2012 Rugpjūčio 01

Dabartinė Lietuvos kariuomenė – tik „smetoniškos“ šešėlis

veidas.lt


Mūšio lauke susidūrus tarpukario ir dabartinei Lietuvos kariuomenei, pergalę netruktų švęsti „smetoniškoji“, bet slaptosios tarnybos pranašesnės dabartinės.

Gana populiaraus mokslinės fantastikos žanro – alternatyvios istorijos kūrėjai mėgs ta tai tankų batalioną į viduramžius perkelti, tai Romos legionierius į šias dienas ir pasvarstyti, kas iš to išeitų. Žinoma, lyginti kariuomenes, kurias skiria keli šimtai metų, per kuriuos įvyksta kokybinių tiek ginkluotės, tiek karybos meno pokyčių, galima ne bent pramogai. Tačiau palyginti, tarkime, 1940-ųjų pavyzdžio Lietuvos kariuomenę su da bartine galima, ir nesunkiai. Lyginimas bū tų, kad ir kaip keista, senosios, „smetoniškos“, naudai.

Didžiulė kiekybinė persvara

Pradėkime nuo kariuomenės dydžio. „Šiandien kariuomenės sausumos pajėgas sudaro „Geležinio Vilko“ nuolatinės pa rengties brigada, keturi atskirieji batalionai, specialiųjų operacijų pajėgos ir penkios sa va no rių rinktinės, – „Veidui“ sakė Karo akademijos Karo istorijos centro viršininkas majoras Gintautas Jakštys. – Ano meto Lietuvos kariuomenę sudarė trys pėstininkų divizijos, keturi artilerijos pulkai, trys kavalerijos pulkai ir keli atskirieji daliniai. Trys divizijos – tai jau visiškai kito masto junginys, palyginti su šiandiena, nes brigada yra kur kas mažiau už diviziją. Priminsiu, kad šiuo metu, kai esame NATO, „Geležinio Vilko“ brigada įeina į Danijos divizijos sudėtį. Tad kiekybiškai ano meto kariuomenė turėtų visišką persvarą.“
Tokia kiekybinė tarpukario kariuomenės persvara reikštų, kad hipotetinio karinio susidūrimo atveju santykis mūšio lauke būtų pulkas prieš batalioną. Bet tai dar ne viskas. „Smetoniška“ kariuomenė turėjo 36 gerai parengtą rezervą, nes tarnyba kariuomenėje buvo privaloma, apmokytus rezervo dalinių karininkus, puikiai parengtus mobilizacijos planus ir karo atveju per tris dienas būtų išaugusi nuo maždaug 30 tūkst. iki 150 tūkst. karių.
Šiandienos kariuomenė, ypač po to, kai 2008 m. buvo nutrauktas netgi nedidelis šaukimas į privalomąją karo tarnybą, rezervo praktiškai neturi. Tie keli tūkstančiai savanorių, kuriais teoriškai būtų galima užpildyti tuščius karių ir puskarininkių etatus dabartiniuose „Geležinio Vilko“ brigados batalionuose, niekaip neatsvertų tų dar trijų rezervo divizijų, kurias galėtų mesti į mūšį tarpukario kariuomenės generolai.
Didžiausia dabartinės Lietuvos kariuomenės bėda būtų ta, kad, teoriškai turėdami savanorių ir neseniai atitarnavusių šauktinių dar bent vienai motorizuotai pėstininkų brigadai, neturime tos brigados „griaučių“, kuriuos būtų galima užpildyti rezervininkais. Paradoksas – antrai brigadai reikiamas kiekis karininkų yra, bet jie tarnauja štabuose, mokymo dalyse ir nežino, kur karo atveju turėtų tarnauti, išskyrus, „kur bus įsakyta“. Pavyzdžiui, Švedijoje ar Suomijoje rezervo kariai, šaukiami į apmokymus, visados tarnauja toje pačioje vietoje su tais pačiais vadais, kur ir atliko privalomąją tarnybą.
Kai kariuomenės vadas buvo generolas Jonas Kronkaitis, Lietuvos kariuomenė planavo turėti tris motorizuotų pėstininkų brigadas, kurių dalis būtų tik „griaučiai“, mobilizacijos atveju apaugantys iš rezervo pašauktais savanoriais bei šauktiniais. Bet politikai nutarė apsiriboti tik viena Nuolatinės parengties brigada, atitinkančia aukščiausius NATO standartus. Bent jau taip 2002 m. būsimiesiems partneriams Aljanse žadėjo kariuomenės vadovybė. Deja, toliau DLK Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono (tai yra trečdalio brigados) pažengta nebuvo.
Po generolo J.Kronkaičio kariuomenei vadovavęs generolas Valdas Tutkus „Veidui“ yra pasakojęs, kad jis norėjo bent jau brigadą padaryti visavertę: kiekviename iš trijų pėstininkų batalionų turėti vieną kuopą, visiškai parengtą kovai, iš profesionalių karių, vieną iš šauktinių, kuri iš esmės rengtų rezervą, ir vieną – mobilizacijos atveju sudaromą iš savanorių. Tačiau, pasak V.Tutkaus, politikų palaiminimo (tiksliau, finansavimo) jis šiai idėjai negavęs.

