2011 Birželio 16

Aušra Maldeikienė

Lietuva pagal Dalią

veidas.lt

BFL

Pristatydama, jos galva, tinkamai nuveiktus savo darbus, Prezidentė ypač akcentuoja tuos, kai ji kažką nubaudė, atleido, pakeitė, švarino, kapojo.

Lietuvos Konstitucijos 84 straipsnis, be kita ko, pabrėžia, kad šalies prezidentas “daro Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką”. Tad nors dažnai primenama, kad Daukanto aikštė tiesiogiai nėra atsakinga už ekonominius ar socialinius klausimus, tai jos neatleidžia nuo prievolės nuolat intelektualiai apmąstyti šalies kelionę. Kur einame? Kokias kelio ženklais vadovaujamės? Ar klumpame, ir jei taip – kokie akmenys turėtų būti pastumti į šoną?

Prezidentės Dalios Grybauskaitės jau du perskaitytus metinius pranešimus sieja pasikartojantis valdžios bei “paprasto” žmogaus santykių leitmotyvas bei gana aiškiai akcentuojama šių laikų skirtis. Valstybė matoma kaip “nužmogėjusi”, pametusi žmogaus viršenybės principą, užkrėsta “ilgalaikio įsitvirtinimo poste sindromu”, “visagalyste”, nebaudžiamumu, klaniniu teisingumu, o teisingumą privalanti realizuoti teismų sistema “sustabarėjusi”, “profesionaliai degradavusi”, “arogantiška”.

Jei dar prisiminsime įstatymų leidėjus, kurie priima grupelių užsakytus, korupcija ar net kvailybe dvelkiančius įstatymus, ir valstybės tarnybos žmones, prekiaujančius leidimais, sprendimais, nuosprendžiais ir net žmonių pasitikėjimu valstybe, išvada, kad tauta turi pažinti savo niekdarius, nemokšas ir parsidavėlius, skambės labai įtikinamai. Belieka anuos demaskuoti, ką labai nuoširdžiai ir daro Prezidentė (prokurorė?). Vis dėlto kiek teisingas ir kiek – tai dar svarbiau – vaisingas toks klausimo matymas ir toks, galia ir prievarta grįstas, problemų išrišimas?

Pirma akivaizdi panašaus samprotavimo bėda ta, kad, atskiriant aną mažą žmogų ir valdžią, ši matoma kaip kažkoks “geriesiems” primestas išorinis, svetimas, su anais “mažutėliais” nesusijęs darinys. O jei taip, tai, pasitelkus pastarojo pranešimo retoriką, nuo šunvotės nutraukus klano užmestą paslapties šydą, ji pratrūksta į išorę, ir tai reiškia – valomės. Prezidentės vartojami kalbos įvaizdžiai vienaip ar kitaip demaskuoja moralines bėdas, kurios suvokiamos tik kaip ataugos ant iš esmės vaisingo (va ir krizę suvaldėme “daug geriau nei kai kurios Europos senbuvės”) socialinio ekonominio kūno. Tad ir pristatydama, jos galva, tinkamai nuveiktus darbus Prezidentė išties ypač akcentuoja tuos, kai ji kažką nubaudė, atleido, pakeitė, švarino. Kapojo. Taigi valė užkratą. Bet ar sveikas pats organizmas, kurį tos šunvotės apsėda?

Politekonominė logika (o juk Prezidentė gavo sisteminį tokios pakraipos išsilavinimą) sakytų, kad nuolat atgimstanti ir vis plačiau plintanti liga kalba apie pažeistas gilumines socialines ekonomines sistemos proporcijas. Beje, taip manyti leistų ne tik intelektualinė proceso sklaidos analizė, bet ir vis aiškesni kasdienybės faktai – išgyvenimo negarantuojančios daugumos šalies gyventojų pajamos, nelėtėjanti emigracija, didėjanti atskirtis, plintantis išlaikytinių sindromas, visuomenės pasimetimas, vainikuojamas bevaisėmis gelbėtojų paieškomis. Vertinant idealistiškai, sistema galbūt neveiksni, nes pasirinktos netinkamos vertybės. Vertinant materialistiškai, gal negebame sukurti tokios sistemos, kuri garantuotų darnų visos visuomenės turtėjimą. Kad ir kaip žiūrėsi, jei ligos puola nuolat ir vis plačiau, verta giliau kapstytis.

