2012 Liepos 24

Pirmoji Respublika – vaikas su degtukais, Antroji – su emigranto lagaminu

veidas.lt

Lietuva ir 1918–1940 m., ir 1990–2012 m. pasaulį stebino savita užsienio politika, o vidaus politinei vienybei mus susiedavo tik bendras priešas arba didis tikslas.

Dviejų Respublikų 22 metų gyvenimo lyginimas, be jokių abejonių, – dabartinės naudai: Pirmoji, 1918-ųjų gimimo, 22-ejų buvo ištrinta iš politinio žemėlapio, o dabartinės demokratinė ateitis niekam nekelia abejonių. Vis dėlto, kad ir kokiose skirtingose epochose joms teko gyvuoti, kad ir kokia skirtinga misija joms teko savo meto Europos istoakmenis taip pat teko kloti ne vienus metus. Kova dėl nepriklausomybės įtvirtinimo pareikalavo keturiolikos Sausio 13-osios aukų. Tik po daugiau nei trejų nepriklausomybės metų, 1993 m. rugpjūčio 31 d., Lietuvos sieną kirto paskutinis Rusijos kariuomenės dalinys.
Lietuviai visais amžiais buvo neprilygstami, kai reikėjo kovoti dėl savo nepriklausomybės. Tiek Vasario 16-osios, tiek Kovo 11-osios Aktai – paminklas tautos išminčiai, drąsai, vienybei. Tačiau abiem atvejais parašai po jais dar nereiškė nepriklausomybės ir laisvės de facto. Vasario 16-osios Aktas įgijo reikšmės tik 1918 m. pabaigoje Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, iki tol Lietuvos Tarybą vokiečiai laikė tik patariamąja. Steigiamasis Seimas pradėjo darbą daugiau nei po dvejų metų po nepriklausomybės paskelbimo, 1920
m. gegužę. Dar po dvejų metų Lietuva įgijo
Konstituciją ir nacionalinę valiutą. Antrosios Respublikos statybai kertinius nei Vokietijos, Latvijos, Estijos. 1992 m. pabaigoje įsigaliojo naujoji Konstitucija. O energetinės nepriklausomybės link ne ką pasistūmėjome lig šiol, netgi atvirkščiai: 1990 m. turėjome jos daugiau, nes veikė Ignalinos branduolinė jėgainė.
Oficialiosios pasaulio sostinės, kaip ir tarpukariu, nepuolė glėbesčiuotis su pareiškusia apie savo grįžimą į politinį žemėlapį valstybe. Paradoksas, bet pirmoji Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. gegužę paskelbė pripažįstanti pati valstybės statuso neturinti Moldova. Pirmoji iš suverenių valstybių tai 1991 m. vasarį padarė mažutė Islandija. Tik po to įsi drąsino stambesni pasaulio politikos žaidėjai.
Įsivaizdavimas, kad esame laukiami ES ir NATO, pasirodė naivus: elitiniai klubai vis kartojo, jog Lietuva – jau prie pat jų slenksčio, tačiau slenkstis buvo pakeltas labai aukštai. Antra vertus, dabar begalime su nostalgija prisiminti tą beldimąsi į ES ir NATO duris, bandymą pasitempti aukščiau, nei esame iš tikrųjų, nes iki 2004 m. visus vienijo bendra siekiamybė, o po to nė vienos visuomenę telkiančios idėjos taip ir neatsirado.

