2016 Gegužės 20

Algimantas ŠINDEIKIS

Tarnaujantis ir žlugdantis teisingumas

veidas.lt

Pastaruoju laikotarpiu padidėjęs teisėsaugos organų agresyvumas verslo atžvilgiu pradeda kelti rimtų abejonių, ar Lietuvoje kurti ir plėtoti verslą yra saugu ir patikima. Teisėsaugos institucijų skambiai pradėtų, bet subliūškusių ikiteisminių tyrimų ar teismo procesų skaičius – grėsmingai didelis, kasmet padarantis šalies verslui ir visai ekonomikai šimtamilijoninių nuostolių, kurių valstybės institucijos nejaučia pareigos net suskaičiuoti ir įvardyti.

Advokatas dr. Algimantas ŠINDEIKIS

Nors atkūrus mūsų valstybės nepriklausomybę Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (Konstitucijos 46 str.), pastarųjų metų ir dienų įvykiai atskleidžia, kad verslas, siekdamas įgyvendinti savo plėtros tikslus, yra nuolat persekiojamas teisėsaugos institucijų ir dažnai net priverstas sudaryti abejotinos reputacijos sandorius su politikais, nesibodinčiais pasipelnyti iš neskaidraus verslo reguliavimo ir nuolat dėl to kylančių konfliktų. Kyla pagrįstas klausimas, ar dėl šių korupcinių sandorių kaltas tik amoralus, bet savo išgyvenimo uždavinius sprendžiantis verslas, o ne verslo plėtrą, kapitalo kaupimo, jo koncentravimo, konkurencijos instinktus nepagrįstai suvaržiusi politinė šalies valdžia, dažnai pati siekianti neteisėtai pasipelnyti iš neprotingų, bet masinio rinkėjo skonį tenkinančių suvaržymų.

Prekyba ir gamyba negali klestėti šalyse, kuriose verslo teisinis reguliavimas nuolat kinta, žmonės negali jaustis saugūs naudodami ir kurdami savo privačią nuosavybę.

Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėtojas Adamas Smithas, savo pagrindiniame veikale „Tautų turtas ir jo prigimtis“ (sutrumpintai „Wealth of the Nations“, 1776 m.) analizuodamas įvairias pasaulio valstybes ir bandydamas atskleisti, kodėl vienos yra turtingos ir lydimos sėkmės, o kitos – visada skurdžios ir nelaimingos, padarė ir šiandieninei Lietuvos valstybei svarbią išvadą: „Prekyba ir gamyba negali klestėti šalyse, kuriose verslo teisinis reguliavimas nuolat kinta, žmonės negali jaustis saugūs naudodami ir kurdami savo privačią nuosavybę, kur verslo sutartis neturi įstatymo galios ir kur piliečiai neturi tinkamo ir pagrįsto pasitikėjimo valstybės vykdomu teisingumu.“

Kapitalizmo ir laisvosios rinkos teorijų pradininkas akivaizdžiai parodė skirtumus tarp skurdžių ir turtingų tautų, bet neatrodo, kad mes Lietuvoje suprantame jo įžvalgas ir sugebame jomis pasinaudoti praėjus daugiau nei dviem šimtams metų.

Pastarųjų metų įvykiai, susiję su stambių verslo bendrovių savininkų, vadovų, aukšto rango verslo vadybininkų, turėjusių neprie­kaištingą reputaciją ir tarnavusių Lietuvos visuomenei kaip jos lyderiai, areštais, skambiomis, lydimomis automatininkų, teisėsaugos institucijų operacijomis, kuriose aktyviai dalyvauti pakviečiami ir žiniasklaidos atstovai, užduoda daug klausimų, į kuriuos dažniausiai neišgirstame jokių atsakymų. Visi šie įvykiai nepasibaigia tik skambių įtarimų pareiškimais. Toks agresyvus, daug klausimų užduodantis teisėsaugos institucijų veikimas sukelia įvairių minčių ir jausmų skirtingiems visuomenės sluoksniams.

Piliečiai, dėl savo asmeninio likimo ar pažiūrų priskiriantys save prie kairiųjų, tokias teisėsaugos organų operacijas sutinka su džiaugsmu ir pasitenkinimu, nes taip neva patvirtinamas jų įsitikinimas, kad dėl visų jų nelaimių ir nepriteklių kaltas grobuoniškas verslas ir jo savininkai, o teisėsauga pagaliau imasi tinkamų priemonių sukčiams verslininkams tramdyti, užkerta kelią jų daromiems nusikaltimams, valstybės ir piliečių apvaginėjimui.

