2012 Rugpjūčio 03

Lietuvos ūkis: griauti sunkiau, negu statyti

veidas.lt


Pirmoji Lietuva turėjo sulipdyti valstybę kaip ūkinį vienetą, ir tai padarė; Antroji iki šiol ieško savo vietos pasaulyje.

Lyginti Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Res publikos ekonominį gyvenimą – nedėkingas uždavinys. Ekonomikoje mėgstamas statistinis lyginimas čia praktiškai neįmanomas. Ne tik dėl to, kad Pirmojoje Lietuvos Respublikoje šiek tiek išsamesni ekonominiai duomenys randasi tik antrą jos egzistavimo dešimtmetį, bet ir tai pripažįstama, kad jie neapima didelės dalies šalies ūkio. Bendrąjį vidaus produktą (BVP), šiandien vieną svarbiausių rodiklių bet kokiam ekonominio aktyvumo lyginimui, JAV imta skaičiuoti tik ketvirto dešimtmečio antroje pusėje.
Būtų didelė pagunda lyginti atskiras ekonominės veiklos sritis, apie kurias esama duomenų, tarkim, žemės ūkio, atskirų pramonės šakų gamybą, – sovietiniais metais tokie skaičiai dažnai būdavo pasitelkiami propagandai apie milžiniškus okupuotos Lietuvos laimėjimus. Bėda ta, kad jie tik propagandai ir tetinka, norint jų galima sočiai prisirankioti ir iš Pirmosios Lietuvos Respublikos statistikos. Pavyzdžiui, kokiais tempais didėjo turinčių radiją žmonių skaičius; arba kad 1929 m. automobilių pirkimas Lietuvoje pašoko 45 proc., kai Latvijoje – 6,8 proc., Estijoje – 13 proc.
Bet lyginimui su Antrąja Lietuvos Respublika panašūs skaičiai, kaip ir absoliuti dauguma kitų, visiškai netinka. XX amžiuje, ypač antroje jo pusėje, materialinės gėrybės buvo kuriamos pašėlusiais tempais, kito jų struktūra, net pats požiūris į ekonominio augimo prielaidas ir perspektyvas. Tad tiesioginis dviejų ekonomikų lyginimas – beprasmis.
Tačiau visada galima lyginti galimybes, viltis, siekius – taip pat tai, kaip sekėsi juos įgyvendinti.

Pirmoji Lietuva – valstybės šukė
Ekonominį šalies gyvenimą daugiausia lemia dvi aplinkybės: geopolitinė situacija ir kultūrinės, šiuo atveju – verslo kultūros tradicijos, tad jas pirmiausia ir vertėtų aptarti.
Pirmoji Lietuvos Respublika atsikūrė po beveik 125 metų Rusijos okupacijos. Ne bebuvo žmonių, „atmenančių“ ankstesnę Lietuvą, ne buvo ir bandymų lygintis su praeitimi. Ga lima sakyti, kad valstybė buvo kuriama nuo nulio. Svarbu ne tik tie ilgi metai; dar svarbiau, kad dvasinių ištakų buvo ieškoma ne artimiausioje įmanomoje praeityje, bet amžių glūdumose paskendusiuose Vytauto laikuose.
Politiškai tai suprantama: tautiniais pagrindais kuriama valstybė atmetė visą lenkiškai kalbantį dvarininkų luomą, o su juo – ir keletą šimtmečių savo istorijos. Bet ekonomika mėgsta paradoksus: tam, kad Lietuva atėjo į nepriklausomybę kaip atsilikęs agrarinis užkampis, pagrindus padėjo tas pats itin garbintas Vytautas. Ne vieną į tautinės mąstysenos spąstus pakliuvusį istorijos mėgėją kankina beveik egzistencinis klausimas: kodėl Vytautas po Žalgirio mūšio neatsiėmė bent Klaipėdos, dėl kurios mūsų savanoriai 1923 m. guldė galvas? Atsakymas paprastas: Klaipėda Vytautui nebuvo svarbi. Nors mums gal ir nesmagu pripažinti, etninė Lietuva ėmė virsti ekonominiu užkampiu pačiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo laikais.
Kai XVI a. LDK panūdo Baltijos, ji už ėmė Livoniją su Ryga, kartu su Lenkija pajungė Prūsiją su Klaipėda ir Karaliaučiu mi, bet etninių žemių ekonominės svarbos tai nepadidino. Užėmusi LDK carinė Rusija tuo labiau nesistengė plėtoti etninės Lietuvos ekonomikos. Politinę reikšmę turėjęs Vilnius buvo paverstas eiliniu nusmurgusiu gubernijos miestu, potencialiai galėjęs augti Kaunas (1861 m. per jį nutiesta Sankt Peterburgo– -Varšuvos geležinkelio atšaka į Karaliau čių, 1864 m. iš Varnių čia perkelta Žemaičių vyskupystė ir kunigų seminarija) duso nuo pirmos klasės tvirtovės statuso.
Atrodo, geležinkelis turėjo duoti impulsų kraštui augti, bet buvo veikiau priešingai. 1874 m. nutiesus Liepojos–Romnų geležinkelį, Lietuvos dvarininkų grūdų eksportas ne tik nepalengvėjo, bet visai buvo sužlugdytas: pagal nustatytus geležinkelio tarifus vežti grūdus 250 km atstumu kainavo santykinai 40 proc. brangiau, negu vežti 1 tūkst. km, ir 54 proc. brangiau – negu 2 tūkst. km. Tad at vežti iš Rusijos juodžemio rajonų grūdai kainuodavo net pigiau negu vietoje užauginti.
