2010 Birželio 11

Raimundas Milašiūnas

(Ne)pasitikėjimo mokykla

veidas.lt

Prasideda vasara, ir kūnas bei siela tiesiog šaukte šaukiasi poilsio, vandens ir saulės malonumų. Vaikai meta į šalį kuprines, griebiasi kamuolio, dviračio ar kokio kito gyvenimo džiaugsmą laiduojančio padargo, suaugusieji vis dažniau kraunasi krepšius išvykoms į gamtą, bent trumpam primiršdami namie paliekamus darbo ar kasdienybės rūpesčius. Kai kurie ir apskritai lyg paukščiai kyla į tolimesnius atostogų skrydžius. Ir viskas tam, kad palepintume kūną saulėje, išvaduotume dvasią nuo per metus pabodusios įtampos ir nerimo.

Atostogos. Matyt, neapsiriksiu teigdamas, jog vien paminėjus žodį “vasara” sielą užplūsta palaima, primenanti, kad jei ne šiandien, tai visai netrukus viską mesime ir tapsime vienais iš daugelio po pasaulį, savus ir užsienio kurortus klajojančių, o gal kur užmiestyje ar kaime žemę kapstančių atostogautojų. Visi tam pamažu rengiamės.

Bet ar tikrai visi? Yra grupė žmonių, ir ne tokia jau menka, kuriems vasara reiškia išbandymus, didelę įtampą ir neramų laukimą. Tie žmonės – tai mūsų vaikai, netrukus baigsiantys mokyklas ir pradėsiantys visiškai jiems nepažįstamą žygį į naujas erdves, naują, suaugusiojo gyvenimą.

Tėvai brandos egzaminus laiko nė kiek ne lengviau nei jų vaikai: juk rūpi, kad atžalos tinkamą kelią pasirinktų, sėkmingai mokyklą baigtų, o gal ir mūsų lūkesčius ne tik pateisintų, bet ir pranoktų. Taip netikėtai abiturientų būrys išauga, nes į jį patenka ne tik patys vaikai, bet ir tėvai, mokytojai, artimieji. Taip ir vargsta pusė Lietuvos kiekvieną birželį – kas mokyklos suole egzaminą laikydamas, kas už laikančiuosius sirgdamas, kas didžiausias dovanas savo vaikams už gerus rezultatus pažadėdamas. Čia kaip sporte – trys milijonai stebi, serga, žada visokiausius apdovanojimus, tačiau pergalę tenka pasiekti tik jam vienam…

Ir vis dėlto jie dar vaikai. Vaikai, kurie tik žengia pro gyvenimo duris, už nugaros palikdami nerūpestingą vaikystę ir tik vos pakeldami suaugusiojo atsakomybės bei rūpesčių skraistę. Duok Dieve, kad tą skraistę jie tik vos pakeltų. Kur tau – dar neperžengus atsisveikinimo su vaikyste slenksčio, tenka gerti sklidiną atsakomybės taurę. Patys brandos egzaminai – tik pirmas gurkšnis, o po jo laukia kiti, gerokai sodresni.

Apie ką čia aš? Taigi prisiminkime tą sportininkų terminiją: visi serga ir stebi, o jis vienas kovoja. Ne veltui užsiminiau apie šeimas, mokytojus ir artimuosius. Vargšas abiturientas, deja, negali negalvoti ir apie juos. Ką manys tėvai, jei jam nepavyks? Kaip jie jausis? O dar ir pažadėtosios dovanos nuplauks. Taip jau yra, kad mes, tėvai, visuomet į savo vaikus sudedame įvairiausius lūkesčius. Gerai, kad tie lūkesčiai atitinka vaiko jėgas, o jei ne? Ne kartą savo kabinete esu susidūręs su tėvais, kurie savo nesėkmingą gyvenimą bando taisyti vaikų rankomis: “Aš niekuomet neturėjau tokių galimybių… Tai kaip jis nepasinaudos jomis?”; “O kaip aš giminėms į akis pažvelgsiu, jei ji blogai egzaminus išlaikys?”; “Aš viską paaukojau vardan jo. Kaip jam ne gėda nepasistengti?”