Aktyviai veikianti, pigaus populiarumo besivaikanti žiniasklaida, pamiršusi Kons­ti­tucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, verslą „palaidoja“ dar gerokai iki teismo proceso pabaigos.

Liberalesnės visuomenės dalies atstovai, kurie supranta ir vertina verslo reikšmę tiek savo, tiek visos valstybės ekonominiam ir socialiniam pajėgumui, turėtų jaustis tokiais teisėsaugos veiksmais perspėta, kad jiems suklydus ar ne­pasisekus valstybės struktūros su pasimėgavimu su jais susidoros, pasitelkusios visas savo ar­se­nale esančias teisėtas priemones – turto areštus, begalinius patikrinimus, daug metų vykstančius ikiteisminius tyrimus, jų verslo ir asmeninių duo­menų perdavimą bulvarinėms, dažnai jokio su­pratimo apie gaunamą informaciją ir jos tikslus neturinčioms žiniasklaidos priemonėms. Aktyviai veikianti, pigaus populiarumo besivaikanti žiniasklaida, pamiršusi Kons­ti­tucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, verslą „palaidoja“ dar gerokai iki teismo proceso pabaigos.

Patys verslininkai, susidūrę su brutalumu valstybės teisėsaugos struktūrų, dažnai savo operacijoms pasitelkiančių ir automatininkų būrius, yra suglumę ir nuščiuvę, nors tiek politikų, tiek visuomenės veikėjų ir nuomonės reiškimo lyderių viešai deklaruojama,  kad verslas turi būti visais įmanomais būdais skatinamas, nes nuo jo būklės ir galimybių priklauso ir šalies ekonominė, ir socialinė gerovė.

Kita vertus, populiariojoje (dažnai veikiančioje bulvarinės žiniasklaidos principais, bet save rimtai vertinančioje) žiniasklaidoje pasipila piktdžiugiški pranešimai ir publikacijos apie klestinčią korupciją ir verslo amoralumą.

Nacionalinė pažangos programa pamiršta

Kyla pagrįstų abejonių, ar 2012 m. Seime patvirtinta 2014–2020 m. nacionalinės pažangos programa (toliau – Programa), parengta siekiant įgyvendinti Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“ ir sukurti pažangią, modernią ir stiprią valstybę, pasižyminčią sumanios visuomenės, sumanios ekonomikos ir sumanaus valdymo derme, apskritai turi ką nors bendro su šalyje vykstančiais procesais ir tapo šalies politikų ir valdininkų darbotvarkės dalimi.

Mastrichto universiteto atlikto tyrimo duomenimis, Lietuva pagal kūrybiškumo klimatą ES užima 25 vietą, Lietuvai taip pat būdingas žemas inovacijų lygis.

Programoje skelbiama, kad Lietuvos gyventojų kūrybingumo ir inovatyvumo potencialas vis dar naudojamas per mažai. Mastrichto universiteto atlikto tyrimo duomenimis, Lietuva pagal kūrybiškumo klimatą ES užima 25 vietą, Lietuvai taip pat būdingas žemas inovacijų lygis. Pavyzdžiui, pagal globalų inovacijų indeksą Lietuva užima 40 vietą pasaulyje, didelė jaunimo dalis nelinkusi imtis lyderystės steigiant verslą. 2011 m. rugsėjo 2–17 d. bendrovės RAIT atlikta 15–74 metų nuolatinių Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad 37 proc. jų rinktųsi samdomą darbą valstybiniame sektoriuje, o 23 proc., galėdami laisvai pasirinkti, norėtų įkurti savo verslą arba imtis individualios veiklos, todėl siekiama skatinti kūrybiškumą, dalyvavimą kultūrinėje veikloje ir stiprinti vaikų ir jaunimo lyderystę bei verslumą.

Teoriškai lyg viską suvokiame. Programoje aiškiai įvardijama, kad ilgalaikis, tvarus ir darbo vietas kuriantis šalies ekonominis augimas ir aukštas šalies verslo konkurencingumas įmanomas tik išmokus prisitaikyti prie pasaulinių ekonominių bei finansinių procesų ir juos numatyti, naudojant visuomenės kūrybinį ir verslumo potencialą, sukūrus tvarią ir efektyvią ekonominę infrastruktūrą, skatinant privataus sektoriaus dalyvavimą kuriant infrastruktūrą, naikinant biurokratinius apribojimus, šalinant ydingas plėtrą ribojančias nuostatas, sudarant sąlygas kuriamiems naujiems ir plėtojamiems verslams naudotis reikiamais finansiniais bei kitais ištekliais.