Artilerija prieš šarvuočius

Pereikime prie ginkluotės. Priimta vertinti, kad dėl karinės technikos pažangos šiuolaikinio mechanizuotojo pėstininkų bataliono ugnies galia prilygsta Antrojo pasaulinio karo laikų pėstininkų pulkui. Jei kalbėtume apie kokį amerikiečių batalioną, šalia automatinėmis patrankomis ir granatsvaidžiais ginkluotų šarvuotų pėstininkų kovos mašinų turintį ir tankų kuopą, ir šarvuotą savaeigę artileriją, tai taip. Bet kalbame apie dabartinės Lietuvos kariuomenės DLK Algirdo mechanizuotąjį batalioną, kurio vienintelis pranašumas – iki mūšio lauko visi kariai gabenami šarvuočiuose M113. Be to, šio bataliono kovos veiksmus gali paremti savaeigiai 120 mm minosvaidžiai, šiandien bene rimčiausia Lietuvos kariuomenės ugnies jėga. Kiti, motorizuoti „Geležinio Vilko“ batalionai, net tokio pranašumo neturi, nes link mūšio lauko važiuoja sunkvežimiais ar eina pėstute, visai kaip „smetoniškos“ Lietuvos kariuomenės pėstininkai.

Beje, trijų „smetoniškų“ kavalerijos pulkų, remiamų raitųjų artilerijos baterijų, mobilumas ir ugnies galia būtų gal net didesnė nei dabartinių motorizuotų batalionų, ypač miškingoje ar raižytoje vietovėje. Tik nereikia manyti, esą kavalerija tik kardais švytuoti mokėjo: Jau po Pirmojo pasaulinio karo žinota, kad kavalerija – tai iš esmės labai mobilūs raitieji šauliai, motorizuotų pėstininkų pirmtakai.
Aišku, „smetoniškai“ kariuomenei būtų striuka su šarvais – tankų (veikiau kulkosvaidžiais ginkluotų tankečių) turėta vos kelios dešimtys, patrankomis ginkluoti švediški šarvuoti automobiliai (mirtinas ginklas prieš dabartinius M113) buvo vos keli, skirti kavalerijos pulkų žvalgams. Tad keli šimtai „Geležinio Vilko“ šarvuočių galėtų pamėginti surengti kažką panašaus į tankų ataką prieš „smetoniškos“ kariuomenės pozicijas. Užklupus netikėtai, jiems tai netgi pasisektų. Bet pralaužti apsikasusios ir gynybai pasirengusios „smetoniškos“ ka riuo menės pozicijas jiems būtų be šansų: kiek vieno iš beveik 500 artilerijos pabūklų, pradedant 20 mm automatinėmis „Oer li kon“ patrankomis, baigiant 105 mm prancū ziškomis „Schneider“ haubicomis, pataikymas būtų jiems mirtinas.
Be to, M113 – tai ne pėstininkų kovos mašina, o šarvuota transporto priemonė, tad nėra pritaikyta veikti tiesiogiai mūšio lauke. Kulkosvaidžių ar granatsvaidžių šauliai iš jų kyšo arba visai atviri, arba kiek pridengti skydeliais nuo šaulių ginklų ugnies. Apšaudomi ore sprogstančiais šrapneliais (tai prieškario artileristai mokėjo puikiai) M113 šauliai arba būtų išmušti, arba turėtų slėptis po šarvais, ir šarvuotis taptų nepavojingu taikiniu.
Galiausiai būtent artilerija nulemtų mūšio eigą. Keli šimtai „smetoniškos“ ka riuo menės lauko patrankų ir haubicų, su ves tų į tris artilerijos pulkus, pirmiausia nu tildytų dabartinės kariuomenės artilerijos batalioną, ginkluotą pusantros dešimties 1941 m. pavyzdžio 105 mm haubicų M101, kurios nei šūvio nuotoliu, nei sviedinio galia niekuo nesiskiria nuo „smetoniškos“ 105 mm „Schneider“ 1934 m. haubicos. Gal tik metaliniai ratai atrodo šiuolaikiškiau už medinius, bet šūvio kokybei tai įtakos neturi. Šiek tiek bėdos būtų su savaeigiais, į šarvuočius M113 įstatytais 120 mm minosvaidžiais, bet ir juos susektų