Atkūrusi nepriklausomybę ir netekusi Vilniaus krašto Lietuva paveldėjo gabaliuką milžiniškoje carinės Rusijos imperijoje suformuotos infrastruktūros. Plentų tik atkarpos, geležinkeliai – niekur nevedantys. Nebe reikalo vienu pirmųjų Vyriausybės rūpesčių pasibaigus nepriklausomybės kovoms tapo nutiesti 60 km geležinkelio atkarpą Kazlų Rūda– Šeštokai – taip 1924 m. buvo pasiektas Alytus, kur stovėjo garvežiai, vagonai, po Vilniaus okupacijos neprieinami Lietuvai.  1923 m. atsiėmus Klaipėdos kraštą, tokių mirtinai būtinų valstybės, kaip vientiso ūkinio organizmo, funkcionavimui darbų tik padaugėjo.
Klaipėda nuo pat istorinių laikų pradžios priklausė Prūsijai, XIX a., kada buvo vykdomi didžiausi infrastruktūriniai projektai, Rusija ir Prūsija nuožmiai varžėsi dėl įtakos, tad nieko nuostabaus, kad į Klaipėdą iš Didžiosios Lietuvos nebuvo nutiesta jokių reikšmingesnių kelių. Visi didieji maršrutai (išskyrus tuos, kurie skirti bendravimui su priešiška valstybe) ėjo lanku apsukdami pasienį. Dėl to mūsų geležinkelis iki šiol toks lenktas.
Tiesa, prisijungus Klaipėdos kraštą, atsirado dar vienas apydidis miestas (1925 m. Klaipėda turėjo beveik 36 tūkst. gyventojų), bet krašto, išskyrus uostą, taip ir nespėta rimčiau integruoti į Lietuvos ūkinį gyvenimą. Klaipėdiškiai, net ir lietuviai, lai kė save aukštesniais už „žemaičius“ – tokie ir buvo, tiek ekonominiu, tiek kultūriniu požiūriu. Iš kalbingas faktas: 1925 m. surašymo duomenimis, 50,8 proc. Klaipėdos krašto gyventojų buvo lietuviai, bet beveik pusė jų atsitraukdami rusai išsivežė vertingiausius pramonės įrenginius, okupacijos metais vokiečiai kiek galėdami siurbė krašto išteklius – okupacijos nuostoliai įvertinti 4,5 mlrd. Lt (palyginimui: 1925 m. valstybės biudžeto pajamos nesiekė 236 mln. Lt).
Savo ruožtu Pirmoji Respublika nekūrė nepagrįstų lūkesčių, o ką žadėjo – tesėjo. Pirmas (ir iš esmės vienintelis) didelis pažadas – išparceliuoti dvarus ir išdalyti pirmiausia savanoriams, paskui kitiems bežemiams ar mažažemiams, gana kukliai paremiant mišku ir pinigais. Pažadas buvo vykdomas. Buvo vykdomas ir kitas, ne toks tiesmukas, bet daug plačiau apimantis pažadas. Paskelbus, kad esminė tautinės valstybės atrama yra kaimas, visa ūkio politika ir
buvo orientuota ta linkme. „Žemės ūkis yra mūsų valstybės pagrindas“, – minint Lietuvos ne priklausomybės dvidešimtmetį skelbė I.Tamošaitis, tautininkų ideologas. Galima sakyti, kad per visus nepriklausomybės metus valstybės pastangos buvo nukreiptos į žemės ūkio stiprinimą.
Tiesą sakant, ir kito pasirinkimo nelabai buvo: 1935 m. duomenimis, žemės ūkyje dirbo 76,7 proc. žmonių, pramonėje – 6,4 proc., prekyboje – 2,5 proc. Lietuva buvo žemdirbių kraštas, ir valstybė pagal išgales stengėsi paversti jų ūkius uždirbančiais iš eksporto. Tam buvo įkurtos kooperatinės bendrovės „Lietūkis“, „Pienocentras“, „Maistas“, valstybė aktyviai jas palaikė, netgi tiesiogiai subsidijuodama eksportą, o tai buvo ypač svarbu įsisiautėjus pasaulinei ekonominei krizei.
Vis dėlto reikia nepamiršti, kad Klaipėda nebuvo itin stambus uostas. Įsikūręs Prūsijos užkampyje, jis niekada neturėjo didesnės reikšmės. Pagrindinė per jį išvežama prekė buvo miško medžiaga. Uosto būklę geriausiai parodo tai, kad 1923 m. į jį begalėjo įplaukti tik iki 6 m grimzlės laivai; nuo 1924 m. įleidžiami 7,5 m grimzlės laivai.
Prijungta prie Lietuvos Klaipėda įgijo naują kvėpavimą. Uostas tapo svarbiausiu šalies langu į pasaulį – per jį ėjo daugiau kaip 80 proc. šalies eksporto ir apie 70 proc. importo. 1931–1937 m. uosto krovinių apyvarta padvigubėjo. Per jį į Europą plaukė lietuviškas sviestas, bekonai.
Paradoksalu, bet atsikūrusios Lietuvos ekonominis atsilikimas buvo ir savotiškas jos išganymas. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje buvo grąžinti į prieškarinį lygį, o labiau nukentėjusiose srityse – 1921–1922 m. Stebėtinai spartus atsikūrimo tempas. O juk pirmas valstybės biudžetas buvo patvirtintas tik 1920 m. – iki tol visi valstybės finansai, kaip rašo prof. Izidorius Tamošaitis, „buvo laikomi po lova čemodane“. Apie kokią nors valstybės pagalbą negalėjo būti nė kalbos.
Čia ir prieiname, ko gero, patį esmingiausią skirtumą tarp Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos. Formaliai žiūrint, abi jos gimė taip pat: jas savo krauju apgynė Lietuvos žmonės, tik pirmu atveju kraujo pralieta daugiau, kova truko ilgiau.
