2011 Liepos 10

Algimantas Šindeikis

Lietuviška spauda klupdoma ant kelių

veidas.lt

Lietuviška spauda klupdoma ant kelių

Algimantas Šindeikis

Politikai su piktdžiuga stebi agoniją išgyvenančią lietuvišką spaudą, akivaizdžiai nebegalinčią toliau egzistuoti naujoje ekonominėje realybėje, kai tenka mokėti maksimalius mokesčius ir atlaikyti užsienio koncernų investicijų spaudimą.

Praėjusiais metais “Lietuvos rytas” patyrė 9,3 mln., “Verslo žinios” – 1,3 mln., “Diena Media News” – 2,7 mln., “Lietuvos žinios” – 0,4 mln. Lt nuostolių. 2009 m. patirti nuostoliai buvo kelis kartus didesni. Įvairiais vertinimais, per 2009 ir 2010 m. Lietuvos žiniasklaidos patirti nuostoliai siekė daugiau nei 100 mln. Lt. Tokios sumos iš Lietuvos žiniasklaidos verslo jau niekada nebebus uždirbtos. Išliks tik tie, kurie nuostolių neskaičiuoja. Visuomenei teks tenkintis menkaverte ir lėkšta žurnalistika, pamažu keliantis į nemokamą interneto erdvę.
Taigi, ko siekė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, pasiekta su kaupu. Lietuvos spauda nebėra laisva. Ji ekonomiškai priklausoma nuo skolų dengėjų ir koja redakcijų duris atidarinėjančių reklamos užsakovų bei viešųjų ryšių pirkėjų. Tai ypač ciniška, turint galvoje, kad dar prieš sunkmetį politikai galutinai susitvarkė savo politinių partijų finansavimą mokesčių mokėtojų pinigais.
Prancūzų žurnalistas, filosofas ir rašytojas, Nobelio premijos laureatas Albert’as Camus, rašydamas apie žmonijos sąžinės problemas ir vertindamas savo žurnalistinę patirtį, tvirtino, kad tik laisva spauda gali pasirinkti, kokia ji nori būti – gera ar bloga. Nelaisva spauda gali būti tik bloga, nes ji tarnauja ne savo skaitytojams ir visuomenei, bet jos laisvės šeimininkams.
Ciuricho universiteto profesoriaus Kurto Imhofo suburta ekspertų grupė, pradėjusi kasmet vertinti Šveicarijos spaudos kokybę, padarė vienareikšmę išvadą – kokybė prastėja. Šveicarijoje tam nustatytos dvi priežastys – populiarėjantis internetas, skelbiantis lėkštą informaciją, ir nemokami laikraščiai, kurių menkaverčiu turiniu maitinasi vis didesnė visuomenės dalis. Šveicarijos politikos, akademinis ir verslo elitas kuria strategiją, kaip išvengti tolesnės spaudos degradacijos. Tai, jų nuomone, būtina norint išlaikyti Šveicarijos valstybės lyderystę pasaulyje.
“WikiLeaks” paskelbus JAV ambasados informatorių nuomones, kaip veikė lietuviška žiniasklaida, jos savininkai prarado orumą. Viskas suprantama. Nei Lietuvos, nei kitų pasaulio valstybių spauda nėra šventa. Bet ar jos veikloje galima reikalauti didesnio skaidrumo ar moralumo nei politikoje, valstybės tarnyboje ar versle? Akivaizdu, kad eidama į kompromisus su savo sąžine spauda siekė išgyventi, sustiprėti finansiškai, bet išlikti laisva. Galinčia bet kada pasakyti, kas yra kas mūsų valstybėje. Apginti lietuvišką interesą, kai tai yra būtina.
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo lietuvišką spaudą niekino visi, kas netingi. Iš “WikiLeaks” pranešimų matome, kad tai darė netgi tie, kuriems to visiškai nepriderėtų daryti dėl savo KGB’istinės praeities, ilgamečio darbo toje pačioje žiniasklaidoje ar viešųjų ryšių bendrovėse, kasdien ieškant būdų, kaip papirkti savo profesiją išlaikiusius, bet sunkiai gyvenančius žurnalistus ir redaktorius. Tarp informatorių – ir JAV farmacijos bendrovės “Pfizer”, garsėjančios visame pasaulyje šlykščiais gydytojų papirkinėjimais ar Nigerijos vaikų išnaudojimu savo neetiškiems medicininiams eksperimentams, vadovas. Yra pagrindo manyti, kad informaciją paskleidę skandinavų investuotojai, turintys Lietuvoje ekonominių interesų, bando sistemiškai žlugdyti lietuvišką spaudą.