Ore viešpatautų „smetoniška“ aviacija

Gėda sakyti, bet daugiau nei pusės amžiaus senumo tarpukario aviacija turėtų visišką persvarą ore prieš dabartinę, galinčią į mūšį pasiųsti vieną vienintelį lengvąjį atakos lėktuvą „L-39ZA Albatros“, ugnies galia tolygų Antrojo pasaulinio karo naikintuvams. Žinia, greitaeigis reaktyvinis lėktuvas kurį laiką keltų didelį pavojų lėtaeigiams  ketvirtojo XX a. dešimtmečio lėktuvams, kuriais buvo ginkluota „smetoniška“ aviacija. Bet vienas – ore ne karys. Anks čiau ar vėliau jis užsirautų arba ant nai kintuvo kulkosvaidžio serijos, arba, pabandęs šturmuoti sausumos pajėgas, ant vieno iš 150 automatinių 20 mm „Oerlikonų“ patrankų papliūpos, ir tai būtų jo paskutinis skrydis.
Nuo to momento penkios dešimtys žvalgybinių, Lietuvoje gaminamų, ANBO nuo aušros lig saulėlydžio kabotų virš dabartinės kariuomenės galvos, be perstojo pranešinėdami „smetoniškos“ kariuomenės vadovybei apie jos judėjimą ir pozicijas. Ag re sy vesni pilotai gal net mėgintų bombarduoti ir apšaudyti, nors būtų gana greitai nuvyti gausios stambaus kalibro kulkosvaidžių ugnies ir keliolikos raketų šūvių.
Tačiau žvalgomieji aviacijos skrydžiai ir jų teikiamas informacinis pranašumas kartu su artilerijos galia ir milžiniška kiekybine persvara netrukus lemtų „smetoniškos“ kariuomenės pergalę. Dabartinės kariuomenės vadovybei teliktų skubiai trauktis į Klaipėdą ir evakuotis vienu iš Karinių jūrų pajėgų laivų – tam menkas tarpukario laivynas, kurį sudarė vienas mo komasis minų laivas, niekaip negalėtų sukliudyti. Bet dabartinės kariuomenės pranašumas jūroje niekaip nepaveiktų pralaimėto sausumos mūšio „smetoniškai“ ka riuomenei pasekmių.
Dabartiniai VSD ir AOTD yra sudėtinė NATO valstybių žvalgybos tinklo dalis, nuolat tarpusavyje keičiasi informacija, tad Lietuvos tarnybų gebėjimas aprūpinti valstybės vadovybę informacija, padedančia užtikrinti nacionalinio saugumo interesus, yra visiškai kito lygio nei „smetoniškųjų“. Iš viešumon patekusios informacijos apie dabartinio VSD operacijas akivaizdu, kad dabartinės slaptosios tarnybos glaudžiai bendradarbiauja su JAV ir Didžiosios Bri ta nijos tarnybomis, laikomomis vienomis profesionaliausių pasaulyje.
Sąjungininkai Lietuvos slaptosioms tarnyboms suteikia ir galimybę rengti specialistus – prabanga, kurios neturėjo tarpukario Lietuvos žvalgai. Istoriko Algirdo Jakubčionio teigimu, 1938-aisiais tik šiek tiek daugiau nei pusė VSD pareigūnų turėjo atitinkamą profesinį pasirengimą.
Beje, tiek tarpukario, tiek dabartinės Lietuvos slaptosios tarnybos kūrėsi panašiomis aplinkybėmis, ilgainiui nusistovėjo panaši jų struktūra ir netgi panašus darbuotojų skaičius. Tiek 1918 m. pirmasis kariuomenės Žinių skyriaus vadovas Jonas Žilinskas ir Apsaugos komisijos narys Liudas Gira, kurdami slaptąją tarnybą, turėjo kliautis buvusios caro armijos karininkais bei patriotiškai nusiteikusiais entuziastais, tiek 1990-aisiais atkurtojo VSD direktorius Mečys Laurinkus ir pirmuoju Krašto apsaugos departamento Žvalgybos skyriaus viršininku paskirtas buvęs Vilniaus radioelektronikos karo vadų mokyklos dėstytojas Alfonsas Bajoras turėjo rinktis kadrus iš buvusių sovietinių specialistų, savanorių patriotų, o žvalgybos darbo sub tilybių semtis iš Bostono knygyne nusipirktų knygų apie JAV centrinę žvalgybos valdybą. Nė viena jų, kaip prisimena pirmasis Lietuvoje oficialiai apsilankęs CŽV karininkas Michaelas Sulickas, nebuvo rekomenduotinos lektūros sąraše.

