“Akropolis” mokėti nenori. Vilniaus apygardos teismas leido “Akropoliui” už žemės sklypą prie Vingio parko mokėti 20 mln. Lt mažiau, nei buvo sutarta. LR civiliniame kodekse yra straipsnis, reglamentuojantis sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms.

Nors Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko istorija jau visiems įkyrėjusi ir ją norėtume užmiršti, praėjusios savaitės įvykiai neleidžia į šį nonsensą žiūrėti abejingai.

Istorija prisišaukiama ir istorija prisišaukia, bet didžiausia jos pamoka ta, kad dirbtinai, per prievartą jos pamokų niekaip neprisišauksi, nors visos valdžios, visos ideologijos visada labiausiai to ir siekia.

Į “Veido” tyrimą, kaip įtakingas konservatorius Mantas Adomėnas su grupe Švietimo ir mokslo ministerijoje sėdinčių draugų ketina išsidalyti 2,5 mln. Lt “valdiškiems” aukštųjų mokyklų reitingams rengti, sureagavo vienintelė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Kaip Lietuva gali orientuotis į didelės pridėtinės vertės kūrimo ekonomiką, jei čia tiesiog nebus kam kurti tokios ekonomikos?

Jau visai aišku, kad istorijos vadovėliuose dabartinė Vyriausybė bus aprašyta ne skyriuje apie Lietuvos pažangą, o skyriuje apie šalies atžangą.

Visas pasaulis, o su juo ir Lietuva, kasdien vis optimistiškiau žvelgia į ateitį: krizės skaudulius bei nuostolius palikdami užnugaryje, pamažu imame planuoti ir tikėtis, kad bus tik geriau.

Žmogus – tokia būtybė, kuri būtinai save vienaip ar kitaip apsibrėžia (esu katalikas, miestietis, amatininkas ir taip toliau).

Prasideda vasara, ir kūnas bei siela tiesiog šaukte šaukiasi poilsio, vandens ir saulės malonumų. Vaikai meta į šalį kuprines, griebiasi kamuolio, dviračio, o suaugusieji vis dažniau kraunasi krepšius išvykoms į gamtą, bent trumpam primiršdami namie paliekamus darbo ar kasdienybės rūpesčius.

Ką priminė praėjusią savaitę Vilniuje vykusi Baltijos jūros regiono valstybių vadovų konferencija? Dar vieną pilną pasipūtimo, nesugebėjimo realiai įvertinti dabarties ir žvelgti į ateitį, beprasmį politikų susitikimą.

Pasibaigus Baltijos jūros valstybių tarybos (BJVT) posėdžiui Vilniuje, taip ir norisi pasakyti: sveiki sugrįžę į tikrovę. Renginys, kuris pagal pirminius planus galėjo tapti antru didžiausiu tarptautiniu forumu Vilniuje po 1997-ųjų Vidurio ir Rytų Europos prezidentų suvažiavimo, tapo eiline plepykla.