Didžiausia eksporto šalimi tapo Anglija. Bet ir čia laukė daug netikėtumų: 1932 m. į šią šalį eksportuota 25 tūkst. tonų bekonienos, bet 1934 m. kvota sumažinta iki 10 tūkst. tonų – Anglijos dominijos pareikalavo pirkti jų produktus. Šiandien mūsų verslininkai su panašiais netikėtumais susiduria eksportuodami į Rusiją, tad maždaug gali įsivaizduoti ano meto verslo aplinkybes. Tokiomis sąlygomis be valstybės paramos sunku įsivaizduoti bent kiek stabilesnį žemdirbių gyvenimą, nors ir su ta parama jis toli gražu nebuvo saldus.
Žemės ūkyje Lietuva laikėsi aiškios politikos: per kooperaciją paversti smulkius gamintojus stambiu ekonominiu vienetu, pajėgiu prasimušti į nedraugiškas užsienio rinkas. Ir tai daugiau mažiau pavyko. 1932 m. dar tik kiek daugiau kaip 47 proc. sviesto buvo pirmos rūšies, o 1935 m. – jau beveik 86 proc. Paskutiniais nepriklausomybės metais Lie tuva Europoje jau buvo matoma kaip žemės ūkio produktų eksportuotoja. Žinoma, toli gražu neprilygstanti Danijai – šioji 1937 m. eksportavo 150 tūkst. tonų sviesto; Lie tuva – 15 tūkst. tonų. Bet jau buvo skaičiuojama, kad per šešetą metų, pagerinus ūkininkavimo būdus, įmanoma pasiekti trečdalį Danijos lygio. Tarsi iš niekur išnirusiai valstybei per dvidešimt metų – tai visai neblogai.
Antra, valstybė gyveno kaip tas atsargus ūkininkas: išleisti tiek, kiek gali uždirbti. Todėl net sunkiausiais metais biudžetas buvo subalansuotas. Valstybė stengėsi neprisiimti jokių įsipareigojimų, kokie jai būtų ne pagal išgales. Socialinių įsipareigojimų sistema, kuri šiandien labiausiai gramzdina valstybės finansus, buvo labai kukli. Visuotinis pensijų draudimas taip ir liko įstatymų projektų lygio. Darbuotojų sveikatos draudimas buvo privalomas nuo 1926 m., bet faktiškai baigtas įvesti 1931 m.; jis taip ir neišsiplėtė iki žemės ūkio darbininkų, t.y. iki pagrindinės žmonių masės, – matyt, jausta, kad dėl įmokų čia gali būti keblumų. Laisva valia kiekvienas galėjo draustis – jeigu nebuvo perkopęs 50 metų amžiaus, neturėjo kokių išskirtinių ligų.
Tuomet, kai ligonių kasos iš tikrųjų gyveno iš apsidraudusiųjų įnašų, valstybė tik šiek tiek prisidėdavo gimdyvių pašalpoms, ligonių kasų nuostatuose buvo įrašyta: „Ligonių kasa duoda savo nariams tik paprastą dantų gydymą ir pigesniąsias plombas“; nori geresnių – skirtumą primokėk.
Ir taip visose srityse. Netgi privalomas pradinis mokslas buvo įvedamas atsižvelgiant į realią ekonominę situaciją. Nuo 1922 m. pagal įstatymą privalomas, faktiškai jis buvo baigtas įvesti tik 1930 m. – trūko mokytojų, trūko mokyklų. Nuo 1932 m. valstybė ir savivaldybės pastatydavo kasmet vidutiniškai po 80 mokyklų.
Žinoma, galima kelti retorinį klausimą, ar tokia apdairi finansų politika buvo racionali. Remiantis vien tik vidiniais resursais, nors ir labai kryptingais, sunku tikėtis greito rezultato. Lietuva, priešingai nei kaimyninės Latvija ir Estija, ėjo tokiu keliu, užtat importavo iš tų šalių pramonės gaminius. 1937 m. lapkritį Lietuvos skola vienam žmogui siekė 47 Lt, Latvijos – 80 Lt, Estijos – 180 Lt, šios šalys vystėsi sparčiau, iš kaimyninės Latvijos buvo nešama kontrabanda, ten vyko dirbti samdiniai. Teisybės dėlei būtina paminėti, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pramonė tuo se
kraštuose buvo daug labiau išplėtota: Ryga buvo didžiausias Rusijos imperijos uos tas, per jį ėjo 28 proc. imperijos importo ir 24 proc. eksporto, vokiečiai ją užėmė tik 1917 m. rugsėjį, nuo tada iki pat sovietų okupacijos latviai joje sudarė gyventojų daugumą; Estijos iš viso ne užėmė. Žinant vienodą visų Baltijos šalių baigtį, tas ekonominių varžytuvių klausimas taip ir lieka retorinis. Šiandien matome priešingą vaizdą: Estija pasirinko taupaus gyvenimo kelią, be didelių skolų ir biudžeto deficito. Tikėkimės, kad šįkart bus leista patirti, koks kelias ilgu laiku perspektyvesnis.
Kodėl pramonė „įtartina“
To meto ekonomistai puikiai suprato, kad žemės ūkyje sukuriama santykinai mažiau vertės negu pramonėje; bet taip pat suprato, kad su pramonės gaminiais dar sunkiau įeiti į užsienio rinkas negu su žemės ūkio produktais. Todėl nuosekliai buvo laikomasi principo pirmiausia plėtoti tas pramonės šakas, kurios perdirba žemės ūkio produkciją, ir taip pamažu pereiti nuo grynų žaliavų prie vis didesnę pridėtinę vertę turinčių žemės ūkio produktų eksporto.