Užsienio žiniasklaidos koncernų investicijos Lietuvoje nėra unikalus reiškinys. Dėl nacionalinės spaudos išlikimo kovėsi lenkai, į jų rinką atėjus Vokietijos spaudos koncernams “Axel Springer”, “Bauer”, “Edipress”. Kol vokiečių koncernai nekonkuravo su Lenkijos dienraščiais “Gazeta Wyborcza” ar “Rzeczpospolita” ir leido tik žurnalus ar masinio tiražo politiškai nereikšmingus bulvarinius leidinius “Fakt”, “Super Express”, Lenkijos politikai ir spaudos žmonės tai priėmė kaip konkurencinę kovą ir tiesiog su jais konkuravo ekonominėmis priemonėmis. Bet situacija kardinaliai pasikeitė vokiečiams pradėjus solidaus dienraščio “Dziennik” leidybą. Lenkijoje buvo užvirusi rimta intelektualinė dvikova, kas darys lemiamą įtaką lenkų politiniam, akademiniam ir verslo elitui – ar tai bus lenkai, ar vokiečiai. Laimėjo lenkai, lenkiška spauda ne tik atsilaikė, bet ir sustiprėjo. Vokiečių leidykla patyrė apie 300 mln. zlotų nuostolių ir dienraštį teko uždaryti.
Lenkų dienraščiai “Gazeta Wyborcza” ir “Rzeczpospolita” parodė ne tik tai, kad jie vadybos kokybe nenusileidžia vokiečių spaudos koncernams, bet ir tai, kad savo šalyje intelektualiai yra stipresni ir pajėgesni. Lenkija suvokia turinti savo šalies interesų, kurie skiriasi nuo vokiečių interesų. Tie interesai pirmiausia yra suformuluojami lenkiškoje spaudoje. Suprantama, kad vokiška spauda niekada nebus prolenkiška. Vokiečiai ir lenkai į tam tikrus Europos istorijos etapus visada žvelgs skirtingai.
Ar visada sutampa ir sutaps Lietuvos bei Skandinavijos valstybių ar Rusijos interesai? Ar skandinaviška spauda kritiniu momentu bus prolietuviška, ar ji bus proskandinaviška? Kada rusiškas kapitalas lietuviškos spaudos akcijas iškeis į Kremliaus nurodymus, mainais gaudamas už tai ką nors Rusijoje? Į šiuos klausimus reikia bandyti ieškoti atsakymo ir Lietuvos politikams, siekiantiems sunaikinti ir žeminantiems lietuvišką spaudą.
Užsienio žiniasklaidos koncernų atstovai nėra vienintelė lietuviškos spaudos bėda. Daug didesnė problema profesionaliai lietuviškai žiniasklaidai yra vietiniai oligarchai, kurie veikia žiniasklaidos rinkoje, metų metus dotuodami niekada nebuvusius ir niekada netapsiančius pelningais žurnalus, laikraščius ar televizijas. Profesionaliai lietuviškai žiniasklaidai tenka veikti laisvojoje rinkoje kartu su oligarchų žiniasklaida, kuri gali kasmet išleisti kelias dešimtis milijonų litų ir per daug nesirūpinti savo efektyvumu.
Kodėl vietiniai oligarchai apsiginklavo žiniasklaidos priemonėmis, kasmet kainuojančiomis dešimtis milijonų litų? Yra rimto pagrindo manyti, kad taip buvo pasielgta pirmiausia kovojant dėl savo ekonominio ir politinio saugumo, ginantis nuo ne visada adekvačių lietuviškos žiniasklaidos išpuolių, valdininkų savivalės bei politikų reketo. Vietinės žiniasklaidos oligarchizacija yra daug pavojingesnis reiškinys nei užsienio žiniasklaidos grupių investicijos. Kas rūpi vietiniams verslininkams, valdantiems žiniasklaidos priemones, – žodžio laisvė ir demokratija? Jiems pirmiausia rūpi jų ekonominis ir politinis saugumas, galimas pranašumas konkurencinėje kovoje, būdai, kaip paveikti politikus.
Lietuviškai spaudai šiandien tenka skaudžiai mokėti ir už savo klaidas. Jos tarpusavio nuožmi, kartais beatodairiška, vienas kitą naikinanti kova bei pernelyg didelis dėmesys pirmiausia savo ekonominiams interesams, o ne tarnystė skaitytojams neleido sukurti ekonomiškai stiprios, vieningos ir laisvos spaudos. Už tai visai visuomenei gali tekti sumokėti labai didelę kainą – lietuviško intereso pamynimo kainą.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Algimantas Šindeikis:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Dz Dz rašo:

    Kaip prelgentas įsivaizduoja lietuvišką interesą, matyti iš ditirimbų vasališkam nuolankumui viskam, kas lenkiška.

    Kart su Bačiuliu unisonu…

  2. Taigi Taigi rašo:

    “Lietuviškai spaudai šiandien tenka skaudžiai mokėti ir už savo klaidas.” bei “Už tai visai visuomenei gali tekti sumokėti labai didelę kainą – lietuviško intereso pamynimo kainą.” Ar čia nesama prieštaravimo? Kas 20 metų dirbo klaidas (įžūliai ignoruodami lietuvišką interesą), o kas mokės?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...