Studentai iš aukštųjų mokyklų dažniausiai šalinami dėl nesugebėjimo likviduoti akademinių skolų ir išsilaikyti privalomų egzaminų. Tačiau daugėja ir atvejų, kai universiteto jie nebaigia dėl finansinių įskolų savo aukštajai mokyklai.

Statistikos departamento duomenimis, šiuo metu mokslų daktaro laipsnį Lietuvoje turi daugiau kaip 9 tūkst. žmonių, arba maždaug 0,5 proc. visų 25–70 metų amžiaus gyventojų.

Kuo turtingesnės bibliotekos, kuo pažangesnės laboratorijos, kuo naujesnė įranga, kuo modernesnės auditorijos, kuo patogesni bendrabučiai – kiekviena aukštoji mokykla stengiasi, kad jos universitetinė infrastruktūra būtų aukščiausio lygio ir imponuotų studentams. Tad kaip šioje srityje sekasi Lietuvos universitetams ir kuriuose jų universitetinė infrastruktūra pati geriausia?

Lietuvos aukštosiose mokyklose daugėja studentų, pasiryžusių už mokslą mokėti po 10–18 tūkst. Lt per metus. Tačiau daugelis jų netiki, kad tokia investicija greitai atsipirks.

Siūlymai už pinigus parašyti akademinius rašto darbus – kursinius, bakalauro ir magistro, – Lietuvoje tapo masiniu reiškiniu. Tarp tokius darbus pardavinėjančiųjų – jau nemaža konkurencija. Tačiau studentų, pašalintų dėl akademinio nesąžiningumo (nusirašinėjimo, plagijavimo ir pan.), universitetuose skaičius beveik nesikeičia.

Keičiantis tendencijoms darbo rinkoje, keičiasi ir požiūris į profesines mokyklas, dabar jos vertinamos daug geriau.

Valstybinis studijų fondas (VSF) šiemet skyrė beveik 14 tūkst. socialinių stipendijų. Studentams, kurie tinkamai ir laiku pateikė prašymus, bus išmokėta per 31 mln. litų, pranešė VSF.

Kalbos apie Lietuvos studentų masinę emigraciją yra mitas, penktadienį pareiškė švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

Tarptautinių jaunimo debatų konkurso finale Berlyne argumentus apie “Google street view” naudą bei žalą dėstė visų trijų Baltijos šalių bei Rusijos atstovai.

Prieš 50 metų pedagogas mokiniams buvo autoritetas. Prieš 25-erius – taip pat. Šiandien vaikai daugelio mokytojų negerbia, atvirai tyčiojasi ir įžeidinėja. O mokytojai neturi teisės imtis jokių priemonių, kad suvaldytų padaužas. Bet ar iš tiesų?

Ar teisinga, kad net šimtukininkas gali likti be valstybės finansavimo, jei norės studijuoti itin populiarią, bet valstybei neprioritetinę specialybę?