Parengė Klaipėdos sukilimą

Nepaisant visų sunkumų ir mėgėjiškumo, L.Gira iš užverbuotų pažįstamų medicinos seserų ir tarnaičių 1918 m. subūrė Vilniuje gana efektyviai veikusį žvalgybos tinklą, o kariuomenės Žvalgybos skyrius 1920–1922 m. pradėjo pasirengimą būsimam Klaipėdos sukilimui – lig šiol pačiai sėkmingiausiai, geriausiai suplanuotai Lietuvos politikų, diplomatų, slaptųjų tarnybų ir kariuomenės operacijai, po kurios valstybė gavo uostą o per jį – išėjimą į jūrą.
Žvalgybos darbui koordinuoti į Klai pėdą slapta nusiųstas Jonas Polovinskas-Bud rys, to meto profesionaliausias Lie tu vos žvalgas, 1915–1920 m. užėmęs aukštas pa reigas caro armijos, vėliau – Baltosios ad mirolo Kolčako armijos kontržvalgyboje. Klaipėdoje jis ištyrė vietos gyventojų nuo taikas, o 1923 m. tapo vyriausiuoju Klai pėdos krašto sukilėlių vadu, sausio 15ąją pranešusiu Prezidentūrai apie Klai pė dos užėmimą.
„Smetoniškame“ VSD ketvirtojo de šimt mečio pabaigoje tarnavo 451 etatinis pareigūnas. Nors dabartinio VSD pareigūnų skaičius neskelbiamas, atsižvelgiant į jo metinį biudžetą, politologo Vaidoto Urbelio vertinimu, šiuo metu turėtų būti apie 600 etatinių saugumiečių. Tačiau pa čias VSD technines galimybes jis vertina ga na skeptiškai, nes nedidelis biudžetinis fi nansavimas (atmetus pinigus naujo VSD komplekso statybai Pilaitėje, 2009 m. investicijoms skirta tik 20 mln. Lt), V.Urbelio požiūriu, neleidžia nei modernių stebėjimo bei informacijos rinkimo priemonių įsigyti, nei pirkti tokios informacijos iš privataus sektoriaus.
Kariuomenės AOTD įslaptintas dar labiau nei VSD, tad neskelbiama ne tik jo darbuotojų skaičiaus, bet ir metinio biudžeto. V.Urbelio manymu, atsižvelgiant į užduočių kiekį, kariuomenės žvalgų turėtų būti kelis kartus mažiau nei VSD. Iš viso Lietuvos slaptosiose tarnybose šiuo metu turėtų tarnauti apie tūkstantį karininkų, statutinių ir civilių pareigūnų. ■

