2010 Gruodžio 30

Aušra Maldeikienė

Kova su kontrabanda prasideda nuo tiesos

veidas.lt

Kol daugybė žmonių negauna pajamų, už kurias įmanoma sąžiningai išgyventi, tol visos kalbos apie kovą su kontrabanda yra nieko vertos.

Ekonomikos kurse yra viena tema, kuri kažkodėl tiesiog užburia mano mokinukus. Tai klausimas apie tai, ką mes sovietiniais laikais valgėme, kai parduotuvėse būdavo tik būtiniausių maisto prekių ir liūdnų žuvies konservų.
Per ilgą laiką išmokau gana sklandžiai papasakoti istoriją apie tai, kaip išgyventi išvirkščiame pasaulyje. Na, dirbi, pavyzdžiui, vaistinėje. Kažkas suplanuoja, kad nurodytą dieną vaistinė gaus eilinę siuntą vatos, marlės ar kokių labai deficitinių “Essentiale forte”. Jei ne visa, tai bent didžioji siuntos dalis tą pačią dieną nuperkama pačių vaistinės tarnautojų ir įvyksta tikroji ekonominė transformacija: prekėmis nepadengtas rublis virsta pinigais, daiktu, turinčiu realią mainomąją vertę. Marlės pavidalą įgavęs rublis tapo visuotinai geidžiama preke: nori – virsta knyga (knygyno darbuotojos savo rublius lygiai taip pat iškeičia į realias vertes – tas knygas, kurių kažkam išties reikia), nori – majonezo indeliu.
Vis dėlto tik iš pirmo žvilgsnio toks žaidimas atrodo esąs be pralaimėjusiųjų. Panašaus mainų lauko nuošalyje visada liūdnai stovi tas, kurio darbo vieta neleidžia įsigyti kokios nors visuotinai trokštamos gėrybės, gebančios menkavertį rublį stebuklingai paversti trokštama preke.
Vadovėliai sovietinę ekonomiką vadina planinės ekonomikos vardu. Vis dėlto žymusis vengrų ekonomistas Janosas Kornai dar anais 1980 metais užčiuopė gerokai gilesnę sisteminę aprašyto ūkio bėdą. Sovietinio tipo ekonomikai jis davė deficito vardą ir matematiškai tiksliai pagrindė hipotezę, kad chroniškas stygius, nurodantis jų esminę bėdą, yra biurokratinės administracijos veiklos nulemtas sisteminis prekių ir pinigų srautų pažeidimas.
Kodėl laisvės dvidešimtmečiui pasibaigus staiga kalbu apie tuos praėjusius laikus? Priežastis paprasta – laikai praėję, bet tam tikra ekonominio veikimo logika, kuria remiasi dabarties lietuviška ekonomika, kažkokiais esminiais momentais labai panaši. Tai ant galvos pastatytas pasaulis, kuriam visai nesvarbus prekių ir pinigų srautų subalansavimas, tikroji išteklių ir gaminių kaina. Mechaniškai ir labai technokratiškai įsitvėrę subalansuoto biudžeto vizijos nenagrinėjame pamatų, kurie vieni tik ir leistų tą biudžetą deramai sunešti, subalansuoti ir, svarbiausia, išsaugoti.
Sovietai niekada viešai nekėlė klausimo, kaip majonezas ir žirneliai, kurių nėra parduotuvėje, papuošia šventinius stalus. Tai buvo klausimas tabu, nes kažkaip intuityviai buvo jaučiama, kad atsakius į šį klausimą bus atskleista visa anos epochos veidmainystė ir menkystė.
Dabar irgi yra klausimas, kurio nedera klausti. Jis labai paprastas ir kasdien kylantis kiekvienoje bent kiek mąstančioje galvoje. Tai klausimas apie išgyvenimą. Kaip išgyvena tie daugiau nei penktadalis užimtųjų, kurie gauna minimalią algą (nepilnus 700 Lt)? Kaip išgyvena tie daugiau nei 250 tūkst. bedarbių, kurie negauna bedarbio pašalpos? Kaip išgyvena nedirbantys pensininkai, kurių pensija nesiekia, tarkime, 800 Lt? Ir kaip išgyvena būsto neturinčios jaunos šeimos su vaikais, jei šeimos pajamos nesiekia bent 3000 Lt per mėnesį?
