2010 Birželio 18

Valdas Kukulas

Prakeiktas birželis

veidas.lt

Istorija prisišaukiama ir istorija prisišaukia, bet didžiausia jos pamoka ta, kad dirbtinai, per prievartą jos pamokų niekaip neprisišauksi, nors visos valdžios, visos ideologijos visada labiausiai to ir siekia.

Būtent gūdžiausiu sovietmečiu labiausiai iš rankų į rankas keliavo Vincas Kudirka, Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, ir būtent pirmaisiais nepriklausomybės metais išleistas pilnas to paties V.Kudirkos “Raštų” dvitomis knygynuose dūlėjo tol, kol atpigo iki vieno lito. Sovietmečiu istorijos reikėjo kaip tautą telkiančio elemento, tada ji išties buvo patirties ir išminties motina, o ta patirtimi ir išmintimi tapus pačiai kasdienybei, pačiai tikrovei, istorija vėl virto nuobodžia privaloma mokykline disciplina. Tokia, kokia sovietmečiu buvo TSKP istorija. Ir nieko dirbtinai čia mes nepakeisime.

Tik šypseną kelia visos patriotinio ugdymo programos, visi oficialūs minėjimai, nes visa tai teįrodo, kad šiandien mūsų istorinis išgyvenimas tėra išmoktų, įkaltų klišių kartojimas, be jokio vidinio išgyvenimo, ir todėl jis vertas tik atlaidžios šypsenos. Pasiklausykite per radiją muzikų ir LATGA-A paskelbto konkurso “Daina – Lietuvai” laureatų kūrinių ir susiimsite už galvos: ta pati per tą pačią nuvalkiota melodija ir tie patys nuvalkioti žodžiai apie tėvynės amžinumą ir amžiną saulę virš galvos.

Paklauskite “Literatūros ir meno” paskelbto eilėraščio, skirto Žalgirio pergalės 600-mečiui, kunkurso vertintojų, ką jie perskaitė užklijuotuose vokuose, ir išgirsite pasibaisėjimo šūksnius: klišės, klišės ir pseudoromantinė retorika. Štai kiek teliko iš mūsų istorijos pažinimo ir giluminio patyrimo, ir dėl viso šito kaltas ne kas nors kitas, o mūsų kultūrinis, socialinis ir visų pirma politinis gyvenimas. Būtent mūsų politikų siekimas istoriją palenkti sau ir savo tikslams. Todėl ne sveikintini, o greičiau jau nusikalstami politinių kalinių ir tremtinių protestai prie Švietimo ir mokslo ministerijos, reikalaujantys daugiau dėmesio mokyklose skirti naujajai ir naujausiajai istorijai, kažkuo primenantys liūdnai pagarsėjusius Vytauto Landsbergio priekaištus mokyklinių vadovėlių autoriams dėl per mažo dėmesio atgimimo istorijai. Šitaip brukama istorija virsta savo antipodu ar geriausiu atveju savo parodija, ir bent jau apyjauniam žmogui, nepraradusiam realybės jausmo, nelieka nieko kita, kaip tik kurti istorinius anekdotus.

Šiandien Lietuvoje sugyvena bent penkios skirtingos Lietuvos: dažnai absoliučiai beraščių biurokratų, kurie nepasižiūrėję į lapelį net savo gimimo datos neprisimena (tad ką jau kalbėti apie Žalgirio mūšio datą), pasipūtusių oligarchų, kurie negali suprasti, kaip gali būti, kad istorijos neįmanoma išmatuoti milijonais, jaunų verslininkų, kuriems verslo partnerio tautybė ir pažiūros mažiausiai rūpi, visiškai nuskurdusios inteligentijos, kuri net norėdami neįstengs nusipirkti naujo istorijos veikalo, ir nevaldomų paauglių, kurie mokyklose ne ko nors mokosi, o patys mokytojus moko naujų smurto būdų ir nuvoriško žargono.

Su kuria iš šių Lietuvų, sakykit, kalbėti apie Lietuvos okupacijos septyniasdešimtmetį? Su suvulgarėjusiais politikais? Bet jiems tektų priminti, kad jei Lietuvos inteligentija nebūtų buvusi tokia nusivylusi ir pasibaisėjusi A.Smetonos valdžia, tauta greičiausiai būtų pati pasipriešinusi rusų okupacijai, o tada ir tarptautinės okupacijos pasekmės būtų kitokios. Ir tektų pridurti, kad ir dabartinė valdžia kasa sau lygiai tokią pačią duobę.

Gal apie tautos patirtį kalbėti su oligarchais? Bet tada tektų paklausti, kodėl anuomet į sibirus dundėjo turtuolių pavaldiniai, smulkieji amatininkai ir ūkininkai, o jie patys atsidūrė kas kur – paskui savąjį kapitalą. Ir dar reikėtų perklausti: o kodėl šiandien paskui tarptautinį kapitalą iš Lietuvos bėga ne jie, o tiesiog piliečiai, be kurių ir patys oligarchai tuoj tuoj neturės ką veikti?