Antra valstybės palaikoma pramonės sritis – patiems gaminti tokius produktus, kurie mažina importą, ir pirmiausia tokius, kuriems esama vietinių žaliavų. Ryškiausias tokios gamybos pavyzdys – cukraus pramonė. Antrą nepriklausomybės dešimtmetį pastatyti cukraus fabrikai Marijampolėje, Pavenčiuose, Panevėžyje (šis pradėjo veikti jau sovietmečiu) – itin būdingas Pirmosios Lietuvos Respublikos požiūrio į pramonę pavyzdys. Skaitant to meto spaudą, į akis krinta, kad pirmiausia pabrėžiama, kiek dėl to sumažėjo šalies importas, nes nebereikia įsivežti cukraus. Šių fabrikų atsiradimo istorija gerai atskleidžia ir kitą šalies ūkio plėtros ypatybę: norint plėtoti su žemės ūkiu susijusią pramonę, reikia didžiulio parengiamojo darbo, kuris paskiriems verslininkams dažniausiai ne pagal jėgas. Netgi broliai Juozas ir Jonas Vai lo kai čiai, stambūs pramonininkai, už pečių turintys Ūkio banką, įkūrę „Maistą“, turėjusį perdirbti ir eksportuoti lietuvišką kiaulieną, 1925 m. atsidūrė prie bankroto; įmonę perėmė valstybė ir kooperatyvai.
Vailokaičiai buvo ir cukraus pramonės pionieriai: įtikinėjo ūkininkus auginti cukrinius runkelius, naują Lietuvai kultūra, tada vežė į Prūsiją juos perdirbti. Betgi sukurti visą sistemą, keičiančią pačius ūkininkavimo pagrindus, – itin sunkus darbas. Be valstybės dalyvavimo vargu ar būtų buvę įmanoma pasiekti palyginti greitų rezultatų.
Valstybės galimybės palaikyti pramonę buvo gana ribotos. Trūko kapitalo, geriausias to įrodymas – 1930 m. švedams atiduotas degtukų monopolis už 4,5 mln. aukso dolerių paskolą tais laikais labai palankiomis 4,75 proc. palūkanomis. Už tai švedai investavo 10 mln. Lt į Petrašiūnų popieriaus fabriką, tai buvo didžiausia užsienio investicija: netgi praradusi Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus fabriką Lietuva beveik apsirūpino popieriumi. Iš paskolos imti teikti ilgalaikiai kreditai ūkininkams. Kita vertus, pirkėjams tas monopolis kainavo 10 centų už dėžutę.
Bet būta ir gilesnių priežasčių, ko dėl pramonė, nors teoriškai suprantant jos reikšmę, praktiškai nebuvo itin skatinama. Čia galima išskirti du aspektus, net sunku pasakyti, kuris svarbesnis. Beveik visa pramonė buvo kitataučių, daugiausia žydų, rankose, tad tautiniu pagrindu konstruojamai valstybei ji buvo šiek tiek svetima. Be to, pramonės darbininkai po visų revoliucijų neatrodė itin patikimas ir tautiniu požiūriu sąmoningas elementas.
Tokias prielaidas galima daryti tik netiesiogiai – oficialiai nebuvo jokios diskriminacijos nei verslų, nei tuo labiau tautiniu požiūriu. Priešingai, valdžios atstovai nuosekliai laikėsi pozicijos, kad verslas savo vertę turi įrodyti tik sąžiningoje konkurencinėje kovoje. Tai ypač ryšku vartant Lietuvių verslininkų sąjungos laikraščio „Verslas“ puslapius: juose gausu straipsnių, kad verslas Lietuvoje turi būti atiduotas į lietuvių rankas, ne kartą reikalauta įvykdyti dar vieną „parceliaciją“ – kaip dvarai buvo išdalyti lietuviams valstiečiams, taip ir miestų centrai, dabar apgyventi žydų, turį būti atiduoti lietuviams. Betgi neteko aptikti, kad oficialūs Lietuvos pareigūnai palaikytų tokias idėjas. Priešingai – iš jų lūpų ne kartą pabrėžta, kad tik sąžininga konkurencija gali parodyti, kuris geresnis.
Įdomu pasekti, kaip keitėsi visuomenės požiūris į verslą nepriklausomoje Lietuvoje.
Tautinio atgimimo me tais lietuviai valstiečiai buvo visaip raginami imtis prekybos, verslų – šitaip atseit nereikėsią atiduoti didelės savo triūso dalies žydams, pinigai liksią savųjų rankose. Nepriklausomybės metais lietuviai vis labiau įsitvirtino visose ekonominio gyvenimo srityse. Lygia greta ėmė ryškėti ir tam tikras nusivylimas tais „savais“ verslininkais: atrodo, kad ėmė byrėti iliuzinis tikėjimas, esą „tautinis“ verslas bus kažkoks kitoks, tauresnis, nesiekiantis pelno, o vien tarnaujantis bendrajam gėriui.
Ko gero, buvo įsivaizduojama maždaug taip: kitataučiai – et, ko iš jų norėti, jiems Lietuva nerūpi, rūpi tik sava kišenė, va savi, lietuviai verslininkai, bus kas kita. Kai ima ryškėti, kad verslas veikia ne pagal tautinius, o pagal ekonominius dėsnius – nusiviliama. Antai „Šaltinis“ 1938 m. piktinasi, kad Lietuvoje atsirado daugybė restoranų, ir „kas skaudžiausia, kad juos steigia patys lietuviai, net tie, kurie dedasi uolūs tėvynės mylėtojai“.
Intuityviai buvo jaučiama, kad verslas pačia savo esme nėra „tautinis“ užsiėmimas, o tautinės tapatybės klausimas prieškario Lietuvoje buvo itin svarbus. Buvęs ministras pirmininkas Ernestas Galvanaus kas, 1934 m. Klaipėdoje įkurto privataus Prekybos instituto rektorius, prisiminė mėginęs dar 1923 m. įkurti tokį institutą Kaune, bet nesulaukęs Seimo palaikymo – motyvuota tuo, kad tokią mokyklą lankantis jaunimas greitai „subambizės“. Verslas tebelaikytas savaip demoralizuojančiu, nutautinančiu užsiėmimu.