Vienybė trumpai težydėjo

Nors ir anais, ir dabartiniais laikais susikibę už rankų giedame „vienybė težydi“, bet, kaip pastebi istorikas dr. Artūras Svarauskas, tiek tarpukariu formuojant Steigiamąjį Seimą, tiek 1990-aisiais didžiulio entuziazmo užteko trumpam – po dvejų trejų metų prasidėjo apatija, vidiniai ginčai, peštynės. Politiniame valdyme iki 1926 m. vyravę krikščionys demokratai be perstojo niovėsi su valstiečiais liaudininkais, bet ne dėl ekonominių ir socialinių dalykų, o, pavyzdžiui, dėl to, ar tikybos dėstymas mokyklose bus privalomas. Ak, kaip tai primena šių dienų partines batalijas, per kurias problemos esmė dažnai paskandinama smulkmenose.
Atkūrus Antrąją Respubliką Kovo 11osios signatarai vienoje salėje kartu nesugebėjo dirbti nė poros metų. Vis daugiau Sąjūdžio pirmeivių buvo išstumta iš politinės arenos pir mųjų gretų. 1992 m. Seimo rinkimuose į valdžią išrinkti buvę komunistai. Lietuviškuoju Havelu laikomas Vytautas Landsbergis, europarlamentaro Leonido Donskio vadinamas tikra Dievo dovana Lietuvai, niekada ne buvo išrinktas prezidentu. Ar politinėmis batalijomis tarpukariu skyrėmės nuo Vakarų Europos? Istorikas A.Svarauskas primena, kad Vakarų šalys turėjo valstybingumo tradiciją, čia jau buvo susiformavęs politinis elitas,
o pas mus į politiką daug kas atėjo tiesiai nuo žagrės – absoliuti dauguma Steigiamojo Seimo buvo valstiečiai, smulkūs ūkininkai. Išsilavinusių žmonių buvo ne per daugiausiai, be to, jie nesugebėjo pasiūlyti populiarių šūkių, ir liaudis jų nesuprato. Kad patrauktų žmones, daugelis partijų ėmė kelti radikalius ekonominius šūkius apie turto nacionalizavimą, žemės išdalijimą. Paradoksas: krikščionys demokratai pagal idėjas anuomet buvo tikri socialdemokratai, o dabar socialdemokratai, nors deklaruoja kairiąsias idėjas, patys išpažįsta dešiniąsias – tarp šios partijos politikų Seime daugiausiai turtuolių.
„Politinių partijos lyderiai, kaip ir dabar, buvo atitrūkę nuo visuomenės: elitas – sau, liaudis – sau. 1926 m. karininkai nuvertė parlamentarizmą, tačiau visuomenė nepareiškė jokio didesnio protesto. Net 1940-aisiais, pirmaisiais mėnesiais po sovietinės okupacijos, mūsų visuomenė labiau džiaugėsi, kad nebėra Antano Smetonos, nei piktinosi, kad įžengė raudonoji armija. Visuomenė buvo apatiška, ji net bodėjosi partijomis, buvo didžiulis atotrūkis tarp politinių lyderių ir eilinių žmonių, beje, kaip ir dabar. Dėl valstietiškos visuomenės pobūdžio ne tik anuomet, bet ir dabar esame nepripratę savęs valdyti, nemokame pasinaudoti parlamentarizmo pranašumais, mums reikia „ciesoriaus“ – didelių galių prezidento“,  – apgailestauja A.Svarauskas.

