2012 Gegužės 23

Aušra Maldeikienė

Protas remiasi ne žinojimu, o abejone

veidas.lt


Faktai rodo, kad ne taupymas, o kitų šalių kitokia ekonominė politika yra tai, kas mums dabar duoda, nors ir netvaraus, augimo šansą.

Nesilpstanti socialinė įtampa Graikijoje, naujojo Prancūzijos prezidento rinkimų sėkmė ir galimos šios šalies ekonomikos strateginės krypties pokytis, galiausiai ir kairesnių jėgų pergalės Vokietijos žemių rinkimuose siunčia Europai žinią, kad būtina iš naujo kalbėtis apie daugelį politinio bei ekonominio gyvenimo susitarimų. Neblėstanti Lietuvos žmonių emigracija, vis agresyvesni valdžios veiksmai naikinant paskutines ir šiaip labai netvarias samdomų šalies žmonių saugumo garantijas (ko vertas vien Andriaus Kubiliaus pasažas dėl nominalaus – ne realaus! – minimalios algos padidinimo mainais į teisę neturėti teisių), galiausiai didėjantis jau ne tylus, o labai agresyvus pasipriešinimas valstybės įstatymams, nes jie vis dažniau suvokiami kaip pažeidžiantys elementarias teisingumo normas, irgi, matyt, leidžia galvoti apie būtinybę kalbėtis iš naujo.
Ko norėjome, ką gavome, kokią valstybę ir kokią ekonomiką kūrėme ir ką sukūrėme? Ir ar tikrai visas bėdas gali išspręsti tik vis griežtesnis diržų veržimas?
Finansų sektoriaus lobistai (čia cituojamas ponas Nerijus Mačiulis iš „Swedbank“) noriai aiškina nesusipratusiems tautiečiams, kodėl „valstybių taupymas yra skausminga, bet būtina abstinencija“. Na, aiškina tokie ekspertai, „įsivaizduokite narkomaną, dvidešimt metų besisvaiginusį kvaišalais ir, pasiekus bedugnę, nusprendusį mesti šį žalingą įprotį. Abstinencijos sukeltas skausmas ir prasta savijauta smarkiai kontrastuoja su praėjusio dvidešimtmečio patirta „gerove“ ir euforija. Susirinkęs daktarų konsiliumas (šiuo atveju politikai) siūlo… dar vieną kvaišalų dozę – pagerės.“
Na, situacija atrodo aiški, ir vaistai išrašyti. Beliko identifikuoti narkomaną… Ideologiniai lobistai įsitikinę, kad tokie narkomanai yra viešojo sektoriaus žmonės ir šiaip neturtingesni piliečiai, kurie dėl įvairių priežasčių naudojasi socialinės sistemos kuriamais saugikliais. Jei tai būtų tiesa, žinoma, galėtume sakyti, kad tikrai aniems jau užteks dorų bankininkų ir verslininkų prakaitu uždirbą kraują siurbti ir laikas pasiraitojus rankoves patiems duoną užsidirbti, palikus savo sočias bibliotekininkų, mokytojų, gydytojų, ką jau kalbėti apie biurokratus, vietas.
Vis dėlto tikrovė ta, kad linksmame burbulų pūtimo vakarėlyje kvaišalais smaginosi tikrai ne šitas sluoksnis. Įvairiausių išvestinių finansinių produktų, akcijų kilimų ir įvairių „indėlių sertifikatų“ džiunglėse visų pirma sklaidėsi patys bankininkai ir, be abejo, jų ideologiniai partneriai – ekspertai, kurie tamsuomenei nuolat aiškina apie būtinybę taupyti, pamiršdami deklaruoti, kiek taupė ir kiek vis dėlto sutaupė patys.
Kai ieškai krizės priežasčių, gali sakyti, kad ji nulemta pernelyg dosnios valstybės. Tačiau tada faktai verčia klausti, o kodėl šita krizė praktiškai nepalietė tų šalių, kuriose ta valstybė dosniausia (kalbu apie Šiaurės Europą)? Kita vertus, priežastys gali būti (ir faktai rodo – yra) visai kitos: pernelyg menkas, visų pirma finansų sektoriaus veiklos reglamentavimas, godumas, skatinantis dėl milijonų sielas pardavinėti, pernelyg nuoširdus tikėjimas tomis ekonomikos išvadomis, kurios atrodo palankesnės turtingiesiems, ir aklas atsižadėjimas bet kokių abejonių, kai kalba pasisuka solidarumo ir dalijimosi dovanomis link.
Vis dėlto, jei krizės priežastys ne pernelyg didelis neturtingesnių žmonių vartojimas, o pernelyg agresyvus ir godus turtingųjų elgesys, tai tada ir kairesnių politikų siūlomos priemonės neatrodo tokios nepamatuotos. Kai ekonomikos veikimas nagrinėjamas remiantis faktais, o ne išankstiniu nusistatymu, gaunamos išvados, kurios labai dažnai paremia tuos, kurie nesutinka su taupymo ideologija.
Pastaruoju metu pasaulyje pasirodė labai daug ekonominių tyrimų, kuriuose analizuojamas fiskalinės politikos poveikis gamybai bei užimtumui ir jau esama kai kurių išvadų, gana rimtai paremiančių taupymo priešininkus. Pavyzdžiui, tikrai pernelyg didele meile kairiosioms ideologijoms nedegantis Tarptautinis valiutos fondas nuo 1978 iki 2009 m. identifikavo ne mažiau kaip 173 fiskalinio griežtinimo atvejus ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse. Nustatyta, kad griežto taupymo ekonominę politiką lydėjo ekonomikos susitraukimas ir padidėjęs nedarbas. Tokiu atveju klausimas, o kas toliau, lieka atviras, mat pats savaime taupymas nesugeba generuoti augimo.
Šiame kontekste A.Kubiliaus taupymo politikos gerbėjams šiek tiek ironiškai norisi priminti, kad jei ne užsienio šalių ekonomikos atsigavimas, tai eksportu ir darbo jėgos išvarymu paremtas Lietuvos augimas ir nedarbo mažėjimas tuoj pradėtų klimpti. Taigi faktai gana aiškiai rodo, kad ne taupymas, o kitų šalių kitokia ekonominė politika yra tai, kas mums dabar duoda, nors ir netvaraus, augimo šansą.
Kad ir kaip žiūrėsi, vis daugiau pasaulio ekonomistų atvirai ir griežtai kalba apie būtinybę atsisakyti aklo tikėjimo ir pasitikėjimo gana tuščiomis kalbomis apie laisvosios rinkos savireguliacijos galias ir imtis realių žmonių realių problemų sprendimo.
Vos prieš porą savaičių pasirodė ekonomikos Nobelio premijos laureato Paulo Krugmano knyga „Sustabdykime šitą krizę dabar!“. Jos autorius (kaip ir keletas kitų labai įtakingų ir garsių ekonomistų, visų pirma Josephas Stiglitzas, Christina Romer ar Amartya Senas) labai atvirai skelbia karą taupymo politikai. P.Krugmanas tvirtina, jog dabar ekonomikos mokslas jau turi pakankami rimtų įrodymų, kad tokias atvejais, kai pinigų politika nebegali padėti ekonomikai atsigauti, nes palūkanų normos vis labiau artėja prie nulinės žymos, būtina imtis labai aktyvios fiskalinės politikos, kuri privalo ir, svarbiausia, gali padėti šalies piliečiams.
Tačiau labai skaudu tai, kad Lietuvoje susiformavo tokia intelektualinė kultūra, kurioje itin atvirai deklaruojamas faktais neparemtas žinojimas. Čia klesti žinojimas, kurio esminis elementas ne abejonė, o tikėjimas. Na, sunku patikėti, kad bankų ekspertai neskaito pasaulinės spaudos ir nėra susipažinę su aktyviai vykstančiomis mokslininkų diskusijomis. Taigi, atmetus pastarąją galimybę, lieka dvi nemalonios išvados. Arba bankų ekspertai neturi jokių rimtesnių taupymo politikos palaikymo argumentų, išskyrus, tiesą sakant, sapaliones apie narkomanų vakarėlius. Arba jie taip negerbia savo skaitytojų ir šalies rinkėjų, kad net nesivargina pateikti rimtesnių argumentų. Ir tokiu atveju tenka sutikti su pono N.Mačiulio priminimu, kad tamsuomenė egzistuoja. Ji gyvena net bankuose.