Ekonominis augimas nebus tvarus, o verslo konkurencingumas – aukštas, jeigu nebus užtikrinama tolygi visų šalies vietovių ir regionų ekonominė plėtra ir naudojami jų ekonominiai pajėgumai. Todėl esminės ilgalaikio, tvaraus ir darbo vietas kuriančio ekonominio augimo ir aukšto šalies verslo konkurencingumo prielaidos ir valstybės investicijų kryptys yra verslumą skatinančios ir verslo plėtrai palankios sąlygos.

Ribojantis, perteklinis, neracionalus ar sudėtingas reguliavimas sudaro nepalankias sąlygas kurti ir plėtoti verslą, sukuria ad­mi­nistracinę naštą ir didina prisitaikymo prie ap­lin­kos pokyčių išlaidas.

Ekonominis šalies augimas ir aukštas verslo įmonių konkurencingumas nebus įmanomi be verslui palankios reguliacinės, mokesčių ir konkurencijos aplinkos. Ribojantis, perteklinis, neracionalus ar sudėtingas reguliavimas sudaro nepalankias sąlygas kurti ir plėtoti verslą, sukuria ad­mi­nistracinę naštą ir didina prisitaikymo prie ap­lin­kos pokyčių išlaidas. Atvirai konkurencijai pa­lan­kus verslo reglamentavimas didintų verslo kon­kurencingumą ne tik šalies viduje, bet ir išorė­je. Užtikrinus augimui palankią reguliacinę ir mo­kesčių aplinką būtų sudarytos palankesnės są­ži­ningos konkurencijos ir kainų vartotojams ma­žė­jimo energetikos ir kituose sektoriuose są­ly­gos.

Programoje konstatuojama, kad Lietuvos visuomenei būdinga kūrybiškumo ir verslumo įgūdžių stoka, rizikos ir atsakomybės baimė. Naujo verslo pradžios ir esamo plėtros sąlygos šalyje taip pat gana ribotos. Dėl to steigiama palyginti mažai įmonių, į kurias pritraukiama nedaug privačių ir tiesioginių užsienio investicijų (TUI). Siekiant ekonominio augimo, būtina formuoti palankią viešąją nuomonę apie verslą ir verslumą, vykdyti verslą skatinančias iniciatyvas, teikti pagalbą verslo pradžiai ir didinti verslo pa­slaugų bei finansinių išteklių prieinamumą pra­dedantiesiems verslą. Taip pat būtinos valstybės investicijos plėtojant privačioms ir tiesioginėms investicijoms reikalingą infrastruktūrą, vykdant investicijų pritraukimo iniciatyvas ir teikiant finansines paskatas investuotojų projektams.

Deklaruojamas ir realus valdymo modelis skiriasi

Programoje įtvirtintas bendrasis tikslas – siekti visuomenės poreikius atitinkančių ir į šalies pažangą orientuotų viešojo valdymo rezultatų. Efektyvus viešasis valdymas yra svarbus šalies pažangą lemiantis veiksnys. Į šalies pažangą orientuotas viešasis valdymas turi būti vystomas atsižvelgiant į visuomenės poreikius, esamą šalies viešojo valdymo situaciją ir sistemingai įgyvendinant viešojo sektoriaus inovacijas. Įgyvendinami viešojo valdymo pokyčiai turi padėti užtikrinti šalies konkurencingumą ir didinti visuomenės pasitikėjimą viešojo valdymo institucijomis. Esminės viešojo valdymo tobulinimo sritys, į kurias turi būti sutelktos valstybės pastangos, susijusios su pozityvios viešosios erdvės formavimu.

Entuziastingai pradėję kovą su verslu teisėsaugos institucijų pareigūnai pajuto gavę carte blanche susidorojimui su oligarchais ir kitomis menkesnėmis verslo organizacijomis.

Kodėl taip nutiko, jog verslas nejaučia, kad Programoje deklaruoti tikslai ir būdai jai įgyvendinti randa savo vietą politikų bei valdininkų veiksmuose ar bent jau jų sąmonėje? Ar Prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniuose pranešimuose teisėsaugos organams nusiųstas neatsargus pranešimas, kad daugelio blogybių šalyje priežastis yra verslas ir verslininkų oligarchinės struktūros, nesuklaidino teisėsaugos pareigūnų? Matyt, entuziastingai pradėję kovą su verslu teisėsaugos institucijų pareigūnai pajuto gavę carte blanche susidorojimui su oligarchais ir kitomis menkesnėmis verslo organizacijomis, verslininkais, kurie bus įtarti nesąžiningu, per daug aktyviu noru gauti ES lėšas ar bandys kištis į šalyje vykstančius politinius procesus, siekdami paveikti politikus, ar kitaip stengsis realizuoti savo įtaką užsitikrindami palankias verslo sąlygas, kurias jiems privalo užtikrinti, bet neužtikrina valstybė.

