2011 Rugsėjo 07

Aušra Maldeikienė

Mokykloje svarbiausia tėvai

veidas.lt

Visos pergalės ateina iš namų. Mokykla gali tik vos vos padėti, nes jos vaidmuo toks – saugoti tradicijas ir rimtį.

Kai ieškau atsakymo į kiekvienam mokytojui, matyt, svarbiausią klausimą, kaip sudominti vaikus, kaip jų dienas mokykloje paversti džiugiu ir prasmingu laiku, iškart prisimenu savo pirmosios kelionės į pirmą klasę nuotrauką: aš su kardeliais, didesniais už mane pačią, ir palinkusi kažką aiškinanti mama. Į mokyklą visada ateini iš namų. Atsineši ne tik gėlių, bet ir tėtį, mamą, jų pasaulį ir jų požiūrį į kitus.
Modernioji edukologija žino aibę svarbių tiesų. Pastaruoju metu bene madingiausia – švietimo sistema privalo puoselėti kūrybiškumą, kuris, kaip tikinama, išgelbės vaiką, jo ateitį, šalį ir ekonomiką. Tad apie tą kūrybiškumą ir pasvarstykime.
Jeigu nepatingėsite pasirausti visažiniame “Google”, tai pirmiausia sužinosite apie vandenį kukliu rojaus vardu – “Eden”. Kaip rašoma, be šio vandens nebūsite kūrybiškas, mat “dehidratacija sukelia gebėjimo pažinti pablogėjimą, blogina trumpalaikę atmintį, gebėjimą skaičiuoti, dėmesį, suvokimo ir sprendimo priėmimo greitį”. Kūrybiškai apdorojant informaciją tenka suformuluoti pirmą praktinę išvadą – visur mokyklose privalu “įveisti” vandens aparatus.
Pradžioje šios “tiesos” mane labai papiktino, bet geriau pasvarsčiusi ir sužinojusi dar daug “guglinių” įdomybių apie kūrybiškumą nutariau, kad tik ši reklama mano nekūrybiškoje galvoje nesukelia jokio rimto pasipriešinimo. Be vandens nei kūrybiškai, nei kaip kitaip tikrai negyvensi, o va be kūrybiškumo… kaip žiūrėsi.
Prieš beveik dešimtmetį verslo laikraštis pateikė virtinę bruožų, kuriais (ar bent daugumą jų) privalėtų pasižymėti kūrybiška asmenybė. Tai va: sugebėjimas dirbti įtemptai ilgą laiką; potraukis peržiūrėti visus iracionalius sprendimus; dėmesys viskam, kas keista; polinkis dirbti darbą, kuriame dažnai kyla “neaiškių problemų”; griežtų taisyklių ir normų negerbimas; noras laisvai “žaisti idėjomis”, net jei tai trukdo laiką; didesnis interesas tam, kas nežinoma, negu tam, kas žinoma; siekis dirbti tada, kada nori, o ne nurodytu laiku; pakantumas “neapibrėžtai situacijai”; agresyvumas, polinkis įtvirtinti save; poreikis naujiems, neįprastiems įspūdžiams; poreikis laisvei renkantis tyrinėjimo sritį; polinkis humorui; intelektas aukštesnis už vidutinį; “proto atvirumas”; konformizmo nebuvimas. Pabandykite pasitikrinti: esą kuo dažniau atsakyta “taip”, tuo daugiau tikėtina, kad esate kūrybiškas.
Kai kūrybiškumas iškeliamas į padanges, visada prisimenamas ir jo žudikas – standartinė mokymo sistema, mokymo programos ir bent dažniausiai tokie esą nekūrybiški mokytojai. Kad jau tikrai visi galimi tokios teorijos oponentai būtų paniekinti, griebiamasi ir mokslinių tyrimų. Pavyzdžiui, aptariamas straipsnis teigia, kad atlikus kūrybinio potencialo tyrimą JAV nustatyta, jog iš 1600 penkiamečių vaikų net 98 proc. turėjo ryškių kūrybinių gebėjimų, o va tarp 280 tūkst. suaugusiųjų tokių rasta tik pas du procentus tiriamųjų. Žinia, mokykla sunaikino. Vis dėlto manau, ne mokykla kalta – sunaikino pats gyvenimas ir kasdienybė. Ir sunaikino dėl labai paprastos priežasties – gyvenime dažniau svarbesnis įprastas, o ne pernelyg keistas požiūris. Dauguma mūsų privalo laikytis taisyklių ir reglamentų, atlikti darbus laiku, o ne tada, kada kūrybos šampanas į galvą šauna, priimti ir suvokti kitus žmones ne vien įtvirtinant savo “aš”,  – konformizmas irgi yra normalaus žmogaus pagirtina savybė, mat leidžia bendrauti ir bendradarbiauti. Kūrybiški žmonės, nors ir geba originaliai interpretuoti, privalo remtis faktais ir teorijomis.