Europos akimis, mes čiurškiame ant kaimynų

Tautinės valstybės kūrimas aštrino ne tik politinio gyvenimo priešakyje atsidūrusių lietuvių tarpusavio ginčus. To meto Vidurio ir Rytų Europoje nacionalinių valstybių kūrimosi formą įgavę procesai, istoriko dr. Česlovo Laurinavičiaus vertinimu, buvo teigiami – griuvo imperijos, visuomenės demokratėjo. Tačiau kai žemesni visuomenės sluoksniai ima veržtis į valdžią pagal vieną – tautinę identifikaciją, neišvengiama, kad Lietuvoje paaštrėjo santykiai su lenkais, žydais, vokiečiais. O juk lietuviai, 1923 m. duomenimis, tesudarė 69,2 proc. valstybės gyventojų.
A.Svarauskas primena, kad ideologijos ne bu vo jokios – tik šūkiai apie lietuvybę, krikščionybę, kovą su blogiu, o lenkai ir bolševikai ant analogiškų kortų buvo pastatę savo veiklą Vilniaus ir Klaipėdos kraštuose.
Vidinė įtampa tarp lietuvių ir kitų tau tų, o kartu dar ir išorinės problemos Lietuvą darė labai trapią. „Daug kas numatė tokių valstybių žlugimą arba jų transformaciją, kas ir įvyko 1940 m., kai Baltijos valstybės išnyko iš politinio žemė lapio. Transformacija dramatiška, bet, pa brė žiu, ne beviltiška, nes net sovietmečiu išliko sienos, suvokimas, kad yra estų, latvių, lietuvių tautos, o tai leido susiformuoti potencialui valstybėms atgimti“, – pabrėžia Č.Laurinavičius.
Istorikas sako, kad Lietuva tarpukariu vieniems atrodė savotiškas chuliganas, norintis su visais kariauti, kitiems, priešingai, varginga maža valstybėlė, kurią didesni nori paminti, ir ji didvyriškai priešinasi. „Šiandien tokių drastiškų dilemų nebėra – sukamės bendroje ES rutinoje, nors būta ir ne visai vykusių išsišokimų“, – vertina Č.Laurinavičius. Is to rikas primena, kaip dėl to atrodome kitų vals tybių akyse. Čekijai pirmininkaujant ES čekų menininkas Davidas Černý Briuselyje eksponavo instaliaciją apie visas ES šalis, kurioje Lietuvą simbolizavo ant mūsų šalies kontūro sustatyti penki vyrukai, tarytum besišlapinantys į Rusijos pusę. Turime pripažinti, kad su kaimyne Rusija lig šiol ypač sunkiai sekasi rasti sugyvenimo formą, tačiau juk dvišaliai santykiai – tai tango, kurio vienas negali šokti.
Ambasadorius ypatingiems pavedimams Vytautas Žalys primena, kad tarpukariu prezidentas A.Smetona, kalbėdamasis su užsienio diplomatais, pats yra Lietuvą palyginęs su mažu vaiku, laikančiu rankose degtukų dėžutę. Lietuvos teritorinės problemos tikrai galėjo sukelti Europoje didelį gaisrą, ir su tuo negalėjo nesiskaityti net didžiosios valstybės.
„Po 1923 m. sausio Lietuvos politikų galvose vienu metu visiškai taikiai sugyveno dvi nesutaikomos koncepcijos: Vilniaus klausimu – revizionizmas, Klaipėdos – status quo pa laikymas. Pirmu atveju reikėjo griauti Ver sa lio sistemą, kad susigrąžintume Vilniaus kraštą, o antruoju, Klaipėdos atveju, Versalio sis tema buvo traktuojama kaip šio krašto Lie tuvos sudėtyje garantas. Tokį konceptualų ne suderinamumą Vokietijos istorikas Joachimas Tauberis yra pavadinęs „apskritimo kvadratūra“, kitaip sakant, neįmanomu dalyku. Bet jis buvo“, – primena ambasadorius.
Anuomet mūsų situacija buvo unikali ir tuo, kad nė viena kita Europos valstybė nebuvo praradusi savo sostinės. Svarbiausia užsienio politikos dalis buvo teritoriniai ginčai su kaimynais, o tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva, teturėjusiai 2,5 mln. gyventojų, tai reiškė didžiulę naštą. Tačiau, pabrėžia V.Žalys, juk ne dėl savo kaltės ar neišmanymo patyrėme tuos teritorinius ginčus.
Dabartinė situacija visiškai kitokia. „Ne su lygi namos epochos, skirtinga net Lietuvos geopolitinė aplinka, diktuojanti ir skirtingus uždavinius. Nebeturime bendros sienos su Vokietija, siena su Rusija – pietryčiuose, rytuose – Baltarusija. O didžiausias skirtumas, kad, tikėkimės, išsiveržėme iš geopolitinio įkaito Ber
ly no–Maskvos–Varšuvos trikampyje padėties, neturime jokių teritorinių problemų, santykiai su kaimynais, bent jau palyginti su prieš kariniu laikotarpiu, tiesiog idealūs“, – lygina V.Žalys.