Paskutiniais nepriklausomybės metais verslininkams jau prikaišiojama, kad jie vaikosi tik pinigo, yra paskendę materializme. „Pinigo aristokratai dėsis su savo pikčiausiais priešais, jeigu tik matys, kad tai jiems yra naudinga“, – kerta I.Tamošaitis Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiui skirtame leidinyje ir net švelniai pagrasina: jei bur žuazija neapsispręs „teigiamai“ – religiškai, tautiškai, valstybiškai, šeimyniškai, – jai gresia „negarbingai žūti“.
Vis dėlto pramonė ir be ypatingo valstybės palaikymo augo, tam padėjo dideli importo muitai – 1935 m. jie pasiekė vidutiniškai 31 proc. Aišku, vietos gamintojams tokia rinkos apsauga buvo į naudą. Kita vertus, dėl to pramonės gaminiai šalyje buvo labai brangūs, ypač palyginti su eksportuojama žemės ūkio produkcija. Tos kainų žirklės labiausiai smaugė ūkininkus. Be to, norėdamos palaikyti aukštą kainų lygį, atskiros pramonės šakos jungėsi į sindikatus. Paskutinį penkmetį valstybė ėmė su tuo kovoti, kai kuriuos sindikatus panaikino, įkūrė Kainų tvarkytojo instituciją, kuri nustatinėjo antkainius visose prekybos grandyse.

Ekonominė laisvė ir socialinė priklausomybė
Pirmajai Lietuvos Res publikai nepalankios buvo ne tik politinės, bet ir ekonominės aplinkybės. Pasibaigus ne priklausomybės kovoms, įvedus litą ir stabilizavus Vokietijos markės niokojamus finansus, šalis vos septynetą metų galėjo džiaugtis normalia pasaulio ekonomikos konjunktūra.
1929 m. prasidėjusi Didžioji depresija netruko atsiristi ir iki Lietuvos. Kainos krito – rugių, kurių Lietuva eksportavo daugiausiai, kaina nuo prieškrizinių 1928-ųjų iki 1935-ųjų krito daugiau kaip penkis kartus, ir tai džiaugtasi, kad pati prekyba atsigavo. Valstybės atsitvėrė milžiniškais importo muitais, o eksportą kiek galėdamos rėmė. Tai tik dar pagilino krizę, tarptautinė prekyba vyko iš esmės tik mainų pagrindu. Bet, kaip matėme, Pirmoji Lietuvos Respublika, vykdydama labai atsargią ekonominę politiką, palyginti neblogai prisitaikė prie tokios pasaulinio ūkio konjunktūros.
Antrą kartą atkūrusiai nepriklausomybę Lietuvai, formaliai žiūrint, visos aplinkybės susiklostė daug palankiau. Politinio pripažinimo ji sulaukė nepaprastai greitai, per pusantrų metų. Valstybė funkcionavo kaip pilnakraujis organizmas, Vilnius ir Klaipėda buvo visiškai į jį integruoti. Jokių sugriovimų, jokių nuniokojimų. Ir prie viso šito – itin palanki pasaulinio ūkio konjunktūra: panašiai tuo laiku prasidėjo ilgas ekonominio optimizmo laikotarpis. Iš dvidešimt dvejų Antrosios Respublikos gyvavimo metų – aštuoniolika buvo nesiliaujančio pasaulio ūkio augimo laikotarpis. Jį kiek permušdavo tik vietinės krizės, viena tokių, 1998 m. Rusijos ekonominė krizė, Lietuvai stiprokai smogė.
1990 m. atkūrusi nepriklausomybę ir atsivėrusi pasauliui, Lietuva staiga atsidūrė visiškai kitokioje tikrovėje. Šis lūžis buvo daug didesnis negu 1918 m. Trumpai tariant, anuomet Lietuva, nors ekonomiškai užguita, politiškai engiama, buvo integrali pasaulio ūkio dalis; sovietinį pusamžį ji gyveno visiškai izoliuotame pasaulyje, forma
liai kai kuo primenančiame laisvąjį pasaulį, bet savo esme skirtingame. Štai šis skirtumas tarp įsivaizduojamų tapačių sąvokų ir kitokio jų turinio, ko gero, ir buvo didžiausias smūgis – tiek ekonomikai, tiek pačiai visuomenei.
Esant planinei sovietinei ekonomikai vyravo įsitikinimas, kad vienintelė tikra problema yra gamyba. O Lietuva turėjo didžiulį gamybos potencialą, tad daugelis vylėsi, kad paėmusi į savo rankas paskirstymą šalis neregėtai suklestės. Labai greitai ėmė aiškėti, kokios iliuzinės šios viltys.
Socialinės saugos požiūriu posovietinė Lietuva lygiavosi į labiausiai išsivysčiusias Europos valstybes, joks politikas nebūtų drįsęs prasitarti, kad žlungant ekonomikai gali žlugti ir šios valstybės garantijos.
Trečia, amžinas prekių stygius sukūrė tokį vartojimo alkį, kokio niekad nepatyrė sovietinės ideologijos amžinai plakta vartotojiškoji Vakarų visuomenė.
Šitų trijų ingredientų kokteilis turėjo sprogstamąjį poveikį, jis iš esmės ir lėmė aiškiai juntamą visuomenės nusivylimą antrąja nepriklausomybe ir priešstatą, kad pirmoji nepriklausomybė buvo kažkuo ypač geresnė. Kuo ji tikrai buvo geresnė – tai kukliais lūkesčiais, atitinkančiais tikrąsias galimybes. Esminė Antrosios Lietuvos ypatybė ir problema yra ta, kad ji iš sovietinės sistemos atsinešė netikrą ekonomiką ir apgaulingus lūkesčius. Atvėrus sienas labai greitai ir skausmingai paaiškėjo, kokia tikroji Lie tuvos ūkio galia; dėl lūkesčių iki šiol tebeturime problemų. Kaip minėta, prieškarinėje Lietuvoje atrodė sa vaime suprantama gyventi pagal iš ga les, ne te ko rasti kitokių net svarstymų. Biudžetas be veik visada su perviršiu, dvidešimties metų užsienio prekybos balansas – plius 88,5 mln. Lt.