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (11)

  1. Nesamoningas starispnis Nesamoningas starispnis rašo:

    Straispnio autorius neturi musio suvokimo. Isivaizduoja, kad musis vyktu mazdaug taip, kad 5 km., ruoze katomis atsistoja armijos ir viena i kita pliekai turimais ginklais.
    1. dalis. Kiekybinis pranasumas. Netoks ir didelis aktyvi kariuomene 25 000 pries 12 000. Rezervai karo metu gali greit surinkt, kai reikalas yra gruzinai per kelias dienas 60 00 civilioku Tbilysyje mobilizavo ir rusu lauke. Nenuvertinkim dabarties, nereikia sirgt patriotizmu taikos metu, iskilus realiai gresmei patikekit kaip susitelktume. Manau raeliai su mobilizacija per 3-4 paras tarpukari butu 150 000 LT 80 000.
    2. dalis. Sarvuociai. Neisgelbetu tarpukario nei orlekonai, nemanau, kad Lt lauktu kol jie su arkliais i patogias pozicijas sustatys orlekonus (kad ir su transportu kurio jiems truko) ir jie itas pozicijas specialiai vaziuotu, kita vertus patys pagalvokit fornto linija butu ne maziau 300 km., net skyrus visus orlekonus priestankinei gynybai tai tik 1 orelekonas 1 km. fornto, dar gal 100 tinkamu 75-76 mm nors jau nezmoniskai nejudriu pabuklu (bekeleje pazliugus kelimas del mediniu siauru ratu, realiai net nepajudinamu) tik stacinariom pozicijom. Tai 1 pabuklas 3 km., fronto. LT turi 300 m 113. Grupes po penkiasdesimt sarvuociu supjaustytu tarpukario fronta kaip sviesta nebaudziami. Apie tarpukario 10-15 sarvuociu net nekalbekim, paprastas Lt burys su standartine ginkluote t.y., 3 granatvaidziais per kelias minutes juos sunaikintu.

  2. 3, 4 dalis. 3, 4 dalis. rašo:

    3. dalis. Artilerija. 200 tarpukario pabuklu pries 100 LT 120 mm., minosvaidziu, 56 105 mm, haubicas. 46 irengti minosvaidziai sarvuociuose tarpukariui isvis butu peilis po kaklu, del mobilumo ir tikslumo. LT kaip ir kitos valstybes turi prietaisus su kuriais per kelias minutes nustato prieso artilerijos pozicijas. Dar per kelias jas sunaikima. Tarpukario artilerija neilgai tegyvuotu atidengusi ugni.
    4. dalis. Aviacija. Keliolika mi- 8, kad ir vienas Albatros (istiesu yra 5, 4 jau kaip susideveje kuriems nebeapsimoka atlikti kapitalini remonta, bet dar tinkami ir skraidantys yra angaruose ir Lt nori juos parduoti, bet tokiam kairui jie sueitu pilnai). Mi-8, viskam ir zvalgybai ir desantui ir atakoms. Albatros tai atakos lektuvas, kurio ginkluoteje ir i siluma reaguojancios raketos oras- oras. Viens Albatros pakilimas 3-4, tarpukario orliaviai metalo lauze, dienos pabaigoje trys pakilimai 10-12 tarpukario orlaiviu jau siukslyne, kiti nebekiltu suprate kuo tai gresia, o gal nebebutu jau kam nuo stingeriu ir RBS butu senai krite.