Anuomet diplomatams teko išskirtinės svarbos misija, ir jai vykdyti jauna Respublika sugebėjo stebėtinai greitai suburti aukščiausios prabos diplomatinį korpusą. „Diplomatais tapdavo kultūros žmonės, ne vienas garsus rašytojas ar poetas. Oskaro Milašiaus, prancūzų kalba poeziją rašiusio lenkų kilmės aristokrato su lietuviškomis šaknimis, tapimas Lietuvos diplomatu, jo darbas Paryžiuje prilygsta stebuklui, rodo, koks buvo šių žmonių idealizmas. Jurgis Savickis, diplomatas ir nuostabus rašytojas, dirbo Danijoje, Suomijoje, rašytojas Ignas Šeinius buvo Lietuvos ambasadorius Švedijoje – štai kokio lygio žmonės dirbo Lietuvai“, – žavisi europarlamentaras L.Donskis. Po SSRS aneksijos dalis diplomatinės tarnybos negrįžo į Lietuvą ir išeivijoje veikė iki pat nepriklausomybės atkūrimo. L.Donskis pabrėžia, kad dabar Lietuva
– solidi ir gerbiama valstybė. „Skaitydamas tarpukario Lie tu vos diplomatų memuarus, kad ir Jurgio Sa vic kio, lyginu, koks buvo ano meto kolegų požiūris į Lietuvą Tautų Lygoje Ženevoje ir koks dabar. Anuomet reikėjo nuolat kovoti įrodinėjant Europai ir pasauliui, kad Lietuva ne koks triukšmadarys ar atsitiktinumas, o normali valstybė. Dabar požiūris į mus, pats ma tau, yra pagarbus. Ar tai mūsų pačių nuopelnas? Iki 2004 m. – taip, nes net didžiausi politi niai oponentai susivienijo dėl narystės ES ir NATO.  O po to stebuklų politi nia me gy  ve ni me nerodome, tik mūsų naudai veikia pa lan kus kontekstas“, – vertina europarlamen taras.
Tačiau, pasak Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Juozo Skiriaus, nereikia turėti iliuzijų, kad dabar, kaip ir anuomet, didžiosioms valstybėms labai rūpi mažosios. „Kodėl mes – ES? Nes esame rinka, kurioje ga lima realizuoti savo produkciją, plius dar ir bu feris tarp Rusijos. Tačiau didžiosios valstybės dėl savo interesų gali susiderėti už mūsų nu garų“, – neslepia skepticizmo istorikas.

Valdininkija buvo mažiau savanaudė

Lygindami dviejų Respublikų politinį gyvenimą, kad ir kiek turėtume sentimentų smetoninei Lietuvai, negalime užmiršti, kad demokratinė ji buvo tik iki 1926 m. perversmo. Č.Laurinavičius primena: valdžia centralizuota, stipri kontrolė, didelis sekimo aparatas, slaptoji policija. Teisinė sistema nevienoda, pavyzdžiui, paveldėjimo normos vienokios Kauno, kitokios Suvalkų gubernijoje. Lais ves nė buvo tik literatūrinė, meninė mintis. Rašy tojai galėjo kurti valdžiai nepataikaujančius veikalus ir gauti premijas.
Vis dėlto, J.Skiriaus pastebėjimu, nors demokratijos trūkumai po 1926 m. buvo akivaizdūs, Lietuva turtėjo, buvo sukauptos aukso atsargos, litas tapo viena stipriausių pasaulio valiutų, žmonės gaudavo pastovius atlyginimus. „Valdininkija labiau rūpinosi žmonių nei savo interesais, buvo labiau patriotiška, suprato, kad Lietuvai labai svarbus išsilavinęs, apsišvietęs žmogus. Pavyzdžiui, prieš kario mokytojas, vertinant pagal to meto kontekstą, gyveno geriau už dabartinį. Aukštasis mokslas buvo sunkiai prieinamas, bet gabus žmogus turėjo galimybę gauti nemokamą mokslą ir stipendiją“, – primena J.Skirius.
Augo miestai, kūrėsi akcinės bendrovės, daugėjo darbo vietų. Palyginti su to meto Danija, Olandija, atlyginimai pragyvenimo lygio atžvilgiu Lietuvoje buvo labai panašūs. Gal todėl ir emigracijos tempai nesulyginami su dabartiniais: per Pirmosios Respublikos me tus išvažiavo apie 103 tūkst., dauguma vykdavo tik užsidirbti, kad grįžtų ir nusipirktų ūkį, o per du Antrosios Respublikos dešimtmečius emigravo 670 tūkst., ir didelė dalis išvažiavo vi sam laikui.

