Seksualinių mažumų eitynių Vilniui reikia ne tik todėl, kad kasdien sulaukiame pastabų iš įvairių tarptautinių organizacijų, jog turime paisyti šių asmenų teisės į taikius susirinkimus. Seksualinės mažumos savo teisių laikytis Vakarų visuomenes išmokė dar praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje.

Įvairių mokslininkų vertinimais, visuomenėje būna nuo kelių iki keliolikos procentų asmenų, kurie yra homoseksualūs, biseksualūs ar transseksualūs. Lietuvoje jų gali būti apie 200 tūkst.

Pasaulyje seniai žinoma, kad tuo negalima nei užsikrėsti, nei paveikti heteroseksualių asmenų orientacijos intensyviai reklamuojant seksualinių mažumų orientaciją. Tie žmonės tokie gimsta ir tokie miršta.Praėjusiame šimtmetyje Strasbūro Žmogaus Teisių Teisme buvo išnagrinėtos kelios bylos prieš Didžiąją Britaniją bei Airiją. Šiose šalyse dar septintajame dešimtmetyje homoseksualai buvo diskriminuojami ar kriminalizuojami. Teismas nurodė, kad šių asmenų diskriminavimas, draudimas jiems atskleisti savo tapatybę ar nepalankios visuomenės nuomonės formavimas apie homoseksualizmą homoseksualiems asmenims sukelia gilią depresiją ir vienatvę, o tai lemia psichikos ligas, kriminalinį elgesį. Vakarų visuomenės buvo įtikintos, kad šie asmenys turi teisę nebūti persekiojami, turi teisę naudotis visomis piliečių teisėmis. Toks yra visos visuomenės interesas. Ar du trečdaliai Lietuvos visuomenės, vis dar pasisakantys prieš seksualinių mažumų pilietines teises, taip pat turi apsispręsti, ar jiems svarbu 200 tūkst. bendrapiliečių galimybė jaustis visaverčiais?

Vilniui reikia homoseksualų parado ir todėl, kad galėtume įsitikinti, kokia yra Lietuvos homoseksualų kultūra. Ar tikrai šie piliečiai nori eisenos tam, kad pasinaudotų savo konstitucine teise į taikius susirinkimus ir naudotų šią eiseną savo pilietinių teisių gynybai, siekdami netrukdomai harmoningai ir darniai gyventi Lietuvos visuomenėje. Ar vis dėlto homoseksualų paradas savo turiniu ir jo dalyvių elgsena siekia mesti visuomenei iššūkį, kaip tai dažnai nutinka Vakarų valstybėse, sureikšminant savo lytiškumą, seksualumą.
Toks elgesys gali būti pripažintas kaip informacija, daranti žalą nepilnamečiams. Vargu ar tokį elgesį gali toleruoti tiek visuomenė, tiek šalies teisėtvarka. Bet kol neįsitikinome, negalime turėti išankstinės nuomonės, kad Lietuvos homoseksualai yra radikalūs ir elgsis nepadoriai. Dauguma homoseksualų nepritaria tokiam lytiniam ir seksualiniam radikalizmui. Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas, savo sprendimais apgynęs homoseksualų teises, yra pasisakęs ir dėl asmens seksualumo bei lytiškumo demonstravimo. Teismo nuomone, tai yra asmens privataus gyvenimo dalis, tokia ji turi ir likti.