2012 Balandžio 11

Aušra Maldeikienė

Šešėlinės šešėlio grėsmės

veidas.lt

Kalbas apie šešėlinę ekonomiką Lietuvoje kartkartėmis pagyvina grėsmingi pranešimai apie kažkokius realius valstybės veiksmus, bandant į dienos šviesą traukti šiuos blogio daigus.

Neseniai klausėmės apie kovą su Gariūnų grupuotėmis, juokėmės klausydamiesi mokesčių surinkėjų prispaustų taksistų raudų apie mėnesio algą, kurį nesiekia nė 400 Lt, bet yra tokia patraukli, kad dirbti savivaldybės įmonėje už porą tūkstančių litų būtų tiesiog nesąmonė. Šiomis dienomis išgirdome ir apie tūkstančius šalies verslo įmonių, kurios mokesčių inspektorių dėmesio sulaukė todėl, kad jų darbuotojai uždirba minimalų ar net mažesnį už minimalų atlyginimą arba yra įtariamos po individualia veikla slepiančios darbo santykius.
Tiesa, keletas dalykų nuolat tarsi pažemina procesų svarbą. Tariamieji laisvosios rinkos šalininkai pradeda verkauti dėl per didelių mokesčių, kurie vargšus įtariamus sukčius tiesiog priverčia griebtis nedorų veiksmų. Komentatorių, tiek žurnalistų, tiek ekspertų, kalbose akcentuojamas kitas momentas: visa bėda esą ta, kad šešėlinė ekonomika ištraukianti pinigus iš biudžeto, tad valstybės galios finansuoti tuos ar kitus dalykus menksta. Dar blogiau tai, kad bent kol kas itin reta ir informacijos apie tai, kuo vis dėlto pasibaigia tie įvairūs tyrimai ir/ar teismai, kurie, tikėtina, ir turėtų vainikuoti proceso baigtį. Kad ir kokia toji būtų.
Vis dėlto paminėtos tiesos yra tiek akivaizdžios, kad nevertėtų joms ir laiko gaišti, jei ne vienas praktiškai visuotinai nutylimas dalykas. Kalbu apie šešėlio poveikį ūkiui ir verslo plėtrai, mat, kaip rodo daugelis pasaulyje atliktų tyrimų, didžiausia bėda čia ne viešojo sektoriaus finansavimas, o tai, kad pakirsdama konkurenciją visų rūšių pilkoji ekonomika mažina bendrą valstybės produktyvumo lygį, tad ir šalies augimą. Jei tokia analizės perspektyva būtų deramai įsisąmoninta, tai iš esmės keistų ir patį kalbėjimo toną, ir kalbančiųjų ratą.
Na, tikrai neįmanoma suprasti, kodėl toks tylus verslui (tikiuosi, deramam ir besilaikančiam šalies įstatymų) atstovaujančių organizacijų balsas? Išskyrus retus mėsininkų susivienijimo pagraudenimus, jo beveik ir negirdime. Dar mažiau suprantama, kodėl ir pati valdžia, kovodama su šešėliu, tą procesą linkusi pateikti iš esmės kaip biudžeto bėdą, o ne šalies ūkio ir, svarbiausia, jo verslo tragediją. Vis dėlto pastarasis bandymas susiremti su minimalių algų apologetais gali ryškinti ir tam tikrą mąstymo poslinkį.
Jau įpratome, kad valdžios žmonės mums nuolat aiškina, jog įžvelgti jokių realių galimybių aną minimalią algą artimiausiu metu didinti negalima, mat ūkio atsigavimas kol kas labai netvarus, o jau vargšas smulkusis verslas tai tokio žingsnio nė neišgyventų. Kokią žinią taip kalbėdami išties siunčia pareigūnai? Neįmanoma patikėti, kad jie nesuvokia, jog išgyventi iš nepilnų 700 Lt šioje šalyje šiuo metu neįmanoma. Taigi, lieka konstatuoti, kad valstybė pati tyliai sutinka su vokeliais, kad ir kaip žodžiais su jais kovotų.
Kita vertus, sunku patikėti ir tuo, kad valdžios pareigūnai neturi informacijos, kokia dalis gaunančiųjų tuos popierinius 800 Lt prisiduria per visokias socialines išmokas (tad dorai mokesčius mokančio verslo sąskaita), net jei oficialiai rodomos pajamos neišsemia visų jų srauto. Tačiau jei ta valdžia lyg užstrigusi plokštelė jau kelerius metus nuolat kartoja, kad minimali alga negali būti didinama, tai tikėtina, jog ji šešėlinę ekonomiką linkusi vertinti kaip tam tikrą ne tiek neigiamą, kiek prieštaringą socialinį reiškinį ir linkusi tyliai sutikti, kad šešėlis kuria darbo vietas nekvalifikuotiems darbuotojams ir mažina įtampą darbo rinkoje.