  3. 5 dalis. 5 dalis. rašo:

    5. dalis. Prieslektuvine gynyba. LT turi 8 stinger, Apie 30 RBS (ir apie 600 raketu RBSams), apie 20 bofors 40 mm., radarais vadomu prieslektuviniu pabuklu. Si prieslektuvine garantuoja 3-4, km stoga. LT orlaiviai butu nebaudziami, kadangi tarpukario orlekonai geriausiu atveju 1.5 km, siektu (blin, kad as jau orlekonus priestankinei priskyriau ka reiks tarpukariui daryt), o 9 75 mm., zenitiniai pabuklai saugotu 1-2, stacinarius objektus, gal prezidentura, gal dar kazka, bet tikrai ne armija. Kitaip tariant kai prieslektuvine isdauzytu puse tarpukario orlaiviu, tarpukaris gal suprastu kad zemiau 3-4, km leistis negali. Is tokio aukscio nei zvalgybai nei koviniams veiksmasm netinkami. Su tuomete iranga is auksciau jie galetu pastebeti, nebent traukiancia milijonine armija be pertrukio judancia keliais, bet ne siuolaikine gerai maskuojama kariuomene(aisku reiktu zvalgui dar tiketis kad Albatros tuo metu pila kura, nes kitaip oi.. oi..).

  4. 6 dalis. 6 dalis. rašo:

    6. dalis. Mobilumas ir rysiai. Neverta net kalbet, kas ta kavalerija, spekit kodel karius individuliai apginklavus automatiniais ginkalis jos nebeliko. Kaip maton kiek ji is paskos vilkadama mobilia artilerija nukeliautu per valanda, ne daugiau kaip 10 km., idealiom salygom. Kaip manot, kiek motosauliai – ne maziau kaip 40 km. O kas bus po 3 valandu ,kad arkliai nuvargs? Na sunku net apie rysius kalbet, pasto karveliai, telegrafas, laidu tiesimas fronto linijoje ir palydovinis, radio rysys, t.y., rysys realiu laiku ir rysys su kokiu 2 h., uzvelavimu. (Sunku butu net suprast kur tie LT sarvai jau nuvaziave).

  5. 7 dalis. 7 dalis. rašo:

    7. dalis. Kovine dvasia. Visi pasakys, kad tarpukario kovine dvasia buvo kur kas aukstesnio lygio, kariai drasesni. Taip nebuvo ir nebus, musis yra musis, kai matai, galinga priesa viska pamirsti, veikia tik instinktai, baime ir pan. Kovines dvasios nemaisykime su ptriotizmu. Patriotizmas iki musio, kovingumas jau musyje. Kazkada skaiciau tarpukario kareivio atsiminimu, kai sovietai užeme Lietuva. Visi kareiviai zinojo, kad i dalini atvyksta rusai, visi dege pykciu kad taip Lietuva pasiduoda, vienas kita ragino neklausy ti vadovybes, nepasiduoti ir kautis. Prisimena jis ir ta momenta kai i dalini ivaziavo kaip jis ivardija“plieniniai rusu monstarai“, (Monstru KB, T34 jie istiesu dar nemate greiciausiai tai buvo popieriniais sarvais T26), tada visu kovine dvasia dingo, kaip ir raginimai priesintis, visu akyse matesi tiesiog baime. Tiesa pasakius stebint dabarties ir tada konfliktus antro pasaulinio karo metu kariai panikuodavo bet kokiam net vos drebanciam sarvuociui pasirdodzius ir begdavo is apkasu, pvz., prancuzijoje. (ka jie dabar darytu pamate siuolaikini tanka ginkluota 120 mm, pabuklu). Reziume nebuvo drasesni, mano nuomone gerokai bailesni uz siuolaikini kari, del ziniu stokos. Beja kur tarpukario patriotu kovingumas kai i sibira dar pries okupuojant vokieciams tautiecius treme, ogi isgaravo.

  6. 8 dalis. 8 dalis. rašo:

    8. dalis. Taktinis pasirengimas. Tiesa pasakius tarpukaryje karinis lavinimas susidejo i mustra, jokios taktikos nebuvo. Siuolaikinis vidutinis savanoris tuo metu butu buves komandosu komadosas (LT mokomi britiskos taktikos laikomos geriausio pasaulyje).

