2010 Lapkričio 26

Aukštasis mokslas

Studijų krepšeliai: paskui studentus, paskui ministeriją ar paskui valstybę

veidas.lt

"Veido" archyvas

Šiais mokslo metais valstybė skyrė 9413 krepšelių universitetų ir 8365 kolegijų pimakursiams

Ar teisinga, kad net šimtukininkas gali likti be valstybės finansavimo, jei norės studijuoti itin populiarią, bet valstybei neprioritetinę specialybę?

“Svarbiausias yra studentas, kuris turi teisę rinktis, kokių studijų ir kokios kokybės jis nori”, – taip studijų krepšelių, tai yra valstybės finansuojamų studijų vietų, idėją, tapusią aukštojo mokslo reformos stuburu, prieš porą metų idealizavo švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Tačiau einant antriesiems reformos metams galima tvirtinti, kad taip nėra. Gal vertėtų pridurti – ir gerai, nes šiandien mūsų valstybė, tiksliau, mes, mokesčių mokėtojai, nesame tokie turtingi, kad galėtume apmokėti kiekvieno norus mokytis to, kas šiandien valstybei nėra prioritetinė sritis.

Vis dėlto šiandien galima konstatuoti, kad nuo 2009-ųjų, kai pereita prie vadinamosios krepšelių sistemos, nei smarkiai pagerėjo studijų kokybė, kaip žadėta, nei žlugo ženkli dalis aukštųjų mokyklų, kaip gąsdintasi. Tačiau į keletą reformos klausimų kol kas taip ir nėra atsakymo.

Puikus atestatas negarantuoja nemokamų studijų

Dvejų poreforminių stojamųjų rezultatai rodo, kad pati krepšelių idėja – valstybės pinigai ne universitetui ar kolegijai, o paskui geriausius studentus, veikia tik iš dalies. Jei ji veiktų šimtu procentų, visi geriausiai brandos egzaminus išlaikę abiturientai turėtų tapti pageidaujamos studijų programos studentais.

Tačiau norus tenka derinti su valstybės poreikiais. Švietimo ir mokslo ministras kiekvienų metų pradžioje, dar iki abiturientams pasirenkant, kokius laikys egzaminus, savo įsakymu paskirsto krepšelius tarp studijų sričių grupių.

“Suma, kurią valstybė skiria studijoms, padalijama vienuolikai skirtingų studijų krypčių grupių. Kad sistema pereinamuoju laikotarpiu neišsibalansuotų, atskaitos taškas buvo 2008 m. studijų programų studentų proporcijos.

Šiemet jos šiek tiek pakoreguotos pagal situaciją darbo rinkoje, pagal norinčiųjų studijuoti kurią nors jau persotintą specialistų sritį mokant už mokslą kiekį”, – aiškina švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.

Štai teisė, vadyba išskirtos ne tam, kad šioms sritims būtų suteiktas prioritetas, bet atvirkščiai – kad būtų apribotas krepšelių skaičius. O pedagogams jų skirta perpus mažiau nei užpernai, nes jau senokai konstatuota, kad tokio mokytojų poreikio nėra.

“Nors į technologinius mokslus įstojama ir su žemesniais balais, čia skiriama nemažai krepšelių, nes šių sričių specialistų reikia Lietuvos plėtrai. Valstybės finansavimas suteikiamas gerai besimokantiems, bet vis dėlto atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės poreikius. Šie du principai yra derinami”, – valstybės politiką argumentuoja N.Putinaitė.

Ji pabrėžia: jei krepšeliai nebūtų skaidomi tarp sričių, didžioji jų dalis tektų socialiniams mokslams, o tiek šios srities specialistų nebereikia. Apie tai būtina kalbėtis ir su moksleiviais. Štai kolegijų atstovai šiemet važinėjo po mokyklas, propaguodami technologinių ir fizinių mokslų studijas. Pernai šiose programose buvo likęs tūkstantis tuščių vietų, o šiemet visos užimtos.