Kai ekonomikos veikimas nagrinėjamas remiantis faktais, o ne išankstiniu nusistatymu, gaunamos išvados, labai dažnai paremiančios tuos, kurie nesutinka su taupymo ideologija.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Aušra Maldeikienė:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Vladas Vladas rašo:

    Protas remiasi daug kuo: ir žinojimu, ir abejone, ir net nežinojimu. Autorė, neigdama žinojimą, paneigia patį protą, nes tokiu atveju nereikalinga net ir galva. Tik norint tasti tiesą, t. y. protingą sprendimą, deja, tenka suvokti, kas yra kvaila, neprotinga, neadekvatu tikrovei. Autorė būtų teisi, jeigu jos straipsnio pavadinimą, žinoma, suprastume kaip tvirtinimą, kad nera absoliučių tiesų, nes visų teiginių adekvatumas tikrogvei turi santykinį pobūdį.

  2. Vladas Vladas rašo:

    Tik ką nuskambėjo per LR dar vieni Garliavos įvykių komentarai. Ir nė vienu žodžiu neužsimintos jų šaknys – pedofilija. Ar tokio reiškinio Lietuvoje nėra? “Karas” Garliavoje – tai ne politika ir net ne teisė.
    Tai jų moralumo, padorumo problema. Diskusijoje nuskambėjo teiginys, kad
    “minia” remiasi ne tiesa, o savo dauguma. Taip niekinama tautos dauguma, kuri ne tik abejoja, nujaučia, suvokia (nors ir negali visiškai įrodyti dėl teisėsaugos nepajėgumo), kad čia vyksta “nešvarūs dalykai”, prasilenkiantys su dorove, kuria turi būti pagrįsta ir politika, ir teisė.Šiais humanizmo ir demokratizmo laikais teisėsaugai be padorumo(taip istorijoje buvo ne kartą) gręsia moralinis bankrotas. Demokrtatiškai sprendžiant socialinių santykių teisingumo problemą, nėra kito kelio išskyrus poziciją daugumos,kuri suklysta daug rečiau, nei mažuma. Šįkart dauguma gal ir per aštriai, hioperbolizuotai suvokia “karą” Garliavoje kaip pedofilų teisėsaugos (gal teisingiau būtų sakyti “aklo paragrafo”) dar vieną mergaitės išprievartavimą…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...