2011 Vasario 26

Patyčios

Patyčių patiria daugiau nei pusė Lietuvos vaikų

veidas.lt

Vertinant visos ES duomenis, dažniausiai vaikai žudosi Lietuvoje, mokykloje daugiausiai jų patiria fizinį smurtą ir patyčias, kurios plinta kaip epidemija, ypač internetinėje erdvėje.

Prieš keletą savaičių visą Lietuvą sukrėtė alytiškio Ričardo Gacenbillerio savižudybė. Manoma, kad lėtas, uždaro būdo penkiolikmetis nusižudė neištvėręs bendraamžių patyčių. Prieš metus Prienuose ranką prieš save pakėlė vienuoliktokas – taip pat dėl nuolatinių bendraklasių užgauliojimų ir įžeidinėjimų. Plačiai nuskambėjo ir 2007 m. sausį nusižudžiusios šiaulietės ketvirtokės istorija. Spėjama, kad mergaitė užsismaugė chalato diržu, nes vaikai mokykloje kasdien iš jos tyčiojosi.

Tai tik keletas savižudybėmis pasibaigusių tragedijų, kurios kiekvienoje Lietuvos mokykloje gali bet kada pasikartoti. Juk šimtai vaikų kasdien kenčia dėl to, kad bendraamžiai nuolat juos užgaulioja dėl svorio, ūgio, plaukų spalvos, kalbos sutrikimų, socialinės padėties. Be to, šiandien labai populiaru “egzekuciją” nufilmuoti mobiliuoju telefonu arba filmavimo kamera ir įdėti į internetą. Taigi patyčias patiriantis vaikas nuo savo skriaudėjų niekur negali pasislėpti, todėl patiria dar didesnę traumą. Tėvai dažnai net neįtaria, ką išgyvena jų vaikas, o mokytojai linkę problemos nepastebėti.

Beje, panašiai elgiasi ir daugelio darželių auklėtojos. Mažylių muštynes jos vadina normaliu, tam tikram amžiaus tarpsniui būdingu reiškiniu ir tikina, kad tai išaugama. Tačiau jau darželyje vieni vaikai tampa aukomis, o kiti skriaudėjais, ir padarinius jaučia ne tik atėję į mokyklą, bet ir visą gyvenimą.

Mokytojai problemos nepripažįsta

Alina Jarmalienė pasakoja, kad jos trečiokas sūnus vaikų patyčias kenčia nuo darželio. Ketverių Augustas dar šveplavo, nederindavo linksnių, giminių, todėl vaikai darželyje iš jo nuolat šaipydavosi, mėgdžiodavo. “Jiems tai atrodė juokinga, o Augustas jautėsi įžeidinėjamas, nes labai daug dirbo ir stengėsi, kad pradėtų gražiai kalbėti”, – pasakoja A.Jarmalienė.

Ji tvirtina, kad sūnus dėl nuolatinių patyčių tapo uždaras, tylus, vengia bendrauti su bendraamžiais. “Skaudžiausia buvo, kai per karnavalą Augustas, nedeklamavęs eilėraščio, išdrįso prieiti prie Kalėdų Senelio ir norėjo jam kažką garsiai pasakyti, bet užsikirto. Tada viena mergaitė girdint visiems tėvams ir vaikams pareiškė: “Seneli, tu jo neklausyk. Jis nenormalus, nieko nesugeba”, – prisimena moteris.

Mokykloje Augustas taip pat dažnai girdi užgaulių replikų. Pavyzdžiui, kad yra miknius, nes kai susijaudina, jam užsikerta kalba. Beveik kasdien bendraklasiai jį apspjaudo, tranko per galvą, stumdo, kaišioja kojas. Kai skriaudžiamo vaiko mama nuėjo pasikalbėti su klasės mokytoja, ši patarė berniukui mokytis apsiginti, esą kitaip šios problemos nepavyks išspręsti, nes šiandieniniai vaikai žiaurūs ir agresyvūs. Be to, normalu, kad vaikai šaiposi vieni iš kitų, todėl reikia mokėti atsikirsti.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė pabrėžia, jog didžiausia bėda, kad mokytojai nepripažįsta patyčių problemos. Daugeliui atrodo, kad vaikai vienas kitą įžeidinėjo visada, ir tai normali vaikų bendravimo dalis. Be to, E.Žiobienės nuomone, pedagogai mokykloje turi ne tik mokyti matematikos ar fizikos, bet ir neužsimerkti matydami, kad per pertrauką mokiniai skriaudžia silpnesnį vaiką. O sprendimo būdų turėtų ieškoti kartu su tėvais.

“Kai elgesys nėra stabdomas, jis gali plisti. Jeigu atėjęs į pirmą klasę vaikas mato, kad kiti mokiniai tyčiojasi vieni iš kitų, jam gali susidaryti įspūdis, jog patyčios yra normalu. Jeigu mes susitaikysime su tuo, kad patyčios buvo, yra ir bus, tuomet efektyvi patyčių prevencija nebus įmanoma”, – teigia “Vaikų linijos” psichologė, iniciatyvos “Savaitė be patyčių” koordinatorė Marina Mažionienė.

Skriaudžia ir pirmūnai

Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos direktorius Gediminas Urbonas mano, kad patyčių problemos nereikia nei slėpti, nei pernelyg išpūsti. “Žurnalistai dažnai išpučia vieną įvykį, o atitinkamos tarnybos reaguoja. Tačiau tie atvejai, kurie nuskamba per visą Lietuvą, pavyzdžiui, savižudybės, yra vienetiniai. Mokyklose tai nėra sistema”, – tvirtina G.Urbonas ir primena, kad nereikėtų pamiršti, jog kiekvienas vaikas skirtingas. Todėl vienas užgaulų žodį priima kaip patyčias, kitas tai supranta kaip sąmojį.