Pagal galiojančią sistemą, net labai gerai vidurinę mokyklą baigęs abiturientas, jei jis pretenduos studijuoti itin populiarią specialybę, gali likti be krepšelio, o vidutiniokas nusipelnyti valstybės finansuojamos vietos, jei jis pasirinks studijas, kur mažesnė konkurencija. Tiesa, būsimas studentas gali pabandyti prognozuoti savo galimybes gauti valstybės finansavimą. Aukštosios mokyklos, remdamosi ankstesnių metų stojimo rezultatais, skelbia, su kokiais maždaug balais galima įstoti į kurią mokymo programą. Orientuotis galima ir pagal ministro kiekvienų metų pradžioje skelbiamą preliminarų krepšelių paskirstymą atskiroms studijų krypčių grupėms. Tačiau, žinoma, kiekvienais metais stojančiųjų prioritetai ir balai šiek tiek skiriasi. Daugiau šansų gauti valstybės apmokamą vietą renkantis kelias studijų kryptis.

Vis dėlto, pasak Studentų atstovybių sąjungos prezidento Arūno Marko, ši krepšelių sistema nemotyvuoja studentų rinktis mažiau populiarių ir brangesnių studijų programų, nes jei jie negautų krepšelio, tektų mokėti trigubai daugiau – tiek maždaug skiriasi skirtingų programų kainos.

Beje, krepšeliai skirti ne tik valstybinėms, bet ir privačioms aukštosioms mokykloms, tiesa, jie negali viršyti 30 proc. studijų programos studentų.

Ar Alma mater ieško daugiau gabių studentų, ar daugiau pinigų

Tiksliai pasakyti, kiek turės nemokamų studijų vietų, iki pat stojamųjų pabaigos nežino ir aukštosios mokyklos. Tačiau jos, kaip ir abiturientai, bent apytikriai skaičiuoja, nes juk reikia prognozuoti ir auditorijų kiekį, ir dėstytojų darbo krūvį. Prieš reformą baimintasi, kad krepšelių sistema sužlugdys vos ne didžiąją dalį universitetų. Teoriškai tai įmanoma: jei rinkdamiesi studijų programas, kurias siūlo keli universitetai, abiturientai pasirinktų daugiausia kurį nors vieną, kitame ši studijų programa žlugtų. Tačiau praktiškai dvejų metų stojamųjų pagal naują tvarką praktika parodė, kad stojantieji savaime pasiskirsto tarp universitetų. Net buvo įvestas saugiklis – pirmus reformos metus mokymo programai universitetai galėjo gauti ne daugiau kaip 110 proc. krepšelių, palyginti su 2008 m. nemokamų vietų skaičiumi, šiemet – ne daugiau kaip 150 proc. Tačiau šios kvotos prireikė vienintelėje šokio pedagogikos programoje.

Antra vertus, šiemet bendrojo priėmimo sistemoje dalyvavo net 21 universitetas ir 23 kolegijos, tad konkurencijos elementų įvedimas aukštojo mokslo srityje turėtų retinti, palyginti su kitomis ES šalimis, itin gausų universitetų ar programų jose skaičių. Procesai prasidėjo: į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą susijungė Kauno medicinos ir Veterinarijos universitetai, Klaipėdoje sujungtos dvi kolegijos, prie Vytauto Didžioje universiteto prisijungė S.Šalkauskio kolegija, dabar jungiasi Muzikos ir teatro akademijos Kauno filialas. Klaipėdos ir Šiaulių universitetai sutarė bendrai vykdyti kai kurias studijų programas, keistis dėstytojais, ir kitos aukštosios mokyklos bendrabarbiauja rengdamos bendrus mokymo modulius. O į 20 proc. įregistruotų programų priėmimas nebeskelbiamas.