VRM turi planą, kiek ir kokios žalos turi būti atlyginta valstybei

Šalies Vidaus reikalų ministerijos (VRM) metinės ataskaitos atskleidžia, kad šios ministerijos kontroliuojamos teisėsaugos institucijos, tarp jų ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT), yra susidariusios nusikaltimų valstybės finansų sistemai pradėtų ikiteisminių tyrimų, jų tyrimo, laikino nuosavybės teisių apribojimo planus. Taip FNTT kelia sau tikslus imtis maksimalių priemonių padarytos žalos atlyginimo ir civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti. Bet šios VRM struktūros pamiršta savo veikloje atskleisti, kiek jų pradėtų ikiteisminių tyrimų subliūško ikiteisminio tyrimo stadijoje ar teismuose padarė žalos asmenims ir verslo bendrovėms (o kaip neigiama pasekmė – verslo gyvybingumui, jo vystymui ir valstybės biudžetui), kurios buvo nepagrįstai apkaltintos, bet joms pritaikytos veiklos suvaržymo, turto arešto priemonės, o praėjus keleriems metams teismuose išteisintos.

VRM ataskaitose nerasite duomenų apie tai, kiek nuostolių verslas ir valstybė patyrė dėl FNTT pradėtų, bet dar ikiteisminio tyrimo stadijoje ar teismuose subliūškusių tyrimų.

VRM metinėse atskaitose pateikti duomenys liudija, kad ištiriama tik daugiau nei pusė visų pradėtų ikiteisminių tyrimų (duomenys iš VRM 2014 m. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ataskaitos). Šiose VRM ataskaitose nerasite duomenų apie tai, kiek nuostolių verslas ir valstybė patyrė dėl FNTT pradėtų, bet dar ikiteisminio tyrimo stadijoje ar teismuose subliūškusių tyrimų. Kiek padaryta žalos verslui, o kartu ir šalies ekonomikai dėl neatliktų investicijų, sustojusių verslo projektų.

Kaip visiškai verslui nepriimtina aplinkybė turėtų būti vertinama ir tai, kad VRM planuose (toks planas atitinka ir Generalinės prokuratūros planus) yra įtvirtina vidutinė ikiteisminio tyrimo trukmė – 460 dienų, o FNTT tokius tyrimus vidutiniškai atlieka per 485 dienas.

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) 2015 m. veiklos ataskaitoje pripažįstama, kad baigtų ir teismui perduotų ikiteisminių tyrimų daugiau nutraukiama, nei juose pasiekiama teigiamų rezultatų. Daugiau nei pusė pradėtų ikiteisminių tyrimų trunka ilgiau nei 9 mėnesius. Beveik pusė asmenų, kurių bylos atiduodamos teismui, yra išteisinami.

Šalies teisėsaugos vadovams, teismams nedaro įspūdžio ir tai, kad Strasbūro žmogaus teisių teismas savo jurisprudencijoje yra paraginęs Europos Tarybos valstybių narių teismus atsižvelgti į tai, jog nacionalinėms valstybėms ribojant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I protokolo 1 straipsnyje saugomą teisę į nuosavybę, turi būti vertinama tai, kad verslo bendrovių komercinė sėkmė, jų gyvybingumas yra ne tik verslo bendrovių akcininkų, jų darbuotojų nauda, bet ir visos visuomenės ekonominės gerovės tikslas (daugiau informacijos apie verslo reikšmingumą valstybių gerovei bylose „Latridis vs Graikija“, 1999 m., „Steel ir Moris vs Didžioji Britanija“, 2005 m.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenori matyti valstybės padarytos žalos verslui

Kaip labai pavojingas reiškinys turėtų būti vertinamas ir tas faktas, kad Lietuvos Aukš­čiau­siasis Teismas (LAT) savo jurisprudencijoje bendrovių bankrotus vis dažniau pripažįsta tyčiniais, pats imdamas spręsti, ar vienas arba kitas verslo sprendimas buvo naudingas, ar žalingas bendrovei ne tik teisiniu, bet ir ekonominiu, vadybiniu požiūriu, taip teismui žengiant į sritį, kuri Kons­ti­tucijos jam nėra priskirta.

Teismas, teisėjai neturi jokios ekonominės veiklos patirties ir todėl neturėtų vertinti įmonių vadovų sprendimų tikslingumo ekonominiais, vadybiniais aspektais. Tokias išvadas teismai turėtų daryti ne patys, o patikėti jas ekspertams, pačioms verslą vienijančioms organizacijoms. Dėl tokios formuojamos teismų praktikos tyčinio (civilinėje teisėje) ar nusikalstamo (baudžiamojoje teisėje) bankroto bylose yra paneigiamas pats verslo bendrovės įkūrimo tikslas ir jos gyvybingumo principas – atsakomybė ir kaltė už įmonės žlugimą perkeliama nuo įmonės jos vadovams, savininkams ar įkūrėjams.