Kartais šiek tiek ironiškai pagalvoju, kad apie kūrybiškumą labai noriai, džiugiai ir daug samprotauja tie, kurie pardavinėja dabar tokius madingus kūrybiško mąstymo seminarus, tačiau tie patys žmonės samdydami darbuotojus daugiau linkę domėtis jų pareigingumu ir kompetencija.
Šiemet jau dešimtmetis, kai esu mokytoja. Ir kasmet vis geriau suprantu, kad tikrasis mano darbas yra ne kūrybiškumo ugdymas, entuziastiški pokalbiai su mokiniais apie tai, kas domina juos, ne linksminimas ir vis naujų žaidimų kūrimas. Iki bet kokio kūrybiškumo tikrai kūrybiško ir laisvo žmogaus galvoje turi būti aiški tvarka. Žinoma, jei kalbame apie tikrą laivę, kuri tėra suvokta atsakomybė. Tad ir mano darbas kasmet vis griežtesnis. Prieš dešimtmetį leisdavau rinktis klausimus, po to jau pati mokinių samprotavimus bandydavau nutempti mokslo link, o dabar vis griežčiau reikalauju, kad dar iki samprotavimų “iš gyvenimo ir televizijos” būtų žinomos ekonomikos mokslo sąvokos. Vis rečiau puikiai vertinu originalias idėjas, jei jos gimė neapsvarsčius visų “už” ir “prieš”. Ir pažymiai blogėja. Tampu tikra mokytoja, t.y. žmogumi, kuris pagal apibrėžimą privalo būti konservatyvus.
Tai kas tada turi vesti pirmyn, padėti, skatinti ir puoselėti? Kas turi džiaugtis vaiko laimėjimais ir rodyti jam džiugios būties galimybę? Težinau vieną tikrą vietą, kuri gali tai padovanoti, – namus. Ir nesvarbu, ar tai kai kurių politikų taip mėgstama esą tikra šeima su mamytėmis ir tėveliais, ar dažniau viena mama, o gal tik tėtis, o gal ir nestandartiniai seneliai. Vieta, į kur grįžtama po pamokų, kur visada esi laukiamas ir priimamas su visais trūkumais, kur esi besąlygiškai mylimas.
Kai piktinamasi mokyklomis, esą patyčių nesustabdančiais mokytojais, pernelyg sunkiomis programomis ar sekinančiais egzaminais, per didelėmis ar per mažomis klasėmis, išskirtinio dėmesio vaikui nebuvimu, prastais ir per brangiais vadovėliais, kišenes plėšančiomis palydomis į mokyklą ir panašiai, ir taip toliau, tegirdžiu vieną vienintelį dalyką – nemeilę sau ir savo vaikams. Nemeilę namams, dėl kurios kažkodėl kaltinamas kitas. Šiuo atveju – mokykla.
Pirmąkart mokyklos duris pravėriau prieš 46 metus. Mokykla buvo maža, vos aštuonios klasės ir dar keistoka – prailgintos darbo dienos. Taigi ten ir pamokas paruošdavome. Po klasės langu žiemą vasarą gulėjo didelė anglių krūva, kurioje, prisimenu, buvo labai linksma žaisti, o ilgas mokyklos keliukas iki pat gatvės buvo puiki “klasių” žaidimo vietelė. Bet aš labai mėgau mokytis… tad ne kur kitur, o namie ilgame koridoriuje su manimi vakarais vargo artimieji. Trimestro pabaigoje aš išdidžiai galėjau parodyti – va, ir iš fizinio lavinimo penketas. Visos pergalės ateina iš namų. Mokykla gali tik vos vos padėti, nes jos vaidmuo toks – saugoti tradicijas ir rimtį. Į neapibrėžtą kūrybišką ar ne, čia jau kaip reikės, ateitį visada veda tėvai, kurie ir pradeda mūsų kelią.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Aušra Maldeikienė:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Taip, bet Taip, bet rašo:

    Kodėl sakoma, kad “dauguma mūsų privalo laikytis taisyklių ir reglamentų”? Argi ne visi jų turi laikytis? Na, nebent išskyrus atsidūrusius socialiniame užribyje…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...