Vis dėlto M.Mažionienė įsitikinusi, kad suaugusiesiems svarbu atkreipti dėmesį į bet kokias patyčių apraiškas, ir geriau tai daryti per dažnai, nei per retai. Vaikams taip pat reikėtų pabrėžti, kad labai svarbu netylėti. “Deja, pranešimas apie patyčias dažniausiai suvokiamas kaip skundimas. O vaikas nenori būti skundikas bendraamžių akyse, todėl labai svarbu keisti šį požiūrį”, – paaiškina psichologė.

Pasak jos, vaikai tyčiojasi įvairiais būdais: prasivardžiuoja, stumdosi, mušasi, apkalbinėja vieni kitus, siuntinėja nemalonias SMS žinutes. “Patyčios yra tyčinis ir pasikartojantis elgesys. Skriaudėjas supranta, kad žeidžia kitą, bet ir toliau tyčiojasi. Taip pat vienas tyčiojimosi ypatumų yra jėgų persvara. Patyčias patiriantis vaikas sunkiai gali apsiginti nuo skriaudiko, todėl jam labai svarbi suaugusių žmonių pagalba”, – pabrėžia “Vaikų linijos” psichologė.

Pasak jos, tyčiojasi ne tik tie vaikai, kurie prastai mokosi, turi elgesio sutrikimų, bet ir pirmūnai, aktyviai dalyvaujantys popamokinėje veikloje.

Dešimtmečio Domo mama Lina Švanienė sako, jog niekada nebūtų pagalvojusi, kad jos sūnus, kuris puikiai groja pianinu, rašo tėvams laiškus, mielai prižiūri jaunesnį broliuką, klasėje beveik kasdien skriaudžia bendramokslį. Pavyzdžiui, nupiešia asilo užpakalį su uodega, parašo “Kristupo šikna” ir leidžia per klasę. “Siaučiant gripui mokytoja nupirko servetėlių rankoms valytis, tai sūnus dabar per kiekvieną pertrauką pavaizduoja, kad valosi ja užpakalį, ir paskui meta Kristupui į veidą”, – pasakoja L.Švanienė.

Įdomiausia, kad Domas nė nemanė ką nors skriaudžiantis. Jis tiesiog norėjo padaryti draugams kietuolio įspūdį ir nesusimątė, ką jaučia kitas. O, pasirodo, tą jausmą galima ištreniruoti. “Svetainėje “Youtube”, kuri mano sūnui didelis autoritetas, yra daug filmukų, kuriuose rodoma, kaip mokyklos kietuoliai prieina prie skriaudžiamo vaiko ir jam padeda. Domui įspūdį padarė filmukas, kuriame šauniausias mokyklos blondinas nusidažo plaukus raudonai, taip parodydamas solidarumą užkabinėjamam raudonplaukiam vaikui”, – patirtimi dalijasi trijų vaikų mama.

Neaišku, ar patyčių mažėja

Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos direktorius sako, kad jautriausi yra penktokai ir šeštokai, o tyčiojamasi daugiausia iki aštuntos klasės. G.Urbonas pastebėjo, kad vyresnėse klasėse mokiniai, atvirkščiai, globoja silpnesnius, ypač turinčius specialiųjų poreikių, neįgaliuosius. Tačiau ar vaikas iš skriaudiko taps užtarėju, priklauso nuo aplinkos veiksnių: koks elgesio pavyzdys rodomas vaikams, kokios taisyklės nustatytos šeimoje bei mokykloje ir kaip reaguojama į netinkamą elgesį – ar jis yra sistemingai stabdomas.

“Nuo mažų dienų vaikams reikia aiškinti, kad, pavyzdžiui, negalima likti pasyviu stebėtoju, kai skriaudžia kitą, taip pat nedera spręsti konfliktų kumščiais. Todėl įvairios programos, skatinančios atkreipti dėmesį į patyčias, pristatomos jau darželyje. Mokyklose pedagogai ir tėveliai taip pat aktyviai raginami įsitraukti į renginius, projektus, tokius kaip “Savaitė be patyčių”, kuris šiemet vyks kovo 21–27 d.”, – vardija E.Žiobienė.

Kontrolierė apgailestauja, kad vis dėlto neaišku, kiek tokie renginiai veiksmingi, nežinoma, ar patyčių mažėja, nes jų plitimas Lietuvoje pagal Tarptautinę mokinių sveikatos ir gyvensenos tyrimų programą buvo tiriamas tik keturis kartus – 1994, 1998, 2002 ir 2006 metais.

Tad skriaudžiamą vaiką pirmiausia turėtų išklausyti tėvai. “Kartais vaikai nepasakoja tėvams apie patyčias, nes baiminasi, kad šie nepatikės arba tiesiog nekreips dėmesio. Todėl labai svarbu leisti vaikui išpasakoti viską, kas nutiko. O pagalba ir pasirinktas reagavimo būdas bus veiksmingesnis tuomet, kai bus aptartas su vaiku, sprendimas, kaip toliau reaguoti, priimtas kartu”, – pataria psichologė M.Mažionienė.

Jos manymu, paplitusi nuostata, kad patyčios gali padėti vaikui išmokti tinkamų socialinių įgūdžių, kaip įveikti sunkumus, yra klaidinga. Atlikti įvairūs tyrimai rodo, kad vaikas, nuolat patirdamas patyčias, gali manyti, jog yra bejėgis pakeisti situaciją, todėl nuleidžia rankas, nesiima jokių veiksmų, nesigina.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Juste Juste rašo:

    Diržo tokiem vaikam


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...