Esant tokiam teisniam reguliavimui kalbos apie verslo ir verslininkystės skatinimą yra tik tušti lozungai.

Formuojant tokią teismų praktiką nereikia tikėtis, kad Lietuvoje bus steigiama daugiau verslo bendrovių ir piliečiai ryšis rizikuoti ne tik savo investuotu kapitalu, bet ir asmenine reputacija, šeimos gerove, nes verslo nesėkmės rizika mažoje Lietuvos rinkoje yra labai didelė, o atsakomybė pagal teismų suformuotą praktiką – kriminalizuota. Esant tokiam teisniam reguliavimui kalbos apie verslo ir verslininkystės skatinimą yra tik tušti lozungai. Piliečių savisaugos instinktas pataria elgtis visai kitaip – savo energiją, lavinimąsi kreipti saugios valstybės tarnybos, viešojo sektoriaus sričių, o ne asmeninio verslo kūrimo link.

LAT, turėdamas pareigą formuoti vienodą teismų praktiką dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, suteikia tik labai retas ir ribotas galimybes verslo bendrovėms, savininkams apginti savo teises ir prisiteisti iš valstybės patirtą žalą.

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė turi kilti nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Bet kaip tokia valstybės pareiga atsiranda, išaiškina LAT: civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų – neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto bei priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos ryšio (LAT civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis). Todėl valstybei pareiga atlyginti verslui padarytą žalą atsiranda tik tokiu atveju, jei pareigūnai veikė neteisėtai (arba neteisėtai neveikė). Tokiais atvejais, jei pareigūnai veikė teisėtai, bet nesugebėjo įvertinti pradėtų tyrimų perspektyvos subliūkšti, valstybei jokia atsakomybė nekyla.

Tokia LAT jurisprudencija kertasi su šalies Konstitucijoje, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinu visiško žalos atlyginimo principu. Nors LAT pabrėžia, kad teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese, bet ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, teismo gali būti pripažinti ir tokie veiksmai, kuriais, nors jie ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 2 straipsnis).

Net jei praėjus keleriems metams po kaltinimų verslui, vadovams, savininkams pareiškimo jie yra visiškai išteisinami, tai nereiškia, kad valstybė turi atlyginti verslo patirtus nuostolius, jam padarytą žalą.

Tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šiuo požiūriu siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminės ir lemiamos reikšmės ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.

Taip atverdamas neribotas galimybes teisėsaugos organams persekioti verslininkus, LAT įtvirtina, kad teisėsaugos institucijų neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas), yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų.

Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad net ir visiškai išteisinančio nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Taigi, pagal LAT suformuotą teismų praktiką, net jei praėjus keleriems metams po kaltinimų verslui, vadovams, savininkams pareiškimo jie yra visiškai išteisinami, tai nereiškia, kad valstybė turi atlyginti verslo patirtus nuostolius, jam padarytą žalą.

Ar supranta, kokia pavojinga pozicija yra įtvirtinta bendrųjų teismų jurisprudencijoje prisiteisiant atlyginti žalą verslui, šalies verslo organizacijos?

Kyla pagrįsta abejonė, ar tokia LAT pozicija atitinka mūsų Konstituciją, kurioje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo, visiško padarytos žalos atlyginimo principas. Ar sutinka verslo bendruomenė su tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota pozicija dėl valstybės atsakomybės apribojimų atlyginti žalą visiškai subliūškus ikiteisminiams tyrimams ar teismo procesams prieš verslą? Ar supranta, kokia pavojinga pozicija yra įtvirtinta bendrųjų teismų jurisprudencijoje prisiteisiant atlyginti žalą verslui, šalies verslo organizacijos?

Akivaizdu, kad tokia teismų praktika stumia verslą į nepavydėtiną poziciją. Pernelyg entuziastingi ir menką nuovoką apie verslą, jo valdymą, patiriamas rizikas, konkurenciją turintys pareigūnai ir teisėjai gali sužlugdyti ir žlugdo verslus be jokios asmeninės ir valstybės atsakomybės. Ar pagrįsta tai, kad tokiu atveju verslas, o ne valstybė turi prisiimti visas patirtas žalas ir nuostolius? Jei valstybė nustato tokį  verslo teisinį reguliavimą, kuris leidžia ikiteisminio tyrimo institucijoms nevertinant savo veiksmų rizikos ir galinčios kilti žalos verslui imtis veiksmų vardan bendrojo visai visuomenei gėrio – teisingumo įgyvendinimo, tai teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį ir taip pripažinus, kad nėra pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę, visa visuomenė, t.y. valstybė, turėtų prisiimti pareigą atlyginti verslui, jo vadovams ir savininkams padarytą žalą.