Pasvarstome pastarąjį ir bent išoriškai gražiausią atvejį. Taigi trijų asmenų šeima, du vidutiniai darbo užmokesčiai, po tūkstantį litų “galvai”. Lietuviškais mastais labai neblogai. Išgyventi įmanoma, bet reikia gyventi taupiai, labai atsargiai, ir ateities perspektyvos miglotos. Pavyzdžiui, jokiu būdu negalima rimčiau susirgti, nes bus netekta didelės dalies pajamų, o sveikatos apsauga vis mažiau “nemokama”. Žinoma, jei ši šeima vis dėlto išdrįsta imti paskolą (ir jei ją gauna), tai situacija labai paaštrėja – išlaidos būstui išauga mažiausiai iki 1500 Lt (paskola ir išlaikymas), reikia baldų, būtinas būsto ir gyvybės draudimas. Bent aš paskolos esant tokiai situacijai imti nedrįsčiau.
Sąmoningai nagrinėju “gražų” tūkstančio litų žmogui atvejį, kuris, matyt, bent jau didesniame mieste pasakoja apie tą kritinę ribą, žemiau kurios prasideda išgyvenimo klausimai. Taigi turime dvi rimtas problemas.
Pirma. Kiek žmonių Lietuvoje nepasiekia aptartos pajamų ribos? Intuicija sako, kad bus mažiausiai trys ketvirtadaliai visų namų ūkių. Tikrovėje, matyt, daugiau.
Tada antras ir įdomesnis klausimas. Tai iš ko išsilaiko šeimos, kurių darbinės pajamos nepasiekia išgyvenimo ribos? Alternatyvų keletas. Jei suma pernelyg nenutolusi nuo išgyvenimo slenksčio, tai nuolat skursta, praktiškai visas pajamas paversdamos komunalinių paslaugų teikėjų ir maistininkų bei prekybininkų pajamomis.
Dar mažesnių pajamų grupėje atsiranda galimybė gauti įvairias socialines pašalpas (kompensacijas už šildymą, nemokamą vaikų maitinimą ir pan.). Šiuo atveju irgi praktiškai visos pajamos paverčiamos jau minėtų komunalininkų ir “maistininkų” pajamomis, vis dėlto gali išlįsti dar vienas labai įdomus momentas. Lietuvoje minimali alga į rankas nesiekia 700 Lt, ir akivaizdu, kad bent žiemą už tokius pinigus Lietuvoje išgyventi neįmanoma. Taigi toks darbuotojas, jei turi išlaikytinių, gali pretenduoti į socialinę paramą – ir tada jau mokesčių mokėtojai padeda žmogui išgyventi, o tam esą verslininkui užsimokėti už jam reikalingus darbo išteklius (jam privačią naudą teikiančio darbo sąnaudas jis perkelia ant visuomenės pečių). Jei gaunantis minimalią algą žmogus negali pretenduoti į paramą, jam lieka kelios alternatyvos – nuolat skursti ir neprivalgyti arba emigruoti. Trečia galimybė – prisidurti iš šešėlinės ekonomikos, tarkime, pačiam nešant kontrabandą, vartojant kontrabandinius gaminius, perkant pigias neapmokestintas prekes turgeliuose, nelegaliai dirbant ir pan.
Bet kokios kalbos apie kovą su kontrabanda turi prasidėti nuo vieno labai paprasto klausimo – o kas bus, jei tos kontrabandos ir visokio kitokio šešėlio staiga neliks. Kiek žmonių nebegalės išgyventi? Kontrabanda (ir visoks kitoks šešėlis) yra vienas kertinių esamos Lietuvos ekonominės sistemos ramsčių, garantuojančių šimtų tūkstančių mūsų žmonių išgyvenimą. Ir jokia kova su ja neįmanoma iki tol, kol ekonomikos net nebandoma statyti ant kojų, pradedant kalbėti apie realią visų išteklių (tarp jų darbo) kainą. Kol darbas Lietuvoje sistemiškai vertinamas žemiau jo atgaminimo lygio (žmonių kalba – kol daugybė žmonių negauna pajamų, už kurias įmanoma sąžiningai išgyventi), tol bet kokios kalbos apie funkcionuojančią ekonomiką ir našų verslą tėra sovietinio pareigūno sapalionės apie artėjantį komunizmo rytojų. Kuris, kaip žinome, baigėsi laidotuvėmis.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Aušra Maldeikienė:
Skelbimas

Komentarai (8)

  1. sigitas sigitas rašo:

    gerbiama Aušra, tuojau čia subėgs etatiniai internetiniai psichopatai ir apspjaudys Jūsų , iš principo , teisigus pastebėjimus.