Tad konkurencija dėl studentų atsirado. Tačiau dėl geriausių studentų ar dėl studentų krepšelių? Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Švietimo politikos centro jaunesnioji mokslo darbuotoja Olga Suprun pastebi, kad abiturientas, kuriam patikėta sprendimo teisė “reitinguoti” aukštąsias mokyklas ir jų studijų programas, šį sprendimą daro praktiškai be apčiuopiamos informacijos apie studijų kokybę, absolventų įsidarbinimo procentus, nes tokios informacijos aukštosios mokyklos neskelbia.

Kova dėl studentų kartais baigiasi kuriozais: į Kauno kolegijos žemės ūkio specialybę įstota vos su 1,5 balo.

Saugodamiesi tokios studijų diskreditacijos Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetai, gerbdami savo autoritetą, patys nustatė žemiausią pereinamąjį balą. Kituose universitetuose taip pat pat svarstoma tokia galimybė.

Vis dėlto objektyvių duomenų, kad krepšelių sistema sumenkino bendrą stojančiųjų kokybę, nėra. “Atvirkščiai, šiemet stojančiųjų balai aukštesni nei pernai, o studentų nubyrėjimas kai kuriose Kauno technologijos universiteto studijų programose sumažėjo dešimtkart”, – pabrėžia Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti prezidentas, KTU studijų prorektorius Pranas Žiliukas.
Tačiau A.Markas tvirtina, kad krepšelių principas neskatina gerai mokytis, nes krepšelis duodamas dvejiem metams, ir tik šių mokslo metų pabaigoje paaiškės, ar valstybė tikrai finansuoja to verčiausius.

Ar valstybė žino, ko jai reikia

Dar vienas – esminis klausimas: ar valstybė žino, kokių specialistų jai reikia? Švietimo ir mokslo viceministrė N.Putinaitė aiškina, kad kartu su Ūkio ministerija rengiamas kvalifikacijų žemėlapis, kuris turėtų prognozuoti specialistų poreikį, nors rinkos sąlygomis tai daryti sunku. Jo apmatai bus parengti jau kitą pavasarį, tačiau rimtoms prognozėms, užsienio ekspertų teigimu, neva gali prireikti ir dešimtmečio. Studentų organizacijoms tokie terminai kelia pasipiktinimą.

Švietimo finansavimo ekspertė O.Suprun pastebi, kad dėl krepšelių sistemos jau dabar kenčia, pavyzdžiui, veterinarija, nors valstybei šios srities specialistai reikalingi, neveikia sistema ir menų programose. Norint subalansuoti aukštojo mokslo sistemą Lietuvoje, ekspertės manymu, reikėtų koncentruotis keliant profesinių mokyklų prestižą, įskaitant jose gautus mokymosi kreditus kolegijoje, paskui universitete. Be to, garsių Vakarų universitetų didžioji biudžeto dalis būna ne iš valstybės biudžeto ar studentų įmokų, o iš atliekamų mokslinių tyrimų ir teikiamų mokslinių paslaugų. Dabartinis modelis diskriminacinis ir Konstitucijos požiūriu, nes juk mokesčius valstybei moka ir studentų, gavusių krepšelius, ir jų negavusių tėvai.

Vis dėlto iš pusantrų reformos metų galima daryti išvądą, kad krepšeliai neina vien paskui studento norus, kaip žadėta, ir ačiū Dievui (ar aukštojo mokslo reformai ir Konstitucijos išaiškinimui), nes tam reikėtų dar daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, o šį procesą patikėti vien būsimų studentų sveikai nuovokai nebūtų teisinga. Tačiau kol kas krepšeliai neina ir paskui valstybę ar Vakarų universitetų patirtį, o tik paskui ministeriją ir jos suvokimą, ko ir kiek valstybei reikia.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Lietuvos gimnazijų reitingas 2014
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT dienos klausimas

  • Kaip vertinate A. Butkevičiaus vyriausybę?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...