O gal kalbėti su elgetomis paverstais inteligentais? Su jais kalba būtų sunkiausia. Rusų armija Lietuvą okupavo 1940 m. birželio 14 d., vadinasi, praėjus vos penkiems mėnesiams nuo lietuviško Vilniaus universiteto atidarymo (atidarytas 1940 m. sausį). Tad kas sudarė ano meto “liaudies seimą”, kuris 1940 m. liepos 21 d. pasiprašė priimamas į “broliškų tautų sąjungą”? Intelektualinis plebsas, kurį visada lengviausia “nustatyti pagal reikiamą programą”, o jei taip, tai ar ir šiandien mus valdo ne tas pats plebsas, kuriam alkoholio prekyba spaudos kioskuose daug svarbiau už alternatyvių energijos išteklių paieškas?

Nelengva būtų apie okupaciją kalbėti ir su moksleiviais. Bet juk jie jau seniai yra nebe švietimo sistemos ir švietimo programų produktas. Prieš daugelį metų esu rašęs, kad geriausią istorinio ugdymo pamoką mums gali pateikti prancūzai, kurie į savo pasakų knygas visada įtraukia ir savo istorinius pasakojimus. Dabar taip neberašyčiau.

Dabar rašyčiau, kokie nelaimingi yra šiandieniniai nepriklausomybės augintiniai ir kokie laimingi, palyginti su jais, buvo jų tėvai. Nes jie pergyveno, patyrė dvi epochas, dvi civilizacijas, todėl gali palyginti dvi vergijos formas. Ir todėl gali pasakyti: ana, sovietinė, vergija buvo mažiau pavojinga, nes ji buvo svetima, todėl ir skatino domėtis savo kultūra, papročiais, istorija. Sava vergija yra gerokai pavojingesnė, nes apauta auksinėm kurpaitėm ant žaizdotų kojų, todėl ir istorijos jai nereikia.

Nepatogus mokslas ta istorija, todėl antika ją ir laikė ne mokslu, o menu. Ypač ji pavojinga politikams, nes demaskuoja istorikai juk ne paprastą dirbantį žmogų, o pirmiausia vadovą, valdovą, strategą, ir pabandykite dabar suskaičiuoti, kiek mokslininkai istorijoje surado herojų, o kiek žudikų, niekšų, sukčių. Pastarųjų aiški dauguma. Todėl politikai istoriją ir klastoja. Arba bent jau nutyli. Manau, Lietuvoje šiais metais bus nutylėtas ir okupacijos septyniasdešimtmetis. Vien jau todėl, kad dar niekad per dvidešimt metų nebuvo taip sunku su Rusija kalbėtis apie Rusiją ir jos istoriją. Bet kitaip jau nebus. Bent kol bus gyvas Vladimiras Putinas. O kalbėtis reikės.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Valdas Kukulas:
Skelbimas

Komentarai (5)

  1. k. k. rašo:

    …suslikas

  2. Ula Ula rašo:

    Teisingas straipsnis, pritariu jo autoriui.

  3. Juozas Juozas rašo:

    Seniai neskaičiau tokių idio(pardon) ,kvai(pardon),nevykusių paistalų.
    Keista, tokių sielvartingų kukulizmų ankstėliau neteko sutikti.AMB laikais
    tokius “intelektualus” pirko maišais už grašį,užtat dabar,nelikus pinigų,
    jiems pagirioms nėra kas duoda “ant alaus”.Visų tokių dvasios ubagų klausiu:kur gi jūs visi buvotedidžiojo vogimo laikais? Kodėl, turėdami
    tribūną,nedarėte nieko, bet stengėtės prisišlieti prie vagių (beje, tą patį darote ir dabar).Išsipagiriok, žmogau,ir,jeisugebi,kurk,arba eik
    dirbti-palengvės…
    P.S.Pagalvok,jei košės turi,kas būtų buvę A.Smetonos Lietuvoje su tokiu,
    kaip dabar,demokratišku seimu.Ir dar-pasiskaityk,ir sužinosi,kad ne tauta,o valdžia nutarė nesipriešinti ir dar neaišku, ar reikėjo tai
    daryti.

  4. M. Adomėno laiškas savaitraščio "Veidas" redaktoriui M. Adomėno laiškas savaitraščio "Veidas" redaktoriui rašo:

    Savaitraščio „Veidas“ redaktoriui p. Gintarui Sarafinui

    Vadovaudamasis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu, prašau suteikti man atsakymo teisę ir galimybę paneigti klaidingą informaciją bei paskelbti artimiausiame „Veido“ numeryje tokį tekstą:

    Savaitraščio „Veidas“ skaitytojai yra klaidinami šmeižikiškų ir nepagrįstų kaltinimų, jau kelintą kartą kartojamų mano adresu apžvalgininko A. Bačiulio straipsniuose.

