2011 Gegužės 25

Algimantas Šindeikis

Kaip kompromituojama valstybė ir jos institucijos

veidas.lt

"Veido" archyvas

Praėjusią savaitę viešojoje erdvėje europarlamentaras Leonidas Donskis pranešė apie tai, kad Lietuvos Respublikos VSD sekė Rusijos laikraščio “Novaja Gazeta” žurnalistę, žmogaus teisių gynėją Oksaną Čelyševą bei jos kolegą Arkadijų Babčenką. Pokalbių turinys lėmė tai, kad jau viešu skandalu tapusioje byloje terorizmu kaltinama Eglė Kusaitė (dabar esanti vėl laisvėje) buvo suimta.

2011 m. balandžio 18 d. Europos Parlamento komisija paskelbė ataskaitą, kaip Europos Sąjungos valstybės vykdo EP direktyvą užtikrinti žmogaus privataus gyvenimo apsaugą. Komisijos ataskaitoje sakoma, kad Lietuvos pareigūnai 2008 m. 85 315 kartų kreipėsi į komunikacijų priemonių operatorius, prašydami suteikti slaptos informacijos apie privačių asmenų naudojimąsi mobiliuoju ryšiu. Vokietijoje, turinčioje 82 mln. gyventojų, dėl tokios informacijos kreiptasi apie 12 tūkst., Suomijoje, kurioje šiandien gyvena apie 5,2 mln. gyventojų, kreiptasi tik 4 tūkst. kartų.

Ar ši informacija teisinga? Ar ji tiksli? Ar tokie veiksmai pateisinami demokratinėje Lietuvos valstybėje? Gal tam yra rimto ir svarbaus pagrindo? Į šiuos klausimus negauname jokių atsakymų.

Ar ši informacija nėra tokio reikšmingumo ir skandalingumo, kad į ją tučtuojau turėtų sureaguoti Teisėjų tarybos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, generalinis prokuroras Darius Valys, Valstybės saugumo departamento vadovas Gediminas Grina, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras ar Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas?

Ne visiems Lietuvoje suprantama valstybės institucijų ir jų vadovų legitimumo sąvoka. Kokia šios sąvokos prasmė?

Kodėl ji kilusi iš teisės? Tai asmens ar organizacijos galimybės pagrįstai veikti demokratijoje, kaip visuomenėje pripažintam ir turinčiam pasitikėjimą asmeniui ar organizacijai. Tai yra tas klausimas, kuris pirmiausia turėtų rūpėti padoriems bei jautriems ir piliečių reikalams atsidavusiems valstybės institucijų vadovams. Kaip tik dėl šios priežasties, patys pripažindami, kad yra netekę legitimumo, patekę į asmeninius skandalus, bet išlaikę pilietinį ir politinį padorumą, Vakarų politikai iškart palieka savo postus. Kodėl Lietuvoje mūsų naujajai politinei ir valdininkijos klasei legitimumą atstoja prasčiokiška arogancija?

Politikoje taip visada buvo ir, matyt, visada bus, kad vienomis institucijomis ir vadovais pasitikima labiau, o kitomis ir kitais – mažiau. Taigi vienų legitimumas aukštas, kitų – žemas. Turintieji aukštesnį legitimumą neturi didesnių konstitucinių teisių, nei jiems nustatyta Konstitucijoje, o turintiems žemesnį legitimumą negali būti apribotos jų konstitucinės teisės. Bet turintieji aukštesnį legitimumą gali nustatyti valstybės veiklos standartą, politikų ir valdininkų elgesio bei jautrumo viešiesiems reikalams standartą.

Ar šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė neturėtų priminti šių institucijų vadovams jų konstitucinės pareigos tarnauti Lietuvos žmonėms ir paaiškinti visuomenei, kas atsitiko, kad Lietuva ritasi policinės valstybės keliu.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Algimantas Šindeikis:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...