Tokia LAT pozicija kelia rimtų abejonių dėl tokios Civilinio kodekso 6.272 straipsnio inter­pretacijos. Ar ji tikrai atitinka įstatymo leidėjo tikrąją valią? Ar ji atitinka Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, saugančias privačią nuosavybę, nes tokia LAT jurisprudencija įtvirtina kaip teisėtus ir tokius atvejus, kai prieš verslo bendroves pradedami ikiteisminiai tyrimai, pritaikomos įvairios sankcijos, o nutraukus ikiteisminį tyrimą ar teismui išteisinus, jau de facto žlugus verslui ar jam patyrus didelių nuostolių, juos de jure turi prisiimti pas verslas. Esant tokiai padėčiai žala verslui turėtų būti atlyginta bet kuriuo atveju, antraip tai bus ne teisingumas, o tiesiog susidorojimo su verslu įteisinimas.

Viena verslo žlugdymo istorija: „BOD Group“ atvejis

Vidmantas Janulevičius: „Vieną dieną gauni aukš­čiausių valstybės vadovų vertingus ir skambius apdovanojimus, paskatinimus sparčiai plėto­ti aukštųjų technologijų verslus, o kitą – pro­kuro­rai, pasinaudodami žiniasklaidos priemo­nėmis, tave paskelbia sukčiumi ir pradeda daug me­tų trunkančius ir niekaip nesibaigiančius ty­rimus.“

Kokių pražūtingų verslui pasekmių gali su­kelti nepagrįstai, rizikingai pradedami, nutraukiami ir vėl atnaujinami ikiteisminiai tyrimai, puikiai iliustruoja „BOD Group“ įmonių grupės, jų vadovų ir savininkų ikiteisminis persekiojimas. „BOD Group“ yra didžiausia pramoniniu būdu įrašytų CD, DVD, „Blu-ray Disc“ kompaktinių plokštelių gamintoja Baltijos šalyse ir viena moderniausių įmonių grupių Centrinėje ir Rytų Europoje. Prieš kelerius metus „BOD Group“ įmonės pradėjo dirbti atsinaujinančios energetikos sektoriuje, o praėjusiais metais optinių lęšių gamybos srityje – bendradarbiauti su garsiomis Vakarų įmonėmis.

Tai lietuviško kapitalo, ypač aukštų technologijų eksporto bendrovė, kurios veikla plėtojama ne vienoje pasaulio valstybėje. Tokios įmonių grupės veikla laikoma prioritetine pagal keletą tiek Lietuvos, tiek ES teisės aktų bei strateginių planų. Šiai sričiai skiriamos ypač didelės ES paramos lėšos, kurias Lietuvai sunkiai sekasi panaudoti, nes šalyje yra mažai verslo, turinčio gebėjimų ir patirties veikti bei konkuruoti aukštųjų technologijų rinkose. „BOD Group“ ES paramos lėšas aukštųjų technologijų projektams naudoja išimtinai tose srityse, kuriose Lietuvos pramonė niekada nekūrė ir negamino produkcijos, o produktai buvo importuojami iš Azijos šalių.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, dar 2012 m. įtarę, kad BOD įmonių grupės vadovai, savininkai gali būti neteisėtai panaudoję ES lėšas 2009 m. šios įmonių grupės veiklai, jos technologinei plėtrai, jau treti metai persekioja visas šios grupės įmones, vadovus ir savininką. Prokurorai daro savarankiškas, tik jiems vieniems suprantamas išvadas apie bendrovės lėšų priskyrimą prie apyvartinių ir neapyvartinių lėšų, vertina atliktus rinkos tyrimus kaip netinkamus, nors Lietuvos verslo paramos agentūra tokius tyrimus pripažįsta tinkamais ir aiškiai išsako savo poziciją dėl „BOD Group“ įmonių veiklos skaidrumo.