    Į A. Bačiulio pasipiktinimą Švietimo ir mokslo ministerijos surengto viešo konkurso rezultatais jau esu išsamiai atsakęs viešu laišku. (http://www.adomenas.lt/?id=1&nid=95)

    Tęsdamas savo „tyrimą“, o iš tikrųjų – šališką ir, matyt, suinteresuotą puolimą – A. Bačiulis nauja melų ir šmeižto porcija neva „demaskavo“ intelektualų „grupuotę“. Tenka tik padėkoti autoriui už buvusių DPI bendradarbių ir bendraminčių profesinių pasiekimų išvardijimą, bet įžūlų, kolektyvinį kaltinimą „inteligentiška“ korupcija matyt turės ištirti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija.

    Noriu pažymėti, kad 2006-2007 metais DPI direktoriumi buvo N. Gasparavičius, 2007-2008 metais – G. Uzdilaitė, o nuo 2008 metų DPI direktorė yra Rasa Kubilickaitė. Iki išrinkimo Seimo nariu (nuo 2006 metų), buvau DPI prezidentu. Pagal 2003 m. DPI įstatus, prezidentas yra „Instituto viešosios visuomeninės veiklos vadovas“, jo darbas neapmokamas. Tapęs Seimo nariu, dėl galimo interesų konflikto sustabdžiau savo, kaip DPI prezidento teisės. 2009 m. balandį, patvirtinus ir įregistravus naujus įstaigos įstatus, DPI prezidento institucija buvo panaikinta. Pagal LR Viešųjų įstaigų įstatymą ir įstaigos įstatus, DPI turi vienasmenį valdymo organą – įstaigos vadovą-direktorių.

    Šios savaitės „Veide“ (2010/06/28) A. Bačiulis užsipuolė leidyklą „Aidai“ ir vieną iš nedaugelio Lietuvoje kultūros leidinių – žurnalą „Naujasis Židinys-Aidai“, kurio redakcinėje kolegijoje turiu garbės būti. Didžiuojuosi ir tuo, kad mano straipsniai šiame žurnale spausdinami jau daugiau nei dvidešimt metų, nuo antrojo numerio, vos tik atkūrus jo leidimą nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

    Didelę dalį teksto A.Bačiulis skiria skaičiavimams, kiek lėšų ir kokiems projektams yra paskyręs Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Tenka priminti „Veido“ skaitytojams, kad šio fondo veikloje aš nedalyvauju ir niekada nedalyvavau, su jo lėšų skirstymu niekaip nesu susijęs. Kaip minėjau, esu “Naujojo Židinio – Aidų” redkolegijos, kuri aptaria tik tekstų turinį, narys, o leidykla „Aidai“ ir VšĮ “Naujasis Židinys – Aidai” yra visiškai atskiros įstaigos.

    A. Bačiulis klysta ar klaidina skaitytojus net smulkmenose. Esu vienmandatėje Senamiesčio apygardoje išrinktas Seimo narys, o ne, kaip teigiama straipsnyje, premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas. A. Bačiulis teigia, kad SRTV fondą “Aidai” apskundė Seimui ir kad neva pasiaiškinti dėl to į Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdį buvo iškviesta Fondo vadovybė. Šiais iš piršto laužtais teiginiais A.Bačiulis ir vėl klaidina skaitytojus, nes ŠMKK vadovas V. Stundys į komiteto posėdį SRTV fondo vadovybę pakvietė gavęs daugelio leidinių pasirašytą skundą. Buvo sudaryta komisija, kurios darbe aš nedalyvavau.

    Deja, ilgametis „Veido“ apžvalgininkas ir leidinio redakcija nepaiso Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatos, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Melo ir neva tiesos mišiniu – anketinių ir biudžetinių duomenų bei iš piršto laužtų prielaidų mišrainei uždėjus šmeižikišką antraštę bei įžeidžiantį apibendrinantį sakinį mažiau atidiems „Veido“ skaitytojams norima sudaryti įspūdį, kad „kažkas su M. Adomėnu ir jo aplinka negerai“.

    Pasitikiu nepriklausomomis valstybės institucijomis, kurios atsakys į dėl šių kaltinimų visuomenei kylančius klausimus. Kviečiu ir „Veido“ skaitytojus sulaukti jų žodžio, ir dar kartą primenu, kad vos tik išrinktas Seimo nariu dėl galimo interesų konflikto sustabdžiau savo kaip DPI prezidento teises. Šiuo metu esu likęs DPI steigėju, tai nurodau ir savo interesų deklaracijoje. DPI toliau dirba vadovaujamas kitų asmenų, o aš, eidamas Seimo nario pareigas niekada nesu priėmęs ar dalyvavęs priimant sprendimų, susijusių su mano privačiais interesais.

  5. Rasa Rasa rašo:

    NUsikalbeta i dausas


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...