieinamumas ir skolininko bei kreditorių interesų apsauga. Tačiau jokių diskusijų nėra. Užuot įsigilinus, kodėl vartotojai skolinasi, ar turi kitų alternatyvų, siekiama tik dar labiau riboti arba apskritai uždrausti smulkiuosius vartojimo kreditus. Bet tai nepanaikins poreikio, tik perkels į visiškai nereguliuojamą šešėlį, kuriame galioja jau visai kitos taisyklės“, – teigia P.Astromskis.
Dėl šiuo metu nustatytų apribojimų tenka ilginti skolinimo terminus ir didinti sumas. Todėl žmonėms tenka skolintis daugiau, nei jiems reikia, ir ilgesniam laikotarpiui. Paslauga tampa brangesnė ir neatitinkanti realių poreikių.
Be to, mokslininkas atkreipia dėmesį, kad visas reguliavimas yra sukoncentruotas į paskolų davėjus, visiškai užmirštant pačių paskolų vartotojų atsakomybę. Kreditavimas susideda ne tik iš atsakingo skolinimo, bet ir iš atsakingo skolinimosi. Todėl būtina imtis priemonių, kurios reikalautų vartotojo atsakomybės, teikiant informaciją apie save, ir, žinoma, priverstų prieš imant paskolą susimąstyti, ar iš tiesų jos reikia.
„Dar viena problema – reklama. Greitieji kreditai skirti problemoms spręsti, todėl jų reklamose negalima rodyti, kaip smagu yra skolintis. Nes iš tiesų skola nėra geras dalykas. Todėl, kaip ir dėl rūkalų, turėtų būti įspėjama, kad tai gali pakenkti, ir raginama skolintis atsakingai“, – apie tai, ką reikėtų tobulinti, kalba P.Astromskis.
O štai Lietuvos bankas patvirtina, kad nėra nusiteikęs diskusijoms. „Lietuvos bankas, kaip reguliuotojas, savo poziciją vartojimo kreditų rinkos atžvilgiu yra suformavęs dar 2013 m., parengdamas Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo projektą, ir ši pozicija nėra pasikeitusi“, – sako Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vilius Šapoka.
Pasak jo, reguliavimas bus griežtinamas, nes Lietuvos bankas mano, kad vartotojų interesų apsauga šiuo metu nėra pakankama. Parengtame įstatymo projekte Lietuvos bankas siūlo mažinti bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, taip pat nustatyti vadinamąjį atvėsimo laikotarpį, kad vartojimo kredito sutartį norintys sudaryti asmenys negalėtų to padaryti nedelsiant. Jie pirmiausia turėtų pateikti prašymą suteikti kreditą ir tik po kelių dienų galėtų pasirašyti sutartį. Taip būtų siekiama, kad žmogus geriau apsvarstytų visus galimus finansavimo šaltinius (galimybes sutaupyti ar atsisakyti nebūtinų išlaidų) ir pagalvotų prieš apsispręsdamas imti paskolą.
Be to, pastaruoju metu visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, sparčiai populiarėja vadinamosios internetinės tarpusavio skolinimo platformos (angl. ~peer-to-peer lending~), sudarančios galimybę vartotojams pinigų skolintis tarpusavyje. Lietuvos bankas šią veiklą taip pat siūlo reglamentuoti, kaip ir vartojimo kreditus.
Šiuo metu vartojimo kreditų reguliavimo tobulinimu užsiima Seime sudaryta darbo grupė ir Lietuvos banko atstovai tikisi, kad į jų siūlymus dėl reguliavimo griežtinimo bus atsižvelgta.
Kol kas bendros kalbos su Lietuvos banku nerandančios smulkiųjų vartojimo kreditų įmonės, susivienijusios į asociaciją, pačios stengiasi siekti civilizuotų ir etiškų santykių su savo klientais. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos prezidentas L.Valickas pripažįsta, kad tenka dėti daug pastangų, bandant atsikratyti įvairių šio verslo atstovams klijuojamų etikečių, ir, žinoma, keistis patiems.
„Asociacija, kuriai šiuo metu priklauso 11 įmonių (iš viso registruotų yra 60, aktyviai rinkoje veikiančių – apie 40), prieš šešerius metus, galima sakyti, šio verslo Lietuvoje ištakose, buvo įkurta, kad vienytų etiškai dirbančias įmones. Vienas pagrindinių mūsų uždavinių – rasti pusiausvyrą tarp vartotojų ir kredito įmonių interesų“, – sako L.Valickas ir vardija asociacijos iniciatyva atsiradusius vartotojams skirtus projektus: kredito akademiją, skirtą klientų mokymams, informacinius interneto puslapius ~www.apiekredita.lt~, ~www.skaidruskreditas.lt~.