Prezidentė D.Grybauskaitė (kaip ir jos pirmtakai) tokios analizės vengia. Sunku pasakyti, kas tai lemia. Vis dėlto pranešimų (ir ypač pastarojo) padrikumas ir vaikiško susierzinimo tonas panašius klausimus (labai įprastus ir kasdieniškus senosios demokratijos valstybėse) legitimuoja.

Kad ir kas rašytų prezidento pranešimo tekstą, tikėtina, kad pagrindinės idėjos priklauso jį skelbiančiam asmeniui, ir tai leistų pabandyti analizuoti mąstymo ir kalbėjimo struktūras. Sunku pasakyti, kokias knygas skaito mūsų prezidentai, ir D.Grybauskaitė čia ne išimtis. Vis dėlto keli pastarojo pranešimo pasažai bent mane nuteikia niūriai. Turiu galvoje Prezidentės išvedžiojimus apie kultūrą.

Kultūra tekste pateikiama kaip kažkoks antrinis darinys, kuriam optimizmo suteiktų atsigaunanti ekonomika (?). Toliau dar keisčiau. Dabar jau valstybė pateikiama kaip tas institucinis fenomenas, kurio prievolė sudaryti galimybes visiems pažinti “mus vienijantį veiksnį – kultūrą – ir tapti jos kūrėjais”. Tad nebeaišku, kas, D.Grybauskaitės galva, vienija – ar ekonomika, kuri jau suteikia galimybes atsigauti kultūrai (pirma tezė), ar pati kultūra (antra tezė).

Jei būtų pasirinkta viena šių iš esmės viena kitą neigiančių tezių, tai leistų vertinti, kaip valstybės vadovė suvokia tikrovę. Prieštaringas kratinys galimybę naikina, tad gal neatsitiktinis ypatingo lėkštumo apibendrinimas, kad “būtina užtikrinti galimybę skaityti knygas, lankyti muziejus, teatrus, filmus ir koncertus”. Kas turi užtikrinti? Valstybė?

Pajamos? Ar tas minimalus darbo užmokestis, “dėl kurio turime būti apdairūs, tačiau negalime būti užsispyrę”? Kad ir kaip komiškai skambėtų šis pasažas, jis labai gerai parodo Prezidentės mąstymo nenuoseklumą – jei norite, kultūrą vartosite po to, kaip praturtėsite (būsite apdairūs), jei norite – kultūra jus vienys (nebūkite užsispyrę).

Dauguma pasaulio mąstytojų kultūrą plačiąja prasme vis dėlto mato kaip visuomenę formuojantį ir ją stabilizuojantį veiksnį, ir ne kas kita, bet tam tikros kultūrinės struktūros ir strategijos sukuria tam tikrus ekonominius darinius. Tad praradus kultūrinę orientaciją, o kultūrą vertinant kaip vartojimo, o ne buvimo pasaulyje atributą, nereikia stebėtis itin primityvia pačios šalies ekonomikos sandara, kur vis liepiama (pastarasis pranešimas ne išimtis) – “padėkime verslui”, tarsi jis būtų koks negalios prispaustas klipata, o kiekvienas dirbantysis – vien verslo malone gaunąs teisę save realizuoti ano sukurtoje “darbo vietoje”.

Pranešimų nenuoseklumas ir minties stygiaus dangstymas rūsčia retorika kelia dar vieną – prezidento komandos, jos aplinkos klausimą. Kas padeda šiai Prezidentei girdėti? Mąstyti? Priimti sprendimus? Kas galų gale jai pasako nemalonią tiesą? D.Grybauskaitė išdidžiai praneša neturinti laiko žiūrėti “Dviračio žinių”. O vertėtų. Pamatytų apygriežtę, vienišą panelę, lydimą poros (nuo šiol, matyt, vieno) juokdarių, kurie liūdnai ir ironiškai žvelgdami kalba nedaug, bet priversti tampyti lyg ir budelio kalavijus, lyg ir portfelius. Bet kur platu kirvukams, siaura minčiai.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Aušra Maldeikienė:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. LAIMA LAIMA rašo:

    “Dviračio žinių” ir aš nežiūriu, jei p.Maldeikienei patinka, lai žiūri, dėl ko vertėtų visiems žiurėti?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...