  2. Audrius Audrius rašo:

    gyvenam kaip prie sovietų: tada pvz gyd., milicija ir etc gaudavo mizernus (lyginant su su valdančiaja klase -darbininkais) atlyginimus nes partiniai ivertindavo kad žmogeliai “prisidurs” – gaus kyšius, ar kotokias “nedarbines pajamas”.
    Šiais laikais valdantieji neoliberalai taip pat nieko 20 metų nedarė kad nustatytų realius min atlyginimus, kuriuos gaudamas žmogelis galėtų pragyvent. Kadangi nenorėjo/bijojo, apriboti “verslo” grupių uždirbamas “babkes” -iš kurių ir patys maitinosi.
    Logika ta pati – norės žmogelis išgyvent – smulkia kontrabanda versis arba pirks – tuo pačiu toms “verslo’ grupėms “babkes” kraus…

  3. otto otto rašo:

    Protinga moteriškė. Gaila, kad į valdžią protingi neina.

  4. taip taip rašo:

    Su Naujaisiais metais!Pagaliau aprasomas realus gyvenimas Lietuvoje.

  5. zanavykas zanavykas rašo:

    MAN PATINKA SIOS PROTINGOS MOTERISKAITES DESTYMO MINCIU STILIUS.
    Taciau, nuo kalbu laikas prieiti prie darbu.
    O lietuviskoje terpeje tik gal kas desimtas turi valios prisiimti ATSAKOMYBE.

  6. jei pasakei a) sakyk ir b/c/d/e jei pasakei a) sakyk ir b/c/d/e rašo:

    miela ponia, jei pasakete: a) kontrabanda (ir visoks kitoks šešėlis) yra vienas kertinių esamos Lietuvos ekonominės sistemos ramsčiu.

    tada pasakykite ir: b) korupcija yra vienas kertiniu esamos Lietuvos teisesaugos ir politines sistemos ramsciu.

    ir dar pridekite:c) alkoholizmo palaikymas yra vienas kertiniu esamos Lietuvos socialines sistemos ramsciu.

    o uzbaikite: d) emigracija yra vienas kertiniu Lietuvos demografines ir seimos politikos ramsciu.

    ir dar neuzmirskite: e) kultura ir ziniasklaida, propaguodama glamura ir skleisdama pigiausia masine kultura turi aptarnauti auksciau isvardintas tendencijas, o svietimo politika turi joms bent jau nepriestarauti.

    o jei rimtai, tai negi uzmirsome, kas zadejo, kad visiems tuoj bus rojus ir sviesus rytojus? ar norime, kad pazadukai griztu? nes jei nenorime, tai reikes gyventi realybeje, kur mazumai gerai gyventi Lietuvoje, o kitiems, deja, belieka arba gudiska degtine cia arba darbas Airijoje.

    o jei visai rimtai, tai maximum, ka galime, tai stengtis, kad tu, kuriems gerai cia skaicius augtu. daugiau nieko padaryti negalime. nes esame skurdi salis ir dar kuri laika tokia liksime. butu geriau, kad trumpiau, o ne ilgiau. bet tam reikia suprasti problemu kilme, o ne uzsiimineti demagogija.

  7. kalbos ir kaltinimai kalbos ir kaltinimai rašo:

    p. Aušra, gal be kalbų galėtumėte padėti šiai vyriausybei išspręsti tas problemas kurios susikaupė per 20 m. Beje, jei neklystu kurį laiką ir Jūsų vyras vadovavo ministerijai.Ką naudingo jis nuveikė?

  8. Bliumas Bliumas rašo:

    Viena stambiausių kontrabandos rūšių-cigaretės. Nemanau,,kad tai pati būtiniausia bedarbio ar pensiniko prekė.Tik bėda,kad iš jos minta ne tik kontrabandinikai, bet nemažai ir valstybę “atstovaujančių” piliečių.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...