Tipinė tarpukario šeima gyveno kaime, vertėsi žemės ūkiu, augino keturis penkis vaikus, o vienintelės pramogos, paįvairinančios darbų kupiną kasdienybę, buvo sekmadienio pamaldos ir kaimo šokiai. Maža to, vidutinė tikėtina lietuvių gyvenimo trukmė tuo metu siekė vos 55 metus – net 18 metų trumpiau nei dabar.

Lyginant tarpukario ir dabarties lietuvių vertybes, nuotaikas ar vadinamąjį laimės jausmą, aiškėja, kad mūsų tautiečiams niekada nebuvo būdingas depresyvumas, nors tokiu teiginiu ir mėgstama spekuliuoti. Apie tai, kur šio laimės jausmo ir kasdienių džiaugsmų Lietuvos gyventojai sėmėsi tarpukariu, o kur – šiuolaikinėje Lietuvoje, kalbamės su sociologu, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direkoriumi Vladu Gaidžiu.

Mūšio lauke susidūrus tarpukario ir dabartinei Lietuvos kariuomenei, pergalę netruktų švęsti „smetoniškoji“, bet slaptosios tarnybos pranašesnės dabartinės.

Prezidentas Algirdas Brazauskas – vienas iš dviejų iškiliausių atkurtosios valstybės politikų, įkūnijęs tą dalį Lietuvos, kuri tapatina save su sovietmečiu ir jo gerove.

Iki šiol esame įsitikinę, kad Lietuvos pagoniškasis laikotarpis yra didybės, galybės, sėkmės amžiai, kai lietuviai buvo vieningi, stiprūs, jiems klusniai lenkėsi kaimynai. Nors iš tiesų taip nebuvo. Tai atskleidžia ką tik pasirodęs trečiasis Lietuvos istorijos tomas (XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų), o mes pateikiame ištrauką iš šio veikalo.

Jis – ne tik nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, publicistas, teisininkas, bet ir neteisėtu nedemokratiniu būdu į valdžią patekęs politikas, nedemokratinio režimo kūrėjas, pamynęs Konstituciją, galiausiai – bėglys, apleidęs valstybę lemiamą akimirką.

Kazachstano sostinėje Astanoje į akis krinta nemažai prašmatnių „BMW 5er“, nors jie čia kainuoja trečdaliu brangiau nei Lietuvoje, daug „Lexus“ automobilių. Bet nemažai ir vos judančių „žiguliukų“. „Iš karto supranti, kad čia ne Europa“, – paklaustas, kas labiausiai nu ste bino Kazachstane, atsako Lietuvos ambasadorius Rokas Bernotas.

Lietuva ir 1918–1940 m., ir 1990–2012 m. pasaulį stebino savita užsienio politika, o vidaus politinei vienybei mus susiedavo tik bendras priešas arba didis tikslas.

Birželio 23–24 dienomis Kaune vykusiame gyvosios istorijos festivalyje „Europa. Napoleonas I Kaune. 1812“ prancūzų ir rusų armijų mūšio inscenizaciją Nemuno saloje stebėjo rekordinis skaičius – apie 70 tūkst. žiūrovų.

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“. Joje pristatomi net aštuoniasdešimt šeši reprezentaciniai portretai – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Lenkijos karalių ir jų žmonų, aukštų valstybės pareigūnų ir jų žmonų, Bažnyčios dignitorių atvaizdai.

Valstybės dienos išvakarėse neatsitiktinai prisimenami valstybės tarnautojai – paprastai kalbant, tai yra tie žmonės, kurie tarytum nepastebimu kasdieniu darbu užtikrina, kad mūsų krašte būtų tvarka. Kalbant gudriau – valstybės tarnautojai yra socialinė pareigūnų struktūra, per kurią valdoma valstybė.