Visuomenės nuomonė irgi panaši. Daugelis nuoširdžiai tiki, kad jei nebus šešėlinio darbo, tai nebus darbo apskritai. Kiti įsivaizduoja, kad palaikydami šešėlį jie savotiškai atkeršija nemėgstamai ir jų vilčių nepateisinančiai valdžiai. Panašią poziciją kartą man netikėtai patvirtino net šiaip labai protingas kunigas, noriai paaiškinęs, kad jei žmogus per išpažintį sakosi nemokąs mokesčių, tai jis nuodėmes atleidžiąs, nors ir primena, jog „nemokėti gali tada, kai mokėdamas neišgyvensi“. Na, suprask, gali vogti, jei jau kitaip neišgyveni. Beje, tokia pozicija giežtai priešinga oficialiai Bažnyčios nuostatai.
Kas vis dėlto šešėlinę ekonomiką paverčia vėžiu, sugraužiančiu bet kokį ekonominį ir socialinį audinį? Ir kodėl jį būtina šalinti chirurginiu būdu? Priešingai, nei įprasta manyti, tyrimai (pavyzdžiui, įtakingojo McKinsey Global Institute analizės) rodo, kad augant oficialios ūkinės veiklos apimtims šešėlis taip pat auga. Nepasitvirtina ir verslo ekspertų aiškinimas, kad pritaikius įvairias madingas paramos verslui strategijas šešėlinę verslo dalį ilgainiui galima paversti oficialia. Tyrimai rodo, kad vengiant mokesčių, nevykdant reglamentų, samdant neįformintus darbuotojus gaunama sumažintų sąnaudų nauda su kaupu padengia tokių įmonių nedidelį našumą bei kuklų mastą. Tokiu būdu iškreipiama konkurencija, nes neefektyvus neformalus žaidėjas išlieka versle ir neleidžia įsitvirtinti produktyvesniam, formaliam verslui, kuris tokiomis sąlygomis nepajėgus užimti jam kitomis sąlygomis atiteksiančios rinkos dalies. Bet kokią trumpalaikę šešėlinių darbo vietų naudą ilgainiui su kaupu persveria tokios veiklos negatyvus poveikis ekonominiam augimui ir užimtumui.
Ekonomikos augimą ir produktyvumą pilkoji veikla žlugdo dvejopai: šešėlinės įmonės dėl savo veiklos ypatumų negali pasiekti deramo masto ir produktyvumo, tačiau tokios veiklos generuojama mažesnių sąnaudų nauda atima rinkos dalį iš oficialaus verslo. Tyrimai rodo, kad šešėlinių įmonių veiklos efektyvumas yra praktiškai perpus mažesnis nei tame pačiame sektoriuje veikiančių tos pačios rūšies geriausių oficialių įmonių. Šešėlis sumenkina ir tokio verslo investicines galimybes, tad jų gebėjimas plėstis menksta. Jei veikla nėra formaliai įteisinta, tai neįmanoma skolintis atvirai veikiančiose finansų institucijose, tad neišvengiamu atveju tenka remtis itin brangia nelegalia pinigų rinka.
Pilkojoje zonoje veikiančiam verslui sunku arba neįmanoma ginti savo nuosavybės teisių, keiptis į teismą dėl neįvykdytų sandorių, tad laipsniškai toks verslas suformuoja savotišką panašių tiekėjų ir vartotojų erdvę, kuri savo ruožtu toliau ir vis labiau ardo normalius ūkinius procesus. Taip pilkieji žaidėjai nuolat mažina bendrą šalies produktyvumą, tad ir jos gyvenimo lygį.
Svarbu ir tai, kad neigiamos šešėlio pasekmės nėra vien ekonominės. Šešėlis anksčiau ar vėliau pagimdo ir socialinę degradaciją, kurią, beje, jau galime atvirai matyti ir Lietuvoje, kaip plintantį nepasitikėjimo iš esmės visomis valstybės institucijomis užkratą.

Šešėlis anksčiau ar vėliau pagimdo ir socialinę degradaciją, kurią, beje, jau galime atvirai matyti ir Lietuvoje.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Aušra Maldeikienė:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...