Prokurorai „BOD Group“ įmonių metinių finansinių ataskaitų korekcijas, kurios yra įprasta bendrovių buhalterinės apskaitos tvarkymo praktika, siekia įvardyti kaip sukčiavimą, tarp įmonių sudaromas sutartis ir teikiamas paskolas vertina kaip nesąžiningas, apgaulingas, vertina sudarytų nuomos sutarčių tikslingumą, kišdamiesi į verslo vykdymo savo nuožiūra laisvės principą. Taip BOD įmonių grupė, kuri siekia didinti savo konkurencingumą pasaulio aukštųjų technologijų rinkose, yra nepagrįstai kriminalizuojama. Dėl tokių prokuratūros veiksmų, pasunkėjus įmonių galimybėms skolintis apyvartinių lėšų, vykdyti naujus projektus, buvo iš dalies sustabdyti gamybos procesai arba smarkiai sumažintos gamybos apimtys.

Pradėjus ikiteisminį tyrimą „BOG Group“ bendrovių įkūrėjo ir vadovo V.Janulevičiaus ėmė šalintis draugai, verslininkai, nes suprato, kad jo telefoninių pokalbių yra klausomasi.

Tokie trukdymai sukėlė rimtų pasekmių ir valstybės interesams, nes „BOD Group“ įmonės dėl patirtų nuostolių ir sumažėjusios apyvartos į valstybės biudžetą sumoka mažiau mokesčių, pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčio nuo neįvykdyto pardavimo bei pelno mokesčio nuo negautų pajamų. Be to, nepagrįstai daroma žala valstybės įvaizdžiui ES institucijose. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą ES Audito Rūmai atliko ES suteiktos paramos panaudojimo patikrinimą, kurio metu buvo aiškiai konstatuota, kad jokių pažeidimų nenustatyta. Bet šalies teisėsaugos institucijos neturi įstatymais įtvirtintos pareigos apskaičiuoti ir įvertinti, kokia žala padaryta tokiais ikiteisminiais veiksmais įmonių grupei.

Prieš dvejus metus pradėjus ikiteisminį tyrimą „BOG Group“ bendrovių įkūrėjo ir vadovo V.Janulevičiaus ėmė šalintis draugai, verslininkai, nes suprato, kad jo telefoninių pokalbių yra klausomasi. Bankai atsisakė išduoti naujas paskolas apyvartinėms lėšoms, būtinoms bendrovių veiklai vykdyti, nepaisant to, kad anksčiau išduotos paskolos buvo grąžintos.

Tokiu atveju siekiant, kad veikla nesustotų ir negrėstų įmonės bankrotas, verslui  tenka skolintis iš privačių skolintojų ir mokėti mažiausiai dvigubai didesnes palūkanas. Kadangi pritaikyti apribojimai disponuoti turtu, o turtas nusidėvi ir jo negali parduoti kaip nereikalingo, nors jis dar turi savo vertę rinkoje, tenka patirti didelę žalą, kuri vargu ar kada nors bus atlyginta.

Didelės ekonominės žalos pasekmių atsiranda visoms grupės įmonėms. Bendras „BOD Group“ įmonių paskolų portfelis sudaro apie 17 mln. eurų, kas yra visiškai normalu įmonių grupei, kurios apyvarta siekia dešimtis milijonų eurų, grupė sparčiai plėtojasi užsienio rinkose, o eksportas sudaro apie 90 proc. visos pagaminamos produkcijos. Dėl didesnės paskolų iš privačių asmenų kainos įmonių grupės metinės išlaidos palūkanų padidėjimui kasmet sudaro mažiausiai 250 tūkst. eurų. Kadangi ikiteisminis tyrimas vyksta nuo 2014 m., ši suma jau artėja prie milijono eurų.

Dėl atliekamų tyrimų ir spaudoje nuolat pasirodančių pranešimų užsienio partneriai atsisako bendrų projektų. Užsienio ambasados Lietuvoje renka tokią informaciją ir perduoda savo verslo struktūroms kitose šalyse. BOD atveju pradėjo strigti derybos, kurios vyko su didele Turkijos įmone dėl gamyklos šioje šalyje statybos.

Pareigūnams ir teisėjams visiškai nesvarbi ir ta aplinkybė, kad ES lėšos, dėl kurių panaudojimo teisėtumo vyksta tyrimas, panaudotos 2009 m. ir dėl pareigūnų bei ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų „BOD Group“ įmonių grupės veikla yra smarkai apsunkinta, įmonės patiria didelę žalą, nes veiklai vykdyti ir plėtoti tenka skolintis brangiau.

Bankai, pagal jiems nustatytą reguliavimą, apskritai nebegali skolinti įmonių grupei, prieš kurią yra pradėtas ir trečius metus be jokių rezultatų tęsiamas ikiteisminis tyrimas. Pareigūnai neįvertina, kad atliekant ikiteisminį tyrimą dėl lėšų panaudojimo teisėtumo, kyla pagrįsta rizika prarasti šias lėšas ne dėl jų galimo neteisėto panaudojimo, o dėl pačių pareigūnų veiksmų, kurie paralyžiuoja kasdienę bendrovės veiklą ir apsunkina jos plėtrą.