Antrojoje Lietuvos Respublikoje priešingai – beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį biudžeto balansas buvo neigiamas. Svarbiausia: ne tik nuosmukio, bet ir augimo metais. Todėl po įspūdingo augimo Antroji Lietuvos Respublika krizę pasitiko tuščiomis kišenėmis ir krūva išdalytų pažadų.
Būtų pernelyg paprasta sakyti, kad ano meto valdžia elgėsi išmintingiau, – per okupacijos pusamžį iš esmės pasikeitė pati visuomenė. Pasikeitė ne tik, o dar tiksliau – ne tiek tuo, kad diduma gyventojų persikraustė į miestus. Svarbiausias pasikeitimas – per sovietinės okupacijos pusamžį visa visuomenė dirbtinai buvo paversta valstybės samdiniais, tik pavadinimai skyrėsi: tarnautojai, darbininkai, kolūkiečiai. Grįžimas į laisvą pasaulį reiškė ir laisvę nuo šitokios „samdos“, bet gi lūkesčiai valstybės atžvilgiu iki šiol išliko ne įtikėtinai dideli. Jokia valdžia negalėjo su tuo nesiskaityti. Kiek sugebėjo atsispirti tokiems ekonomiškai nepagrįstiems lūkesčiams, o kiek pati juos skatino – kitas klausimas.
Lieka tik džiaugtis, kad šis fundamentalus virsmas atgimimo ir pirmais nepriklausomybės metais nebuvo įsisąmonintas, užgožtas laisvės vilčių, jis neatrodė reikšmingas, antraip vargu ar būtų buvę įmanoma referendumu įtvirtinti Konstitucijoje tokį straipsnį: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“
Prieškarinės Lietuvos Konstitucijose tokio aiškaus akcento nebuvo, jose tik abstrakčiai pasakoma, kad „nuosavybės teisė saugojama“, konkrečiau įtvirtinama tik privati žemės nuosavybė: „Žemės valdymo pagrindan dedamas privatinės nuosavybės dėsnis“ (jis negaliojo parceliuojamiems dvarams). 1938 m., kada valstybė jau stipriai reiškėsi kaip verslininkė ir dar stipriau pretendavo valdyti ir kreipti, ne tik reguliuoti, ūkinę žmonių veiklą, Konstitucijoje šios nuostatos išlieka, bet kartu atsiranda visas skirsnis apie valstybės vairuojamą tautos ūkį, valstybės interesai joje nedviprasmiškai iškelti aukščiau piliečio interesų. Tad nieko nuostabaus, kad šioje Konstitucijoje yra ir toks straipsnis: „Vengiančius darbo Valstybė gali priversti dirbti.“ Paradoksas, bet stebint šiandieninę visuomenę, besiilginčią tėviškai globiančios tvirtos valdžios rankos, priešiškai nusistačiusią ne tik verslininkų, kaip sluoksnio, bet apskritai privačios iniciatyvos atžvilgiu, atrodo, kad 1938 m. Konstitucija jai labiau tiktų negu šiandieninė.
Paradoksas čia dvejopas. Pirma, tokia patristinė, su didesnio ar mažesnio laipsnio diktatūros elementais valdžia buvo gana būdinga prieškario Europai – bet jokiu būdu ne šiandieninei. Antra, o tai svarbiausia, nors dažniausiai praleidžiama pro akis: „patristinė“ Smetonos valdžia nė iš tolo nebuvo prisiėmusi tokių įsipareigojimų visuomenei kaip šiandieninė (nepaisant to, kuri partija turi daugumą). Šiuo požiūriu tai buvo „sveika“ valdžia, daranti tai, ką privalo ir įstengia padaryti, ir nežadanti to, ko negali. Atitinkamai ir žmonės nepuoselėjo valdžios atžvilgiu nepagrįstų lūkesčių. Tad galima sakyti, kad Pirmoji Lietuvos Respublika buvo socialiai „sveika“. Antroji Lietuvos Respublika, nors formaliai žiūrint paveldėjo vientisą ūkį, – vis dar „karščiuojanti“.

Pramonė kaip našta
Paskutiniais sovietiniais metais Lietuvos ekonominis modelis buvo jau gana aiškiai išsikristalizavęs: industrinė valstybė su itin išplėtotu pramoniniu žemės ūkiu. Ne vien didžiuosiuose miestuose, bet ir tolimos provincijos miesteliuose pristatyta didžiulių gamyklų, daugelis jų buvo visiškai integruotos į Sovietų Sąjungos ūkio sistemą – gamino techninės pas kirties, gana siauro profilio produkciją, ku ria dažniausiai aprūpindavo visą didžiulę šalį.
Kai kas čia įžvelgia sąmoningą okupacinės valdžios politiką: integruoti Lietuvos (ir kitų vadinamųjų sąjunginių respublikų) ūkį į visos SSRS ekonomiką taip, kad atskirai jos paprasčiausiai negalėtų funkcionuoti. Čia dalis tiesos yra – siaura specializacija, anksčiau leidusi išsiauginti labai kvalifikuotų specialistų, buvo ir jų žlugimo svarbiausia priežastis. Ėmus griūti Sovietų Sąjungai, tos įmonės paprasčiausiai neteko užsakymų, o kartu ir darbo.
Krizė ištiko ne tik Lietuvą, bet ir visas buvusios Sovietų Sąjungos respublikas, visas vadinamojo socialistinio lagerio šalis. Netgi Suomijos, laisvosios rinkos šalies, ekonomika pa tyrė didesnį negu dešimties procentų nuosmukį – vien dėl to, kad 22 proc. savo produkcijos eksportavo į Sovietų Sąjungą.