  7. 9 dalis. 9 dalis. rašo:

    9. dalis. Pestininkai. Jeigu mes net neskaitytume taktinio LT kariu pasirengimo, mobilumo pranašumo. Paliginkime elementariai ugnies galia. Tarpukario burys ginkluotas pusiau automatiniais sautuvais, keliais detuviniais lengvaisiais kulkosvaidziais. LT burys 30 automatiniu ginklu trys kulkosvaidziai(pavz. LT turimas MG42, atliktu darba kaip kokie 3-4, tarpukario detuviniai), trys granatsvaidziai karl „carl gustav“, šaudantys 600 m., atstumu, galintys naudoti net srapneli danguje siejancius sviedinius, kas pries pestininkus labai efektyvu. Si granatsvaidis savo galia nuo 75 mm., pabuklo neatsilieka. Dar pridet individualios apsaugos priemones Lt (neprsaunasa liemenes, jos yra svarbiuos nes apie 70 procentu kariu zusta nuo srapnelio, nuo kurio sios liemenes apsaugo). Vienu zodziu LT burys ugnies galia manau prilygtu 3 tarpukario buriams `o specifinese operacijose, pvz., kaip itvirtinimu sturmas del to paties granatsvaidzio ir daugiau.

  8. 10 dalis. 10 dalis. rašo:

    10. dalis. Kita. Dar rektu prideti naktinio amtymo irenginius, infraredus, Aitvara, jie gi ne viena dalini nakti ispajutu. Reziume tarpukario kariuomenes sansas tik gintis mieste, kol palengva juos ten artilerijos, granatsvaidziu pagalba metodiskai juos LT isvalytu.

  9. 11 dalis. 11 dalis. rašo:

    11. dalis. Tarpukario ir Lt kariuomeniu padetis savo laikmeciais. LT padetis yra kur kas geresne ir zinote kodel? Tarpukario kariuomene buvo blogiausia is visu europoje, nes neturejo svarbiausio elemento- priestankines ginkluotes. Tarpukaris buvo apsileides, neturejo priestankiniu granatu, sautuvu, (molotovo koteilio taip pat dar iki suomiu nezinojo, velniskai paprasto, pigaus ir efektyvaus ginklo), preistankiniu patranku. Tarpukaris buvo uzsiciklines ties orelekonais kaip priestankine priemone, taciau nemaisykime, tarpukario orlekono saudmenys tai ne FLAKU, tai daug silpnesni saudmenys, tuo metu jie jau nebegalejo“ ikibti“ i vokieciu TIII, TII priekini sarva, apie rusu T34, KV, net nekalbu, i beveiik visus prancuzu ir britu tankus. Jie galejo pazeisti tuo metu taip vadinams tanketes. Koks apsileidimas zinant kad jau 1935 m., pasaulio spauda mirgejo, kad netrukus tanku sarvai bus 10 cm. PVz., vokieciu batalionas turedavo 19 37 mm., priestankiniu patranku ir kaip aaiskejo veliau ir tai jie jau buvo atsilike nes per silpni pabuklai(tai ka kalbet apie silniausia 20 mm orlekonu saudemeni). 75-76, turimos patrankos kaip minejau galejo sunaikinti tankus, bet buvo tam netinkamos nes nemobiliios ir aplamai ju per mazai. Net latviai, suomiai estai turejo priestankines patrankas. Estai netgi gamini pistoletus- kulkosvaidzius, suomiai, piastoletus- kulskosvaidzius, priestankinius sautuvus, prieslektuvinius 20 mm, pabuklus minosvaidzius. Vienu zodziu per tarpukario kariuomene bet kas turintis keleta simtu sarvuociu buvtu pervaziaves. Lt padetis kur kas geresne, LT bent turi minimalia priestankine ginkluote, bent kazkokia zala gali priesui padaryti.

  10. arvydas67 arvydas67 rašo:

    Kiekiu didesnė – tas tiesa. Pilnai ginkluota pagal tą metą – tas taip pat tiesa. Bet lygint modernius ginklus su senoviniais, kas be ko pamirštant dabartines ryšio priemones – absurdas. Bet patriotiškumu, atsidavimu, dvasia anuometinė armija visa galva yra aukščiau. Gal tai ir lemtų ”smetoniškos” kariuomenės pergalę.

  11. Tautkus Tautkus rašo:

    Tai kad kas iš to, kiek turi, jei smegenai raudoni ir neturi ko gint? Kas iššovė tada? Pridavė SSRS visus, vadus nukankino, kiri-parsidavė. Kur garbė, sąžinė ir t.t. Nors-gyvuliškas išlikimo jausmas, ne totoriai, a ne?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...