Kadangi daugelyje aukštųjų technologijų sričių Lietuva yra visiška naujokė, o „BOD Group“ aktyviai žengia ir į tokias labai pelningas sritis, kaip optinių lęšių gamyba, kurią pradėjo pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Vokietijos aukštųjų technologijų bendrove „Schneider“ ir pastačiusi naują gamyklą, kurios produkcija iš esmės keičia optinių lęšių rinkos persiskirstymą, savaime suprantama, kad konkurentai į tokią BOD plėtrą reaguoja labai priešiškai, todėl ieško visokių būdų, taip pat ir neteisėtų, „BOD Group“ įmonių veiklai stabdyti.

„BOD Group“ atvejis yra tik vienas pavyzdys, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, neturėdami pareigos prieš pradedant ikiteisminius tyrimus atskirti kriminalinio mąstymo verslininkus nuo sparčiai besivystančių aukštųjų technologijų verslų atstovų, lengvabūdiškai kelerius metus vykdydami, nutraukdami ir vėl atnaujindami neperspektyvius ikiteisminius tyrimus dėl prieš beveik dešimtmetį vykusio ES lėšų panaudojimo, gali užkirsti kelią aukštųjų technologijų bendrovių plėtrai, o kartu ir Lietuvos valstybės konkurencingumui.

Pareiga atskirti kriminalinį mąstymą

Jei prieš pradedant ikiteisminius tyrimus prieš verslo bendroves, jų vadovus, įkūrėjus ar savininkus prokurorai, FNTT, STT pareigūnai neturės įstatymais įtvirtintos pareigos įvertinti, kokia jų veiksmais bus padaryta žala verslui, o kartu ir valstybės ekonominei sistemai, jei toks tyrimas bus pradėtas nepagrįstai ir bus nutrauktas ar baigsis išteisinamuoju nuosprendžiu teisme, verslui ir valstybei teks ir toliau patirti šimtamilijoninius nuostolius dėl tokių pareigūnų veiksmų.

Tais atvejais, kai pareigūnų veiksmai sukelia ypač didelę žalą, sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo privalėtų priimti tik patyrę ir atsakingi aukščiausio lygio prokuratūros ir kitų institucijų vadovai.

Siekiant sumažinti verslui daromą žalą, iš pra­džių, matyt, pakaktų, kad prokuratūros, FNTT, STT pareigūnai turėtų pareigą savo metinėse ataskaitose apskaičiuoti ir pateikti, kokią žalą verslui, kartu ir valstybei, padarė tie ikiteisminiai tyrimai ir kiti pareigūnų veiksmai tais atvejais, kai ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti ar teismo sprendimu buvo pripažinta, kad bendrovės ir asmenys yra išteisinami. Tokie skaičiavimai patiems pareigūnams padėtų tiksliau įvertinti savo veiksmų riziką ir jų padarinius. Tais atvejais, kai pareigūnų veiksmai sukelia ypač didelę žalą, sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo privalėtų priimti tik patyrę ir atsakingi aukščiausio lygio prokuratūros ir kitų institucijų vadovai. Pareigūnai privalo būti mokomi ankstyvose ikiteisminių tyrimų stadijose skirti kriminalinį mąstymą nuo įprastos verslo rizikos.

Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai turėtų visais atvejais įvertinti galimos žalos padarymo verslui mastą. Atsižvelgiant į galimos žalos verslui padarymo mastą, tik generalinio prokuroro ar teismo sprendimu galėtų būti pradėti tokie rizikingi ir didelę ekonominę žalą verslui bei visai valstybei galintys sukelti ikiteisminiai tyrimai.

Naująjį savaitraščio “Veidas” numerį galite įsigyti ČIA

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Algimantas ŠINDEIKIS:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Margarita Margarita rašo:

    Niekas nesiryžta komentuoti, nes paviešintas dalis teisinio dokumento. O ar to įstatymai nedraudžia?

  2. Giauras Giauras rašo:

    “Aktyviai veikianti, pigaus populiarumo besivaikanti žiniasklaida” pamiršta, kad pati yra verslas. Teisėsaugos grybžtelta gal ji taptų ne tokia agresyvi, vulgari ir ne tokia skystaprotė.

    Kai pagaunį šprotą, imi vynioti ir galop išvynioji slibiną. Ir kaip tuomet tirti? Net jei slibinui vieną galvą ir nukandi, vietoj jos išauga dvi. Bylos
    privalo bliūkšti. Tik šprotą konservų skardinėje uždaryti lengva.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...