2011 Sausio 20

Aušra Maldeikienė

Imigracijos neišvengsime, bet ar žinome, ko norime?

veidas.lt

Statistikai paskelbė, kad, išankstiniais duomenimis, pernai Lietuvą paliko per 83,5 tūkst. gyventojų, atvyko per 5 tūkst. imigrantų, tad prarasta daugiau kaip 78 tūkst. žmonių. Skaičiai atrodo dar grėsmingiau, kai kalbama apie emigravusios darbo jėgos savybes, mat Lietuva praranda jaunus ir darbingo amžiaus žmones. Jaunesnių nei 35 metų emigrantų dalis pastaruosius kelerius metus viršija 65 proc. Daugiausia (apie penktadalį išvažiavusiųjų) emigruoja 25–29 metų amžiaus Lietuvos gyventojai.

Kad ir kaip vertinsi, dideli jaunos ir gerai išsilavinusios darbo jėgos praradimai reiškia, kad vidutiniu, o ypač ilgu (per 10 metų) laikotarpiu norėdama išlaikyti ekonomikos augimą bei skatinti ūkio konkurencingumą Lietuva bus priversta ieškoti išorinės darbo jėgos. Taigi vis svarbesnė sąmoninga tinkamos kvalifikacijos, o neretai ir amžiaus, imigruojančių asmenų paieška.

Jei žiūrėsime formaliai, Lietuvos politinė valdžia tai, regis, supranta – priimtos “Lietuvos imigracijos politikos gairės” (toliau “Gairės”), kuriose bandoma formuluoti keletą imigracinės politikos momentų. Vis dėlto jei geriau pažiūrėsime, matyt, ir šį sykį šalis paliekama be rimtesnio būsimų sudėtingų socialinių bei ekonominių iššūkių aptarimo.

Oficialiuose Lietuvos dokumentuose, didelės dalies politikų kalbose imigracijos politika itin dažnai suvokiama tik kaip jau veikiančio verslo išimtinai gamybinius interesus aptarnaujantis veiksnys, kažkokia abstrakti darbo jėga (pasinaudojame, kol ekonomika kyla ir trūksta darbuotojų, kai ekonomika smunka, remiamės apykaitinės migracijos, kitaip išvarymo, nuostata), o ne imigranto žmogaus su visomis jam priskirtomis žmogaus teisėmis samprata. Itin mažai dėmesio skiriama net pamatinėms imigrantų žmogaus teisėms, pavyzdžiui, itin ribotos ir taikomos labai siauram ratui galimybės atvažiuoti dirbti kartu su šeima, neapibrėžtos socialinės šių darbuotojų teisės ir pan.

Vis dėlto žmogus, norime to ar ne, yra žmogus su visomis jo apibrėžtimis, tad imigraciją mažų mažiausiai reikia nagrinėti ne tik kaip ekonominį, bet ir kaip socialinį bei politinį reiškinį. Netiesiogiai įstatymų leidėjai tai jaučia, tačiau labai savotiškai: analizuodami imigraciją, pavyzdžiui, jau minėtose “Gairėse” kalba apie dvi iš esmės prieštaringas perspektyvas. Čia imigracija suprantama kaip Lietuvos darbo jėgos papildymo šaltinis, tačiau akcentuojama ne atitinkamos kokybės darbo jėgos paieška, o šalies užsienio politikos prioritetinių interesų tenkinimas, “teisingų” imigrantų iš “teisingų” (Baltarusija, Ukraina, Moldova ir Pietų Kaukazo valstybės) šalių pritraukimas.

Imigraciją matydami tik kaip esamo verslo poreikių tenkinimo veiksnį pražiopsome jos įtaką šalies technologinės kokybės auginimui. Prarasdami išsilavinusius žmones turime siekti analogiškos išsilavinusios imigracijos. “Gairėse” prioritetinis aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir protų pritraukimas į Lietuvą nėra teisiškai įformintas ir tokiai darbo jėgai nesudaromos išskirtinės imigracijos sąlygos. Štai itin pabrėžiamas šios darbo jėgos išsiuntimo iš šalies suėjus nustatytam gana trumpam laikotarpiui momentas, tačiau nevertinama jos pasilikimo ir adaptavimo šalyje ilgesniam laikotarpiui ekonominė nauda. Konkurencinėje kovoje dėl aukštos kvalifikacijos imigrantų neįvertinama gerovės valstybės teikiamų privilegijų, be kurių Lietuva pralaimės bet kuriai solidesnes socialines garantijas generuojančiai ES valstybei, svarba. Neanalizuojama galimybė pasinaudoti užsienio studentų studijomis Lietuvos aukštosiose mokyklose, kaip šalies ūkiui potencialiai reikalingos itin kvalifikuotos darbo jėgos pritraukimo galimybe.