Nedėkinga mūsų pramonei buvo ir pasauli nė konjunktūra. Pasibaigus šaltajam karui, 1993 m. Vokietijos staklių pramonė neteko 50 proc. užsakymų, Japonijos – 35 proc. Pagrindinis staklių pirkėjas yra karinė pramonė, o nu siginklavimo programos gerokai sumažino tokių užsakymų. Tad sunku įsivaizduoti, kur žlugus Sovietų Sąjungai gana išplėtota Lietuvos staklių pramonė būtų galėjusi rasti naujų užsakovų.
Santykinai aukštas Lietuvos pramonės lygis turėjo ir triuškinamų psichologinių padarinių visuomenei: daugelyje sričių Lietuva orien tavosi į aukščiausius to meto standartus, ir kai paaiškėjo, kad tie standartai ne tik že mes ni, bet dažniausiai apskritai nesvarbūs, ne reikalingi, – tai buvo šokas.
Galima išskirti tris Lietuvos pramonės persiorientavimo į rinkos ekonomiką etapus. Pirmasis – 1990–1994 m., staigaus šoko, po litinio ne aiškumo ir finansinio nestabilumo laikas. Pa skel busi politinę nepriklausomybę, Lietuva dar beveik dvejus metus, iki 1992-ųjų spalio, naudojo senąją valiutą rublį. Pasiduota pa gundai išpešti naudos iš rublinės ekonomikos. Tam reikėjo, kad kainos Lietuvoje būtų didesnės negu kitose buvusiose „broliškose respublikose“, su kuriomis vyko pagrindinė prekyba. Taip prasidėjo didžiosios kainų lenktynės. Lietuvai, kuri pirmoji ėmėsi santykinai savarankiškos ekonominės politikos, didinant kainas ir atitinkamai indeksuojant atlyginimus bei pensijas iš pradžių sekėsi išlaikyti kad ir iškreiptą konkurencinį pranašumą: 1991 m. pabaigoje realios gyventojų pajamos viršijo 1989 m. lygį, daugelio įmonių darbuotojai turbūt prisimena ano meto „pinigų lietų“, kai planinės ekonomikos varžtai neberibojo atlyginimų nei premijų, o deficito laikai dar tęsėsi… Šiose kainų lenktynėse mažiau tedalyvavo žemės ūkis ir maisto pramonė, nes siekiant išvengti socialinės įtampos maisto produktų kainos buvo ribojamos, netgi nustatyti eksporto muitai, kad nepritrūktų maisto. Tuomet žemės ūkis stipriai nukraujavo.
Deja, šis infliacinės gerovės kvaitulys buvo trumpalaikis. Sugriuvus Sovietų Sąjungai visos buvusios respublikos, tapusios savarankiškomis valstybėmis, skubėjo gaudyti infliacijos naudą, be to, ėmė ginti savo rinką. Čia išryškėjo Rusijos pranašumas – ji ne tik spausdino rublius, bet ir tiekė pagrindines žaliavas. Prasidėjo hiperinfliacija, galutinai palaidojusi bet kokią ekonominę logiką. 1994 m. Lietuvos pramonė jau gamina tik penktadalį 1990-ųjų kiekio.
Per antrąjį etapą (1994–2000 m.) buvo įvestas litas, suvaldyta infliacija, o svarbiausia – valstybė ėmė stipriai remti, net, galima sakyti, gelbėti išlikusias pramonės įmones. Deja, negailestingos ekonominės logikos diktuojamo proceso tai negalėjo sustabdyti. Dažnu atveju tokios pastangos tik marinavo esamą beviltišką padėtį. Vartant to meto spaudą galima pririnkti krūvas istorijų apie faktiškai neveikiančias, nieko negaminančias ir neparduodančias įmones, kurių darbuotojai kasdien tvarkingai ateina į darbą, kad… nieko nedarytų. Ir taip metus, antrus… Vėliau tai virto streikais, badavimu prie įmonių vartų, Seimo – tai galėjo trumpam sugraudinti politikus, tačiau ne bedvasę rinkos ekonomiką.
Čia verta paminėti dar vieną globalizacijos padiktuotą pasaulinio ūkio tendenciją, kaip tik sutapusią su Lietuvos nepriklausomybe, – masinį gamybos iškėlimą iš Europos ir Amerikos į Azijos šalis. Tad gal ir negalima pernelyg kaltinti to meto politikų ir verslininkų, nuoširdžiai tikėjusių, kad į mūsų veikiančias ir to meto aplinkybėmis pakankamai modernias, turinčias kvalifikuotų darbuotojų gamyklas užsienio investuotojai veržte veršis. Nesiveržė, ir ne vien dėl neaiškios politinės padėties ar mūsų nemokėjimo „privilioti“, – gamybos laivas jau plaukė į kitus vandenis.
Beje, Lietuvoje ilgai vyravo įsitikinimas, kad mūsų konkurencinis pranašumas – pigi ir kvalifikuota darbo jėga. Tačiau tas pigumas net pačiais blogiausiais laikais buvo sąlygiškas, ypač turint omeny gana išplėtotą, palyginti su Azijos šalimis, socialinę saugą. Todėl užsienio investuotojai pirmiausia ir atėjo į tas sritis, kuriose reikėjo minimalių investicijų, o grąžą buvo galima gauti tuojau pat.
Trečias etapas – funkcionuojančios rinkos ekonomikos pramonė. Tos įmonės, kurios išliko, šiandien gyvena pasaulio ekonomikos ritmu, jos yra mūsų ekonomikos stuburas, jų reikšmė ypač išryškėjo atėjus krizei. Tik bėda, kad tai daugiausia apdirbamoji pramonė, kurianti palyginti nedidelę pridedamąją vertę ir labai priklausoma nuo importuojamų žaliavų konjunktūros. Apskritai daugiau kaip pusę Lietuvos eksporto sudaro tarpinių produktų eksportas, o jei pridėsime benziną, bus beveik 60 proc. Tuo tarpu aukštųjų technologijų, arba kitaip – žiniomis grįstų prekių, eksportas tebelieka menkas. Galima išvardyti daug labai modernių įmonių, tik bėda, kad jos smulkios, nė iš tolo negalinčios lygintis su klasikinio tipo gamyklomis – nei apyvarta, nei tuo labiau įdarbinamų žmonių kiekiu. Vis dar po metų oficialiai pasiprašė priimama į Bendriją.