Maždaug prieš metus įkurtas kreditų arbitražas, sprendžiantis tarp vartotojų ir kredito įmonių kylančias problemas. Asocijuotos įmonės yra įsipareigojusios pripažinti arbitražo sprendimus. Tačiau, pasak L.Valicko, arbitražui kol kas neprireikė susirinkti, nes visi klausimai buvo išnagrinėti ikiarbitražinėje komisijoje. „Tai reiškia, kad įmonės ieško sprendimų ir juos randa, konfliktai būna išsprendžiami“, – pabrėžia L.Valickas.
Į asociacija pernai kreipėsi apie du šimtus žmonių. Didžioji dalis jų buvo tretieji asmenys, kurie teiravosi, ar galėjo įmonės išduoti kreditus jų artimiesiems: vaikams, tėvams, žmonai, vyrui, seseriai ar broliui. Žmonės taip pat prašė tarpininkauti grąžinant kreditus, teiravosi, ar teisingai buvo skaičiuojamos palūkanos, ar laikomasi įstatymų. Buvo ir skundų dėl įstatymo pažeidimų, pavyzdžiui, taikant didesnius mokesčius. Asociacija vartotojams teikia ir nemokamas teisines konsultacijas.
L.Valickas tikina, kad smulkusis vartojimo kreditų sektorius keičiasi pats ir keičiasi jo įvaizdis. Todėl nerimą kelia nuožmus Lietuvos banko siekis dar labiau varžyti verslo įmones ir riboti paslaugų prieinamumą vartotojams.
„Lietuvos bankui įvedus 40 proc. pajamų ir išlaidų taisyklę, apie 70 proc. greitųjų paskolų klientų neteko galimybės skolintis. Kadangi kredito kainą valstybė yra apribojusi, o duomenų bazių, kuriose tikrinamas kliento mokumas („Sodros“, Gyventojų registro tarnybos, Hipotekos), įkainiai yra dideli, kredito davėjas nedidelės paskolos žmogui suteikti nebegali, nes jam neapsimoka. Suteikti 100 eurų (345 Lt) mėnesiui įmonė gali ne didesne nei 9,5 euro (32,8 Lt) kaina, ir nė centu daugiau, nes yra nustatyta metinė norma. Įmonės už duomenų bazių informaciją moka didžiulius pinigus, o mėnesinės tokio kredito palūkanos sudaro maždaug 8 proc., arba vidutiniškai 96 proc. metinių palūkanų. Žodžiu, 100 eurų kreditas mėnesiui išeina minusinis, todėl įmonės atsisako jį suteikti. Tada žmogus priverstas imti 300 eurų dviem mėnesiams arba naudotis šešėlinio verslo paslaugomis“, – aiškina L.Valickas.
Jo teigimu, šiuo metu smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriuje jaučiama stagnacija, rinka nesiplečia, naujų klientų neatsiranda. Dėl didžiulės konkurencijos kreditų kainos mažėja.
Asociacijos duomenimis, visame smulkiųjų vartojimo kreditų, išduotų per ketvirtį, portfelyje yra tik 7 proc. klientų, po 90 dienų vėluojančių grąžinti paskolas. Tačiau skolininkai, kurie bendrauja su kreditoriais, niekuomet nesulaukia antstolio.
Lietuvos antstolių rūmų valdytoja Dovilė Satkauskienė taip pat tvirtina, kad tarp visų antstolių išieškojimų greitųjų kredito įmonių skolininkai sudaro labai maža procentą. „Kol kas tikslių duomenų neturime, tačiau šie skolininkai tikrai sudaro nedidelį procentą. 60–70 proc. visų išieškojimų sudaro skolos valstybei (baudos, žyminiai mokesčiai, nepriemokos), likusi dalis – privačių kreditorių skolos (komunaliniai mokesčiai, pradelsti mokėjimai už telekomunikacines paslaugas, žalų išieškojimas). Tarp jų yra ir nedidelė dalis greitųjų kreditų skolininkų, tačiau didelio tokių bylų antplūdžio antstoliai tikrai nejaučia. Jei kyla problemų, pačios įmonės ieško būdų atgauti pinigus, ir jei žmonės siekia jas išspręsti, apsieinama be antstolių“, – tikina D.Satkauskienė.
Aušra Pocienė
Nors dažnai greitųjų kreditų verslas laikomas aukso kasyklomis, grynasis pelningumas, palyginti su bankais, neatrodo labai įspūdingai.
Bankų grynasis pelningumas (proc.)
2011 m. 58
2012 m. 36
2013 m. 38
Kredito unijų grynasis pelningumas (proc.)
2011 m. –13
2012 m. –44
2013 m. –30
Mažųjų vartojimo kreditų teikėjų grynasis pelningumas (proc.)
2011 m. 24
2012 m. 25
2013 m. 26
Šaltinis: R.Astromskio pateikti duomenys
Loading ...