“Gairėse” bent jau tiesiogiai niekur neformuluojamas Lietuvos santykis su tais imigrantais, kurie į šalį atvyksta steigti ir plėtoti savo verslo. Nors ir pabrėžiama, kad imigracija gali būti susijusi su noru užsiimti verslu, vis dėlto nekalbama nei apie tokios veiklos skatinimą, nei apie jos ribojimą. Minėto dokumento logika akivaizdžiai paremta nuostata, kad imigracija Lietuvai įdomi tiek, kiek ji atitinka jau susiklosčiusios ūkio struktūros poreikius. Abejotina, kad tokia mąstymo logika generuoja visapusiškai naudingą imigracijos pavidalą. Tą, beje, patvirtina ir skaičiai, rodantys, kad per pastarąjį laikotarpį nuo Lietuvos įstojimo į ES šalyje užsienio piliečiai įregistravo tik apie 2000 įmonių.

Vertinant imigraciją neanalizuojamos jos socialinės sąnaudos, tarp jų galimas didesnis išnaudojimo laipsnis, sumažėję nekvalifikuotos, o atskirais atvejais ir kvalifikuotos darbo jėgos darbo užmokesčiai, galima ilgesnė, nei oficialiai leidžiama, darbo trukmė ir pan. Daugėjant nepretenzingų imigrantų darbdaviai mažiau investuoja į darbo jėgos kvalifikaciją, o tai reiškia, kad išlieka didelė tik imigrantus traukiančių darbo vietų su nepatraukliomis darbo valandomis pasiūla. Atvykėliai dažniausiai uždirba mažiau ir pasiryžę dirbti itin sunkiai, tačiau jie linkę leistis išnaudojami, o tai paveikia ir vietinių darbo sąlygas, galimybes įsidarbinti bei jų pajamas.

Ilgu laikotarpiu imigracijos poveikis šalies ekonomikai irgi nevienareikšmis. Imigracija gali padidinti šalies ekonomikos potencialą, jei, pavyzdžiui, imigrantai darbininkai yra lankstesni, turi tinkamų įgūdžių, taigi yra elastingesni darbo jėgos teikėjai, pasižymintys didesne motyvacija ir patikimumu. Vis dėlto jei imigruojančios darbo jėgos kvalifikacija maža, tai ilgu laikotarpiu negalima tikėtis nei didesnio darbo našumo, nei rimtesnio ekonomikos augimo, tačiau labai tikėtinos didelės išlaidos švietimui (pavyzdžiui, kalbos problema), socialinei imigrantų integracijai, o tai neigiamai veiktų šalies finansus.

Imigracija, kaip kompleksinis reiškinys, ne tik teikia ekonominę naudą, bet kartu yra susijusi ir su papildomomis sąnaudomis. Vertinant imigracijos poveikį viešiesiems finansams pirmiausia reikia pabrėžti, kad legalūs dirbantys imigrantai generuoja didesnes valstybės biudžeto įplaukas. Kita vertus, ji ilgainiui didina spaudimą šalies biudžetui ir socialinei sistemai: išmokos šeimoms, švietimas, pavyzdžiui, kalbos mokymas, imigrantų vaikų lavinimas ir integravimas į šalies švietimo sistemą, apgyvendinimas, sveikatos apsauga ir t.t. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai galiausiai gali būti priversti mokėti už didėjantį valstybės išlaidų lygį.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Aušra Maldeikienė:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. koks zurnalas aukstina kvailiu valdzia? koks zurnalas aukstina kvailiu valdzia? rašo:

    kas cia tau vaziuos uz sasus dirbti. visi is cia emigruoja, nes pragyventi is algos negali. nemaciau dar ne vieno imigranto, kuris vaziuotu dirbti ir dar atsiveztu pinigu pragyvenimui. pirmiausiai visi vaziuoja uzsidirbti. yra normalesniu saliu, kur vergauti nereikia. i ten visi ir vaziuos.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...