Pranokome visur, išskyrus idealizmą

Vis dėlto pats esmingiausias dviejų Res publikų skirtumas – kad 22 metai Antrajai nė ra baigtinė data. Kad 1940-ieji – vis dar neužgy janti Lietuvos istorijos žaizda, dar kartą įro dė ir kilusios aštrios diskusijos, pasirodžius nau jai ambasadoriaus Alfonso Eidinto knygai apie A.Smetoną. Ar buvo įmanomas kitas 1940 m. scenarijus? Istorikas Č.Lau ri na vi čius atkreipia dėmesį, kad nepasipriešinimas 1940
m. – trečia pakopa jų eilėje, kuriomis ri to si Lietuva, pamažu prarasdama savikontrolę.
Pirmiausia Lietuva užsienio politikos po žiū riu faktiškai nusiginklavo priimdama Len kijos 1938 m. padiktuotą ultimatumą. Kodėl nesipriešino? „Nes keista priešintis, kai tavęs prašo tik užmegzti diplomatinius santykius, o vokiečiai, kitos Vakarų valstybės daro didelį spaudimą jį priimti. 1939 m. dėl Klaipėdos buvo galima vokiečiams priešintis, modeliuojant situaciją, kad tada Lietuva, o ne Lenkija pirma būtų tapusi nacistinės Vokietijos auka. To nebuvo padaryta dėl daugelio priežasčių, taip pat ir vidinių – A.Smetonos baimės prarasti valdžią“, – aiškina Č.Laurinavičius.
Dar vienas klausimas, kokios galios buvo mūsų kariuomenė. Istorikas dr. Gediminas Rudis primena, kad karininko profesija buvo prestižinė, kariuomenėje gerai uždirbdavo, tad į karo mokyklą stodavo ne tik iš patriotizmo. Vyko perginklavimai – parako dūmams pinigo ne buvo gailima. Pro porciškai kariuomenė bu vo panašaus dydžio kaip kitose šalyse, tačiau joje buvo labai daug generolų. „Paraduose kariuomenė atrodė gerai. Bet ką galime pasakyti, kiek ji reiškė kaip karinės pajėgos, jei nekariavo nė vieno mūšio?“ – sa ko G.Rudis.
Tačiau, kaip pabrėžia istorikas, dėl situacijos 1940-aisiais kariškiai niekuo dėti – kokį gavo įsakymą, taip ir veikė. Jei įsakymas būtų buvęs priešintis, ar rezultatas galėjo būti kitoks? „Liūdnai būtų baigęsi“, – mano G.Ru dis.
Apibendrinant galima teigti, kad de mok ra tinės valstybės kūrimo kelyje antrasis Lie tuvos mė ginimas daug sėkmingesnis už pirmąjį. „Kad ir kokių šlubčiojimų pasitaiko, turime de mokratinius rinkimus, pakankamai aiškų val džių padalijimą. Užsienio politika nepalygina ma vien tuo požiūriu, kad Lietuva dabar pri pažinta valstybė, neturinti teritorinių nesuta rimų. Anuomet Europoje vienas po kito dy go autoritariniai režimai, o dabar mes apsupti de mokratinių valstybių, išskyrus Baltarusiją ir Rusiją. Lietuva kaip niekada anks čiau giliai integruota į demokratinių valstybių kontekstą, ES, NATO, tad net teorinių pavojų prarasti demokratiją nėra. Tiesa, yra kitų, pavyzdžiui, sparti emigracija, kuriai nebuvome pasirengę“, – pabrėžia L.Dons kis.
Jo manymu, vienintelis smetoninės Lie tuvos pranašumas tas, kad idealizmo, pasiauko jimo savo šaliai anuomet būta daugiau. Valstybinių institucijų tinklas buvo daug siauresnis ir daugelis dalykų buvo savanoriški. Stu dentai, baigę studijas Šveicarijoje, Vokietijoje, Pran cūzijoje, grįždavo į Lietuvą. Ne pri klau somybės pradžioje buvusi agrarinė valstybė, kuriai trūko profesionalų, mokslininkų, diplomatų, apie 1925 m. visa tai jau turėjo ir atrodė pakankamai europietiškai.
„Idealizmo ir pasiaukojimo savo šaliai rei-kėtų pasimokyti iš to meto Lietuvos. Kitais atžvilgiais ją per 22 metus esame pranokę. Viskas, tikiu, tik gerės, tik reikia atjauninti mokslo, kultūros, politikos elitą, daugiau pasitikėti jaunais žmonėmis“, – apibendrina L.Donskis. ■

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...