Gėda… Štai tas stebuklingas žodis, nuodijantis gyvenimą ne vienam vaikui. Nuo gimimo siekdamas įsitvirtinti šeimoje vaikas kuria tam tikrus vidinius idealus tėvų lūkesčiams patenkinti. Psichoanalizėje mes tam turime ir pavadinimą – ego idealas. Tik jį, visiškai atitinkantį tėvų lūkesčius, teturi vaikas, norėdamas būti priimtas, suprastas, pagirtas. Kiek vėliau iš jo išsirutulioja nauja mūsų psichikos struktūra, kurią vadiname superego ir kuri atsako jau ne vien už gėdą, bet ir už kaltę. Dar vienas gerai pažįstamas jausmas, ar ne?

O kiek gėdos ir kaltės savo vaikams užkrauname mes, suaugusieji, reikalaudami ne šiaip išlaikyti egzaminus ir pasirinkti jiems tinkamą bei patinkantį kelią, bet sudėdami savo pačių neįgyvendintas svajones, iliuzijas ir lūkesčius? Nevalingai mūsų vaikas tampa kempine, kuri turi sugerti ne tik savo, bet ir artimųjų nerimą. Štai ir ta “lengvutė” suaugusiųjų pasaulio atsakomybės bei rūpesčių skraistė. O gal Sizifo akmuo? Kad ir kiek ridensi į kalną, tiek jis sprūs atgal: neišlaikysi egzamino taip, kaip aplinkiniams priimtina – gėda, tėvai blogai jausis – kaltas! O kur dar draugai, kurie gal gali ir didesne sėkme pasigirti…

Atrodytų, jau ir to gana. Bet ne, dar ne viskas… Egzaminų karštinę pakeičia kita – įstojimo į vieną ar kitą universitetą karštinė. Ir vėl tas pats – kuris geresnis, kuris nugalės. Ir vėl tėvai bei artimieji: kaip jie galės kitiems į akis pažiūrėti, jei sūnus ar dukra netaps prestižinės specialybės studentais? Ir nesvarbu, kad verslo kompanijų tuoj nebebus tiek, kiek turėsime vadybininkų, bet juk atsilikti nuo kitų nevalia. O kaip saldžiai skamba: “Mano sūnus (dukra) studijuoja Anglijoje…” Ir nesvarbu, kad kai kurie užsienio universitetai priima bet ką, kad tik patys studentų nestokotų, nes jų šalies jaunimas mokosi kitokiose, prestižinėse mokyklose. Juk užsienis!

Dieve, kiek mumyse dar to provincialaus pasipūtimo ir susižavėjimo blizgučiais. Ir vėl užkrauname jį ant savo vaikų. O gal kartais mūsų vaikai jau ima bėgti nuo mūsų lūkesčių, nebegalėdami to Sizifo akmens užritinti į kalną? Susimąstykime: gal kai kurie tiesiog bėga nuo tėvų – tegul ir nežinomas universitetas, bet toliau nuo tos tėvų mėtomos “karštos bulvės”.

O gal daugiau mūsų vaikų liktų Lietuvoje, jei ir čia jie netaptų bandomaisiais triušiais? Juk ir mūsų aukštosios mokyklos, o ir pati valstybė “sėkmingai” sudalyvauja tame rūpesčių ir atsakomybės skraistės žaidime, kai paskutinį mėnesį paskelbiamas reikalingų stojimui į vieną ar kitą universitetą dalykų ir egzaminų sąrašas. Ir koks netikėtumas: dar pernai toks dalykas buvo svarbiausias, o šiemet jo apskritai nebėra. Ir kam reikėjo prieš dvejus metus rinktis istoriją, jei svarbiausias tampa geografijos pažymys brandos atestate?

Tada ir norisi pasakyti: tikra stebuklų šalis! Pratinkimės prie netikėtumų. Kaip sovietiniais laikais armija neva buvo vyriškumo mokykla, šiandien, matyt, brandos egzaminai ir stojimas į aukštąją mokyklą galėtų pranokti bet kokius lūkesčius.

Taip ir įžengia mūsų vaikai į suaugusiųjų pasaulį: ant pečių nešdamiesi ne tik savo patirtį, bet ir savo tėvų lūkesčius, jausmus bei svajas. Nesaugūs būna tokie suaugusieji… Ir iš kur tas saugumas, jei nuo pirmųjų savarankiškesnių žingsnių tenka išmokti ne tik pakelti tuos į pakaušį alsuojančius “tris milijonus” sirgalių, bet ir atlaikyti netikėtumus pasirinkimo kelyje? Ir visai pamirštame, kad tik tikėjimas savimi ir kitais yra saugumo pamatas.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Arvydas Arvydas rašo:

    Geras straipsnis vercia susimastyti jau kitais metais ir pats abituriente turesiu. Dekui autoriui


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...