Paskelbusi nepriklausomybę Lietuva ryžtingai pasuko atviros, į pasaulio ūkį integruotos ekonomikos link. Iškart buvo deklaruotas siekis prisijungti ne tik prie politinės, bet ir prie ūkinės pasaulio bendrijos – 1992 m. šalis pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Europos Sąjunga (tuomet vadinosi Europos Bendrija), tapo Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko nare, netrukus pareiškė norą tapti Pasaulio prekybos organizacijos nare (ja tapo 2001 m.). 2003 m. suformuluotos sąlygos, vadinamieji Kopenhagos kriterijai, kuriuos tu ri atitikti šalys kandidatės, po metų Lietuva pa sirašė laisvosios prekybos sutartį su ES, o ti atominės elektrinės uždarymo terminą. Pamažu tie reikalavimai buvo įvykdyti – strateginiai šalies tikslai buvo pernelyg svarbūs.
Statistikos departamento duomenimis, 1994 m. Lietuvos BVP siekė 32 proc. 1990-ųjų lygio. Tiesa, yra ginčijančių, kad nuosmukis nebuvo toks didelis, nes kaitėsi BVP skaičiavimo metodika, – bendri statistiniai duomenys yra tik nuo 1995 m. Savo pataisų įnešė milžiniška infliacija, per minėtą laikotarpį triskart keitėsi pinigai, be to, iš esmės keitėsi pačios ekonomikos struktūra, todėl didelė dalis sukuriamos pridėtinės vertės liko neapskaityta. Įvertindamas visa tai, Pasaulio bankas skaičiuoja, kad 1994 m. realusis BVP sudarė 66 proc. 1990-ųjų lygio, o jį pasiekėme tik 2004 m. Tais metais tapome ES nariais.
Ypač glumina pastaroji data: išeina, kad prireikė net keturiolikos metų, kol šalis prisitaikė žaisti pagal naujas, rinkos ekonomikos taisykles. Kodėl jos mums tokios sunkios? Iš esmės tai klausimas, kas laukia Lietuvos ateityje. Tas taisykles galima suvesti į keturias laisves: laisvas prekių, kapitalo, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas. Jomis grindžiama ES ekonominė politika. Jos iš esmės reiškia viena: visa visuomenė, o ne tik valdžia, turi būti pasirengusi konkurenciniams iššūkiams ir galimybėms. Prisimenu, 1998 m. vienas aukštas Briuselio pareigūnas paklausė: „Kada jūs jaučiatės galį įsijungti į Europos Sąjungą?“ Klausimas pasirodė beveik nepadorus – priimkite nors šiandien. Dabar aiškiau matyti, koks jis buvo teisus: tas žaidimas keturiomis laisvėmis Lietuvai iki šiol sunkiai įkandamas.
Laisvas prekių judėjimas atrodė pats patraukliausias. Prisimenate viltis: gal mūsų pramonės prekės ir ne kas, bet jau mėsytė, kaimiškas sviestukas – europiečiai pirštus laižysis. Tačiau kokius kryžiaus kelius turėjo nueiti mūsų gamintojai, kol pravėrė bent langelį į išsvajotos Europos rinką, – jokių muitų, užtat begalė kokybės barjerų.
Su laisvu kapitalo judėjimu lyg ir viskas puiku, mums jo visada trūko. Betgi ši krizė parodė: kaip jis laisvai įteka, taip laisvai ir išteka, ir kaip tik tada, kai jo labiausiai reikia. Užplūdus pigiems pinigams, Lietuva išmoko gyventi skolon, o dabar kaltina švedų bankininkus, kad buvo suvedžiota kaip nekalta mergelė.
Ką reiškia laisvas paslaugų judėjimas, iki šiol matome: turtingosios Europos šalys visais būdais riboja tą laisvę. Nebūtinai vyriausybės – daug dažniau prof sąjungos, bet rezultatas tas pats, „lenkų santechnikas“ iki šiol tebėra turtingosios Europos folkloro dalis.
Na, o apie laisvo darbo jėgos judėjimo sukuriamas problemas tik pastaraisiais metais imta garsiai šnekėti. Asmens laisvės požiūriu tai, be abejo, didžiulis gėris, betgi valstybei emigracija – baisi netektis. Juk emigruoja labiausiai kvalifikuota darbo jėga, kuriai parengti valstybė išleidžia milijonus.
Ilgalaikėje Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 m. strategijoje rašoma: „Manoma, kad šalyje pakanka verslumo išteklių, jeigu joje nemažai patyrusių ir išsilavinusių verslininkų, išplėtota rinkos infrastruktūra, turi gilias šaknis verslo etika ir kultūra, o pati visuomenės nuomonė palanki verslui ir didelė šalies gyventojų dalis trokšta imtis verslo.“
Deja, visuomenės nuomonė iki šiol nėra palanki verslui, ir tai didžiausia šiandieninės Lietuvos problema. Galimybes, iš kurių ir yra svarbiausios tos keturios laisvės, turime, trūksta suvokimo, kad patristinės valstybės laikai seniausiai praėjo ir niekada nebegrįš. Pirmą antrosios nepriklausomybės dešimtmetį buvo beviltiškai mėginama išsaugoti neperspektyvios pramonės likučius, lygiai taip šiandien mėginama kabintis į teisingos valdžios, kaip gelbėtojos, mitą. Kuo greičiau jis subliūkš, tuo geriau. Tik tada tos brangia kaina išsikovotos laisvės ims duoti realią naudą. ■

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...